Emigracija, imigracija, demografija

Vytautas Sinica. Musulmonų integracija – pasaka su nelaiminga pabaiga

Tiesos.lt siūlo   2016 m. vasario 9 d. 11:22

10     

    

Vytautas Sinica. Musulmonų integracija – pasaka su nelaiminga pabaiga

delfi.lt

„Ar įmanoma integruoti Europą užplūdusią imigrantų bangą“, – klausia turbūt kiekvienas Europos likimui neabejingas pilietis. Ne, neįmanoma.

Multikultūralizmo spindesys ir skurdas

Kad nepaklystume taip kategoriškai atsakinėdami į šį skausmingą klausimą, turime sutarti, kaip suprantame integraciją. Kairuojančioje Europoje daug kam bent daugmaž taikus sugyvenimas vienoje valstybėje pagal atskiras kultūrines, o kartais ir teisės normas jau yra integracijos sėkmės istorija. Nėra pagrindo atimti optimistinių vilčių iš šios vizijos šalininkų. Tokiai „integracijai“ vilties yra, ji gali pavykti ir su dabartine migrantų banga. Pirmiesiems siautėjimams aprimus, sugriežtinus teisėsaugos elgesį ir bausmes, deportavus aršiausius neklaužadas, likusieji gali tapti sąlyginai klusnia Vakarų šalių populiacijos dalimi. Tokia „integracija“ reali ir jos vaisius sėkmingai raškome ne vieną dešimtmetį.

Dar neseniai Europoje gyventa tokios „integracijos“ sėkmės iliuzija. Europos šalyse nuo Prancūzijos iki Švedijos klestėjo uždari getais virtę kvartalai ir musulmonų dalies jų visuomenėse nė iš tolo neatitinkantis šios religijos atstovų nusikalstamumas. Iš esmės tik 2015-aisiais Lietuvoje sužinojome, jog Briuselyje egzistuoja tokia problema, kaip nusikaltėlių lizdu tapęs Molenbekas, kad daugiausia Vakarų Europoje musulmonų turintis Marselis yra kartu ir Prancūzijos nusikaltimų sostinė, kad Vokietijos ir Švedijos žiniasklaida iš politinio korektiškumo sistemingai slėpė migrantų daromus smurtinius nusikaltimus (Lietuvoje šią tendencija vis dar sugeba neigti plačiai skaitomi žurnalistai), o visose daugiausiai musulmonų turinčiose Vakarų Europos valstybėse pogrindyje veikia faktiniai šariato teismai.

Ko gero, viską vainikavo skaičius, kurį būtina nepavargstant iki užkimimo kartoti kiekvienoje diskusijoje apie ligšiolinių migrantų bangų integraciją Europoje: 2014 metais ISIS palaikė 16 proc. visų Prancūzijos piliečių ir 27 proc. šalies 18-24 metų jaunuolių – žmonių, gimusių ir užaugusių Prancūzijoje ir baigusių prancūziškas mokyklas. Taip musulmonų bendruomenės pasiduoda „integracijai“.

Oficialiai tokia politika vadinama multikultūralizmu, ne integracija. Dar 2010 m. JK, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai paskelbė, kad „multikultūralizmas mirė“, bet ir toliau tęsė tą pačią izoliuotų bendruomenių politiką. Iki šiol netrūksta diplomuotų viešųjų komentatorių, tokias multikultūrines visuomenes vadinančių integruotomis. Pati integracijos sąvoka tapusi miglota ir vis mažiau pasakančia.

Paprastai socialiniuose moksluose skiriamos trys etniškumo politikos strategijos: multikultūralizmas (mažumų gyvenimas pagal savas kultūros, o neretai ir teisės normas), integracija (tautinės tapatybės išsaugojimas privačiomis formomis, prisitaikant prie valstybės viešųjų normų) ir asimiliacija (visi gyventojai verčiami titulinės tautos nariais). Tikrovėje Vakarų ir Šiaurės Europoje kone visos šalys užsileido ant galvos multikultūralizmą, vadindamos tai integracija. Tipinis to pavyzdys yra Prancūzija. Nors kiekvienas Prancūzijos pilietis, gimęs jos teritorijoje, vis dar yra laikomas prancūzu, realiai švietimo sistema jau kelis dešimtmečius nebeužtikrina, kad kiekvienas Prancūzijos vaikas mokėtų šalies kalbą, istorinį pasakojimą, perimtų Prancūzijos diegiamas vertybes, meilę jos mitams ir simboliams. Normų įvairovę valstybės viduje pakenčianti ir net sauganti „integracija“ yra tiksinčios bombos strategija.

Integracija

Vadovaukimės samprata, pagal kurią pilietiškai integruotas į valstybę yra toks pilietis, kuris palaiko tos šalies valstybingumo projektą ir su juo tapatinasi (lojalumo aspektas). Kultūrine prasme pilietis integruotas, jei saugodamas savo kultūros normas, supranta, kad jos kiekvieno susikirtimo atveju privalo nusileisti šalyje galiojančioms viešosioms normoms (prisitaikymo aspektas). Ne įstatymai keičiami pagal mažumų normas, o jos prisitaiko prie galiojančių, priimančios šalies vyraujančią kultūrą atspindinčių įstatymų. Integruotas pilietis palaiko būtent tokį valstybingumo projektą, koks jis yra sukurtas ir vystomas valstybę steigiančios ir kuriančios tautos ir joje nuo seno gyvenančių, jau anksčiau integruotų tautinių bendrijų.

Vadovaukimės samprata, pagal kurią pilietiškai integruotas į valstybę yra toks pilietis, kuris palaiko tos šalies valstybingumo projektą ir su juo tapatinasi (lojalumo aspektas). Kultūrine prasme pilietis integruotas, jei saugodamas savo kultūros normas, supranta, kad jos kiekvieno susikirtimo atveju privalo nusileisti šalyje galiojančioms viešosioms normoms (prisitaikymo aspektas). Ne įstatymai keičiami pagal mažumų normas, o jos prisitaiko prie galiojančių, priimančios šalies vyraujančią kultūrą atspindinčių įstatymų. Integruotas pilietis palaiko būtent tokį valstybingumo projektą, koks jis yra sukurtas ir vystomas valstybę steigiančios ir kuriančios tautos ir joje nuo seno gyvenančių, jau anksčiau integruotų tautinių bendrijų.

Europietiška integracija

Verta pabrėžti, kad totorių integracijos lyginimas su šiandien kylančiu integracijos iššūkiu yra demagogiškas mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, LDK visuomenė, nors neretai vaizduojama multikultūrine, buvo paremta aiškiai integraciniu modeliu šiame tekste apibrėžta prasme. Kiekvienõs tais laikais gana uždarose bendruomenėse gyvenančios tautõs papročiai buvo gerbiami ir toleruojami, kol ta tauta buvo lojali ir paklusni valdžiai ir nemėgino įvedinėti savo tvarkos. Antra, totoriai turi nelabai daug bendro su tuo islamu, kurio atstovai atvyksta į Europą šiandien.

Musulmonų bendruomenės, su kuriomis susiduria Europa, būtent dėl savo masto, religinės pakraipos ir požiūrio, su kuriuo jas pasitinka Europos liberalios demokratijos, yra iš esmės neintegruojamos. Turbūt daugeliui skaitytojų ne vienoje publikacijoje teko matyti tiesiogiai susidūrusiųjų įspūdžius: „po vieną migrantai elgiasi žmogiškai, tačiau kai susiburia į grupes…“. Kas galioja buitiniu lygiu, šiuo atveju galioja ir politiškai. Pavieniai, išsklaidyti imigrantai iš islamo šalių yra integruojami, nes priversti prisitaikyti prie egzistuojančių normų. Tačiau didelės bendruomenės – ne. Musulmonų bendruomenė beveik niekada nesutinka atsisakyti savo viešųjų normų ir priimti svetimas.

Natūraliai susiduria dvi viena kitai paradoksaliai palankios jėgos. Vienoje pusėje stiprios tapatybės musulmonų noras telktis su savais ir ginti savo gyvenimo būdą, o ne prisitaikyti prie svetimo. Kitoje pusėje, Vakarų šalių vyraujanti nuostata, jog visuomenė turi būti atvira ir gerbti gyvenimo būdų įvairovę. Priimančiųjų atvirumas labai patogus tiems, kas nori likti uždari.

Kad abipusis ryšys būtent toks – akivaizdu. Ne vienos ES šalies nacionalinė ar vietos valdžia priima sprendimus, skirtus musulmonų religiniams jausmams apsaugoti. Didžiojoje Britanijoje per ramadaną apribojamos pramogos, nukeliami mokyklų egzaminai, Norvegijoje ankstinamas Kalėdų šventimas, Belgijoje uždraudžiamos Kalėdų eglutės, Bavarijoje mokinėms nurodyta padoriau rengtis einant į pamokas, ne vienoje šalyje apribotas krikščioniškos simbolikos naudojimas viešosiose erdvėse ir valstybinėse įstaigose, iš kalėjimų meniu pašalinama kiauliena. Visa tai, kad neįžeistume musulmonų. Žinoma, tai daugiau simboliniai, o ne principiniai pakeitimai. Tačiau į juos galima pažvelgti ir iš principo: kas prie kieno normų taikosi? Jei priimanti šalis derinasi prie migrantų – tai jokia integracija.

Savo ruožtu migrantai taip pat jaučiasi galintys reikalauti ir po truputį virstantys Europos šalių šeimininkais. Internetas mirga toli gražu ne rusiškais vaizdo įrašais, liudijančiais, kaip musulmonų dominuojamuose Britanijos ir Vokietijos rajonuose kalbinami musulmonai žada „užvaldyti šalį“. Jie gerai žino, jog musulmonų dalis Europos visuomenėse, o ypač jaunimo gretose auga didėjančiu tempu.

Tai atsispindi politiniuose reikalavimuose, ir ne tik naujosios migrantų bangos lūpose. Taikiais ir teisėtais būdais prašoma sustabdyti musulmonus žeidžiantį „Oktoberfest“ Vokietijoje, siūloma prievartavimų problemą spręsti įpareigojant moteris rengtis veido apdangalais, kad prievartautojams nekiltų pagundų. Kelno musulmonų salafitų imamas Sami Abu-Yusufas pareiškė, kad prievartautojų aukos pačios kaltos, nes vaikšto pusnuogės ir kvėpinasi, taip „pildamos alyvos į ugnį“. Jaunų migrantų degtukus, žinoma, pakursto vokiečių politikų siūlymai pačioms moterims laikytis saugaus atstumo nuo migrantų. Ir vėl matome besikartojantį prisitaikymo prie musulmonų taisyklių modelį.

Islamiškoji demokratija

Galėtume galvoti, kad migrantai apsitrins, susipras ir suvoks, jog turi prisitaikyti. Tačiau vargu. Ankstesnių migracijos bangų atstovai, tariamai integruoti darbo imigrantai Vakarų Europos šalyse pasižymi ne vien telkimusi į uždaras bendruomenes ir faktiniu nepaklusnumu. Išskirtinių teisių musulmonams reikalavimas yra ilgalaikė tendencija multikultūrinėse šalyse. Būtent ankstesnių bangų ir ne pirmos kartos imigrantai Šveicarijoje prieš kelis metus visiškai demokratiškai iškėlė politinį reikalavimą pašalinti jų religinius jausmus esą žeidžiantį ir tapatintis su šalimi neleidžiantį kryžių iš Šveicarijos vėliavos. Mėginimas greitai užgeso, tačiau svarbu ne konkrečios politinės iniciatyvos, o jos brėžiama ateities perspektyva. ES daugėjant pilietybę turinčių, tačiau kultūriškai neintegruotų ir prisitaikyti nenorinčių musulmonų, neišvengiamai iškils jų politinio reprezentavimo klausimas. Viešai nemąstoma, kokias formas gali įgauti demokratinis musulmonų kaip politinės grupės interesų gynimas.

Kas gali sutrukdyti savo musulmoniškos gyvensenos neatsisakantiems imigrantams pradėti demokratiškai reikalauti įteisinti islamo pranašo palaimintą poligamiją ir pedofiliją? Dėl islamo priešiškumo homoseksualams dažnai labai klaidingai įsivaizduojama, kad islamas nėra ar negali būti Vakaruose (ypač JAV po vienalyčių „santuokų“ įteisinimo) dar tik nedrąsiai galvą keliančių naujųjų seksualinių mažumų judėjimų sąjungininkas.

Kaip šalyse, kur dar šį šimtmetį musulmonai gali tapti gyventojų dauguma, užtikrinti, kad šariato teisė su savo makabriškomis bausmėmis negaus legalaus statuso? Ar musulmonai radikaliausiu keliu neišspręs mūsų pačių nesugebamo išspręsti alkoholio vartojimo klausimo? Neįves moterų aprangos padorumo standartų? Moterų apipjaustymo kaip unikalios ir todėl savaime vertingos pokolonijinių šalių kultūrinės praktikos, kurią per ilgai sau leido niekinti imperialistiniai Vakarai? Galima iškelti daugybę hipotetinių klausimų vaizduotei pažadinti ir visi jie bus vienodai prasmingi, jei tik padės suvokti, ką Europai reiškia neintegruotų musulmonų skaičiaus augimas.

Europa seniai įrodė, kad (kitaip nei viduramžių LDK) nesugeba priversti musulmonų perimti viešojo elgesio ir kultūrinių normų. Nesugeba ir pakeisti požiūrio į pačią integracijos sampratą. Jei nesugebėjo to padaryti su Šaltojo karo metais dirbti atvykusiais musulmonais, juo labiau nesugebės to padaryti dabar su „pakviestais“ ir atvykusiais „gyventi, o ne dirbti“. Jei šie žmonės liks, o mes raminsime save tariamos – tokios kaip iki šiol vyraujanti Europoje – integracijos iliuzija, tik dešimtmečių klausimas, kada Vakarų mylima demokratija taps jos nekenčiančių, tačiau išnaudoti gebančių musulmonų taisyklių įtvirtinimo priemone (abejojantys, prisiminkime tuos 27 proc. ISIS palaikančių Prancūzijos jaunųjų piliečių). Melas sau, jog tapatumą prarandanti sekuliari Europa gali integruoti itin stiprios tapatybės musulmonus, yra vienas didžiausių pavojų, kurių būtina išvengti sprendžiant migrantų krizę.

delfi.lt

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

P.Palmaičiui       2016-02-12 17:21

Šariato ir ritualinių bausmių (vienintelė “teisinga” išeitis visuomenei) šalininkui norėčiau priminti, jog “idealaus” pavyzdžio musulmonams pranašo Muhamado žmona Aiša buvo 6 metų amžiaus…Tikrai “įkvepiantis” pavyzdys… Kuo prasta agitacija pedofilijai?..
Taigi, pats, prieš plūsdamasis ir kabindamas etiketes kitiems, rask jėgų pastebėti realybę ir pabandyk nors kiek pristabdyti savo slystantįš stogą.

Svarbus pastebėjimas       2016-02-10 22:19

Kadangi ES dar nėra monolitinė valstybė (juk sąjunginės šalys turi bent dalinį suverenumą), tai vadinamuosius pabėgėlius, esančius už Graikijos ir Italijos ribų, reikėtų rašyti kabutėse, t.y. “pabėgėliai”, arba dar teisingiau juos vadinti tiesiog ekonominiais imigrantais, atvykstančiais iš saugių valstybių. Juk Lietuva nėra nei Graikija, nei Italija į kurias jie atbėgo iš Sirijos ar Irako, ar Eritrėjos. Kai Lietuva, būdama ES sudėtyje, visiškai praras savo valstybinį suverenitetą, tuomet tokius ekonominius imigrantus Lietuvoje galėsime ir vadinti pabėgėliais. Todėl NESISKUBINKIME federalizuotis ES-oje, kurdami Lietuvos žmonėms jausmą, jog jau esame monolitinėje Europos valstybėje.
P.S. Pabėgėlio statusą įgyja asmenys, kurie, gelbėdami savo gyvybes, atbėga į KAIMYNINĘ valstybę, užtikrinančią jų gyvybių saugumą. Kaip visi puikiai žinome, Lietuva yra labai toli tiek nuo Afrikos, tiek nuo Artimųjų Rytų, tiek nuo Azijos.

Dauno simtomai politikoje?       2016-02-10 18:11

Kaip bebūtų keista, tačiau euroglobalistai dar iki šiol nesuvokia, kad jie (kaip ir visi “netikėliai”) yra Alacho priešai. Kaip koki maži vaikai, jie realybę suvokia ne tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, bet tokią, kokia jiems patinka.

grazina       2016-02-10 9:44

aciu komentatoriui Letas Palmaitis.

Integracija ? Baikit juokus :)       2016-02-9 23:48

Nė nesvajokit, kad musulmonai dirbs, kad jie prisitaikys prie mūsų papročių, tradicijų. Jie į Europą atvažiuoja ne dirbti, bet gyventi, t.y., ėsti, daugintis ir neramumus kelti.
Daugiau gi jie nieko ir nemoka. A, tiesa, dar nepaminėjau, ožkas d…..ti.

Akivaizdu       2016-02-9 21:14

Užtenka euroglobalistams ir jų klapčiukams sekti žmonėms pasakas apie kažkokią musulmonų integraciją į europietišką kultūrą. Kaip rodo gyvenimo praktika, musulmonai į juos priglaududios nemusulmoniškos šalies kultūrinę erdvę niekuomet NESIINTEGRUOJA. Beje, Alachui visi “netikėliai” vienareikšmiškai yra priešai, o kas yra Alacho priešas, tas yra ir jo pasekėjų - musulmonų - priešas.

Letas Palmaitis dėl Sinicos       2016-02-9 20:33

Iki šios publikacijos laikiau Sinicą krikščioniu, kuris tik linkęs į populizmą, kaip daugelis. Po šios publikacijos praradau bet kokią pagarbą, nes tik negarbingas arba visiškai neišsilavinęs žmogus gali parašyti tokią frazę:
“Kas gali sutrukdyti savo musulmoniškos gyvensenos neatsisakantiems imigrantams pradėti demokratiškai reikalauti įteisinti islamo pranašo palaimintą poligamiją ir pedofiliją?”
Ar ne demokratija įteisino sodomiją, kaip “santuoka”, be jokių musulmonų pagalbos?
Ar Sinica iš viso skaitęs Bibliją? Ar žino, kiek žmonų turėję ST patriarchai? Ar tai lygu pedofilijai? Kodėl apaštalas Paulius sako, kad vyskupas turi būti VIENOS žmonos vyras?
Kada ir kur musulmonų pranašas “palaimino pedofiliją”?
Ar toks tamsus arba suktas asmuo, kaip Sinica, gali skelbtis intelektualiniu autoritetu? Ar “Pro Patria” vadovas krikščionis, jei jam NERŪPI Dangaus Karalystės Tiesa?
Krikščionis yra tas, kuriam TIESA yra pirmoje vietoje.
Ne krikščionis yra tas, kuris bliurbia apie “liberalią demokratiją”!
Sinica, Jūs išniekinate krikščionybę!
Taip, teisingai sakė tas cituojamas Jūsufas, kad tos liberalios demokratinės stervos su “sijonais” aukščiau subinės yra prostitutkos. Neabejoju, kad D-vas nušluos jų ... liberalią demokratiją su visų “partenonų” “kultūromis” ir kitais stabais nuo žemės paviršių!

Migranto atvykimo tikslo testas       2016-02-9 20:22

Mano nuomone, toje Vakarų Europoje vyksta tikras “absurdo teatras”. Euroglobalistai, priimdami milijonus musulmonų, net nežino (ir nelabai domisi), kokiu tikslu tie musulmonai masiškai veržiasi į Europą: ar, kaip jie sako, norintys išsaugoti savo gyvybę, ar ieško geresnio materialinio gyvenimo (ekonominiai migrantai), o gal kai kas iš jų netgi svajoja apie būsimos islamo valstybės kūrimą Europoje. Teigiama, jog turi būti suteiktas prieglobstis tik tiems migrantams, kurie atvyksta tik norėdami išsaugoti savo gyvybes. O kaip tai patikrinti? Manau, jog jeigu būtų mąstoma su galva, bet ne su užpakaliu, tai patikrinti nėra labai sudėtinga: migrantus priglausti tik tuo atveju, jeigu jie per nustatytą pragyventų metų kiekį sutinka pilnai asimiliuotis su priglaudusios šalies kultūra. Jeigu migrantas nesutinka, vadinasi jo atvykimo tikslas yra ne išsaugoti gyvybę, bet kitas, t.y. ekonominis arba Europos islamizacija. Juk gyvybė yra brangiausias žmogaus turtas - brangesnis netgi už tautybę ir religiją.

koks skirtumas ruas, arabas ar kinas       2016-02-9 16:01

rusai iki šiol valdo Lietuvą.
pavaldys arabai, paskui kinai.

Niekad nepatikėsiu.       2016-02-9 13:10

Kiek turi būti išplauti smegenys jei tikėti, jog čia integruosis uro-das, kuris savo vaikus moko žaisti futbolą  su nupjauta europiečio galva?
Jie aiškiai pasako, jog atėjo čia gyventi, o ne dirbti.


Rekomenduojame

Nida Vasiliauskaitė. Kaip į šitą žemiausio lygio manipuliaciją turėtų reaguoti išties turintis nors kiek padorumo ir proto?

Emilija Latėnaitė. Tikiu ir tikiuosi, kad žmonės apgins savo ir kitų orumą atsisakydami „galimybių“ paso

Kun. Robertas Grigas. Jei skelbiesi „kataliku politiku“, Katalikų Bažnyčios mokymas moralės, politikos, socialiniais klausimais tave įpareigoja

R. Aušrotas. JK Žmogaus teisių ir lygybės komisija: teismai turi ginti ir iš religinių įsitikinimų kylantį požiūrį į homoseksualumą. Ką pasakytų LGKT?

Liudvikas Jakimavičius apie Vytauto Landsbergio paradoksą

Andrius Martinkus. Ką liudija dainos „Kelkis, Lietuva!“ gimimas?

Karolinska (Švedija) ligoninė nebetaikys hormoninio lyties keitimo metodo vaikams

Lina Dūdaitė-Kralikienė. Kai priežastys painiojamos su pasekmėmis, arba Kaip grąžinti valstybę prie ‘res publica’

Eligijaus Masiulio bylos penkmečiui artėjant Dovilas Petkus klausia: ar Tauta gali tikėtis atomazgos, aiškumo ir teisingumo?

Algimantas Rusteika. Apie karą, kurio nebus

Nuo bačkos. Andrius Navickas, vienas iš naujojo Partnerystės įstatymo autorių – apie krikščionybę, meilę ir naujuosius inkvizitorius

Ramūnas Aušrotas. Pora pastabų dėl koalicijos partnerių (!) rengiamo Partnerystės įstatymo projekto

Nida Vasiliauskaitė. Ką atsakyti žmogui, kuris yra „pasiryžęs aukoti dalį savo laisvės vardan bendro gėrio“?

Vytauto Sinicos pozicija LRT diskusijoje su Tomu Vytautu Raskevičiumi dėl vienalytės partnerystės projekto

Gertrūda Jolanta Juchno SF. Reikia dalyvauti, nes jei nepaprašysime atsižvelgti į Tautą, kito Maršo jau nebebus

Replika. Romualdas Žekas. Rafinuotas bandymas apgauti

„Neredaguota“ pokalbis su Nida Vasiliauskaite. Žmonių balsas

Dėl pasisakymų organizatorių vardu: „Didžiojo Šeimos Gynimo Maršo 2021“ organizacinės grupės pranešimas žiniasklaidai

Iš skaitytojų pašto. Pranas Kaladė apie Laisvę ir „laisvę“

Paulas Stametsas: Išgydo net vėžį – nepažintas grybų pasaulis

Kardinolas S. Tamkevičius palaiko „Šeimų maršo“ idėją: „Ginant principines vertybes Bažnyčia stovės mūru“. Kunigų R. Grigo ir A. Valkausko pozicija

Andrius Švarplys. Į ką lyties ir diskriminacijos nęsamonės perdaro Ameriką: gimsta naujoji CŽV

Herta Burbė apie „galimybes“: vasarą paplūdimyje

Vytautas Sinica. Bažnyčia draudžia katalikams balsuoti už partnerystę (ir A. Navickas tą žino)

Brolio Arūno Peškaičio žinia: Pranciškonų ordinas draudžia broliui Pauliui Vaineikiui dalyvauti Šeimų gynimo marše (papildyta)

Nuo bačkos. Andrius Navickas: Taip, aš palaikau Partnerystės įstatymo priėmimą

Kastytis Braziulis. Ar pritariu šeimų maršui? Taip, be abejo, nes…

Nida Vasiliauskaitė. Klausiate, ką daryti? Paklauskite piliečių

Jarūnė Rimavičė. Atsakymai į klausimą, nuo ko ginama tradicinė šeima Lietuvoje

Andrius Švarplys. Pagaliau yra alternatyva „Dviračio Žynioms“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.