Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Vidmantas Valiušaitis. Joks žmogus – nei Rakutis, nei Valiušaitis ar kas kitas – negali būti laikomas „matu“

Tiesos.lt redakcija   2021 m. vasario 3 d. 7:53

9     

    

Vidmantas Valiušaitis. Joks žmogus – nei Rakutis, nei Valiušaitis ar kas kitas – negali būti laikomas „matu“

Malonūs FB draugai ir bičiuliai, gaunu daug įvairių solidarumą reiškiančių laiškų elektroniniu paštu, privačių žinučių sms, mesindžeriu: raginama „nepasiduoti“, „laikytis“, „nenusiminti“, „kovoti dėl teisybės“, etc. Malonu, žinoma, jausti, kad žmonėms rūpi „teisybė“, tik nemalonu, kad tos „teisybės matu“ kai kam atrodo esant mane.

Dėkodamas visiems už palaikymą, vis dėlto turiu pažymėti, kad toks galvojimas iš esmės neteisingas. Joks žmogus – nei Rakutis, nei Valiušaitis ar kas kitas – net ir tokiomis situacijomis, kai neteisingumas pasireiškia itin regimais pavidalais, negali būti laikomas jokiu „matu“, nes visi, bet kokį darbą dirbdami, neišvengiamai darome ir padarome klaidų, kur nors apsirinkame, galbūt į ką nors neatsižvelgiame. To išvengti absoliučiai neįmanoma, jeigu žmogus ką nors veikia. Nebent tik „gulėdamas ant pečiaus“ gali to išvengti. Arba klaidų „nedaro“ tik savimylos teisuoliai ir politiniai demagogai, kuriems svarbu tikslas, nepaisant priemonių.

Bet grįžtu prie „padrąsinimų“ ir raginimų „nepasiduoti“. Atsiprašau, kad neatsakau kiekvienam individualiai, jų per daug atsakyti visiems, negaliu tiek skirti laiko, todėl šis pasisakymas tebūnie sykiu ir atsakymas į tą parodytą dėmesį, už kurį nuoširdžiai dėkoju.

Bet kaip jau rašiau anksčiau, nesu nei nusiminęs, nei susikrimtęs. Priešingai. Esu labai geros nuotaikos, nes stebėtinai pakilo susidomėjimas mano knygomis. Drauge su palaikymo žinutėmis, gaunu ir užklausimus, kur jų galima įsigyti? Tad čia ir atsakau: yra šiek tiek „Vagos“ knygynuose (ačiū Vytui V. Petrošiui), regis, dar yra knygyne „Akademinė knyga“, gal dar kur nors internetinėje prekyboje, nežinau. Bet tikrai žinau, kad paskutines knygas galima gauti žemiausiomis kainomis tiesiai iš „Žaros“ leidyklos, kuri jas ir išleido (ačiū Ramutei Žandarienei).
Nuoroda ČIA.

Bet šiuo komentaru norėčiau atkreipti Jūsų, malonūs FB draugai, dėmesį į gerokai senesnę mano parengtą knygą „Ugninis stulpas. 25 metai be Juozo Brazaičio“, išleistą dar 2000-aisiais metais. Deja, jau nebegaunamą reguliarioje knygų prekyboje, bet galbūt dar randamą kur nors naudotų knygų rinkoje. (Gal pas Juodas šuo, Tomas Lučiūnas?) Tai mokslinėje literatūroje labiausiai cituojama knyga iš mano parašytųjų ar spaudai parengtųjų. Ji vertinga ne vien kaip svarbus istorijos šaltinis, bet ir įdomi kaip politinius procesus, vykusius Lietuvos laisvinimo veiksnių išeivijoje aplinkoje, liudijantis dokumentas.

Matyti nemaža analogijų su šiomis dienomis Lietuvoje vykstančiais procesais. Juozas Brazaitis buvo ne vien Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko (Kazio Škirpos) pavaduotojas, faktiškasis premjeras, nes Škirpa buvo Berlyne vokiečių sulaikytas namų areštu. Tačiau ir vėliau svarbus politinis veikėjas Vyriausiame Lietuvos išlaisvinimimo komitete. VLIK‘e Brazaitis vadovavo Informacijos tarnybai, taip pat Užsienio reikalų tarnybai, t.y. ėjo faktiškai egzilinės vyriausybės informacijos ir užsienio reikalų ministro pareigas.

Kam gali kliti klausimų, kad Brazaitis „trukdė“ ir kam „trukdė“? Nieko nuostabaus, kad prieš jį buvo surengta didmeistriška politinė kombinacija, neteisingai apkaltinus dalykais, nuo kurių jis neturėjo jokių galimybių apsiginti viešai.

Jis buvo apkaltinas, kad bendradarbiauja su CŽV, kad yra jų agentas ir ima už tai pinigus. Krislas tiesos tame buvo: jis iš tiesų turėjo ryšių tiek, kiek buvo bendrai planuojamos tokios misijos, kaip Juozo Lukšos, Julijono Būtėno ir kitų rezistencijos kovotojų permetimo iš Vakarų į Lietuvą operacijos. Bet jis nebuvo CŽV agentas ir pinigų iš jų neėmė. Kaip ir K. Škirpa – iš vokiečių. Jie žiūrėjo į tas galybes tik kaip į priemones, kurių pagalba galbūt galima būtų išstumti iš Lietuvos bolševikus ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kadangi vien savo jėgomis to padaryti buvo neįmanoma, nes mūsų jėgos per mažos.

Taigi, paleidus melagingus gandus, politinėmis kombinacijomis Brazaitis buvo pašalintas iš VLIK‘o, o pavymui to meto išeivijos spaudoje buvo sukelta dar ir politinė isterija, kad būtų suterštas ir jo vardas. Įsidėmėtina istorija.

Čia yra keltas laiškų iš tos knygos „Ugninis stulpas“, kurie parodo Brazaičio, neseniai atvykusio iš Vokietijos į Jungtines Valstijas, reakcijas į tuos įvykius. Rašo iš Niujorko savo artimiems draugams – menotyrininkui ir literatūrologui, VDU profesoriui Jonui Griniui ir jo žmonai Alinai, kurie gyveno Miunchene.

* * *

J. BRAZAIČIO LAIŠKAS JONUI GRINIUI

1952.5.7
Mielas Jonai,

Ačiū už laišką. Seniai tokio šilto ir jaukaus laiško nebuvau skaitęs. Nebent tik ponios Alinos [Grinienės – V.V.] ir Zenono [Ivinskio – V.V.]. Jaučiau, kad dingo politika ir vėl esam senieji žmonės. Tikrai ačiū.

Kai klausi, kad apie save ką parašyčiau, tikrai nieko verto kitiems žinoti neturiu. Ką gi, gyvenam, kaip aš sakau, vis dar lyg ant laivo. Mano toks įspūdis. Aš jaučiuosi vis esąs ne savo vietoj, svetimas visiems, lygiai ir man svetimas visas šitas, anot kun. Stasio [Ylos – V.V.], žvėrių gyvenimas. Apie jį nenoriu rašyti, nes iš naujo pergyventi nėra malonumo. Vlada [Brazaitienė – V.V.] uždirba fabrike 35 dol., aš „Darbininke“  gaunu ir po 30, ir po 25 laikinai, iki Simas [Sužiedėlis – V.V.] sugrįš. Už tai parašau vedamuosius, dar antruosius straipsnius, dar dažnai spaudos apžvalgas ir dar kas antram numeriui pirmojo puslapio žinias.

Padėties nevertinsiu. Tik pastebėsiu, kad iš tokio uždarbio abiejų šiaip taip gyventi galima. Bet ar patikėsi, kad nesu nė sykio buvęs nei teatre, nei kine, tik pora kartų kavos gėriau bare. [...] Jau išsikapsčiau iš lovos ir vėl pradedu judėti. Tačiau ir lovoj nebuvau nutraukęs savo darbo „Darbininkui“ ir, nors su 39 laipsniais, straipsnius atpyškindavau. Čia, matai, Amerika. [...]

* * *

J. BRAZAIČIO LAIŠKAS ALINAI GRINIENEI

1952.7.25
Brangi Ponia Alina,

Ačiū už žodelius. Jūsų laiškai prablaivo nuotaikas ir nukelia iš dirbtiniu būdu susidarytos, įsikalbėtos tragedijos į blaivią sveiko proto atmosferą. Iš esmės, kas gi visa ta vlikijada su visom interpeliacijom ir kitais žaidimais. Tai tik žaidimai ir nieko bendra su rezistencija. Rezistencija seniai palaidota. Jos paskutinis gražus blykstelėjimas baigėsi su Julijonu [Būtėnu – V.V.]. O dabar tik vaidyba, vaidyba, vaidyba – tokia kaip kaimo bernai surengia vakaruškose.

Man tebėra koktu, kad esu tos vaidybos artistas, o blogiausia, kad virtau artistu, kuris nebevaidina, vadinas, viskas vyksta „milžino“ (vadinas, mano!) šešėly. Baigia man bręsti mintis atsisakyti pagaliau nuo politinės balos man pačiam. Tik vis negaliu, nes nespėju parašyti tokio atsisakymo gromatos. Reikia kas kita rašinėti. Tuo tarpu skubu parašyti Zenonui [Ivinskiui – V.V.] tą jo Denkschrifftą [memorandumą – V.V.] Bonnai. Jau juodraštį turiu, bet žinot, kad neturiu tokios mašininkės kaip Jūs, taigi iki perrašau – sutrunka.

Zenonas vienas iš mano intymiausių prietelių, ir aš graužiuosi, kad įpainiojau jį į visą šitą balą. Bala laikau jau ne vlikinį darbą, bet visas katalikų pasipriešinimas politiniame visuomeniniame bare man atrodo ištisa bala ir vaikščiojimas užrištomis akimis. Tas visas katalikų susiorganizavimas Amerikoj – yra burbulas. Ir jeigu šiandien taip tyčiojasi Sidzikausko blokas iš katalikų, tai yra tik natūrali, logiška išvada, kurią katalikai yra prigyvenę savo ištižimu. Jeigu kas laikosi dar, tai laikosi atskirų asmenų desperatiškomis pastangomis. Tarp tokių didelė rolė priklauso Šapokai, kuris vienas tą laikraštį [„Tėviškės žiburiai“ – V.V.] veža.

O marijonai, pranciškonai – tarp kitko geras daiktas ir idealizmas. Ir vis dėlto dar jie daugiausia padaro. Bet nekritikuosiu.
Traukdamasis į kiautą vis didesnio ryšio jaučiu savo prieteliams Vokietijoj. Būna didelio nenoro gyventi, bet gyveni, kad reikia, guodiesi reminiscencijom ir sentimentais prieteliams ir prietelkoms.

Tokia yra „mano Amerika“. Tai tik mano. Objektyviai imant, Amerika yra geriausias kraštas bet kuriam padoriam darbo žmogui. Bet kas jau pabuvo politikoj, tas to padorumo yra netekęs…

Nejučiomis laiškas išėjo „verksniškas“ į Jūsų tokį giedrą, ironijos druskele pribarstytą mielą laiškelį. Sveikinimai… sau, Antanui [Maceinai – V.V.], o jei su laurais grįžo – ir Zeniui [Ivinsklui – V.V.], ir Jonui [Griniui – V.V.].

Jūsų
Brazaitis

* * *

J. BRAZAIČIO LAIŠKAS ALINAI GRINIENEI

1952.8.8.
Miela Ponia Alina,

Jau vakaras. Kad nekaukšėčiau mašinėle, rašau plunksna. Tik turėsit vargo, iki suskaitysit. Rašau kaip ir atsakymą į Jūsų laišką, kurį šiandien, parėjęs iš „Darbininko“, radau. Kaip tyčia išsiunčiau šiandien laišką Zenonui dar negavęs Jūsų ir jo laiškų.

1. Jūsų laiškas, kaip visada, mielas, šiltas, vaizdingas. Dabar tik man atėjo mintis: ar Jūs nemėginot beletristikos? O joje, man rodos, Jūsų plunksnelė galėtų pasibėgioti.

2. Laiške tariate viešpaties vardą be reikalo, t.y. neimkit vado karūnos nuo Levo [Prapuolenio – V.V.] galvos ir nedėkit jos ant Brazaičio, kurio galva ir „ministerio“ kepurės neišlaikė.

3. Man užuojautą? Ne, miela Ponia! Sveikinkit, kad išlindau, atsiprašau, buvau išmestas iš balos. Kartais bala, kai visai praskysta, tai kamštį išmeta į viršų. Kodėl man nesijausti tokiu kamščiu! Jeigu apgailit mane, kad mano kortų kaladėlė sugriuvo, tai vlikinė kaladėlė ne mano kūrinys. Man jis buvo tik cirko ratas, kuriame reikėjo vartytis žiūrovų akyse kaip voverei. Antra, ta kaladėlė negrius, nes rate vartysis dabar karvelis; gal ji jam geriau suksis, gal jis dar verstinis…

4. Katalikų vienybė? To gaila. Bet yra didesnių dalykų, kurių man labai gaila. Julijonas [Būtėnas – V.V.], Juozas [Lukša – V.V.] – štai ko gaila. Jie gyvieji buvo žmonės. O tuos visada labiau branginu, negu idėją, nors ir ji graži. Ko man šiuo momentu tikrai gaila, tai Jūsų visų ten susirinkusių – Jūsų, Zenono [Ivinskis – V.V.], Jono [Grinius – V.V.], Levo [Prapuolenis – V.V.], Antano [Maceina – V.V.]. Jūs ten jaudinatės, kraują sau gadinate ir kiekvienas į savo lauželį [DP stovyklos barakus – V.V.] grįšite su apkartusia širdimi. Susijaudinau, miela Ponia Alina, kad ir Jūs „išėjote į opoziciją“. Mane žavi, kaip matyti iš Zenono laiško, kad jie visi – Jonas, Levas, Antanas – tokie kovingi, kad kovotojai dėl „teisybės“ jie liko nepataisomi. Bet bjauru man, kad ta „teisybė“, dėl kurios kovoja tie vyrai, yra… Brazaitis. Kai mane spauda kolioja išsijuosus, nesijaudinu. Bet kai draugai lieja prakaitą mane gindami ir mane „principu“ padaro, jaučiuosi kaip ant petelnės.

5. Nors iš tolo esu ir visko nežinau, bet vaizduojuos, kad šita kova jau baigta su išėjimu iš VLIK’o. Šiame fronte nėra daugiau ko kovoti. Praeities atstatinėti niekada neverta. Ir Brazaičiui, Dieve saugok, būtų didžiausia bausmė grįžti į VLIK’ą. Mėginu žiūrėti jau į šitą epizodą iš tolo ir prisipažinsiu, kad negaliu sakyti, jog jis yra pralaimėtas. Man rodos, kad įvyko VLIK’o plote perversmas – antra [1926 m.] gruodžio 17 diena. Kas valdžią paėmė – ar liaudininkai, ar tautininkai – paaiškės vėliau. Bet tik ne kr[ikščionys] dem[okratai]. Kr[ikščioniu] dem[okratų] rolė, kaip ir gruodžio 17, padėti perversmą įvykdyti. Gal ir gerai išeis, kad mūsų draugai neprisidėjo prie antros gruodžio 17. Esu kiek fatalistas. Tikiu, kad tai, kas šiandien atrodo negerai, savo prasmę atskleidžia paskiau. Ko siekiam ir nepasiseka, paskiau išaiškėja, jog nepasisekimas buvo tikras pasisekimas. [...]

6. Kas bus iš VLIK’o organizacijos, aš nežinau. Manau, nieko ypatingo. Bet VLIK’as virsta jau iš viso griaučiais. Bijau sakyti, bet man šiandien šypterėjo eretiška mintis, kad VLIK’as misiją jau beveik atliko. Tiesa, Lietuvos neišlaisvino, bet jos ir neišlaisvins. Užtat Lietuvą populiarino. Šiandien jau apie Lietuvos politinę padėtį kalbėti tuščias daiktas. Visi žino. Išlaisvinimas jau ateis nuo tarptautinių jėgų susikibimo.

Pritariu čia Brazaitienei, kad „laisvinimo“ šaukiasi garsiau pati lietuvybė emigracijoj. Ir nuo VLIK’o politinės akcijas reikia nuimti ir perkelti svorį į elementorius, knygeles, mokyklėles. Juozo Girniaus, Jono Griniaus ir Maceinos šauksmas į kultūrą, kad ir nekonkretizuotas, bet teisingas. Gyvenimas pats duoda tam šauksmui konkretų turinį. Tatai pats matau čia, Amerikoj. Galgi išstumti iš politikos surasim aktualesnę paskirtį ir joj atiduosim naudingesnę duoklę, jei kojų neužversim.

Štai, miela Ponia, viską pasakiau, kas atėjo į galvą ryšium su Jūsų laišku.

Prašau visus sveikinti ir daryti giedras minas kaip po laimėto mūšio. Aš dabar pradedu tikėti, kad taip ir yra.

Jūsų tas pats, nors ir dumblinas
Brazaitis

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Vai me       2021-02-4 0:02

Nereikia kuklintis Vidmantai. Vien tamstos paviešintas faktas, kad tremtinių sąrašus tvirtindavo rabinai, prilygsta Molotovo-Ribentropo pakto paviešinimui. Labai gaila, kad didžioji dauguma lietuvių, taip ir nesuprato, ką tai reiškia.

StasySG       2021-02-3 22:16

Besižvalgydamas po internetą susiduriau su   V. Valiušaičio straipsniu “Versmėje” -

” Žmonėmis tampame tradicijos turiniu
Valiušaičių šeima istorijos sūkuriuose”. 

Įspūdinga lietuviška giminė, pradedant 1858 metais…  Tokios vėtytos mėtytos giminės atstovai turėtų  šiandien vadovauti panašiems Centrams. Su lietuvišku stuburu. Na o bestuburius lengva pastumti, palenkti. Juk žinome tai…

stasys       2021-02-3 16:41

Vargiai čia kuo dėtas teisumas , vertinti reikia vadovu ir politikų poelgius susidurus su kritika . Va imkime ir paklauskite savęs ar A.Nikzentaitis gebėtų taip padoriai pasielgti imti ir atsistatydinti sulaukus nepasitikėjimo iš kolektyvo ? Retas atvejas tokių padoriu ponų bendruomenėje taip gebėtų elgtis . Dažniau priešingai tokie kaip A.Nikzentaitis gina savo teisumą teismo suoluose su lig paskutiniais gaidžiais . Vyrai V.Valiusaitis ir V.Rakutis parodė pavyzdį kaip netapti teisiais bet kokiomis priemonėmis ir sąlygomis .Galėtų to pasimokyti ir V.Radzvilas ,paskutinių metu Jis neskiria kur jo studentai paskaitoje o kur kritišką visuomenė neprivalanti jo mintis vertinti be kritikos ir šuoliais .

DD plius DD       2021-02-3 15:35

Dar šiokį tokį pastebėjimą įterpsiu. V.Valiušaitis ne sykį kalbėjo, kad savęs neklystančiu nelaiko. Tačiau pataisykit mane, jei ką pražiūrėjau, Valiušaičio (ir ne tik jo) kritikų tarpe tokių nemačiau. Pradedant Tapinu ir baigiant Vinokuru- visi jie teisūs ir neklystantys. Mano galva, labai iškalbinga smulkmena.

Mielas Vidmantai, autoriau,       2021-02-3 14:59

suprantu, - kuklumas puošia.
Betgi kaip pašalinis stebėtojas drįstu nesutikti su mintimi, kad ne Rakutis, ne Valiušaitis yra matas. Tiesos gali ir ne. Bet pastangų sakyti tiesą - TAIP.
Kiekvieno padoraus žmogaus viešas elgesys kalbant tiesą visais amžiais buvo ir liks ateityje padorumo ir žmogiškumo matas (nesakau “etalonas”, nes tuoj išlįs kalbinykas kritikuot).
Man tik smalsu, ką visai neužilgo pasikeitus laikams kukuos tie suskiai, kurie Jums surengė inkviziciją...

StasySG       2021-02-3 14:23

Turiu Autoriaus dovanotą knygą “UGNINIS STULPAS. 25 metai be Juozo Brazaičio” su dedikacija: “Gerb. Stasiui su geriausiais link ėjimais. Vidmantas Valiušaitis, 2008 12 31”.—-Dar kartą ačiū. Tąkart kalbėjome apie pilnutinę demokratiją...

DD plius DD       2021-02-3 13:56

Puikus V.Valiušaičio atsakas. Tiesa, jame lyg ir pasigendu dėkingumo F.Kuklianski ir jos būriui už neįtikėtinai puikią ir efektyvią reklamą. Bet tai iš V.Valiušaičio pusės jau būtų įžūlu ir vaikėziška.
Bet kas negalima Valiušaičiui, galima man.
Todėl, remdamasis šlovingos praeities ir pastaruoju metu grįžtančiomis į madą darbo kolektyvų manifestacijų tradicijomis, reiškiu padėką Fainai Kuklianski ir kovos bendražygiams už nenuilstamą kovą prieš fašistų kėslus ir svarų indėlį į tautos istorinės savimonės gaivinimo reikalą. Atskiros padėkos verta neįkainojama F.Kuklianski parama platinant ir propaguojant V.Valiušaičio darbus..
P.S (čia jau rimčiau) Savo gėdai prisipažinsiu, kad V.Valiušaičio knygų neskaičiau, vis nerasavau laiko. Bet dar sykį ačiū poniai Fainai- dabar tikrai rasiu…

Kis       2021-02-3 11:17

Negi ir cia ragai styri,musu kupriaus?JUk Kodyte,Burauskaite tiko,o tie vyrai,kurie tikrai yra tinkami tokiems darbams tapo bevik KGB-istais tik neuzslaptinti,mat ir santazuoti negal,nes “svarus”<o Nykzentaitis nors paveluotai ir visapusiskai neatgailaudamas,bet jauciantis,kad vejai keiciasi ir smarkiai prabilo.Raginu tukstancius nelaukti nusimesti sia nasta nuo peciu,nes cia jau nebe gyvenimas,niekas jusu nepakars,kas jauciate prasikaltele,ieskokites darbu atgailaukite,o su laiku,jeigu ne jus,tai jusu vaikai ir vaikaiciai gyvens ir dziaugsis gyvenimu

Nesuprantu       2021-02-3 11:08

Nesuprantu, kodėl sakydamas apie tai, kad žmonės rūpi “teisybė”, Valiušaitis žodį deda į kabutes?


Rekomenduojame

Andrius Švarplys. Ką tokie net neslepiami dvigubi standartai turi bendra su pilietine ar kultūrine pozicija?

Verta prisiminti. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa ir Birželio sukilimas? Dovilo Petkaus pokalbis su Vidmantu Valiušaičiu

Birželio 15–17 dienomis vykusių protesto akcijų rezoliucija

Nida Vasiliauskaitė. Šviesa kovoja su tamsa

Vinco Kubiliaus reportažas iš 17-osios dienos akcijos Simono Daukanto aikštėje „Ar dar gyva Deimantė?“

Algimantas Rusteika: Ponai mieli, patys išsidūrėt – niekas atviroj erdvėj renginių dalyvių skaičiaus nebereguliuoja

Ką apie vaikų skiepijimą sako mokslas – Nidos Vasiliauskaitės parinkti skaitiniai tikintiesiems Mokslu

Vytautas Sinica papunkčiui: Žygimantas Pavilionis prieš Lietuvą

Tomo Baranausko įžvalga apie I. Šimonytės naująjį gerovės receptą

Prof. dr. Andrius Macas. Kažkas čia ne taip – reikia ruoštis (II)

Kęstutis Girnius. Referendumas – tautos valia ar demagogų įrankis?

Robertas Grigas. Pasirodo, yra dar ES šalyse parlamentų, atstovaujančių savo tautų interesams!

Birželio 14-osios naktis: nukryžiuoti vaikai

„Neteisingi“ tekstai, kurie „teisingai“ valdžiai sukelia konvulsijas

Iš propagandos frontų. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas: šeimos yra visi – tiek tos pačios, tiek skirtingos lyties sąjungą sudarę

Nida Vasiliauskaitė. Ko bijote? Jų?

Algimantas Rusteika. Gal pabandom niekur nebebėgti?

Vygantas Malinauskas. Iš tėvų valdžios išlaisvinto vaiko interesas

Vytautas Radžvilas. Nesibaigianti tremties Golgota

Vytautas Sinica. Kas priešina visuomenę?

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Visiškas teisinis nihilizmas

Lietuvos šeimų sąjūdžio pareiškimas: Vienykimės!

Lietuvos Šeimų Sąjūdis: pranešimas dėl birželio 15–16–17 dienomis įvyksiančių protesto akcijų

Ramūnas Aušrotas. Ką reiškia SAM paskelbtas vaikų nuo 12 metų skiepijimo vajus ir manipuliacijos įstatymo tekstu?

Ką šiandien žinome apie tremtis? Dovilo Petkaus pokalbis su prof. Rasa Čepaitiene

Krescencijus Stoškus. Maršas, apnuoginęs realybės absurdą

1941 m. Birželio sukilimo 80-metį pasitinkant. Valdas Vasiliauskas: Idėjinė A. Sniečkaus klaida

Kviečiame į parodą „Pirmasis masinis trėmimas 1941 m. birželio 14–19 d.“

Vidas Rachlevičius. Aš su siaubu laukiu naujų rinkimų

Vaidotas A.Vaičaitis. Šeima, partnerystė ir Civilinis Kodeksas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.