„Šių dienų Druskininkų kultūrą parodo Atgimimo metų simbolinio paminklo sunaikinimas“...

Tiesos.lt siūlo   2013 m. sausio 24 d. 17:16

0     

    

„Šių dienų Druskininkų kultūrą parodo Atgimimo metų simbolinio paminklo sunaikinimas“...

Aldona Žemaitytė | „Druskininkų naujienos“

Primename: Vytautas Landsbergis 2011 m. Nacionaline kultūros ir meno premija įvertintas už „Lietuvoje ir pasaulyje nuosekliai plėtojamą čiurlionianą“. 1973 m. jis sudarė leidinį „M. K. Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ (dvigubai išplėstas 2011 m.), 1976 m. išleido knygą „Čiurlionio dailė“, 1980 m. – „Vainikas Čiurlioniui“, 1986 m. – „Čiurlionio muzika“, 1997 m. sudarė knygą „Žodžio kūryba“. 2004 m. išleista jo redaguotų ir rekonstruotų M. K. Čiurlionio fortepijoninių kūrinių „Visuma“, o 2009 m. – išsami monografija „Visas Čiurlionis“. Jo monografijos apie M. K. Čiurlionį išleistos rusų, anglų ir japonų kalbomis. Skambino M. K. Čiurlionį penkiuose žemynuose.

Su laureatu kalbasi publicistė Aldona ŽEMAITYTĖ.

Gerbiamas profesoriau, laidojant skulptorių Stasį Kuzmą, kai laidotuvininkų būryje susidūrėme akis į akį, aš kreipiausi į jus – Jūsų šviesybe. Ta senoviška kreipinio forma nūdien tarsi ir humoristiškai skamba, bet sykiu ir prasmingai: iš tiesų mūsų laikas pritemęs, o gal ir labai aptemęs – aptemdytas visuomenės susiskaldymo, politinių kivirčų, žmonių nevilties, į kurią jie įkrito po viltingų Nepriklausomybės pradžios metų. Jūsų kultūrinė veikla dar sovietmečio epochoje, indėlis į Lietuvos atgimimą ir Nepriklausomybės įtvirtinimą, nenuilstamas darbas Europos Parlamente ir čia, Lietuvoje, pasireiškiantis išskirtiniu mąstymu, rašant ir spausdinant tas mintis, yra tarsi šviesybė vis labiau įsigalinčios virtualios erdvės pavergtame pasaulyje, kuriame į pirmą planą iškyla kriminalizuoti motyvai. Žudynės, prievartavimai, vagystės, plėšimai – tai nacionalinių dienraščių pirmųjų puslapių „puošmenos“. Seksas, pramogos, reklamos, skatinančios pirkti ir vartoti, iš televizorių ekranų įkyriai skverbiasi į žmonių pasąmonę.

Taigi norėčiau, kad mūsų pokalbis kryptų dvasinės šviesos, o ne prietemos ar sutemų link. Prašyčiau kartu su „Nemuno“ skaitytojais pamąstyti, kas jums dar vaikystėje įkvėpė laisvos dvasios potroškį, vėliau nuvedusį M. K. Čiurlionio keliais. Ar genai, gauti iš garsių senelių ir prosenelių, ar tėvų dvasios tvirtumas – kaip pavyzdys? O gal anuometinio Kauno atmosfera, miesto, kuris sovietmečiu skyrėsi nuo rusifikuotų Vilniaus ir Klaipėdos savo lietuviškumu. Prisimenu – lietuviškumo mikrobų mano jaunystės metais buvo tarsi prisotintas visas Kauno oras…
– Svarstyti apie savo genus – ne mano reikalas. O Kaunas buvo ypatingas ir galėtų dar mėginti toks būti. Miestas, kuriame jauku gyventi, nesvajojantis pirmiausia apie pinigus ir dundėjimą. Kuo tikrai gali pasididžiuoti, tą tebrangina. Tad ir M. K. Čiurlionį. Ne kitur, o Kaune kada nors turėtų atsirasti mokslo tyrimų ir sklaidos „Čiurlionio institutas“ – Lietuvos pasididžiavimas.

– Kada jūs suvokėte, kad M. K. Čiurlionis buvo ne tik didis dailininkas ir kompozitorius, bet ir poetas? Ar iš „Laiškų Sofijai“? Ar tas suvokimas, gilinimasis į literatūrinę MKČ kūrybos kryptį turėjo įtakos ir jūsų poetiniam proveržiui, įsikūnijančiam dabar viena po kitos pasirodančiose jūsų knygose?

– M. K. Čiurlionio literatūrinės kūrybos buvo pasirodę jau prieš karą, pavyzdžiui, „Židinyje“, kurio išlikusius komplektus vartydavau ir skaitydavau tėvų namuose. Vėliau, 1960 m., pluoštą jo literatūrinių tekstų, pavadintų „Užrašais“, kaip priedą prie laiškų publikavo Valerija Čiurlionytė-Karužienė. Tačiau M. K. Čiurlionio poeto sampratos dar ilgai nebuvo. Gal kad nedaug išliko, gal kad ne eilėm rašyta. Aš skelbdavau didelius fragmentus savo monografijose, paskui – kaip atskirą kūrybą – ir kitų kalbų publikacijomis, o 1975 m. – jau didelę atskirą studiją ir „Laiškus Devdorakėliui“ išsamesniu (negu 1960 m.) ir kritiškai peržiūrėtu pavidalu. Tada ir pradėjau siūlyti jo literatūros kūrybą, kiek išlikę, išleisti atskira knyga. Gal suvoktume gavę daiktą į rankas, kad turime dar vieną rašytoją? Po 22 metų pavyko tą knygą išleisti – poeziją proza ir poetišką prozą – bet nei tada, nei vėliau šis keistas autorius, regis, neužklydo į lietuvišką Poezijos pavasarį... Gal Druskininkai su Varėna surengtų kokius literatūrinius Čiurlionio skaitymus?

– M. K. Čiurlionis ir Druskininkai… Likimas šiuo metu mane yra nusviedęs į Druskininkus, kurie šlovinami kaip priekin smarkiai išsiveržęs kurortas. Tačiau M. K. Čiurlionio tėvų nameliai, menininko memorialinis muziejus dabar išgyvena sąstingį. O tiek pastangų rūpindamiesi jų gyvavimu įdėjo V. Čiurlionytė-Karužienė ir M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus įkūrėjas, menotyrininkas ir dailininkas Adelbertas Nedzelskis. Kaip čia suprasti: lyg ant mielių augantys pramoginiai objektai ir visiškai apleistos dvasinės druskininkiečių reikmės? Miestiečiai turi tokią galimybę – savo kultūrinį gyvenimą sukti čiurlioniškos dvasios ritmu (rodos, ir tas reto grynumo bei gaivumo pušynų oras turėtų įkvėpti imtis didžiakultūrės veiklos, bet tuo nepasinaudojama). M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus menininko mirties 100-mečio proga ir Lietuvos muziejų metais buvo visai apmiręs.

Yra vilties: gal muziejų atgaivins kaunietė dailėtyrininkė Vida Mažrimienė, dabar čia gyvenanti ir sumaniai vadovaujanti Vytauto Kazimiero Jonyno galerijai. Šiuo metu ji laikinai eina M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus direktorės pareigas. Kol kas čiurlioniška dvasia sklando Druskininkuose tik kasmetinio festivalio „Vasara su M. K. Čiurlioniu“ metu.

Jūs dalyvaujate jo renginiuose, ne kartą grojote M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje kompozitoriaus kūrinius. Kokius įspūdžius išsivežate iš Druskininkų? Kaip įsivaizduojate ir kokią regėtumėte šio kurorto ateitį ir viziją? Ar tik kaip pramoginio miesto, kokia jau tapo Palanga, ar M. K. Čiurlionio dvasia paženklintos erdvės, kuria druskininkiečiai galėtų didžiuotis prieš kitus kurortus?

– Druskininkai per šventą atminimą ir kultūrą galėjo tapti M. K. Čiurlionio Druskininkais (plg. Kudirkos Naumiestį), bet ši galimybė jau prarasta. Pramogų pramonė gožia net gydymo sritį. M. K. Čiurlionis lieka papildoma įdomybė dalelei lankytojų, kurie ką nors apie jį girdėję. Miesto dvasia kitokia.
Šių dienų Druskininkų kultūrą, nutolusią net nuo M. K. Čiurlionio laikų, parodo Atgimimo metų simbolinio paminklo sunaikinimas Taikos ir Šv. Jokūbo gatvių skvere. Nežinoma, kieno sprendimu ar įsakymu, nebent paties kunigaikščio, tai buvo padaryta jau liepos mėnesį. Autorius Antanas Balkė tik rugpjūčio 3 d. gavo Druskininkų savivaldybės atsakymą – informaciją, kad skulptūra „Legenda“ sukrauta paslaugų ūkyje, rakinamose patalpose. „Šis sprendimas gali būti skundžiamas…“ Kuris „šis“? Dėl sandėlio adreso ar kad rakinamos patalpos? Jokio paaiškinimo, kodėl ir kieno sprendimu. Gilusis gauto atsako turinys skambėtų taip: eik sau žinai kur, niekinga šiukšle menininke, darom, ką norim. Liaudies mandatas.

– „Laisvė turi eiti kartu su atsakomybe“, – sakėte viename iš savo jubiliejinių interviu. Abi šios sąvokos šiandien iškreiptos visuose mūsų valstybės lygmenyse, taip pat politikoje ir kultūroje. Kas jas iškreipė – jau atskira tema. Bet kaip atgauti dvasinę pusiausvyrą ir vidinę ramybę menininkams, kurie puola į madingus kraštutinumus ir vis teigia, kad tai – modernaus ir laisvo pasaulio dovana jiems? Gal jau negalime kartoti drauge su J. W. Goethe, kad „tauri žmogaus dvasia pati savaime vis tiek tiesos ir gėrio sieks…“

– Dvasinė pusiausvyra ir vidinė ramybė – tokių siekių nūnai nerasime visoj Europoj (gal kada buvo vienuolynuose), tad juolab nėra ko tikėtis Lietuvoj. To siekia mūsų pavieniai dailininkai, kai kurie muzikai, bet veikiau nuošaly nuo mugės triukšmo. O kiti, ypač rašytojai, pasirenka skaudulių laisvę. Yra virsmas, yra sugedimas, tą ir atspindime sopulingai arba pasimėgaudami. „Atspindėjimo“ kelias – gal ir lengvesnis, tačiau tai klaida; jame nerasi nei ramybės (pats būdamas blaškymosi, sumaišties dalis), nei dėkingumo už gyvenimo dovaną. Tada reiktų kviesti į gyvenimą... Natūralu, kad traukia mirties kultūra – savinieka, agresija ir desperacija. Lietuviškai tai būtų neviltis, tik ne šiandienė, o giluminė, egzistencinė. Ką pasirinks žmogaus dvasia – mirti ar gyventi, – pamatysime. Ir Europoje, ir Lietuvoje, bet suskambės varpas.

– Dar jūs, profesoriau, teigiate, kad humoras – geras dalykas. Sakote: jeigu žmonės gali gyventi neprarasdami humoro jausmo, jie jau išgelbėti, išganyti… Lietuviams humoras – sunkiai įkandamas riešutas. Ir žiniasklaida – valstybės bei visuomenės veidrodis – pasauliui ir patiems lietuviams mus parodo kaip pesimistiškus nevykėlius (pavyzdžiui, „lietuviai – savižudžių tauta“), piktus ir agresyvius niurgzlius. Kokiais būdais siūlytumėte mumyse pažadinti humoro dvasią? Ne geliančios satyros (nors ir ji turi gydomąjį poveikį), o šviesaus ir švelnaus, kūrybingumą ir viltį skatinančio humoro dvasią? Gal tai būtų dar vienas tautos prisikėlimas (žinoma, ne valinskiškas, avantiūristinis)...

– Kažkas kažkaip užmušė Lietuvoje humoro dvasią. Juk turėjom rašytojų ir atjaučiančių, ir mylinčių žmones, ir žvelgiančių į savo bei kitų gyvenimą su humoru. Kudirka, Vaižgantas, paskui nors ir Pivoša, Penčyla. Sovietmečio kukučiai ir kindziuliai buvo pasipriešinimo forma. Ir Sąjūdžio pasipriešinimas bylojo sąmojingais šūkiais, mitingų, barikadų karikatūromis. Paskui smukome su dviračiais, svogūnais ir kakadukuodami, juolab rašytinėmis formomis. Liko patyčios ir pagieža – humoro priešingybė. Vulgarios nešvankybės laikomos humoru. Be abejo, tai didžiulio sužalojimo ir negydomos ligos simptomai, kai surūgėliai stengiasi užkrėsti visus. Vienykitės, pasaulio gyvieji, ir pasidžiaukite gyvenimu sykiu pajuokaudami, kokie žmonės panašūs į paukščius ir skruzdėles; ir meiliai atleiskite raukšlėtų sielų niurzgoms, nelaimingiems pikčiurnoms net su bombomis rankose. Aišku, vaikus reikia ginti.

– Ko palinkėtumėte visos Lietuvos menininkams, žiūrėdamas nuo europinių Briuselio aukštumų, iš dirglaus Vilniaus ūžesio, kuris gal ir prislopsta šalia Žvėryno ir Neries, nuo savo metų aukštosios patirties ir išminties?

– Jei draugas velnias natūraliai nori, kad žmonės būtų pikti ir nelaimingi, tai ko nori Dievas? Kadaise jis pasakė: mylėkite vieni kitus, nesinešiokite neapykantos bombų. O dar ką? Šių dienų Indijos išminčius moko: „Dievas mėgsta linksmą pokštą“ (God likes fun). To ir linkiu visiems Lietuvos menininkams, ir kad kiekvienas, gyvenąs Lietuvoje, nors truputį jaustųsi laisvas menininkas, žiūrėtų aukščiau televizijos.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos

 

 

 

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Lidžita Kolosauskaitė. Antivakserės laiškas Sveikatos apsaugos ministrui

Algimantas Rusteika. Susiliejam su gamta

Ramūnas Karbauskis. Sužvėrėję, godūs ir pikti

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“ apie demografinę Afrikos bombą

Vinco Kubiliaus reportažas iš Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventės vyskupams Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Borisevičiui pagerbti

Roberto de Mattei. Pranciškus pradėjo karą, kuris baigsis Tradicijos triumfu

Nida Vasiliauskaitė. Proga kai ką sužinoti apie protingųjų protą

Vidmantas Valiušaitis. Išdavystės dienos

Ramūnas Karbauskis. Prievartos maniakai

Nida Vasiliauskaitė. Jei dar kam nors tebeatrodo, kad čia viskas – apie virusą ir saugumą, tegul skaito VGTU rektoriaus potvarkį

Česlovas Iškauskas. Veiksmas ir atoveiksmis

Tomas Baranauskas. Apie „tikėjimo mokslu“ mokslines ištakas

Goda Juocevičiūtė. Nujaučiu: kurstomos agresijos priežastis – tautos išrinktieji

Ramūnas Aušrotas. Grybavimo Lietuvoje ypatumai

Vytautas Rubavičius. Kas kaltas? – Klimato kaita…

Kun. Nerijus Pipiras. Dievo tarnas arkivyskupas Julijonas Steponavičius: neperskaitytas laiškas

Nida Vasiliauskaitė. Pandemija ir rinkimai

Dr. Rimas Jankūnas. Ką apie skiepijimo naudą sako susirgimų Covid-19 statistika?

Prancūzai protestuoja prieš naujuosius E. Macrono įvedamus žmogaus laisvių ir teisių suvaržymus

Geroji Naujiena: „Vargas ganovams, kurie pražudo ir išblaško mano kaimenės avis! – Viešpaties žodis“

Audrius Bačiulis. Dešiniosios diktatūros baigiasi demokratija – tai iš esmės dėsnis, kad taip baigtųsi kairiosios diktatūros, istorijoje nerasite

Martynas Katelynas mitinge prie Seimo „Apginkime Lietuvą!“

Nida Vasiliauskaitė  naujojoje „Lapių medžioklėje“: apie Armonaitę, ieškančią, jaunoko kvailoko vyro, kuris atsiduos už 20 eurų MAXIMA čekį

Margaritos Starkevičiūtės kreipimasis į prezidentą Gitaną Nausėdą: piliečių pasitikėjimą praradę vadovai turi atsistatydinti arba būna atstatydinti

Vytautas Rubavičius. Baltarusijos galvosūkis; geopolitika Lietuvai

Algimantas Rusteika. Rudens finalas artėja

Sekmadienį įvyks paskutiniojo mirties bausme nubausto partizano Pranciškaus Prusaičio–Lapės laidotuvės

Liepos 17 d. kviečiame į mons. A. Svarinsko Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką pagerbti arkiv. J. Steponavičių ir vysk. V.  Borisevičių

Vytautas Sinica. Kas galėtų suabejoti…

Vytautas Sinica. Žalimas prieš Konstituciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.