Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Propagandos ir ideologijos analizė, Liustracija ir desovietizacija

Rasa Čepaitienė. Lietuva pralaimi propagandos kare

Tiesos.lt siūlo   2021 m. kovo 7 d. 15:20

14     

    

Rasa Čepaitienė. Lietuva pralaimi propagandos kare

Tomas Čyvas | „Valstietis“

Lietuvos gyventojų ir rezistencijos centro (LGGRTC) pouolimas yra tiesiog propagandinio karo prieš Lietuvą dalis, – mano profesorė Rasa Čepaitienė – kultūros istorikė, sovietologė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.

Kas vyksta su LGGRTC? Ir ar problema tikrai tik pačiame centre, jo vadovybėje arba ambincinguose istorikuose – skundikuose? Manding, aktualesnė tema dėl kurios užvirė košė.

Manau, neteisūs tie, kurie visą dabartinį konfliktą aplink LGGRTC suveda į kažkokius asmeniškumus, esą štai yra „geriečiai“ ir „blogiečiai“ istorikai, kurie dabar kovoja tarpusavyje dėl ambicijų, įtakos ar pan. Nedirbu Centre, galiu klysti, bet iš jame dirbančių kolegų pasakojimų susidaro įspūdis, kad problemos ten kaupėsi jau seniai, darbuotojai nebuvo girdimi, net niekinami, jų nepasitenkinimas slopintas, tad nekeista, kad tai galiausiai prasiveržė į viešumą tuo 17-os darbuotojų pasirašytu laišku Seimui.

Bet ar tai nėra labai panašu į sovietinio stiliaus „donosą“ (įskundimą – liet.)?

Kaip suprantu, kolegos tiesiog nebematė kitos išeities, tik viešumą, tad to „danosu“ nevadinčiau. Gal tik išties tai buvo padaryta ne laiku ir ne vietoje, nes tuo, kaip matėme, bemat sumaniai pasinaudojo norintys Centrą išnaudoti savo reikmėms, paversti jį parankiu politiniu instrumentu. Nes kitaip sunku paaiškinti kelių istorikų institucijų viešą atsiribojimą nuo Centro, užuot pasiūlius jam pagalbą, taip sąmoningai (?) siekiant diskredituoti jo autoritetą visuomenėje. Susikirtimas, manding, čia buvo vertybinis ir įvyko dėl skirtingų Centro veiklos vizijų. Ten dirbantys istorikai prioritetu laiko mokslinį tyrimą, o visa kita – ypač dalyvavimas dabartiniuose karuose dėl istorijos – jiems neatrodo taip svarbu ar net iš principo nepriimtina. Dabartinei vadovybei, matyt, atrodo kitaip.

Kiek atsimenu, LGGRTC nuo pat veiklos pradžios buvo atakuojamas politinių viesulų ir einant vadovauti šitai institucijai, apskritai ten dirbti, visi turi žinoti, kur jie eina. Tai juk nesikeis niekada arba labai negreit.

Galima suprasti istorikų siekį ginti savo profesinę autonomiją, tačiau reikia suvokti ir tai, kad jau kone dešimtmetį, nuo Maidano įvykių bei Krymo okupacijos ar dar anksčiau – nuo Gruzijos teritorijų atplėšimo 2008 metais, gyvename smarkiai pakitusioje geopolitinėje situacijoje. Ir istorija tampa itin svarbiu hibridinės kovos įrankiu, kuriuo, pripažinkime, Rusija naudojasi meistriškai tam mesdama didžiulius finansinius, technologinius ir intelektualinius resursus. O mes tuo tarpu tik plepame, piktinamės ir emocingai reaguojame į eilinį propagandinį išpuolį, bet nieko konkretaus nedarome arba kai kurie mūsų intelektualai net antrina Lietuvos šmeižikams ir provokatoriams.

Laimei, kad apskritai šie išpuoliai pagaliau pradėti identifikuoti kaipo tokie, o ne toliau laikomi tiesiog demokratinėje valstybėje toleruojamomis skirtingomis nuomonėmis. Pagaliau pastebėtas ir jų nuoseklumas bei sistemingumas. Kaip žinia, ryškesnė pradžia buvo visuomenės reakcija į R. Vanagaitės paskleistas „abejones“ dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago veiklos ar dar anksčiau – reakcija į M. Ivaškevičiaus knygą „Žali“, kurioje atsargiai buvo pamėginta reanimuoti sovietinį „brolžudiško pilietinio karo“ mitą.

Po to sekė ir daugiau – ne tik jų, bet ir kai kurių kitų veikėjų, ypač žydų bendruomenės pirmininkės, nuosekli veikla metant kaltinimus partizanams (Vanagui, Lukšai-Daumantui, J. Noreikai ir t.t.) esą susitepus Holokausto nusikaltimu.
Čia įdomu tai, kad jei Kazio Škirpos vardo gatvę pervadino bent eidami teisiniu keliu, tai J. Noreikos atveju nueita visai antiteisiniais klystkeliais – vagiant lentas naktimis. Vilniaus mero žodiniu įsakymu. Į tai visuomenės dalis ir tie patys LGGRTC istorikai vis dėlto sureagavo.

Jei mes čia, Lietuvoje, dar turime kvalifikuotų specialistų jiems atremti (nors ir jie ne visais atvejais, kaip antai dėl J. Noreikos, tarpusavyje sutaria), tai užsienyje šie niekuo nepagrįsti kaltinimai keroja netgi terpėje, šiaip lyg ir turinčioje būti atsparia putiniškos propagandos apžavams, pavyzdžiui, tarp rusų opozicinės inteligentijos. Jau nekalbu apie Izraelį, JAV, o dabar ir ES, kur nuosekliai diegiamos kolektyvinę lietuvių kaltę už Holokaustą brukančios XX a. vidurio tragiškų įvykių interpretacijos.

Todėl sistemingas ir koordinuotas valstybės institucijų ir kvalifikuotų specialistų atsakas čia būtinas, net seniausiai perbrendęs, nes pavieniais veiksmais, kad ir daromais turint pačių geriausių ketinimų, nieko nepasieksi. Prisiminkime, kokio nepasitenkinimo iš žydų organizacijų Lietuvoje ir užsienyje sulaukė prof. A. Gumuliausko anoje Seimo kadencijoje parengta rezoliucija, tinkamai sudėliojanti vertybinius akcentus dėl Holokausto Lietuvoje politinio vertinimo. Taigi kol nėra nuoseklios valstybės istorijos politikos, grįstos atitinkamais teisės aktais, finansais, institucijomis (tuo galėtų užsiimti kad ir įsteigtas atskiras LGGRTC skyrius), tarpinstituciniu bendradarbiavimu, parengtu ir vykdomu nuosekliu veiksmų planu, šioje srityje dirbančiais profesionalais ir t.t., tol bet kokie mūsų bandymai pavieniui kovoti su priešiška propaganda atrodys lyg kūdikio švebeldžiavimas. Jis gal girdimas ir priimamas čia, Lietuvoje, bet niekaip nepasiekia tarptautinės auditorijos. Todėl LGGRTC, nežiūrint jo trūkumų, būtina ne draskyti, o visomis išgalėmis stiprinti, nes šioje kovoje daugiau kol kas nieko solidesnio neturime.

Kitaip sakant, daug kalbėdami apie propagandinius karus nuo propagandinių haubicų dengiamės orlaidėmis ir užuolaidomis?
Panašu. Tai, su kuo turime reikalą „anoje pusėje“, gerai atskleidė nesena prof. Valdo Rakučio, beje, neatsitiktinai sieto su LGGRTC, pjudymo istorija. Joje akcentuočiau tai, kad net profesionaliam istorikui buvo parodyta jo vieta – nedrįsk peržengti „raudonos linijos“, to, ką ir kaip galima kalbėti apie Holokaustą, kitaip būsi demonstratyviai sudorotas (tai, beje, ne pirmas toks atvejis). Kitaip tariant, istorinės tiesos siekį nustelbia įsitvirtinusi bekompromisė istorinė mitologija, tampanti kone religine dogma, tad nenuostabu, kad drįstantys ja suabejoti ar nepaklusti automatiškai paverčiami ant laužo degintinais eretikais – „Holokausto neigėjais“, „antisemitais“, „naciais“, kuriems ne vieta tarp „padorių, respektabilių žmonių“ ir kurie turi būti persekiojami ar demonstratyviai nubausti kitiems pamokyti…

Galima teigti, kad Lietuvoje įsigali denacifikuotoje Vokietijoje gimusi kosmopolitinė istorijos politikos versija, kuri vis mažiau vietos bepalieka nacionaliniam pasakojimui ir herojams. Nacizmas joje vaizduojamas kaip absoliutus blogis, tačiau komunizmo nusikaltimai kažkodėl lieka kažkur fone, lyg jų nė nebūtų buvę. Taip pat regime stebėtinai skirtingą nacių ir sovietų aukų traktavimą. Dar daugiau, nacizmo grėsmė regima bet kokiose nacionalistinėse nuostatose, vertybėse, simboliuose, tad jų irgi skubama palaipsniui atsikratyti, arba kaip sovietmečiu paversti politiškai nepavojingu pamojavimu vėliavėlėmis per šventes – tokiu savotišku bedančiu tautiškumo surogatu. Tai atsispindi ir vis keistesniuose valstybės istorijos politikos, jei tokios iš viso esama, viražuose: vienais metais Laisvės premija apdovanojama disidentė sesuo Nijolė Sadūnaitė, tačiau jos kuklus prašymas pateikti visuomenei atsakymą, ar valstybės globon paimta mergaitė yra gyva ir sveika, sutinkamas ledine tyla, aukštų pareigūnų pasipiktinimu, net patyčiomis; kitais, pagerbiant Laisvės kovų sąjūdį, premija apdovanojama grupė partizanų, tačiau jų kovos postmodernistinis „dekonstruotojas“ M. Ivaškevičius čia pat apdovanojamas dar garbingesne – Nacionaline – premija. O pernai metų Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra teismais varomas iš pastato, kurį kartu su kitais entuziastais ir rėmėjais savo darbu ir lėšomis pakėlė iš griuvėsių.

Šalia to, ar nepastebite tendencijų, kad galvas labai drąsiai kelia tie, kurie arba patys drąsiai kolaboravo su vienu iš okupantų, dirbdami jo represinėse struktūrose, arba tie, kas dabar narsiai teisina tai dariusius savo artimuosius?

Išties įdomiausia, kad dabartinių Rakučio ar Genocido Centro dorotojų tarpe gausu žmonių, kurie vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar per savo artimuosius yra patys įsipainioję ar susiję su sovietų nusikaltimais žmoniškumui. Bet apie tai juk šiandien nepolitkorektiška net užsiminti, ar ne? Apskritai, vis gausėjančių kovotojų su „lietuvišku nacionalizmu“, kuris jau atvirai imamas prilyginti nacizmui, gretose gausu vadinamų buvusiųjų sovietinių represinių institucijų ar propagandinės mašinos atstovų ar jų palikuonių, nelinkusių taip pat griežtai kaip nacizmą įvertinti savo pačių ar savo artimųjų kolaboravimą su okupacine valdžia. Bene pirmasis šių „buvusiųjų“ revanšo skambutis nuskambėjo, kai dainininkas Vaidotas Baumila socialiniame tinkle ėmė aršiai ginti savo tėvą – KGB tardytoją, pagarsėjusį žiauriu elgesiu su disidentais, teisindamas jį tuo, kad tada į tą įstaigą esą pakliūdavę tik geriausieji.

Aišku, galime sakyti, kad vaikai ar anūkai neatsako už tėvų poelgius, dabar juk ne kokie Stalino laikai, bet turiu mintyje šeimoje perduodamas vertybes ir pasaulėžiūrą. Stebėtinas faktas, kad mūsų propagandos fronto priešakinėse linijose šiandien stovintys žymiausi žurnalistai ir influenceriai arba patys buvo sovietiniais propagandistais, arba yra tokios profesinės dinastijos atstovai. Atsitiktinumas? Vargu. „Buvusiųjų“ ryškesnis sugrįžimas prasidėjo kartu su svaiginančia vienos tokios „buvusiosios“ – Dalios Grybauskaitės – karjera ir sėkmingai tęsiasi iki šiol.

Žengiate į pavojingą teritoriją. Abejoti Geležinės Dalios patriotizmu neleidžiama net konservatorių partijos nariams, o nepatogūs biografiniai klausimai siejami su „Kremliaus propaganda“.

Na, nesu konservatorių partijos narė, leidžiu sau galvoti savo galva, kol dar neuždraudė. Pasakysiu dar daugiau – nūnai LRS pirmininko kėdėje turime KGB rezervisto dukrą ir tai niekam iš mūsų elito nesukėlė klausimų. Ir šiai naujai tendencijai arba, kaip dabar madinga sakyti, trendui įtakos turėjo ne tik laiku neįvykdyta desovietizacija, bet ir kintantis ideologinis Vakarų, vis labiau krypstančių į kraštutinę kairę, klimatas.

Ar nepersūdote? Juk į tą pačią Seimo pirmininkę dabar apeliuoja tremtinių Brolija „Lapteviečiai“, kuri ragina palikti LGGRTC vadovą Adą Jakubauską ramybėje. Nuo 1990 m. kovo 11 d. praėjo jau trys dešimtmečiai. Gal tikrai gana visas bėdas teisinti „gūdžiu sovietmečiu“?

Feisbuke kai kurie žmonės piktinasi, kad į Vilniaus istorijos grupę įkeliamos sovietinio Vilniaus nuotraukos, tai darantys kaltinami sovietmečio nostalgija, net apšaukiami vatnikais. Tačiau tie patys besipiktinantys kažkodėl nepastebi, kas dedasi aukščiausiuose valdžios ešelonuose, teisėsaugoje, versle. „Buvusiesiems“ veikti nebesislapstant itin palanku tapo įsigalint naujoms tendencijoms už Atlanto ir galingiausiose ES valstybėse. Kaip įprasta pas mus, šiuo atveju irgi lengvai perimamas ir mėgdžiojamas „europietiškomis vertybėmis“ pridengtas naujasis ideologinis žodynas ir normos – staigiai kilusi, bet greit nuslopusi „metoo“ banga, „kova prieš rasizmą“, nors jo Lietuvoje, kaip žinome, nėra, genderistinės nuostatos, galiausiai, vis labiau pastebimas „senojo pasaulio griovimo“ įkarštis, lydimas „naujojo žmogaus“ – išlaisvinto iš prigimties ir kultūros varžtų – kūrimo projekto ir augančio pažanguolių įtūžio, nukreipiamo prieš nesutinkančius mikliai persiauklėti ar atvirus kitaminčius.

Na štai – valdžioje lyg dešinieji, kurių dešinumas Lietuvoje nustatomas daugiausiai pagal retoriką Kremliaus atžvilgiu ir kitų „mozojimą’ „sovietinėmis atgyvenomis“, o Efraimo Zurofo ir Vladimiro Putino solidarios retorikos apie tariamą genetinį lietuvių nacizmą atremti nėra kam?

Visa tai matant paradoksaliausiai ir atrodo nūdienė konservatorių partijos laikysena. Juk tai politinė jėga, kuri save iš pat pradžių siejo su Lietuvos valstybingumo atkūrimu ir gynimu, totalitarinių nusikaltimų demaskavimu ir aukų atminimo įamžinimu. Tačiau, kaip žinia, laikui bėgant ji, išskyrus kelis pavienius politikus, vis labiau tolsta nuo atkurtosios valstybės statybos darbų ir jau ėmėsi puoselėti „globaliosios“, t.y. išsivaikščiojančios Lietuvos projektą. O šiandien, stebint naujojo Seimo darbą, net susidaro įspūdis, kad žaidžiamas gudrus žaidimas. Formaliai išlaikomas „konservatorių“ vardas ir įvaizdis, o realiai vykdoma ta pati politika ir diegiamos tos pačios vertybės, kurias pasišovusi mūsų „atsilikusiai“ visuomenei atnešti jų koalicinė partnerė – Laisvės partija.

Už pastarosios radikalius pasiūlymus, susijusius su naujaisiais žodžio laisvės suvaržymais ar be skrupulų stumiama genderistine ideologija, t.y. iš esmės už neobolševikinę dienotvarkę taip stenėtinai noriai balsuoja didžioji dalis TS-LKD deputatų. Laisvės partiją galima vadinti pirmąja atvirai ideologine partija, nes visos kitos, nepaisant skirtingų iškabų, iki šiol valdė Lietuvą vykdydamos tą pačią neoliberalią programą, kurios pasekmes puikiai matome. LP, beje, nepaisant trumpo gyvavimo, jau ryškiai pasižymėjo ir savo antilietuviškomis nuostatomis bei apskritai polinkiu į fun (džiaugsmo, laimės) politiką, taip pat ir į funistoriją. Apie tai byloja kad ir ciniškas istorinio Vilniaus paveldo suvulgarinimas „G-taško“ reklamoje arba garsusis pliažas Lukiškių aikštėje, kurioje buvo kariami sukilėliai, o greta – NKVD rūsiuose kankinami ir žudomi laisvės kovotojai ir t.t.

Jums galima oponuoti, kad raudoti reikia kapinėse, o miestas turi gyventi savo gyvenimą, žmonės turi džiaugtis, vaikai maudytis fontanuose ir laimingi jų tėvai gulėti pliaže, nesukdami sau galvos dėl senienų. Ką jūs į tai?

Negi pliažui neatsirado vietos prie upės, kad teko jį įrenginėti būtent šioje, memorialinėje vietoje, dargi šalia judrios gatvės, kur poilsiautojams teks uostyti automobilių išmetamąsias dujas? Visą šitą anksčiau aptartą dabarties moralinę bakchanaliją vainikuoja įžūli veidmainystė ir dvejopi standartai. Antai konservatoriams artimas žmogus, matyt, kaip ir Laisvės partija, atliekantis jų požiūrio diegimo visuomenei tiesiogiai „neapsišviečiant“ funkciją – Aušra Maldeikienė, kuri pati dar visai neseniai aršiai piktinosi V. Rakučio parodyta „nepagarba“ žydų aukoms, dabar gi jau postringauja apie lietuvių tremtinių „nuo kokių nors Laptevų“ literatūros „lėkštumą“. Tuo mums jau prikišamai parodoma, kieno kančios ir netektys išties svarbios, o kieno nevertos dėmesio, o gal net nusipelnančios „teisingai, pažangiai, mąstančių“ paniekos ir spjūvių. Taigi mūsų akyse vyksta didžiojo nacionalinio pasakojimo sisteminga ir nuosekli dekonstrukcija, atmetanti ar nuniekinanti jo esminius dėmenis – totalitarizmo aukas ir didvyrišką kovą su juo. O tuo pačiu dekonstruojant ir vertybinius pamatus, ant kurių ir laikosi nacionalinė lietuvių valstybė, suprojektuota tautinio atgimimo tėvų ir įtvirtinta Vasario 16-osios Aktu.

O Jūs pati, kad ir nejučia, nekartojate rusiško naratyvo, kuomet sureikšminate visas vaivorykštines bei holokaustinės industrijos temas?

Stebime vis atviresnį ir stiprėjantį spaudimą visuomenei persiauklėti, atmesti tradicines, krikščioniškas, konservatyvias vertybes kaip neva pasenusias, atsilikusias, tamsuoliškas ir džiugiai perimti siūlomas „pažangias“ vaivorykštines. Rengiami įstatymų paketai, turintys užčiaupti tam tikroms, privilegijuotosiomis tampančioms grupėms neparankią nuomonę, prilyginamą „neapykantos kalbai“.  Už ją numatyta bausti realiomis piniginėmis baudomis, persekioti. Klausimas – kaip tai dera su demokratinės valstybės ir žodžio laisvės principais?

Vyresnieji turėtų prisiminti, kad tai jau buvo, net naudojant panašią retoriką ir priemones. Mane stebina mūsų posovietinės visuomenės, ypač jaunimo, neatsparumas naujojo ideologinio projekto diegimui, nesugebėjimas atpažinti jo bolševikinių šaknų ir tikslų. Reiškia, totalitarizmo pamokos nebuvo tinkamai išmoktos, neįgytas imunitetas jam. Juk Sovietų Sąjunga irgi skelbėsi laisviausia ir pažangiausia pasaulio valstybe, tuo tarpu kitaminčiai buvo užčiaupiami, grūdami į gulagą ar psichuškes. Kad neatrodytų, jog perdedu ar paralelės su sovietmečiu yra laužtos iš piršto, atkreipkite dėmesį, kaip kalba ir ko siekia Laisvės partijos atstovai Seime ir vyriausybėje, kurių tolerancijos LGBT reikalavimai stebėtinai dera su bekompromise netolerancija ir net atvirai rodoma neapykanta tradicinių pažiūrų žmonėms.

Pažiūrėkime, kokių nuožmių ir fanatiškų, veikiausiai koordinuotų, išpuolių jau sulaukė ir Katalikų Bažnyčia bei pavieniai žinomesni ir autoritetą turintys kunigai, vos tik pasinaudojo savo pilietinėmis teisėmis pasisakyti prieš visais būdais mums dabar brukamą Stambulo konvenciją, atveriančią kelią galutiniam genderizmo įtvirtinimui. Į šį pjudymą, vykdomą nesirenkant nei žodžių, nei veiksmų, įsijungė ir vadinamosios „garsenybės“, kai kurie akademikai ar net katalikais besiskelbiantys viešieji intelektualai.

Atgimsta naujasis komjaunimas ir naujoji, vienintelė teisinga, partija, kurios reikia klausyti, kitaip… O juk krikščionių mokymas apie žmogaus prigimtį ir transcendencinius tikslus buvo taip pat aršiai puolamas ir sovietmečiu. Ir tuomet pirmiausia persekioti kunigai ir vienuoliai, išdrįsę pasakyti „ne“ saldžiabalsiam ir gražiais siekiais pridengtam melui ir prievartai.

Kokią išvadą būtų galima padaryti visa tai matant? Kaip intelektualė, sakykite, kur link čia viskas?

Viena vertus, ideologinis spaudimas, naudojant tiek „meduolį, tiek ir bizūną“, tik didės ir darysis vis įžūlesnis ir atviresnis. Bet kita vertus, labai norisi tikėti, kad vis daugiau padorumo ir blaivaus proto dar nepraradusių žmonių tai padės atsimerkti ir išdrįsti pagaliau stoti prieš atslenkantį naująjį ideologinį marą. Stoti ginti savos istorijos ir kultūros, nes kitaip leisime laimėti ir būsime priversti tarnauti tiems, kuriuos Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“ pavadino „kanukais“, t.y. bedvasėmis blogio pamėklėmis. Beje, dabartinių ideologinių batalijų kontekste labai rekomenduoju perskaityti šią knygą.

valstietis.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Aidas       2021-03-13 21:06

Profesorės drąsa ginti šiais kosmopolitizmo, individualaus vartotojiškumo ir net moralinės perversijos laikais lietuvių tautines vertybes, verta begalinės pagarbos. Šiek tiek gaila tik, jog vėl viskas galiausiai suvedama į antikomunistinį diskursą, taip susiaurinant skaitytojų galimybę suvokti Lietuvos padėtį įtakojančių veiksnių komplikuotumą. O juk net ir Mykolas Krupavičius nematė problemų bendradarbiauti su lietuviais komunistais: https://www.ateitiesaidas.lt/l/krikscioniu-demokratu-lyderio-mykolo-krupaviciaus-santykiai-su-komunistais-1940-1941-m/

stasys       2021-03-8 12:34

Prašalietis ..tekstus rasote , kaip ruskis ‘garkoske’ groja .Aišku dėl skonio nesiginčijama , vienok pabandykite pirštu miklumą ir muzikine klausa lavinti kitų instrumentų . Autorė daug kur perlenkia lazda savo str. bet ją kankinti va šitaip nežmoniškai eikit jau Jūs peklon ..

Diedas       2021-03-8 12:26

Baisi nelaimė buvo liustracijos nebuvimas.
Neprikausomybės pradžioje gatvėje galima buvo atpažinti nepakartą pakaruoklį, nomenklatūrščiką - komunistą.
Neišnaikinom, rezultatas - jų palikuonys apsimetėliai.
Dabar ne tik gatvėje,bet kita kartą ir pasišnekėjus sunku atpažinti kur žmogus o kur komunistas.
Niekinga prigimtis atsiskleidžia tik gavus nors truputį valdžios, ar galmybių daryti įtaką kitiems.

Nuomonė       2021-03-8 12:07

Labai vertingas ir informatyvus straipsnis. Pritariu gerb. autorei.

Diedas       2021-03-8 10:48

Perskaičiau su didžiuliu susidomėjimu.
Labai patiko.

Prašalietis       2021-03-8 10:14

Paskaitai kultūros istorikės, sovietologės, Lietuvos istorijos instituto vyresnios mokslo darbuotojos, profesorės, “nedraugaujančios nei su tais nei su kitais, esančios už objektyvias istorines tiesas”... .R Čepaitienės “Lietuva pralaimi propagandos kare”, ir su “patriotiniu gailesčiu” konstatuoji, kad tokio “mokslinio” primityvumo ir nesugebėjimo ką iš esmės pasakyti Lietuvos istorijoje dar nebuvo. Šie pseudomokslininkai nežino, kad apie Holokaustą yra išlikusių krūvos nacių rašytų dokumentų, filmuotos medžiagos, kad tašką nacių ir jų kolaborantų, kaip ir Holokausto klausimu padėjo Niurnbergo Tribunolas. Kas nori, šiais laikais gali karo laikų išslapstintus ir viešoje erdvėje skelbiamus dokumentus ir filmuotą dokumentinę medžiagą nesunkiai susirasti.Šiandieniniai “tautiniai ir patriotiniai mokslininkai kovojantys su priešiškomis propagandomis” nesugeba, greta savo bendromis frazėmis reiškiamų demagoginių išvedžiojimų,net konkrečiai įvardyti “propagandistus” ir pacituoti minimų “propagandistų prapagandų” šalia savų “nepropagandų”, kad kiekvienas žmogelis pats pamatytų kaip atrodo “propaganda ir nepropaganda”. Ir ne šiandieninė Lietuva “pralaimi propagandinį karą”, o šį karą beviltiškai pralaimi neturinčių ką pasakyti, sovietiniais laikais pabaigusių aukštus mokslus ir juodo darbo nedirbusių, šiandiena 75 metams užsislapstinusių, nacistinį būnkerinį supratimą apie pasaulį ir “tiesas” gaivinantys nacių kolaborantų palikuonys ir juos aptarnaujantis “provakarietiškas” personalas… Ši “mokslinė” publika gali “sutari dėl didvyriškumų“kaip nacių kolaboranto pseudogenerolo Noreikos-Vėtros, ar JAV paruošto ir į Lietuvą grąžinto JAV agento Lukšos-Daumanto…. Šiai “sutariančiai mokslinei” publikai visiškai yra neįdomus didžiausias pokario kovų vadas Vytautas Žemaitis, nes jis nebuvo nacių kolaborantas, todėl net ir didžiausi “Kremliniai propagandistai jokių propagandų” negali pavaryti. Užsislapstinusiai 75 metams publikai, kaip ir juos aptarnaujantiems “kovotojams su propagandomis” toks tikras pokario laikų su nacių režimu visiškai nekolaboravęs herojus yra neįdomus. Na o “intelektualės ir istorijos specialistės”, neišstenančios kokios šiuolaikinės ideologijos ją ir visus kitus suinteresuotus “patriotus galėtų spausti”, išreikštas išvadoje “supratimas “viena vertus antra apvertus”: “ideologinis spaudimas, naudojant tiek „meduolį, tiek ir bizūną“, tik didės ir darysis vis įžūlesnis ir atviresnis. Bet kita vertus, labai norisi tikėti, kad vis daugiau padorumo ir blaivaus proto dar nepraradusių žmonių tai padės atsimerkti ir išdrįsti pagaliau stoti prieš atslenkantį naująjį ideologinį marą....”, parodo “patriotinių vargo mokslininkų” beviltišką pasiklydimą savo “patriotiškai mokslinėse mintyse”....

stasys       2021-03-8 8:17

Tame tekste tiek neapykantos Lietuvai ! Preciziškai surinktos visos politinės rietenos ir padarytos išvados atitinkamos . Kuo gi skiriasi autorės metami kaltinimai nuo tų kuriuos girdime per didžiąją žiniasklaida ? Mano supratimu niekuo . Istrink viena pavardenįrašyk kita ,forma ta pati isvados tos pačios pietiniame , sovietizmas jų istorinis paveldas . Kovą vykstanti apie genocido centra susijusi su istoriją jos turiniu ir išvadomis ,kurios be abejo negali būti išlaužtos iš nuogo piršto .Faktai metodikos jų vertinimas tu žmonių rankose kurie ilgus metus dirbo su jais ,todėl tikėtis jog pavyks va taip viską paprastai pakreipti ,manau naivu . Ieškoti saugaus takelio minų lauke turint tik savanorius nedekingas užsiėmimas ir jų aukos privalo būti deramai vertinamos .Rietenos , prastas užmokestis jiems .Nesuprantu aš autorės , jos noras savo išvadose pasiremti desovietizacija , jos procesais, atveda iki to jog jų rezultatas tampa netgi svarbesnis tikslo stiprinti pačią valstybe , vienyti , o norimo tikslo siekti visais įmanomais būdais .Toks ‘pasiaukojimas’ manęs netenkina ..tegul tos baltos varnos ir toliau sau tarska apie savo išskirtinumą , o praleistas progas vertinu kaip pralaimėjimą , ne priešams , ne Putinui ar komunizmui , pralaimėjimą ginant valstybės interesus , kurie apima ne tik dabartį bet ir jos praeitį. Patriotizmas čia neturi kur pirštu įkišti ..visa tai skirtingų politinių ir įtakos grupių kovos .

Al.       2021-03-8 2:33

Gerai, kad yra matančių ir suprantančių, bet išdrįskit tą ,,atslenkantį ideologinį marą” įvardint - tai bolševizmas. Tie patys tikslai, tie patys būdai, tie patys obuoliai ir obelys.

habilitās       2021-03-7 21:11

Propagandinį karą Lietuva pralaimėjo dar 1992 metų rudenį, prieš seimo rinkimus, kai ant kojų buvo pakelta visa kagėbistinė armija, likusi Lietuvoje. Jie ėjo į žmones, tiesiogine prasme, jei susirinkdavo būrelis žmonių, tuoj pat atsirasdavo „šviesuolis“, skelbęs gyvenimo tiesas apie tai, kaip Landsbergis ir Vagnoriaus sugriovė kolūkius ir išdraskė kaimą.
Žinoma, į apšepusi, nesiskutusi ir su nugertu alaus buteliu kišenėje, niekas nekreipdavo dėmesio, bet kai tą pačią „maldelę“ išgirsdavo 4 – 5 kartus, prie parduotuvės, stotelėje, turguje ar poliklinikoje, pats susitikęs pažįstamą ar draugą imdavo kartoti tą pačią mantrą. Mechaniškai, negalvodamas, o rezultatas – visiška komunistų pergalė seimo rinkimuose.
Būtent, kolaborantų sugrįžimas į valdžią, sukūrė užuovėja kagėbistiniam gaivalui ir ateitį jų atžaloms. Tai kas vyksta dabar yra tik technologijų tobulinimas, lietuviškumo ir lietuvybės naikinimas iš pagrindų arba tai, ką pasakė M. Gorbačiovas, vizito Lietuvoje metu: „Sunku jums bus su ta laisve“.

StasysG       2021-03-7 20:40

Man, senam dinozaurui, tikrai patiko straipsnis. Ačiū.

jie valdo ir vadovauja       2021-03-7 20:00

“teisingumas"priklauso stribinei - kgbistinei TM ir GP
karjera biudžetinėse priklauso nuo komunistų ir kgbistų.
į verslo viršūnes sustatyti irgi tik okupantai - kolaborantai.

trumpai       2021-03-7 19:29

Reikia ivardinti tuos, kurie is Lietuvos LSSR daro vel: Kubilius (tevelis “Tarybu Lietuvos” redakcijoje dirbo, kai lietuviai pries okupantus kovojo), Tapinas (tevelis komunistas, VU ruose sovuetines propagandos specialistus.

Obuolys nuo obels netoli rieda… Nebuna dumu be ugnies.

ah1       2021-03-7 18:06

Stambulo konvencija tai pirmiausia Trojos arklys pakeisti lietuvių kultūrą, kad lietuviai tėvai ir vaikai nesipriešintų vaikų seksualiniai eksplotacijai - santuokoms su vaikais-mergaitėmis, berniukų pedofilinimui su “bača baza kultūra kaip pas musulmonus, padarymo vaikų seksualinę eksplotaciją norma ir įteininimu - mechanizmas visa tam pasiekti ir yra Stambulo konvencija, įpareigosianti lietuvių kultūros pakeitimą finansuoti iš Lietuvos biudžeto.

tadukas       2021-03-7 16:42

Ačiū. Autorė netikėtai skaidriai pateikė politinių jėgų persigrupavimą. Įžvalgus, puikus straipsnis. Perspausdinkit per visus interneto kanalus.


Rekomenduojame

Andrius Švarplys. Ką tokie net neslepiami dvigubi standartai turi bendra su pilietine ar kultūrine pozicija?

Verta prisiminti. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa ir Birželio sukilimas? Dovilo Petkaus pokalbis su Vidmantu Valiušaičiu

Birželio 15–17 dienomis vykusių protesto akcijų rezoliucija

Nida Vasiliauskaitė. Šviesa kovoja su tamsa

Vinco Kubiliaus reportažas iš 17-osios dienos akcijos Simono Daukanto aikštėje „Ar dar gyva Deimantė?“

Algimantas Rusteika: Ponai mieli, patys išsidūrėt – niekas atviroj erdvėj renginių dalyvių skaičiaus nebereguliuoja

Ką apie vaikų skiepijimą sako mokslas – Nidos Vasiliauskaitės parinkti skaitiniai tikintiesiems Mokslu

Vytautas Sinica papunkčiui: Žygimantas Pavilionis prieš Lietuvą

Tomo Baranausko įžvalga apie I. Šimonytės naująjį gerovės receptą

Prof. dr. Andrius Macas. Kažkas čia ne taip – reikia ruoštis (II)

Kęstutis Girnius. Referendumas – tautos valia ar demagogų įrankis?

Robertas Grigas. Pasirodo, yra dar ES šalyse parlamentų, atstovaujančių savo tautų interesams!

Birželio 14-osios naktis: nukryžiuoti vaikai

„Neteisingi“ tekstai, kurie „teisingai“ valdžiai sukelia konvulsijas

Iš propagandos frontų. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas: šeimos yra visi – tiek tos pačios, tiek skirtingos lyties sąjungą sudarę

Nida Vasiliauskaitė. Ko bijote? Jų?

Algimantas Rusteika. Gal pabandom niekur nebebėgti?

Vygantas Malinauskas. Iš tėvų valdžios išlaisvinto vaiko interesas

Vytautas Radžvilas. Nesibaigianti tremties Golgota

Vytautas Sinica. Kas priešina visuomenę?

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Visiškas teisinis nihilizmas

Lietuvos šeimų sąjūdžio pareiškimas: Vienykimės!

Lietuvos Šeimų Sąjūdis: pranešimas dėl birželio 15–16–17 dienomis įvyksiančių protesto akcijų

Ramūnas Aušrotas. Ką reiškia SAM paskelbtas vaikų nuo 12 metų skiepijimo vajus ir manipuliacijos įstatymo tekstu?

Ką šiandien žinome apie tremtis? Dovilo Petkaus pokalbis su prof. Rasa Čepaitiene

Krescencijus Stoškus. Maršas, apnuoginęs realybės absurdą

1941 m. Birželio sukilimo 80-metį pasitinkant. Valdas Vasiliauskas: Idėjinė A. Sniečkaus klaida

Kviečiame į parodą „Pirmasis masinis trėmimas 1941 m. birželio 14–19 d.“

Vidas Rachlevičius. Aš su siaubu laukiu naujų rinkimų

Vaidotas A.Vaičaitis. Šeima, partnerystė ir Civilinis Kodeksas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.