Kultūros, kalbos, istorijos politika

Rasa Čepaitienė. Kultūra – politikos podukra ar prioritetas?

Tiesos.lt redakcija   2018 m. gruodžio 23 d. 16:35

3     

    

Rasa Čepaitienė. Kultūra – politikos podukra ar prioritetas?

Pirmoji Lietuvos Respublika radosi kaip rezultatas kovos už lietuviškąją kultūrą, o ne vien už politinį suverenitetą. Ir, nepaisant trumpo gyvavimo laiko, jai buvo pavykę sukurti stabilią, politiškai susipratusią, kultūriškai gana vientisą modernią lietuvių bendriją. Ji veikiai susidurs su radikaliais iššūkiais, nes viena kitą keitusios dviejų totalitarinių režimų okupacijos XX a. viduryje ir ypač ilgi metai, patiriant masyvią sovietinę indoktrinaciją, negalėjo nesubrandinti savo vaisių.

Sovietmečiu vykusi sparti „rusiškojo tipo“ modernizacija, industrializacija ir urbanizacija visų pirma kėsinosi į tradicinę kaimietiškojo gyvenimo sanklodą ir pasaulėjautą. Ne mažiau svarbu, kad visuotinai tuomet diegtas homo sovieticus kūrimo projektas buvo utopinės komunistinės ideologijos ir didžiarusiškojo šovinizmo samplaikos produktas.

Sovietmečiu kultūra buvo pajungta vienvaldės Partijos interesams, tarnavo kaip vienas jos „minkštosios galios“ – ideologinio įtaigojimo – priemonių, šalia šios komunistinės totalitarinės, futuristinės ir instrumentinės kultūros sampratos išliko ir Vakarų civilizacijos klasikinio palikimo, atspindinčio bendrąsias humanizmo vertybes. Kita vertus, reikia pastebėti, kad vakarinio pasienio stiprinimo sumetimais sovietai nemažai investavo į Pabaltijo regioną ir, pradedant postalininiu laikotarpiu, čia skatino ar bent netrukdė ir kiek laisvesnei kultūrinei saviraiškai vystytis (architektūra, muzika, dailė, teatras, fotografija, dizainas ir t.t.), kurios pasiekimus veikiai ėmė išnaudoti šalyje bei užsienyje sovietinio gyvenimo būdo „pranašumų“ propagandiniam demonstravimui. Šios reikšmingos aplinkybės „Centro“ ir Pabaltijo respublikų elitams leido sukurti bei puoselėti abipusiai naudingą „Mažųjų Vakarų“ vaizdinį. Pastarasis padėjo susiformuoti ir specifinei „pribaltų“ kaip „sovietinių europiečių“ savivokai, tokiu būdu išvengiant kitoms tautoms aktyviai primetamos ir dažnu atveju įsisavintos kultūrinio nepilnavertiškumo jausenos.

Sovietų Sąjungai byrant Nepriklausomos Lietuvos kultūros pertvarkos projekcijos nusidriekė tiek į praeitį (pirmiausia tarpukarį), tiek ir į ateitį (suvienytąją Europą). Veikiai paaiškėjo, kad tame slypi tam tikras mentalinis dviprasmiškumas, kuris ilgainiui tapo vis ryškesne problema. Sovietmečiu buvę „Europa“ labiau į rytus esančioms SSRS tautoms ir žmonėms, lietuviai naujoje geopolitinėje situacijoje pasijuto esą vargšai – kultūriškai dezorientuoti, posovietiniai rytų europiečiai, savo „grįžimo į Europą“ viltis susiejantys ne tiek su žavėjimusi jos kultūra, kiek su finansine, socialine ir politine šios įsivaizduojamos Europos galia. Su spartėjančia eurointegracija, ir ypač po įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. šis savivokos pokytis įgavo ir apčiuopiamą geografinę išraišką, tapus neprestižiniais „mažaisiais Rytais“,  kas skatino išcentrines tautinės savivokos silpnėjimo jėgas.

Tai yra svarbus geopolitinis ir psichologinis fonas norint geriau suvokti Lietuvos kultūros politikos pokyčius ir jų kryptį atgavus Nepriklausomybę. Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11 d. aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ pabrėžė sugrįžimo į Vakarų civilizacinę ir geopolitinę erdvę siekį. taip pat tai, kad „Lietuvos kultūros tapatybę sudaro bene trys pagrindiniai sluoksniai: lietuviškas, baltiškas ir europietiškas. Sąjūdžio bendrojoje ir rinkiminėje programose, numatant kultūros atgimimo kryptis ir neatidėliotinus darbus, išryškėjo trys imperatyviniai principai:

– deideologizavimas (ideologinės ir politinės kontrolės, cenzūros institucijų panaikinimas, valstybinės kalbos statuso suteikimas lietuvių kalbai, švietimo ir mokslo, istorinės atminties desovietizavimas, santykių su Katalikų Bažnyčia ir religinėmis bendruomenėmis normalizavimas ir kt.);

– autonomija (iš viršaus nevaržoma kūrybos organizacijų veikla, valstybinio ir privataus švietimo institucijų plėtotė, mokslo įstaigų savivalda, tarptautinių kultūrinių mainų skatinimas) ir –

demokratizavimas (kultūros institucijų decentralizacija ir veiklos savarankiškumo didinimas). Sąjūdžio nuostatose buvo siekiama suderinti kultūrinio savitumo ir pliuralizmo, istorinio tęstinumo ir atvirumo pasauliui, kūrybos laisvės ir moralinio įsipareigojimo visuomenei principus.

Lietuvos Kultūros Kongreso organizacinis branduolys savo ruožtu siekė Sąjūdžio idėjas išplėtoti į valstybinę kultūros politiką, tačiau dauguma jo suformuluotų principų ir rekomendacijų taip ir liko neįgyvendintos, buvo daugiau atsižvelgta tik įo siūlymą įsteigti Kultūros rėmimo fondą, (įgyvendintas 1998 m.).

2001 m. LRV nutarimu patvirtintos Lietuvos kultūros politikos nuostatos buvo pirmasis išsamus Lietuvos kultūros politikos tikslų ir užduočių dokumentas, sistemiškai sujungiantis pagrindines kultūros politikos sritis, formuluojantis joms tikslus, uždavinius ir įgyvendinimo priemones. Jis buvo svarbiausiu kultūros politikos strateginiu dokumentu iki 2010 metų, kuomet jį pakeitė LRS Seimo patvirtintos Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės. Nors Gairėse buvo bandyta atsižvelgti į per laiką išryškėjusias sistemines kultūros sferos problemas ir atnaujinti Lietuvos kultūros politikos modelį, tačiau geri norai liko popieriuje. Pavyko tik aiškiau atskirti ir reglamentuoti kultūros formavimo (Kultūros ministerija) ir įgyvendinimo (Lietuvos Kultūros Taryba) sritis. Nebuvo įgyvendintas siekis nuosekliai didinti šios srities finansavimą. 

Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Kultūros Kongreso skelbtas programines nuostatas inspiravo noras suformuluoti ir įgyvendinti autonomišką nacionalinės kultūros politikos vaizdinį, tačiau šių idėjų bei pasiūlymų praktinį realizavimą smarkiai koregavo vėlesni valstybės geopolitiniai tikslai, ypač integracijos į Europos Sąjungą siekiai. Ankstyvieji nacionalinės kultūros politikos formavimo bandymai sutapo su reikšmingais visuomenių ir kultūros politikos poslinkiais Europoje ir pasaulyje – globalizacija, neoliberalizmo ir masinės vartotojų visuomenės plėtra. Minėtieji globalieji pokyčiai greit pareikalavo naujai perbraižyti kultūros politikos tikslus ir patį subjektą.

Lyginant pirmojo ir antrojo nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvos kultūros politikos strateginius dokumentus ir praktinę raišką, galima pastebėti tam tikrą idėjinį pertrūkį. Jei ankstyvuoju laikotarpiu dominavo restitucinės, į tarpukarinės tautinės kultūros politikos patirties perėmimą ir vertybinį tęstinumą orientuotos nuostatos, tai, prasidėjus eurointegracijos procesui ir ypač įstojus į ES, Lietuvos kultūros politikos lauke vis labiau ryškėjo europietiškąjį diskursą ir normas imituojančios linkmės. O pastaruoju metu, su „Globalios Lietuvos“ programos pasirodymu, vis labiau išsiskiria valdančiojo elito nuosekliai palaikomas garsiai netariamo, tačiau gana akivaizdaus Lietuvos ir lietuviškumo ištirpimo pasaulyje siekis, kuriam daugiausia oponuoja tik negausūs tautinės valstybės ir nacionalinės kultūros puoselėjimo šalininkai.

Tačiau panašu, kad tiek nacionaliniu, tiek ir ES mastu ilgą laiką dominavusi ideologinė nuostata – multikultūralizmas – šiandien išgyvena akivaizdžią krizę. To nepaisant Lietuvoje ir toliau tradicinės kultūros palaikymo ir išsaugojimo pastangoms skiriamas menkas dėmesys.

Reziumuojant šį trumpą ekskursą: per visą Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos kultūros politikoje pynėsi kartais viena kitai prieštaraujančios restitucinės, imitacinės, kontinuacinės ir inovacinės orientacijos. Būdingos pasikartojančios problemos: 1) prieštaringa, nesuderinta valstybės politika kultūros, švietimo ir mokslo, aplinkos, užsienio reikalų srityse; 2) prieštaringa ir ilgalaikėje perspektyvoje nesuderinta valstybės ir vietos valdžios atsakomybė už kultūros funkcijas ir plėtrą; 3) kultūra tik deklaratyviai, popieriuje laikoma valstybės politikos prioritetu, todėl kultūros produktai ir paslaugos vienodomis teisėms priversti konkuruoti su kitomis ūkio šakomis, į jų specifiką deramai neatsižvelgiama.

Šiandien kultūra, deja, tinkamai netarnauja nei nacionalinio tapatumo, nei valstybės išlikimo, nei visuomenės darnaus vystymo tikslams. Tokiu būdu Lietuvai vėl iškyla uždavinys iš naujo, dabarties sąlygomis, apibrėžti savo kultūros politiką ir jos nuosekliai bei kryptingai laikytis.

Pirmą kartą paskelbta „Sąjūdžio Atgimime“  2018 m. spalį

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Laukiu nesulaukiu       2018-12-26 15:30

dienos kai bus paskelbta, kas yra kultūra (tik nemanykit, kad visi žino), paskui, kas yra demokratija (nemanykit, kad visi žino) o tada, kas yra   liberalizmas (šito net pats V. Radžvilas nežino).

Apie modernią masinę kulrūrą       2018-12-23 18:40

Liberaliosios demokratijos sąlygomis masinę kultūrą apsprendžia ne valstybė, bet rinka, todėl masinės kultūros kūrėjai (kaip ir politikai) tarnauja Mamonai, o ne idėjoms ir dvasinei kultūrai. Būtent todėl šiandien turime viešpataujančią (masinę) ne lietuvišką, bet afroamerikietiško stiliaus PRAMOGŲ kultūrą, plius internetinę pornografiją.

Iš Lenkijos        2018-12-23 17:49

Nūdienos Lietuvoje išryškėja nuo senų laikų būdingas lietuviškas būdas pasižymintis žavėsiu svetimybėms savosios tautinės kultūros,ypač lietuvių kalbos, sąskaita.Tad, dabartinėje Lietuvoje taip lengvai skinasi kelią neoliberalizmo idėjos,kurios naikina tautiškumą,tautos savitumą,istorinę atmintį,valstybingumą,bet įkyriai skatina multikultūriškumą.tautų kraustymąsi.Apmaudu,kad Kovo 11-osios Lietuva kolkas neišugdė patriotinio politinio-kultūrinio elito,neturi įtakingos ir stiprios tautiškai patriotiškos žiniasklaidos.


Rekomenduojame

Andrius Švarplys. Ką tokie net neslepiami dvigubi standartai turi bendra su pilietine ar kultūrine pozicija?

Verta prisiminti. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa ir Birželio sukilimas? Dovilo Petkaus pokalbis su Vidmantu Valiušaičiu

Birželio 15–17 dienomis vykusių protesto akcijų rezoliucija

Nida Vasiliauskaitė. Šviesa kovoja su tamsa

Vinco Kubiliaus reportažas iš 17-osios dienos akcijos Simono Daukanto aikštėje „Ar dar gyva Deimantė?“

Algimantas Rusteika: Ponai mieli, patys išsidūrėt – niekas atviroj erdvėj renginių dalyvių skaičiaus nebereguliuoja

Ką apie vaikų skiepijimą sako mokslas – Nidos Vasiliauskaitės parinkti skaitiniai tikintiesiems Mokslu

Vytautas Sinica papunkčiui: Žygimantas Pavilionis prieš Lietuvą

Tomo Baranausko įžvalga apie I. Šimonytės naująjį gerovės receptą

Prof. dr. Andrius Macas. Kažkas čia ne taip – reikia ruoštis (II)

Kęstutis Girnius. Referendumas – tautos valia ar demagogų įrankis?

Robertas Grigas. Pasirodo, yra dar ES šalyse parlamentų, atstovaujančių savo tautų interesams!

Birželio 14-osios naktis: nukryžiuoti vaikai

„Neteisingi“ tekstai, kurie „teisingai“ valdžiai sukelia konvulsijas

Iš propagandos frontų. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas: šeimos yra visi – tiek tos pačios, tiek skirtingos lyties sąjungą sudarę

Nida Vasiliauskaitė. Ko bijote? Jų?

Algimantas Rusteika. Gal pabandom niekur nebebėgti?

Vygantas Malinauskas. Iš tėvų valdžios išlaisvinto vaiko interesas

Vytautas Radžvilas. Nesibaigianti tremties Golgota

Vytautas Sinica. Kas priešina visuomenę?

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Visiškas teisinis nihilizmas

Lietuvos šeimų sąjūdžio pareiškimas: Vienykimės!

Lietuvos Šeimų Sąjūdis: pranešimas dėl birželio 15–16–17 dienomis įvyksiančių protesto akcijų

Ramūnas Aušrotas. Ką reiškia SAM paskelbtas vaikų nuo 12 metų skiepijimo vajus ir manipuliacijos įstatymo tekstu?

Ką šiandien žinome apie tremtis? Dovilo Petkaus pokalbis su prof. Rasa Čepaitiene

Krescencijus Stoškus. Maršas, apnuoginęs realybės absurdą

1941 m. Birželio sukilimo 80-metį pasitinkant. Valdas Vasiliauskas: Idėjinė A. Sniečkaus klaida

Kviečiame į parodą „Pirmasis masinis trėmimas 1941 m. birželio 14–19 d.“

Vidas Rachlevičius. Aš su siaubu laukiu naujų rinkimų

Vaidotas A.Vaičaitis. Šeima, partnerystė ir Civilinis Kodeksas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.