Dienos aktualija, Istorija, Piliečių akcijos ir iniciatyvos, Protesto organizatorių persekiojimas

Prof. Bronius Genzelis. Idealai ir jų realizavimas (II dalis)

Tiesos.lt siūlo   2020 m. gruodžio 25 d. 14:06

19     

    

Prof. Bronius Genzelis. Idealai ir jų realizavimas (II dalis)

pozicija.org

Tęsinys. Pirma dalis ČIA.

Ne visi vienareikšmiškai įsijungė į Sąjūdį. Vieniems rūpėjo atstatyti savo valstybę, kitiems – gyventi taip kaip Vakaruose. Esamybė netenkino absoliučios daugumos. Ir vieni, ir kiti eidavo į mitingus, jausdami laisvėjimą, žadinusį tikėjimą imperijos griūtimi.

Išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė susilaukė plataus atgarsio. Vietiniuose mitinguose, susiėjimuose steigėsi sąjūdiečių grupės, rinktos jų vadovybės. Deja, ne visi tuomet pasiūlytieji sutikdavo būti renkami, nes neaiški buvo ateitis.

Dabar, daugelis tuomet atsisakiusiųjų, Sąjūdžiui įsitvirtinus, vaizduoja save pirmeiviais, stengiasi pirmuosius visaip pažeminti, nes kaip kitaip paaiškinsi savo veiklą. Vienas iš tų mitų, esą į Nepriklausomybę vedė dvi politinės jėgos: Sąjūdis ir atsiskyrusi LKP (juk ji atsiskyrė nuo TSKP Sąjūdžio idėjų poveikyje).

Imperijos valdymo mechanizmas

Ryškus nuostatų netapatumas tarp rinkimų ikigorbačiovinės pertvarkos ir jos metu TSRS Liaudies deputatų ir LTRS Aukščiausios Tarybos (istorikui privalu laikytis tų pavadinimų, kurie tuomet vartoti) rinkimų išvakarėse, nors abeji rinkimai vyko pagal tuomet galiojusius papročius, skirtumas tik tas, kad anksčiau rinktas vienas iš vieno.

Kandidatas neturėjo įnešti jokio piniginio įnašo, biografijas spausdino valstybės lėšomis. 1989 m.TSRS Liaudies deputatų rinkimai vyko ta pačia tvarka, tik gorbačiovinės pertvarkos metais jau kandidatus iš tikrųjų kėlė žmonių susirinkimai ir jau buvo konkurencija. Visi kandidatai visuomenei buvo žinomi asmenys, tik rinkiminės kompanijos metu sakyta, ar Sąjūdžio remiami.

Daugelį Sąjūdžio remiamų kandidatų į TSRS Liaudies deputatus asmeniškai pažinojau ir žinojau jų požiūrį į Lietuvos nepriklausomybę. Tad takoskyra buvo aiški: nepriklausomybės šalininkai, jos oponentai ir nereiškiantys pozicijos. Tuo tarpu 1990 m.vasario mėn. kandidatai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą jau deklaravo savo partiškumą.

Partijos kūrėsi. LKP jau buvo atsikyrusi nuo TSKP, vadinasi, jos nariai buvo buvusios Tarybų Sąjungos oponentai. Daugumos išrinktųjų į Lietuvos TSR Aukščiausią Tarybą anksčiau nepažinojau. Signatarų tarpe esama ir asmenybių, kurie dar 1988 metais deklaravo ištikimybę imperijai.

Lietuvoje komunistų partijai priklausė virš 206 tūkstančių narių. Jie buvo tokie pat Lietuvos žmonės ir juos veikė bendros nuotaikos. TSKP buvo ne įprastinė partija, o imperijos valdymo mechanizmas. LKP vadovybė,, skirtingai nuo Estijos, priešinosi Sąjūdžio judėjimui.

M.Gorbačiovui imponavo pavadinimas – Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis, jo aplinka ieškojo kontaktų su Sąjūdžio veikėjais. Prisimintos pažintys iš studijų metų. Esamo režimo kritikais tapo kai kurie Maskvos Lomonosovo universiteto Filosofijos fakulteto auklėtiniai ar net dėstytojai. Tuo metu studijavo ir Raisa Titorenko (būsimoji M.Gorbačiovo žmona), jau tada garsėjusi savo kritišku požiūriu į esamybę.

Vieni aukojosi, kiti tupėjo už krūmų ir baikščiai dairėsi

Sąjūdžiui artėjant prie valdžios, prie jo prisišliejusieji tapo aršiais Sąjūdžio pirmeivių kritikais, ėmė save vaizduoti Sąjūdžio kūrėjais. Įdomiausia: vienaip ar kitaip pažįstu disidentus, tačiau nė iš vieno negirdėjau tokios paniekos Sąjūdžio pirmeiviams – kultūros veikėjams, išvadintiems kolaborantais, kaip iš Sąjūdžio prielipų, sugebėjusių įsisukti į naujųjų valdančiųjų gretas.

Juos gana tikslai apibūdino VDU prof. Alvydas Butkus: kai vieni dėl Lietuvos Nepriklausomybės aukojosi, kiti tupėjo už krūmų ir baikščiai dairėsi mąstydami, kas laimės prie to ir prisijungsime, treti, kuriuos tenkino esamybė, gynė ją. Tad pirmosios sudarė absoliučią gyventojų daugumą.

Sąjūdis susiformavo pradėjusių veikti įvairių valdžios nekontroliuotų judėjimų bazėje. Jungtis į vieningą judėjimą pradėjome Estijos Liaudies fronto įkvėpti. Vietos LPS rėmimo grupės kūrėsi savo iniciatyva, dažnai vietoj į organizuojamą renginį, pakviečiant Iniciatyvinės grupės narį.

Daug kur buvau pakviestas. Dažniausiai kvietė buvę studentai. Be to, daug rašiau spaudoje apie užsienyje žinomus politinius ir Lietuvos kultūros veikėjus. Jie susilaukė visuotinio pripažinimo. Už juos buvau ne kartą premijuotas „Mokslo ir gyvenimo“, „Švyturio“, „Tarybinės moters“ redakcijų, dalyvaudavau susitikimuose su jų skaitytojais. Šie žurnalai išeidavo šimtatūkstantiniais tiražais. Tai lėmė jų gyvybingumą (atlygimai, premijos).

Žurnalų ir leidyklų vadovai buvo suinteresuoti pajamomis, kurios priklausė nuo pirkėjų skaičiaus. Stalinizmo metais veikė griežta cenzūra ir KGB priežiūra. Po chruščiovinėje epochoje KGB į išleistas knygas nesikišo: nereikėjo žinoti tam tikras žaidimo taisykles (nevalia kritikuoti komunistų partijos, jos vadų, esamos santvarkos, girti vadinamų kapitalistinių šalių).

Stalinizmo epochoje spauda buvo valdžios dotuojama. Leidėjams nerūpėjo leidybos kaštai – jiems svarbi buvo tik partinių bosų ir KGB nuomonė. Viską – ką leisti, ką ne – spręsdavo partinės institucijos, jas prižiūrėdavo saugumiečiai ir cenzoriai. Situacija iš esmės pasikeitė N.Chruščiovo atšilimo metais, kada leidyklų ir leidinių vadovai turėjo domėtis ir finansais.

Apie istorinę atmintį

Mano bičiuliai mąstė ne tik kaip saugoti istorinę atminti, bet ir ją gaivinti, puikiai suvokdami nepajėgūs to padaryti, kai miglota tautos ateitis. Jeigu nepažeidei anksčiau įvardintų reikalavimų, galėjai ieškoti kelių, kaip išleisti knygą ar išspausdinti straipsnį. Tam turėjo įtakos asmeniniai ryšiai, akademiniai ryšiai.

Vilniaus universitetas turėjo draugystės ir bendradarbiavimo sutartis su Krokuvos ir Varšuvos universitetais. Pasinaudodamas jomis kiekvienais metais nuo 1970 iki 1980 vykdavau skaityti ciklą paskaitų iš Lietuvos kultūros istorijos. Tuomet ir susipažinau su būsimais Lenkijos politiniais lyderiais Janu Vydackiu, Tadeušu Mazovieckiu, Jaceku Kuroniu, Vladimiežu Cimoševičium, žurnalistu Adamu Michniku, tapusiais mūsų Nepriklausomybės rėmėjais.

Mano bičiuliams rūpėjo supažindinti visuomenę su mūsų kūrybiniu palikimu (tarpukariu jį išsamiai tyrinėti nesuspėta). Antra, supažindinti Lietuvos skaitytoją su pasauline filosofija.

Pavyko suburti gerą rengėjų ir vertėjų kolektyvą. Maskvoje stebėjosi, iš kur pas mus toks gausus filosofijos klasikos skaitytojų ratas. Tam turėjo įtakos I.Kanto vardo ir jo ryšių su Lietuva išgarsinimas bei palankus jo lietuvių vertinimas. Čia suveikė patriotinės nuotaikos.

Pradžią davė K.Rickevičiūtės I.Kanto straipsnelio apie lietuvius vertimas ir tolesnis jo ryšių su lietuviais nušvietimas. Švenčiant I.Kanto „Grynojo proto kritikos“ pasirodymo 200 metų jubiliejinėse konferencijose Rygoje ir Karaliaučiuje dariau pranešimus „Kantas ir lietuvių filosofinė mintis XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje“. Jų pagrindu išleisti darbai Rygoje ir Karaliaučiuje. Kaliningrade buvo pateiktas ir I.Kanto pratarmės „Draugo prierašas“, parašytos K.Milkaus „Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų“ žodynui, vertimas į rusų kalbą. Vėliau pasiekta, kad šis universitetas gautų I.Kanto vardą.

Šio universiteto mokslininkai iki šiol siekė palaikyti mokslinius ryšius su Lietuva. Ne kartą teko lankytis tame krašte. Kraštas yra Rusijos karo grobis. Jame nesama vietinių gyventojų palikuonių. Sąjūdžio laikais nemaža dalis to krašto gyventojų troško tapti ketvirtąja Baltijos respublika, nemažai norėjo būti ir Lietuvos dalimi, nes žinojo jos istorinius ryšius su Lietuvos kultūra. Su Rusija neturime tiesioginių ryšių, retas kaliningradietis pabuvojo joje, tuo tarpu daugelis pažįsta Lietuvą, sakė jie.

Į mano straipsnius atkreipė dėmesį išeivija. Su manim užmezgė tiesioginius kontaktus Algirdas Julius Greimas, Juozas Grinius, Tomas Remeikis. Jie tęsėsi iki pastarųjų išėjimo į amžinybę. Būdamas UNESCO Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininku, Paryžiuje susitikau buvusią A.J.Greimo studentę, vieno UNESCO skyriaus vadovę. Ji daug prisidėjo prie mūsų paveldo įtraukimo į saugojamų teritorijų sąrašą, ypač į Klaipėdos Jūrų muziejaus išgarsinimą.

Žmogus negali būti Nieku

Daugumą Sąjūdžio iniciatorių žmonės buvo gerai įsidėmėję iš jų legalios veiklos (straipsnių, viešų paskaitų). Dabar linkstama juos juodinti. Įdomiausia: aršiausi kovotojai su „buržuaziniu nacionalizmu“ ir „revizionizmu“ tapo europocentrizmo propaguotojais ir toliau niekina tautiškumą (susirado naujus darbdavius).

Ar įsivaizduojame žmogų be tradicijų, neturinčio kalbos, tapatybės? Jeigu jo gimtoji kalba lietuvių, anksčiau siūlyta rusų, dabar anglų, atsisakęs savos tapsi kitakalbiu, kitos kultūros žmogumi. Žmogus negali būti Nieku.

Tautinis atbudimas reiškėsi visose imperijos pavergtose tautose, o tos, kuriuos praranda šį jausmą, istorijos verpetuose išnyksta. Tą dar ryškiau pajutau būdamas TSRS Aukščiausios Tarybos deputatu, bendraudamas su deputatais iš nacionalinių regionų. Kadangi buvau Lietuvos Sąjūdžio remtų deputatų grupės koordinatoriumi, o kokie Sąjūdžio siekiai buvo žinomi, su manim norėjo bendrauti nemažai deputatų, jų tarpe – ir respublikų partiniai lyderiai, kuriuos žeidė brežnevinė „jaunesnio brolio“ koncepcija.

Mes aiškiai tai turime matyti. Čia jau kita takoskyra: ženkli dalis kitų tautiškai nusiteikusių komunistų mus palaikė, o dalis net žymių rusų disidentų tapo aršiai mūsų Nepriklausomybės oponentais.

Agentai galės būti „užšaldyti“

Po 1991 metų rugpjūčio 19–21 dienos pučo Maskvoje mūsų Aukščiausioje Taryboje buvo įsteigta buvusio ilgamečio politinio kalinio Balio Gajausko vadovaujama Laikinoji komisija Užsienio spectarnybų veiklai Lietuvoje tirti, kurios nariu teko būti. Naršiau po KGB archyvus.

KGB agentų kartotekos neaptikome. Pagal oficialią versiją, ji sudeginta. Kiti šaltiniai byloja – išvežti į Rusiją, nes jie, kaip 1989 m.gruodžio pabaigoje savo šefus informavo E.Eismuntas, KGB disponuoja 6377 agentais ir, jeigu Lietuva paskelbs Nepriklausomybę, jie dirbs po rinkimų.

Ataskaitoje nurodoma, kad agentai galės būti „užšaldyti“, nukreipti į verslą ir kitas žinybas, o prireikus, „atšaldyti“. KGB turėjo įtakos agentų. Nemanau, kad jie išnyko. Žinoma, ženklios jų dalies nebėra šiam pasaulyje. O kiti? Ar nejaučiame įtakos agentų veiklos? Juk jie gali saugiai veikti. Mūsų Seimas priėmė unikalų įstatymą: negalime net 75 metus viešinti perimtų Rusijos žvalgybos KGB agentų.

Aptikom kelių KGB agentų, okupacijos metu pasiųstų į užsienį, bylas. Nemanau, kad tai atsitiktinumas. Manyčiau, yra kelios priežastys: viena, jie tapo nereikalingi, todėl, norėdami nukreipti dėmesį nuo reikalingų agentų, paliko juos; antra, jie tapo nepatikimi (imkite juos ir džiaukitės, neieškote kitų). Manau, tai padaryta sąmoningai. Kaip žinia, Rusijos spectarnybos perėmė visas KGB institucijas, jos agentūrą, neabejoju ji veikia ir šių dienų Lietuvoje, ypač įtakos agentai.

Kas atsitiks, jei Prezidentu taps bedievis ir be sąžinės

Parengėm neblogą Konstituciją. Deja, dabar ne visi nori jos laikytis. Priėmėm keletą ir perteklinių įstatymų, kaip Prezidento aprūpinimo pasibaigus jo kadencijai įstatymas. Nežinau kitos šalies, kurioje prezidentas turėtų tiek privilegijų. Nesiaiškinsiu, kodėl taip atsitiko. Asmeniškai ir aš balsavau. Nepasakyčiau, kad pasielgiau teisingai. Tik galiu pasiaiškinti, kodėl pritariau.

Aukščiausioje Taryboje vyko karštos diskusijos dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Apie trečdalis deputatų regėjo Lietuvą kaip autokratinę valstybę. Aukščiausiajai Tarybai pritarus demokratinės valstybės Konstitucijai, jos oponentai 1992 m.gegužės 23 d. surengė referendumą, kuris Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininką be Konstitucijos būtų paskelbęs prezidentu iki Prezidento rinkimų be datos, kada jie turi įvykti. Pasak referendumo rengėjų, Prezidentas atsakingas prieš Dievą ir sąžinę. Paklausus, kas atsitiks, jei Prezidentu taps bedievis ir be sąžinės asmuo, atsakyta: „Lietuvių tauta tokio nerinks“. Tauta nepritarė šiam sumanymui.

Negaliu neprisiminti K.Motiekos ir R.Ozolo, kurie referendumo išvakarėse logiškai ir išsamiai televizijos žiūrovams išaiškino, ką duotų tokio referendumo sėkmė. Panašias į mūsų referendumui pateiktą konstitucijas priėmė Kazachstanas ir Turkmėnija. Ten prezidentai savo vardu pavadino miestus, net sostinę, gatves, prisistatė sau paauksuotų paminklų, faktiškai savo šalyse įvedė vienpartines sistemas, parlamentai virto patariamosiomis institucijomis. Po kiek metų vienas iš mūsų gegužės 23 d. referendumo iniciatorių prisipažino, kad referendumo rengimas – didžiausia jo gyvenimo gėda.

Asmeniškai pažinojau pirmuosius Latvijos, Lenkijos, Estijos prezidentus, su kai kuriais teko bendrauti ir iki jų tapsmo prezidentais, buvimo jais ir po kadencijos pabaigos. Visi gauna solidžias pensijas, bet neturi iki gyvos galvos rezidencijų, apsaugos, valstybės išlaikomų padėjėjų. Daugumas demokratinių šalių prezidentų gyvena Prezidentūrose. Pavyzdžiui, JAV prezidentas tuojau pat po kadencijos apleidžia Baltuosius Rūmus.

Mačiau, kaip savo rančoje Kalifornijoje gyveno JAV Prezidentas Donaldas Reiganas. 1994 metų vasarą Los Andželos vyko JAV sociologų suvažiavimas. Į jį buvau pakviestas. Dariau pranešimą apie Tarybų Sąjungos griūtį. Po suvažiavimo, kaip kiti šia tematika pranešėjai, buvau D.Reigano pakviestas, nepastebėjau jokios apsauginės zonos. Atsisveikindamas D.Reiganas įteikė atminimo medalį, kuris ir šiandien kabo ant senos mano kambary.

Įprasta užsienio veikėjams, atvykstantiems į Lietuvą, įteikti valstybinius apdovanojimus. Deja, ilgą laiką buvo užmiršti labiausiai nusipelniusieji mūsų kraštui Arnoras Hanibalsonas ir Didmaras Albrechtas, buvęs Ostsee Akademie vadovas, rengęs sutikimus su Vokietijos ir kitų šalių politikais bei kultūros veikėjais.

Baigiantis Valdo Adamkaus kadencijai, paskambinau Astai Skaisgirytei, Užsienio reikalų ministro pavaduotojai, buvusiai sąjūdžio aktyvistei, iš tų laikų žinojusiai šių asmenybių rūpinimąsi Lietuvos valstybingumo įtvirtinimu. Ji operatyviai sureagavo ir ministerija pristatė, o Valdas Adamkus paskutinį savo kadencijos mėnesį apdovanojo juos aukščiausiais mūsų šalies ordinais.

Istorija kartojasi

Gyvename Nepriklausomoje valstybėje. Privalome patys joje tvarkytis, bet senų įpročių nepajėgiame atsikratyti (mėgstame girtis, meluoti). Istorija kartojasi ir kitais aspektais, neišnyko buvusios problemos, pavyzdžiui, ir dabar diskutuojame apie medžiotojus, miškosaugą – ne tik žiniasklaidoje, bet ir Seime. Ir šįkart neapsieinu be jaunystės prisiminimų.

Buvau penktakursis, kai į Istorijos fakultetą iš neakivaizdinio skyriaus į stacionarą perstojo Vytautas Petkevičius. Įsišnekėjus paklausiau, kodėl baigti sumanei stacionarą. Vytautas atsakė: „Turbūt žinai, esu rašytojas, nevengiantis aktualios publicistikos. Žurnale „Pergalė“ išspausdinau straipsnį, kuriame parašiau, kad esama žmonių, trokštančių žudyti, bet kai jie negali tiesiogiai realizuoti savo aistros, tampa medžiotojais. Mane pasikvietė A.Sniečkus ir tarė: „Ne, iš tavęs partinis darbuotojas nebus“. Ir pasiūlė pasitraukti iš partinių darbuotojų gretų ir užbaigti studijas stacionare, prižadėjo parašyti atitinkamą charakteristiką-rekomendaciją.“

Ši tradicija tęsiama žudant gyvūnus – taip pajuntama savo vertė. Senovėje medžiota dėl maisto, o ne iš meilės gamtai, kaip teigia šiuolaikiniai medžiotojai.

Nauja informacija priverčia susimąstyti ir apie kitus, anksčiau girdėtus dalykus, geriau suvokti istorijos vyksmą. 1990 metų vasario mėnesį, Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse, generolas V.Varenikovas pakvietė mane išgerti puodelį rusiškos arbatos. Prašnekėjom vos ne porą valandų. Jo tikslas – įtikinti mane, kad negalima pasitikėti M.Gorbačiovu, kaip ir kitais politikais, nes jie priima neapgalvotus sprendimus, kuriuos privalo vykdyti kiti, o patys vėliau išsisukinėja.

V.Varenikovas papasakojo apie 1979 m. invazijos į Afganistaną užkulisius. Pasak jo, Tadžikijos KP CK pirmasis sekretorius įtikino L.Brežnevą, kad Afganistano tadžikų gyvenamasis rajonas trokšta prisijungti prie Tadžikijos TSR. Tuo įtikintas l.Brežnevas mintimis pasidalino su savo bendrais. Šie, nepaisydami saugumo tarnybų įspėjimų apie galimas liūdnas pasekmes, nes praeityje net anglai nepajėgė jo kolonizuoti, pasikvietė Turkestano karinės apygardos vadą ir įsakė jam ruoštis invazijai. Pastarasis buvo įsitikinęs, kad tai beprasmybė, bet karys negali nevykdyti įsakymo.

Grįžęs į viešbutį generolas nusišovė, o spaudoje buvo parašyta: „Mirė nuo širdies smūgio“. Argi kulka į širdį – ne smūgis, atviravo generolas V.Varenikovas. Jo nuomone, įsiveržimas į Afganistaną buvo didžiausia klaida. Konfliktas tęsiasi. Rusijai tiesiogiai pasitraukus iš konflikto, jis ir toliau kraujuoja. Kodėl Tadžikijos veikėjui kilo tokia mintis?

1978 metų vasara Dušanbės (Tadžikijoje) mokslinėje konferencijoje susitikau kelis savo moksladraugius – tadžikus. Jie pasiūlė pasisvečiuoti. Mane supažindino su savo krašto istorija. Iš jų daug naujo sužinojau, visų pirma, kad ir jie, kaip mes, mąsto apie savo valstybę, kad Stalinas, siekdamas sukiršinti tautas, istorinę ir kultūrinę jų sostinę Bucharą, kaip ir Samarkandą, įjungė į Uzbekiją. Ir jie svajoja apie tų regionų susigrąžinimą ir Didžiosios Persijos atstatymą.

Tadžikai save laikė persais ir svajojo apie etinės valstybės sukūrimą, kurią sudarytų Iranas (be arabiškos dalies), Tadžikija ir Afganistano tadžikų gyvenamieji rajonai. Tad generolo V.Varenikovo pasakojimas atgaivino atmintį. Pokalbio Dušanbėje metu nesijautė fundamentalistinio islamo įsigalėjimo. Ar didžiulių etinių valstybių atkūrimo idėja neslypi tautų pasąmonėje? Istorinė atmintis orientuoja į esamybės peržiūrą.

Būdamas TSRS Aukščiausios Tarybos nariu, bendravau su TSRS Liaudies deputatais, jų tarpe su azerbaidžaniečiais. Pirmajai pažinčiai įtakos turėjo, kad sėdėjom greta. Juos labai domino įvykiai Lietuvoje. Jų šalyje įvykiai taip pat kunkuliavo (Karabachas, kruvinos Baku riaušės). Dalijomės informacija.

Azerbaidžaniečiai rėmė mūsų siekius TSRS Liaudies deputatų suvažiavime, TSRS Aukščiausioje Taryboje. Iš istorijos žinojau, kad tiurkai, įsiveržę į graikišką Bizantiją, pavergė ją įkurdami musulmonišką Osmanų imperiją, kad dabartiniai turkai ir azerbaidžaniečiai yra tos pačios istorinės tautos vaikai. Savo žinias sutikslinau: iš jų sužinojau, kad istorinė Azerbaidžano sostinė yra dabar Iranui priklausantis Tavrizas, kad jie mąsto apie savo suartėjimą su Turkija.

TSRS Aukščiausioje Taryboje susipažinau su Elmira Kafarova, Azerbaidžano TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja. Ji , kaip ir jos kolegos, suprato mūsų siekius, pasakiau jai apie savo būsimą kelionę į Varšuvą. Ji pasiūlė ten susitikti su Turkijos ambasadorium, nes Maskvoje esame sekami.

Kai atvykau į Varšuvą, mane susirado Turkijos ambasadorius. Jis išsamiai domėjosi įvykiais Lietuvoje. Pasakiau jam, kad esu įsitikinęs, kad kai susiklostys palankesnės sąlygos, pasitrauksime iš imperijos. Manau, kad dabartiniai įvykiai Artimuose Rytuose – mąstymo apie girdėta atgarsiai.

Tada Artimuose Rytuose nesijautė islamiško fundamentalizmo. Irane egzistavo provakarietiška vyriausybė, Turkija buvo pasaulietinė valstybė (bažnyčia atskirta nuo valstybės). Šiame regione vyko didžiuliai pokyčiai. Nors Turkija dar netapo fundamentalistine islamiška valstybė, bet islamas jau yra susijęs su valstybe. Kiek man žinoma, ir dabar nei Azerbaidžane, nei Tadžikijoje dar neįsigalėjo islamiškas fundamentalizmas, tad vargu ar su manim bendravusieji trokšta fundamentalistinių permainų. Tuomet, be abejonės, linkėjau, kad jų tautos susijungtų į savo tautines valstybes. Religinės kovos skaldo tautas. Nemanau, kad mano bičiuliai azerbaidžaniečiai, tadžikai svajojo apie islamistinę valstybę.

Dabartis primena XVIII amžiaus pabaigą

Dažnai esu klausiamas: ar apie tokią valstybę, kokioje gyvename, svajojot. Taip ir ne. Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse sakydavau: „Pirma pastatykime namą, o po to kalbėsime apie jo apstatymą.“ Pirma atkurkime savo valstybę, po to analizuokime jos valdymo formas. Laikiausi P.Višinskio nuostatų.

Taip, savo valstybę atkūrėme, bet ne visi ją branginame. Išsiskyrė keliai tų, kuriems rūpėjo atkurti savo tautinę valstybę, ir tų, kuriems terūpėjo tik gyventi taip, kai gyvena žmonės Vakaruose. Pirmųjų siekiai užfiksuoti. Kolonijinės imperijos griūties troškulys jungė visus ar bent daugumą Lietuvos gyventojų. Tai buvo aiškiai pasakyta Sąjūdžio rinkiminėje programoje, fiksuota ir tautinės mokyklos idėja.

Dabar šios idėjos išduotos: atsiskleidžia, kas yra kas. Taigi, mūsų vadovybėje atsidūrė asmenys, kuriems vienintelė vertybė pinigai, nesvarbu, kaip jie įgyti. Vardan jų galima visko išsižadėti. Kai giliniesi į istoriją, suvoki, kad ir kitose šalyse panašiai būta.

Dabartis primena XVIII amžiaus pabaigą, kada Lietuvos bajorų iniciatyva buvo iš pasaulio žemėlapio išbraukta Lietuva, bajorai pasijuto esą lenkais. Kuo visa tai baigėsi? Išnyko buvusi galinga Abiejų Tautų Respublika. Ją be vargo pasidalino kaimynai. Argi dabartinis vyksmas mūsų šalyje neprimena tų laikų? Argi Vilniuje jaučiamės esą Lietuvoje? Beveik visi užrašai anglų kalba. Firmų pavadinimai taip pat, pervažiavę Lenkijos sieną pasijuntame Lenkijoje, nors Lenkija taip pat Europos Sąjungos narė. Jie nori būti lenkais, o mes lietuviais – ne. Nedrįsčiau teigti, kad visi taip mąsto.

Palaipsniui atsisakome savasties. Esame NATO ir Europos Sąjungos nariai. Žinant nuotaikas Rusijoje, vargu ar be NATO išsiverstume. Čia nematau alternatyvos. ES – kitas reikalas, nors ir buvimas ES tikslingas, tik kaskart ji biurokratizuojasi, jos valdininkai pasijunta naujos imperijos kūrėjai.

Patys atsisakom suvereniteto. Dabartinės Lietuvos veikėjai, nebijau to žodžio, siekia paversti mūsų kraštą viena iš būsimos imperijos provincija ir matyti save aukštose ES pareigose, todėl visapusiškai garbinami Lietuvos bajorai, nenorėję būti lietuviais.

Neretas mūsų valstybės veikėjas dejuoja: „Mes esame mažyčiai“…, bet ar jis bent pažvelgia į Europos Sąjungos žemėlapį ir pamato, kiek joje yra tokių ar net mažesnių valstybių. O kiek pasaulyje yra tokių valstybių?

Okupacijos metais didžiavomės „esam lietuviai“, vardan to darbavosi mūsų rašytojai, poetai, kompozitoriai. Mus gerbė ir kiti, o dabar visa tai norima išbraukti iš atmintis.

Tapom oligarchine valstybe. Niekas jos mums neprimetė. Tai – „užkrūminių“ produktas. Atsakingi esam visi, nes vadovavomės principu: būkime vieningi ir užleidom jiems pozicijas. Čia mes – ne išimtis. Istorijoje rasime ne vieną tokį atveji. Priežastys?

Senos valdžios struktūros jau neveikia, naujų dar nėra. Šią nišą ir užpildo įvairios grupuotės, tame tarpe – ir kriminalinės.

Esama Signatarų, anksčiau nesvajojusių apie Nepriklausomybę

Didžiuojamės, kad niekas LTRS Aukščiausioje Taryboje nebalsavo prieš Nepriklausomybės paskelbimą. Ženklios dalies Signatarų nepažinojau. Bet keli balsavusieji anksčiau neigiamai vertino Nepriklausomybės idėją. Gal paskutiniu metu įsitikino, gal iš konformistinės prigimties. Kiti sąžiningai dirbo savo darbą, jautėsi lietuviais ir Lietuva išliko ir tikiuosi, kad išgyvensim ir šiandienines negandas. Dabar tai nesvarbu ir būtų nedora aiškintis, kodėl. Svarbus pats rezultatas. Kitas klausimas: skirtingai įsivaizdavom savo valstybę.

Iki susitikimo Aukščiausioje Taryboje nepažinojau Bronislovo Lubio. Arčiau susipažinau po Seimo, bendradarbiaudamas „Lietuvos žiniose“, tapęs jų nuolatiniu apžvalgininku. Mano sena pažįstama, „Lietuvos žinių“ redaktorė Valentina Čeplevičiūtė, pastebėjusi, kad rašinėju straipsnius, paskambino ir pasiūlė tapti nuolatiniu apžvalgininku. Kadangi redakcija buvo šalia B.Lubio rezidencijos, tekdavo ir su juo susitikti ir pasišnekėti.

Dar giliais okupacijos metais įsisteigė TSRS Orientalistikos draugija. Vilniaus universiteto Baltų katedros vedėjo, akademiko Vytauto Mažiulio iniciatyva buvo įkurtas Lietuvos skyrius, Akademikas buvo išrinktas skyriaus pirmininku, aš – pavaduotoju, o jauna „Komjaunimo tiesos“ žurnalistė V.Čeplevičiūtė – sekretore.Tai suteikė man galimybę dalyvauti įvairiose konferencijose, užmegzti ryšius su Kaukazo ir Tadžikijos mokslininkais.

Imperijos Orientalistikos draugijos valdybos pirmininku buvo TSRS MA Orientalistikos instituto direktorius Eugenijus Primakovas. Vėliau su juo susidūriau TSRS Aukščiausioje Taryboje, kai jis buvo išrinktas Tautybių Tarybos pirmininku, o aš deleguotas į jos Seniūnų Tarybą. Orientalistika padėjo pamatus kontaktams su Rytų šalimis.

Apie tai kalbu, kad priminčiau kaip senieji ryšiai praverčia. Taip per „Lietuvos žinias“ suartėjau su Signataru B.Lubiu, aptardavom situaciją Lietuvoje. Paklausiau jo, kodėl jis atsisakė Ministro pirmininko posto, išgirdau: „Kiekvienas turi dirbti savo darbą, aš – ne politikas“, bet visad pabrėždavo, kad jis be galo dėkingas sąjūdiečiams ir visiems, kurie aukojosi dėl savo valstybės.

Kiekvienais metais, Naujųjų metų išvakarėse, B.Lubys į Signatarų klubo sąskaitą pervesdavo solidžią pinigų sumą, remdavo knygų leidybą, „Lietuvos žinias“, BTV ir kitą žiniasklaidą.

Po jo staigios mirties nutrūko ši veikla. B.Lubys rūpinosi savo darbuotojais, jo įmonių darbuotojų atlyginimai buvo patys aukščiausi Lietuvoje.

Prisimenu laidotuves, darbininkai nuoširdžiai verkė. Užkalbintieji sakydavo: nežinia, kas dabar bus. Manau, kad esama ir daugiau Signatarų, anksčiau nesvajojusių apie Nepriklausomybę, tapusiais karštais jos šalininkais.

Išglebusi valstybė tampa lengvu grobiu

Šiemet popiežiaus Jono-Pauliaus II gimimo šimtmetis. Nežinau kito asmens, tiek nusipelnusio Lietuvai kaip jis. Kaip žinom, 1938 metais lenkai privertė atsisakyti Vilniaus. Ši problema buvo uždaryta.Tuo tarpu popiežius Jonas Paulius II pareiškė: „Vilnius buvo, yra ir bus Lietuvos sostinė“ sakydamas, kad lenkiškai kalbantieji yra tie patys lietuviai, paskyrė Audrį Bačkį Vilniaus arkivyskupu, priskirdamas ją Lietuvos bažnytinei provincijai. Primenu jo apsilankymą Lietuvoje, susitikimą Lietuvos Seime, sveikinimus lietuviškai.

2008 metų rugsėji Varšuvoje įvyko Sąjūdžio ir „Solidarność“, minint 20 metų nuo pirmojo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių ir„Solidarność“ susitikimo. Jame dalyvavo pirmojo susitikimo dalyviai bei keli pirmosios nekomunistinės Lenkijos vyriausybės nariai, Prezidentas Lechas Valensa ir abiejų valstybių Istorijos instituto atstovai.

Mūsų istorikas Česlovas Laurinavičius, įdėmiai išklausęs apie mūsų bendradarbiavimą ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais, paklausė tuometinės Lenkijos vyriausybės narių, kodėl jie delsė su mūsų Valstybės pripažinimu. Išgirdom: „Mes privalėjom atsižvelgti į Vokietijos reikalavimą atsisakyti Vakarinių žemių, o mūsų katalikų bažnyčios hierarchai teigė: „Mes be Vilniaus nenurimsim…“ Po tokio popiežiaus pareiškimo: ar galėjo lenkų dvasininkai toliau taip kalbėti, sakė jie.

Pragyvenom atšventę savo Valstybės trisdešimtmetį, turime suvokti, kad niekas mus neapgins, jeigu patys to netrokšim. Valstybės pavojus ne tik išorėje. Jei ji išglemba, tampa lengvu grobiu. Pas mus neveikia įstatymai, saugojantys valstybę, neanalizuojami galimi įtakos agentai. Verta susimąstyti.


Trumpai apie autorių: Bronius Genzelis yra humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras, Valstybinės mokslo premijos laureatas.

pozicija.org

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

stasys       2020-12-29 9:20

Nepatinka man to Br.Genzelio mintijimai , netikiu aš jais netikiu ju nuoširdumu ir tie tekstai tiek kartu jau buvo tobulinti prisidengiant Sajudžiu
jog sunku save priversti visu tuo tikėti .Tie žmonės nežiūri į ateitį jie diena iš dienos varto praeitį lopo joje nesėkmes ir jei nepavyksta to nuslėpti svarsto kam ta kalte permesti jog anie amžiams kaltais liktu . Išmuilinti ir nuprausti save patį štai pirmoji visu tu tikslu potekstė , man atrodo jog Lietuvoje žmonės dar tiek ‘nenupūšo’ jog imtų žmogu vertinti pagal tai kaip Jis pats apie save galvoja .Čia Tiesose tokiu buvo ir ju jau nėra neliks ir Broniaus tekstu nes neliks tuos tekstus skaitančiu .

Prašalietis       2020-12-27 16:33

Per 30 metų pasirodė ne vieno tiesioginio “šauniųjų” perestroijkinių metų herojaus kaip tautinis romantikas a.a. V. Petkevičius, ilgametis komunistinių struktūrų darbuotojas, paskutinis Lietuvos komunistų partijos ant TSKP platformos antrasis sekretorius, laisvai išrinktos Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatas Šved ir t.t. daugiau mažiau nešališki ir objektyvūs tų laikų aprašymai, kaip ir sovietinių komunistų, persivertusių su Brazausku, “lietuviškais ir provakarietiškais” komunistais, sąjūdiniais komunistais, LDDP-istas, socialdemokratais” kaip Genzelis ar Grybauskaitė, gorbačiovą  ir perestroijką iš visų jėgų rėmęs sąjūdžio pirmose gretose kaip “čiurlionietis” V. Lansbergis ir t.t., kurie nieko konkretaus nepasakydami “patriotiškai” prisimena ir pasakoja apie savo “didvyriškas kovas”, “didesnius ar mažesnius karus”  už šiandieninę “laisvę ir nepriklausomybę” eurosojūzo sudėtyje. Kas yra juokingiausia, tai blaškymasis šios publikos eilinių “patriotų”, kurie nežinodami kaip yra geriau atrodyti “provakarietišku patriotu” vienu metu įjungia pokario bunkerinį “patriotizmą”, tuomet juos iki apsitriedimo “žavi” pokario miškeliuose bėgioję kaip Ramanauskas-Vanagas, Lukša-Daumantas, Noreika-vėtra ir t.t., kitu atveju juos nemažiau “žavi” buvę profesonalūs komunistinio ideologinio fronto veikėjai, kaip Brazauskas, marksistinės lenininės filosofijos daktaras Genzelis, Leningrado aukštosios partinės mokyklos auklėtinė pasekoje Vilniaus Aukštosios Partinės mokyklos ruošusios vadovaujančius profesionalius partinius kadrus Lietuvai ir Baltarusijai, atsakinga sekretorė Grybauskaitė, Lietuvos CK agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjas Č. Juršėnas ir t.t. Tiesa, šiems pasiklydusiems “patriotizmuose tautiniams” klajokliams, kurie sovietų laikais su komjaunuolišku įkarščiu šveitė tarybinius tankus, šiandiena su dar didesniu komjaunuolišku užsidegimu ir uolumu šveičiantys amerikono tankus, sukelto Genzelio “komunistinio patriotinio žavesio” pagrindimui, kad ir kiti “nesusipratėliai žinotų kas griovė TSRS”, savo komentare parašyti konkrečių “padarytų patriotinių” dalykų nepateikia. Todėl šiai pseudo patriotinei komunistinei, neužsislapstinusiai ir 75 metams užsislapstinusiai KGB-istiniai publikai pakanka būnkerinių, “supatriotintų ir liaudies priešus demaskuojančių nebolševikinių argumentų”: “žmonės kenkėjai, kenkėjas nori būti teisus, kenkėjai demonstruos savo galią nuvertinti kitus…” Filosofijos, istorijos ir visokių kitokių “patriotinių dalykų Prof.” Genzeliui, “patriotiškai” rašant jaunimui apie buvusius įvykius, kuriuos gerai atsimena proto nepragėrę vyresnės kartos žmonės, reiktų pasidomėti ką iš vidaus matė savo akimis ir ką šiandiena pagaliau pasakoja apie TSRS “lansberginį griovimą” ilgametis atsakingas partijos darbuotojas, Gorbačiovinės perestroijkos metu buvęs TSRS komunistų partijos CK narys, Lietuvos komunistų partijos antrasis sekretorius Šved ir kiti betarpiški tų laikų dalyviai… Na o pseudo patriotiniam Raigerdui, kuriam ką nors suvokti trukdo tai pokario bunkerių pelėsiai ir voratinklai ant akių, tai buvusių profesionalių komunistinių propagandistų kaip Čekuolis, Genzelis, Grybauskaitė ir t.t. “patriotinis žavesys”, eilinis adekvatus žmogelis pasakytų- išgyveno iš savo darbo gyvenantys lietuviai prie carų, marų, karų, sovietų,- ištvers, su didesnėmis netektimis nei buvę karai, marai, carai ir sovietai kartu sudėjus ir lansberginę “vakarietišką, proamerikinę demokratiją” su “tautiškai patriotinėmis” užsilikusiomis komunistinėmis Grybauskaitėmis, Genzeliais, Linkevičiais, užsislapstinusiais 75 metams “tautiniais” KGB istais Čepaičiais ir t.t.

Prachadymcas       2020-12-27 13:44

Raigerdas rašo : “Ar yra komentatorius “Prašalietis” ką nors daugiau padaręs nei prof. Br. Genzelis? Ne.”
Gyvename visuomenėje, kurią kuriant 30 metų prisidėjo ir prof. B. Genzelis.
“Ar gali kažką geriau padaryti komentatorius “Prašalietis” , nei prof. Br. Genzelis? Ne.”
Kiaulei duoti ragus ?

Raigerdas        2020-12-27 12:23

Labai ačiū, gerbiamam profesoriui Bronislovui Genzeliui, už puikų ir labai reikalingą darbą apie Sąjūdžio pradininkus. Tokios objektyvios tų įvykių analizės dar nebuvo. Puikiai perduota to meto atmosfera ir perduoti tie svarbūs momentai, kurie vyko aplink Lietuvą. Reikėjo tik vienos respublikos, kuri pradėtų tą TSRS griūtį. Aišku, kad Lietuva buvo idealus variantas, nes šito negalėjo padaryti nei estai, nei latviai, nei kokia kita respublika. Vienintelis dalykas, kuris yra “BLOGAI”, visoje šitoje Sąjūdžio istorijoje (ne prof. B. Genzelio aprašytoje istorijoje), kad ji užsibaigė valdžios užgrobimu tų žmonių, kurie prie 1 euro moka pridėti 2 eurus ir gauti 3 eurus. Daugiau jie nieko nemoka. Jie laiko save politikais. Ir ne šiaip sau politikais, o “visažiniais”. Pavyzdžiui, B. Lubys teisingai išsireiškė:”„Kiekvienas turi dirbti savo darbą, aš – ne politikas“. Taigi, valdžioje mes neturime tokių kaip B. Lubys, nes ten veržiasi tie “politikai” iš G.Orwell aprašyto “Gyvulių ūkio”. Ir, deja, niekam nerūpi, kaip valstybę apsaugoti nuo jų. Dar Suvorovas sakė, kad “didžiausias priešas valstybei yra ne išorėje, o savi IDIOTAI jos viduje”. Ir taip, mes matome, kas yra mūsų valstybės duobkasiai - tai “politikai-visažiniai”, sėdintys Seime po dešimt ir daugiau metų ir besirūpinantys savo asmeniniais interesais. Lietuviai nieko neišmano apie moralę, ir jiems jos nereikia, jie nieko neišmano apie kenkėjus savo šalyje, ir nežino, kaip kovoti su šituo virusu. Štai yra, pavyzdžiui, toks pedofilų “gynėjas” komentatorius “stasys” , kuris čia atstovauja konservatorius, ir pasirodė čia jo “dvynys” bolševikas “Prašalietis”, tik pastarasis užsiima konkrečia kenkėjiška veikla politikoje. Žmonės, jų, deja, neatpažįsta. Jūs žinote, kad kiekvienas daiktas, kiekvienas augalas turi požymius, kurie skiria jį nuo kitų daiktų, gyvūnų ir augalų. ŽMONĖS- KENKĖJAI IRGI TURI SAVO POŽYMIUS. Ir apie juos reikia žinoti. Vienas iš svarbiausių požymių, kad žmogus užsiima kenkėjiška veikla kitų žmonių, organizacijų ar valstybių atžvilgiu yra NUVERTINIMAS. Kenkėjas VISADA, kartoju VISADA NUVERTINS tai, ką jūs darote ar planuojate daryti. KITAIP jis negali būti “TEISUS”. Kenkėjas nori būti “TEISUS”, todėl jis BŪTINAI JUS NUVERTINS. Dabar, kodėl KENKĖJAS nori būti “TEISUS”? Todėl, kad jis neturi sąžinės ir jis nesugeba būti SAVIKRITIŠKU. Todėl pokalbyje su jumis jis padarys jus “NETEISIU” ir pradės jus menkinti, niekinti ir visaip dergti. Kad padaryti jus “NETEISIU”, tai jam būtina pokalbio metu jus NUVERTINTI. O kadangi žmonės nieko apie juos nežino, tai nežino ir kaip nuo jų apsiginti. Normalioje visuomenėje žmonės turėtų būti apginti nuo jų. Tam turėtų būti organizuotos specialios tarnybos. Tokia visuomenė gyventų tada klestintį gyvenimą ir žmonės būtų nepaprastai laimingi. O dabar štai turime garbingą žmogų prof. Br. Genzelį, ir turime niekam nežinomą paprastą kaip 2 kapeikas kenkėją komentatorių “Prašalieti”. Ar yra komentatorius “Prašalietis” ką nors daugiau padaręs nei prof. Br. Genzelis? Ne. Ar gali kažką geriau padaryti komentatorius “Prašalietis” , nei prof. Br. Genzelis? Ne. Pažiūrėkite į “Prašaliečio” komentarus ir jūs visur pamatysite NUVERTINIMUS prof. Br. Genzelio atžvilgiu. Toks komentatorius “Prašalietis” turėtų sėdėti kalėjime. Bet šito nėra. Ir vienintelis kelias, galintis mus apsaugoti nuo KENKĖJŲ yra MORALĖ. Nesant MORALEI, kenkėjai demonstruos savo GALIĄ NUVERTINTI, SUMENKINTI, SUNIEKINTI niekuo dėtus žmones ir rezultate ta zaraza paplis gyventojų tarpe, ir NEAPYKANTA taps gyvenimo norma tarp tokių žmonių, kuri faktiškai ir pribaigs tą tautą. Tai yra tauta pribaigs pati save ir padarys tai kenkėjų rankomis, kaip visas BLOGIS yra daromas jų rankomis. O Br.Genzelio straipsniai, teikia vilčių, kad galima pasimokyti iš padarytų klaidų ir bandyti jas ištaisyti, jeigu jau ne per vėlu.   

jutas       2020-12-26 18:04

Ko taip subruzdo nekurie? Kad jūsų pėdos gerai matyti? Kad yra kas gerai jas įžiūri? Niekaip nesitikėjau, kad šiandieninių seimūnų tarpe, išryškėjusių per Q W X, yra užsigeidusių būti kaimynės grobuonės bajorais. Ar kam pavyko juos mikliai apdumti?

Ačiū profesoriui!       2020-12-26 17:14

Visi mieli šaunuoliai sąjūdiečiai! Gaila tik, kad balsų skaičiuotojai suvažiavime jiems pirmininką išrinko – tarybinį kurdupelį

Prašalieti,       2020-12-25 22:13

ir kas čia jau tokie nežino, kad Europą nukariavo ir pasidalijo dvi neeuropinės kilmės super galybės - aljantai(Troikė) arba dėdės Džo sąjungininkai(Blogio imperija su savo sąjungininkais). Vienas ne mirė ant Stalino agentės-portretistės rankų, nežinai? Nebent VU ir VDU prapiesoriai, bet juk mes ne prapiesoriai, tiesa? Tiksliau, kiemsargių padėjėjai, todėl mums neprimetinėk čia nei komuniagų(bolševikų), nei pseudo patriotų iš tos pačios garsiosios KGB, įslaptintos su Saule. Žinome ir kaip popiežiai renkami, be jokios abejonės.

„Mes be Vilniaus nenurimsim…“       2020-12-25 21:53

-šito niekaip nesupranta mūsų inteligentai, kad jie be Vilniaus nenurims, ypač Kapsukė.

Tvankstas       2020-12-25 20:39

Smulkmenėlės.
1. Dėdulė ir AMB, du pusbroliai, nuo 1988 m. susitikinėjo 10 metų slapta Vingio parke ir derino Sąjūdžio / LKP programėles.
2. Perestroikos programėlę lagaminėlyje dar 1981 m. Wallstreet’e New York’e atsiėmė iš Pasaulio Atchitekto gizelio toks Andropov, incognito, kaip KGB vadovas iš Maskvos.
3. “su būsimais Lenkijos politiniais lyderiais Janu Vydackiu, Tadeušu Mazovieckiu, Jaceku Kuroniu, Vladimiežu Cimoševičium, žurnalistu Adamu Michniku, tapusiais mūsų Nepriklausomybės rėmėjais.” - 2,3 ir 5 iš bankininkų tautos, trūksta dar B. Geremek (pasidomėkite bernautiniu), kuris prieš mirtų suspėjo Izraelio spaudai paaiškinti, kaip negali pakęsti lenkų ir Lenkijos.
4. TSRS MA Orientalistikos instituto direktorius Eugenijus Primakovas - iš bankininkų tautos, kadrinis KGB karininkas, tapęs generolu, KGB vadovu, Rusijos premjeru.
5. Jonas Paulius II buvo išrinktas po staigios Jono Pauliaus I mirties vos gerą mėnesį pabuvus popiežiumi būnant puikios sveikatos - verta dėmesio SSSR žvalgo ar šnipo Trakų karaimo Josif Grigulevič knyga (lietuviškai) apie popiežius nuo Jono XXIII išrinkimo. Faktus nesunku sutikrinti iš kitų šaltinių - kažkodėl sutampa su lefebristų skelbiamais faktais.
Tų smulkmenėlių yra dar daugybė ...

StasysSG        2020-12-25 19:58

Skystokai. Galima iš dalies sutikti su komentaru “Prašalietis     2020-12-25 16:55”.——Geresnės kritikos galima rasti Janutienės-Vasiliausko Youtube. Bent dokumentus parodo.

Prašalietis       2020-12-25 19:13

Tiesus klausimas     2020-12-25 18:25
“tautinis” bičiuli, profesionalūs komunistai-prisitaikėliai buvusiais niekada nebūna. Kaip rodo istorija jie sugriovė ne tik Tarybų Sąjungą. Pradžioje buvo sugriauta carinė Rusija ir išnaikinta milijonai žmonių -“liaudies priešų”. Begriaudami ar statydami prisitaikėliai ir kolaborantai išsigimsta priklausomai nuo šeimininko poreikių, dėl to kaip taisyklė paprastų eilinių žmonių vargams, skurdui, beviltiškumui ir kančioms galo nėra.. Akivaizdus pavyzdys yra šiandien kaip niekada eiliniame sojūze “suklestėjusi” tų pačių komunistų ir KGB-istų valdoma Lietuva. Tik visiškas idiotas ar puskvailis gali nematyti, kad tai visiškai nepriklauso nuo to,kokiam šeimininkui tarnauja “patriotiniai” komunistiniai, KGB-istiniai, ir visokio kitokio “patriotinio” plauko “tautiniai” prisitaikėliai ir kolaborantai…

Prašalietis       2020-12-25 18:57

Vilnietė    2020-12-25 17:29
” Miela neįtakos agentėle Vilniete”, kaip istorija rodo pseudovalstybinių darinių “patriotiniams” čiabuviams niekados nereikėjo “važiuoti” kažkur pas šeimininkus…. Šeimininkas viesuomet buvo ir yra Lietuvoje. Čia vietiniai “patriotai” dainuodami patriotines dainas su komjaunuolišku įkarščiu 50 metų šveitė tarybinio šeimininko tankus, šiandiena tie patys “tautiniai patriotai” kaip Genzelis ir kiti užsislapstinę 75 metams pseudo patriotai su dar didesniu komjaunuolišku įkarščiu ir uolumu, aišku dainuodami ne gerai žinomas komjaunuoliškas patriotines dainas, o pokario miškelių “patriotines” dainas kaip “guter muter pliaukšt per puter” blizgina JAV šeimininko tankelius. Savaime suprantama, kad tie kurie tarybiniais laikais nešveitė rusiškų tankelių “tuometinių “patriotų” akimis buvo nelabai “žmonėmis”, na o šiandiena nenorintys šveisti amerikono tankelių juos blizginantiems “tautiniams” iš KGB-sąjūdinių ir iš profesionalių komunistų persivertusiems pseudo patriotams iš vis yra ne žmonės, o padugnės….

Ar kartais       2020-12-25 18:28

tas ,,prašalietis” - ne tas pats julius milaitis? Kai rašo kitais slapyvardžiais, atrodo gerokai sušvelnėjęs. Tačiau tai visai neįtikėtina.

Tiesus klausimas       2020-12-25 18:25

„Prašalieti“, kodėl toks piktas ant buvusių komunistų – prisitaikėlių? Ar todėl, kad jie sugriovė Sovietų sąjungą?

Prachadimce,       2020-12-25 18:09

uzsiciaupk.Taškas…

Prašalieti,       2020-12-25 17:58

tu čia iš kurios psichūškės rašai?

Vilnietė       2020-12-25 17:29

Išnyk iš šio portalo šlykštus įtakos agente prašalieti - gal jau laikas suprasti, kad niekas čia tavęs žmogumi nelaiko . GERIAU IŠVAŽIUOK PAS SAVO ŠEIMININKUS, NES ČIA NIEKO NEPELNYSI, KAI VISI ŽINO, JOG PADUGNĖ ESI.

Prašalietis       2020-12-25 16:55

Profesionalus komunistinis propagandistas nesiliauja save primitryviai pristatinėti “patriotiniu” veikėju “dirbusiu prieš okupantus, išnaudotojus, už žmonių, tautų laisves ir t.t.”. Kad Genzelis šiandiena atrodytų “nepriekaištingas patriotas”, jis vis tik savo “patriotiniuose” parašinėjimuose neapsieina be primityvių komunistinių “gudrybių” kaip nutylėjimai, apsimetimas kad “nesupranta” kas tai per daiktas yra nepriklausoma valstybė.... Šis bolševikinis propagandistas rašo: “M.Gorbačiovui imponavo pavadinimas – Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis, jo aplinka ieškojo kontaktų su Sąjūdžio veikėjais”... Genzelis “negirdėjo” tokio “smulkmeniško dalykėlio”, kad Gorbačiovui “labai patikęs” sąjūdis iš tiesų vadinosi “Lietuvos sąjūdis persitvarkymui ir Gorbačiovui remti”. Šis “profesorinis” komunistinis propagandistas šiandiena sapaliojantis kaip prieš gorbačiovinės eros pabaigą visi “svajojo apie imperijos griūtį” nieko neužsimena apie jau praradusių pasitikėjimą komunistų organizuotą visasąjunginį referendumą, kuriame buvo klausiama apie jau ant griuvimo slenkščio esančios Tarybų Sąjungos išsaugojimą. Jo rezultatai buvo 75 proc. už Tarybų Sąjungos išsaugojimą. Tik JAV už pečio patažšnojimą parsidavusiems proamerikiniams komunistams kaip Genzelis ir KGB-istams jau sapnavosi valstybinio turto dalybos ir personalinis, turtingas ir priviligijuotas “komunistinis rytojus”. Kam Rusijos Borka Jelcinas su Baltarusijos Šuškievičiu ir Ukrainos Kravčiuku Baltarusijos Belovežo girioje ir padėjo tašką. Nusispjauti buvo ir yra po šiai dienai į žmonių nuomonę išreikštą referendume. Dabar tiek Lietuvoje tiek Rusijoje vietiniai komunistiniai “genzeliai” pasakoja protą pragėrusiai vyresnei publikai ir nieko gyvenime nemačiusiai jaunuomenei apie savo kovas prieš komunistinę “okupaciją”  už “laisvę ir nepriklausomybę” JAV kompanijoje ar JAV kontroliuojamame eurosojūze, kuri iš esmės niekuo nesiskiria nuo buvusios komunistinės “okupacijos”.

Pagarba       2020-12-25 16:28

Kad II dalies nereikėjo laukti visą amžinybę.
(Apie formą ir turinį, kai perskaitysiu).
P.S.
Buvo čia vienas TOKS, garsiai pasiskelbęs… su pirma dalimi, ir kažkur “nupirmavo”...


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Apie karą, kurio nebus

Nuo bačkos. Andrius Navickas, vienas iš naujojo Partnerystės įstatymo autorių – apie krikščionybę, meilę ir naujuosius inkvizitorius

Ramūnas Aušrotas. Pora pastabų dėl koalicijos partnerių (!) rengiamo Partnerystės įstatymo projekto

Nida Vasiliauskaitė. Ką atsakyti žmogui, kuris yra „pasiryžęs aukoti dalį savo laisvės vardan bendro gėrio“?

Vytauto Sinicos pozicija LRT diskusijoje su Tomu Vytautu Raskevičiumi dėl vienalytės partnerystės projekto

Gertrūda Jolanta Juchno SF. Reikia dalyvauti, nes jei nepaprašysime atsižvelgti į Tautą, kito Maršo jau nebebus

Replika. Romualdas Žekas. Rafinuotas bandymas apgauti

„Neredaguota“ pokalbis su Nida Vasiliauskaite. Žmonių balsas

Dėl pasisakymų organizatorių vardu: „Didžiojo Šeimos Gynimo Maršo 2021“ organizacinės grupės pranešimas žiniasklaidai

Iš skaitytojų pašto. Pranas Kaladė apie Laisvę ir „laisvę“

Paulas Stametsas: Išgydo net vėžį – nepažintas grybų pasaulis

Kardinolas S. Tamkevičius palaiko „Šeimų maršo“ idėją: „Ginant principines vertybes Bažnyčia stovės mūru“. Kunigų R. Grigo ir A. Valkausko pozicija

Andrius Švarplys. Į ką lyties ir diskriminacijos nęsamonės perdaro Ameriką: gimsta naujoji CŽV

Herta Burbė apie „galimybes“: vasarą paplūdimyje

Vytautas Sinica. Bažnyčia draudžia katalikams balsuoti už partnerystę (ir A. Navickas tą žino)

Brolio Arūno Peškaičio žinia: Pranciškonų ordinas draudžia broliui Pauliui Vaineikiui dalyvauti Šeimų gynimo marše (papildyta)

Nuo bačkos. Andrius Navickas: Taip, aš palaikau Partnerystės įstatymo priėmimą

Kastytis Braziulis. Ar pritariu šeimų maršui? Taip, be abejo, nes…

Nida Vasiliauskaitė. Klausiate, ką daryti? Paklauskite piliečių

Jarūnė Rimavičė. Atsakymai į klausimą, nuo ko ginama tradicinė šeima Lietuvoje

Andrius Švarplys. Pagaliau yra alternatyva „Dviračio Žynioms“

Romualdas Žekas. Lavono gaivinimas

Jolanta Blažytė. Aūūū, Greta!!! Kur tavo „How dare you?“

Nida Vasiliauskaitė. Dabar išties pabūsiu – pirmą kartą – radikalu

Papunkčiui. Vytautas Sinica apie elitizmą

Vidas Rachlevičius. Dvi šalys nesitaiksto su Kinijos užmačiomis Pietų Kinijos jūroje – koks bus šios atsakas?

Vytautas Radžvilas. Klausimai maršo išvakarėse

„Neredaguota“ pokalbis su Adu Jakubausku apie istoriją ir politiką

Kunigas Arnoldas Valkauskas: pilietinių iniciatyvų reikia, kad valdžia neužmigtų

Gerovės valstybė? Antanas Buračas palygino

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.