Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Prof. Bronius Genzelis. Idealai ir jų realizavimas (I dalis)

Tiesos.lt siūlo   2020 m. gruodžio 20 d. 12:07

23     

    

Prof. Bronius Genzelis. Idealai ir jų realizavimas (I dalis)

pozicija.org

Dažnai žmogui kyla klausimas: vardan ko gyvena, koks jo gyvenimo tikslas. Vieni gyvena dėl to, kad turėtų ką skaniai pavalgyti, gražiai apsirengti. Kitiems reikia dvasinio peno, žinomumo.

Žmogaus mąstysena priklauso ir nuo aplinkos, kurioje gyvenama, skaitomos literatūros ir gebėjimo ją suprasti. Vienas dalykas kai gyveni metu siautėjant žudynėms ir kitas – teisinėje visuomenėje. Viena santvarka patenkina žmogų, kita – ne. Pastarasis ieško būdų, kaip ją pakeisti.

Dar studijų metais į mano smegeninę įstrigo Platono mintis – ideali valstybė nesusikuria, ji yra siekinys.

Analizuojant istorinį vyksmą, įsitikinau tų minčių pagrįstumu: kai esamybė netenkina (nei viena idėja nerealizavusi), ieškota naujų – jos susilaukdavo šalininkų ir priešininkų, ko pasekmėje vyko revoliucijos ir kontrrevoliucijos.

Kadangi praeitam šimtmetyje dalyvavau ir stebėjau visokias politinės peripetijas, norisi dar kartą pamėginti suvokti, kas vyko, kaip formuojasi žmonių sąmonė, apmąstyti savo veikimą.

Apie politiko karjerą nesvajojau, save įsivaizdavau prie rašomojo stalo, besikapstančio archyvuose, bevartančio senas knygas. Nuo mokyklos suolo buvau tvirtai įsitikinęs, jog būtina žinoti savo tautos ir pasaulio istoriją ir savo pastebėjimais dalintis su kitais.

Istorinė situacija ir pokyčiai laikmetyje pakoregavo mano gyvenimą: reikėjo ne tik mąstyti bet ir veikti. Senos svajos išsipildė gyvenimo saulėlydyje . Dar nesu visiškai pasitraukęs iš kultūrinio gyvenimo: esu Šveicarijoje leidžiamos studijos „Springer“, VDU Mokslo darbų „Darbai ir dienos“ redkolegijų narys, žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ mokslinis konsultantas. Nuolat gaunu pasiūlymų dalyvauti mokslinėje lenkų, čekų, graikų vokiečių mokslinėje spaudoje, mokslinėse konferencijose. Susirašinėju su Lenkijos akademiku Andžejum Goralskiu.

Rašydamas šį straipsnį, gavau jo pasiūlymą dalyvauti rengiamoje kolektyvinėje monografijoje. Šiandien turiu konstatuoti, kad Lietuvos kultūros istorija labiau domimasi užsienyje negu Lietuvoje – grįžtame į XIX amžių: knygas gali leisti savo ar rėmėjo lėšomis. Taip 2019 metais VDU leidykla išleido mano monografiją „Lietuvos kultūros istorija“.

Moralė – ne šio amžiaus dimensija

Nuo 2000 metų palaipsniui atsisakoma Sąjūdžio programos, kurioje diegtas kultūros ir švietimo prioritetas. Tai atsispindi ir mūsų dabartinių veikėjų viešose kalbose. Vyriausiasis Lietuvos bankininkas prieš TV kameras pareiškia: „Moralė – ne šio amžiaus dimensija“, o finansų ministras: „Kultūra toks pat verslas“. Domiuosi kitomis šalimis, neįsivaizduoju, kad ten valdžioje atsidurtų panašios asmenybės. Kodėl jos atsirado? Niekas mums jų neprimetė – patys išsirinkome.

Aukščiausioje Taryboje ir Pirmąjame Seime buvo vieningai priimti pagrindiniai kultūrosaugos ir švietimo įstatymai, nors kitais klausimais vyko karšti debatai. Įstatymais įtvirtinta Sąjūdžio programa. Per tą dešimtmetį keitėsi vyriausybės, bet jų požiūris į švietimą, kultūrą nekito. Švietimo ir Kultūros ministerijoms vadovavo kompetentingi asmenys. Po 2000 metų prasidėjo garmėjimas žemyn. Tikiuosi, kad tą vyksmą išanalizuos ateities istorikai. Viskas turi būti žinoma.

Išleidau prisiminimų knygą „Politikos laisvamanio užrašai“ (2016), pirminis jos pavadinimas buvo „Išmetimas į politiką ir iš jos“. Apsispręsti rašyti prisiminimus paskatino monsinjoras Alfonsas Svarinskas, paskutinės savo prisiminimų knygos pristatymo metu viešai pasiūlęs man rašyti prisiminimus ir kreipėsi į čia pat buvusį „Versmės“ leidyklos vadovą Petrą Jonušą siūlydamas išleisti juos.

Dar kartą prisiminti būtus laikus paskatino ir vyksmas mūsų krašte bei pastarojometo rašiniai ir vadinamieji dokumentiniai kino filmai Rusijos imperijoje, įtikinėjantys, esą Tarybų Sąjungos griūtis – užsienio spectarnybų ir savų išdavikų darbas, neigiantys Molotovo- Ribentropo sandėrio buvimą. Šio požiūrio laikosi ir šiandieniai Rusijos valdantieji, nors tokio sandėrio buvimą 1989 metais pripažino II TSRS deputatų suvažiavimas.

Tokių leidinių Rusijoje kiekis didėja, ypač telelaidų. Juose teigiama, esą, skelbdami Nepriklausomybę, pažeidėm tarptautines teisines normas: visų pirma 1975 metų Helsinkio susitarimą dėl esamų sienų neliečiamumo; antra, esą galima buvo išstoti iš TSRS tik pagal jos konstituciją, todėl mūsų Nepriklausomybė neteisėta. Jokios užuominos, kad 1940 birželio 15 d., okupavus mūsų kraštą, suvaidinti žaidimai su „savanoriškumu“. Reiškiamos viltys, esą Tarybų Sąjunga, tiksliau: Rusijos imperija, bus atstatyta. Šių dienų Rusija nemažiau agresyvi negu tada, kuri dangstėsi komunistine ideologija, kuri dabartinėje Rusijoje pasmerkta.

Joje rengiami įvairūs planai, kuriami judėjimai, siekiantys atkurti didžiąją Rusijos valstybę. Daug dėmesio skiriama istorijai, diegiama mintis, esą didžiausi Rusijos priešai M.Gorbačiovas ir A.Jakovlevas, pastarajam segamas net epitetas „CŽV agentas“, o kai kurie šių dienų rusų stačiatikių šventikai Staliną laiko vos ne šventuoju, nes jis sukūrė galingiausią pasaulyje stačiatikių imperiją, jo žiaurumus paaiškindami, esą to negalima padaryti be aukų, be to, jų nuomone, daugumas nužudyta pagrįstai.

Valstybės grioviku laikomas ir Borisas Jelcinas, o griūties pradininku įvardijamas Nikita Chruščiovas. Vyksta ir carinės Rusijos režimo reabilitacija. Nepajėgiama susitaikyti su antraeile savo valstybės vieta, nesuvokiama, kad praeitis negrįžtama ir dėl objektyvių veiksnių.

Tarybų Sąjunga turėjo didžiulį kairiųjų jėgų palaikymą už savo šalies ribų. Komunizmo idėją diskreditavo ir pastebėjimas, kad ja dangstosi Rusijos imperialistai. Tas akivaizdu tapo po 1956-jų Vengrijoje ir 1968-jų Čekoslovakijoje įvykių bei susidorojimo su jomis. Mat tų kraštų komunistai nepanoro būti Rusijos provincijomis.

Po invazijos į tas šalis subyrėjo komunistinis judėjimas. Atsirado eurokomunizmas. Lietuvoje jį propagavo pogrindžio žurnalas „Perspektyvos“. Išaiškinti kai kurie leidėjai ir straipsnių autoriai buvo įkalinti.

Kodėl mes duodame peno rusų imperialistams, norime diskredituoti save kitų akyse?

Šie procesai verčia būti budriems ir susimąstyti, kodėl pačioje Lietuvoje siekiama išbraukti istorinę atmintį, diskredituoti Sąjūdžio pirmeivius, disidentus, Nepriklausomybės siekėjus.

Nepajėgiu suvokti, kodėl mes, lietuviai, duodame peno rusų imperialistams, norime diskredituoti save kitų akyse?

Ypač ši tendencija gilėja pastaraisiais metais. Pradėta nuo J.Marcinkevičiaus, J.Basanavičiaus palaipsniui nueita iki V.Kudirkos, S.Daukanto baigiama V.Mikolaičiu-Putinu.

Bandoma suformuoti negatyvų požiūrį į Atgimimą. Kad taip elgiasi žlugusios imperijos šalininkai, nieko stebėtino. Bet mūsiškiai?

Čia nepralenkiama LRT, gyvenanti iš mokesčių mokėtojų pinigų, besidangstanti „žodžio laisve“… suprasdama ją, kaip teisė niekinti, šmeižti savus kultūros veikėjus, valstybę.

Minint 2018 metais Lietuvos sąjūdžio 30-tį, jo Steigiamojo suvažiavimo datą, LRT laidoje „Dienos temoje“ N.Putinaitė pareiškė: „Slaptai susirinkusi saujelė, nežinančių ko nori, nacionalistų, išrinko tarybą“. Vadinasi, valstybės atstatymas grupelės, nežinančių ko norinčių, nacionalistų išmonė.

Ši nuomonė visiškai adekvati propaguojamai Rusijoje, tik ten vartojamas terminas „grupelės separatistų“.

LRT kanalas transliavo serialą „Laisvės kaina. Sąjūdis“, aiškindami: „Nors tai vaidybinis filmas, bet faktai – tikri“. Jeigu nebūtų pastarojo sakinio ir neidentifikuojama vieta, galima būtų sutikti – meninė išmonė.

Sunku įsivaizduoti didesnio šmeižto. Ne mažai pasipiktinusių piliečių protestavo. LRT vadovai aiškinosi: pas mus „žodžio laisvė“. Taigi, prisidengiant „žodžio laisve“, galima apšmeižti bet ką, tyčiotis iš savo valstybės.

Rusijos skleidžiama nuomonė, esą Baltijos tautos iki šiol gailisi savo sprendimų ir pripažįsta, kad jų valstybės yra neteisėtos, paskelbtos ir prieš Baltijos šalių piliečių daugumos valią, todėl šie veiksmai turi būti anuliuoti ir tikima, kad artimiausiu metu tai bus atlikta. Tokią mintį pastoviai perša Rusijos NTN, NTV ir kita jos žiniasklaida. Kaip jiems nesidžiaugti mūsų „žodžio laisve“? Juk mes rašome tą patį, ką ir jie.

Kalbėdami apie „žodžio laisvę“, prisiminkime Povilo Višinskio pamąstymus XX amžiaus pradžioje knygelėse „Žmogaus tiesos“ (1906) ir „Kas tai yra konstitucija?“ (1906).

Jis tada dėstė principus, prie kurių sugrįžom 1988 metais, formuluodami Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programą. Prisiminkim ir tuometinį P.Višinskis pastebėjimą: „žodžio laisvė“ galės būti įgyvendinami tik tuomet, kai piliečiai jaus atsakomybę už savo veiksmus ir žodžius, kitu atveju valstybė atsidurs anarchijoje, kurios baigmė diktatūra, arba valstybės griūtis. O tos atsakomybės stokojam, pavyzdžiui, siūlant, nežinant ką.

Stebina asmenų, nežinančių net savo krašto istorijos, veržimasis į politiką. Kaip kitaip paaiškinsi vieno Šaulių miesto savivaldybės nario, laikiusio save sąjūdiečiu, pasiūlymą pervadinti Povilo Višinskio gatvę, esą ji – sovietinis palikimas.

Dabar atskiri Seimo nariai, net ministrai, demonstruoja ne tik kaimyninių šalių, bet ir visišką savo šalies istorijos nežinojimą. Kuo kitu paaiškinsi mėginimą įtraukti gegužės 3-čią į mūsų Valstybinių švenčių sąrašą.

Taip, tai pirmoji Europoje konstitucija, išplėtusi miestiečių teises, bet joje net nepaminėtas Lietuvos vardas: ji – vieningos Lenkijos provincija. Ši konstitucija buvo didžiausia kliūtis, pripažįstant 1918 metais paskelbtą Lietuvos valstybę.

Ir okupacijos metais būta nemažai žmonių, kuriems rūpėjo Lietuvos ateitis, ieškojo kelių gaivinti istorinę atmintį, dėjo pastangos steigti lituanistines mokslines institucijas, o Nepriklausomoje Lietuvoje jos naikinamos.

Vilniaus universitete veikė pasaulinio garso Baltistikos katedra. Dabar jame neliko lituanistinių katedrų. Valdantieji liko kurti, kai prieš porą metų Vilniuje apsilankęs garsus italų kalbininkas Gvido Mikelini per mūsų TV pareiškė, kad jis neįsivaizdavo, jog Vilniaus universitete galėjo taip smukti mokslas.

Nesistebėtina, kad signatarė Nijolė Oželytė, minint Valstybės Atstatymo 30-tį, oficialiame savo interviu pareiškė, jog po šimtmečio niekas nebus girdėjęs, kas ta Lietuva.

Nė viena tauta, neturinti istorinės atminties, neatkūrė savo valstybės

Studijuodamas Maskvos Lomonosovo universitete, 1-am ir 2 –am kurse lankiau dar ir Istorijos fakultete senovės istorijos paskaitas. Tada ir įsidėmėjau prieš du su puse tūkstančio gyvenusio kinų filosofo Konfucijaus mintis, jog būtina viską žinoti (kas buvo gero ir blogo), graikų istoriko Herodoto: „istorija yra mūsų mokytoja“, gilinausi senovės filosofiją, mitologiją.

Kol nebuvo rašto, svarbiausi įvykiai fiksuodavosi žmonių sąmonėje (jie yra mitų, legendų pamatas). Tada įsitikinau, kokia yra svarbi istorinė atmintis (įvykiai fiksuojasi žmonių sąmonėje, atspindi rašytojų, dailininkų kūryboje, ji atsiskleidžia išlikusioje architektūroje, archeologų radiniuose), tautos kultūra.

Vien valstybės būvimas nėra istorinės atminties pamatinis šaltinis. Žinome, buvo senovės šumerų, asirų, skitų valstybės. Tų valstybių buvimas siejosi su to meto valdovų, miestų vardais. Jos išnyko. Žinios apie jas pasiekė iš nuogirdų, dažniausia iš jų priešų. Galima prarasti valstybingumą: išsaugojus istorinę atmintį, valstybingumą galima atstatyti. Žydų ir graikų patirtis patvirtina tai.

Nė viena tauta, neturinti istorinės atminties, neatkūrė savo valstybės. Istorinę atmintį sudaro daugybė faktorių: nuo politinio vyksmo iki grožinės kūrybos, filosofinių veikalų, kompozitorių kūrybos. Jie cirkuliuoja žmonių sąmonėje.

Apie politinį įvykį žinome tik patį faktą: buvo toks įvykis ir tiek. Kas kita poezija, rašytojų, filosofų, kompozitorių kūryba. Ji atspindi epochos dvasią ir lieka ateinančioms kartoms, su ja susipažinti. Todėl svarbu žinoti, kaip įvykiai rutuliojosi mūsų šalyje. Šį tematika persiekiojo mane per visą gyvenimą ir atvedė į sąjūdiečių gretas.

Mano studijų metais atmosfera Maskvos universiteto filosofijos fakultete buvo kiek laisvesnė nei kitose tuometinės imperijos aukštose mokyklose. Tam turėjo poveikio ir asmeninis N.Chruščiovo požiūris į Stalino ideologą A.Ždanovą, išpuolių prieš filosofus organizatorių.

N.Chruščiovo valdymo metais buvo sugražinti anksčiau atleisti dėstytojai. Visuotinė filosofijos istorija dėstyta pakankamai objektyviai. Logiką dėstė, vėliau išgarsėjęs disidentas, Aleksandras Zinovjevas. L.Brežnevo viešpatavimo laikais, už esamos sistemos kritiką atleistas iš pareigų, atimti visi apdovanojimai, moksliniai laipsniai. Vengdamas arešto, emigravo. „Pertvarkos laikais“, atstačius visus jo mokslinius laipsnius ir gražinus apdovanojimus, A.Zinovjevas sugrįžo į Maskvos universitetą.

Apie trečdalis Filosofijos fakulteto studentų buvo užsieniečiai: jų tarpe ir iš Vakarų valstybių. Artimai bendravau su italu Alberto Sandretti, tuometiniu Italijos komjaunimo veikėju.

Maskva pakeitė jo pažiūras. Pasak jo, čia nekvepia socializmu. Grįžęs į Tėvynę, Alberto depolitizavosi. Pirmam kurse gyvenau su vengru Imre Tokač, pažinojusi būsimą 1956 metų Vengrijos sukilimo karinį vadovą Pal Moleter. Kai šis lankėsi Maskvoje, Imrė supažindino. Žinoma, apie būsimą sukilimą neužsimynė, bet apie bendravimą kalbėta. Susitikimo įtakoje gimė klubas „Balticum“, turintys įtakos mūsų tautų bendravimui.

P.Moleter buvo nuoseklus marksistas: Ispanijoje kovėsi respublikonų pusėje prieš Franko sukilėlius. Pasak pašnekovo, jam nesuprantami Rusijos veiksmai. „Kovojom prieš fašistinį režimą ne tam,- sakė jis, – kad taptum Rusijos protektoratu. Rusijos ambasadorius bando mums įsakinėti, tartum būtų gubernatorius“.

Po Vasaros atostogų Imrė nesugrįžo, įsiliejo į sukilėlių gretas, kaip ir P.Moleter, buvo sušaudytas.

Mano kurse studijavo ir būsimas Prahos „socializmo su žmogišku veidu“ ideologas Jozefas Svoboda. Nuo pirmo kurso iki pat jo mirties bendravau su islandu Arnoru Hanibalsonu. Grįžęs į tėvynę, jis man siuntė geriausias Filosofijos istorijos knygas, su užrašu „Dovana“ ir parašas, cenzūra tokių nedrįsdavo nusavinti (dabar jos VDU bibliotekoje), mat, Arnoras buvo įtakingas – Reikjaviko universiteto rektorius. Jis nuosekliai rėmė mūsų siekimą atstatyti savo valstybę, suorganizavo Lietuvos Nepriklausomybės rėmėjų komitetą. Islandija unikali valstybė: joje nebuvo nei vergovės, nei feodalizmo, nei bajorų.

Apie J.Svobodos likimą sužinojau tik atkūrus valstybę. Lankydamasis Varšuvoje, susipažinau su pirmąja nekomunistinės Čekoslovakijos ambasadore Varšuvoje, buvusia, kaip ji pati pristatė, Prezidento Vaclovo Havelo, kai šis veikė pogrindžio sąlygomis, rankraščių perrašinėtoja. Ji pažinojusi ir J.Svobodą, iš pastarojo girdėjo mano pavardę, todėl susitikus panoro asmeniškai susipažinti.

Ji pasakojo apie mįslingą Jozefo mirtį. Pasak jos, nei vienas Čekoslovakijos veikėjas nebuvo sušaudytas, tik jie, tapę bedarbiais ar juodadarbiais, neaiškiomis aplinkybėmis pasitraukė iš šio pasaulio.

Balticum klube neformalių susitikimų metais su latviais ir estais mąstėm apie savo valstybių ateitį, nors nesijom jos su konkrečiu laikmečiu, bet tikėjom savo ateitimi. Ryšiai nenutrūko ir po studijų. Įvykiai Vengrijoje ir Čekoslovakijoje ir jų baigmė buvo mūsų apmąstymo objektas, juolab, kad kai kuriuos tų įvykių veikėjus asmeniškai pažinojom, tikėjom, kad ateis laikas ir mums.

Latviai, poetas Knutas Skujiniekas su draugais rengė Pabaltijo socialistinių respublikos federacijos Konstitucijos projektą. Mums nesuspėjo atsiųsti. Susekus saugumiečiams, jie buvo ilgam įkalinti, vėliau tapo vienais iš Liaudies fronto ideologų. Mums buvo aišku, kad socializmas – širma rusiškajam imperializmui. Juk K.Skujinieko draugai nesiekė restauruoti kapitalizmo, o tik turėti savo Valstybę.

Lietuva bus, bet be lietuvių

Žmogus labiausia įsidėmi savo aplinką, jam sunku suprasti kitos epochos žmonių gyvenseną. Epocha netapatintina vien su istorijos amžiais: keliuose amžiuose gali būti panašiai mąstoma, o tame pačiame skirtingai gyvenama.

Pagal turimą informaciją galvočiau, kad keturioliktam ir penkioliktam amžiuje panašiai mąstyta, nes ne ką skyrėsi ir tų amžių žmonių gyvenimo būdas. Kas kita – XX amžius. Jame sparčiai keitėsi politinės santvarkos, nuotaikos. Tai pajutau savo kailiu.

Vaiko akimis stebėjau hitlerinės okupacijos metus, stalinizmą, pasukusi mano mąstyseną į išeičių paieškas. Ausyse skamba girdėti Antrojo pasaulinio karo buvusio Lietuvos gubernatoriaus, vėliau vyriausio imperijos ideologo Michailo Suslovo žodžiai: „Lietuva bus, bet be lietuvių.“ Tada tauta buvo fiziškai naikinama. Ar šių dienų jaunuolis pajėgus suvokti kad ir tokį nutykimą mano klasėje Stalino mirties išvakarėse?

Kaišiadorių rajono komjaunimo sekretorius, šiandienine terminologija, priekabiavo prie vienos mūsų klasės merginos. Ta jį pasiuntė po velnių. Sekretorėlis įsižeidė ir sukurpė jai bylą (ją pašalino iš mokyklos).

Pasipiktinę klasiokai visą tai aprašė ir 1953 m. vasarį, tai yra, prieš pat Stalino mirtį, pasiuntė laišką į Lietuvos komjaunimo CK, bet šis atsidūrė pas Kaišiadorių saugumiečius.

Į klasę atrūko pats jų vadas mojuodamas laišku, klausė, kas to antitarybinio laiško autorius. Jo visai nedomino turinys. Niekam iš mūsų neatėjo mintis, kad tai – antitarybinė veikla. Tardymas vyko jau po Stalino laidotuvių.

Po daugelio metų su laiško turiniu susipažinęs Signataras, buvęs politinis kalinys, Liudvikas Simutis pasakė, jeigu jūs būtumėt išsiuntę porą mėnesių anksčiau, neapsiribotų vien pašalinimu iš mokyklos. Deja, ir pasmerkus stalinizmą neatsisakyta visų jo metodų. Argi ne tai liudija disidentų procesai?

Kuo nusikalto Nijolė Sadūnaitė, Sigitas Tamkevičius, Povilas Pečeliūnas, Vytautas Skuodis, Gintautas Iešmantas, Alfonsas Svarinskas, Antanas Terleckas? Juk jie nekvietė prie ginklo, versti „tarybų valdžios“, o tik išsakė savo mintis apie žmogaus teises, net nekvestionavo komunizmo idėjos. Kadangi neturėjo galimybės viešai išdėstyti savo pažiūrų, leido pogrindinę spaudą, kurios neprieštaravo net TSRS Konstitucijai.

Vargu ar suprasčiau, už ką jie baudžiami, jeigu nebūčiau tuo metu gyvenęs.

Tarybinių veikėjų veiksmai tolygūs XIX amžiaus antrosios pusės carizmo. Tada mūsų spauda buvo leidžiama Rytų Prūsijoje, o iš ten slapta gabena į rusų okupuotą kraštą ir čia platinama. Platintojai buvo kalinami. Naujos okupacijos metais slapta išleisti leidiniai ėjo iš rankų į rankas, patekdavo ir į užsienį, o iš ten radijo bangomis pasiekdavo platesnius gyventojų sluoksnius. Kaip tada taip ir dabar ugdė lietuvių savimonę, formavo nelegalias struktūras. Kiekviename laikmetyje kitokios veikimo galimybės. Tačiau turime matyti skirtumą tarp brežnevinės imperijos ir jos ankstesnių laikų bei gorbačiovinės „pertvarkos“, nekurti mitų, kuriuos šiandien, siekdamos atkreipti į save dėmesį, kuria įvairios politinės grupuotės bei personos.

Prabėgo 30 metų, kai atkūrėm valstybę. Yra apie ką pamąstyti. Neretai klausiam: ar apie tokią valstybę svajojom. Atsakymas: taip ir ne, bent sprendžiu pagal save (tęsinys II dalyje).

Trumpai apie autorių: Bronius Genzelis yra humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras, Valstybinės mokslo premijos laureatas.

pozicija.org

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Genzelio smegeneles       2020-12-24 8:24

Isplautos…

stasys       2020-12-23 10:34

Siurrealizmas virauja Genzelio str. Tie žmonės kurie stovėjo prie Sąjūdžio ištakų ir jų idėjų tapo tik blankus prisiminimai šioje Lietuvoje . Negalima tikėtis jog nauja karta jaunimo į tuos pačius dalykus žiūrės vienodai . Aš dar pamenu ta apsimestini Z.Vaisvilos ir Genzelio bandymą ‘šturmuoti’ Prezidentūra . Reziumuojant : patys muša ir patys rėkia .

Prašalietis       2020-12-22 10:27

Tikro ir įsitikinusio Trockistinės pakraipos bolševikinio idioto, net “kai ir grabas jau stuksi į užpakalį”, nepalieka revoliuciniai samprotavimai apie “šviesius idealus ir jų revoliucinius įgyvendinimus”.  Užsislapstinę ir neužsislapstinę KGB-istai, kaip ir profesionalūs komunistai buvę ideologinio fronto darbuotojais, buvusiais niekada netampa…. tą demonstruoja ir “tautinis ir patriotinis” komunistas Genzelis, kuris “įgyvendino komunistinius šviesius idealus” ne tik Tarybų Lietuvoje, bet juos sėkmingai įgyvendino ir įgyvendina ir po 1990 metų nepriklausomoje Lietuvoje “tautinių” brazauskinių komunistų gretose…

Al.       2020-12-22 1:18

Norai geri, liudijimai įdomūs. Bet suprantam, kad Genzelis buvo disidentas kompartijos viduje. ,,Nepavojingi, nes net nesiūlė keisti sovietinės konstitucijos” - lyg nesuprastų, kad ji buvo tik formalumas (kaip, deja, iš esmės ir tebėra). Atrodo, kad buvo komunistu iš reikalo, bet liko juo iš įpročio.
Redakcijai - negi taip sunku bent kartą perskaityt ?

Visi bankai        2020-12-21 16:09

įskaitant ir garbingąjį Vatikano banką remiasi ne Morale ir ne Katalikų Bažnyčios patirtimi. Visi bankininkai žino, kad pinigai tėra popierėliai ir kad juos spausdina PRIVATI kontora ir kad visa tai daroma planingai pagal senovės išminčių  protokolus.

Tas Deivis       2020-12-21 14:52

turbūt koks nors samdomas kileris. Vienintelė jo mintis, kurią sugeba išmintyti - žudyti. Ar tokie žmonės - Lietuvos ateitis?

Raigerdas       2020-12-21 14:26

Komentatorius Paulius bando ginti Vasiliauską:“Paulius     2020-12-21 12:00
ko jūs puolate tą Vasiliauską? Žmogelis, nors tai jam ir buvo visai nenaudinga, tik konstatavo faktą”. Kaip matote koks tragiškas dabartinių lietuvių išsilavinimas. Jie gyvena kaip kosmose, o pats kosmosas jiems vaidenasi kaip palaida bala, kur kas ką nori tą ir daro. Jokių dėsniningumų jiems neegzistuoja, galvoje visiška košė apie žmogaus mąstymą. Todėl jam vaidenasi, kad “Vasiliauską puola”. Vėl prasideda ta pati sovietinė metodika - sukeisti priežastį su pasekme. Matomai, lietuviai, kaip ir rusai, nesugeba įsisavinti šito priežasties-pasekmės dėsnio, nes daugybei lietuvių norisi kad tas pasaulis paklustų ne dėsningumams, o jų sugalvotoms bevaisėms ir nelogiškoms idėjoms. Ar pats supranti, Pauliau, kad VASILIAUSKAS YRA PRIEŽASTIS ŠITOS IŠ JO LUPŲ NUSKAMBĖJUSIOS FRAZĖS:“Moralė – ne šio amžiaus dimensija”? Tai yra faktas. Tai, kodėl, pats kaip tas bolševikas, nori sukeisti priežastį su pasekme? Ar pats nors supranti, kad tai yra neįmanomas dalykas? Čia tas pats panašiai būtų kaip nrs pakeisti Golfo srovės tekėjimą priešinga kryptimi. Pauliau, nejaugi pačiam net mokykloje niekas nepaaiškino, kad žmogus mąsto STEREOTIPAIS arba ŠABLONAIS. Vasiliausko stereotipinio mąstymo ir elgsenos rinkinyje neliko vietos moralei. Jam ji nereikalainga. Štai daugybė jaunų partizanų atidavė savo gyvybes UŽ LIETUVĄ, motyvuodami tai patriotiniais, moraliniais jausmais, tikėjimu Dievu, tikėjimu į TEISINGUMĄ. Ir štai, vietoj tų žuvusių didvyrių, ateina “šiuolaikinis, gerai numaitintas, su 13 000 Eu atlyginimu, Vasiliauskas, kuris ir pareiškia:“Moralė – ne šio amžiaus dimensija”. Kadangi jums, Pauliau, labai sunkiai sekasi su sveika mąstysena, tai aš jums išversiu į lietuvių kalbą, ką tai reiškia: “Suprantate, vyriokai partizanai, jūs be reikalo aukojote save vardan manęs. Jūs be reikalo gyvenote bunkeriuose, kentėte, šalote. Visa tai darėte be reikalo. Suprantu jus, nes jūs tada nežinojote, kad “Moralė – ne šio amžiaus dimensija”. Todėl man yra labai gerai. O jūsų broliai, kurie vis dar tiki morale, tikriausiai šiandien yra skurdžiai ir kenčia gyvenimo nepriteklius. O man į tai nusispjauti, nes svarbiausia, kad yra gerai man. Šiandien mes esame Lietuvos šeimininkai…”

habilitās       2020-12-21 14:11

Jei kalbama apie realizavimą, tai tuos idealus reikėtų suprasti kaip anksčiausius tikslus.
Tik kyla abejonių kaip tos „aukštumos“ buvo siekiamos. Jei būtumėt prikišęs nagus prie straipsnyje minimo laiško rašymo, Maskvos universitetą būtumėt matęs kaip savo ausis.
Jei stodavai į aukštąją iškart po vidurinės, privalėjai pateikti mokyklos išduotą charakteristiką. Pakako vieno sakinio:
– Atsisakė stoti į komjaunimą;
ir VU durys buvo uždarytos. Klasiokas bandė stoti į KPI, su tokiu pat sakiniu charakteristikoje, deja, studentu netapo. Už dyką sovietmečiu niekas nieko nedalijo.
Nežinau kokią kvotą LTSR turėjo Maskvos universitete, bet žinau, kad į Ždanovo universitetą Leningrade Lietuvai buvo skirtos dvi vietos. Buvo tokių, kurie stojo savarankiškai, kartais pasisekdavo. Pažinojau VU docentą, kuris mokyklą baigė aukso medaliu, įstojo be LTSR siuntimo. Tarp kitko, Ždanovą baigė raudonu diplomu, bet profesoriumi būti negalėjo, nes buvo buožvaikis, tėvas žemės turėjo Smetonos laikais. Negalėjo būti ir direktoriumi, dėl tos pačios priežasties, ėjo Vilniaus univermago direktoriaus pavaduotojo prekybai pareigas. Tik.
O valstybės prieš 30 metų mes neatkūrėme. Atkūrėme tik valstybės atributiką. Daugiau nieko. Prieš 30 metų valstybę buvo galima pradėti kurti, bet šis procesas vis dar imitacija, o ne kūrimas. Ir čia savo nagus, jūs tikrai esate prikišęs.

Paulius       2020-12-21 12:00

ko jūs puolate tą Vasiliauską? Žmogelis, nors tai jam ir buvo visai nenaudinga, tik konstatavo faktą. Ar kas nors jam galėtumėte paprieštarauti? Galima būtų tik patikslinti: „moralė - ne šio pasaulio valdančiųjų kuriamo pasaulio dimensija“. Gal kaip tik Vasiliauską reiktų pagirti, kad viešai pasakė tai, ką kasdien dėstote tik pačių skaitomuose komentaruose

Deivis        2020-12-20 22:47

Rašo įdomiai, visa bėda, kad jis tsrs komunistas. Kaip ir jo minima oželytė. Komunistų ir kriminalinių nusikaltėlių vieta yra IX forte prie sienos ir ne kitur. Kol gyvas bent vienas komuniaga, tol nieko gero nesitikėkite. Jie yra baisus užkratas.

Raigerdas       2020-12-20 20:07

Prof. Br. Genzelis yra vienas iš Sąjūdžio mohikanų. Lietuviai kovojo su okupantų valdžia ir sunkioje kovoje pasiekė išsivadavimą. Bet niekas neįvertino štai tokio fakto, kad tiek okupantų valdžioje, tiek dabar vietinėje dirba vienas toks pusiaugramotnas politikas. Jam gerai prie bet kokios valdžios. Sąjūdžio metu mums atrodė, kad štai “mūsiškiai” tikrai rūpinsis tėvyne ir dirbs jos labui, ko nedarė okupantų valdžia.  Bet mes apsirinkome, nes niekas, manau, tada nepagalvojo, kad NIEKŠAI VISAME PASAULYJE ELGIASI VIENODAI. NIEKŠAI TĖVYNĖS NETURI. Kaip ir neturi sąžinės. Vienintelis VAISTAS APSAUGOTI ŽMONES NUO NIEKŠŲ YRA MORALĖ. Deja, Lietuvą pradėjo valdyti Tamsūs protai ir diplomuoti nemokšos, kurių intelektualinis lygis yra ne ką didesnis už žiurkės lygio, todėl jis šneka štai tokias nesąmones:“Moralė – ne šio amžiaus dimensija” (Vitas Vasiliauskas). Toks žmogus negali dirbti iš viso su pinigais. Ir, deja, tauta nesuvokia, kokia tai padaryta esminė klaida. Todėl, aš manau, kad pasaulyje jau yra tie, kurie planuoja kažką tai padaryti su šita kvailių tauta, kuriai net moralės nereikia. O tada, ko jiems reikia? PINIGŲ. Štai ir vyksta dabar ta pinigų karštligė Lietuvoje, o Mefistofeio tarnai tik trina rankomis, nes pasirodo, kad tuos lietuvius yra labai lengva išdurti. Jie neturi vertybinių sistemų, jie nežino, kam reikalinga moralė. Todėl logiškai viskas iš tikro vystysis būtent taip, kaip ir teigia gerbiamas prof. Br. Genzelis:“Lietuva bus, bet be lietuvių”.

Norisi pasveikinti gerbiama Genzeli       2020-12-20 19:10

su artejanciomis sventemis ir pasiusti jam pacius silciausius linkejimus.Belieka pritarti-buve disidentai ir dabar stumdomi,o buve karjeristai dabar valdzioje…Supratau kas vyksta nuo privatizavimo cekiais paskelbimo…

albertas       2020-12-20 18:55

Malonu buvo perskaityti koncentruotas Profesoriaus mintis. Čia kai kas abejoja, o prie ko jis šliejosi anksčia? Aš tai gerai prisimenu, kaip 111 diratininkų grupė su keliomis dar draudžiamomis vėliavomis Sąjūdžio laikais iš Vilniaus patraukė Sniečkaus link. Būtumėte matę generolų veidus elektrinės languose… Kažkokie, dauguma piemenys, be tankų, tik su lipsėdminais įžuliai apžiūrinėja atominės elektrinės kiemą.Jau už elektrinės kažkuriame pušyne mus pasivijo prof. Genzelis ir pasakė žodžius, užimančius maždaug pusę paskaitos. Ačiū Jums, Profesoriau, kad visą šį laiką (virš 30 metų) buvote su mumis.

Broniau,       2020-12-20 18:14

Nemėgstu tuščiažodžiavimo ir demagogijos
Ieškojau nors kibirkštėlės
Nėra…
Jokios minties jokios prošvaistės
tiesiog kažkokia intelektualinė bulvienė
Sorrrrry..

Aciu Profesoriui       2020-12-20 18:12

Prof. Br. Genzelis yra is tu Signataru, kurie nebijo pasakyti tiesa. Didziausia pagarba Profesoriui.

StasysSG       2020-12-20 16:34

Autorius už mane vyresnis 8 m, todėl daugelį paminėtų įvykių prisimenu gerai. Matyt, kažkiek buvo lojalus valdžiai, kad galėjo keliauti, palaikyti ryšius su užsieniečiais. KIEK lojalus ir kada persivertė? Apie tai nerašo.

O taip       2020-12-20 16:31

Kvanktelejęs jau čia…

T0mas J.       2020-12-20 15:45

“Dar studijų metais į mano smegeninę įstrigo Platono mintis – ideali valstybė nesusikuria, ji yra siekinys.”

Ar idealią valstybę sukurti stengeisi, virš 30 metų būdamas kruvinosios TSKP nariu? Kai TSKPistas kalba apie žodžio laisvę, man norisi.. tiek to, tebūnie paslaptis ko man norisi..
Į muilą kolaborantus!

Tvankstas       2020-12-20 15:19

15:05 - visais laikais patys geriausi žinovai yra perkrikštai.

Tvankstas       2020-12-20 15:18

Užkliuvo paskutinės pastraipos dėl spaudos.
Dabar padėtis tokia : Pasaulio Politinio Biuro organai CNN, BBC gamina savo propagandonines dešreles, kurias platina Lietuvoje MId(idiotizacijos)P - lrytas, delfi, 15min, priduoda kaip Glavlitas pagal įsipareigojimą Google, Youtube, ..., kad ištrintų, nepriima jokių ne-politkorektiškų straipsnių, užkerta pasisakymus po straipsniais————mes šioje Žemėje gyvename pagal kažkada duotas instrukcijas ir šiandiena vadinasi ‘Brave New 2020’, jau kaip soma netrukus bus naudojamas 5G ryšys pensininkams ir pašalpiniams naikinti, tai truks iki tol, kol BlackRocks nusipirks Vokietijos, Prancūzijos ‘sodras’, ką jau kalbėti apie Lietuvos, jau gerai antsnukiuoti bus atpratinti kelti balsą ir kompiuterinės programos siųs pas Šv. Petrą - turėsime laimės vieni kitus laidoti dešimtmetį kitą, kol neliks LIETUVOS, dėl to stengėsi valstiečiai, tiek dabar neriasi iš kailio TS su liberalais.

komunistas genzelis       2020-12-20 15:05

kaip ir kiti komunistai
labai mėgiami ir gerbiami tiesos.lt redaktorių.
VOT !!!

,,Tiesos" redaktoriai       2020-12-20 15:00

išėjo atostogų? Ar taip bandoma ,,mandagiai” diskredituoti garbaus amžiaus Profesorių? Ar būtina tiražuoti ,,Pozicijos” gramatinį nevalyvumą?

Tvankstas       2020-12-20 14:49

Su kokia širdgėla parašytas straipsnis, filosofija ir gyvenimiška patirtis, su ja išaugusi nuojauta tikrai daug pasako tarp eilučių.


Rekomenduojame

Andrius Švarplys. Ką tokie net neslepiami dvigubi standartai turi bendra su pilietine ar kultūrine pozicija?

Verta prisiminti. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa ir Birželio sukilimas? Dovilo Petkaus pokalbis su Vidmantu Valiušaičiu

Birželio 15–17 dienomis vykusių protesto akcijų rezoliucija

Nida Vasiliauskaitė. Šviesa kovoja su tamsa

Vinco Kubiliaus reportažas iš 17-osios dienos akcijos Simono Daukanto aikštėje „Ar dar gyva Deimantė?“

Algimantas Rusteika: Ponai mieli, patys išsidūrėt – niekas atviroj erdvėj renginių dalyvių skaičiaus nebereguliuoja

Ką apie vaikų skiepijimą sako mokslas – Nidos Vasiliauskaitės parinkti skaitiniai tikintiesiems Mokslu

Vytautas Sinica papunkčiui: Žygimantas Pavilionis prieš Lietuvą

Tomo Baranausko įžvalga apie I. Šimonytės naująjį gerovės receptą

Prof. dr. Andrius Macas. Kažkas čia ne taip – reikia ruoštis (II)

Kęstutis Girnius. Referendumas – tautos valia ar demagogų įrankis?

Robertas Grigas. Pasirodo, yra dar ES šalyse parlamentų, atstovaujančių savo tautų interesams!

Birželio 14-osios naktis: nukryžiuoti vaikai

„Neteisingi“ tekstai, kurie „teisingai“ valdžiai sukelia konvulsijas

Iš propagandos frontų. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas: šeimos yra visi – tiek tos pačios, tiek skirtingos lyties sąjungą sudarę

Nida Vasiliauskaitė. Ko bijote? Jų?

Algimantas Rusteika. Gal pabandom niekur nebebėgti?

Vygantas Malinauskas. Iš tėvų valdžios išlaisvinto vaiko interesas

Vytautas Radžvilas. Nesibaigianti tremties Golgota

Vytautas Sinica. Kas priešina visuomenę?

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Visiškas teisinis nihilizmas

Lietuvos šeimų sąjūdžio pareiškimas: Vienykimės!

Lietuvos Šeimų Sąjūdis: pranešimas dėl birželio 15–16–17 dienomis įvyksiančių protesto akcijų

Ramūnas Aušrotas. Ką reiškia SAM paskelbtas vaikų nuo 12 metų skiepijimo vajus ir manipuliacijos įstatymo tekstu?

Ką šiandien žinome apie tremtis? Dovilo Petkaus pokalbis su prof. Rasa Čepaitiene

Krescencijus Stoškus. Maršas, apnuoginęs realybės absurdą

1941 m. Birželio sukilimo 80-metį pasitinkant. Valdas Vasiliauskas: Idėjinė A. Sniečkaus klaida

Kviečiame į parodą „Pirmasis masinis trėmimas 1941 m. birželio 14–19 d.“

Vidas Rachlevičius. Aš su siaubu laukiu naujų rinkimų

Vaidotas A.Vaičaitis. Šeima, partnerystė ir Civilinis Kodeksas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.