Emigracija, imigracija, demografija, Geopolitika, Europa

Monika Morkūnaitė. Europos Sąjunga: kur dingo pompastiškas optimizmas?

Tiesos.lt siūlo   2016 m. vasario 12 d. 17:36

16     

    

Monika Morkūnaitė. Europos Sąjunga: kur dingo pompastiškas optimizmas?

propatria.lt

Turbūt neatsitiktinai Europos Sąjunga yra kone vienas dažniausiai pasitaikančių šiuolaikinių politikos teoretikų bei apžvalgininkų kritikos taikinių. Įsigilinus į esminius šio unikalaus ir ligi šiol konceptualiai neapibrėžiamo kvazipolitinio darinio idėjinius principus, tai suprasti darosi nesunku. Gelminis Europos Sąjungos nuostatų prieštaringumas, vis labiau iškylantis į paviršių šiandienių jos problemų kontekste, tik patvirtina egzistencinį Europos Sąjungos paradoksą, leidžiantį kvestionuoti šio supranacionalinio darinio mentalinį pagrindą ir kelti retorinį klausimą, ar jis iš principo pajėgus išlikti šiandienos pasaulio kontekste.

Svarstant apie Europos Sąjungos genezę paprastai tenka neišvengiamai prisiminti Antrąjį pasaulinį karą ir egzistencinį ties susinaikinimo riba atsidūrusios žmonijos siaubą. Europos Sąjunga turėjo pastatyti nepralaužiamą sieną, apsaugosiančią Senojo žemyno gyventojus nuo potencialių ateities konfliktų užmezgus glaudžius ekonominės partnerystės bei strateginio bendradarbiavimo tinklus. Tačiau šiandieną žvelgiame į gilios krizės ištiktą Europą, ir tampa akivaizdu, jog pamatiniai Europos egzistenciniai prieštaravimai kyla iš ideologizuoto mąstymo, laipsniškai iškilusio europietiškosios minties eigoje. 

Ideologizuotas mąstymas pavojingas tuo, jog sąmoningai atsisakydamas tikrovės orientyrų siekia plėsti tam tikrą vaizduotės konstrukciją ir šiuo būdu pavojingai priartėja prie totalitarizmo ribos. Kertiniai Europos Sąjungos principai, tokie kaip siekis eliminuoti tautinius, taigi ir kitus bendražmogiškus kultūrinius saitus, įskaitant ir joje glūdintį teleologinį žmogiškosios prigimties suvokimą, pasirodo esą labai natūrali moderniojo mąstymo, siekusio dekonstruoti tradicinę žmogaus sampratą, tąsa. Politiškai tai reiškia, kad žmogus, atkirstas nuo savo racionalumo ir natūralių prigimtinių tikslų, imamas traktuoti kaip savaiminę vertę praradusi medžiagiška forma, įgalinanti nesunkiai suprojektuoti alternatyvias politinės realybės variacijas ar, kitaip tariant, įgyvendinti revoliucingus ideologijos užmojus.

Ką tik minėta žmogaus ir žmogiškumo sampratos transformacija, plėtota tokių mąstytojų kaip Thomas Hobbesas, Jeanas-Jacquesas Rousseau bei Karlas Marxas, atrodo tiesiog tobulai nuosekliai išsivysčiusi Senojo žemyno filosofinė gija. Dėl šios priežasties tampa akivaizdu, jog laikyti Europos Sąjungą ankstesniųjų, ypač XX a. išryškėjusių ideologijų priešprieša, yra esminė klaida, neleidžianti suprasti šiandienės Europą ištikusios krizės masto.

Žmogaus teisės kaip tautų naikinimo įrankis

Pasak prancūzų filosofo Pierre Manent, Europos Sąjunga remiasi liberalia denacionalizacijos idėja. Naikinant tautą kaip fundamentalų politinį subjektą, iš žmonių atimamas politinis kūnas ir savo ruožtu pereinama prie kosmpolitinės žmogaus teisių idėjos – žmogaus teisės tampa tautos pakaitalu. Anot P. Manent, žmogaus teisių idėja stiprina biurokratiją, mažina pilietinę atsakomybę, atitolina sprendimų priėmimus nuo piliečių, juos suvienodina ir skatina susvetimėjimą. Tačiau kartu reikia pripažinti ir tai, jog šioje iš pažiūros kilnioje ir nekvestionuotinoje koncepcijoje egzistuoja reikšminga dialektinė prieštara.

Pirmiausia reikėtų pradėti nuo elementaraus sąvokos „teisė“ apibrėžimo: teisė – tai tam tikra privilegija, leidimas kažkam kažką daryti, turėti, įsigyti ir pan. Elementari logika suponuoja tai, jog teisės, kaip ir pareigos, iš principo gali atsirasti tik iš dviejų ar keleto subjektų santykio. Tuo tarpu vien mintis, kad tam tikras teises ar pareigas žmogus galėtų suteikti pats sau, atrodo mažų mažiausiai absurdiška.

Žinoma, teisių idėja visiškai prasmingai gali būti realizuota ne tik tarp fizinių asmenų. Pavyzdžiui, teisės yra įmanomos ir pagrindžiamos valstybės viduje kaip pilietinės ar politinės teisės – šiuo atveju subjektai, tarp kurių egzistuoja tarpusavio santykis, yra valstybė bei jos piliečiai. Tačiau svarstant apie sąvoką „žmogaus teisės“ neišvengiamai kyla klausimas, kokiame santykyje savo teises gali įgyvendinti žmonija? Santykyje su pačia savimi? Europos Sąjunga, remdadamasi sekuliarizuota pasaulio samprata, negali pagrįsti jokių transcedentinių jėgų egzistavimo ir savo ruožtu yra priversta pripažinti, jog žmonijos idėja uždaro pasaulio supratimą. Todėl žmogaus teisių idėja pasirodo esanti tiesiog beprasmiška. Niekas negali ir neturi jų įgyvendinti, nes jos yra tiesiog nereikalingos.

Europos Sąjungoje šią loginę spragą bandoma kompensuoti tam tikromis supranacionalinėmis juridinėmis institucijomis, tokiomis kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas. Bet akivaizdu, jog tokia praktika vis tiek yra prieštaringa. Tarkime, individualių bylų atveju, kurias EŽTT pateikia konkretūs fiziniai asmenys, Europos Sąjungos institucija tampa arbitru tarp to piliečio ir jo valstybės, ir čia neišvengiamai kyla klausimas, ar toks teisingumo ieškojimas savaime nekiršina piliečio ir jo valstybės, kada yra tikimasi, jog kažkas, egzistuojantis anapus valstybės, sugebės apginti pilietį nuo jo patiriamos skriaudos. Nykstant pasitikėjimui bei iširus natūraliems žmonių saitams tampa bene neįmanoma kalbėti apie tokį kultūriškai ir morališkai glaudų bendruomeninį darinį kaip tauta, todėl nesunku suprasti, kad žmogaus teisių išaukštinimas ir denacionalizacija – tai vienas kitą implikuojantys procesai.

Žmogaus teisių idėja, nepaisant jos loginio prieštaringumo, yra neįgyvendinamas uždavinys Europos Sąjungos ribose dar ir todėl, kad ši, nebūdama valstybė nėra pajėgi akumuliuoti ir veiksmingai paskirstyti žadamų teisių įgyvendinimui reikalingų išteklių. O negalėdama to padaryti ji priversta pripažinti, kad šie pažadai ir deklaracijos yra tiesiog graži idėja, bet ne realus žmonių tarpusavio santykių reguliavimo būdas.

Taikus pasaulis be politikos

Žmogaus teisių idėja savo ruožtu leidžia suprasti, kad Europos Sąjunga iš esmės remiasi universalia žmonijos samprata. Ši, kaip minėta, neturi argumentų pateisinti tautos egzistavimo prasmei, o kartu privalo atmesti bet kokius kultūrinius skirtumus, diferencijuojančius žmones tautiniu pagrindu. Taigi, pasak P. Manent, ES yra nepajėgi apsibrėžti savo ribų. Tai – ne tik intelektinė, bet ir egzistencinė Europos Sąjungos liga.

Šiuo metu intensyviai aptarinėjamas pabėgėlių klausimas yra tiesioginė minėtos problemos išdava. Idėjinis Europos Sąjungos universalizmas tarytum implikuoja, kad Europos Sąjunga tikisi homogenizuoti ne tik Europą, bet ir visą pasaulį, ir čia neišvengiamai iškyla depolitizacijos problema. Politika visada kyla iš susipriešinimo, ir dėl šios priežasties svajoti apie amžiną pasaulinę taiką išsaugant politikos egzistavimą tampa neįmanoma. Negalima neigti, kad karas, kaip kraštutinė šio susipriešinimo forma, yra nepateisinama politikos įgyvendinimo priemonė, tačiau fanatiškas taikos siekis yra toks pat pavojingas. Jis naikina politiką kaip sferą, įprasminančią žmogaus egzistenciją per tam tikrus kultūrinius, moralinius ir dvasinius saitus, kuriamus per ryšį su savo prigimtine bendruomene. Tai yra aukštesnis, metafizinis žmogaus būties determinantas, nepriklausomas nuo žmogiškosios valios, ir bandymas pakeisti šią egzistencinę būtinybę gali būti katastrofiškas.

Turint omenyje kraštutinį Europos Sąjungos pacifizmą, realiausia grėsmė iškyla būtent tada, kada yra susiduriama su bendruomenėmis, puoselėjančiomis kardinaliai priešingą pasaulėvaizdį. Ne be reikalo aršiausi ginčai vyksta būtent dėl musulmonų migrantų: tokiu atveju Europoje susiduria priešingų civilizacijų pasauliai. Taip ji priverčiama prisiminti egzistuojant neišvengiamą žmonijos kultūrinę ir pasaulėžiūrinę diferenciaciją ir sutikti, jog Europos valstybių užsienio politikoje aršiai diegta multikultūralizmo ideologija galiausiai atsisuko prieš jas pačias. Vadovaudamasi skambiais laisvės, lygybės ir tolerancijos šūkiais, Europos Sąjunga siekė ištrinti bet kokius kokybinius skirtumus tarp europiečių ir atvykėlių, taip siekdama užkirsti kelią „nehumaniškai“ imigrantų asimiliacijai ar kultūriniam prisitaikymui. Demonstruodama besąlygišką svetingumą atvykėliams, Europa ėmėsi aršiai naikinti savosios tapatybės ženklus, tarp kurių bene svarbiausia auka tapo krikščioniškasis tikėjimas. Buvo pasitelktas neoliberalizmo ir neomarksizmo ideologijų diegiamas kraštutinis sekuliaristinis ateizmas, turėjęs padėti įvykdyti vidinės homogenizacijos ir multikultūriškumo įtvirtinimo uždavinius. Ir čia išsyk tenka prisiminti praėjusią žiemą po pasaulį nuvilnijusią „Charlie Hebdo“ tragediją, puikiai patvirtinančią pražūtingą ką tik išsakytos minties paradoksą: karingas Europos ateizmas ir multikultūralizmas ėmė naikinti ją pačią. Europa buvo priversta atsibusti iš slogaus sapno, kuriame jau kone stabais tapusios abstrakcijos, tokios kaip žodžio ir saviraiškos laisvė, nepripažįstančios jokio šventumo ir aukštesnių dvasinių ryšių, buvo paniekintos kardinaliai priešinga pasaulėžiūra besivadovaujančio islamo pasaulio, kuriam Europa pati svetingai atvėrė duris. Iš čia kyla esminis mąstysenos, ant kurios pastatyta Europos Sąjunga, paradoksas: apeliuodama į visą žmoniją, ji negali būti uždara, o būdama atvira visiems be išimties ji privalo paminti savo principus. Susidūrus su kitomis civilizacijomis, neišvengiamai kyla konfliktas – Europa priverčiama suprasti, jog visai šalia egzistuoja pasaulis, kur šaipymasis iš religijos nėra laikomas laisve ir norma.

Depolitizacijos kaina

Dabarinis migrantų klausimas dar ryškiau atvėrė skaudžiausias Europos mąstysenoje žiojėjusias žaizdas. Sunaikinusi fundamentalius tradicinės žmogaus ir pasaulio sampratos atraminius stulpus ir nebegalėdama jų atkurti Europa neišvengiamai metėsi į dar painesnį prieštaravimų liūną. Svarstant pabėgėlių klausimą Europoje buvo staiga atsigręžta į krikščioniškuosius principus, ant kurių gimusi Europos civilizacija vėliau ryžtingai jų atsisakė. Todėl akivaizdu, kad apeliavimas į žmogiškąjį gailestingumą ir atjautą negali būti nuoširdus. Tai tik dar viena ideologizuoto mąstymo išdava, kada manipuliuojant emocijomis siekiama įgyvendinti grynai savanaudiškus tikslus, atnešiančius pirmiausiai finansinę naudą, kaip kad atvykėlių iš kitų kraštų pavertimas pigia darbo jėga. Šis principas ryškus ne tik svarstant migrantų krizės klausimą, bet ir kitus tos pačios ideologijos siekius, tokius kaip seksualinės revoliucijos, prasidėjusios bolševikinėje Rusijoje, padariniai. Bandymas iškreipti prigimtinio žmogaus reprodukcinio tikslo ir lytiškumo sampratą atvėrė kelią neregėto masto komerciniams projektams, neatsitiktinai įgavusiems aktualumą įvykus milžiniškai medicinos pažangai. Taigi ir čia buvo pasitelkti tie patys laivės ir tolerancijos šūkiai, gėdingai besitaikantys į elementarią žmonių psichologiją ir sėkmingai vykdantys mąstymo atrofiją.

Ir vis dėlto kokią grėsmę Europai kelia susidūrimas su priešingomis civilizacijomis? Įvykus tokiam susidūrimui, neišvengiamai kyla politika, kuri Europos Sąjungoje buvo kruopščiai ir nuosekliai naikinama. Dabartinis Europos sąmyšis minėtu klausimu įspėjamai liudija apie nebesugebėjimą spręsti politinių problemų. Kilus politinei krizei, biurokratinis aparatas tampa bejėgis. Kaip teigė P. Manent, Europos Sąjunga žada politikos pabaigą: atsisakius tautų ir demokratijos, hierarchijos ir istorinių perspektyvų, ir pati politika kaip vienas iš žmogiškumo įrodymo tarpininkų tampa tiesiog nebereikalinga. Politika suvokiama kaip priespauda, kažkas išorinio, todėl, atvirkščiai nei sovietmečio supolitinimo programa, politiką bandoma suvesti į kažką, kas nėra politika. Bet toks politikos naikinimas savaime neužtikrina, kad įmanoma susikurti saugią oazę, kurioje taptų įmanomas idiliškas taikus žmonijos egzistavimas. Nepaisant to, jog Europos Sąjunga mėgina primesti savo pasaulėžiūrą globaliu mastu apeliuodama į žmonijos konceptą, tokiam mąstymui egzistuoja ribos. Neseniai įvykusios Paryžiaus žudynės dar kartą patvirtino skaudžią Europos depolitizacijos kainą. Nutraukusi natūralius žmonių tautinius, kultūrinius ir moralinius saitus ir apakinta kultūrinio marksizmo kanonų Europa pasirodė esanti bejėgė pripažinti, jog visai šalia egzistuoja jos civilizacijai ir išlikimui grėsmę keliantis priešas, mat tai būtų grynai politinis žingsnis. Tokia Europa rizikuoja nesunkiai tapsianti geidžiamiausiu bet kokio politinio priešo grobiu. Po neutraliomis politinio korektiškumo kaukėmis besidangstantys Europos šalių lyderiai nėra pajėgūs apginti savo pačių valstybėse žudomų nekaltų žmonių, nes yra daugų daugiausia biurokratai, bet ne politikai. Kruvinoji naktis Paryžiuje dar kartą patvirtino tai, kokią grėsmę Europos išlikimui kelia P. Manent apibrėžta depolitizavimo strategija: susidūrusi su saviegzistuojančiais politiniais, religiniais bei kultūriniais kūnais, Europos Sąjunga pasirodo esą tik milžiniška, tuščia ir iškūnyta biurokratinė įstaiga, neturinti savo politinio turinio ir principinės egzistencinės atramos, galinčios padėti stoti į lygiavertę kovą su priešiškai nusiteikusiomis jėgomis.

Ar visa tai reiškia, jog Europos Sąjunga pasmerkta žlugti? Tokios spekuliacijos greičiausiai būtų pernelyg drąsios ir bent jau kol kas mažai prasmingos. Kur kas svarbiau, ko gero, būtų atkreipti dėmesį į dabartinę Europą kamuojamų problemų ištakas, kurios, kaip buvo matyti, slypi po dar moderniosios mąstymo srovės pradžioje kilusiomis idėjomis. XX a. karai neabejotinai buvo žmogaus nužmogėjimo kulminacija, kada pasidarė visiškai aišku, jog žmogus tiesiog nebeturi jėgų būtų žmogumi. Žmonės išsigando savo pačių žiaurumo, ir nors Europos Sąjungos nuostatomis buvo siekiama susitelkti į nevaržomas laisves ir malonumus, dėl to žmogus neatgavo savo žmogiškumo, o priešingai – tapo dar intensyviau „gyvulinamas“. Akivaizdu, kad kardinaliai pakeisti sinchronišką žmonijos mentalinio vystymosi eigą būtų pernelyg sunku. Tačiau tikrai įmanoma ir reikalinga būtų kiek įmanoma labiau išsilaisvinti iš Europos Sąjungą sustingdžiusio pragaištingo ideologinio snaudulio ir taip užkirsti kelią ateities tragedijoms, kuriomis gali tekti skaudžiai sumokėti už mėginimą atsiriboti nuo realybės ir konstruoti ją patiems remiantis fanatiškomis proto fikcijomis.

Žurnalas „Tribūna“

Šaltinis: propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

rinkėja iš Kauno       2016-02-14 15:15

nėra baisesnės ideologijos (jeigu kraštutinį egoizmą, kosmopolitizmo “religiją”, bendrojo gėrio neigimą galima pavadinti ideologija) už liberalizmą, ypač dabartinį. Tai ką dabar matome Europoje - neoliberalų, susikergusių su neomarkistais, nevaldomas siautėjimas, nekreipiant dėmesio į visuomenės nuomonę. Tautų, nacionalinių valstybių, šeimos kryptingas naikinimas. Lytinių perversijų propaganda. Milijonų musulmonų nelegalių migrantų įsileidimas ir pataikavimas jiems, karpant pačių europiečių dvasinę ir materialinę gerovę, - nusikaltimas, už kurį turi būti teisiama. Tos ES valdančios politinės jėgos , kurios dabar kaip debilus paralitikas mėšlungiškai įsikibusios į skęstančio Europos laivo vairą, nors nežino, kaip jį suvaldyti, turi būti nušluotos. Europą nuo mirties po islamizaciijos lavina išgelbės tik tautinės partijos, kovojančios už savo nacionalinių valstybių teisę išlikti. Laikas sekti vengrų, lenkų pavyzdžiu. Tik gaila, kad tautininkai pakriko kaip neganomos avys, išsirinkus naują pirmininką, buvusį socdemą A.Rudį. Kažkaip nei jo balso negirdėti, nei partijos veiksmų nematyti. O juk Lietuvos žmonės laukia, kad kažkas jiems atvirai pasakytų, kas čia dedasi, ko siekiama tuo priverstiniu rasių ir kultūrų maišymu. Ir svarbiausia - KAS to siekia, KODĖL. Kol mūsų partijos apie tai tyli, nesiūlo priešintis tam, kodėl už jas turėčiau balsuoti?

OKETO       2016-02-13 22:47

IS NUOTRAUKOS GRAZI-IR TIKRAI SU SVIESIOMIS MINTIMIS AUTORE-SEKMES,TIKRAI VERTAS DEMESIO SAMPROTAVIMAS-KAS RETA LT MERGINU TARPE-TIKPINIGAI AKYSE IR MASTYSENOJE….O REIKETI KAD BENT IS 10 - 8 BUTU SITOS MERGINOS MASTYMO….SEKMES NEPASIDUOTI LT REPRESINEI VALDZIOS ZOMBINIMO SISTEMAI…...

apieXirY       2016-02-13 16:20

Dėl straipsnyje keliamo klausimo ” Ir vis dėlto kokią grėsmę Europai kelia susidūrimas su priešingomis civilizacijomis? ” - gal apadėtų atsakyti internete esama knyga kurios 31-32 pusl. rašoma : “N. Levašov „ Rusija kreivuose veidrodžiuose“
31 pusl.
„Prieš žingsniuojant toliau, noriu priminti, kad žmogus turi keturiasdešimt šešias chromosomas, dvidešimt tris iš kurių, jis gauna pagal savo tėvo liniją ir dvidešimt tris chromosomas pagal motinos liniją. Dvidešimt trečioji chromosoma nulemia vaiko lytį — susiliejus ХY duoda vyrišką lytį, ХХ — moterišką, bet chromosomos lemia ne tik vieną ar kitą žmogaus lytį, bet apie tai detaliau šiek tiek vėliau.
Dabar, jeigu vyras ir moteris priklauso vienai rasei, tai ir chromosomų rinkinys, įskaitant ir lytines chromosomas, TURI VIENOS IR TOS PAČIOS RASĖS POŽYMIUS. Patogumui, BALTOSIOS RASĖS ŽMONIŲ lytines chromosomas Х ir Y pažymėkime mėlyna spalva, o juodosios rasės žmonių chromosomas Х ir Y — raudona spalva. Pagal tokį žymėjimą, BALTOSIOS RASĖS vyrai ir moterys, atitinkamai, turės — ХY ir ХХ chromosomas, o JUODOSIOS — ХY ir ХХ chromosomas. Baltosios moters ХХ ir juodaodžio vyro ХY vaikai bus juodaodžiai ir šiek tiek švelnesnių negroidinių bruožų ir jie (vaikai) turės chromosomines kombinacijas ХY arba ХХ. Nuo juodosios moters ХХ ir baltojo vyro ХY pirmoji karta taip pat bus juodaodžiai, su labiau išreikštais negroidiniais požymiais ir chromosomų kombinacijomis ХХ ir ХY. Atitinkamai, visi metisai savyje turi abiejų rasių požymius… bet labai svarbu, nuo ko ir kokios chromosomos pereina vaikams, kokios NUO MOTINOS, kokios NUO TĖVO“...
....Norisi atkreipti dėmesį ir į tai, kad chromosomos Х ir Y savyje turi informaciją ne tik apie moterišką ir vyrišką lytį, bet yra nešėjos ir KITŲ ŽMOGAUS SAVYBIŲ IR KOKYBIŲ. Be to, nereikia pamiršti, kad kartu su chromosomomis Х ir Y, kiekvienas „priedu” iš tėvų gauna ir PO DVIDEŠIMT DVI KITAS CHROMOSOMAS, kaip iš motinos pusės, taip ir iš tėvo pusės.
Viskas atsistos į savo vietas, jeigu atkreipsime dėmesį, kad rasiniai požymiai BALTOSIOS RASĖS ŽMONĖMS PERDUODAMI per tėvą, per jo Y-CHROMOSOMĄ dėl to, kad baltosios rasės žmonėms Y-CHROMOSOMA dominuoja prieš Х-CHROMOSOMĄ, kaip, pavyzdžiui,  dominuoja juoda akių spalva prieš mėlynas ir žalias. Y-CHROMOSOMA ir likusios dvidešimt dvi, kurios perduodamos kartu su ja, savyje turi kokybes ir savybes, kurios būdingos baltųjų rasei. Būtent dėl tos priežasties, visose arijų gentyse vaikai nustatomi pagal tėvą, ypač BERNIUKAI, KURIE YRA PAGRINDINIAI BALTOSIOS RASĖS POŽYMIŲ NEŠĖJAI. Pas JUODOSIOS RASĖS atstovus, viskas yra tiksliai atvirkščiai. Būtent Х-CHROMOSOMA (kartu su kitomis perduodamomis dvidešimt dvejomis chromosomomis) DOMINUOJA virš Y-
CHROMOSOMOS ir yra nešėja kokybių ir savybių, kurios būdingos JUODAJAI RASEI. Todėl NEGROIDŲ (JUODOSIOS) RASĖS kokybės ir savybės PERDUODAMOS TIK PER MOTERĮ. O jeigu turėti omeny, kad JUODOJI MOTERIS savyje turi DVI Х-CHROMOSOMAS ir savyje nešioja būsimą kūdikį, ji, tuo pačiu, NULEMIA būsimojo kūdikio savybes ir kokybes. Dominuojanti BALTOSIOS RASĖS Y-CHROMOSOMA, be jokių abejonių, zigotinėje ląstelėje (apvaisintoje kiaušialąstėje) bus DOMINUOJANTI ir prieš JUODOSIOS RASĖS Х-CHROMOSOMĄ, bet VYSTANTIS VAISIUI, KURIS TURI SUMAIŠYTUS RASINIUS POŽYMIUS, JUODOSIOS MOTERS gimdoje išryškėja ne tik RECESINĖS BALTOSIOS RASĖS Х-CHROMOSOMŲ KOKYBĖS, bet ir DOMINUOJANČIOS Y-CHROMOSOMOS SAVYBĖS. Prieš pačios motinos DVI MOTINOS Х-CHROMOSOMAS ir jos pačios VIENĄ ZIGOTOS Х-CHROMOSOMĄ, ir prieš galingų pirminės materijos srautų poveikį, kurie eina per fizinį kūną ir JUODOSIOS RASĖS atstovės Sielą, DOMINUOJANTI BALTOSIOS RASĖS Y-CHROMOSOMA NEPAJĖGI IŠLAIKYTI savo DOMINUOJANČIOS PADĖTIES, ir dėl to lieka PAJUNGTOJE, PRISPAUSTOJE PADĖTYJE.
Tokioje prispaustoje ir pajungtoje padėtyje atsiranda ir NULEMIANČIOS BALTOSIOS RASĖS SAVYBĖS IR KOKYBĖS. Būtent dėl tos priežasties NEGROIDŲ (JUODOJOJE) RASĖJE MOTINOS LINIJA YRA LEMIANTI…“ pusl. 31-32, knyga „ Rusija kreivuose veidrodžiuose“ N. Levašov ,  http://www.levashov.lt/knygos.

Kam įdomu turėtų pasiskaityti nes knygoje naudojama skirtinga X ir Y chromosomų spalva ( raudona ir ėlyna)  dėl aiškumo kaip kinta maišantis skirtingiems.
O po to kelti klausimą ar tai civilizacijų susidūrimas?

svetimi žodžiai - tik simptomas       2016-02-13 15:23

Daug blogiau - svetimos mintys.

Mix       2016-02-13 15:09

Neturėjau kantrybės iki galo perskaityti šį lietuvės parašytą straipsnį, “prifarširuotą” svetimybių.

Lietuvoje ryškėja       2016-02-13 13:00

dar viena bėda.Vis buvo rašoma apie abortus,keistas santuokas ,ar vaikų padėtį,tačiau ryškėja,kad įsigalėjus pramogas garbinančiam liberalizmui,ir stengiantis sugriauti tradicijas,papročius,pradėjo blogėti moters,mamos padėtis Lietuvoje.Ir dar vienas pamėtėjimas į šulinį labai rimtas simptomas,kurį visi stengiasi ignoruoti ir apsimesti,kad nieko neįvyko.Iš tiesų seniau buvo tradicija,kad gimus vaikui,padės mamos,sesės ir kiti artimieji,buvo daug darželių,net ir kolūkiuose,mokyklos arti namų,visos turėjo kad nekažkokius,bet darbus.Dabar gi liberali valdžia nesukūrė tvirtai veikiančios sistemos,kuri ne tik kontroliuotų,lyg tik to pervargusiai mamai labai reiktų,-bet ir PADĖTŲ.Ypač vienišoms mamoms,-išsiskyrusioms,našlėms ar šiaip vienišoms,visko pasitaiko.O dar ir šeimoms reiktų padėti,kaip užsienyje.Be to gaivinti tradicijas,kad ir senelės nebūtų labai abejingos ir ne vien kompiuteriu užsiėmusios.Nes jų išmintis taip pat labai reikalinga kaip sudedamoji auklėjimo dalis.Laikas švęsti ne tik Morinos dieną sy raudomis ir pageidavimų koncertais,o darbais padėti auginti vaikus.Nes be jų Lietuvoje neliks ką konservatoriams ginti ir gąsdinimai Rusija “eis į tuštumą”,perfrazuojant Patriarchą.Aplamai,kodėl tyli feministės,kurios labai uoliai gina netradicines santuokas,lyg daugiau joms nebūtų ką veikti?

Kad ir sudėtingai parašyta,       2016-02-13 10:32

bet iš širdies,įkvepiančiai,tema labai įdomi,ir norisi skaityti iki galo.

ruta       2016-02-13 9:19

Aciu Autorei , geros mintis , BET ka daryti , jeigu daugumai niekas neidomu , apart nuosavo pasturgalio ?

Paradoksas       2016-02-12 23:21

Mergaitė pati pateko į paradokso, nuo kurio ji bėgo, spąstus. Ji kalba naujakalbe, kurią diegia ES integralistai. tekstas juk parašytas ne lietuviškai, nors jame ir yra lietuviškų žodžių.

Mes tik norime būti       2016-02-12 22:34

savimi.Nei ko pulti,nei kaip nors didžiuotis.

Skaitytojas.       2016-02-12 20:33

Taip, aukštas pilotažas, “daktarinė disertacija”, atsiliepime labai tiksliai pasakyta…Mergaite, rašykite žmonėms…

gaila, kad autorei       2016-02-12 20:27

kalbos disciplinu nedeste sviesios atminties kalbos specialistai, kaip H.Kabelka, Pikcilingis, Ulvydas, Pupkis ir kt. Gal tada, pakankamai ilgame rasinyje, atsirastu daugiau suprantamesni lietuviu kalbos terminai. O dabar - numojau ranka ir nepabaigiau skaityti.

Kaip būna,       2016-02-12 19:45

kai vilkas tampa vegetaru? Ogi tada avys jį sutrypia, pamanę, kad tai skuduras.

daktarinė disertacija?       2016-02-12 19:38

Viskas teisingai,bet negaliu įvertinti” super’, nes , spėju, daugumai skaitytojų tekstas sunkus , prifarširuotas tarptautinių žodžių ir sunkių sakinių. Labai panašu į mūsų teisininkų teisėje naudojamą kalbą, kuri paprastam žmogui darosi” neįkertama’ irgi dėl teisinių sąvokų , kurias galima įvertinti tik kaip užšifravimą tos kasdieninės kalbos, kurią naudoja paprasti žmonės. Toks užkodavimas ir užšifravimas leidžia teisininkams manipuliuoti ir aiškinti, atrodytų nepajudinamus savaime suprantamus postulatus, teiginius taip, kaip jiems patogiau. Paskaitykite britų teisėjo sero Oueno, atsiprašau , jei neteisingai parašiau pavardę, tyrimą dėl Litvinenkos nužudymo.
Stulbinantis teksto paprastumas, aiškumas .Skaitomas kaip romanas.Tada supranti , kad viskas, kas tobula - yra paprasta.
Linkiu , kad tokie analitiniai straipsniai mums, platesnei auditorijai,būtų rašomi- perrašomi iki tol , kol rašytojas- kūrėjas pasieks paprasto , mums įkandamo tobulo paprastumo.

alternatyva       2016-02-12 19:32

galima ES krizę apibūdinti moksliniais terminais, padaryti atitinkamas teisingas išvadas, tačiau galima pavadinti tik vienu žodžiu: idiotizmas. Kodėl? Ogi todėl, kad tas kas nepasimoko iš kitų klaidų yra kvailys, o tie, kas nepasimoko iš valstybių, imperijų klaidų, nežino istorijos, yra idiotai.
Europos Sąjunga, jeigu jos esmė atitiktų pavadinimą, būtų idealus, naujoviškas savarankiškų, bet suinteresuotų bendrabūviu valstybių darinys, duodantis sinerginį efektą. Dabartiniai gi bandymai pajungti valstybes labai abejotiniems sprendimams spartina išcentrines jėgas ir gilina krizę.

"Kokie ankšti vartai ir       2016-02-12 19:19

koks siauras kelias į gyvenimą.Tik nedaugelis jį atranda”.(Mt 7,1).Europos elitas jau negali sau leisti klysti .


Rekomenduojame

Žuvelė. Kun. Arnoldas Valkauskas kalbasi su prof. dr. Andriumi Macu: apie šeimą, vertybes ir dvasinę reanimaciją

Nida Vasiliauskaitė. Kaip į šitą žemiausio lygio manipuliaciją turėtų reaguoti išties turintis nors kiek padorumo ir proto?

Emilija Latėnaitė. Tikiu ir tikiuosi, kad žmonės apgins savo ir kitų orumą atsisakydami „galimybių“ paso

Kun. Robertas Grigas. Jei skelbiesi „kataliku politiku“, Katalikų Bažnyčios mokymas moralės, politikos, socialiniais klausimais tave įpareigoja

R. Aušrotas. JK Žmogaus teisių ir lygybės komisija: teismai turi ginti ir iš religinių įsitikinimų kylantį požiūrį į homoseksualumą. Ką pasakytų LGKT?

Liudvikas Jakimavičius apie Vytauto Landsbergio paradoksą

Andrius Martinkus. Ką liudija dainos „Kelkis, Lietuva!“ gimimas?

Karolinska (Švedija) ligoninė nebetaikys hormoninio lyties keitimo metodo vaikams

Lina Dūdaitė-Kralikienė. Kai priežastys painiojamos su pasekmėmis, arba Kaip grąžinti valstybę prie ‘res publica’

Eligijaus Masiulio bylos penkmečiui artėjant Dovilas Petkus klausia: ar Tauta gali tikėtis atomazgos, aiškumo ir teisingumo?

Algimantas Rusteika. Apie karą, kurio nebus

Nuo bačkos. Andrius Navickas, vienas iš naujojo Partnerystės įstatymo autorių – apie krikščionybę, meilę ir naujuosius inkvizitorius

Ramūnas Aušrotas. Pora pastabų dėl koalicijos partnerių (!) rengiamo Partnerystės įstatymo projekto

Nida Vasiliauskaitė. Ką atsakyti žmogui, kuris yra „pasiryžęs aukoti dalį savo laisvės vardan bendro gėrio“?

Vytauto Sinicos pozicija LRT diskusijoje su Tomu Vytautu Raskevičiumi dėl vienalytės partnerystės projekto

Gertrūda Jolanta Juchno SF. Reikia dalyvauti, nes jei nepaprašysime atsižvelgti į Tautą, kito Maršo jau nebebus

Replika. Romualdas Žekas. Rafinuotas bandymas apgauti

„Neredaguota“ pokalbis su Nida Vasiliauskaite. Žmonių balsas

Dėl pasisakymų organizatorių vardu: „Didžiojo Šeimos Gynimo Maršo 2021“ organizacinės grupės pranešimas žiniasklaidai

Iš skaitytojų pašto. Pranas Kaladė apie Laisvę ir „laisvę“

Paulas Stametsas: Išgydo net vėžį – nepažintas grybų pasaulis

Kardinolas S. Tamkevičius palaiko „Šeimų maršo“ idėją: „Ginant principines vertybes Bažnyčia stovės mūru“. Kunigų R. Grigo ir A. Valkausko pozicija

Andrius Švarplys. Į ką lyties ir diskriminacijos nęsamonės perdaro Ameriką: gimsta naujoji CŽV

Herta Burbė apie „galimybes“: vasarą paplūdimyje

Vytautas Sinica. Bažnyčia draudžia katalikams balsuoti už partnerystę (ir A. Navickas tą žino)

Brolio Arūno Peškaičio žinia: Pranciškonų ordinas draudžia broliui Pauliui Vaineikiui dalyvauti Šeimų gynimo marše (papildyta)

Nuo bačkos. Andrius Navickas: Taip, aš palaikau Partnerystės įstatymo priėmimą

Kastytis Braziulis. Ar pritariu šeimų maršui? Taip, be abejo, nes…

Nida Vasiliauskaitė. Klausiate, ką daryti? Paklauskite piliečių

Jarūnė Rimavičė. Atsakymai į klausimą, nuo ko ginama tradicinė šeima Lietuvoje

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.