Kun. Robertas Grigas. Išduotas Veidas (II)

Robertas Grigas   2012 m. spalio 19 d. 21:54

0     

    

Kun. Robertas Grigas. Išduotas Veidas (II)

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.
Trečiąją straipsnio dalį skaitykite čia.

Ribų neigimo vajus

Ruošiant Lietuvos viešąją nuomonę Kastelučio kūriniui ir jo teisinimuose po spektaklio įsivėlė keistų prieštarų. Jeigu pradžioje organizatoriai žiūrovų viliojimo sumetimais skelbė, kad tai esąs „spektaklis-šventvagystė“, tai vėlesnėse dalies teatralų ir žiūrovų apologijose jis jau virto kone pamaldžiu reginiu, kurį reikėtų vietoje pamokslų demonstruoti bažnyčiose (Vidurio ir Rytų Europai idėja ne itin nauja, šio regiono bažnyčios ne sykį patyrė svaidytojų ir terliotojų antplūdžius – skaityti Jevgenijaus Jevtušenkos “Restauratoriaus monologą”, kurio vertimas buvo publikuotas ir lietuvių pogrindžio kultūros žurnale „Rūpintojėlis“ 1978 m., nr. 4).

Pats režisierius, komentuodamas dalies Lietuvos piliečių nepritarimą jo spektaklyje naudojamoms meninėms priemonėms (?), pasakė, kad tai jam kelia “pyktį ir liūdesį”, nes esą „jokia vyriausybė anei organizacija negali riboti menininko laisvės“. Bukiems lietuviams svečias iš Italijos paaiškino, kad „virškinamąjį traktą taip pat sukūrė Dievas“, todėl ekskrementai irgi nereiškia nieko blogo ir yra savo vietoje (bet kažkodėl jie moderniu besivadinančiame mene vis atsiranda kaip tik greta krikščionims brangių simbolių – prie šio dėsningumo dar sugrįšime).

Antrindami p. Catelluchi, vietiniai jo pasirodymo rengėjai taip pat tvirtino, kad nepritarimas elgesiui su Kristaus atvaizdu scenoje reiškia cenzūros ilgesį, kad menininkams – nei ribos, nei normos negalioja. Viena meno žinovė paskelbė teiginį, kad tikri ir dideli menininkai būtinai turį “peržengti ribas”, jų paisą tik vidutinybės.

Nejaugi?? Mintimis perbėkime kūrinius, pripažįstamus pasaulio literatūros, muzikos, dailės, kino klasika. Kažkaip didžiojoje jų dalyje nesismaginama, perženginėjant ribas to pasaulio, kuris vadinamas bendražmogiškąja etika. Lietuvių menas? Čiurlionis, Maironis, Brazdžionis? Vaižgantas? Drįsčiau pastebėti atvirkštinę taisyklę – tikrai didžiam menui ir talentingiems menininkams nėra reikalo „peržengti ribas“, taškantis ekskrementais ir šokiruojant žiūrovus. Būtent vidutinybėms reikia scenoje nusimauti kelnes ir pasidalinti su publika virškinamojo trakto turiniu (tiesiogine arba perkeltine prasme), nes kas tau, žmogau, belieka, jei negimei nei H. Ibsenu, nei V. Šekspyru?.. Tiesa, genijai „peržengia ribas“ – tačiau dažniausiai ne pigių išorinių efektų pagalba; peržengia – į didesnės moralinės harmonijos, pagarbos gėriui, į dar neatskleistų aukštųjų prasmių sritis.

Studentė ateitininkė Santa Kančytė, stovėjusi prie dramos teatro su plakatu „Esama dalykų, kurių nevalia dergti“, išreiškė tęstinumą tos – Maironio, Šimonio, Marcinkevičiaus – lietuvių kultūrinės tradicijos, kuriai pastanga nepaniekinti tautą gaivinančių versmių buvo esminė. O kultūros ministras, teatro vadovas, deja, egzamino neišlaikė.     

Šia proga norėtųsi kiek giliau grybštelėti apribojimų ir draudimų visuotinio anuliavimo tendenciją, pateikiamą tarsi būtina žmonijos laimės sąlyga. Įvairių perversijų emblema „be tabu“, garbinama kaip šaunumo viršūnė - neatsitiktinė. Tai – krypties nuoroda. Tačiau gyvenimo “be draudimų” aukštinimas tėra smarkiai paplitusi mūsų gyvenamojo laiko mitologija. Populiarus, bet žalingas prietaras. Nes žmonių civilizacija, kokią pažįstame ir kokia dar vis jungia mus į bendruomenes, tveria, be kita ko, ir apribojimų dėka. Neminint valstybių įstatymų, kurie labai kategoriškai „nustato ribas“, išskirčiau kaip itin svarbius taikiam ir konstruktyviam mūsų tarpusavio sambūviui savanoriškus įsipareigojimus vieni kitų atžvilgiu. Jie kyla iš tradicijos, intuityvaus suvokimo, iš sveiko proto diktuojamos auksinės taisyklės „nedaryk kitam to, ko sau nelinkėtum“. Aleksandras Solženicynas, žvelgdamas į Vakarų ekonominės sistemos besaikio gaminimo ir vartojimo bakchanaliją (ir joje užprogramuotus krizių sukrėtimus), teigė, kad vienintelė išeitis iš šio užkeikto ciklo galėtų būti sąmoningas, savanoriškas žmonijos savęs (savo poreikių, apetitų) ribojimas (rus. „samoograničenije“). „Gulago archipelago“ autorius turėjo omeny pirmiausia ekonominių katastrofų prevenciją, negailestingai eikvojamų resursų ir gamtos išsaugojimą. Tačiau galbūt dar labiau ši Nobelio laureato įžvalga taikytina žmonių tarpusavio santykiams, jei norime išlikti kaip tautos, kaip visuomenės ir `nesubyrėti į „atomus“ – izoliuotas ir tarpusavyje besikaunančias grupeles, klanus.

Kai atsisakoma civilizacinių, religinių ir etinių draudimų, ribojimų, prasideda kanibalizmas. Provokatoriai mene, kultūroje ir politikoje manosi esą progreso šaukliai – o realiai „tabu atsisakymo“ karštligė reiškia „atgal į akmens amžių!“   

Elementarus žmogiškas mandagumas ir etiketas - sudėtinga gera valia prisiimamų ribų sistema. Žmonių seksualinis, santuokinis gyvenimas yra daugybės kartų psichofizinės patirties, tikėjimo ir etikos diegiamo atsižvelgimo į kitą asmenį, instinktų ir egoizmų ribojimo išdava. Tiesa, įtakingos ideologinės srovės eilę dešimtmečių veikia tokių senamadiškų su(si)varžymų likvidavimo linkme, gana sėkmingai grąžindamos į pirmykštėse bendruomenėse esą vyravusius promiskuiteto santykius (bet kur, bet kaip, su bet kuo ir be psichiką slegiančių įsipareigojimų…) Tiktai bėda - su ribomis susidorota, o žadėtos išsilaisvinimo iš “prietarų ir kompleksų” palaimos nematyti. Gerai matyti nekompleksuoto gyvenimo pasekmės – beribės kultūros regionų bevaikystė, aids ir depresijų epidemijos. Tačiau nenusiminkime – seksologai ir chirologai (girdėjote tokią naują profesiją?) padės.

Savanoriško ir geranoriško ribų laikymosi svarba vieni kitų vertybių atžvilgiu padėtų kiek kitu aspektu pažvelgti ir į Kristaus atvaizdo nepagarbų naudojimą spektaklyje. Esmę užgriebė Vytauto Landsbergio atliepas į skandalą: „Tikinčiųjų protestai neturėtų apsiriboti katalikais. Krikščionys yra ir Lietuvos piliečiai stačiatikiai su sentikiais ir protestantai, o ir žydų su musulmonais niekas neturėtų įtarti, kad jie stovėjo abejingi, gal net patenkinti. Tikrai to nėra, negali būti, tad visi kartu su padorumo nepraradusiais netikinčiaisiais, turi išeiti prieš. /…/ Todėl vienykimės, kam nesvetima paprasčiausias padorumas ir sveikas protas“ („Kieno veidą apsidrabstome?“, alfa.lt ,2012 10 02).

Tolygią brandą pademonstravo ir protesto organizatoriai, plakatuose su išdarkytu Kristaus paveikslu – kaip jis atrodo po spektaklio – įspėję: „Kita bus Tavo motina“. Kvietimo protestuoti tekstas priminė: „Tyčiotis negalima iš nieko. Net iš tų, kuriais netiki. Kviečiame ateiti ne tik krikščionis, bet visus, kuriems svarbu /…/ pagarba šv. Simboliams, pagarba asmeniui. Tai ne tik tikėjimo klausimas. Gink tai, kas šventa. Net jeigu ne tau“ („Kvietimas laisviems Lietuvos piliečiams“).

Prieš Kastelučio spektaklį savo šalyje demonstravę prancūzai, jauni ir gražūs, kaip ir vilniečiai jų kolegos, laikė iškalbingą šūkį: „La republique est laique, / la France est catholique!“ („Respublika yra pasaulietinė, / Prancūzija yra katalikiška!“) Ar tai galiotų ir Lietuvoje? Žmonės pradeda suvokti, kad santvarka, valdžia su jos korupcija – nebūtinai yra tas pats, kas tautos ir jos kuriamos valstybės siela. Nes argi ne dabar visaip niekinami katalikai didžiąją dalimi kovėsi už Lietuvos, kaip tokios, išlikimą – giriose, pogrindyje ir 1991 m. agresijos akivaizdoje?

Man būtų savaime suprantama išeiti protestuoti prieš musulmonams brangaus Mahometo, ar žydų tikėjimo, ar agnostikams svarbių asmenų viešą niekinimą. Tikiu, ir daugumai lietuvių katalikų. Tad jeigu norime išlikti broliškai veikiančia visuomene – turime atmesti pagundą vartoti „saviraiškos formas“, kurios skaudina kitus, nejautriai ir nepagarbiai paliečia nors ir neskaitlingai bendruomenės grupei šventus dalykus.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už šeimą

Lietuvos advokatūros pergalė prieš STT: slaptų pažymų eros pabaiga?

Pristatome „Šeimų Sąjūdžio“ nuotolinę vaizdo konferenciją apie protesto akciją birželio 15–17 dienomis

Geroji Naujiena: Broliai, seserys, gyvenkime ir mes tikėjimu, ne regėjimu

Rasa Čepaitienė. Jie sako „NE“

Nacionalinis susivienijimas kviečia paminėti Birželio sukilimo 80-metį

Kastytis Braziulis apie jėgos naudojimą prieš parlamentarą: incidentas gali tapti precedentu

Nida Vasiliauskaitė. Kokia būtų TS-LKD ir medijų reakcija, jei tai būtų nutikę Baltarusijoje ar Rusijoje?

„Neredaguota“ pokalbis su istoriku Valdu Rakučiu apie tarpukario Lietuvą iki perversmo

Andrius Švarplys informacinėje laidoje „Proto balsas“: kur dingo tikroji TS-LKD partija ir „konservatizmas“ Lietuvoje?

Kas Nidą Vasiliauskaitę stebina labiau nei žvaigždėtas dangus, kėlęs nuostabą Kantui

Vidmantas Valiušaitis apie Lukašenkos vertą „šventę“

Pagaliau. Andrius Švarplys. Ką pasakė Prezidentas: Lietuvos viešajame informaciniame lauke yra įsitvirtinusi politinė cenzūra

Prof. Vytautas Radžvilas kviečia pakalbėti apie politiką: laisvės iliuzijos

Nida Vasiliauskaitė. Kodėl „stiprios ironiškos asmenybės“ vis dar ne ten, kur joms ir vieta

„Neredaguota“ pokalbis su Šarūnu Jasiukevičiumi: kapitalizmas ir švietimas

Algimantas Rusteika. Laukimas

D.Žalimo žiniai: referendumus dėl vienalyčių asmenų santykių vykdė Slovėnija, Airija, Tailandas, Kroatija, kai kurios JAV valstijos, bus Šveicarijoje

„Sengirėje“: G. Kniukštos pokalbis su St. Čepinsku apie miškų naikinimo vajų nepriklausomoje Lietuvoje

Ramūnas Aušrotas apie būsimos Europos viziją. Vera Jourova: su Rusijos grėsme ES vertybėms kovosime cenzūra ir baudomis

Linas Šalna. Klasika

Jolanta Blažytė. Ką jūs sakote?

Tomas Viluckas. Kodėl reikia referendumų

Mantas ir Skaistė Vasiai. Įsimintiniausios Didžiojo šeimų žygio akimirkos

Eurika Masytė siūlo sprendimą: priešlaikiniai Seimo rinkimai. Pritariate?

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti piliečių laisvių suvaržymus

Nida Vasiliauskaitė. Dabar klausimėlis: ką Ingrida?

Papunkčiui. Vytautas Sinica apie visuomenės susipriešinimą

Prof. dr. Andrius Macas. Kažkas čia ne taip (I)

Nida Vasiliauskaitė. Tradiciškai partijos skirdavosi idėjomis ir ideologijomis, bet tie laikai jau baigėsi

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.