Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Kun. Nerijus Pipiras. Dievo tarnas arkivyskupas Julijonas Steponavičius: neperskaitytas laiškas

Tiesos.lt redakcija   2021 m. liepos 19 d. 17:23

1     

    

Kun. Nerijus Pipiras. Dievo tarnas arkivyskupas Julijonas Steponavičius: neperskaitytas laiškas

Dalijamės kalba, pasakyta 2021 m. liepos 17 d. Didžiosios kovos partizanų parke šventinant stogastulpį Dievo tarnui arkivyskupui Julijonui Steponavičiui.

„Kur šauki, mus Viešpatie, kur mes turime eiti? Tiek kelių, vieškelių, takelių, kur, o kur mano kelias? Tavo žvilgsny mano jėgos, Tavo širdy mano džiaugsmas – Mano vieškelis pas Tave, o Viešpatie meilingas“ (A. Dirsytė).

Panašius žodžius, ko gero, kartojo ir dešimtmečio Julijono širdis, kai 1921 metais tėčio vadeliojamas vežimas kirto Vilniaus ribą. Tuomet jam atsivėrę ne tik Vytauto Didžiojo gimnazijos durys, jį pasitiko ir platūs gyvenimo horizontai bei iššūkiai. Be abejo, užgrūdinę Julijoną, išmokę eiti tik tiesiai ir Tiesą laikyti didžiausiu įstatymu. Jam Julijonas liko ištikimas visą gyvenimą. Ne kartą, rodos, taręsis vien tik su „mediniu Dievu“ ir tik taip išlikęs tikrai nepalaužiamas, Julijonas Steponavičius ir šiandien mus moko „nelinguoti lyg nendrėms ir nesukti lizdų bet kur ir bet kaip“.

Iš kur ta šios asmenybės didybė ir herojiškumas? Svarstydamas apie tai, su Jumis noriu pasidalinti tik viena nuotrupa, išlikusia iš vaikystės. 1989 metų vasaris. Vilniaus arkikatedra. Minios žmonių. Nors visa tai stebiu kartu su tėveliais per televizorių, jaučiu kai ką didingo, vaiko protu nesuvokiamo, be galo subtilaus ir švento. Netrukus didinga procesija įžengia į ką tik grąžintą Arkikatedrą. Nežinau, gal šioje vietoje tiktų žodis „formaliai“ gražintą, kadangi tikintiesiems ji visada išliko katedra. Ne muziejus, ne gamykla. Tačiau šventovė. Ir kaip simboliška, kai į šventovę įžengęs vyskupas tiesiog parpuola priešais altorių. Šis parpuolimas man yra iškalbingiausias. Juo tiesiog ir norisi pasidalinti su Jumis visais. O gal ir priminti.

Arkivyskupo, šiandien jau Dievo tarno laikysena – bekompromisė laikysena. Tokia, kokia ir turi būti už savo kaimenę gyvybę aukoti pasirengusio Ganytojo laikysena. Ėjęs ten, kur Dievo valia veda, ilgus metus skelbęs Žodį ne iš katedros, bet iš provincijos bažnytėlės, tapęs tautos autoritetu. Tiesiog priešakyje, su savimi neturėdamas valdžios malonės, bet turėdamas kur kas daugiau – patį Kristų. Šiandieną būtent toks Julijonas Steponavičius ne tik išlieka man prieš akis kaip Atgimimo didybės priminimas, bet jis išlieka ir kaip mokytojas. Parpulti prieš Viešpatį. Maldauti atleidimo. Visiems.

Ir jei bandyčiau įsivaizduoti Julijoną Steponavičių, manau, kad jis ir šiandien būtų toks pat – parpuolęs. Tyliai, visa savo egzistencija prašantis atleidimo. Šįkart gal ne vien už fizinės šventovės išpurvinimą. Daug daugiau už pigų vertybių pardavimą, už tikrovę, sizifiškai statomą ant smėlio. Netgi žinant, kad sugrius, tačiau vis tiek statomą, nes visi taip daro, nes tampa mada labiau bijoti Briuselio nei Dievo. Man ta trumpa vaikystės nuotrupa – kryptis, kurios neturiu pamiršti nei aš, nei mano tauta. Išmokti parpulti ir sugrįžti. Išmokti budėti ir skaityti ne mados, bet laiko ženklus.

O ir pats Julijonas buvo ne kas kita, kaip laiko ženklas Lietuvai. Tik ar jį perskaitėme, supratome? Galbūt vertėtų iš naujo skaityti būtent jį, tapusį vilties tiltu visiems.

Gimęs vos tik subyrėjus carinei valdžiai, į dangiškojo Tėvo namus iškeliavęs jau prašvitus Nepriklausomybės rytmečiui, jis šiandien gali mums ne tik pasakyti, bet ir parodyti, kas yra ir kaip atrodo tikroji laisvė. Tik ar pamiršę parpulti ne prieš lygias teises, o prieš Viešpatį, visa tai suprasime?

Nenoriu veltis į atsakymų, galimybių ar kompromisų paieškas. Šiandien noriu tik melsti, kad mano tauta išmoktų atsiklaupti. Ne vergiškai. Tačiau žmogiškai ir didingai, pradėdama naują rytojų, stovėdama tikro, todėl kaskart naujo vieškelio kryžkelėje.

O kaip būtų gera, kad išmoktume tą kelių minučių tylos ir jaudulio pamoką, kurią mums pateikė arkivyskupas Julijonas Steponavičius, Vilniaus arkikatedros atšventinimo dieną parpuolęs priešais altorių ir meldęs budėjimo malonės visiems.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

ah1       2021-07-20 9:32

Lietuvi - gerbk ir garbink gyvą medį.


Rekomenduojame

Nida Vasiliauskaitė. Apie „tikėjimą“, kad „valdžia tik gelbėja gyvybes“ ir kad, jei sutiksi, tai pagaliau ramiai gyvensi

Krescencijus Stoškus. Atsakyti už savo likimą teks net ir tiems, kurie leido savivaliauti tik šia diena gyvenantiems pareigūnams

Vytautas Rubavičius. Nepaprasti užsienio politikos „laimėjimai“ – Lietuva žeminama

Andrius Macas. Kalbėtis, kol gali. Reikia susitarti

Rasa Čepaitienė. Vertėtų pritarti Prezidento idėjai kviesti į visuotinę sienos statybos talką

Andrius Švarplys. „Tai buvo gerai organizuota ataka prieš Lietuvos valstybę...“?

Krescencijus Stoškus. Šiandien jis triumfuoja

Lietuvos Šeimų Sąjūdžio organizacijos kūrimo ir veiklos principai: projektas

Rasa Čepaitienė. Kodėl liko neįgyvendintas planas užtverti sieną su Baltarusija iki 2020 m.?

„NeRedaguota“ pokalbis su politologu Valentinu Beržiūnu: Prezidento pozicija

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: Rūdninkų „riaušininkų“ apsuptyje

OpTV: Pasienio krizė: kam ji virsta eurais? Konservatoriai perka dar vieną ‘Independence’

LŽTA pareiškimas dėl jėgos panaudojimo prieš taikius gyventojus

Vytautas Sinica. „Daugiau jėgos Lietuvai“ Rūdninkų fone

Vidas Rachlevičius. Kaip nelegalių migrantų krizės kontekste veikia mūsų neomarksistų-globalistų smegenys?

Kun. Arnoldo Valkausko interviu JAV lietuvių laikraščiui „Draugas“

Česlovas Iškauskas. Ar verta tapti danajais?

Jolanta Blažytė. Naujienos iš pasauline vakcinų bandymų laboratorija tapusio Izraelio

Vytautas Sinica apie Dieveniškių dovaną Lietuvai

Lietuvos šeimų sąjūdžio pareiškimas dėl įvykių Rūdninkuose

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“ klausia: „Ar valdžia išdrįs „paauklėti“ dieveniškiečius?“

Kaip TV3 žurnalistai buvo išprašyti iš Dieveniškių

Rasa Čepaitienė. Tai satrapo, ne suvereno mentalitetas

Algimantas Rusteika. Apie apsimelavusį „Lietuvos rytą“ ir jo „žurnalistą“, provokavusį neramumus

Andrius Švarplys. Vyriausybė nesilaiko Lietuvos įstatymų, vietoj jų primeta valstybei ir visuomenei savo ideologinę pasaulėžiūrą

Viktoras Orbanas dėkoja Nacionaliniam susivienijimui už palaikymą

Vasariški pokalbiai su Dovilu Petkumi. Jurga Lago: aš nesu nuomonių formuotoja

Ramūnas Karbauskis. Valdžia vis dažniau ima grasinti Lietuvos žmonėms

Nida Vasiliauskaitė: kas, oficialiu požiūriu, dabar turi teisę viešai kalbėti apie esamą padėtį?

Geroji Naujiena: uoliai sergėkime Dvasios vienybę taikos ryšiais

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.