Kęstutis Milkeraitis. Šis tas apie tiesos ir teisingumo problemas

Tiesos.lt redakcija   2014 m. vasario 11 d. 18:24

2     

    

Kęstutis Milkeraitis. Šis tas apie tiesos ir teisingumo problemas

Portalo „Tiesos Lt“ redakcija prieš kurį laiką paprašė komentaro: ką manau apie tai, kad po ilgus metus kelto ažiotažo apie teroristus ir jų globėjus Lietuvoje, o taip pat neva apie VSD užkardytą terorizmą teismai Eglės Kusaitės byloje bando slėpti kai kurių žinybų darbelių galus.

Kiek leido aplinkybės, gana nuosekliai sekiau šį teisminį procesą. Esu įsitikinęs – anksčiau ar vėliau bus sudaryta tam tikrų pastarojo dvidešimtmečio teisminės valdžios darbų Juodoji knyga. Joje ir E. Kusaitės ar buvusio omonininko K.Michailovo, ir kitos panašios bylos tikriausiai taps pačiais juodžiausiais lapais. Mūsų sąmonėn joms bus lemta įaugti chrestomatiniais pavyzdžiais. Kaip kažkada atsitiko su Alfredo Dreifuso (Alfred Dreyfus) apkaltinimu, išgarsintu per rašytoją Emilį Zolia (Émile Zola).

Nepriėmęs išteisinamojo E. Kusaitės nuosprendžio Vilniaus apskrities apeliacinis teismas elgėsi pagal visuotinai naudotą sovietinių teisėjų metodą: kai nepajėgdavo apkaltintojo realiai pasodinti, jį nubausdavo kardomajame kalinime jo atbūtu terminu tikėdami, kad „teisingumo“ jau pamokytas asmuo teisybės toliau nebeieškos.

Esminis su E. Kusaite susijęs klausimas: ar nuo pat pradžios ši byla tai bendras Lietuvos VSD ir Rusijos FSB projektas.Tai taptų aišku, jei prokuratūra būtų ištyrusi, kas tie asmenys, kurie Lietuvoje ir Vokietijoje galėjo nekliudomi rengti nuo trylikos metų amžiaus „kovotoją Kaukazo emyratui“.

Tačiau aš truputį išsiplėsiu. Po visuomenės disputo teisės temomis M.K. Čiurlionio namuose, kitas internetinis portalas paprašė pasisakyti pagal visą eilę problemų, susijusių su formalaus valstybingumo atstatymu ir ką tuo laikotarpiu aš pamačiau Lietuvos teisėsaugoje. Neatsisakiau jiems į tai atsakyti, bet jau kitoje šio rašinio dalyje.

* * *

Taigi apie melą. Matyt nesuklysiu – tiesos reikalavimas yra tapęs pagrindiniu pilietiškosios visuomenės siekiu. Ir ne tik moksleivių, kreidelėmis išmarginusių Nemuno krantines Kaune bei gąsdintų dėl to „dėdėmis policininkais“. Tiesos reikalavimas tapo noru sužinoti, kokią valstybę mes kuriame. Nes tos minių minios, kurios visoje Lietuvoje traukė į mitingus ir į valstybės objektų gynimo akcijas siekdami laisvės, siekė Vasario 16-osios principais pagrįsto valstybingumo tolesnio realizavimo. Atsigręžus į tvarkingiausių laisvųjų šalių pramintą kelią siekta atkurti valstybės dorybinį valdymą, kurį naikino okupantai ir jų vietiniai pakalikai.

Pokalbio M.K. Čiurlionio namuose metu siūliau šioje pasimetimo, vykstančių reiškinių nebesupratimo situacijoje žmonėms bandyti patiems analizuoti ir sintezuoti, kas ir kodėl vyksta jų aplinkoje ir visoje šalyje.

Aš tada paminėjau tris skirtingų tautų autorius: žydę, rusą ir anglą. kaip skaitytinus, siekiant išsiaiškinti, kaip sovietija atsirito į „perestroiką“. Kiekvienas jų iš savos varpinės padarė tam tikras analizes apie laikmetį, lėmusį mūsų dabartį. Analizes, kurios gali būti naudingos ir mums. Svetimtaučiais tenka pasiremti dar ir dėl to, kad nors Lietuvos Laisvės stovykla priėmė daugybę perbėgėlių iš KPSS (sovietinės kompartijos) ir KGB (sovietinio saugumo), nė vienas iš jų neatskleidė tikrųjų sistemos virsmo priežasčių. Ir tikslų. Bet juk nepatikėsime, kad blogio imperija buvo išformuota vien M. Gorbačiovo ir A. Jakovlevo valia.

Socialinio teisingumo tema praėjusius du šimtmečius buvo europinės kultūros šalių visuomenių alfa ir omega. Tad šio siekio realizacija kai kam pasirodė sovietinės sistemos atsiradimas. Sistemos, gebėjusios apkvailinti tūkstančių tūkstančius. Ir tebetęsiančios tą kvailinimą net po olimpiniais Sočio žiedais.

Kvailinimo iliustracijai imu citatą iš vienos to kvailinimo aukos knygos – socialistinių revoliucijų nešėjo Ernesto Gevaros (Ernesto Guevara) „Motociklininko dienoraščio“: „Didelėje kasykloje vienijasi šaltas išskaičiavimas ir bejėgis apmaudas. Jie eina kartu, nepaisant neapykantos dėl bendrų poreikių – gyventi ir išnaudoti vieniems kitus.

Kažin, ar ateis diena, kai bent vienas kalnakasys džiugiai paims kastuvą ir sąmoningai eis nuodyti savo plaučių. Sako, kad taip yra tenai, iš kur sklinda raudona šviesa, šiandien stulbinanti pasaulį. Taip sako žmonės. Aš to nežinau.“

Gaila, kad šių žodžių autoriui, plačiai tebešlovinamam revoliucijų eksportuotojui Če Gevarai taip ir nepavyko to „sužinoti“: apsilankyti ten, kur jis įsivaizdavo rasiąs laiminguosius po raudonąja pašvaiste. Na, ne po ta, kuria Putinas vėl pavaišino pasaulį žaidynių atidarymo šoumeniadoje. O pasišnekėti su Vorkutos ar Kuzbaso kalnakasiais. Pasišnekėti, kaip juos maitino ir maitina „raudonosios šviesos“ ideologijos nešėjai. Ne vien anuomet, o ir po to, kai tie šviesos nešėjai tapo jų gamybos priemonių savininkais (posovietiniame pasaulyje – oligarchais).

Neabejoju, galutinis rezultatas būtų toks: Če Gevarai būtų tekusi švedo Raulio Valenbergo (Raoul G.Wallenberg) dalia.

Žydės Hede Massing knyga „Ši apgaulė. KGB taikinys Amerika“ (This deception. KGB target America) vertinga tuo, kad joje atskleista, kaip tarpukario ir pokario Vakarų intelektualinis elitas savanoriškai siūlėsi į pagalbą stalinizmui Daugelis mąstančių lietuvių nuleisdavo rankas vos išgirdęs pertransliuojamus Bernardo Šo (Bernard Shaw) ar, pavyzdžiui, žymių prancūzų menininkų Simonos Sinjore (Simone Signoret) ir Ivo Montano (Yves Montand) pareiškimus apie tai, kad jie – Vakarų komunistai – remia maskviškius pasaulinės revoliucijos idėjų skleidėjus .

H.Massing analizės vertingos – ji sugebėjo nesusitapatinti su daugybe savo tautiečių, aktyviai veikusių ir kūrusių tai, kas‚ perfrazuojant N. Finkelšteiną, vadintina „bolševizmo industrija“, o prasidėjus „perestroikai“, siekusių ir tebesiekiančių prisidengti taip pat neva nuo holokousto nukentėjusiųjų skraiste.

Ji atskleidė, kokio aklumo (ar apsimetimo) reikėjo, kad net atvykstantieji į sovietiją nesugebėtų pajusti, kad visas milžiniškas valstybinis aparatas vienu metu kuria gulaginę sistemą ir tuo pat metu dedasi socialinės revoliucijos lopšiu, socialinio teisingumo nešėju.

Koks dezinformatorių ir šnipų tinklas buvo pasitelktas jau tarpukario Lietuvai tam, kad gana žymi talentingų intelektualų dalis prisidėtų prie sunkiai atgauto valstybingumo užsmaugimo. Savųjų rankomis. Kad patys įsikinkytų į „stalininės saulės“ vežimą.

Melas buvo visaapimantis. Net su Lietuvos disidentais bolševizmas elgėsi skirtingai. Daugumą sodino į etapinius traukinius brukdami Sibiro lageriuosna. Bet kitus juk sodino į lėktuvus. O tais lėktuvais nuskraidindavo iki Jeilio tipo universitetų. Intelektualių salonkomunistų (V. Bražėno apibūdinimas) sambūrių atšviežinimui.

Apie 1960 m. iš Suomijos į Vakarus perbėgo ukrainietiškai rusiškų šaknų turintis KGB analitikas Anatolijus Golycinas. Anapus kordono jis sukėlė tam tikrą sumaištį. Mat atskleidė Vakaruose išsišakojusį gėbistinių šnipų tinklą. 

Tačiau mūsų gyvenamajam laikmečiui nagrinėti jis įdomus prieš pat „perestroikos“ pradžią parašyta knyga „Nauji melai vietoje senųjų“. Joje analitikas įspėjo, kad artinasi tai, ką lietuviškai mums išvertė kaip „persitvarkymą, viešumą, naująjį mąstymą“. Įspėjo ir apie būsimą Lenkijos kortos panaudojimą, „Solidarumą“, nacionalinius frontus bei kitus procesus – saldainių popierėlius, kuriais tie nauji melai vietoje senųjų ir bus įpakuojmi. Ir mums teikiami.

A. Golycino knygą anglų kalba „New lies for old“, pasirodžiusią 1984 m., galima rasti Mokslų akademijos bibliotekoje, V. Bražėno fonde.

Mokantys lenkiškai ją gali perskaityti ir internete.

Anglą Edvardą Lucasą (Edward Lucas), kaip ir Fransuazą Thom (Françoise Thom), seniai pažystame. Pažįstame juos kaip vakariečius, daugmaž perpratusius posovietinę tikrovę. Jo knygoje „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“, išleistoje lietuvių kalba „Baltų lankų“ leidyklos, yra daug žinių, reikalingų mūsų analizėms.

Tačiau vienoje srityje E. Lucas pelnytai bus pionieriumi ir tarp vakariečių. Tarp tų, kurie jau sugeba laisvajam (kaip jį vadiname) pasauliui paaiškinti, kiek Vidurio Europos, ir ypač Baltijos, šalių ekonomikai ir žmonių resursams kainavo jų, „laisvųjų Vakarų“ vyriausybių ir visuomenių, naivus (?) tikėjimas iš rytų sklindančiu melu, socialinėje demagogijoje paslėptu imperiniu siekiu įsiviešpatauti pasaulyje, skandinti gulaguose bet kokį laisvės siekį.

Visos paminėtos knygos (jų be abejo galima rasti ir daugiau) yra įvadas į sovietinio melo pažinimą. Geresnį pažinimą nei tas, su kuriuo susidūrėme kiekvienas atskirai. Melo, kuris nesibaigė sovietijos subyrėjimu. Melo, nukreipto į ateitį.

Nes, jei teisingai supratau, ką V. Putinas oficialiai deklaravo Sočyje, sovietizmas nėra sunaikintas.

O kaip visame tame kontekste Lietuva? Ar nepaaiškės, kad ne tik putininė Rusija „mausto Vakarus“.

* * *

Siekdami išsiaiškinti, kodėl 1990 m. neatsirėmėme į partizanų bunkeriuose ir šviesiausių tautos žmonių emigracijoje nubrėžtas Lietuvos ateities valstybingumo gaires, apie kurias jie rašė ir kurios buvo ne kas kita, o tik Vasario 16-osios valstybingumo tąsa, imkime ir nuodugniai peržvelkime pastarojo dvidešimtmečio įvykius.

Atsekime, nuo kada realiai Melas vėl ėmė į save siurbti tautinį ir valstybinį Atgimimą. Tas toks brutalus, visaapimantis, euroazijinis, pagrįstas protų naikinimu ir slaptu valstybių valdymu.

Mes turime išties labai pamokamą istoriją. Per ją nuo mokyklinio suolo galėtume sužinoti, kokiu būdu ne tik mūsų sąskaita, bet ir su mūsų pagalba pūtėsi euroazijinė imperija. Kaip ji naudojo kyšius ir papirkimą, ir kaip bajorų tautos atstovai ne visada sviesdavo kapšus su „Judo grašiais“ ATR seimuose įspėdami apie atsėlinančius pavojus.

Tarpukario valstybingumo dvidešimtmetis nesulaukė kvalifikuoto tyrimo. Vietoj to dozuotai pasirodydavo žinios apie neva Maskvos dovanas prezidento A. Smetonos žmonai, nors, tiesą sakant, paties prezidento asmuo susilaukė ir didesnio dėmesio. Ne, ne prezidento paieškos rasti efektingiausią, Lietuvai tinkamiausią valdymo būdą. Visos jėgos buvo mestos tam, kaip naujomis sąlygomis įtvirtinti sovietinius propogandinius stereotipus apie autoritarinį ar net fašistinį A. Smetonos režimą.

Kam to reikėjo? Sovietiniams tankams atbildėjus į Kauną, žymusis mūsų kolaborantas Justas Paleckis pasiskelbė valstybės prezidentu ir pradėjo valstybės naikinimą būtent prisidengęs 1938 m. Konstitucija.

Prezidentė D Grybauskaitė yra teisingai išsitarusi, kad po 1990 m. Kovo 11-osios valstybė įgavo naują kryptį ar pagreitį. Žinoma, nereikia galvoti, kad ta sovietinė Lietuva buvo valstybė. Tačiau jos Aukščiausioji Taryba priėmė pilnos valstybinės nepriklausomybės atkūrimo aktą pasiremdama būtent 1938 m. Konstitucijos galiomis. Kitas klausimas, kodėl tai Konstitucijai buvo leista galioti tik… 10 minučių. Kodėl nepasinaudota ja ir daugeliu kitų įstatymų, kurie puikiausiai galėjo reglamentuoti mūsų gyvenimą bent tam tikrą laiką chaose po valstybingumo atstatymo. Juk niekas netrukdė mums jų tvarkyti, tobulinti?

Čia ir atsiskleidžia, kam yra reikalinga mums pametėjama bulvarinė kvaziistoriografija: su agento Maknicko slapyvardį turėjusio asmens rašiniais apie prezidentą A. Smetoną ir su tuo nepaliaujamu slinkimu „nuo A. Bumblausko iki V. Savukyno“.

Pagal Aukščiausiosios Tarybos reglamentą Kovo 11-osios Aktą pasirašyti turėjo du asmenys – jos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir sekretorius Liudvikas Sabutis. Tačiau, atrodo, V. Čepaitis pasiūlė leisti ant Akto dėti parašus visiems AT nariams. Norėta, kad bendroje euforijoje Aktą pasirašytų ir Vilniaus krašto vaikinai. Tačiau S. Peško kompanija šią galimybę praignoravo.

Žinoma dekoratyviniai parašai ant Akto, jei tai būtų likę atminimui, niekam nebūtų pakenkę. Tačiau turime prisipažinti – šiuo „signitarizmu“ atvėrėme kelią nepamatuotoms ambicijoms, privilegijų sugrąžinimui į viešajį gyvenimą ir vėliau suvešėjusiai politinei korupcijai.

„Signitarizmas“ užvualino organizuotą, nusikaltusią kolaborantinę struktūrą – Lietuvos komunistų partiją, leisdamas jai toliau mutuoti, pagaliau – diskredituoti S. Kairio socialdemokratiją.

Tokie tad buvo pirmieji naujieji melai, tolinę mus nuo Vasario 16-osios valstybingumo į tą oligarchų kuruojamą būtį, kurioje esame ir kurią ar tik nebus sumąstę „perestroikos“ tėvai.

Bus daugiau.

Autorius – buvęs Generalinės prokuratūros Tardymo departamento ypač svarbių bylų tardytojas.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Anfisa       2014-02-11 22:03

Ryt’as- sutinku su tavim,manau-antras variantas.Kas zino istorija ne tik is mokyklinio vadovelio,tas supranta. O straipsnis kazkoks “kreivas” i viena puse.Jame ekzistoja tik Rusijos imperija ir Lietuva,aplinkui nera kitu valstybiu.Eilinis referatas tema"kokia bloga ta Rusija”.Konservams patiks.

Ryt'as       2014-02-11 19:52

Gyvename kažkokioje iškreiptoje tikrovėje , “kreivų veidrodžių karalystėje” . Po 1988 - 1991 metų euforijos į formalią valdžią sugrįžus visiems buvusiems , kurį laiką nesupratau , kas čia vyksta . Stebino tai , kad vakarai ne kaip su derybininkais , bet kaip su lygiaverčiais partneriais bendrauja su nepriklausomos valstybės ( kad ir Lietuvos} ministrais , kariuomenės ar saugumo vadais , kurie visai neseniai buvo aukšti kompartijos ar kgb pareigūnai. Variantai du - pirmas , ir vakarus ir Rusiją valdo ta pati kažkokio galingo sionisto ranka ; antras , vakarai naudoja bet kokias priemones , kad iki galo suskaidytų Rusijos imperiją .
Jei pavyktų atgnybti Ukrainą , sekantis etapas būtų Kaukazas ir Kazachstanas.
Apie vakarų demokratiją ,jos laisves ir pranašumus -  išeities tašku savo gyvenimo tarpsnyje laikau prezidento Kenedžio nužudymą , ir šitos bylos dokumentų įslaptinimą šimtui metų.
Nugalėtojai ,kol jie užima tokį statusą , neteisiami…


Rekomenduojame

Dr. Rimas Jankūnas. Ką apie skiepijimo naudą sako susirgimų Covid-19 statistika?

Prancūzai protestuoja prieš naujuosius E. Macrono įvedamus žmogaus laisvių ir teisių suvaržymus

Geroji Naujiena: „Vargas ganovams, kurie pražudo ir išblaško mano kaimenės avis! – Viešpaties žodis“

Audrius Bačiulis. Dešiniosios diktatūros baigiasi demokratija – tai iš esmės dėsnis, kad taip baigtųsi kairiosios diktatūros, istorijoje nerasite

Martynas Katelynas mitinge prie Seimo „Apginkime Lietuvą!“

Nida Vasiliauskaitė  naujojoje „Lapių medžioklėje“: apie Armonaitę, ieškančią, jaunoko kvailoko vyro, kuris atsiduos už 20 eurų MAXIMA čekį

Margaritos Starkevičiūtės kreipimasis į prezidentą Gitaną Nausėdą: piliečių pasitikėjimą praradę vadovai turi atsistatydinti arba būna atstatydinti

Vytautas Rubavičius. Baltarusijos galvosūkis; geopolitika Lietuvai

Algimantas Rusteika. Rudens finalas artėja

Sekmadienį įvyks paskutiniojo mirties bausme nubausto partizano Pranciškaus Prusaičio–Lapės laidotuvės

Liepos 17 d. kviečiame į mons. A. Svarinsko Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką pagerbti arkiv. J. Steponavičių ir vysk. V.  Borisevičių

Vytautas Sinica. Kas galėtų suabejoti…

Vytautas Sinica. Žalimas prieš Konstituciją

Kaip atpažinti manipuliacijas: trumpai. Kun. Roberto Grigo pastebėjimas: „Ar visi?“

Linas Šalna apie tuos, kurie vertina ne žaidimą, o futbolininkų odos spalvą

Audrius Bačiulis. 3 klausimai valdžiai

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda: būčiau nepasirašęs lyčiai neutralios partnerystės įstatymo

Vido Rachlevičiaus pastebėjimas: tėra vienas klausimas

Nidos Vasiliauskaitės išvada. Šįkart nekorektiška

Vytautas Radžvilas mitinge prie Seimo: Apginkime Lietuvą!

Stasys Jakeliūnas. Neįtikėtini (anti)demokratijos standartai

Viltinga? Andrius Bačiulis. ~40 proc. amerikiečių vis dar vadovaujasi sveiku protu

Rasa Čepaitienė. Gėdintojai

Papunkčiui. Vytautas Sinica: dėl ko kaltas Landsbergis ir kodėl jis turėtų atsistatydinti?

Tomas Baranauskas. Hibridinio karo naujienos

Martynas Katelynas. Padėkokim Raskevičiui, Šedbarui ir kitiems konservatoriams!

Vytauto Sinicos kalba mitinge „Apginkime Lietuvą“ prie Seimo: reikalaujame sustabdyti nelegalių migrantų priėmimą

Seimas priėmė rezoliuciją dėl hibridinės agresijos atrėmimo

Santykiai su Baltarusija: „Neredaguota“ pokalbis su VU TSPMI dėstytoju dr. Laurynu Jonavičiumi

Rašytojo Liudviko Jakimavičiaus pareiškimas: „Tokia skandalinga LRT veikla nebeturėtų tęstis“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.