Dienos aktualija, Demokratija ir valdymas, Bažnyčios socialinis mokymas, Krikščionių pilietinis veikimas

Kardinolas Sigitas Tamkevičius: bijau, kad Bažnyčia liks vienintele institucija, kuri gins demokratiją

Tiesos.lt siūlo   2021 m. balandžio 4 d. 22:23

8     

    

Kardinolas Sigitas Tamkevičius: bijau, kad Bažnyčia liks vienintele institucija, kuri gins demokratiją

Dalia Plikūnė | DELFI.lt

Žmogui, kuris turi tikėjimą, įvairius sunkumus yra pakelti lengviau, šv. Velykų išvakarėse „Delfi“ duotame interviu teigė kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, pripažindamas, kad daug šiuo metu vykstančių visuomeninių procesų Bažnyčiai kelia nerimą.

82 metų amžiaus dvasininkas „Delfi“ žurnalistus pasitiko šypsodamasis, ir pasikviesdamas pokalbio netrukus paaiškino, kad jis jau po dviejų skiepų nuo koronaviruso.

Interviu kardinolas pasidalino savo mintimis ne tik apie pandemiją ir su ja susijusias temas, bet ir kitus šiuo metu aktualius klausimus: paaiškino Bažnyčios požiūrį į Stambulo konvenciją, LGBT teises, žodžio laisvę, santykius su politikais, kuo tikintiesiems svarbi išpažintis.

Jau trečias didžiąsias metų šventes (šv. Velykas, šv. Kalėdas ir vėl šv. Velykas) sutinkame fizinėje atskirtyje, daugelis mūsų neturės galimybės susitikti su savo artimaisiais. Iš kur patartumėte semtis stiprybės nuo ribojimų pavargusiam, gilų artimųjų ilgesį išgyvenančiam žmogui?

Aš turiu atsakymą, tik nežinau, ar visiems tas atsakymas tiks… Jeigu žmogus turi tikėjimą, tai išgyventi visokius sunkumus yra paprasčiau. Tai nėra tik teorija, aš turiu savo asmeninę patirtį. Kai buvau lageryje, tremtyje, tai buvo įvairių sunkenybių, didesnių už pandemiją (šypsosi pašnekovas – „Delfi“). Visa tai buvo ne per daug sunku pakelti, kadangi buvau tikėjimo žmogus, ir žinojau, kad tikėjimo žvilgsniu visa tai, kas žmogaus gyvenime yra sunku, galima įprasminti, savo vargus dėti prie Jėzaus kryžiaus.

Bet, jeigu žmogus tikėjimo neturi, tada neturiu atsakymo, kaip pakelti tas sunkenybes. Jas reikia pakelti, bet tai yra daug sunkiau. Kaip kad lageryje mano draugai, kurie tikėjimo neturėjo, jie sakydavo: „tau lengviau, tu tiki Dievą. Mes netikime, ir mums yra tikrai sunku“. Ir aš akivaizdžiai mačiau, tie patys dalykai, kurie tuos mano draugus be tikėjimo išvesdavo iš pusiausvyros, ir jie jausdavosi nelaimingi, man buvo visai nesunkiai pakeliami.

Mano toks atsakymas. Tiems, kurie tikėjimo neturi, mano vienas patarimas – reikia ieškoti. reikia ieškoti gyvenimo prasmės, ieškoti ir Dievo. Dabartinė kultūra, kartais net ir neatsakinga žiniasklaida užverčia „šiukšlėmis“, ir žmogus pradeda nemąstyti, ir galvoja, kad jo visas gyvenimas yra tik pinigai, pramogos, sportas, alus ir panašūs dalykai. Tai yra dabartinio žmogaus bėda, ir iš jos reikia bandyti išsivaduoti. Kaip tą padaryti, – kiekvienas turi surasti kelią. Bet mano patarimas – nebūti žmogumi, kuris leidžiasi užvaldomas tik pinigo, tik pramogų, tik dabar visur propaguojamo neatsakingo sekso, nes tai niekur neveda.

Kaip tikinčiam žmogui, Jums galbūt yra savaime suprantamas tas tikėjimo jausmas, kuris Jus stiprina, ir stiprino ypatingai sunkiomis lagerio aplinkybėmis. Tačiau, jei kalbėtumėte žmogui, kuris galbūt to neatpažįsta savyje, arba dar tik ieško, kokia yra ta žinia, kurią tikėjimas neša žmogui sunkiu metu?

Kai žmogui būna labai lengva ir jam viskas sekasi, tai yra pavojinga situacija, kai galima nemąstyti. O kai gyvenime atsiranda kažkokios sunkenybės, – jos, nori to, ar nenori, verčia žmogų mąstyti ir ieškoti. Kiekviena kančia, kiekvienos sunkenybės, turi dvi puses. Viena pusė – tai kryžius, kurį reikia pakelti. Bet šviesi pusė – ta, kuri žmogų verčia mąstyti: „ką man tos sunkenybės nori pasakyti?“. Pavyzdžiui, – kad ir ta pati dabartinė pandemija.

Kartais girdžiu, kad yra lyg ir supriešinami tikintys žmonės, ir tie, kurie pasitiki racionaliu protu, mokslu. Ar yra teisingas tas supriešinimas? (…)

Mes, tikintys žmonės, taip pat esame šiuolaikiniai žmonės, ir mokslą priimame visu šimtu procentų. Galbūt nepriimame kai kurių hipotezių, kur nėra mokslas, o tik spėliojimai. Tie, kurie žvelgia į mus, tikinčius žmones, kaip į kažkokius, kurie esą nemokyti, neišmanėliai, „kurie tiki į kažkokį Dievą“, jie klysta. Pagaliau, istorija liudija, kad daugybė mokslininkų, kurių vardai yra puikiai žinomi, buvo tikintys žmonės, ir jiems tikėjimas su mokslu nesusipriešino, bet priešingai – tik padėjo eiti į priekį.

Jūs pasiskiepijote nuo koronaviruso. Yra dalis visuomenės, kuri bijo skiepytis. Prašau, truputį papasakokite apie savo patirtį.

Apskritai, aš šitos pandemijos nebijojau ir iki to laiko, kol buvau nepasiskiepijęs. Mano tokią laikyseną nulėmė du dalykai – ne tik tikėjimas, bet ir amžius. Jau kai turi aštuoniasdešimt metų, tai – ar metai ten, ar ten, per daug skirtumo nėra.

Labai ramiai žiūrėjau į tai, kas liečia mane patį. Bet, kai pakvietė pasiskiepyti, tai nesuabejojau, kad reikia pasinaudoti skiepais. Esu giliai įsitikinęs, kad klysta tie, kurie bijo, kuria visokias teorijas, kad skiepai esą gali pakenkti.

Girdžiu ir savo socialiniuose tinkluose matau, kad dalis žmonių pyksta, kad bažnyčios išlieka atviros tikintiesiems šiuo pandemijos laikotarpiu. Kodėl jos neužveria durų?

Per šitą pandemijos laikotarpį buvo įvairių momentų. Buvo ribojamas tikinčiųjų skaičius bažnyčiose, buvo ir laisviau. Manau, kad nebuvo racionalaus pagrindo visiškai uždaryti bažnyčias. Štai, kad ir mūsų Kauno katedra – milžiniška erdvė, jei į tokią erdvę ateis dvidešimt, kad ir penkiasdešimt žmonių, puikiausiai galima išlaikyti didžiausius atstumus, ir to pavojaus faktiškai nėra. Tą liudija ir patirtis. Negirdėjau, kad kažkur bažnyčioje žmonės būtų užsikrėtę koronavirusu.

O piktintis mūsų dienomis žmonės moka dėl visko, – jei bus uždarytos, daug kas piktinsis, kad „kvaili vyskupai, kad uždraudžia, kur beveik nėra pavojaus. Į parduotuvę gali eiti, kitur – irgi, o čia negali“. Vienaip ar kitaip elgiantis, visuomet atsiras besipiktinančių.

Man atrodo, kad vyskupai elgiasi pakankamai išmintingai. Kai padėtis buvo sunkesnė, įvedė ribojimus, – penkiolikos lankytojų skaičių. Nors man atrodo, kad tas ribojimas kai kur buvo ir visai beprasmis. Pavyzdžiui, kur nors kaimo bažnyčioje iš viso sekmadienį ateina gal vos dešimt žmonių. Tai kam tie ribojimai yra reikalingi?

Bet vyskupai atsižvelgdavo į sunkią padėtį, kai atrodydavo, kad mūsų medicinos sistema perkrauta ir nepajėgs suvaldyti situacijos. Šiuo metu ten, kur padėtis yra sunkesnė, pavyzdžiui, Vilniuje, kai kuriose savivaldybėse, yra didesnių ribojimų, o kitur mokome žmones, kad laikytųsi atstumų, nešiotų kaukes, ir manau, kad to pilnai pakanka.

Per šią pandemiją turbūt kaip niekad arti daugybės šeimų yra netekties tema. Kiekvieną dieną girdime, kiek žmonių miršta nuo koronaviruso, ir, žinoma, ne tik jis nusineša gyvybes. Dvasininkai yra būtent tie žmonės, kurie susitinka su artimaisiais, padeda palydėti į paskutinę kelionę mirusius žmones. Kokia būtų Bažnyčios žinutė toms šeimoms, kurios šiuo metu išgyvena gedulą?

Žmonėms, išgyvenantiems netektis, Bažnyčia turi labai aiškų atsakymą, – Viešpats mirė ant kryžiaus, ir būtent šią savaitę minėsime šią brangią datą, kai Jis mus mylėdamas mirė ant kryžiaus, kad mes turėtume gyvenimą. Ir, kad turėtume gyvenimą ne tik čia, bet, kad turėtume laimingą amžiną gyvenimą. Todėl Bažnyčios atsakymas žmonėms, išgyvenantiems netektis, yra labai vienareikšmis, – reikia pakelti akis aukštyn ir sudėti viltis į tą, kuris mus mylėdamas paaukojo savo gyvybę, kad mes turėtume amžiną gyvenimą.

Kai žvelgi į viską per šitą amžinybės prizmę, viskas atrodo kitaip, tada ir netektis neatrodo tokia baisi. Man teko atsisveikinti su savo mama ir tėčiu, ir kitais brangiais asmenimis. Kas be ko, širdį skauda ir tikinčiam žmogui, bet kada suvoki, kad su mirtimi ne viskas pasibaigia, ta netektis visai kitaip atrodo.

Šiuo laikotarpiu yra ir daugiau temų, kurios visuomenę kartais ir suskaldo. Viena jų yra diskusijos dėl Stambulo konvencijos. Galbūt tame yra kažkokio nesusišnekėjimo, kas konkrečiai Bažnyčiai nepatinka šioje konvencijoje?

Aš nesakyčiau, kad tik Bažnyčiai kažkas nepatinka, didelei daliai žmonių šita konvencija nepatinka dėl visos eilės priežasčių. Pirmiausia, yra dirbtinai supriešinami vyrai ir moterys. Taip, yra vyrų, kurie smurtauja prieš moteris. Bet yra daugybė vyrų, kurie labai gerbia moteris, ir tas supriešinimas yra pakankamai dirbtinas.

Antra, smurtas atsiranda ne dėl lyčių įvairovės, bet smurtas dažniausiai būna dėl to, kad šeimoje yra alkoholis, yra daug priežasčių, kurios nulemia smurtavimą.

Mums, tikintiems žmonėms, nerimą kelią konvencijoje įvesta sąvoka „socialinė lytis“, kai lytis gali būti pasirenkama. Konvencija įpareigoja, kad ir mokyklose būtų atitinkamas švietimas. Ir svarbiausia, kad tas švietimas vyktų neatsižvelgiant į tai, ar tėvai to nori. Tai mums yra nepriimtina.

Be to, mes turime pakankamai gerus įstatymus, kurie gina nuo smurto. Jeigu ko nors trūksta, Seimas gali papildyti, priimti. O norėti, kad tarptautinės organizacijos važiuotų, tirtų, padėtų, kam tas yra reikalinga? Manau, kad pavyzdys yra ir mūsų kaimyninė Lenkija. Ji ratifikavo konvenciją, o dabar nuo jos atsitraukia, nes mato, kad ji duoda ne naudą, o žalą.

Pradžioje atrodo viskas tarsi ir nieko, o po kiek laiko išryškėja visiškai nepriimtini dalykai, yra pavyzdžių kai kuriose Amerikos valstijose, Kanadoje, žmonės jau bijo išsižioti ir ką nors ne taip pasakyti. Kunigai jau bijo net Šventą Raštą pacituoti. Yra svarių dalykų, dėl ko daugeliui žmonių ši konvencija yra nepriimtina. Tame tarpe ji yra nepriimtina ir Bažnyčiai. Vyskupai tai net du kartus įvardijo – 2018 metais ir šiemet.

Kartais visa diskusija apie tai yra supaprastinama iki kietakaktiškų argumentų, pavyzdžiui, „ar Bažnyčia pritaria, kad galima mušti žmoną?“.

Aš labai atidžiai seku, ir manau, kad perskaitau visus straipsnius šita tema ir „Delfi“, ir kitose internetinėse platformose. Matau, kad tam tikra dalis žmonių nesąžiningai kalba, kad čia – nieko tokio, čia konvencija šeimai nepakenks. Mes, ačiū Dievui, jau nesame pionieriai, jau galime pasižiūrėti į kitas šalis, kur prieš dešimt arba penkiolika metų yra ratifikuota ta konvencija ir kokia yra padėtis. Vienas iš paskutinių atvejų – Kanadoje, vienas tėvas į savo dukrą neturi teisės kreiptis „ji“, nes ji laiko, kad yra berniukas. Už tokį kreipinį tėvas atsidūrė kalėjime. Kai jau turime tokių pavyzdžių, visai nenorime, kad panašūs dalykai ateitų ir pas mus.

Per kokią prizmę Bažnyčia supranta žmogaus lytį? Sakėte, kad socialinės lyties sąvoka „nėra priimtina ne tik Bažnyčiai, bet ir daugeliui kitų žmonių“.

Bažnyčios žmonės žmogų priima tokį, kokį Kūrėjas sukūrė. Yra vyrai, moterys, todėl galima save laikyti kažkuo kitokiu, bet savo prigimties nepakeisi. Reti nukrypimai šios taisyklės nepaneigia, o tik ją patvirtina.

Dar viena labai daug jausmų sukelianti tema yra homoseksualių žmonių teisių klausimai, kurie dabar irgi suaktualėjo politinėje arenoje. Pradėsiu nuo bendresnio klausimo: kodėl Bažnyčia atstumia šituos žmones?

Tai nėra teisinga nuomonė. Bažnyčia visus žmones, kad ir kokie jie būtų (homoseksualūs ar heteroseksualūs), žiūri kaip į Dievo vaikus. Žmogus yra Dievo kūrinys, apdovanotas protu, nemirtinga siela, ir nesvarbu, koks jis būtų, net, jei jis būtų didžiausias nusidėjėlis, Bažnyčia kiekvieną žmogų vertina, nes Viešpats mirė ne už šventuosius, bet už nusidėjėlius.

Bažnyčios nuostata homoseksualių žmonių atžvilgiu yra vienareikšmiai pozityvi. Bet Bažnyčia niekada negali pritarti veiksmams, kuriuos laiko nuodėme. Ar tokius veiksmus darys homoseksualus ar heteroseksualus žmogus, kur yra nuodėmė, Bažnyčia visada sakys – ne. Šitai reikia skirti, ir, kai Bažnyčia sako, kad homoseksualių žmonių lytiniai santykiai yra nuodėmė, tai negalima tapatinti, kad Bažnyčia smerkia patį asmenį. Smerkia nuodėmę, bet ne asmenį.

Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dangė       2021-04-15 2:19

Ar priverstinis vakcionavimas įeina į demokratiją, kad Bažnyčia, popiežiui vadovaujant, įsakmiai kviečia skiepytis pseudovakcinomis? Argi aukštieji dvasininkai nežino, jog jos tarnauja JAV “demokratijos” plandemijos tikslams? Kad mokslininkų buvo ištirti 1500 “teigiamų” kovido mėginių, kuriuose buvo rasti gripo, o ne kovido virusai? O apie vakcinas galima pasiskaityti dr. Laumenskaitės str. komentare “News Target.

Antanas       2021-04-6 11:27

Viešai bažnyčios atstovas vyskupas segėsi Grybauskaitės reklamuojamą “niezabudką” per valstybinę šventę. Matosi nuotraukose. Ir vienuolės Seime prisisegę “putiniškas” niezabūdkas. Tai kokia demokratija? Kristaus ar velnio?

Antanas       2021-04-6 11:22

O jūs komentatoriau ar skaitėte “protingų ir išmintingų” KGB bylas išvežtas į Novosibirską?

Velykinis Deivio pamokslas        2021-04-5 11:17

Be abejonės bažnyčia pati kalta, nes ragindavo balsuoti už konservatorius, kuriuose buvo ne Jėzaus Kristaus dvasia, bet komunizmo +kgb dvasia ir tai bažnyčiai tiko. Nematė to. Tai kai pasirodys Kristus bažnyčia jo irgi neatpažins kaip neatpažino antikristo pseudokonservatoriuose ir pseudokrikščionių neva partijose!

Nuomonė       2021-04-5 9:29

Morali demokratija – tai Kristaus skelbiamos dorovės atvaizdas. Morali demokratija - tai santvarka, kai valstybė nekriminalizuoja ištvirkėlių, tačiau, kita vertus, savo galiomis (įstatymais bei potvarkiais) skatina dorovę ir dvasinę kultūrą ne prievartos būdu. Būtent pastarosios savybės labai trūksta moderniajai demokratijai: užuot skatinusi dorovę, ji savo galiomis ir nuostatomis ne retai skatina palaidą gyvenimo būdą.

labai išmintingas tas ST       2021-04-5 7:17

labai protingas ir kultūringas.
—-
turiu vilties kad mūsų pizdukėliai - politikai ir teisėsauga ir žurnalistai - ims pavyzdį iš tokių kaip Sigitas Tamkevičius, o ne iš chamų Putinų ir kitų ruskių.

Tvankstas       2021-04-4 23:26

Nesupratau erezijos prieš popiežių Pranciškų, kuris aiškiai paskelbęs, kad kurs kartu su Rotšildų (Rothschild) šeima inkliuzinį kapitalizmą.

neviernas tamošius       2021-04-4 23:20

O aš galvojau, jog bažyčia gins Dievo Įstatymo viršenybę.
Pasirodo ne- gins “demokratijas”.


Rekomenduojame

Andrius Martinkus. Ką liudija dainos „Kelkis, Lietuva!“ gimimas?

Karolinska (Švedija) ligoninė nebetaikys hormoninio lyties keitimo metodo vaikams

Lina Dūdaitė-Kralikienė. Kai priežastys painiojamos su pasekmėmis, arba Kaip grąžinti valstybę prie ‘res publica’

Eligijaus Masiulio bylos penkmečiui artėjant Dovilas Petkus klausia: ar Tauta gali tikėtis atomazgos, aiškumo ir teisingumo?

Algimantas Rusteika. Apie karą, kurio nebus

Nuo bačkos. Andrius Navickas, vienas iš naujojo Partnerystės įstatymo autorių – apie krikščionybę, meilę ir naujuosius inkvizitorius

Ramūnas Aušrotas. Pora pastabų dėl koalicijos partnerių (!) rengiamo Partnerystės įstatymo projekto

Nida Vasiliauskaitė. Ką atsakyti žmogui, kuris yra „pasiryžęs aukoti dalį savo laisvės vardan bendro gėrio“?

Vytauto Sinicos pozicija LRT diskusijoje su Tomu Vytautu Raskevičiumi dėl vienalytės partnerystės projekto

Gertrūda Jolanta Juchno SF. Reikia dalyvauti, nes jei nepaprašysime atsižvelgti į Tautą, kito Maršo jau nebebus

Replika. Romualdas Žekas. Rafinuotas bandymas apgauti

„Neredaguota“ pokalbis su Nida Vasiliauskaite. Žmonių balsas

Dėl pasisakymų organizatorių vardu: „Didžiojo Šeimos Gynimo Maršo 2021“ organizacinės grupės pranešimas žiniasklaidai

Iš skaitytojų pašto. Pranas Kaladė apie Laisvę ir „laisvę“

Paulas Stametsas: Išgydo net vėžį – nepažintas grybų pasaulis

Kardinolas S. Tamkevičius palaiko „Šeimų maršo“ idėją: „Ginant principines vertybes Bažnyčia stovės mūru“. Kunigų R. Grigo ir A. Valkausko pozicija

Andrius Švarplys. Į ką lyties ir diskriminacijos nęsamonės perdaro Ameriką: gimsta naujoji CŽV

Herta Burbė apie „galimybes“: vasarą paplūdimyje

Vytautas Sinica. Bažnyčia draudžia katalikams balsuoti už partnerystę (ir A. Navickas tą žino)

Brolio Arūno Peškaičio žinia: Pranciškonų ordinas draudžia broliui Pauliui Vaineikiui dalyvauti Šeimų gynimo marše (papildyta)

Nuo bačkos. Andrius Navickas: Taip, aš palaikau Partnerystės įstatymo priėmimą

Kastytis Braziulis. Ar pritariu šeimų maršui? Taip, be abejo, nes…

Nida Vasiliauskaitė. Klausiate, ką daryti? Paklauskite piliečių

Jarūnė Rimavičė. Atsakymai į klausimą, nuo ko ginama tradicinė šeima Lietuvoje

Andrius Švarplys. Pagaliau yra alternatyva „Dviračio Žynioms“

Romualdas Žekas. Lavono gaivinimas

Jolanta Blažytė. Aūūū, Greta!!! Kur tavo „How dare you?“

Nida Vasiliauskaitė. Dabar išties pabūsiu – pirmą kartą – radikalu

Papunkčiui. Vytautas Sinica apie elitizmą

Vidas Rachlevičius. Dvi šalys nesitaiksto su Kinijos užmačiomis Pietų Kinijos jūroje – koks bus šios atsakas?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.