Dienos aktualija, Istorija, Propagandos ir ideologijos analizė, Kultūros, kalbos, istorijos politika

Istorikas: užuot tarpusavyje riejęsi dėl istorijos, galėtume pasimokyti iš lenkų, kaip ja rūpintis

Tiesos.lt siūlo   2021 m. balandžio 19 d. 18:50

6     

    

Istorikas: užuot tarpusavyje riejęsi dėl istorijos, galėtume pasimokyti iš lenkų, kaip ja rūpintis

Alfa.lt | Aidanas Praleika

Kai istorija tampa mūšio lauku, visuomenė dalijasi į priešiškas stovyklas, nebepaisančias istorikų tyrimų, bet norinčias tik girdėti sau parankesnes praeities pasakojimo versijas. Tokioje padėtyje istorijos supratimas tik nukenčia, o pradėjus svarstyti valstybinės istorijos politikos poreikį, jis neretai klaidingai suprantamas kaip primetimas mokslininkams rašyti „teisingą“ istoriją.

Su portalu Alfa.lt kalbėjęs Vytauto Didžiojo universiteto istorikas dr. Simonas Jazavita teigė, kad valstybės įsikišimas į istorijos tyrimų procesą gali būti naudingas, jei neįgautų diktatoriškų formų. Be to, valstybinis istorijos tyrimų koordinavimas galėtų padėti Lietuvai efektyviau ginti savo pozicijas nuo išorinių atakų, tokių kaip nuolat patiriami puolimai dėl neva Lietuvos vykdomo Holokausto neigimo ir iškraipymo. Anot mokslininko, kai kurių teigiamų pavyzdžių galėtume pasiskolinti ir iš Lenkijos, kur istoriko profesija yra labiau gerbiama nei Lietuvoje.

Man kadaise atrodė, kad istorija – taiki ir rami tyrimų erdvė, bet kuo toliau, tuo labiau ji panaši į karo lauką. Kodėl taip yra?

Domėjausi istorija nuo mažens ir man atrodė, kad tai mokslai grynai apie praeitį. Kuo toliau, tuo labiau supratau, kad tai mokslas ir apie dabartį – istorijos politiką, atminties politiką ir pan. Ypač kai kalbame apie neseną praeitį, atrodo, kad besikivirčijanti visuomenė nori ne tiek istorinės tiesos, kiek pritarimo savam praeities įsivaizdavimui. Tuomet ir kyla karai dėl istorijos.

Tačiau faktas yra toks dalykas – įvykęs dalykas, ir kiek bediskutuotume ar besipiktintume, nieko nepakeisime. Galbūt istorijos karai kyla dėl noro pakeisti jos interpretavimą, tikintis, kad nuo to pasikeis mūsų gyvenimas šiandien, o gal ir rytoj. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra unikali – panašūs karai vyksta kitose Europos šalyse ir kituose žemynuose.

Istorinių įvykių vertinimas lyg taip pat būdavo mokslininkų prerogatyva, bet dabar jis iš mokslinio lauko išvedamas į politiką. Kodėl kyla centralizuotos istorijos politikos poreikis?

Čia taip pat nėra daug naujo. Net pažvelgę į Antikos laikus – Aleksandro Makedoniečio žygius ar Romos imperiją – matysime, kad istorikai taip pat taikėsi prie tų laikų realijų. Tarkime, mūsų šiandien skaitomi Romos imperatorių aprašymai neretai yra pagrįsti ne tiek istorine tiesa, kiek vėlesnių metų pertvarkų ir perversmų. Savo laikmečio valdovus istorikai būdavo linkę aprašyti kaip šviesuolius, o prieš tai buvusius – kaip baisius tironus.

Tai nieko nestebino nei viduramžiais, nei vėlesniais laikais. Turbūt chrestomatinis pavyzdys – Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo posakis, kad „tereikia prūsų kariuomenei užimti tam tikrą teritoriją, o jau prūsų istorikai sugebės išaiškinti, kam ji priklauso“.

Tarpukariu Lenkija paskyrė Vilniaus vaivada Ludwiką Bocianskį, kuris pasižymėjo griežta antilietuviška politika, prezidentas Antanas Smetona pasakė, kad jo veiksmai buvo blogesni nei caro gubernatoriaus Michailo Muravjovo-Koriko. Istorija pasitelkta tų dienų politikai. Taigi, matėme tokių pavyzdžių XX a. ir matome XXI a. Gal kam nors mano požiūris atrodys pesimistinis, bet tokie dalykai nestebina. Ir dabartinės diskusijos Lietuvoje vyksta, galima sakyti, nuo 1990 m., ieškant ryšių su tarpukario Lietuva. Įskaitant skausmingus Antrojo pasaulinio karo klausimus, kurie, be abejo, kelia aršesnes diskusijas nei ginčai apie, pavyzdžiui, Napoleoną.

Kazys Škirpa, Jonas Noreika ir kai kurios kitos tarpukario asmenybės – didžiausias dirgiklis dabartiniams istorijos karams?

Diskusijos apie tą laikotarpį ir šias asmenybes yra labai aštrios. Nesutariama ne tik dėl interpretacijų, bet kartais ir faktų. Kaip svarstant to meto įvykius, taip ir šiandieniniame kontekste matome gana skausmingą ribos paiešką: kiek toli galima eiti, siekiant Lietuvos valstybingumo? Ar jį galima ginti bet kokiomis priemonėmis? Štai ir visuomenėje šiais klausimais matome labai skirtingas pozicijas.

Iškart puolame į kraštutines pozicijas. Kodėl nedavus to išsiaiškinti istorikams?

Įžvelgiu tam tikrą nepasitikėjimą istorikais, kaip ir nepasitikėjimą mokslu, ką matome vakcinų klausimu. Gal yra nusivylimas ir nepritarimas žinomiausių istorikų naratyvui. Tuomet žmogus nepasitiki visais istorikais ir priima poziciją, kad jis pats žino geriau, nes yra kažkokias knygas ta tema skaitęs. Panašiai kaip visiems žinomas faktas, kad Lietuvoje yra bent milijonas krepšinio „ekspertų“. Iš šono vertinti istorikus labai patogu, kaip ir kritikuoti tritaškio nepataikiusį krepšininką. O kartais siekiama ir politinių interesų.

Kodėl diskusija paaštrėjo dabar? Tai pastebima jau nuo 2012 m., kai susiginčyta dėl Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio – laikinosios vyriausybės vadovo perlaidojimo. 2000 m. aistras sukėlė siūlymas Birželio sukilimą skelbti švente greta Kovo 11 ir Vasario 16.

Dabar tai paaštrėjo, kaip ir daugybėje kitų šalių, kur verčiami paminklai ir keičiami gatvių pavadinimai. Viena vertus, tai suprantama, ypač keičiantis kartoms, kita vertus, neretai daroma su beveik bolševikiniu nuožmumu. Natūralu, kad tokie procesai išprovokuoja ir gynybinę reakciją. Negerai tai, kad tai skatina kraštutines, radikalias pozicijas abiejose pusėse.

Nesutaria ir istorikai. Ką bekalbėti apie neprofesionalių istorikų pastangas. Pavyzdžiui, Liudo Mažylio, iš kurio buvo beveik atvirai juokiamasi.

Pastarasis atvejis buvo labai negražus ir jame dalyvavo kai kurie žymūs istorikai. Mane tai šokiravo. Lyg jei nesi kažkokiame žurnale publikuotas, tai aš tavęs nežinau – labai arogantiškas požiūris. Tokia arogancija gimdo priešišką nusiteikimą.

Kita vertus, istorikai taip pat yra žmonės su savo pasaulėžiūra, ir, kaip besistengtum rekonstruoti istorinę tiesą, tai veikia. Be to, jei istorikas pasirenka nuolat publikuotis viename leidinyje, diskutuoti tik su savo rato žmonėmis – tai irgi skurdina žmogų, nesvarbu, dėl kokių priežasčių tai daroma.

Kai susirenka skirtingų pažiūrų specialistai – tai duoda postūmį link gero rezultato. Lengvai istorikus nurašantys žmonės, kaip jau minėjau krepšinio pavyzdžiu, nesuvokia, kad darbas yra sunkesnis, nei atrodo iš šalies. Vyksta tikri mūšiai. Mano paties disertacijos gynimas truko 4 valandas. Informacijos perkrauta visuomenė nori greitų nuomonių: buvo ar nebuvo, darė ar nedarė, nuolat manęs klausinėdavo apie K. Škirpos veiklą Antrojo pasaulinio metu. Kad į tokius klausimus bent pamėgintum profesionaliai atsakyti, reikia 100 puslapių teksto išguldyti. Ir tai manysi, kad dar trūksta, o žmogus tikisi 2 sakinių atsakymo.

Lenkija ėmė ir įstatymu uždraudė kaltinimus Holokaustu. Lietuva nuolat patiria atakų. Ar tam būtinai reikia įstatymų? Gal užtektų aktyvesnio valstybės įstaigų darbo?

Straipsnio tęsinį skaitykite Alfa.lt portale ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al.       2021-04-22 0:22

Lenkijos ar Izraelio valdžios rūpestį savo istorijos įvaizdžiu gal ir galėtume perimti, bet tik ne tiesos sąskaita. Kaip tai kartais daro tiek Lenkija, tiek Izraelis. Lenkai, pavyzdžiui užpuolė Lietuvą 1920 ir iki karo ir per karą vykdė etninį valymą. Ne savo etninėj teritorijoj. Bet nei jų, nei mūsų istorikai jiems to neprimena. Atvirkščiai - žavisi jų istorijos politika. Ir iki šiol Vilniuje laiko paminklą Vilnijos užkariautojui Pilsudskiui, kurį iškilmingai pagerbia kiekviena Lenkijos politikų delegacija. Lenkai kartu su Vokietija 1938 metais užpuolė Čekoslovakiją ir iki šiol valdo tą užgrobtą gabalėlį. Lenkija yra užgrobus visų savo kaimynų žemių ir iki šiol vykdo jų tautinių mažumų nutautinimo politiką.

Ir ką autorius turėjo omeny sakydamas ,,Įžvelgiu tam tikrą nepasitikėjimą istorikais, kaip ir nepasitikėjimą mokslu, ką matome vakcinų klausimu.” - Ką būtent matom ,,vakcinų”, tai yra, skiepų klausimais ?

tiek> Rasa       2021-04-21 17:37

apie šalies istorijos rašytojus - metraštininkus - bene aiškiausią vaizdą mums,lietuviams davė Marcinkeviiaus “Katedra” . Ir tokiu principu VISADA IR VISUR pasaulyje ,deja, ji buvo rašoma. Todėl lįst prie šapokinės istorijos gali nebent svetimų valstybių agentai. Kur jūs matės ,kad gretimų šalių istorikų surankioti “faktai” sutaptų .“baltasis” metraštininkas tą patį faktą matys vienaip .O “juodasis” - tą patį aprašys jau iš savo matymo .

tiek       2021-04-21 17:30

ne pavadinimas , o grynas anekdotas. Sakoma ,kad labiau suklastotos istorijos nei lenkiškoji Europoje tiesiog nėra. Taigi,jei savają istoriją pradėsim rašinėt lenkiškais būdais ,pirmiausia susiplieksim su ta pačia Lenkija . Ir rimtai susiplieksim.

Rasa       2021-04-21 7:54

Didžioji Lietuvos istorikų dalis dirba politikai ir dar net užsienio naudai. Todėl labai gerai, kad atsiranda išsilavinusių žmonių ne istorikų, kurie patys giliai domisi istorija, dirba archyvuose, suranda ir parašo apie tai, ką nutyli parsidavę “profesionalai” (istorija ne matematika: plačiai studijuok pirminius šaltinius ir būsi tikresnis istorikas, nei parsidavėliai profai). Deja tauta nesupranta, kad Lietuvos istorija yra rašoma istorikų parsidavėlių, manipuliatorių, išsakančių tik dalį tiesos, o kita dalis nutylima.

metraštininkas       2021-04-20 14:41

Turėtų būt : Kazys Škirpa, Jonas Noreika ir kai kurios kitos tarpukario asmenybės – didžiausias dirgiklis dabartiniams Lietuvos istorijos darkytojams

ah1       2021-04-19 21:21

tik uždraust kaip Lenkijoje.


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Laukimas

D.Žalimo žiniai: referendumus dėl vienalyčių asmenų santykių vykdė Slovėnija, Airija, Tailandas, Kroatija, kai kurios JAV valstijos, bus Šveicarijoje

„Sengirėje“: G. Kniukštos pokalbis su St. Čepinsku apie miškų naikinimo vajų nepriklausomoje Lietuvoje

Ramūnas Aušrotas apie būsimos Europos viziją. Vera Jourova: su Rusijos grėsme ES vertybėms kovosime cenzūra ir baudomis

Linas Šalna. Klasika

Jolanta Blažytė. Ką jūs sakote?

Tomas Viluckas. Kodėl reikia referendumų

Mantas ir Skaistė Vasiai. Įsimintiniausios Didžiojo šeimų žygio akimirkos

Eurika Masytė siūlo sprendimą: priešlaikiniai Seimo rinkimai. Pritariate?

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti piliečių laisvių suvaržymus

Nida Vasiliauskaitė. Dabar klausimėlis: ką Ingrida?

Papunkčiui. Vytautas Sinica apie visuomenės susipriešinimą

Prof. dr. Andrius Macas. Kažkas čia ne taip (I)

Nida Vasiliauskaitė. Tradiciškai partijos skirdavosi idėjomis ir ideologijomis, bet tie laikai jau baigėsi

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Tarp teisės į gyvybę ir teisės į abortą

Vytautas Sinica. Apie siūlymą, kad šalys Europos Sąjungoje nebeturėtų veto teisės

Vytautas Rubavičius. Baltarusijos galvosūkis – Kremlius laimi?

Nida Vasiliauskaitė. Apie „vatnikus“ ir jų medžiotojus jorkšyrus: kurie iš jų yra tikroji politinė bėda

Keletas prezidento metinio pranešimo komentarų: P.Girdenis, J.Laučiūtė, A.Širinskienė, P.Saudargas, A.Švarplys

„Netiesos jausmas valstybėje palaukti negali“? – Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos metinis pranešimas

„Tradere“ leidyklos naujienos: Birželio sukilimo metinių proga leidžiama J. A. Antanaičio knyga „Tautos instinktas išlikti“

Citata. Dantė Aligjeris: apie neutralumo padarinius moralinių išbandymų metu

Jonas Kauneckas: visi turime su Nacionaliniu Susivienijimu reikalauti Referendumo arba kitos Visuomenės apklausos

Nida Vasiliauskaitė. Tai šitą jie vadina „komunikacija“ ir „profesionalumu“?

Jūratė Laučiūtė: Visiems, balsavusiems už TS-LKD partiją, siūlau pagalvoti, kas jums yra Lietuva

Naciukų* Lietuva? Aleksandras Nemunaitis primena, Tomas Baranauskas pataria

Vidmantas Valiušaitis. Tėvas apie Birželio sukilimą

Audrys Karalius. Padre…? Kodėl…?

Kaip naujojo kairuoliškumo ideologija užkariavo JAV universitetus – Krescencijus Stoškus primena prof. Česlovo Milošo liudijimą

Andrius Macas. Kaip mylėti vienodai?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.