Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena:  Viešpats su mumis!

Tiesos.lt redakcija   2020 m. gruodžio 20 d. 2:55

41     

    

Geroji Naujiena:  Viešpats su mumis!

Dovydo valdžią Viešpats sutvirtins

Dovydas gyveno savo rūmuose, ir Viešpats jam teikė ramybę su visais jo priešais aplinkui. Taigi karalius ir tarė pranašui Natanui: „Aš gyvenu kedriniuose rūmuose, o Dievo skrynia palapinėje stovi“. Natanas karaliui atsakė: „Visa, ką ketini, ir daryk, nes Viešpats su tavimi“. Tačiau tą naktį Viešpats kalbėjo Natanui: „Eik ir pranešk mano tarnui Dovydui: ‘Tai sako Viešpats: Nejaugi tu nori pastatyti man namus, kad juose aš gyvenčiau? Tave aš paėmiau iš ganyklos nuo bandos, kad būtum vadovas mano tautai Izraeliui. Visuose tavo žygiuose aš buvau su tavim. Visus tavo priešus sunaikinau tavo akyse ir išgarsinau tavo vardą, kaip vardą žemės didžiūnų.

Savo tautai Izraeliui parūpinau vietą ir įkurdinau ją, kad saugiau galėtų savo vietoje gyventi ir nebekęstų baimės, kad nedorėliai jos nebespaustų kaip anksčiau, tais laikais, kada savo tautai Izraeliui aš paskyriau teisėjus. Tau suteikiau ramybę su visais tavo priešais. Tad Viešpats tau praneša, kad pats tau namus pastatysiąs. Kai, pasibaigus tavo dienoms, tu ilsėsies pas tėvus, aš tavo palikuonį, kilusį iš tavęs, paskirsiu tavo įpėdiniu ir sutvirtinsiu jo viešpatavimą. Aš jam būsiu tėvas, o jis man bus sūnus. Tavo namai ir valdžia mano globojami tvers amžiais; tavo sostas visada bus tvirtas’“ (2 Sam 7, 1–5. 8–12. 14. 16).

* * *

Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius

Aš, Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius,
kartų kartoms savo burna garsinsiu tavo ištikimybę.
Juk parašyta: „Santarvės malonė užtikrinta amžiams“.
Tvirta kaip dangus tavo, Dieve, ištikimybė.
„Sudariau aš sandorą su išrinktuoju.
Aš Dovydui, savo tarnui, prisiekiau:
‘Giminę tavo amžiams sukūriau,
kartų kartomis tveriantį sostą tau pastatysiu’.
Jisai man sakys: ‘Tu mano Tėvas, tu mano Dievas
ir priebėga man išsigelbėt’.
Aš būsiu per amžius jam maloningas,
tvirta pasiliks sandora mūsų“ (Ps 88, 2–5. 27. 29).

* * *

Paslaptis, nutylėta per amžinuosius laikus, dabar atskleista

Broliai! Tam, kuris gali jus padaryti stiprius, kaip sako mano Evangelija ir Jėzaus Kristaus skelbimas, sekant apreiškimu paslapties, nutylėtos per amžinuosius­ laikus, o dabar atskleistos ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtos visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui, – vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė amžių amžiais! Amen (Rom 16, 25–27).

* * *

Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų

Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.

Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai, tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė (Lk 1, 26–38).

* * *

Laukdami Atpirkėjo – Dievo su mumis – gimimo kviečiame Tiesos.lt skaitytojus jungtis maldoje už Lietuvą Tiesoje.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime Tėvą malonės pažinti Jo valią ir drąsos jai tarti TAIP – tegul mūsų gyvenimas liudija mūsų žodžius, o susitikimo su Jėzumi džiaugsmas suteiktų tikrąją Dievo vaikų laisvę ir pripildytų mūsų kasdienybę neišblėstančios vilties. Teišvaduoja Viešpats mūsų tautą iš piktojo pinklių, teapvalo ją ir tesaugo. Ir teapšviečia išminties Dvasia valdžios žmones ir įstatymų leidėjus, kad jie vestų savo tautas teisumo takais.
Prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

 

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Atnaujinkime santykį su Dievu  
4 Advento sekmadienis

Priartėjome prie šv. Kalėdų slenksčio. Ar sėkmingai jį peržengsime ir džiaugsmingai švęsime Jėzaus Gimimą, ar prie jo sustosime su kalėdinėmis dovanėlėmis šiemet tik šeimos ratelyje, tai priklausys, koks yra mūsų santykis su Dievu.

Žmogus yra laisvas ir gali visiškai atmesti Dievą, tarsi jis neegzistuotų; maža to, gali net pats bandyti stoti į Dievo vietą. Vienas mūsų dienų ateistas savo knygoje „Žmogus dievas“ teigia, kad Dievas neegzistuoja, o žmogus, panašiai kaip beždžionė ar kiti gyviai, neturi jokios sielos ir kad dar mūsų amžiuje bus sukurti tokie protaujantys robotai, jog jais žmogus valdys ne tik žemę, bet ir Visatą – bus kaip Dievas.

Gundytojas žmonijos aušroje įtikinėjo pirmuosius tėvus neklausyti Dievo; žadėjo, jei paklausysią jo, būsią kaip dievai. Dievais norėjo būti ir komunizmo kūrėjai, ir matėme, kokį rojų sukūrė žemėje. Šiandien tokiais dievais nori tapti siekiantieji absoliučios laisvės, kurios nevaržytų net prigimtinis įstatymas.

Kita dalis žmonių neneigia Dievo buvimo, bet santykis su juo yra labai miglotas. Jie tiki, kad egzistuoja kažkokia aukštesnė jėga, bet gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų ir su juo nepalaiko jokio santykio. Dažniausiai šių žmonių gyvenime pilna įvairiausių prietarų; neatsitiktinai internetiniai portalai nestokoja astrologinių pranašysčių. Jei nebūtų poreikio, tokių „pranašysčių“ niekas nereklamuotų.

Lietuvoje dauguma žmonių tiki į vieną Triasmenį Dievą. Jie priima Evangeliją, meldžiasi, tačiau jų maldos dažnai susideda tik iš prašymų: Dieve, duok sveikatos, padėk bėdoje, globok vaikus ir pan. Jie būna laimingi, kai įvyksta tai, ko prašė, ir nelaimingi, jei jų prašymai lieka be atgarsio. Jie norėtų, kad Dievas jiems tarnautų – išpildytų visus norus. Iš tikrųjų žmogus turi tarnauti Dievui, o ne atvirkščiai.

Pagaliau yra tikinčiųjų, kuriems gražiausiai atstovauja Švč. Mergelė Marija. Evangelija pasakoja apie angelo Gabrieliaus apsilankymą pas Mariją. Dangaus pasiuntinys ją pasveikino ir paskelbė žinią, jog Marija pagimdys sūnų, kuris vadinsis Aukščiausiojo Sūnumi, ir jo viešpatavimui nebus galo (plg. Lk 1, 26–38). Marija, išsiaiškinusi, kaip tai įvyks, pasakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“

Marija nesiaiškino, ką reikš buvimas Aukščiausiojo motina – ar jos gyvenimo kelias bus gėlėmis, ar erškėčiais nuklotas; ji pasitikėjo Dievu ir besąlygiškai priėmė jo valią. Evangelija pasakoja, ką teko išgyventi Marijai, kai ji lydėjo Sūnų į Golgotą ir buvo jo kančios bei mirties ant kryžiaus liudininke. Panašus į Mariją turėtų būti kiekvienas krikščionis – nuoseklus Jėzaus sekėjas.

Palaimintasis Teofilius Matulionis, turėdamas karčią sovietinių lagerių patirtį, pokario metais nesuabejojo tvirtai ginti Bažnyčios teises, nors aiškiai žinojo, kad už tai reikės skaudžiai sumokėti. Septynerius metus vyskupas praleido Vladimiro kalėjime ir bausmės laikui pasibaigus negalėjo tarnauti kaip Kaišiadorių vyskupijos ganytojas.
Po kelių dienų švęsime Jėzaus Kristaus Gimimo šventę. Sąmoningiems tikintiesiems šv. Kalėdos yra didelio džiaugsmo šventė: Dievas regimu būdu ateina į žmonijos istoriją, kad prikeltų žmogų iš nuodėmės ir padėtų jam gyventi tiesoje bei meilėje. Jėzus ateina į mūsų tarpą ne tam, kad panaikintų kančią, bet kad sutinkami kryžiai ir kryželiai vestų mus į amžinąjį gyvenimą.

Linkiu visiems sulaukti Jėzaus Gimimo šventės panašiai, kaip Jo gimimą pasitiko Švč. Mergelė Marija ir šv. Juozapas. Be savo meilės jie neturėjo nieko, kuo būtų galėję apdovanoti gimusį dieviškąjį Kūdikį; jų didžiausia dovana buvo tik pasiryžimas visur ir visada vykdyti Aukščiausiojo valią. Per šv. Kalėdas ir mes padovanokime Betliejaus Kūdikiui panašią dovaną.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Popiežiaus Pranciškaus katechezė       2020-12-25 13:23

Dvasia keliaujame į Betliejų
Paskutinio prieš Kalėdas trečiadienio katechezėje popiežius Pranciškus pasiūlė keletą minčių apie tai, kas yra Kristaus gimimas, kaip šiai iškilmei ruoštis ir kaip ją švęsti.

Kalėdų nakties liturgijoje nuskambės angelo žinia piemenims: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 10–12).

Sekdami piemenų pavyzdžiu, ir mes, sakė Pranciškus, dvasia keliaujame į Betliejų, kur Marija pagimdė kūdikį ir paguldė jį ėdžiose, nes, kaip pastebi evangelistas Lukas, „jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 7). Kalėdos yra tapusios visuotine švente, net ir netikintys suvokia jų žavesį. Tačiau krikščionis žino, kad Kalėdos yra lemiamas įvykis, negęstanti ugnis, kurią Dievas uždegė pasaulyje, ir jos negalima painioti su trumpalaikiais dalykais. Labai svarbu, kad Kalėdų neužgožtų nei sentimentalumas, nei vartotojiškumas.

Todėl, pasak popiežiaus, būtina sustabdyti tam tikros supasaulėjusios mąstysenos plitimą, kai nesugebama suvokti, kas yra tas karštasis mūsų tikėjimo branduolys. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14), – tai iš tikrųjų yra Kalėdų branduolys. Tokia yra Kalėdų tiesa ir nėra kitos.

Kalėdos mus kviečia apmąstyti istorijos dramą, kurioje nuodėmės sužeisti žmonės nepaliaujamai ieško tiesos, gailestingumo, išganymo. Kita vertus, tęsė popiežius, Kalėdos – tai kvietimas apmąstyti Dievo gerumą, Dievo, kuris atėjo susitikti su mumis, norėdamas mums perduoti išganančią tiesą, apdovanoti mus savo draugyste ir pasidalyti su mumis savo gyvenimu.

Visa tai yra malonės dovana, gryna malonė, kurią gauname be jokių mūsų nuopelnų. Šią malonės dovaną mes gauname per Kalėdų paprastumą ir žmoniškumą. Ši dovana gali pašalinti iš mūsų širdžių ir minčių pesimizmą, kuris šiandien dėl pandemijos labai paplitęs. Galime įveikti nerimą keliantį sumišimo jausmą, neleisti savęs priblokšti pralaimėjimams ir nesėkmėms, naujai suprasti, kad tas vargšas vaikelis, paslėptas nuo daugybės žmonių akių ir bejėgis, yra pats Dievas, dėl mūsų tapęs žmogumi. Jėzus yra vienas iš mūsų. Dievas Jėzuje yra vienas iš mūsų.

Ši tiesa mums teikia labai daug džiaugsmo ir drąsos, sakė popiežius. Dievas nežiūrėjo į mus iš viršaus ar iš tolo, nepraėjo pro šalį, nesišlykštėjo mūsų varganumu, bet visiškai prisiėmė mūsų prigimtį ir visą mūsų žmogiškumą. Jis yra vienas iš mūsų. Jis yra toks, kaip mes. Jis neatmetė nieko, kas žmogiška, išskyrus nuodėmę. Jame yra visą žmogystė. Jis prisiėmė viską, kas mes esame, tapo toks, kokie mes esame. Kalėdos yra įsikūnijusios meilės šventė, meilės, dėl mūsų gimusios Jėzuje Kristuje. Jėzus Kristus yra tamsoje šviečianti žmonių šviesa. Jis suteikia prasmę žmogaus gyvenimui ir visai istorijai.

Popiežius atkreipė dėmesį į dar vieną, visiems nesunkiai pasiekiamą rengimosi Kalėdoms būdą – tylų prakartėlėje pavaizduotos Jėzaus gimimo scenos meditavimą. Prakartėlė – tai tarsi katechezė, paaiškinimas tos tikrovės, to įvykio, apie kurį kalba Evangelija.

Prašykime malonės nustebti šio slėpinio, šios labai švelnios, labai mūsų širdžiai artimos tikrovės akivaizdoje, ragino popiežius. Viešpats mums tesuteikia malonę nustebti, tesuteikia malonę su juo susitikti, prie jo priartėti. Taip mes tapsime artimesni vieni kitiems, mumyse atsiras daugiau švelnumo. Šiandien mums labai reikia švelnumo, kai slegia tiek daug negandų, kai esame labai pasiilgę kito žmogaus apkabinimo. Jei pandemija privertė mus laikytis atstumo, Jėzus prakartėlėje mums rodo švelnumo kelią, kad tarp mūsų būtų daugiau artumo, daugiau žmoniškumo. Eikime šiuo keliu, baigė katechezę popiežius Pranciškus ir visiems palinkėjo: „Džiugių Kalėdų!“ (JM / Vatican News)

Mons. Adolfas Grušas       2020-12-24 17:48

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimas (Kalėdos)
Dievas yra nenuspėjamas ir neįtikėtinas: Jis yra garbės Viešpats, kuris negyvena garbėje, šviesos Dievas, kurio nematome šviesoje, Dievas, neieškantis viešumos, bet atrandamas širdies slaptumoje. Tiesa, mes turime ženklų, kad galėtume Jį atpažinti: kūdikį, vystyklus, ėdžias…
KALĖDŲ ATRADIMAI

Vertinant Kalėdas „poetine“ prasme, viskas atrodo paprasta ir lengva: įėję į bažnyčią randame kūdikį prakartėlėje, o jeigu ją parengėme namuose, tai netgi nereikia peržengti namų slenksčio. Parduotuvėse randame viską, kas reikalinga šventei: girliandas, lemputes, spalvotus balionus, fejerverkus, skanumynus švenčių stalui. Tiesa, ten niekada nebūna vietos Kūdikėliui…
Tuo tarpu, pamėginę suvokti Kalėdų nakties prozą ir įsigilinti į jos slėpinį,  susiduriame su „labai išsigandusiais“ piemenimis, kurie tą naktį „sergėjo savo bandą“… tą naktį, kuri tapo šviesi, lyg diena, o „juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa“. Po to jų gyvenime vėl bus tamsu, o naktimis švies tik žvaigždės ir mėnulis, tačiau tą akimirką jų širdyse buvo svarbi vienintelė išgirsta žinia: „Rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“.

Lengva tai pasakyti, tačiau žymiai sunkiau apsispręsti, ką daryti: reikėjo rengtis į kelią, užgesinti laužą, surinkti gyvulius, palikti patogią išsirinktą vietą ir eiti… nežinia kur. Reikėjo miesto pakraštyje ieškoti tų lemtingų ėdžių, bandyti tai vienoje, tai kitoje vietoje. Mums, išlepintiems modernių ryšių žmonėms, toks ieškojimas atrodo pernelyg sudėtingas, o dar sunkiau suprasti, jog, norint „surasti“, reikia „ieškoti“, o, prieš pradedant ieškoti, reikia ir kažką „palikti“.

Leidžiantis į Dievo paieškas tenka atsisakyti to, kas teikia saugumą, gali tekti palikti namų jaukumą, paruoštą valgį ant stalo, saugiai užrakintas namų duris. Savo namus mes laikome tvirtove, kurią reikia apsaugoti, tuo tarpu neatkreipiame dėmesio, jog patį pikčiausią savo priešą nešiojamės širdyje. Viešpats Jėzus neatsitiktinai yra sakęs: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“, tad ir žmogus, trokšdamas surasti Dievą, pirmiausia privalo Jį įsileisti į savo širdį.

Ieškojimas – tai ne vien fizinis veiksmas, bet visų pirma širdies nuojauta, jog kažko stinga pilnaverčiam gyvenimui. Ieškoti – tai kartu ir išsivaduoti iš baimės: kad kažkas nepasiseks, kad pastangos bus veltui, kad reikės pradėti iš pradžių, kad paklysime, kad atsitrenksime į užvertas duris… Nėra navigatoriaus, kuris parodytų nežinia kur esantį tikslą.

„Rasti“ – tai pats sunkiausiai suvokiamas Kalėdų elementas, nes nėra pasakyta, jog rasime kaip tik tai, ko ieškojome ar manėme surasią. Dievas yra nenuspėjamas ir neįtikėtinas: Jis yra garbės Viešpats, kuris negyvena garbėje, šviesos Dievas, kurio nematome šviesoje, Dievas, neieškantis viešumos, bet atrandamas širdies slaptumoje. Tiesa, mes turime ženklų, kad galėtume Jį atpažinti: kūdikį, vystyklus, ėdžias, bet pernelyg dažnai prie jų ir pasiliekame, nemėgindami suvokti gilesnės jų prasmės.

„Kūdikis“… silpnumo ženklas. Jis negali likti gyvas, jei niekas nepasirūpins juo, tačiau drauge tai ir pavojingas ženklas, nes kūdikio švelnumas gali vėl paskandinti mus kalėdinėje poezijoje, ir mes pamiršime paklausti savęs, kaip atsitiko, kad Dievas nusprendė pasirodyti mums ne galybėje, o silpnume, apvainikuotame gėdinga pasmerktojo mirtimi.

„Vystyklai“… pirmasis gimusio Kūdikio rūbas, primenantis įkapių skepetą, kurią Petras ir Jonas rado kape „suvyniotą atskirai“. Beveik perregimas audeklas, leidžiantis įžvelgti visą dieviškojo Kūdikio žmogystę, vis dėlto nėra tai, kas papuoštų mūsų gatves ir namus šiomis dienomis.

„Ėdžios“… Tai ne lopšelis, kuriame galime patogiai paguldyti Vaikelį. Jos, visiškai netinkamos žmogui, prikimštos šieno, yra atmetimo ženklas, kai, anot apaštalo Jono, Viešpats „atėjo pas savuosius, o savieji jo nepriėmė“. Jos veikiau panašios į Kryžių, kuomet žmonija galutinai atsisakys savo Dievo.

Visa tai yra Kalėdų poezijoje randami ženklai, išvaduojantys mus iš poetiškų nuotaikų ir Kalėdų nakties sakmės, tačiau drauge leidžiantys įžvelgti kitą galimybę: tapti Dievo ieškotojais, kad kiekviena mūsų gyvenimo diena galėtų tapti Kalėdomis.

Kad Viešpats kasdien gimtų mūsų širdyse…

KRISTAUS GIMIMAS Kalėdos       2020-12-24 17:35

Kalėdų nakties Mišios
Evangelija (Lk 2, 1–14)

  Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.
  Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.
Jiems tenai esant, prisiartino jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
  Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Staiga prie angelo atsirado gausinga dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama:
  „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“

KRISTAUS GIMIMAS Kalėdos       2020-12-24 17:34

Kalėdų nakties Mišios
Antrasis skaitinys (Tit 2, 11–14)

  Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties – mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 2, 10–11)

P.  Aleliuja. – Aš skelbiu jums didį džiaugsmą: šiandien jums gimė Išganytojas –
              Viešpats Mesijas. – P. Aleliuja.

KRISTAUS GIMIMAS Kalėdos       2020-12-24 17:33

Kalėdų nakties Mišios
Psalmė (Ps 95, 1–3. 11–13)

P.  Šiandien mums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.

  Viešpačiui naują giesmę giedokit,
  giedokite jam visos šalys.
  Giedokite Viešpačiui,
  šlovę duokit jo vardui. – P.

  Skelbkit kasdien, kad jis išganymą neša.
  Skelbkit pagonims jo garbingumą,
  tautoms – jo nuostabius darbus. – P.

  Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė.
  Tešniokščia jam jūra, pripildyta gyvių.
  Laukai su javais tegu kelia linksmybes.
  Tegu girių medžiai Viešpačiui siaudžia. – P.

  Kai jis šit ateina,
  ateina tvarkyti pasaulio.
  Jis tvarko pasaulį teisingai,
  ištikimiausiai valdo žmoniją. – P.

KRISTAUS GIMIMAS Kalėdos       2020-12-24 17:32

Kalėdų nakties Mišios
Pirmasis Skaitinys

(Iz 9, 1–3. 5–6)

  Tauta, kuri vaikščioja patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje užtekės šviesybė. Tu sukelsi linksmybę ir didelį džiaugsmą. Jie linksminsis tavo akivaizdoje, kaip linksminasi žmonės pjūties metu, kaip džiūgauja grobį dalijant. Juk tu išardysi juos slėgusį jungą, sulaužysi vergusį vėzdą – gainiotojo lazdą, kaip Midiano dieną.
  Mums kūdikis gimė, sūnus gi mums duotas. Ant jojo pečių viešpatavimas. Vadins jį vardais: „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Taikos Kunigaikštis“. Didi jo valdžia, ir taika begalinė. Valdys jis Dovydo sostą ir jo karalystę. Jis stiprins ir grįs ją teisybe ir teise nuo šiol ir per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas šitai įvykdys.

Gruodžio 24 d. Ryto šv. Mišių        2020-12-24 5:57

Evangelijos skaitinį komentuoja br. Arūnas Peškaitis OFM
Šita ištrauka yra ne kas kita kaip Zacharijo giesmė. Iš tikrųjų, ką šlovino jo lūpos, kai atgavo jis amą, atgavo kalbą. Šitos lūpos šlovino Viešpatį, Izraelio Dievą. Zacharijas, kupinas šventosios Dvasios, pranašavo apie galingą Gelbėtoją. Šiandien sakome, kad jis pranašavo apie Jėzų, Zacharijo nuotaikos tą dieną kai jam atsivėrė lūpos: ar jis numanė, tai, kas ateina, gal žinojo, apie ką jis kalba. Tik suprato vieną dalyką – atėjo diena, kai Dievui galima atiduoti visą šlovę, visą garbę, ir nieko nepasilaikyti sau, nes dabar jau baigėsi laikas, kai patys kovojome, ir Izraelio tauta kovojo, užiminėjo žemes ir buvo nuolanki karaliams, kartais buvo nenuolanki Dievui.
Dabar yra kitas laikas – pats Jis, Viešpats, ateina, tas, kuris išgelbės visus nuo priešų, tas, kuris galiausiai bus mūsų viltis ir mūsų paguoda, o jo sūnus, Aukščiausiojo pranašas, eis kelio Viešpačiui nutiesti. Ši giesmė graži ir labai įprasta, mes kartais galime pasiklysti jos prasmių labirintuose, jos netikėtame iškilmingume ir galbūt prisiminti savo patirtis ir tai, kad per amžius, šimtmečius daugybė mesijų pretendavo į tą rangą ir turėjo daugybę pranašų, galiausiai pačioje Biblijoje kalbama apie Antikristą, apie tą antimesiją, kuris irgi ateis su savo pranašu, apie žvėrį, kuris iškils ir pradės valdyti žemės gentis. Iš tikro tyra širdis reikalinga klausant šitos giesmės žodžių, nes tie žodžiai tarsi mums gali pažadinti ne tik susižavėjimą ir laukimą, bet ir abejonę, ar tikrai tada tas vienintelis mus išgelbės, galiausiai – ar mes turime laukti Išgelbėtojo, nes iš tikrųjų visi išgelbėtojai pasirodė niekas, ir mums galiausiai nieko kito nebelieka, kaip pasitikėti savo išmintimi, demokratija, tais visuomenės tvarkymo mechanizmais, kurie kažkiek harmonizuoja pačią visuomenę, ją struktūrizuoja ir leidžia mums joje gyventi. Bet šita giesmė nėra apie tai . Visi išgelbėtojai ir mesijai buvo parodija to, ką Zacharijas pranašauja apie Viešpatį, Izraelio Dievą, kuris ateina. Parodija ta prasme, jog jei ėmėsi tvarkyti mūsų gyvenimą, tačiau tas, apie kurį pranašavo Jono tėvas Zacharijas, yra tas, kuris vėliau pasakys – aš nesu tam, kad tvarkyčiau jūsų reikalus, dalyčiau žemę ar panašiai, kad galėčiau tam tikru būdu spręsti jūsų ginčus, aš esu tas, kuris ateina pakeisti jūsų širdies, ir nieko daugiau man nereikia, jūsų širdies keitimosi, ir tai taip pat yra jūsų atsakomybė ir kelias.
Išgelbėjimas to, kuris ateina, yra pirmiausia sandoros išgelbėjimas, tai yra sandora, kilusi iš Abraomo priesaikos, priesaikos Abraomui. Tai yra Dievo veiksmas. Mes esame patekę į padėtį tų, kurie laukia, ir tų, kurie atsakingai liudija. Mūsų pasikeitimas nėra pirmiausia struktūrų ir visuomeninių judėjimų pasikeitimas, nėra politikų – vienų ar kitų – pasmerkimas ar išaukštinimas, mūsų pasikeitimas yra nešantis viltį. Vilties giesmė. Taip galėčiau pavadinti Zacharijo giesmę. Būtent viltis jį skatina kalbėti, Šventoji Dvasia gimdo viltį, vilties jis įsitveria. Matydamas savo vaikelį, jis kalba apie to vaikelio misiją, apie misiją skelbti nuodėmių atleidimą, gyvenimą, kuriame įveikta nuodėmė, kuriame nugalėta nuodėmė, gyvenimą, kuris pašvęstas tam, kuris ateina, kuris visada ateina, kuris ateina šiandien, artėjant Kalėdoms.
Jei mes dažnai sakome, kad kiekvienos Mišios šiandien yra Velykos, Jo Prisikėlimo skelbimas, tai tam tikru atžvilgiu kiekvienos Mišios yra ir Kalėdos.
Jis ateina, Jis ateina ir Jis gimsta. Jo gimimo istoriškumo liudytojas, išrašęs nuostabią Zacharijo giesmę, kartu padaro šį gimimą ne tik istorijos įvykiu, jis daugiau negu istorija. Luko istorinis pasakojimas išsiveržia iš istorijos ribų ir pasakoja jau Dievo ir žmogaus santykio istoriją, o tai nėra istorija, išmokstama vadovėliuose, kurią patiri studijuodamas, tyrinėdamas dokumentus ar archyvus, rašydamas įdomias ir reikalingas knygas. Tai istorija, kurioje Dievas pasakoja, kaip Jis kuria laukiančias širdis, kurioje Dievas prakalbina Zachariją, kurioje Mesijas ateina, kad išgelbėtų veiksmui ir aktyviai meilei, veikimui, kuriam nėra neapykantos.
Bernardinai.lt

Gruodžio 24 d. Ryto šv. Mišių        2020-12-24 5:56

Evangelijos Mąstymas
Prašyti stipraus Dievo ilgesio ir džiaugsmo, besiartinant Šventai Nakčiai

Įsiklausysiu į Zacharijo maldą, kuri paruošia mane Dievo „apsilankymui“. Prašysiu Šventosios Dvasios, kad pripildytų mane budraus Išganytojo laukimo.

*

Zacharijas šlovina Dievą, kad pažadino galingą gelbėtoją savo tarno namuose. Mąstysiu apie savo namus. Ar pajėgiu šlovinti Dievą už viską, ką jis daro mano gyvenime? Ar pastebiu Jo išganančią galią? Už ką norėčiau Jį šlovinti labiausiai?

*

Zacharijas išvardina gėrybes, kuriomis Dievas jį apdovanojo: išgelbėjo nuo priešų, nuo baimės, parodė gailestingumą, atsiminė sudarytą sandorą, davė jam sūnų, kuriam patikėjo ypatingą misiją. Pasiliksiu su Zachariju jo džiaugsme.

*

Pamėginsiu išvardinti Dievo akivaizdoje didžiausias geradarybes, kurias aš patyriau savo gyvenime Jo dėka. Išvysiu Dievo ištikimą meilę ir rūpestį manimi. Džiaugsiuosi savo pašaukimu.

*

Kartu su Zachariju šlovinsiu Dievo nuoširdų gailestingumą, su kuriuo kasdien mane aplanko, siųsdamas man Jėzų – Tekančią Saulę. Jis nori mane išvesti iš mano gyvenimo tamsybių.

*

Jėzus nori gimti vidury nakties tam, kad susitiktų pirmiausia su tais, kurie gyvena šešėlyje ir mirties tamsoje. Pakviesiu Jėzų į tamsiausias savo gyvenimo vietas ir prašysiu, kad perkeistų jas į Šventąją Naktį, Jo gimimo Naktį!

*

Ar yra manyje kas nors, kas mane neramina, užgožia džiaugsmą ir Išganytojo laukimą? Pasakysiu apie tai Jėzui. Prisiglausiu prie Jėzaus ir kantriai kartosiu:

„Nukreipk mano žingsnius į ramybės kelią“.

Kasdienapmastau.lt

Gruodžio 24 d. Ryto šv. Mišių        2020-12-24 5:53

Evangelija (Lk 1, 67–79)

  Jono tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:
  „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą – priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.
  O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones išganymo mokslo, kad būtų atleistos jiems nuodėmės dėl didžio mūsų Dievo gailestingumo, kuris apsireiškė mums lyg saulė iš dangaus aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“.

  Katalikai.lt

Gruodžio 24 d. Ryto šv. Mišių        2020-12-24 5:52

Dievo Žodis
Psalmė (Ps 88, 2–5. 27. 29)

P.  Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius.

  Aš, Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius,
  kartų kartoms savo burna garsinsiu tavo ištikimybę.
  Juk pasakyta: „Santarvės malonė užtikrinta amžiams“.
  Tvirta kaip dangus tavo, Dieve, ištikimybė. – P.

  „Sudariau aš sandorą su išrinktuoju.
  Aš Dovydui, savo tarnui, prisiekiau:
  ‘Giminę tavo amžiams sukūriau,
  kartų kartomis tveriantį sostą tau pastatysiu’. – P.

  Jisai man sakys: ‘Tu mano Tėvas, tu mano Dievas
  ir priebėga man išsigelbėt’.
  Jo giminei leisiu gyvuoti per amžius,
  ilgai kaip dangus stovės jojo sostas“. – P.
   

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Aušrine žvaigžde, amžinosios šviesos spindesy,
              teisingumo saule, ateik ir apšviesk, kurie tūno tamsybėse ir mirties šešėlyje. – P. Aleliuja.

Gruodžio 24 d. Ryto šv. Mišių        2020-12-24 5:52

Dievo Žodis
Skaitinys (2 Sam 7, 1–5. 8b–12. 14a. 16)

  Dovydas gyveno savo rūmuose, ir Viešpats jam buvo suteikęs ramybę nuo visų jo priešų aplinkui. Kartą karalius tarė pranašui Natanui: „Aš gyvenu štai kedriniuose rūmuose, o Dievo skrynia palapinėje stovi“.
  Natanas karaliui atsakė: „Visa, ką ketini, ir daryk, nes Viešpats yra su tavim“.
  Tačiau tą naktį pasiekė Nataną Viešpaties žodis: „Eik ir pranešk mano tarnui Dovydui: ‘Štai ką sako Viešpats: Nejaugi tu nori man pastatyti namus, kad aš juose gyvenčiau? Tave aš paėmiau nuo bandos iš ganyklos, kad būtumei mano tautos Izraelio vadovas. Buvau su tavimi visuose tavo žygiuose, tavo akivaizdoje sutriuškinau visus tavo priešus ir tavo vardą padariau didingą, prilygstantį vardui pasaulio didžiūnų.
  Aš parūpinau vietą savo tautai Izraeliui ir taip ją įkurdinau, jog saugiai gyventi savo vietoje galėtų ir baimės nekęstų. Nedorėliai jos nebespaus kaip anksčiau,– nuo tada, kai aš savo tautai Izraeliui paskyriau teisėjus. Tau suteikiau ramybę nuo visų tavo priešų. Dabar tau Viešpats praneša pats tau namus pastatysiąs.
  Kai, tavo dienoms pasibaigus, ilsėsies pas tėvus, aš tavo palikuonį, kilusį iš tavęs, paskirsiu tavo įpėdiniu ir sutvirtinsiu jo karalystę. Aš būsiu jam tėvas, o jis man – sūnus.
  Tavo namai ir tavo karalystė mano dėka tvers amžiais; tavo sostas visada bus tvirtas’“.

Kun. Rolandas Karpavičius       2020-12-23 6:16

Jonas Krikštytojas – Senosios sandoros kunigo Zacharijo ir Elzbietos sūnus, gimęs tėvams esant seniems; Jėzaus giminaitis, tik keliais mėnesiais vyresnis už Jėzų. Apie Jono vaikystę nieko nėra žinoma. Žinoma, jog jis dalį laiko praleido Judėjos dykumoje, šiauriniame Negyvosios jūros pakraštyje, ten taip pat gyveno atsiskyrėlių esėjų bendruomenė (jos raštai, vadinami Negyvosios jūros ritiniais, buvo rasti 1947 m.), kitaip vadinama Kumrano bendruomene.
Mums krikščionims svarbiausia tai, kuo Jonas Krikštytojas tikėjo ir ko mokė. Kodėl apie jį būriavosi minios? Kuo jis traukė žmones? Jonas Krikštytojas tikėjo Mesiju. Jonas nebuvo atsiskyrėlis, maištininkas ar uždarumo šalininkas. Priešingai, jis visiems žydams pamokslavo apie tai, kad apyskaitos diena artėja. Visi privalo išpažinti savo nuodėmes, atgailauti ir priimti krikštą vandeniu, simbolizuojantį atpirkimą, ir šitaip pasirengti Paskutiniajam teismui. Jis siekė atsiliepti į Izaijo raginimą: „Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį” (Iz 40, 3) Iš Naujojo Testamento liudijimų matyti, jog Krikštytojo asmenybė buvo išties labai stipri.
Jono Krikštytojo skelbiamas atsivertimo krikštas (Mk 1, 4) atskleidė, kad Dievo tautos narys yra pirmiausiai tas, kuris gyvena atnaujintą gyvenimą ir nededa savo vilčių vien tik į žydišką kilmę ar į gyvenimo būdą. Kiekvieną sykį atsigręždamas į Dievą, žmogus turi išpažinti savo tikėjimą trejopa prasme. Pirma, jis turi pripažinti sau pačiam savo nuodėmes. Antra, žmogus turi išpažinti savo kaltybes tam, kuriam nusikalto. Trečia, jis turi išpažinti savo kaltę Dievo akivaizdoje. Nes žmogaus nuodėmės visada žaloja patį žmogų, žeidžia jį supančią visuomenę ir trukdo būti teisiame santykyje su Dievu. Taip Jono Krikštytojo skelbimas yra aktualus šių laikų krikščionims.

 

Šv. Jonas Auksaburnis       2020-12-23 6:14

Mes nešiojame Kristaus vardą
Praėjus keliems amžiams po Jono Krikštytojo, kitas Jonas, šventasis Jonas Auksaburnis (apie 350–407 m.) čia dalijasi savo apmąstymais apie mums Dievo duodamą vardą: Tai Dievas pavadino Abramą Abraomu, Sarai – Sara, Jokūbą – Izraeliu (Pr 17, 5. 15; 35, 10). Daugeliui Jis davė vardus tuoj po jų gimimo – Izaokui, Samsonui ir kitiems, minimiems Izaijo ir Ozėjo (Pr 21, 3. 6; Ts 13, 24; Iz 8, 3; Oz 1, 3–8). Kitiems tas vardas atitekdavo po to, kai jį būdavo davę tėvai, kaip tie, mano paminėtieji arba Jozuė, Nuno sūnus (Sk 13, 16). Protėviai turėjo paprotį duoti vardus pagal aplinkybes (...). Tai nebuvo daroma šiaip sau: taip vardas jiems primindavo Dievo geradarybes ir skambėdavo jį girdintiems kaip nuolatinis pranašystės priminimas. Būtent šitaip Dievas nuo pat pradžių pavadino Joną (Lk 1, 13). (...) Jeigu anuomet kiekvienas gaudavo skirtingą vardą, tai dabar mes visi turime vieną ir tą patį vardą, didžiausią iš visų – „krikščionių“ vardą, per kurį tampame Dievo vaikais, jo draugais, netgi jo kūnu. Kadangi šitokio vardo, geriausio už visus kitus pakanka mums išaukštinti ir padvigubinti mūsų užsidegimą praktikuojant dorybes. Taigi, nedarykime nieko, kas būtų neverta tos garbės, kurią mums teikia šis vardas ir pamąstykime apie savo išskirtinį kilnumą: mes nešiojame Kristaus vardą!
Šv. Jonas Auksaburnis (Chrizostomas, 344–407 m.) būdamas Konstantinopolio vyskupu, stengėsi pašalinti į Bažnyčią įsiskverbusius piktnaudžiavimus ir ugdyti tikinčiųjų tikėjimą. Dėl to buvo dukart ištremtas ir mirė 407 m. tremtyje prie Juodosios jūros

IV Advento savaitės trečiadienio       2020-12-23 6:11

Evangelijos mąstymas
Prašyti gilios tiesos patirties, kad Dievas manęs troško dar prieš mano pradėjimą

Įeisiu į Elzbietos ir Zacharijo namus, kad kartu su jais džiaugčiausi Jono Krikštytojo gimimu. Stebėsiuosi neįprastu reginiu: pagyvenusio amžiaus moteris laiko glėbyje savo kūdikį. Su tikėjimu kartosiu: „Dievui nėra nieko neįmanomo“.

*

Pastebėsiu nustebusius kaimynus ir artimuosius. Stebuklingas Jono Krikštytojo gimimas primena man, kad kiekvienas gyvenimas yra Dievo stebuklas, Jo gailestingumo aktas. Ar pajėgiu stebėtis dėl savo gyvenimo ir už jį dėkoti?

*

Jono Krikštytojo istorija kalba man, kad kiekvienas žmogus turi „vardą“, kurį dar prieš jo pradėjimą  Dievas nešioja savo širdyje. Prieš tai, kai mama nešiojo mane po savo širdimi, Dievas pirmasis mane nešiojo savo širdyje. Džiaugsiuosi šia tiesa.

*

Stebėsiuosi Elzbietos ir Zacharijo laikysena. Jie yra laisvi nuo žmonių nuomonės spaudimo, ištikimai pasilieka prie Dievo valios. Zacharijas tuoj pat patiria tos ištikimybės vaisius. Kartu su juo šlovinsiu Dievą.

*

„Jį tikrai globojo Viešpaties ranka“. Jono Krikštytojo gyvenimas primena man, kad Dievas angažuojasi,  dalyvauja žmogaus istorijoje. Pažvelgsiu į savo istoriją. Prašysiu Dievo, kad padėtų man įžvelgti Jo veikimą mano gyvenime.

*

Jonas Krikštytojas augo ir tvirtėjo dvasia. Ką galiu pasakyti apie savo dvasinį augimą? Kas mane dvasiškai sustiprina, o kas susilpnina? Parašysiu Jono Krikštytojo, kad melstųsi šiandien kartu su manimi žodžiais:

„Galingasis Dieve, sustiprink mano Dvasią“.

Kasdienapmastau.lt

IV Advento savaitės trečiadienio       2020-12-23 6:09

EvangelijaLk 1, 57–66)

  Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę buvo suteikęs jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.
  Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.
  Kiti jai sakė: „Bet kad niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.
  Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą.
  Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.

Katalikai.lt

IV Advento savaitės trečiadienio       2020-12-23 6:08

Dievo Žodis
Psalmė (Ps 24, 4–5. 8–10. 14)

P.  Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.

  Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią,
  išmokyk mane takais tavo eiti.
  Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink,–
  juk tu esi mano Gelbėtojas ir Dievas. – P.

  Tiesus, malonus yra Viešpats,
  to dėlei klystantiems kelią parodys.
  Kukliųjų mintis kreips į tiesą,
  savo keliu mokys eit nuolankiuosius. – P.

  Elgiasi Viešpats teisingai ir gailestingai
  su tais, kas jo Sandoros ir įsakymų laikos.
  Viešpats savo gerbėjams – kaip draugas,
  savo mintis ir Sandorą savo jiems rodys. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Tautų karaliau, Bažnyčios akmenie kertini,
              ateik ir išgelbėk žmogų, tavo iš žemių sukurtą. – P. Aleliuja.

IV Advento savaitės trečiadienio       2020-12-23 6:08

Dievo Žodis
Skaitinys (Mal 3, 1–4. 23–24)

  „Štai aš siunčiu savo skelbėją, kad jis man kelią nutiestų. Ir ūmai į savo šventyklą ateis Valdovas, kurio jūs trokštate, sandoros pasiuntinys, kurio jūs norite. Štai jis ateina! – sako kareivijų Viešpats. – Tačiau kas ištvers jo atėjimo dieną? Ir kas išlaikys, kai jis pasirodys? Mat jis kaip lydytojo ugnis, kaip skalbėjų šarmas. Jisai atsisės tirpdyti ir valyti sidabro: švarius padarys Levio sūnus, išgrynins lyg auksą ir sidabrą. Tada jie kaip dera aukos Viešpačiui atnašas. Ir Viešpačiui bus maloni Judo ir Jeruzalės auka, kaip senovės laikais, kaip seniai praėjusiais metais.
  Štai aš jums pranašą Eliją atsiųsiu, prieš Viešpaties dienai ateinant – dienai didingai ir baisiai. Jis širdį tėvų vėl nukreips į vaikus ir širdį vaikų – į jų tėvus; kitaip aš atėjęs prakeikčiau tą šalį“.

Benediktas XVI       2020-12-22 18:32

Marija, tikėjimo ir šventumo veidrodis
Tarp šventųjų išsiskiria Marija, Viešpaties Motina, viso šventumo veidrodis. Luko evangelijoje matome ją gailestingosios meilės dvasia talkinant pusseserei Elzbietai, pas kurią ji „prabuvo apie tris mėnesius“ (1, 56), kad padėtų jai baigiamuoju jos nėštumo laikotarpiu. „Mano siela šlovina Viešpatį“, – taria ji per tą apsilankymą, taip išreikšdama viso savo gyvenimo programą: nestoti pačiai į vidurį, bet užleisti vietą Dievui, kurį ji sutinka melsdamasi ir tarnaudama artimui, – tik tada pasaulis pasidarys geras. Marija didinga tuo, kad nori aukštinti ne save, bet Dievą. Ji yra nuolanki: nori būti tik Viešpaties tarnaitė (plg. Lk 1, 38–48). Marija žino, og prie pasaulio išganymo gali prisidėti ne per savo darbus, bet atiduodama save veikiančiojo Dievo dispozicijai. Ji yra vilties moteris: tiktai dėl to, kad ji tiki Dievo pažadais ir laukia Izraelio išganymo, angelas gali prie jos prisiartinti ir pašaukti lemiamai pasitarnauti šių pažadų labui. Ji yra tikėjimo moteris: „Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45), – sako jai Elzbieta. Tas Magnificat – tarsi, taip sakant, jos sielos atvaizdas – aiškiai nuaustas iš Šventojo Rašto siūlų, Dievo žodžio siūlų. Taip aikštėn iškyla, kad Dievo žodis jai tikrai yra tartum namai, iš kurių ji natūraliai išeina ir į kuriuos vėl pareina. Ji kalba ir mąsto Dievo žodžiu; Dievo žodis tampa jos žodžiu, ir jos žodis kyla iš Dievo žodžio. Be to, matyti, kad jos mintys atitinka Dievo mintis, kad jos valia ir Dievo valia vieningos. Giliai perskverbta Dievo žodžio, ji galėjo tapti įsikūnijusio Žodžio motina. Galiausiai Marija yra mylinti moteris. Kaip kitaip galėtų būti? Kaip tikinti ir mąstanti Dievo mintimis ir norinti to paties, ko ir Dievas, ji negali būti kitokia – tik mylinti. Tą rodo jos tylūs veiksmai, minimi Evangelijos pasakojimuose apie vaikystę. Tą rodo vestuvės Kanoje, kur ji jautriai pastebi sutuoktinių poreikį ir atkreipia į tai Jėzaus dėmesį. Tą suvokiame iš to, kaip nuolankiai ji pasitraukia į antrą planą Jėzaus viešojo gyvenimo laikotarpiu, žinodama, kad Sūnus dabar turi įsteigti naują šeimą ir kad motinos valanda vėl ateis kryžiaus akimirką, kuri yra tikroji Sūnaus valanda (plg. Jn 2,4; 13,1). Tada, pabėgus mokiniams, būtent ji stovės kryžiaus papėdėje (plg. Jn 19, 25–27), o vėliau, per Sekmines, apie ją susiburs Šventosios Dvasios laukiantys apaštalai (plg. Apd 1, 14).
Benediktas XVI Meditacija iš: Benediktas XVI, enciklika „Deus caritas est“ apie krikščioniškąją meilę, nr. 41, p. 56–57, 2006 m

Evangelijos komentaras       2020-12-22 5:56

  Komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Magnificat – Marijos džiaugsmo giesmė, prasidedanti žodžiais Magnificat anima mea Dominant (lot. „Mano siela garbina Viešpatį“), Katalikų Bažnyčioje giedama nuo senų laikų kaip dalis vakarinių mišparų.
Ši Marijos giesmė labai artima Senojo Testamento pranašo ir teisėjo Samuelio motinos Onos giesmei (1 Sam 2, 1–10), kuria ta dėkoja Dievui už ilgai lauktą kūdikį ir pabrėžia, jog Dievas išaukština nuolankiuosius.
Kadangi giesmėje nėra ypatingo sąryšio tarp Marijos nėštumo ir jos apsilankymo pas Elzbietą, Magnificat , išskyrus 48 eil., galėjo būti krikščionių žydų psalmė, kurią Lukas laikė tinkama šioje vietoje savo pasakojimui. Ji puikiai derinasi su Luko evangelijos temomis: džiaugsmas ir džiūgavimas Viešpatyje, Dievas lydi malone nuolankiuosius, netikėtas likimo lūžis, Senojo Testamento pažadų įvykdymas.
Dėl to Marijos giesmė yra drauge Dievo Motinos ir Bažnyčios, Siono Dukters ir naujosios Dievo tautos giesmė, padėkos už gausybę išganymo ekonomijoje išlietų malonių giesmė; giesmė „beturčių“, kurių viltį įgyvendino mūsų protėviams, „Abraomui ir jo palikuonims per amžius“, duoti ir išpildyti pažadai.
Bernardinai.lt

IV Advento savaitės antradienio       2020-12-22 5:54

Evangelijos Mąstymas
Prašyti žmogiško jautrumo ir paprastumo susitikimuose su žmonėmis

Žvelgsiu į Mariją, kuri Elzbietos namuose tarp kasdienių patarnavimų patiria gilų džiaugsmą dėl Jėzaus, kurį nešioja po savo širdimi, artumo. Paprašysiu Marijos, kad leistų man dalyvauti Jos dvasiniuose išgyvenimuose.

*

Pastebėsiu Elzbietos veide džiaugsmą, kuriuo ji dalijasi su Marija. Tai dvi moterys, kurios su nuolankumu išgyvena Dievo, galingai veikiančio jų gyvenimuose, artumą. Paprašysiu Marijos ir Elzbietos, kad išprašytų ramybės ir meilės malonės mano šeimai ir bendruomenei, ypač paskutinėms Advento dienoms.

*

Kokie yra mano santykiai su artimaisiais, šeimoje ir bendruomenėje? Ar sugebu pirmas ištiesti ranką visiems žmonėms be išimties? Ar yra tokių žmonių, kurių vengiu ir dėl įvairių priežasčių nesugebėčiau jiems patarnauti? Kokie tai žmonės? Nuoširdžioje maldoje paprašysiu Marijos, kad padėtų man juos priimti.

*

Žvelgsiu į Mariją, kuri pilna dėkingumo išlieja savo džiaugsmą Dievo akivaizdoje. Marija šlovina Dievą už Jo gerumą ir gailestingumą. Jame Ji atranda savo vertę ir orumą. Ji džiaugiasi savo pašaukimu.

*

Su dėmesiu ieškosiu Marijos dvasinio grožio jos himno Magnificat eilutėse. Kokie Dievo Motinos bruožai ypatingai mane paliečia? Žvelgsiu į Ją ir sotinsiu savo širdį Jos vidiniu grožiu.

*

Ką galiu pasakyti apie savo asmeninę maldą? Kaip galiu padaryti ją panašesnę į Marijos „Magnificat“?

Kasdienapmastau.lt

IV Advento antradienio       2020-12-22 5:52

Evangelija(Lk 1, 46–56)

  Marija prabilo:
  „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!
  Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.
  Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
  Marija išbuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.

IV Advento antradienio       2020-12-22 5:51

Dievo Žodis
Psalmė (Ps 1 Sam 2, 1. 4–7)

P.  Mano širdis džiaugiasi Viešpačiu, Gelbėtoju mano.

  Mano širdis džiaugiasi Viešpačiu:
  Dievas man teikia stiprybę.
  Džiūgauju priešus nuveikęs –
  Viešpatie, tu man padėjai. – P.

  Stipriųjų galybė sudūžta,
  silpnieji jėga apsijuosia.
  Sotieji darbuojas dėl duonos,
  jos alkę daugiau nebeskursta.
  Ta, kuri buvo bevaikė, pagimdo septynis,
  vaikingoji štai nužydėjo. – P.

  Mirtis ir gyvybė – iš Viešpaties rankų.
  Mirties viešpatijon nuvedęs, iš jos ir grąžina.
  Tai Viešpats padaro vargšu ir turtingu,
  jis žmogų pažemina, jis ir išaukština. – P.

  Jis pakelia vargšą iš dulkių,
  iš pelenų ištraukia beturtį.
  Jam sėstis pasiūlo kartu su didžiūnais,
  garbingą jam parenka vietą. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Tautų karaliau, Bažnyčios akmenie kertini,
              ateik ir išgelbėk žmogų, tavo iš žemių sukurtą. – P. Aleliuja.

IV Advento antradienio       2020-12-22 5:50

Dievo Žodis
Skaitinys (1 Sam 1, 24–28)

  Nujunkiusi sūnų Samuelį, Ona iškeliavo su juo į Šilą; kartu ji pasiėmė treigį jautuką ir saiką miltų bei vynmaišį vyno. Ji nuvedė vaiką į Šilą Viešpaties šventovėn. Tasai tebebuvo dar labai mažas. Jautuką jie ten papjovė kaip auką, o berniuką perdavė Eliui.
Tuomet Ona prabilo: „Atleisk, gerbiamasis, galiu aš prisiekti savo gyvybe! Esu ta pati moteriškė, kuri prieš tave čia stovėjo maldaudama Viešpatį. Meldžiausi dėl šito berniuko. Ir Viešpats išklausė mano maldavimą – suteikė man, ko prašiau jį. Aš išmeldžiau vaiką kaip dovaną, kurios reikalauti sau gali Viešpats. Todėl tepriklauso jis Viešpačiui visą savo gyvenimą“.
  Ir jie ten pagarbino Viešpatį.

Ačiū       2020-12-21 21:14

už šv. Ambraziejaus Milaniečio išmintingą žodį.

Šv. Ambraziejus Milanietis (337–397 m.)        2020-12-21 20:14

Apie Mergelės Marijos apsilankymą Angelas, siekdamas tikėjimą patvirtinti tikrove ir apreiškęs Mergelei Marijai paslaptis, paskelbė, kad senatvėje nevaisinga moteris pradėjo kūdikį, tuo parodydamas, jog Dievui nėra neįmanoma įvykdyti to, ką Jis sumanė. Tatai išgirdusi, Marija iškeliavo į Judėjos kalnyną, bet ne dėl to, kad nepatikėjo pranašyste, netikru angelu ar suabejojo apreikšta tikrove. Ji išskubėjo apsidžiaugusi pažadu, norėdama uoliai atlikti pareigą ir kuo greičiau kartu pasidžiaugti. O kur gi ji, nešina Dievu, dabar galėjo skubintis, jei ne į tas aukštumas? Juk Šventosios Dvasios malonė nemėgsta vėluoti ir gaišti. Bematant, Marijai atėjus kartu su Viešpačiu, ima dėtis stebuklai, nes vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elžbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Atkreipk dėmesį į vieną skirtumą ir atskirų žodžių reikšmes. Elzbieta pirmoji išgirdo pasveiki¬nimą, tačiau Jonas pirmasis pajuto malonę; ji išgirdo balsą ausimis, o tas šoktelėjo paliestas paslapties; ji patyrė Marijos, o jis – Viešpaties atėjimą, moteris – moters, o kūdikis – kūdikio; jos šnekasi apie malonės įvykį, o jie veikia jų įsčiose, pradėdami atskleisti gerumo paslaptį motinoms, kurios, paskatintos šių dviejų vaikų stebuklų, ima pranašauti. Šoktelėjo kūdikis, motina tapo kupina Šventosios Dvasios. Tačiau ji tokia tapo ne pirmiau už sūnų, nes kai sūnus tapo kupinas Šventosios Dvasios, jis jos pripildė ir motiną. Nudžiugo Jonas, nudžiugo ir Marijos dvasia. Džiūgaujant Jonui, Elzbieta tampa kupina Dvasios, tačiau neparašyta, esą Marija tapo kupina Dvasios, bet kad jos dvasia džiaugėsi, mat dar nematomas kūdikis motinoje jau daro nesuvokiamus dalykus, tad Elzbieta tampa kupina Dvasios pradėjusi kūdikį, o Marija dar prieš jo pradėjimą. Ji sušunka: „Laiminga įtikėjusi.“ Tačiau laimingi esate ir jūs, kurie išgirdote ir įtikėjote. Siela, kuri įtikėjo, ir pradeda, ir gimdo Dievo Žodį, ir patiria Jo veikimą. Kiekvienas turėkime Marijos sielą, kuri šlovina Viešpatį, kiekvienas turėkime Marijos dvasią, kuri džiaugiasi Dievu. Jei yra viena kūniška Kristaus motina, tuomet visi yra viena, o tikėjimo vaisius yra Kristus. Juk kiekviena siela gauna Dievo Žodį, jei ji, būdama be dėmės ir be ydos, išlaiko kūną nepaliestą, nesuteptą ir skaistų. Tai pasiekusi siela šlovina Viešpatį taip, kaip Marijos siela Jį šlovino; džiaugiasi taip, kaip jos dvasia džiaugėsi Dievu savo Gelbėtoju. Viešpats yra šlovinamas taip, kaip anoje vietoje skaitėte: „Šlovinkite kartu su manimi Viešpatį, ne dėl to, kad
žmogus tuo Viešpačiui ką pridėtų, bet kad šitokiu būdu yra pašlovinamas mumyse esantis Dievas.“ Juk Kristus yra Dievo atvaizdas, vadinasi, jeigu siela atliko ką teisingo ir doro, ji šlovina Dievo atvaizdą, pagal kurio panašumą pati yra sutverta, ir ji šlovindama dalyvauja Jo didybėje ir tampa kilnesnė.

Kulto ir sakramentų kongregacijos       2020-12-21 16:49

Nota artėjant Dievo žodžio sekmadieniui
Dievo žodžio sekmadienis, kurį neseniai įvedė popiežius Pranciškus, nurodydamas jį kasmet minėti trečiąjį eilinio liturginio laiko sekmadienį, visiems, ganytojams ir tikintiesiems, primena Šventojo Rašto reikšmę krikščionių gyvenime, taip pat deramo santykio su liturgijoje švenčiamu Dievo žodžiu svarbą.

Artėjant sausio 24-ąją minėsimam būsimam Dievo žodžio sekmadieniui Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija paskelbė notą, kuria primena kai kuriuos dalykus, susijusius su Dievo žodžio šventimu liturgijoje.

Per liturgijoje skaitomus Biblijos skaitinius Dievas kalba savo tautai, pats Kristus skelbia savo Evangeliją, dėl to siūloma, kad Dievo žodžio sekmadienį Evangelijų knyga būtų nešama įžangos procesijoje Mišių pradžioje. Taip pat primenama apie pareigą laikytis nurodytų skaitinių, jų nepakeisti kitais ir nepraleisti. Rekomenduojama atliepiamąją psalmę giedoti. Homilija turi remtis Mišių Šventojo Rašto skaitiniais, dėl to homiliją sakantys vyskupai, kunigai ir diakonai turi derami pasirengti. Primenama ir tylos, meditacijai skirto laiko Mišių metu svarba. Notoje prašoma pasirūpinti ir tinkamu vietos – sakyklos ar skaitinių pulto, iš kur skaitomas Dievo žodis, parengimu bei atitinkamu skaitinių knygos įrišimu. Kongregacija taip pat siūlo iš anksto deramai pasirengti artėjančiam Dievo žodžio sekmadieniui, paaiškinti tikintiesiems jo svarbą. (JM / Vatican News)

>>> Tam ,,Cha" 2020 12 20 16:11       2020-12-21 16:20

Ar kartais nesi vienas iš tų dviejų kunigėlių, platinusių tarp nepilnamečių pornografiją? Bent vienas iš jų (pažinojau) tikrai gyveno pagal ,,cha cha cha” įstatymus. Kas gali būti maloniau, negu būti paprastam, kiekvienam artimam ir suprantamam? Ateiti nekviestam į prašmatnią buvusių partinių pirtelę, nuolat visus raginti išgerti, moterims vaidentis ,,Adomo kostiumu”, girtam sėsti už vairo, pagavus davatkėlę, grįžtančią vidurvasarį iš ligoninės, apibarti, kad tris kartus neįsileido (kol gulėjo ligoninėje), ir pranešti, kad šią savaitę jau tikrai ateisi kalėdoti… Na, o su klapčiukais (visa armija) pasidalinti pikantiškais vaizdeliais… Ir t.t. ,,Štai koks paprastas ir šiuolaikiškas mūsų kunigėlis! Dievas??? Šventumas??? Baik tu! Juk XXI amžius! Koks dar Dievas? Kaip tu nesupranti? Tai tik verslas!” - štai ką girdėjau iš jo ,,draugų”. O tu? Kitoks? Bandymą apginti Dievo Motinos šventumą tu vadini burnojimu, pažįsti jausmą, kai ,,pavydas bambą graužia”? Tai kas tu esi? Jei ne vienas iš tų dviejų, tai trečias, dar nepagautas. Arba tas artistas iš sudegusio teatro, kuris tau (sau pačiam?) ,,padeda apmąstyti Evangelijos esmę”, nors NĖ JOKIŲ apmąstymo pėdsakų ten niekuomet nerasta - gryna profanacija… Štai per tokius netikinčius ,,šventuosius” ir smunka krikščionybės autoritetas. Eitumėt sau verslininkauti, tai ir joks pavydas negraužtų bambos. Nors… vis tiek graužtų. Ar tam, kurio vienintelis dievas - Mamona, kada nors būna gana? Juo labiau, kad tas ,,paprastumas” ir ,,artimumas kiekvienam” nemažai kainuoja. Jūs netikit, kad Dievas egzistuoja, ir visą laiką tą demonstruojat. O šiųmečiai išpuoliai prieš Dievo Motiną tiesiog šlykštūs. Taip, žemiškame gyvenime Ji buvo paprasta, bet ne taip, kaip jūs, bedieviai, suprantate. Nes nepripažįstate, kad neturtingas žmogus gali būti didis dvasia. Nesuprantu, kuo užsiima vyskupai? Ar jie nemato, kuo pavirtę jų pavaldiniai?

Mons. Adlofas Grušas       2020-12-21 5:54

NEŠANTYS DIEVĄ
Šios dienos Evangelija kalba apie džiaugsmą ir apie moteris. Dieviškojo Kūdikio, pasaulio Šviesos, gimimo laukianti Marija skuba Judėjos kalnais pas Elzbietą. Ji savyje nešiojasi naują gyvybę, tačiau jos siela yra laisva ir kyla Dievo linkui…

Vienas Bažnyčios tėvų, Origenas, dar trečiajame amžiuje teigė, kad pats gražiausias ir gyviausias krikščionio paveikslas yra nėščia moteris, nešiojanti savyje naują gyvybę. Jai nereikia nieko kalbėti, nes visi mato, kas vyksta: ji gyvena du gyvenimus, joje plaka dvi širdys, ir jų niekas negali atskirti.

Krikščionis taip pat eina į gyvenimą, savyje nešiodamas Dievą, jausdamas savyje kitą gyvybę, mokydamasis alsuoti drauge su Dievu, jausti Kristaus jausmais, taip, tarsi turėtų dvi širdis: savo paties, ir kitą, plakančią kur kas stipriau ir niekuomet nenustosiančią plakti.

Sakytume, kad ir dabar Dievas tarp mūsų ieško motinų, kuriose galėtų įsikūnyti…

Marijos susitikime su Elzbieta Dievas pasinaudoja žmonių patarnavimu. Tų dviejų moterų apsikabinime, jų jausmuose yra ir Jis, kaip visų mūsų namiškis. Kristaus istorijoje begalybė atėjo į žmogiškus santykius.

Šioje vienintelėje Evangelijos scenoje, kurioje dalyvauja tik moterys, mes mokomės krikščioniško gyvenimo meno, turime galimybę suprasti, ką reiškia „nešioti savyje Dievą“.

Visų pirma: Marija „nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą“. Visuomet reikia įeiti, praverti vartus, nueiti kelią, kad susitiktum žmogų. Neįmanoma likti išorėje, laukti, kol kas nors savaime įvyks, bet priešingai: imtis iniciatyvos, belstis, stengtis sujungti tai, kas buvo suirę, pasistengti sumažinti atsiradusius atstumus. O svarbiausia – reikia išmokti „sveikinti“, tuojau pat, neieškant priežasčių, dėl ko negalima to padaryti, pirmiems stengiantis savo žodžiais skleisti santarvę ir taiką tarp žmonių. Ko gero, neatsitiktinai ir pats žodis „sveikinti“ yra susijęs su žodžiais „sveikas, sveikata“. Mums gi juk taip reikia sveikų santykių…

Kitas dalykas: palaiminimas. „Elzbieta… balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų!“ Jei visuomet pirmas žodis susitikus bus sveikinimas, skirtas tam, kuris atvyksta iš toli, galbūt, nusivylęs gyvenimu, besiilgintis praeities ir nedrįstantis dar ko nors tikėtis, o antrasis, kaip Elzbietos, žmogui skirtas palaiminimas, mes priartėsime prie Dievo trokštamos pasaulio tvarkos. Juk sakyti „esi palaimintas“, reiškia: nešti dangaus palaiminimą, pasveikinti žmoguje esantį Dievą, įžvelgti jame pasėtą gėrio sėklą, šviesą, paliudyti, kad mūsų požiūryje nėra priešiškumo, pavydo… Jei žmogus nemoka laiminti kito, jis pats niekuomet negalės būti laimingas.

Susitikimas su Elzbieta Marijai tapo proga padėkoti Dievui. Tiesa, šioje Evangelijos ištraukoje nekalbama apie Marijos padėkos giesmę, sekusią po Elzbietos palaiminimo ir džiaugsmo žodžių. Tai garsioji „Magnificat giesmė: Marija dėkoja, nes yra Dievo mylima, ji jaučia Dievą savyje, senos moters apkabinime, iš džiaugsmo įsčiose sujudėjusiame kūdikyje, todėl gieda Dievui.

Gal ir mes galėtume prie jos prisijungti?…

IV Advento savaitės pirmadienio       2020-12-21 5:52

Evangelijos mąstymas
Prašyti gilaus ryšio su Marija, laukiant Jėzaus gimimo

Marija skuba aplankyti Elzbietą. Pažvelgsiu į Marijos, kuri neša Jėzų po savo širdimi, džiaugsmą. Kelias buvo ilgas ir varginantis, ypač besilaukiančiai moteriai. Pažadinsiu savyje troškimą padėti jai kelyje pas Elzbietą.

*

Kokie jausmai kyla manyje, keliaujant kartu su Marija? Apie ką norėčiau su ja pasikalbėti? Ką galiu pasakyti apie savo meilę Dievo Motinai?

*

Kelyje jos prašysiu, kad padėtų man patirti tokį stiprų ryšį su Jėzumi, kokį ji pati patyrė.

*

Kontempliuosiu Marijos ir Elzbietos susitikimo džiaugsmą. Paprašysiu, kad pajusčiau gilų ilgesį, kurį jautė Marija ir Elzbieta, laukdamos Viešpaties pažado išsipildymo.

*

Pabandysiu kalbėtis su Marija ir Elzbieta apie besiartinantį Jėzaus gimimą. Ar yra manyje Dievo ilgėjimasis? Ar mano kasdieniai reikalai nesusilpnina mano dvasinių troškimų ir Dievo ilgesio? Paprašysiu Šventosios Dvasios, kad pripildytų mane meilės, taip pat kaip Mariją ir Elzbietą, ir leistų man kartu su jomis jausti Jėzaus gimimo artumą.

*

Elzbieta vadina Mariją palaiminta, kadangi ji patikėjo Dievu ir Jo pažadu. Nuoširdžioje maldoje prašysiu Marijos, kad išmokytų mane ilgėtis Jėzaus kasdieniuose užsiėmimuose. 

Širdyje kartosiu:

„Marija, išmokyk mane ilgėtis Jėzaus ir Jam gyventi“.

Kasdienapmastau.lt

IV Advento savaitės pirmadienio       2020-12-21 5:50

Evangelija
(Lk 1, 39-45)

  Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.
  Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko:
  “Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.    Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta”.

Katalikai.lt

IV Advento savaitės pirmadienio       2020-12-21 5:49

Dievo Žodis
Psalmė (Ps 32, 2-3. 11-12. 20-21)

P.  Džiūgaukit, Viešpačiui teikdami šlovę, teisieji;
    giedokite giesmę jam naują.

  Kankliais Viešpatį skelbkit,
  jam dešimtstyge skambinkit arfa.
  Giedokite giesmę jam naują,
  iškilmingai ir skambiai giedokit. - P.

  Viešpaties nuosprendžiai tveria per amžius,
  iš kartų į kartas eina jo mintys.
  Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko,
  toji tauta, kuri išrinkta būti jo nuosavybe. - P.

  Mes jo didžiai išsiilgę,
  jis mūsų rėmėjas ir skydas.
  Džiaugsis mūsų širdis, kad Viešpatį turi,
  šventu jo vardu pasikliovus. - P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. - Emanueli, mūsų karaliau ir įstatymų leidėjau, ateik mūsų gelbėti,
              Viešpatie, mūsų Dieve. - P. Aleliuja.

IV Advento savaitės pirmadienio       2020-12-21 5:48

Dievo Žodis
Skaitinys (Gg 2, 8-14)

  Klausaus ir girdžiu: mylimasis ateina!
  Kalnais atšokuoja, kalvelėm atliuoksi.
  Tas mano mielasis - tarytum gazelė,
  labai panašus jis į jauną briedžiuką.
  Sustojęs priglunda prie mūs namo sienos,
  pro lango pinučius štai žvelgia į vidų.
  Kaip meiliai užkalbina mano mielasis:
  „Ateik, o brangioji, o mano gražuole!
  Žiema jau praėjo, ir perstojo lyti.
  Gėlėtos jau pievos, ir dainos suskambo,
  gimtojoje žemėj balandžiai burkuoja.
  Jau pumpurus skleidžia vaisingosios figos,
  pakvipo sužydę štai vynuogienojai.
  Ateik, o brangioji, o mano gražuole!
  Tu man - balandėlė, prigūžus lizdely;
  slepiesi prie sienos skardingo uolyno…
  O, leisk man pažvelgti į tavąjį veidą,
  klausytis tavo meilingojo balso!
  Saldus tavo balsas, ir veidas toks mielas!“

Mažesnieji broliai KAPUCINAi       2020-12-20 16:33

„Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą“(Lk 1, 26)

Ši Viešpaties Apreiškimo scena unikali, išskirtinė, mistinė. Kokiu netikėtu būdu Viešpaties angelas prakalbino Švč. Mergelę Marija. Pokalbyje jaučiamos jos didelis nustebimas, sumišimas, jog net angelas Ją ramina. Ir jai apreiškė iššskirtinę žinią. Taip ir mūsų gyvenime netikėtai, net audringų įvykių sukuriuose mums prakalba Dievas įvairiais būdais, reiškiniais,pavidalais, jog kartais net sunku patikėti, kad taip gali veikti Dievas ir net labai neparankiose situacijose. Tad reikia klausti ir atpažinti, ar tai tikrai Viešpats man apreiškė, parodė. Jėzus kalba apie budėjimą ir pamatymą, kokia ištiesų yra realybė ir ką ta realybė mums pasako.

Jan       2020-12-20 16:28

Taiklus popiežiaus pamokymas. Tikrai, Kalėdos tapo labai ir labai vartotojiškos. Mano giliu įsitikinimu, kad Dievas stabdo tyčia Kalėdų iškrypėlišką šventimą, nes tai tik kičas. Tai tas pats, kai ” Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. 16 Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ (Jn 2 15-16). Mes nebematome, kad per nuodėme griauname ta nuostabią savo dvasios šventovę. O koks yra santykis mano su Dievu? Ar jis nėra tik formalus ir paremtas prekybiniais mainais: aš kažką gero padarysiu, pasimelsiu, o tu man būtinai atlyginsi, Dieve? Dievas nori meilės ir laisvės santykio su mumis, kad suvoktume, jog Jį garbintume, šlovintume, dėl to, kad jis Kūrėjas, Išganytojas, nes „Dievas yra Meilė“ (1 Jn 4,8). Adventas yra puiki proga pažvelgti į savo sielos ir dvasios reikalus, prisiminti, kokį nuostabų lobį turime savyje ir kaip reikia jį branginti.

Popiežius Pranciškus       2020-12-20 16:14

Vartotojiškumas užgrobė Kalėdas
Popiežius sekmadienio vidudienį prieš Viešpaties Angelo maldą kvietė įsidėmėti paskutinius Marijos žodžius, ištartus angelui: „Tebūna man, kaip tu pasakei“, kad Marijos pavyzdžiu ir mes visu savo gyvenimu atsilieptume į Dievo kvietimą. „Jei Jėzaus gimimas nepalies mūsų gyvenimo, jis praeis bergždžiai“, – sakė popiežius Pranciškus.

Marijai angelo perduota dieviškoji žinia pripildė jos širdį šviesos ir jėgos, tačiau kartu sužadino lemiamą apsisprendimo akimirką: ištarti Dievui „Tebūnie“ rizikuojant viskuo, įskaitant gyvybę, ar atsisakyti šio kvietimo ir tęsti kasdienį gyvenimą?

Marija galėjo paprašyti angelo, kad jis duotų šiek tiek daugiau laiko, kad pasvarsčiusi ji galėtų apsispręsti, arba paprašyti, kad jis geriau paaiškintų, kas bus toliau, galėjo kelti tam tikras sąlygas… Bet Marija yra įsimylėjusi savo Viešpatį, ji pasirengusi jam tarnauti visame kame ir tuoj pat. Ji nedvejoja, neverčia Dievo laukti, kol apsispręs, ir neatideda.

Tačiau kiek kartų mes savo gyvenime daug ką atidedame – visas mūsų gyvenimas susideda iš atidėjimų, net dvasinio gyvenimo reikalai, sakė popiežius. Jis paminėjo kelias situacijas iš tikro gyvenimo: „Žinau, kad melstis yra gerai, bet šiandien neturiu laiko“; „Žinau, kad svarbu kitam padėti, reikia tai daryti, bet galėsiu tik rytoj“. Išsisukinėjame, pastebėjo Pranciškus ir prašė neatidėlioti nei maldos, nei pagalbos kitam.

Šiandien, kai jau visai priartėjo Kalėdos, Marija mus kviečia neatidėlioti savojo „Taip“. Kiekvienas ištariamas „Taip“ turi kainą, tačiau jis niekuomet nekainuos tiek, kiek kainavo Marijai, kurios drąsus ir noriai ištartas „Taip“, „Tebūna man, kaip tu pasakei“ atnešė žmonijai išganymą.

Kokius „Taip“ galime ištarti mes? Dabartiniais sunkiais laikais užuot verkšlenę dėl to, ką pandemija kliudo daryti, padarykime ką nors tiems, kurie už mus turi mažiau: padovanokime ką nors ne sau ir savo draugams, o stokojančiam, kurį visi užmiršę. Ir dar vienas patarimas: idant Jėzus užgimtų mumyse, parenkime jam savo širdis, melskimės, nepasiduokime vartotojiškumui. Svarbiausia – Jėzus. 

Broliai, seserys, vartotojiškumas užgrobė Kalėdas. Jo nerasime Betliejaus prakartėlėje. Joje vargo ir meilės kupina tikrovė. Parenkime savo širdis, kad jos būtų panašios į Marijos širdį – laisvą nuo nuodėmės, svetingą, pasirengusią priimti Dievą.

Marijos žodžiai: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ yra paskutinieji, ištarti šį paskutinįjį advento sekmadienį; jie kviečia dar vienu konkrečiu žingsniu priartėti prie Kalėdų. Jei Jėzaus gimimas nepalies mūsų gyvenimo – mano, tavo, mūsų visų – jis praeis bergždžiai, sakė popiežius. „Viešpaties angelo“ maldoje sakome: „Teesie man pagal Tavo žodį“. Marija tepadeda mums, kad šitaip pasakytume visu savo gyvenimu ir kad tokiu pat nusistatymu per likusias dienas gerai pasirengtume Kalėdoms. (SAK / Vatican News)

Cha>>> bijantiems       2020-12-20 16:11

Mergelės Marijos paprastumo
Tai ir yra svarbiausia, kad Dievui patinka tai, kas yra visų mažiausias. Todėl ir Marija buvo pasirinkta, kaip niekuo neišsiskirianti iš kitų to meto mergelių. Svarbiausia jos dorybės buvo - nuolankumas ir širdies tyrumas. Labai nuostabūs ir ypač katalikiški kasdieniniai apmąstymai. Tad man, padeda geriau suvokti ir apmąstyti Evangelijos esmę.
    O burnojatčiam, gili užuojauta, nes jam “pavydas bambą graužia”

Tas ,,apmastytojas"       2020-12-20 14:11

turbūt iš protestantų. Atrodo, jie nepripažįsta šv. Marijos, tai ir vaizduoja ją kaip prievartą patiriančią, iš siaubo nuovoką praradusią mergiščią. Įrodymų čia nereikia, užtenka išankstinio nusistatymo. Na, dar patriarchalinės paniekos moteriai apskritai. Jei sugebėtų atmesti savo išankstines nuostatas prieš šv. Mariją, tai gal pajėgtų suvokti, kad Ji užduoda TIK VIENĄ labai logišką klausimą: kaip tai įvyks be vyro? O ką tai reiškia? Daug ką. Bet ne tą, ką stengiasi įžiūrėti nedaug kuo besiskiriantieji nuo tarpuvarčių prievartautojų. Tai reiškia, kad šv. Marija IŠ TIESŲ buvo ,,Nekaltai Pradėtoji”, t.y. tobulesnė už daugelį iš mūsų, todėl BENT NUJAUTĖ apie savo ypatingą misiją, tik nežinojo detalių. Todėl ir pasakė ,,taip” net neabejodama. Ar galėjo kitaip būti tautoje, kuri VISA laukė Mesijo? Tačiau mūsų amžiaus ,,minties galiūnai” galutinai degradavo, todėl ir matuoja viską savo pačių asmenybėlės masteliu. O jis neperdidžiausias… Beje, šių dienų ,,minties galiūnai” net neatkreipia dėmesio į tai, kad šv. Marijos visai nenustebina Angelo pasirodymas - nustebina ir suglumina tik ypač pagarbus Jo kreipimasis. O ką tai reiškia? Šių dienų puikybės pilnieji ,,minties galiūnai” net nepagalvoja, kad ,,Nekaltai Pradėtoji” galėjo IŠ TIKRŲJŲ turėti artimesnį ryšį su Dangumi, negu jie patys, tik įsivaizduojantys, kad kalbasi su dievybe (geriausius atveju) arba paprasčiausiai vaidinantys, kad sustiprintų savo piarą. Apšviesk juos, Viešpatie, jei dar įmanoma…

>> 11:12       2020-12-20 12:47

Atrodo, kad tikrai taip, kaip sakote, jeigu net apsimetėlis ir veidmainis, kaip pats ir prisipažįsta, ,,mąstytojas” jau kelinta savaitė atkakliai žemina Dievo Gimdytoją, vis vadindamas ją tai persigandusia, tai nieko nenumanančia. O IŠ KUR TU ŽINAI, PUIKYBĖS APSĖSTASIS? Kuo tu skiriesi nuo tokio čia besireiškiančio Vaido? Absoliučiai niekuo. Jūs abu ,,geriausiai žinantys”. Savo laiku net fariziejai turbūt nesijautė esantys tokie visažiniai. Jie bent retkarčiais užduodavo klausimus, o ne ,,taisė” šv. Raštą. Bet, komentuotojau, ne šėtonas sukūrė šį pasaulį. Jo valdžia tik trumpalaikė regimybė. Jeigu net katalikiškame puslapyje siautėja tokie bedieviai kaip visokie išmąstytojai, tai turbūt reiškia, kad susiklostė situacija, panaši į tą, kuri buvo prieš 2000 metų. Tai ir teikia vilties. Nepražūsime.

Ačiū, arkivyskupe Sigitai, už esminę mintį:       2020-12-20 11:41

„Jėzus ateina į mūsų tarpą ne tam, kad panaikintų kančią,
bet kad sutinkami kryžiai ir kryželiai vestų mus į amžinąjį gyvenimą.“
Kiekvienam krikščioniui tebūnie taip, kaip pasakėte! Amen.

Mons. Adolfas Grušas       2020-12-20 7:14

DIEVAS SU MUMIS

Šio sekmadienio Evangelija mus nukelia devynis mėnesius atgal. Tą dieną įvyko stebuklas, kuris, tam tikra prasme yra net svarbesnis už labiausiai laukiamą metų šventę.

Dievo Sūnaus žmogiškasis gimimas nėra pažymėtas ypatingais ženklais. Marija nešiojo Jį devynis mėnesius, kad Išganytojas užgimtų. Jėzus nebuvo išskirtinis vaikas, ir Jo gimimas nebuvo visų pastebėtas didelis įvykis. Viskas vyko labai paprastai ir netgi dar daugiau: Dievo Sūnaus gimimas susidūrė su atmetimu iš žmonių pusės.

Iš tikrųjų tai labai guodžianti mintis: Dievas ateinančio Jėzaus asmenyje nieko nepakeitė gamtoje, nebuvo imtasi jokių išskirtinių priemonių. Jis paprasčiausiai augo, taip, kaip tai buvo su kiekvienu iš mūsų. Kiekvienas gimimas ir augimas yra ilgas procesas. Tam reikia laiko, kantrybės ir pagarbos. Pagreitintas augimas visuomet susijęs su kažkokia prievarta, tuo tarpu Išganytojas augo, susidurdamas su kasdienybės sunkumais, taip, kaip ir kiekvienas kūdikis: be jokių privilegijų, be jokio pagreitinimo.

Prabilus apie Kalėdų slėpinį, visų pirma reikia kalbėti apie gyvenimą. Tas gyvenimas – tai jauna, niekam nežinoma, niekuo nenusipelniusi mergaitė, gero vardo neturinti Galilėjos provincija, iki tol niekur Biblijoje nepaminėtas Nazaretas… Ir namai, kuriuose apsilankė Dievas…

Jėzus yra ateinantis mūsų aplankyti Dievas, ir mes, jei norime Jį pajusti, privalome paprasčiausiai gyventi, bet gyventi atsakingai, atidžiai žvelgdami į tai, kas vyksta mumyse ir aplink mus, nes žinia apie Išganytojo gimimą nuskamba ne kažkur išorėje, o mūsų širdyje. Žmogus, norėdamas atrasti Dievą, privalo tai daryti savo aplinkoje, nes, norėdamas būti pasaulyje, Viešpats pasirinko įprastą Nazareto kasdienybę. Manyčiau, angelas neatsitiktinai pasveikino Mariją žodžiais: „Viešpats su tavimi!“, nes tai kartu reiškia ir ateinančio Mesijo vardą.

„Emanuelis – Dievas su mumis“,- taip angelas nusako Juozapui Jėzaus vardo esmę. Tai vardas Dievo, kurio neįmanoma uždaryti vienoje vietoje, kaip tai norėjo padaryti pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje minimas karalius Dovydas. Dievas yra amžinas klajoklis, kuris keliauja kartu ir nakvoja drauge su mumis, išskleidęs šalia savo palapinę. Jam nereikalingi rūmai. Jam pakanka žmogaus širdies.

Drauge Evangelijoje girdime kitą nuostabią žinią: Dievo gimimui reikalingi žmonės.  Jam reikalingos moters įsčios, Jis nori, kad žmogus sutiktų Jį priimti. Tikroji žmogaus didybė yra ne tame, kad jis sugebės Dievui pastatyti Jo vertą auksu spindinčią buveinę. Daug didingiau yra atiduoti save.

Dievas yra su mumis, bet drauge Jis yra nematomas. Taip buvo ir prieš du tūkstančius metų, kai Marija laukė gimstančio Jėzaus. Jo niekas nematė, o Jis jau buvo su savo žmonėmis. Viskas prasideda nuo ištarto „taip“, žodžio, kurį Dievui ištarė Marija, ir kurį ištarti privalo kiekvienas žmogus…

Mąstymas       2020-12-20 7:12

Prašyti vidinio ryšio su Dievu ir Jo Žodžiu malonės

Įsivaizduosiu Mariją, paprastą, jauną moterį, kuri gyvena mažai kam žinomame Nazarete. Pažvelgsiu į jos kasdienius paprastus darbus. Ji priklauso paprastiems žmonėms, nenujaučia besiartinančio Apreiškimo.

*

Dievas su meile prisiartina prie kiekvieno žmogaus. Dažnai tai daro labai paprastai. „Dievui nėra negalimų dalykų.“ Mano kasdienybė gali būti gilaus susitikimo su Dievu vieta. Ar tuo tikiu?

*

Marija girdi ir pastebi, kad kasdienybėje Viešpats yra su ja. Pažvelgsiu į save įvairiose situacijose. Ar kasdien patiriu, kad Viešpats yra su manimi? Ar surandu laiko kasdien skaityti ir medituoti Jo žodį? Ar Jo žodis turi įtakos mano kasdienybės išgyvenimui?

*

Angelas pavadina Mariją „Malonės pilnąja“. Dievas mato žmogaus širdies grožį netgi tada, kai kitiems tai yra nepastebima. Kokie jausmai kyla manyje, kai įsisąmoninu, jog Dievas pažįsta mane iki gelmių? Ar aš gyvenu malonėje? O gal apsimetinėju ir veidmainiauju?

*

Marija sumišusi ir išsigandusi apmąsto širdyje Dievo žodį. Ji, kaip ir kiekvienas žmogus, bijo ir jaučia pasipriešinimą, kai reikia atsiduoti Dievo valiai, kuri visiškai pakeičia žmogiškus planus. Tačiau Marija nebėga nuo Dievo planų, bet svarsto, klausia ir nuoširdžiai ieško Jo valios.

*

Ar aš sąžiningai ieškau Dievo valios? Ar sugebėčiau priimti visus Jo planus mano atžvilgiu? Ko labiausiai bijausi? Pasikalbėsiu apie tai su Dievu.

*

Nuoširdžiame pokalbyje pakviesiu Mariją į savo kasdienybę, kad ji padėtų man sąžiningai ieškoti Dievo valios.

Dažnai kartosiu:

„Marija, išmokyk mane ieškoti Dievo tarp kasdienių užsiėmimų.“

Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Andrius Švarplys. Ką tokie net neslepiami dvigubi standartai turi bendra su pilietine ar kultūrine pozicija?

Verta prisiminti. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa ir Birželio sukilimas? Dovilo Petkaus pokalbis su Vidmantu Valiušaičiu

Birželio 15–17 dienomis vykusių protesto akcijų rezoliucija

Nida Vasiliauskaitė. Šviesa kovoja su tamsa

Vinco Kubiliaus reportažas iš 17-osios dienos akcijos Simono Daukanto aikštėje „Ar dar gyva Deimantė?“

Algimantas Rusteika: Ponai mieli, patys išsidūrėt – niekas atviroj erdvėj renginių dalyvių skaičiaus nebereguliuoja

Ką apie vaikų skiepijimą sako mokslas – Nidos Vasiliauskaitės parinkti skaitiniai tikintiesiems Mokslu

Vytautas Sinica papunkčiui: Žygimantas Pavilionis prieš Lietuvą

Tomo Baranausko įžvalga apie I. Šimonytės naująjį gerovės receptą

Prof. dr. Andrius Macas. Kažkas čia ne taip – reikia ruoštis (II)

Kęstutis Girnius. Referendumas – tautos valia ar demagogų įrankis?

Robertas Grigas. Pasirodo, yra dar ES šalyse parlamentų, atstovaujančių savo tautų interesams!

Birželio 14-osios naktis: nukryžiuoti vaikai

„Neteisingi“ tekstai, kurie „teisingai“ valdžiai sukelia konvulsijas

Iš propagandos frontų. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas: šeimos yra visi – tiek tos pačios, tiek skirtingos lyties sąjungą sudarę

Nida Vasiliauskaitė. Ko bijote? Jų?

Algimantas Rusteika. Gal pabandom niekur nebebėgti?

Vygantas Malinauskas. Iš tėvų valdžios išlaisvinto vaiko interesas

Vytautas Radžvilas. Nesibaigianti tremties Golgota

Vytautas Sinica. Kas priešina visuomenę?

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Visiškas teisinis nihilizmas

Lietuvos šeimų sąjūdžio pareiškimas: Vienykimės!

Lietuvos Šeimų Sąjūdis: pranešimas dėl birželio 15–16–17 dienomis įvyksiančių protesto akcijų

Ramūnas Aušrotas. Ką reiškia SAM paskelbtas vaikų nuo 12 metų skiepijimo vajus ir manipuliacijos įstatymo tekstu?

Ką šiandien žinome apie tremtis? Dovilo Petkaus pokalbis su prof. Rasa Čepaitiene

Krescencijus Stoškus. Maršas, apnuoginęs realybės absurdą

1941 m. Birželio sukilimo 80-metį pasitinkant. Valdas Vasiliauskas: Idėjinė A. Sniečkaus klaida

Kviečiame į parodą „Pirmasis masinis trėmimas 1941 m. birželio 14–19 d.“

Vidas Rachlevičius. Aš su siaubu laukiu naujų rinkimų

Vaidotas A.Vaičaitis. Šeima, partnerystė ir Civilinis Kodeksas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.