Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: O kuo Jį laikome mes?

Tiesos.lt redakcija   2020 m. rugpjūčio 23 d. 0:11

66     

    

Geroji Naujiena: O kuo Jį laikome mes?

Ant jo peties uždėsiu Dovydo namų raktą

Štai ką sako Viešpats šventyklos viršininkui Šebnui: „Nuversiu tave nuo užimamos vietos, atleisiu tave iš tarnybos. Tai bus tą dieną, kurią aš pašauksiu savo tarną Eljakimą, Hilkijo sūnų. Aš jį apvilksiu tavo drabužiais, apjuosiu tavąja juosta. Į jo rankas aš perduosiu tavo valdžią, idant jis būtų lyg tėvas Jeruzalės gyventojams ir Judo namams. Ant jo peties uždėsiu Dovydo namų raktą: kai jis atrakins – niekas negalės užrakinti, kai jis užrakins – niekas negalės atrakinti. Aš jį tvirton vieton įkalsiu lyg kuolą: jis taps garbės krėslu savo tėvo namams“ (Iz 22, 19–23).

* * *

Viešpatie, tu maloningas per amžius. Neatmeski, kas tavo rankų sukurta!

Visa širdimi tau, Dieve, dėkoju,
kad išgirdai mano balsą.
Angelų akyse giedu tau giesmę,
lenkiuosi tavo šventovei. –
Tavajam vardui dėkoju už tavo malonę, ištikimybę.

Tavi pažadai pranoko tavąjį garsą.
Tą dieną, kada aš šaukiausi, mane tu girdėjai,
sustiprinai manąją sielą. –
Aukštybėse jis viešpatauja,

bet žvelgia su meile į prispaustuosius,
o išpuikėlius stebi iš tolo.
Viešpatie, tu maloningas per amžius.
Neatmeski, kas tavo rankų sukurta! (Ps 137, 1–2a. 2bc–3. 6 ir 8bc)

* * *

Iš jo, per jį ir jame yra visa

O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas? Arba kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta? Iš jo, per jį ir jame yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen. (Rom 11, 33–36)

* * *

Tu esi Petras – Uola. Tau duosiu dangaus karalystės raktus

Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“
Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
Petras prabilo: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.
Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.
Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas (Mt 16, 13–20).

 

* * *

„O kuo jūs mane laikote?“ Į šį Jėzaus klausimą atsakome kiekvienas: jei ne tiesiogiai, tai savo gyvenimu, jei ne šiandien, tai stoję Jo akivaizdon.
Šioje akistatoje su tuo, kas mes esame ir ką išpažįstame – ne tik lūpomis, bet ir savo tikėjimu ar abejonėmis, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Tėve, savo Meilę apreiškęs per Sūnų ir leidęs Jį pažinti, duok ir mums tvirtai išpažinti savo tikėjimą ir nesvyruoti ištiktiems negandų ir nepriteklių, apsaugok ir mus nuo mažatikystės bei išsivadėjimo ar drungnumo. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Dėmesys Kristui ir Bažnyčiai
21 eilinis sekmadienis

Evangelijos pasakojimas apie Jėzų ir jo mokinius, nukeliavusius į Pilypo Cezarėjos apylinkes, kviečia sustoti ties kiekvienam žmogui svarbiais klausimais: ką mums reiškia Kristus ir jo įkurtoji Bažnyčia?
Mūsų atsakymas daug ką pasakys apie mūsų gyvenimo kryptį; bus aiškiau, ar esame mirties kultūros pasaulio maži sraigteliai, ar tvirtą krikščionišką pagrindą turintys žmonės, nesidairantys, iš kur ir kokie pučia kultūriniai ar politiniai vėjai.

Kristaus laikais Cezarėja su Pano ir Augusto šventovėmis buvo modernus pagoniškas miestas, pastatytas imperatoriaus Cezario garbei. Romos senatas Paną buvo paskelbęs dievu, tad Cezario įpėdiniai – Romos imperatoriai buvo vadinami „dievo sūnumis“.
Dvi kelionės dienos į Cezarėją buvo gera proga Jėzui aptarti su mokiniais kelias aktualias temas. Jėzus paklausė: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ (Mt 16, 13). Jau buvo prabėgę nemaža laiko, per kurį Jėzus kvietė žmones priimti žinią apie prisiartinusią Dievo karalystę; jis jau buvo stebuklingai pamaitinęs tūkstantinę minią ir pagydęs daug ligonių. Mokiniai buvo prisiklausę įvairiausių nuomonių apie savo Mokytoją, todėl į klausimą atsakė, ką buvo girdėję: „Vieni (laiko) Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“ Anuomet žydai tikėjo, kad buvę pranašai gali atgimti ir vėl pasirodyti žmonėms.

Tačiau Jėzui ne tiek rūpėjo, ką kiti žmonės mąsto apie jį, kiek pačių mokinių nuomonė: „O kuo jūs mane laikote?“ Petras tuojau atsakė „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus pagyrė Petrą: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17). Petras išpažino, kad Jėzus yra lauktasis Mesijas – tautos Gelbėtojas ir kad jis yra gyvojo Dievo Sūnus. Ne „mirusiojo dievo“, kaip Romos imperatoriai, bet gyvojo Dievo Sūnus.

Petras, kaip ir kiti mokiniai, atidžiai klausėsi Jėzaus kalbų ir matė jo daromus stebuklus. Dar niekas iki šiolei iš buvusių pranašų nieko panašaus nebuvo padarę. Todėl mokiniai tarpusavyje ne kartą aptarinėjo, kas iš tikrųjų yra jų Mokytojas: dar vienas galingas pranašas ar lauktasis Mesijas?

Jėzus pagyrė Petrą ir pažadėjo: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Jėzus mokinį Simoną Petrą pavadino uola ir pažadėjo ant tos uolos pastatyti Bažnyčią – į jį įtikėjusių žmonių bendruomenę, kurios niekas nepajėgs nugalėti. Šioje Bažnyčioje Petras ir jo įpėdiniai turės aukščiausią valdžią – „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). Bažnyčia bus ne politinė, bet dvasinė bendruomenė, stovinti ant Kristaus uolos. Kas priims Kristų, priims ir Bažnyčią, ir kas atmes Bažnyčią, atmes ir patį Kristų.

Šis Evangelijos pasakojimas yra labai aktualus ir šiandieniškas. Jėzus šiandien klausia kiekvieną mūsų dienų žmogų, kiekvieną iš mūsų: kuo jūs mane laikote?

Atsakančius suskirstyčiau į maždaug tris grupes. Vieni žmonės į Jėzų ir jo Bažnyčią nekreipia dėmesio, nes visą dėmesį yra sutelkę į medžiaginę tikrovę – karjerą, turtą, pinigus, pramogas ir jų siekia kaip svarbiausio gyvenimo tikslo. Visi galime būti gundomi priklausyti šiai žmonių kategorijai.

Kiti žmonės Jėzui ir jo Bažnyčiai bent formaliai skiria šiek tiek dėmesio. Jie yra pakrikštyti, nėra nusistatę prieš Dievą ir Bažnyčią, bet neturi gilesnių tikėjimo šaknų. Jėzus jų gyvenime nėra pats svarbiausias veikėjas.

Treti Jėzų ir jo įkurtą Bažnyčią priima panašiai, kaip tai darė pirmieji Jėzaus mokiniai. Jėzus jiems nėra tolimas ir nepažįstamas Dievas, bet jų draugas, bendrakeleivis, rodantis kelionės tikslą – amžinąjį gyvenimą Dievo šviesoje. Su šiuo bendrakeleiviu jie palaiko gyvą ryšį.

Šiandien Jėzus klausia kiekvieną iš mūsų: „O kuo jūs mane laikote?“ Maldoje pabandykime atsakyti, kokią vietą Jėzus užima mūsų širdyje ir gyvenime. Esant reikalui, nuolankiai pasakykime: atleisk, Jėzau, kad per mažai tau skyriau dėmesio!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos komentaras       2020-08-29 4:57

Vincas Kolyčius (1922-2013)
“Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi”(Mk 6,20).
Skaitome apie Jono Krikštytojo nužudymą. Čia nedaug veikėjų: Erodas, dvi moterys ir Jonas Krikštytojas. Bet jie mums daug ką pasako. Pradėkim nuo Jono Krikštytojo, kuris buvo kaip tiltas tarp Senojo ir Naujojo Testamento. Senajame Testamente Dievas žmonėms kalbėdavo per pranašus, tačiau prieš Joną Krikštytoją 400 metų nebuvo jokio pranašo. Jonas Krikštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pats pirmasis Naujojo Testamento liudytojas ir kankinys. Jis buvo tiesos žmogus, drąsiai skelbė ateinančią dangaus karalystę. Jis nebijojo pasakyti tiesą, dėl to buvo uždarytas į kalėjimą.
Toliau sutinkame Erodą, žiaurų valdovą, kuris jau buvo turėjęs keletą žmonų ir buvo nužudęs kelis savo sūnus. Tų laikų žydai kalbėjo, kad: ”yra saugiau būti Erodo kiaule, negu Erodo sūnumi”. Kodėl Erodas uždarė Joną Krikštytoją į kalėjimą? Jonas Krikštytojas jam tiesiai pasakė, kad nevalia Erodui gyventi su savo brolio žmona Erodiada. Erodiada nekentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, “nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo”(Mk 6,20). Tačiau Erodas buvo impulsyvus žmogus. Negalvodamas per pokylį pasakė Salomei, Erodiados dukteriai, kad jai atiduos viską, ko tik ji prašys. Jam patiko jos šokis. Kai ji paprašė Jono Krikštytojo galvos, Erodas nuliūdo, bet dėl susirinkusių svečių nenorėjo atšaukti savo pažado. Manė, kad susirinkusieji iš jo juoksis.
Ir čia kyla klausimas: ar daugelis iš mūsų nesielgiame panašiai? Kaip lengva ką nors pasakyti, prieš tai nepagalvojus. Ir kaip sunku vėliau atšaukti savo klaidą, bijant kitų kritikos. Visa tai yra silpnumo požymis. Erodas buvo silpnas valdovas. Nors jį Jono Krikštytojo žodžiai ir buvo palietę, bet jis bijojo tiesos, kitų žmonių kritikos ir pagaliau prarado viską: savo turtą, savo karalystę ir savo garbę. Nebūkime panašūs į Erodą.
Toliau matome dvi moteris: Erodiadą, palikusią savo vyrą ir neteisėtai gyvenusią su Erodu, ir jos dukterį, kurios šokis apstulbino Erodą. Erodiada parodo, ką blogai galvojanti moteris gali padaryti. Žydų rabinai turėjo posakį: ”Jei gera moteris ištekės už blogo vyro, tai ji padarys jį tokį, kaip ir pati, tačiau geras vyras neturėtų vesti blogos moters, nes ji nusitemps jį paskui save, ir abu pražus”. Erodiada pamiršo, kad nors jai nebereikės sutikti Jono Krikštytojo, bet Dievą dar teks sutikti.
Nuo Jono Krikštytojo laikų iki šiol Bažnyčia yra išgyvenusi daug persekiojimų ir paaukojusi daug gyvybių. Visame pasaulyje ir mūsų Lietuvoje. Kankinių kraujas padeda augti Dievo karalystei. Tai nėra pralaimėjimas, bet pergalė.
Iš kur ateina ta jėga ir drąsa liudyti Jėzų Kristų kaip Išganytoją ir skelbti Evangeliją? Šventoji Dvasia suteikia mums malonės ir drąsos būti atviriems ir skelbti tiesą, vesti žmones prie Jėzaus, kuris savo mirtimi ant kryžiaus atnešė mums pergalę. Pasitikėkime ta malone ir globa!
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-08-29 4:56

Prašyti ištvermės kilniuose troškimuose ir evangeliniuose idealuose

Esu kviečiamas melstis ir apmąstyti dviejų žmonių istoriją: Erodo ir Jono Krikštytojo. Jonas yra vidiniai laisvas žmogus.  Erodas, gyvenantis rūmuose ir puotaujantis, yra pasinėręs aistrose ir nepažabotuose įgeidžiuose.

*

Paklausiu savęs apie savo vidinę būseną. Ar jaučiuosi laisvu žmogumi, sugebančiu daryti Evangelinius pasirinkimus? Gal esu pasidavęs aistroms, kuriuos varžo mano širdies laisvę?

*

Erodo ir Erodiados istorija primena man, kaip gali susisukti blogų įpročių spiralė: nuo nesutvarkytų santykių per neramybę, baimę į užsispyrimą ir žudymą.

*

Paprašysiu Šventosios Dvasios malonės, kad galėčiau atpažinti savo troškimus, elgsenas bei laikysenas. Kokius savo gyvenimiškų pasirinkimų vaisius atrandu? Ar nepastebiu savyje prisirišimų, kurie mane naikina iš vidaus?

*

Erodas savo širdyje turėjo ir gerų troškimų, bet nevaldomos aistros ir priklausomybė nuo kitų nuomonės užgožė juos ir susilpnino, o jį patį atvedė į tragišką baigtį. Ilgiau sustosiu ties šia tiesa.

*

Mintimis sugrįšiu prie savo kilniausių idealų, troškimų ir siekių. Ar esu jiems ištikimas? Kaip jie keitėsi bėgant metams? Ar jie stiprėjo ar silpo?

*

Pavesiu Jėzui visus savo geriausius troškimus ir gyvenimo idealus. Prašysiu Joną Krikštytoją, kad kartu su manimi kartotų:

„Jėzau, dėl tavęs noriu būti laisvas nuo visko“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-08-29 4:54

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

Gali būti, kad pasiūlymas prašyti ko tik nori yra trikdantis – nes norime daugybės dalykų. Kartais sunku atpažinti, ko nori iš tikro, kas yra giluminiai troškimai, o kas trumpalaikiai norai.

Tiesa, jaunimas šios Evangelijos ištraukos kontekste kartą pasiūlė sprendimą – juk Erodiados duktė galėjo prašyti tos pusės karalystės, kurioje yra konkretus kalinys. Kita įžvalga, jog į panašų pasiūlymą išpildyti tris norus kaip pirmąjį norą pasirinktų išpildyti
šimtą norų. Nes norų labai daug ir norisi tokią galimybę išnaudoti.

Jėzus irgi kai kuriose situacijose Evangelijoje klausia, ko nori, kad padarytų. Kartais baisu savo norų – o jei tai tik užgaidos, jei tokie pasirinkimai neturės gero ilgalaikio rezultato. Svarbu, kad mūsų norai sutaptų su Jėzaus norais, su Jėzaus palinkėjimais mums – kad mūsų širdžių troškimai daugintų gyvenimo pilnatvę ir mums, ir kitiems.
Bernardinai.lt

Šv. Jono Krikštytojo nukankinimo dienos Evangelija       2020-08-29 4:52

(Mk 6, 17–29)

  Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.
  Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“. Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.
  Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.
  Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“. Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“
  Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“
  O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“
  Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
  Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.
  Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.
Katalikai.lt

Šv. Jono Krikštytojo nukankinimas       2020-08-29 4:51

Psalmė (Ps 70, 1–6. 15–17)

P. Šlovins mano burna tavo teisybę.

  Tavo prieglobstin, Viešpatie, bėgu,
  ir niekuomet man neteks kaisti iš gėdos.
  Kaip teisingas esi, trauk mane, gelbėk,
  kreipk į mane savo ausį, vaduoki! – P.

  Tu būk man uola prisiglausti,
  gelbėtis – galinga tvirtovė.
  Tikrai, tu mano uola ir mano tvirtovė!
  Gelbėk, o Dieve, mane nuo nedorėlio rankos. – P.

  Tu, Dieve, man ramstis,
  tavimi aš viliuosi nuo pat savo jaunystės.
  Nuo pat užgimimo mane tu globojai,
  buvai mano sargas nuo pat kūdikystės. – P.

  Šlovins mano burna tavo teisybę,
  tavo pagalbą – per visą dieną.
  Bylosiu Dievo galybę, skelbsiu: „Viešpatie, tu esi vienas teisingas!“
  skelbiu lig šiol tavo nuostabius darbus. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 10)

P. Aleliuja. – Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės:
              jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja.

Šv. Jono Krikštytojo nukankinimas       2020-08-29 4:51

Skaitinys skaitinys (Jer 1, 17–19)

  Man buvo paskelbtas Viešpaties žodis:
  „Susijuosk savo strėnas, stokis jų akivaizdon ir skelbk jiems visa, ką aš tau paliepsiu! Tu neišsigąsk jų, kitaip aš jų akyse įvarysiu tau baimę. Juk aš tave šiandien darau tvirtu miestu, geležiniu šulu ir varine siena prieš visą kraštą – prieš Judėjos karalius, valdininkus bei kunigus ir prieš visus šalies gyventojus. Nors jie kovos su tavimi, bet tavęs neįveiks, nes aš esu su tavim, kad tave išgelbėčiau – Viešpaties žodis“.

Jan       2020-08-28 19:10

tik esant dvasiniame ryšyje su Jėzumi, galima Jį pažinti, kito būdo nėra, tad ir patekti į vestuvių puotą tėra vienintelis raktas atrakinantis duris, tai Jo meilė.

Tai gi,       2020-08-28 7:12

Jėzus atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’. Ko reikia, kad Jėzų pažintu mane ir aš Jį? Tai Jo meilės, kurią mes turime priimti ir ja gyventi. Tik per šią meilę mumyse apsigyvens visa Šventoji Trejybė Jn.14,21-26 “...„Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.
Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“.

Kun. Vladimir Solovej       2020-08-28 5:11

I. Palyginimas apie dešimt mergaičių yra įterptas į klausytojams gerai žinomą Jėzaus laikų vestuvių sceną. Santuoka anuo metu vykdavo dviem etapais. Pirmiausia jaunosios tėvas susitardavo su būsimu žentu dėl sumos, kurią gaus už savo dukrą. Tada, kai transakcija pasibaigdavo, buvo parengiamas viešas teisinis aktas, kartu reiškęs įvykusias sužadėtuves. Nuo to momento jaunieji jau tapdavo vyru ir žmona, tačiau dar neturėjo teisės kartu gyventi. Tik maždaug po metų įvykdavo vestuvės, apie kokias ir žinome iš pasakojimo apie Jėzaus padarytą ženklą Galilėjos Kanoje. Vestuvės prasidėdavo jaunosios paėmimu iš tėvo namų ir jos įvedimu į jaunikio namus, kur ir vykdavo pokylis. Jaunosios paėmimas būdavo labai iškilmingas. Jaunikis atvykdavo į jaunosios namus lydimas pabrolių, savo ruožtu pamergės išsirikiuodavo į procesiją su alyvų žibintais rankose nušviesdamos jauniesiems kelią. Deja, šiame palyginime jaunikis vėluoja. Žydų tradicijoje tai buvo priimtina ir netgi laikoma geru tonu. Jaunikio vėlavimas turėjo sužadinti dar intensyvesnį laukimą, dar didesnį mylimojo ilgesį. Atrodo, kad šiuo atveju jaunikio vėlavimas buvo pernelyg didelis ir visos mergaitės, tiek paikos, tiek protingos, belaukdamos pavargo ir užmigo. Jaunikis atvyksta tik vidurnaktį ir pažadina visas mergaites.
Įdomu pastebėti, kad šis palyginimas kalba apie jaunikį, apie mergaites, tačiau nieko nesako apie jaunąją sužadėtinę. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad palyginimas ragina budėti ir laukti, tačiau matome, kad visos mergaitės užmigo. Šį palyginimą galima nagrinėti dviem plotmėmis: Jėzaus ir evangelisto Mato. Jėzus kalba savo tautai – Izraeliui. Evangelistas Matas kreipiasi į krikščionių bendruomenę. Jėzus kalba apie išrinktosios tautos Mesijo priėmimą ir atmetimą. Išrinktoji tauta yra pasidalijusi. Mergaičių yra dešimt – tai yra visuotinumo simbolis. Tačiau ši visuma yra pasidalijusi – vieni priima Jėzų kaip Mesiją, kiti Jį atmeta. Pildosi Marijai – Jėzaus Motinai – Simeono ištarta pranašystė: Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys. Išrinktosios tautos sielą yra pervėręs kalavijas. Tauta Izraelis – išrinktoji Dievo sužadėtinė – yra suskilusi. Tuo tarpu evangelisto Mato krikščionių bendruomenė, gyvenanti 50 metų po Kristaus įvykio, yra pavargusi nuo laukimo. Pirmykštis entuziazmas blėsta. Krikščionys tikėjosi, kad Viešpaties Dvasia, išlieta ant kryžiaus, greitai transformuos visą žemę į Dangaus Karalystę, tačiau taip neįvyksta. Nežymūs pasikeitimai yra stebimi atskirose bendruomenėse, bet visuotinio Kristaus evangelijos priėmimo nėra. Todėl dalis krikščionių bendruomenės narių buvo apimta nusivylimo. Jų tikėjimo žibintai beviltiškai blėsta.
“Magnificat”

Kun. Vladimir Solovej       2020-08-28 5:11

II. Šiame palyginime atsispindi evangelistui Matui brangi mintis apie krikščionių bendruomenėje nuolat pasitaikančius kvailius ir išmintingus narius, o taip pat ir apie pačiame žmoguje nuolat kovojančius priešingus polinkius: sekti paskui Jėzų arba gyventi pagal šio pasaulio vertybes, priešingas Evangelijai. Tai matome daugelyje jo Evangelijos palyginimų: apie sėjėją ir įvairius žemės tipus, apie rauges ir kviečius, apie tinklą su geromis ir blogomis žuvimis, apie du sūnus, nevienodai žvelgiančius į tėvo jiems pavestas pareigas ir skirtingai jas vykdančius. Žmoguje nuolat grumiasi du priešingi poliai. Panašiai yra ir šiame palyginime apie mergaites. Krikščionių bendruomenėje visada atsiras kokia kvaila mergaitė, kuri paėmusi mus už rankos siūlys lengvo ir nerūpestingo gyvenimo modelį – niekada nepaleisti iš akių savo naudos, niekuo nerizikuoti, visada eiti į kompromisus su šio pasaulio galingaisiais ir t. t. Mes nuolat esame gundomi elgtis kvailai, gyventi be Jėzaus, nesivadovauti Jo evangelija – tai reiškia pamiršti apie alyvą, reikalingą mūsų tikėjimo žibintams, kurie nušviečia mums kelią į gyvenimą. Tačiau mumyse gyvena ir protinga mergaitė, kuri pasiėmusi į savo indą alyvos kiekvieną dieną turi akimirką prisiminti tai, ką yra perskaičiusi, supratusi, išmokusi, patyrusi savo santykyje su Jėzumi. To neprivalo būti daug, bet pakankamai tam, kad galėtume uždegti mūsų gyvenimo žibintus, net ir tada, kai dėl kokio nors kvailo pokalbio su neprotingais žmonėmis, dėl beprasmiškos televizijos ar radijo laidos, jie būtų užgesę. Daugelio iš mūsų gyvenimas yra labai intensyvus. Įvairiausi degantys terminai, užduotys, kurias reikia žūtbūt laiku atlikti, atima iš mūsų brangų refleksijos ir tylos laiką. Nors išoriškai mes atrodome labai budrūs, viską žinantys ir visur esantys, tačiau viduje beviltiškai nyrame į gilų dvasinį letargą. Mums trūksta harmonijos, pusiausvyros, situacijos supratimo, atradimo to, kas yra svarbiausia, todėl elgiamės kaip paikos mergaitės. Nors fiziškai visos mergaitės užmigo, tačiau penkios iš jų dvasine prasme niekada nebuvo atsibudusios, todėl, nors ir buvo pasiėmusios žibintus, nesugebėjo pasiimti alyvos. Palyginime yra naudojami tie patys žodžiai, kokius aptinkame Jėzaus Kalno pamokslo pabaigoje pateiktame palyginime apie išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos, ir apie paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Palyginimas apie dešimtį mergaičių ne tiek kviečia budėti, kiek peržiūrėti mūsų pagrindinę gyvenimo nuostatą: kokia mergaitė – kvaila ar protinga – veda mus už rankos per gyvenimą. Šio palyginimo pabaigoje yra pateikiamas galutinis kvailo žmogaus gyvenimo nuostatų įvertinimas: Iš tiesų sakau Jums: aš jūsų nepažįstu!
Jėzus daugybę kartų buvo perspėjęs savo klausytojus apie kvailystės pavojus, kurie glūdi pasitikėjime vien savimi, vien savo pažintimis, vien savo ar savo draugų daroma įtaka. Net danguje pažintys negelbsti, dar reikia pažinti ir vykdyti Tėvo, kuris yra Danguje, valią: Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’ Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!’ Daugelis krikščionių šiandien vadovaujasi logika paikų mergaičių, kurioms pritrūko alyvos, ir prašo protingų pagalbos: duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta. Jie visiškai nesirūpina savo dvasiniu augimu. Galbūt kai kuriems atrodo, kad jų pažįstami, giminės galės jiems garantuoti vietą vestuvių pokylyje. Tačiau į Dangų neįmanoma pakliūti keliaujant svetimo automobilio priekaboje. Kiekvienas yra nepakeičiamu savo istorijos lokomotyvu, kiekvienas pats atsako už savo pasirinkimą. Kiekvienas pats privalo atsakyti į Kristaus kvietimą.
“Magnificat”

Kun. Vladimir Solovej       2020-08-28 5:09

III. Palyginimas apie mergaites ragina atrasti savo krikščionišką tapatybę. Mergaičių tapatybė atsiskleidžia jų santykyje su Jaunikiu. Jos yra pamergės, jų užduotis yra pasitikti ateinantį Jaunikį. Krikščionies tapatybė išryškėja jo santykyje su Kristumi. Krikščionys (christianoi) tai žmonės, giliai surišti su Kristumi, tai žmonės, kurie nuolat išeina pasitikti Viešpaties. Šv. Ignacas Lojola savo fundamentalioje gyvenimo taisyklėje skelbia, kad žmogus yra sukurtas tam, kad Viešpatį Dievą šlovintų, Jį garbintų ir Jam tarnautų. Krikščionis yra žmogus, kuris tarnauja Kristui ir tarnaudamas Jam atranda savo tapatybę.
Paikos mergaitės ne tik nesugebėjo atlikti savo vaidmens, bet dar mėgino sukeisti Jaunikio ir savo tapatybės vaidmenis vietomis. Tai išreiškia jų prašymas: Gerbiamasis, atidaryk, čia mes! Tai reiškia, kad Jaunikis turi tapti kvailų mergaičių tarnu, turi joms patarnauti, atidarinėti duris, tuo tarpu Jo tapatybė yra būti Viešpačiu, kuriam reikia tarnauti. Kai kurie krikščionys šiandien mėgina sukeisti vaidmenis, paversdami Dievą savo tarnu. Daug kam norisi užimti Dievo vietą ir veikti Jo vardu, prisidengiant Jo valia leisti savo įstatymus, nustatinėti gyvenimo taisykles, vertinti pagal savo kriterijus. Dievas jiems yra reikalingas vien savo egoistinių įgeidžių tenkinimui, o kai juos patenkina, Jis privalo vėl atsistoti už durų ir nuolankiai laukti, kol bus pakviestas. Tai yra didžiausia žmogaus kvailystė: troškimas būti kažkuo kitu, užimti kito vietą, iš esmės užimti Dievo vietą.
Krikščionis atranda savo tapatybę tik susitikęs su Kristumi. Pirmieji vienuoliai atsiskyrėliai manė, kad susitikimo su Dievu sąlyga yra susitikimas su savimi pačiu, savojo aš pažinimas. Kas savęs nepažįsta, tas nesąmoningai projektuoja į Dievą savo paties troškimus, lūkesčius ir išsižadėtus poreikius. Toks žmogus sudievina savo aš įvaizdžius ir neprisiliečia prie tikrojo Dievo esmės. Jis tiesiog gyvena iliuzijoje. Jis pats tampa sau dievu. Tas, kas save tikrai pažįsta, suvokia savo vietą santykyje su Dievu.
Mergaičių kvailystė glūdi taip pat ir tame, kad jos pačios nori spręsti apie susitikimą su Jaunikiu. Jos yra pasiruošusios susitikimui tik tada, kai joms tai tinka, o ne tada, kai Jaunikis ateina. Jos klaidingai mano, kad tai jos nustato veiksmų seką. Tuo tarpu apie tai sprendžia Jaunikis, kadangi tai Jis yra puotos šeimininkas. Jo atvykimo laikas priklauso tik nuo Jo paties, o ne nuo tų, kurie išeina jo pasitikti. Mergaitės klydo, nes nelaukė Jaunikio kaip to, kuris turi ateiti. Jos manė, kad jos pačios gali spręsti apie Jo atvykimo laiką. Joms atrodė, kad jos žino, kada Jaunikis ateis: jos buvo pasiruošusios tada, kada, jų manymu, Jis turėjo ateiti, o ne tada, kada Jis iš tiesų atėjo.
Neretai susitikimuose su Dievu mes mėginame nustatyti Jam tokį laiką, kuris mums atrodo pats tinkamiausias. Mes paskelbiame Dievui apie savo pasirengimą žvelgdami į savo darbų kalendorių ir nusprendžiame, kurią dieną ir valandą Dievas privalo ateiti ir kada išeiti. Vis dėlto apie savo atėjimo laiką sprendžia tik Dievas. Jis mėgsta užklupti netikėtai, Jis nesivadovauja jokiomis schemomis, o Jo kalendorius gerokai skiriasi nuo mūsų.
“Magnificat”

Evangelijos komentaras       2020-08-28 4:59

br. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM

Vėl budėti. Vėl reikalaujama budėti, nes pražiopsojus, nepasirūpinus alyva, vartai bus prieš nosį užtrenkti ir tas, kuris taip myli ir laukia visų mūsų, paprasčiausiai nepažins, nelaikys savais.

Kaip taip gali būti? Protestantų pamokslininkas, teologas R. Joyneris nepatikėjo tokio atstūmimo galutinumu ir savo knygose aprašo ir paikas mergaites išgyvenančias Dievo malonę – tiesa, jos kiek atitolintos nuo Viešpaties sosto šlovės, patiriančios savosios meilės skaistyklą…

Kad ir kaip ten būtų, man regis, tas Evangelijoje nuolatos kartojamas „budėkite“ yra pats tikriausias meilės ženklas – laukimo, budėjimo gali prašyti tik iš mylimojo(-osios) ir mylinčio (-os). Kitaip visi prašymai ir reikalavimai yra beprasmiai. Kitaip gali kartoti pamokymus apie būtinybę pasiimti alyvos atsargas – niekas neišgirs.

Kai nėra tos slėpiningos meilės jėgos, nėra ir liepsnos, nelieka tikros nemeluotos tamsos, ir aušra neišaušta. Visa skendi šešėliuose. Tai iš tų šešėlių karalystės į susitikimo džiaugsmą esame kviečiami. Gal nepalūšime laukdami ir laukdami jaunikio?
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-08-28 4:58

Kun. Algirdas Kanapka
Beprasmiška būtų svarstyti, kuriai grupei mes priklausome, nes tiek paika, tiek protinga mergaitė yra mumyse ir išreiškia mūsų vidinį gyvenimą santykyje su Jėzumi Kristumi.
Šios dienos Evangelijos palyginimas mus kviečia susimąstyti apie savo gyvenimą ir atsakomybę gyvenimo pasirinkimuose. Viešpats nori, kad visi žmonės būtų laimingi jau dabar, šitame gyvenime, todėl palyginimas – ne apie Dangaus laimę, kuriai būtų grasinama užtrenkti duris.
Kai leidžiame užgesti ištikimybės Jam žibintui pasitenkindami paviršutiniška ir nepastovia tikėjimo praktika, arba išbandymuose nuleidžiame rankas ir tampame viskam abejingi, arba prisitaikome prie pasaulio gyvenimo būdo, jo vertybių ir malonumų – elgiamės kaip paikos mergaitės, nepasiruošusios pasitikti jaunikio.

O kai pastoviai palaikome savo tikėjimą ir savo viltį – mūsų gyvenimo šviesą – Dievo meilės duona, Jo žodžiu ir veiksmingu įsitraukimu į tikėjimo bendruomenės veiklą – elgiamės protingai – mūsų indeliai su alyva tuomet visada yra pilni ir mums negresia likti be vestuvių bendrystės džiaugsmo.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-08-28 4:56

kun. Algirdas Kanapka

Šios dienos Evangelijos palyginimas mus kviečia susimąstyti apie savo gyvenimą ir atsakomybę gyvenimo pasirinkimuose. Viešpats nori, kad visi žmonės būtų laimingi jau dabar, šitame gyvenime, todėl palyginimas – ne apie Dangaus laimę, kuriai būtų grasinama užtrenkti duris.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-08-28 4:53

Prašyti širdies dosnumo ir išminties darant pasirinkimus

Įsisąmoninsiu, kad mano gyvenimas nesustabdomai skuba į amžinybę. Ten bus arba amžinas gyvenimas su Jėzumi, arba amžinas atmetimas. Tai patvirtina pasakojimas apie dešimt mergaičių.

*

Ar atsimenu, kad mano įsipareigojimai kasdienybėje, užimamos pareigos, pašaukimas, turi reliatyvią, laikiną vertę? Ar sugebu į savo gyvenimą pažvelgti iš amžinybės perspektyvos? Pabandysiu tai padaryti šią akimirką. Kokie jausmai gimsta manyje?

*

„Vidurnaktį pasigirdo balsai…“. Vidurnaktis yra mažiausios tikimybės metas. Kada visi išvarginti budėjimo užmigo, atėjo Viešpats. Mano paskutinio susitikimo su Viešpačiu laikas yra nežinomas. Jis bus mano mirties valandą arba laikų pabaigoje.

*

Neužtenka žinoti, kad Viešpats ateis. Pats žinojimas be rūpinimosi ir pastangų yra nenaudingas, kaip ta lempa be alyvos. Ar mintis apie paskutinį susitikimą su Viešpačiu mobilizuoja mane rūpintis savo dvasiniu gyvenimu? Kuo pasireiškia mano rūpestis ir budėjimas?

*

Mano gyvenimas yra kaip lempa. Degs ji tik tada, kai rūpinsiuosi savo dvasinio gyvenimo gilumu. Niekas man negali duoti ar paskolinti „alyvos“. Turiu asmeniškai dėl jos dirbti ir ja pasirūpinti. Įsisąmoninsiu, kad kai ateis Viešpats, mano dvasinis turtingumas ar tuštumas pasirodys ir bus matomas visiems. Tai yra tik laiko klausimas.

*

Atsisėsiu prie Jėzaus kojų ir prašysiu malonės visada būti pasiruošusiam susitikti su Juo. Paprašysiu Marijos, kad padėtų man pamilti Jėzų ir nuolat žadintų mane uoliam budėjimui laukiant Jo atėjimo.

Kasdienapmastau.lt

XXI eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-08-28 4:52

(Mt 25, 1–13)    „Su dangaus karalyste bus panašiai, kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.
  Vidurnaktį pasigirdo balsai: ‘Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!’ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus.
  Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta’.
  Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite’. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos.
  Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‘Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!’
  O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’
  Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“.
Katalikai.lt

XXI eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-08-28 4:51

Psalmė (Ps 32, 1–2. 4–5. 10–11)

P. – Viešpaties malonių pilna yra žemė.

  Džiūgaukit Viešpačiui teikdami šlovę,
  teisieji; teisiesiems garbinti dera.
  Kankliais Viešpatį skelbkit,
  jam dešimtstyge skambinkit arfa. – P.

  Viešpaties žodis teisingas,
  tikras jo darbas kiekvienas.
  Brangi jam teisė ir teisingumas,
  o jo malonių pilna yra žemė. – P.

  Viešpats suardo kėslus pagonių,
  užmačias jųjų niekais paverčia.
  Viešpaties nuosprendžiai tveria per amžius,
  iš kartų į kartas eina jo mintys. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 21, 36)

P. Aleliuja. – Visą laiką budėkite ir melskitės,
              kad sugebėtumėte kaip reikia stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje. – P. Aleliuja.

XXI eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-08-28 4:51

Skaitinys (1 Kor 1, 17–25)

  Broliai!
  Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius nepasirodytų bereikšmis. Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė.
  Juk parašyta: „Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę“. Kur išminčius? Kur Rašto mokovas? Kur šio pasaulio tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste? O kadangi pasaulis savo išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, tai Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki. Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dieviškoji kvailybė išmintingesnė už žmones ir dieviškoji silpnybė galingesnė už žmones.

Apie žmogišką pastabumą, kodėl reikia budėti?       2020-08-27 18:05

Du pavyzdžiai.
Pirmas, tai šio sekmadienio Evangelijoje “Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.” Klausimas ar Petras pajautė, kad tai ne jis kalbėjo?
Antras, “„Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. ... Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“
  Jis atsakė: „Taip, tu!“
Esm4 ta, kad nei vienas nei kitas nesitikėjo atliksiąs tokį veiksmo. Viename veikė Šventoji Dvasia, o kitame šėtonas. Petras buvo maldos žmogus, o Judas prisirišęs prie turto, t.y. gobšas. Budėjimas yra pastovi širdies malda, t.y. širdies ryšys su Dievu, kuri žmogų saugo nuo pikto ir įspėja.

Evangelijos komentaras       2020-08-27 5:04

kun. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM

Jėzaus perspėjimas ir prisakymas budėti šiek tiek keistokas, gal net gąsdinantis. Kai girdime žodį „budėkime“, galvojame apie sunkų darbą, kuris mūsų laukia, apie neramybę, nerimą, apie tai, kad kažkas, ko mes nesitikim, turi ateiti, apie tai, kad galime būti užklupti darantys kokį nors nusikaltimą ar šiaip negerą darbą. Žodis „budėti“ kelia nerimą. Natūraliai kyla klausimas: kaip gali šita vieta ir šitas klausimas derėti su Evangelijos ramybe, su Jėzaus meilės skelbimu, kaip jis gali derėti su Dievu, kuris pats laukia ir įtempęs žvilgsnį turbūt svajoja apie grįžtantį, ateinantį sūnų palaidūną? Labai keisti Evangelijos paradoksai, prieštaravimai. Kodėl mums taip svarbu budėti? Jeigu jau mylime, jei esame ramybės vaikai, taikdariai, argi tai nėra pakankamas laukimo pagrindas – laukti to, kuris ateis; ar tai nėra pakankamas pagrindas laukti šeimininko, Viešpaties, laukti jaunikio. Nieko kito nebelieka, kaip galvoti, jog Jėzus per daug gerai žino mūsų kasdienybę, mūsų žmogiškos prigimties silpnumą ir pažeistumą. Jis žino, kad mūsų meilė gali užmigti, pavargti, nusilpti. Jis žino, jog tas protingas ir ištikimas tarnas, kuris toks buvo, nebūtinai toks liks.

Jis gali tapti blogas – gyvenimas keičiasi. Žmogus, gavęs ramybę, nebūtinai ją išsaugo; o jeigu saugo kaip anas kito palyginimo pilietis, užkasęs ramybės skatikus ir neleisdamas jų į apyvartą, tada toks saugojimas pavirsta savo priešingybe. Toks žmogus iš ramybės padaro saugumą, savęs adoravimą, norą užsidaryti, norą nebendrauti su tuo, kuris yra šalia jo, ir taip jis praranda ramybę, taip ateina nerimas.

Taigi raginimas budėti yra raginimas grįžti prie tos mūsų dovanos, prie to mūsų patyrimo, kurį vadiname atsivertimu ar gimimu iš Dvasios, raginimas grįžti prie Jėzaus, duodančio ramybę. Budėti reiškia išlikti tame laukime. Ramybe reikia dalytis. Tai ir yra gerasis tarnas, maitinantis šeimyną.

Dalybos visada buvo Evangelijos sėkmingiausiems personažams skirta lemtis. Dalybos, kuriose mes esame auginami, dalybos, kurių ilgimės patys. Galiausiai tos dalybos kyla iš to, kuris savimi pasidalijo ir kuris tik vienas gali pasakyti – budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos, ir supraskite, kad tas budėjimas ir yra išlikimas – santykyje, ramybėje, gyvenime. Gyvenime, kuris į jus nužengia iš aukštybių.
Bernardinai.lt

Evangelijos mąstymas       2020-08-27 4:56

Prašyti budrumo maldoje malonės ir jautrumo kitų poreikiams

Savo meditaciją pradėsiu karšta malda į Tėvą, kad padėtų man įsijausti į Jėzaus Širdies troškimą. Priglusiu prie Jėzaus Širdies ir būsiu su Juo tol, kol nurims mano širdis.

*

Žvelgsiu į Jėzų ir su dėmesiu klausysiuos kiekvieno Jo žodžio. Pagalvosiu, kad tie žodžiai yra sakomi man. Jėzus nori mane paruošti savo antrajam atėjimui. Jam yra labai svarbu, kad aš su Juo amžinai būčiau pas Tėvą.

*

Jėzus sako, kad Jo atėjimo dienos niekas nežino, tik Tėvas. Jis ateis tokiu momentu, kada bus mažiausiai tikimasi ir laukiama. Žmonės bus užsiėmę kasdieniniais savo rūpesčiais ir mažiausiai tikėsis Jo atėjimo.

*

Pagalvosiu apie savo kasdienines pareigas, o ypač apie tas, kurios labiausiai įtraukia ir angažuoja. Įsivaizduosiu save įvairiuose užsiėmimuose ir situacijose, kurios pasitaiko mano kasdienybėje: namuose, darbo vietoje, mokykloje ir poilsio metu.

*

Ar yra tokių situacijų ar užsiėmimų mano gyvenime, kada jaučiu, jog tolstu nuo Jėzaus? Pabandysiu konkrečiai jas įvardinti ir pakalbėti apie tai su Jėzumi. Atiduosiu tas situacijas Jėzui ir paprašysiu, kad mane nuo jų išlaisvintų.

*

Jėzus iki savo atėjimo momento palieka man du įpareigojimus: „Budėk ir būk pasiruošęs“. Paklausiu savęs, kokiu būdu galiu tai realizuoti savo kasdienybėje.

*

Įsiklausysiu į Jėzaus pasakojimą. Budėjimo trūkumas veda į tuštumą ir savo gyvenimo eikvojimą egoistiniams siekiams. Padarysiu pasiryžimą daugiau budėti asmeninėje maldoje. Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi paprašysiu, kad padėtų man ištikimai laikytis to pasiryžimo.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-08-27 4:55

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

Budėjimas, ypač kai laukiama neramios žinios ar įvykio, sukelia daug nuovargio ir įtampos. Bet budėti svarbu, kad nepraleistume svarbių dalykų, kad galėtume tinkamai reaguoti.

Jėzus sako, kad budėtume Jo laukdami – ir ne tik laukdami galutinio Jo atėjimo, bet ir dabar, kiekvieną dieną. Apsisprendimas budėti vaduoja mus iš apsnūdimo, iš kasdienos patogumo. Tai budri būsena, kai esame pasirengę reaguoti, pasirengę atpažinti. Kai esame pasirengę būti budrūs, kad atpažintume tiesą. Kai esame pasirengę reaguoti su meile į kitų poreikius. Kai esame pasirengę atpažinti Dievą kasdienybėje, reaguoti pačiose netikėčiausiose situacijose.

Pamiršdami būti budrūs prarandame tokias galimybes, nuskurstame, nes tikrai tam tikra prasme esame apiplėšiami. Jėzus mus provokuoja – šiandien laukti Jo atėjimo, budėti, kad galėtume atpažinti ir atsiliepti į Jo kvietimą šiandien būti kartu.
Bernardinai.lt

XXI eilinė savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-08-27 4:54

(Mt 24, 42–51)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.
  Kas yra ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė savo metu maitinti šeimynos? Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį. Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų.
O jei anas tarnas bus blogas ir tars pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’, ir pradės mušti savo draugus, valgyti, ūžti su girtuokliais, – to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nesitiki, jis žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“.
Katalikai.lt

XXI eilinė savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-08-27 4:53

Psalmė (Ps 144, 2–7)

P. Dieve, mano Valdove, aš tavo vardą garbinsiu amžiais.

  Noriu kasdien tave šlovint,
  tavąjį vardą trokštu garbinti amžiais.
  Viešpats be galo didingas ir garbės vertas, –
  niekas neperpras jojo didybės! – P.

  Tavo nuostabius darbus, tavo galybę
  skelbia karta būsimai kartai.
  Tavo didybė spindėte spindi,
  sklinda garsas stebuklų. – P.

  Kokie galingi veikalai tavo!
  Norime skelbti tavo didybę.
  Nepamirštamas tavo visagalis gerumas,
  tavo teisumas džiugina širdį. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 24, 42a. 44)

P. Aleliuja. – Budėkite ir būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite. – P. Aleliuja.

XXI eilinė savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-08-27 4:53

Skaitinys (1 Kor 1, 1–9)

  Paulius, Dievo valia pašauktasis Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Sostenas. Dievo Bažnyčiai Korinte, pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas juos ir pas mus. Malonė ir ramybė jums nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
  Aš nuolat už jus dėkoju Dievui, kad dėl Jėzaus Kristaus Dievas suteikė jums savo malonę. Per jį jūs praturtėjote visu kuo – visokiu Dievo žodžiu ir pažinimu, – ir Kristaus liudijimas tarp jūsų tapo tvirtas. Todėl jums nestinga jokios malonės dovanos, belaukiant, kada apsireikš mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis ir stiprins jus iki galo, kad išliktumėte nenusikaltę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienai. Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendrystę.

Deivis        2020-08-26 17:04

Tegu bus pagarbinta Didžioji Dievo gimdytoja deivė IZIDĖ!

Geras pažadas,       2020-08-26 12:53

kurį paliko Jėzus mums visiems šio sekmadienio Evangelijoje, kaip tik šio meto laikui: (Mt 16, 13–20).”...Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.
Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. ...”
O Dievas savo pažadus vykdo. Tad buvo ir bus puolimų ant Kristaus Bažnyčios, bet “pragaro vartai juos nenugalės”.
Pragaras dabar puola ne tik dvasininkus, bet kiekvieną iš mūsų, tad reikia labai “apsigraibyti” ar kartais mes patys netarnaujam pačiam pragaro šeimininkui, to net nesuvokdami. Ir kiekvieną dabar pasaulyje įvykį rimtai apmąstyti Evangelijos šviesoje.

Šiaip >>>       2020-08-26 10:45

kas nėra kaltas, tegul meta pirmas akmenį. Ar yra nekaltų? Ar yra bent vienas vyras nežvilgterėjęs į porno žurnalą, o gal net filmuką matęs? O jei dar atsiranda iš pašalies paskatinačių, pritariančių. Manau, kad šiaip, nei iš šio, nei iš to niekas nesidaro, tad įvykiai ima rutuliotis savaime.
Manau, kad tai tik pradžia tokiems dalykams, nes sistemininkai yra sukaupę daug tokių paruoštų “nusikaltimų” prie kurių yra labai lengva prikabinti visokio plauko papildomų ir galimai nebūtų dalykų, po to, kaip pas mus įprasta, pabandyk apsiginti. Tad, manau, kad išmintingai elgiasi dvasininkai priimti viską ir nukentėti dėl galimai ir nebūtų dalykų, kad išvengti aršaus pasaulio puolimo ir Katalikų Bažnyčios matomo noro menkinimo, o gal net sunaikinimo.

Copy-pastintojas Nr. 2       2020-08-26 7:27
Evangelijos komentaras       2020-08-26 5:07

kun. Ernestas Maslianikas

Žmogui gyvenime niekada nebuvo ir tikriausiai niekada nebus lengva pripažinti savąsias nuodėmes. Dar sunkiau yra tai daryti diena iš dienos. Tikrai žinome vieną seną, bet labai gerą tiesą – jei neatpažinsime savo ligos, tai niekad iš jos ir neišgysime. Būtent dėl šitos priežasties ir mes turime išmokti priimti eilinį Jėzaus „vargas jums (t. y. mums)“ priminimą. 

Nėra sunku nuo požiūrio „esu nusidėjėlis“ pereiti prie požiūrio „esu nusidėjėlis, todėl nebeturiu jokių šansų pasitaisyti“. Turbūt kasdien sutinkame tokių žmonių, kurie vis bando mums parodyti bei įrodyti kitų padarytas arba daromas nuodėmes. Niekas iš mūsų juk nežinome, kiek žmogus iš tiesų bando kažką pakeisti savo gyvenime, norėdamas atsikratyti nuodėmių. Blogį visada reikia mokėti įvardyti tuo, kuo jis iš tiesų yra. Negalima su blogiu susitaikyti, bet, priešingai, jį reikia identifikuoti ir bandyti pašalinti. Kristus niekada nevadino veidmainiais tų, kurie savo viduje atgailavo, tačiau šitaip jis vadindavo tuos, kurie sąmoningai pasirinkdami blogį, viešai įvardydavo kitų daromas nuodėmes. Pastarosios pozicijos turime saugotis kiekvienas iš mūsų ir jokiais būdais jos nepraktikuoti. 

Iš klaidų žmogus privalo mokytis, tai yra visiems akivaizdi tiesa. Jei šiandien mes darome tas pačias nuodėmes, kurias darė ir mūsų protėviai, vadinasi, nesame geresni už juos. Galbūt netgi blogesni, nes jie juk neturėjo tokio „pavyzdžio“ prieš save. Paklauskime savęs – ar sugebame išvengti visiems būdingų nuodėmių? Ir apskritai, ar bandome jų vengti? Gaila, jei nuleidžiame rankas ir keliaujame nemąstydami „madingais“ keliais, kurie veda prie kvailybių ir banalybių puokštės.

Turime išdrįsti prašyti iš Dievo malonės, kad sugebėtume nebekartoti mūsų protėvių klaidų ir nebūtume panašūs i Kristaus šiandien minimus pabaltintus antkapius, kurie tik iš išorės atrodo gražiai, o viduje yra nenusakomai baisūs. Šioje vietoje prisiminiau vieno garsaus airių politiko, rašytojo ir oratoriaus žodžius – tam, kad blogis triumfuotų, reikia tik vieno, jog geri žmonės nieko nedarytų… 
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-08-26 5:00

Prašyti sąžiningumo ir gyvenimo paprastumo

Įsiklausysiu į griežtus ir reiklius Jėzaus žodžius.  Pastebėsiu Jo pyktį, išgirsiu jo pakeltą balsą. Ką Jis nori man pasakyti savo aštriais įspėjimais?

*

Prašysiu Šventosios Dvasios, kad galėčiau sąžiningai atsiverti kiekvienam „vargas…“, kurį ištaria Jėzus. Drąsiai savęs paklausiu, ar kuris iš jų netinka man, mano širdžiai, sąžinei?

*

Jėzus pyksta dėl žmogaus veidmainiavimo. Jis demaskuoja žmonių, kurie buvo laikomi tautos autoritetais, laikyseną. Jie rūpinasi tik išoriniais dalykais. Jėzus nuplėšia jų išorinio teisuoliškumo kaukes ir atskleidžia jų purvinus gyvenimus.

*

Kaip reaguoja mano širdis ir protas į Jėzaus žodžius? Ar jaučiuosi paliestas, sunerimęs? Ar esu laisvas nuo kaukių užsidėjimo, apsimetinėjimo ir noro pasirodyti? Ar yra kas nors, ką slepiu nuo Jėzaus?

*

Jėzus pyksta dėl pasipūtimo, tuščių gestų, pagyrūniškumo ir suktos kalbos. Žodžiai ir darbai parodo, kokia iš tikrųjų yra širdis. Jėzui viskas yra aišku ir atvira.

*

Atsistosiu prieš Jėzų visame savo širdies paprastume. Priglusiu prie Jo širdies ir prašysiu, kad apnuogintų mano sąžinę ir išlaisvintų nuo visko, kas yra manyje tuščia, netikra ir nesąžininga.

*

Karštoje maldoje atiduosiu Jam savo širdį tardamas:

„Jėzau, Tu pažįsti mane iki gelmių.

Mokyk mane gyventi tiesoje“.

Kasdienapmastau.lt

XXI eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2020-08-26 4:59

(Mt 23, 27–32)

  Jėzus kalbėjo:
  „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni mirusiųjų kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.
  Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų paminklus ir sakote: ‘Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju’. Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai. Pripildykite gi savo tėvų saiką!“
Katalikai.lt

XXI eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-08-26 4:58

Psalmė (Ps 127, 1–2. 4–5)

P. – Laimingi visi, kurie bijotės Viešpaties.

  Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
  kad laikais jo parodyto kelio!
  Savo darbo vaisiais maitinsies,
  būsi laimingas ir pertekęs visko. – P.

  Matai, koks laimingas tas vyras,
  kuris Viešpaties bijo!
  Telaimina Dievas tave nuo Siono,
  kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum. – P.

Posmelis prieš evangeliją (1 Jn 2, 5)

P. Aleliuja. – Kas laikosi Kristaus žodžių,
              tas iš tiesų tobulai myli Dievą. – P. Aleliuja.

XXI eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2020-08-26 4:58

Skaitinys (2 Tes 3, 6–10. 16–18)

  Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu įsakome jums, broliai, šalintis nuo kiekvieno brolio, kuris netvarkingai gyvena ar nesilaiko mokslo, gauto iš mūsų. Mes gi netinginiavome jūsų tarpe ir nevalgėme veltui kieno nors duonos, bet su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną ir naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno iš jūsų; ir ne todėl, kad neturėtume teisės taip daryti, bet norėdami duoti jums pavyzdį, kad galėtumėte mumis sekti. Dar būdami pas jus, mes skelbėme: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“
  Patsai ramybės Viešpats tegul teikia jums ramybę visada ir visais būdais. Viešpats su jumis visais!
  Šis sveikinimas prirašytas mano, Pauliaus, ranka. Tai ženklas kiekviename laiške: taip aš rašau.
  Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis visais!

Deivis       2020-08-25 19:20

Būtina uždrausti Judaizmą, Islamą ir krikščionybę. Piktadarių religijos.

Bažnyčia       2020-08-25 13:36

I.  Ganytojas, kuris netarnauja yra „paukščių baidyklė“

Šiuos Bažnyčios tėvo šv. Augustino žodžius pakartojo Garbingasis Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius I Romos vyskupijos dvasininkams. Jis kalbėjo 1978 metais per vienintelį susitikimą su Romos vyskupais, kunigais ir diakonais. Išrinktas popiežiumi 1978 metais rugpjūčio 26 dieną, 65 metų amžiaus Jonas Paulius I mirė rugsėjo 28 d. Jo susitikimas su dvasininkais įvyko rugsėjo 7 d.
Venecijos patriarchas Albino Luciani buvo ką tik išrinktas popiežiumi, tačiau daugelius maža ką apie jį žinojo, todėl stengėsi iš arčiau jį pamatyti viešuose renginiuose, klausytis jo mokymo, pasidaryti pirmąsias išvadas apie naująjį apaštalo Petro įpėdinį Romoje. Popiežius Jonas Paulius I dažniausiai kalbėdavo laisvai, be parengto teksto, ypač mėgdavo kalbas praturtinti Bažnyčios tėvų, popiežių, šventųjų, poetų ir garsių rašytojų mintimis, kurias cituodavo iš atminties. Jis trečiadieniais skaitė katechezes didžiojoje audiencijų salėje, kuri visuomet būdavo pilnutėlė žmonių, sekmadieniais, per vidudienio maldos susitikimus, kreipdavosi į susirinkusiuosius į Šv. Petro aikštę. Popiežius mirė po mėnesio nuo išrinkimo, todėl dažai sakoma, kad jis nelabai suspėjo popiežiauti – nepaskelbė programos, neprarašė enciklikos, nesurengė kelionių, nepaskelbė šventųjų. Tačiau jo ganytojiškas stilius ir kai kurie sprendimai paliko ryškių pėdsakų Bažnyčios gyvenime ir ypač popiežiaus valdymo stiliui.
Jonas Pauliaus I Romos vyskupijos dvasininkams kalbėjo apie kunigo pašaukimą ir pastoracinę tarnystę Evangelijos mokykloje, aptarė „mažąją discipliną“, kuri yra formali ir išorinė, ir „didžiąją discipliną“, kuri yra vidinė, laisva ir džiugi tik jei išgyventa glaudžiame ryšyje su Dievu. Anot abato Chautard, sakė dvasininkams Jonas Paulius I, tai sielos, nuolat veikiančios, kad būtų užvaldyti blogi polinkiai ir žingsnis po žingsnio įvaldyti įgūdžiai viskame vadovautis Jėzaus ir Evangelijos pavyzdžiu veiksmas. Popiežius pridūrė: „Net angelai, kuriuos sapne matė Jokūbas, neskrido, bet laiptas po laipto kopė į viršų. Tad ką galvoti apie mus: mes juk tik žmonės, neturime sparnų!“.
Popiežius paaiškino „didžiąją discipliną“ tokiu įvaizdžiu: „Kartą Milano geležinkelio stotyje pastebėjau kroviką, kuris pasidėjęs galvą ant anglių maišo atremto į stulpą giliai miegojo. Švilpė išriedantys traukiai, cypė stabdomųjų ratai, skambėjo kurtinantys skelbimai per garsiakalbius, keleiviai triukšmingai skubėjo tai šen, tai ten, o saldžiai miegančio kroviko kūno poza tarsi bylojo: „Darykite, ką norite, man reikia ramybės“. Mes kunigai turėtume elgtis panašiai. Aplink mus nuolat juda ir kalba žmonės, laikraščiai, radijas ir televizija. Mes, dvasininkai, turėtume gebėti pasakyti: „Man kaip kunigui yra tam tikra riba, už kurios jūsų nėra: mano sielos ramybei reikia tylos. Man reikia „atsikabinti“, pabūti su Dievu“.
Popiežius tęsė: Daugelis tikinčiųjų to trokšta iš savo dvasininkų. Panašiai mąstė ir Grigalius Didysis, jis prašė sielų ganytojų, kad kalbėtųsi su Dievu, neužmiršdami žmonių ir kalbėtųsi su žmonėmis, neužmiršdami Dievo.

Bažnyčia       2020-08-25 13:34

II. Ganytojas, kuris netarnauja yra „paukščių baidyklė“


Garbingasis Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius I tęsė: „Dvasininkai yra vadovai ir ganytojai, tačiau ar jie visi teisingai supranta, ką iš tikrųjų reiškia būti Bažnyčios ganytoju, vyskupu? Jėzus apie save pasakė: „Man duota valdžia danguje ir žemėje“, antra vertus pridūrė: „Atėjau, kad tarnaučiau“ ir nuplovė apaštalams kojas. Jam valdžia ir tarnystė visada viena. Kažką panašaus galime pasakyti vyskupams: „Pirmaujame, jei tarnaujame; mūsų pirmavimas teisingas jei vykdomas tarnavimu, su tikslu tarnauti, pagal tarnystės dvasią ir stilių“. Tačiau vyskupo tarnystei kažko trūks, jei jis neįgyvendins jam suteiktos galios tarnavimu, sakė popiežius ir pridūrė cituodamas šv. Augustiną: „Vyskupas, kuris netarnauja visuomenei, yra baidyklė vynuogyne, pastatyta paukščiams atbaidyti, kad nesulestu prinokusių vynuogių“.

Paraginęs dvasininkus mylėti jiems paskirtas pareigas, popiežius pripažino, jog nelengva mylėti postą ir jame pasilikti, kai reikalai nesiklosto gerai ar kai susidaro įspūdis, kad likai nesuprastas ar nepadrąsintas, kai paskirtos pareigos pavedamos kam kitam. Nėra pašaukimų, kurių nelydėtų abejingumas, kartėlis ar nusivylimas, sakė 1978 metais susitikime su dvasininkais popiežius Jonas Paulius I.

„Pasisakiau laisvai, gal per laisvai“, – pridūrė Jonas Paulius I, pirmąjį ir vienintelį kartą palaiminęs savo vyskupijos dvasininkus.

Popiežius Jonas Paulius I nuo 2017 metų Bažnyčios pripažintas Garbinguoju Dievo tarnu. 2020 metų pradžioje popiežius Pranciškus Vatikane įsteigė Jono Pauliaus I fundaciją. Jos tikslas – kaupti ir saugoti popiežiaus Jono Pauliaus I raštus bei mokymą, padėti geriau pažinti ir paskleisti šio popiežiaus mintis, darbus ir gyvenimo pavyzdį.

Anot Jono Pauliaus I fundacijos pirmininko kardinolo Pietro Parolino, popiežius garbingasis Dievo tarnas Jonas Paulius I buvo ir yra svarbus atspirties taškas Visuotinės Bažnyčios istorijoje, jo asmuo ir mokymas tebėra nepaprastai aktualūs. „Artumas, nuolankumas, paprastumas, Dievo gailestingumas, artimo meilė ir solidarumas yra būdingiausi Jono Pauliaus I asmens ir veiklos bruožai. Jo pontifikato trumpumas neturėtų klaidinti dėl jo įtakos Bažnyčios gyvenimui. Nors jo pontifikatui nebuvo lemta atsiskleisti laike, jis ugdė kenčiantiems žmonėms artimos ir meilės darbams atsidėjusios Bažnyčios viziją“. (SAK / Vatican News)

Mąstymas       2020-08-25 4:38

Prašyti laisvos nuo netiesos ir dvasinio paviršutiniškumo širdies

Mąstymo pradžioje kreipsiuosi į Šventąją Dvasią, prašydamas malonės giliai įsijausti į Jėzaus žodžius, kad jie apvalytų mane nuo visų veidmainysčių ir dvasinio paviršutiniškumo.

*

Atkreipsiu dėmesį, kad Jėzus tris kartus aštriais žodžiais kreipiasi į Rašto aiškintojus ir fariziejus, kurie buvo laikomi religingais ir gyvenančiais arti Dievo žmonėmis. Jėzus atskleidžia jų netikrą pamaldumą.

*

Jėzus parodo man, kas atveda į religinę veidmainystę: perdėtas dėmesys išorinėms smulkmenoms ir savo vidinio gyvenimo apleidimas.

*

Jėzus primena man, kad tikras pamaldumas gimsta tyroje širdyje. Tyra širdis veda į atvirą laikyseną Dievo ir artimo atžvilgiu. Ką galiu pasakyti apie savo dvasinį gyvenimą? Kas yra mano pamaldumo pagrindas?

*

„Pirmiau išvalyk taurės vidų...“. Ką galiu pasakyti apie savo vidų? Kokie jausmai kyla manyje, kai galvoju, kad Jėzus žiūri į mano vidų ir iki galo mane pažįsta?

*

Jėzus atkreipia dėmesį, kas yra svarbiausia Įstatyme: teisingumas, gailestingumas ir ištikimybė tikėjime. Kartu su Jėzumi patikrinsiu savo laikyseną šiose trijose sferose. Kas daugiausia man duoda džiaugsmo, kai su Jėzumi žvelgiu į save, o kas jį atima?

*

Maldoje kreipsiuosi į Jėzų, kad demaskuotų manyje dvasinę puikybę ir paviršutiniškumą.

Kreipsiuosi į Šventąją Dvasią:

„Tiesos ir Meilės Dvasia, budėk su manimi“. 

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-08-25 4:37

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

Kai ėmiau dirbti jaunimo ugdytoja, teko pastebėti, kad dalis paauglių nemoka plauti indų, arba moka tik formaliai. Kartu būnantys jaunuoliai sakydavo, kad pirmasis renginio mokymas turėtų būti apie indų plovimą – instrukcija apie lėkštės plovimui reikalingus sukamuosius judesius.

Tuo tarpu Jėzus sako, kad yra pavojus apsiriboti tik išore, savojo indo išorės valymu. Kartais išorė tikrai nustelbia vidų – nes šiek tiek paprasčiau žaviai atrodyti, maloniai elgtis ką nors kartkartėmis sutinkant, nei kovoti su vidinėmis baimėmis, lyginimusi su kitais, nepasitenkinimu savimi ar įtampa su artimiausiais žmonėmis.

Šalia mokymų apie indų plovimą su jaunimu daug kalbėdavomės ir apie kaukes, tam tikrus vaidmenis, kuriais esame linkę maskuoti savo vidinius skaudulius, ydas, mus pačius gąsdinančius ar net nesuprantamus troškimus.

Visgi vidus kuria išorę labiau nei atvirkščiai – mūsų tikrovė prasiveržia ir dažnai nustelbia pastangas formuoti išorinį įvaizdį. Mūsų vidinei netvarkai keisti reikia pastangų, rūpinimosi taurės vidumi, kad iš naujai kylančios tvarkos keistųsi ir išorė.

Šitą kartą indų plovimo instrukcijos reikalingos, kad būtume vis labiau tikri ir vis labiau savimi.
Bernardinai.lt

XXI eilinė savaitės antradienio Evangelija       2020-08-25 4:36

(Mt 23, 23–26)

  Jėzus kalbėjo:
  „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti! Aklieji vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį!
  Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo. Aklasai fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės bei dubens vidų, kad būtų švari ne tik išorė!“.
Katalikai.lt

XXI eilinė savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-08-25 4:34

Psalmė (95, 10–13)

P. – Viešpats ateina tvarkyti pasaulio.

  Skelbkite tautoms, kad Viešpats – galingas Valdovas.
  Jis nepajudinamai tvirtą sukūrė pasaulį,
  valdo tautas teisingiausiai. – P.

  Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė.
  Tešniokščia jam jūra pripildyta gyvių.
  Laukai su javais tegu kelia linksmybes. – P.

  Tegu girių medžiai Viešpačiui siaudžia,
  Kai jis šit ateina, ateina tvarkyti pasaulio.
  Jis tvarko pasaulį teisingai,ištikimiausiai valdo žmoniją. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 4, 12)

P. Aleliuja. – Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas.
              Jis teisia žmogaus sumanymus bei mintis. – P. Aleliuja.

XXI eilinė savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-08-25 4:34

Skaitinys (2 Tes 2, 1–3a. 13–17)

  Mes prašome jus, broliai, dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo ir dėl mūsų surinkimo aplink jį: nesiduokite taip lengvai nukreipiami nuo sveiko proto ir įbauginami ar dvasios pranašavimu, ar žodžiu, ar neva mūsų parašytu laišku, esą, Viešpaties diena jau čia pat. Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu!
  Mes jaučiame pareigą visuomet dėkoti Dievui už jus, Viešpaties numylėti broliai, kad Dievas jus kaip pirmienas išrinko išganymui Dvasios pašventimu ir tiesos tikėjimu. Tam jis ir pašaukė jus per mūsų Evangeliją, kad įgytumėte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbę. Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžio ar iš laiško. O pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir mūsų Dievas Tėvas, kuris pamilo mus ir maloningai suteikė mums amžinos paguodos ir geros vilties, tesuramina jūsų širdis ir tesustiprina kiekvienam geram darbui ir žodžiui.

Cha.       2020-08-25 1:35

O vis tik, Jėzus Kristus yra čia ir dabar. Sutinku, kad vieniems tai nematoma, todėl svetima, bet man tai tikra,nes aš matau, girdžiu širdimi. Jis visados su manimi ir nepaliauja stebinęs mane savo stebuklais. Protu nesuvokiamais dalykais.

Deivis        2020-08-25 0:41

Nėra ir nebuvo jokio Kristaus. Krikščionybės ištakos yra iš senovės Egipto religijos.

To ah1       2020-08-24 22:57

Taip jau yra Šv. Rašte aprašyti pasėliai, kur Dievas sėja grūdus, o piktasis rauges. Yra ir kitų palyginimų.

ah1> cha       2020-08-24 21:53

tai čia tipo tamsta išrinktas? KIENO išrinktas?

Cha        2020-08-24 20:07

Jėzus todėl ir kalbėjo palyginimais, kad ne visiems būtų suprantama, o tik išrinktiesiems.

ah1 > Cha       2020-08-24 19:33

tai tamsta nori pasakyti ir įtikinti kad Jėzus idiotas nesugebantis minčių išreikšti ir kad būtinas tamstos paaiškinimas ką Jėzus sakė? O aš manau kad Jėzus ne idiotas, ir Jėzaus pasakymams aiškinimas nereikalingas - jei Jėzus sakė eit į savo kambarėlį, užsirakint ir vienam būt su dievu tai taip ir reikia suprast, nereikalingos nei šventyklos, nei bendruomenės, nereikalingi nei liudytojai.

Šiaip >> Laumėjantis       2020-08-24 17:57

durnas tavo klausimas.

Laumėjantis       2020-08-24 15:22

„Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ - tai pasirodo ne Jahvės sūnus.

Cha >>> ah1       2020-08-24 9:08

Kas yra tas kambarėlis, kur siūloma mums eiti. Žinok, kad tas kambarėlis yra mūsų kūninė(ne akmeninė)širdis. Tik per ją mes galime būti dvasinėje plotmėje, t.y. girdėti ir matyti širdimi , bei būti vienoje dvasioje su visa Kristaus (toks Jėzaus yra titulas) Bažnyčia. Užsidaryk ir melskis? Tiksliau, širdimi bendrauk su pačiu Dievu. Nuostabų kambarėlį mumyse įrengė mus kurdamas Viešpats Dievas Tėvas.

Kun. Gintaras Blužas OFS       2020-08-24 5:10

Apaštalas Baltramiejus, kurio šventę šiandien švenčiame, Evangelisto Jono yra vadinamas „Dievo Dovana“ – hebr. Natanaelis (pilnas jo vardas yra Nathanael bar Tolomai – Natanaelis, sūnus Tolomėjaus). Figmedis yra Izraelio simbolis (žr. Mch 4, 4; Zch 3, 10; 1 Kar 5, 5).
Jėzus pažįsta Natanaelį, nors pastarasis Jėzaus dar ne. Natanaelis vadovaujasi oficialiu to meto mokymu, kaip ir anie Jeruzalės gyventojai: „Gal vyresnybė įsitikino, jog jis Mesijas? Tačiau mes žinome, iš kur jis kilęs. O kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur jis“ (Jn 7, 26b.27). Tačiau Natanaelis yra „tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“, t. y. autentiškas izraelitas, kuris sugeba pakeisti savo požiūrį, kai tik suvokia, kad jis nesutampa su tikrove, su Dievo planu. Jis iš pradžių nepriima Mesijo, kuris būtų kilęs iš Nazareto (kaip ir kai kurie kiti izraelitai: „Nejaugi Mesijas būtų iš Galilėjos?
Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?“ (Jn 7, 41b.42)), tačiau susitikimas su Jėzumi jam padėjo suprasti, kad Dievo planas ne visada yra toks, kokį įsivaizduoja žmonės. Jis pakeičia savo seną įsitikinimą, kuris yra visuotinai priimtas, ir išpažįsta Jėzų kaip Dievo Sūnų – Mesiją (Mesijas, kurio laukė žydai, turėjo būti Dievo Sūnus).
Šis išpažinimas yra tik kelio pradžia. „Kas ištvers iki galo“ (žr. Mk 13, 13), pamatys „atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“, t. y. patirs, kad įsikūnijęs Dievas yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (žr. Jn 14, 6) – tos vienintelės kopėčios, vedančios į dangų, kurias kadais savo kelionės pradžioje sapnavo patriarchas Jokūbas (žr. Pr. 28, 10–22).
Anuomet jam Viešpats pažadėjo niekad nepalikti, kol neįvykdys, ką yra pažadėjęs. Ir štai: Natanaelis susitinka ir atpažįsta Emanuelį – Dievą su mumis (žr. Mt 1, 23). Prasideda jo kelionė.
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-08-24 5:07

Prašyti sugrįžimo prie pirmosios meilės

Pradėsiu nuo karšto prašymo, kad žodžiai, kuriuos turiu apmąstyti, giliai mane paliestų ir atnaujintų manyje artimo susitikimo su Jėzumi troškimą. Stebėsiu mokinius, kaip juose auga susižavėjimas Jėzumi.

*

Įsijausiu į Pilypo entuziazmą, kai jis pasakoja Natanaeliui apie Jėzų. Asmeninis susitikimas su Jėzumi gimdo Pilypo širdyje troškimą dalintis savo patirtimi. Jis apie Jėzų ne tik girdėjo, ne tik skaitė – jis asmeniškai Jį susitiko.

*

Įsiklausysiu į Natanaelio žodžius. Jie šalti ir juose jaučiasi priešiškumas Jėzui, apie kurį girdi, bet asmeniškai dar nesutiko. Išgirsiu pilnus užsidegimo ir raginimo Pilypo žodžius: „Eik ir pasižiūrėk“.

*

Įsivaizduosiu, kad Pilypas tuos žodžius sako man. Jis nori, kad aš, kaip ir jis, pamatyčiau Jėzų, paliesčiau Jį. Pilypas sako man, kad Jėzus yra Juozapo ir Marijos sūnus iš Nazareto. Jis negyvena „debesyse“. Jis trokšta su manimi susitikti. Ar aš iš tikrųjų to noriu?

*

„Pamatęs ateinantį Natanaelį...“. Jėzus mato kiekvieną mano žingsnį, kurį žengiu link Jo. Jis pažįsta mane panašiai kaip Natanaelį. Susikaupęs žvelgsiu į Jėzaus akis ir prašysiu Jo, kad atskleistų man tiesą apie mane patį.

*

Atkreipsiu dėmesį į Natanaelio reakciją. Jėzaus žvilgsnis pervėrė jį ir perkeitė iki gelmių. Jėzaus patrauktas Natanaelis išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus ir Karalius. Prašysiu Jėzaus, kad ir mane perkeistų savo žodžiu ir žvilgsniu.

*

Pasidžiaugsiu Jėzaus pažadu: „Tu pamatysi didesnių dalykų“. Gyvenimas Dieve viršija mano įsivaizdavimą ir lūkesčius. Jau šiandien Jėzus užtikrina mane, kad kada nors Jį pamatysiu garbėje, apsuptą angelų.

Šiandien dažnai kartosiu:

„Jėzau, duok man regėti Tavo garbę ir kontempliuoti tavo grožį“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-08-24 5:05

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

Šiandienos Evangelijos ištrauka atskleidžia gerai pažįstamą situaciją – abejonę, ar mums žinomi dalykai gali keistis.

Tam tikra prasme tai išankstinių nuostatų pasireiškimas – Natanaelio turima patirtis diktuoja jo reakciją. Dažnai susiduriame su išankstinėmis nuostatomis tam tikrų grupių ar konkrečių žmonių, o neretai ir savęs pačių atžvilgiu. Nes patirtis, ypač neigiama, leidžia mums daryti išankstines išvadas, tam tikra prasme apsisaugoti nuo nusivylimų ir nesėkmių. Juk iš dalies paprasčiau jau nuvylusiam žmogui nesuteikti kitos galimybės, nuspręsti, kad rezultatas negali būti kitoks, nei jau buvo, nei leisti bandyti pakartotinai ir suklysti dar kartą.

Ar iš mano kaimyno, kolegos, vaiko, giminaičio gali būti kas gero – geresnio nei ligi šiol? Net jei pastaruosius keliolika ar keliasdešimt metų, mano manymu, nebuvo.

Jėzaus situacija taip pat buvo pažymėta išankstinėmis nuostatomis, ir Natanaeliui kylantis klausimas gali būti aktualus ir šiandien – ar iš Jėzaus gali būti kas gero? Ar galiu leisti, kad šiandien Dievą sutikčiau, Jo meilę patirčiau naujai – be išankstinių nuostatų, prisirišimo prie ankstesnių patirčių, nusivylimo?

Šiandienos iššūkis yra leisti sau priimti ne tik Dievą, bet ir kitą žmogų tokį, koks jis yra, leistis į pažinimo, susitikimo ir atradimo nuotykį. Kartais dienos būna persmelktos ir nusivylimo savimi – ar iš manęs gali būti kas gero? Jėzus to neklausia. Nes reikia ne „gero“, o tikro buvimo, tikėjimo, kad galiu būti savimi geriausiai, kaip galiu, ir galiu kitam leisti taip būti.
Bernardinai.lt

Šv. apaštalo Baltramiejaus šventė. Evangelija       2020-08-24 5:00

(Jn 1, 45–51)

  Pilypas susitiko Natanaelį ir sako jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“.
  Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“
  Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“
  Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“.
  O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“
  Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“.
  Natanaelis sušuko: „Rabi, Tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“
  Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“.
  Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.
Katalikai.lt

Šv. apaštalo Baltramiejaus šventė. Dievo Žodis       2020-08-24 4:59

Psalmė (Ps 144, 10–13. 17–18)

P. Viešpatie, tegu žmonės supranta tavo karalystės kilnumą.

  Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
  tegu tave garbina ištikimieji.
  Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
  tegu garsina tavo galybę. – P.

  Kad visi žmonės suprastų tavo didybę,
  tavo karalystės kilnumą.
  Tavo karalystė – amžina karalystė,
  tu kartų kartoms viešpatausi. – P.

  Kur Viešpats žengia – žengia teisingai,
  ką jis padaro, tas šventa.
  Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias,
  kiekvienam, kas iš tyros širdies šaukias. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 1, 49b)

P. Aleliuja. – Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius! – P. Aleliuja.

Šv. apaštalo Baltramiejaus šventė. Dievo Žodis       2020-08-24 4:59

Skaitinys. (Apr 21, 9b–14)

  Atėjo angelas ir man prabilo: „Eikš, aš tau parodysiu jaunąją, Avinėlio sužadėtinę“.
  Ir nunešė mane dvasios jėga ant didelio ir aukšto kalno, ir parodė man šventąjį miestą Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas.
  Ji apjuosta dideliu, aukštu mūru su dvylika vartų, o ant vartų dvylika angelų ir užrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai. Nuo saulėtekio pusės treji vartai, nuo žiemių treji vartai, nuo pietų treji vartai ir nuo saulėlydžio treji vartai. Miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai.

ah1>Cha       2020-08-23 21:10

Kokia dar dvasinė bendruomenė kai rabis/ mokytojas mokė kad tikroji malda - tai eik į savo kambarėlį užsirakink ir melskis. Jokios bendruomenės, jokių šventyklų- pagal Jėzų kad dievas išgirstų turi būti su dievu vienas, be tarpininkų, be liudininkų. Be to dar biblijoje sakoma kad kas toli nuo Jėzaus mokslo tas toli nuo dievo.  Tai va pagal Jėzaus mokslą prašyk per akmenį, su dievu būk užsirakinęs savo kambarėjyje tada būsi arti dievo.

ah1>Cha       2020-08-23 20:59

Jėzus rabis/ mokytojas, toks jo titulas NT, Biblijoje. Na o bažnyčia yra ba/ va
žinyčia, ba -va /tikroji žinyčia, žinojimas prašyti per akmenį. Stabmeldystė - akmenprašystė, nes akmenėlis turi kietą širdį ir išpildo viksą ką jis girdi.

Cha>>. ah1       2020-08-23 20:57

Seki pasakas,  nes klausimas persunkus tamstelei. Nekerti, kas yra dvasinė bendrystė, o tuo labiau, kas yra dvasinė bendruomenė.

ah1> Cha       2020-08-23 20:41

na taip, ant Kristaus akmens, bo uola tai akmuo, ir Lietuvos nepriklausomybė šlovinama Basanavičiaus sodyboje,  prezidentų ažuolų kalnelyje akmeniu, Sūduvoje.Tai va - tie patys akmens prašymo-stbmeldystės mechanizmai tiek Sūduvoje tiek Biblijoje pas Jėzų... Ir aplamai psiskaitykit Sūduvos pasaką internete - Jėzus mokėsi ne Himalajuose o Sūduvoje.

Cha >>> ah1       2020-08-23 19:34

bet Petras vis tik išgirdo Šv. Dvasios balsą ir pasakė „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Vadinasi Dievas sugebėjo savo mokiniams perkeisti širdį iš akmeninės į kūninę širdį, kuri girdi Dievą ir atliepia į Jo įkvėpimus. Kardinolas Sigitas rašo, kad “Bažnyčia bus ne politinė, bet dvasinė bendruomenė, stovinti ant Kristaus uolos. Kas priims Kristų, priims ir Bažnyčią, ir kas atmes Bažnyčią, atmes ir patį Kristų.” Todėl klausimas visiems ar suvokiat, ką reiškia Bažnyčia, tai ateities dvasinė bendruomenė?

ah1       2020-08-23 15:24

Biblijiniai slėpiniai, kaip akmuo pildo norus:
“Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18).”. Net Jėzus pripažįsta suduviškąjį žinojimą apie akmenprašystę ir juo naudojasi, nes tik per akmenį, pamatą, pildosi norai - Jėzaus noras Biblijoje pastatyti bažnyčią, be akmens net Jėzus bejėgis pastatyti bažnyčią, kurios “nenugalės pragaro vartai” , nes   ” Akmenėlis turi kietą širdį...” , akmenėlis pildo tai ką girdi.

Popiežius Pranciškus       2020-08-23 14:35

Tikėjimas – tai gyvenimas
Evangelijoje Petras išpažįsta, jog jis tiki, kad Jėzus yra Mesijas ir Dievo Sūnus.
Jėzus, sąmoningai išprovokavęs tokį apaštalo tikėjimo išpažinimą, nori, kad jo mokiniai geriau jį pažintų ir būtų jam artimesni. Būdamas su savo sekėjais, ypač su dvylika ištikimiausių mokinių, Jėzus siekia, kad jų tikėjimas būtų brandesnis. Sekmadienio Evangelijoje aprašytoje scenoje Jėzus pirmiausiai klausia, ką kiti žmonės sako apie žmogaus Sūnų. Nesunku kalbėti apie kitus ar perteikti kitų nuomonę. Mokiniai atsako, kad, pasak kitų, Jėzus esąs pranašas. Antrasis Jėzaus klausimas skirtas patiems apaštalams: „O jūs kuo mane laikote?“ Visi akimirkai nutyla, nes kiekvienas supranta, kad asmeniškai jo klausiama, kodėl jis yra Jėzaus mokinys. Nejaukią tylą nutraukia Simonas, ryžtingai tardamas: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus“. Šis atsakymas – toks tikras ir išsamus – negimė paties Simono galvoje, bet jis yra Dievo malonės padiktuotas. Jėzus sako: „Ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ ir, pripažindamas savo mokinio sugebėjimą tuoj pat atsiliepti į malonės veikimą, iškilmingai pareiškia: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“. Jėzus paaiškina Simonui jam suteikiamo naujojo vardo – Petras – Uola – prasmę. Jo išpažintas tikėjimas yra tarsi tvirta uola, ant kurios Dievo Sūnus nori statyti savo Bažnyčią, kurti savo mokinių bendruomenę.
Šiandien mūsų visų Jėzus klausia: „O kuo jūs mane laikote?“ Turime į tai atsakyti ne teoriškai, bet tikėjimu ir gyvenimu, nes tikėjimas – tai gyvenimas, sakė Pranciškus. Ir mes, kaip pirmieji mokiniai, turime įsiklausyti į tai, ką sako Tėvo balsas mūsų viduje, ką skelbia aplink Petrą susibūrusi Bažnyčia. Turime aiškiai suprasti, kas mums yra Kristus: ar jis yra mūsų gyvenimo centras, ar jis – visų mūsų pastangų Bažnyčioje ir visuomenėje tikslas?
Visas sielovadines iniciatyvas mūsų bendruomenėse turi lydėti artimos meilės darbai, nes artimo meilė – tai pagrindinis kelias į tobulumą, sakė popiežius. Taip pat reikia atsiminti, kad darydami artimo meilės darbus niekada neturime išleisti iš akių Jėzaus. Krikščioniškoji artimo meilė – tai ne filantropija. Mylėti artimą – tai žiūrėti į kitus žmones Jėzaus akimis, matyti Jėzaus veidą vargstančiųjų veiduose.
Švenčiausioji Mergelė – Palaiminta įtikėjusi – tebūna mums tikėjimo į Kristų pavyzdys, tepadeda mums suprasti, kad pasitikėjimas juo suteikia prasmę mūsų daromiems artimo meilės darbams ir visam mūsų gyvenimui. (JM / Vatican News)

Mons. Adolfas Grušas       2020-08-23 14:35

Kas Aš esu tau?
ar mes nebuvome gimę, o Viešpats, viską vertindamas amžinybės požiūriu ir mus kiaurai permatydamas, jau iš anksto vadino gyvojo Dievo vaikais, nes dėl Kristaus įvykdyto Atpirkimo „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14).
Aukščiausiojo akyse jau dabar esame tapę amžinojo gyvenimo paveldėtojais, kuriuos Dievas „prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi“ (Ef 2, 6). Bet kadangi „dar nepasirodė, kas būsime“ (1 Jn 3, 2), apaštalas Paulius mus įspėja nuolatos stengtis budėti, „kad kas mūsų nepavergtų tuščia ir apgaulinga filosofija (…), o ne Kristumi“ (Kol 2, 8). Taigi Dievas mus laiko mylimiausiais savo vaikais, kuriems yra parengęs dievišku džiaugsmu vainikuojančios draugystės pokylį…
Esminis klausimas: koks yra mūsų atsakas į bekompromisę Dievo meilę, kai žinome, jog ji daugybę kartų pranoksta bet kokį mūsų įsivaizdavimą? Apaštalo Petro žodžiai Jėzui „Tu esi Mesijas“ liudija, kad joks žmogus vien savo pastangomis yra bejėgis juos ištarti. Tai – Dievo Tėvo malonė tam, kuris klausėsi Mokytojo žodžių, matė Jo darbus ir įtikėjo Jį. Tačiau ši malonė – tik tikrojo sekimo Juo pradžia. Kai netrukus Petras ims Jėzui priekaištauti dėl Jo būsimos mirties, bus subartas ir gaus visam gyvenimui pamoką, jog dalykus, tiesiogiai susijusius su Įsikūnijusiojo atėjimo tikslu, reikia mokytis aiškinti, ne žmonių mintimis, o Dievo.
Kai Jėzus ruošėsi žengti į Dangų, mokiniai Jį klausinėjo: „Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1, 6). Jų sąmonėje kirbėjo viena „nenuorama“ mintis, ir, ačiū Dievui, kad jie Jam uždavė klausimą dėl savo mylimos tėviškės ateities. Jo atsakymo esmė – pažadas apie Šventosios Dvasios nužengimą ant apaštalų, ir Ji padarys juos Jo liudytojais lig pat žemės pakraščių.
Tik Sekminių Dvasiai sklidinai pripildžius Jėzaus mokinių širdis, taip pasikeitė jų mąstymas bei poelgiai, kad naujas gyvenimas Kristaus malonėje, atsiribojant nuo nereikšmingų dalykų ir visiškai atsiduodant Jam bei sielų gelbėjimui, net nebebijant paskutinio priešo – mirties (žr. 1 Kor 15, 26), tapo kasdien jų dėkingai valgoma duona, kuri yra jų ir mūsų galutinės pergalės užtikrinimo laidas. Šventosios Dvasios nužengimas ir veikimas apaštaluose yra įrodymas, jog be Dievo esame pilni savęs ir mūsų aš yra centrinė mūsų visatos ašis. O kai kviečiame Dvasią į savo širdis ir tikime, kad paklusimas Jos vedimui yra tobuliausias mūsų užsiėmimas, tada vis labiau Dieve gyvename, judame ir esame.
Apaštalas Petras, išpažinęs Jėzaus dievystę, buvo Kristaus paskirtas tapti Uola, ant kurios bus statoma Jo įsteigta Bažnyčia, tolydžio auganti žmonių bendrija, ir pragaro vartai (mirties jėga) jos nenugalės. Kadangi regimasis Bažnyčios vadovas – popiežius – kaip miestas, pastatytas ant kalno, esti daugybės žmonių matomas ir yra pašauktas asmeninėmis dorybėmis skleisti Kristaus – neregimosios Bendrijos Vadovo – šviesą, todėl kuo ryškiau šviečia popiežiaus Pranciškaus tarnystės šventumo dvasia bei įtaigiau jo lūpomis skelbiamas Dievo žodis, tuo laisviau bei išradingiau per jo asmenybę veikia Viešpats, nes tobulėjimui ribų nėra. Kasdien telydi mūsų malda Šventąjį Tėvą…
Kokią įtaką bendrystė su Viešpačiu daro mūsų pasiryžimams bei veiksmams? Į Jėzaus klausimą: O kuo jūs mane laikote? tinkamiausiai atsakys jautri žmogaus sąžinė, liudijanti tikrą mūsų pasišventimo dieviškiems dalykams rodiklį, kai Jam kasdien atiduodame ne tik savo nesibaigiančius rūpesčius, bet ir Jo bei Motinos Marijos globai pavedame aplinkinius, save ir tuos, kurių neadekvačiai skirtingi požiūriai į gyvenimo reiškinius, liudija melu grindžiamą savo poziciją…
„Meilė (…) pamiršta, kas buvo bloga“ (1 Kor 13, 5) ir moko atskirti nuodėmę nuo ją darančio asmens; skatina mus laikytis Jėzaus kelio, melsti atsivertimo, pavyzdžiui, ir tų Baltarusijos milicijos, saugumo, kariuomenės ir kitų jėgų struktūrų asmenims, kurie, suėmę ne tik kankino taikius demonstrantus, bet ir dabar įvairiais būdais tebesityčioja iš neteisėtai sulaikytųjų… Toks Dievo planas mums: užuot smerkę piktadarius, meldžiame jų užkietėjusioms širdims antgamtinio suminkštėjimo, nes, jei vadovaujamės tikėjimu, tariame: „Jam nėra neįmanomų dalykų.“
Taigi laikykime Dievo Sūnų svarbiausiu visuose mūsų asmeniniuose planuose ir visų gyvenimo iššūkių akivaizdoje. Tada Jis mus saugos net nuo mažiausios nerimavimo galimybės, nes už ištikimybę Jam suteiks mums tokios ramybės, kurios pasaulis negali duoti, nes neturi.

Mąstymas       2020-08-23 14:21

Prašyti gilaus ryšio su Jėzumi svarbos suvokimo
Įsivaizduosiu Jėzų, esantį mokinių tarpe. Klausysiuosi jų pokalbio. Pastebėsiu jų staigią reakciją į Jėzaus klausimą. Jie yra geri žmonių nuomonių apie Mokytoją žinovai.
*
Pritaikysiu šią situaciją savo kasdienybei. Įsivaizduosiu Jėzų, kuris ateina į mano gyvenamą vietą, suranda mane ir klausia: „Kuo laiko mane žmonės, su kuriais susitinki kasdienybėje?“ Kas yra Jėzus mano šeimai, bendruomenei, mano draugams? Kaip dažnai tikėjimas ir meilė Jėzui yra mūsų pokalbių temos?
*
Įsivaizduosiu mokinių reakcijas, išgirdus Jėzaus klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“ Pažvelgsiu į jų veidus ir Petrą, kuris atsako tiesiai ir tvirtai: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“.
*
Koks būtų mano atsakymas, jei šią akimirką išgirsčiau Jėzaus klausimą? Ką galiu pasakyti apie savo asmeninį ryšį su Jėzumi? Ar jis remiasi gilios draugystės patirtimi?
*
Jėzus primena Petrui, kad tikėjimas ir draugystė su Juo yra malonė, kurią gauname iš aukščiau – iš Tėvo. Kaip dažnai prašau Tėvo gilios draugystės su Jėzumi malonės?
*
Jėzus trokšta veikti Bažnyčioje per paprastus žmones, tokius kaip Petras. Jėzus pasitiki jais ir patiki jiems atsakingiausias misijas. Ar tikėjimo dalykuose savo šeimoje sugebu būti Petru – uola? Ar esu kitiems kelias, vedantis prie Jėzaus, ar kliūtis?
*
Nuoširdžiame pokalbyje paprašysiu Jėzaus, kad patrauktų mane prie savęs gyvais draugystės jausmais ir duotų drąsos liudyti Jį.
Dienos metu dažnai kartosiu:
„Padėk man, Jėzau, su pasididžiavimu ir drąsa išpažinti Tave“.
Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Andrius Švarplys. Ką tokie net neslepiami dvigubi standartai turi bendra su pilietine ar kultūrine pozicija?

Verta prisiminti. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa ir Birželio sukilimas? Dovilo Petkaus pokalbis su Vidmantu Valiušaičiu

Birželio 15–17 dienomis vykusių protesto akcijų rezoliucija

Nida Vasiliauskaitė. Šviesa kovoja su tamsa

Vinco Kubiliaus reportažas iš 17-osios dienos akcijos Simono Daukanto aikštėje „Ar dar gyva Deimantė?“

Algimantas Rusteika: Ponai mieli, patys išsidūrėt – niekas atviroj erdvėj renginių dalyvių skaičiaus nebereguliuoja

Ką apie vaikų skiepijimą sako mokslas – Nidos Vasiliauskaitės parinkti skaitiniai tikintiesiems Mokslu

Vytautas Sinica papunkčiui: Žygimantas Pavilionis prieš Lietuvą

Tomo Baranausko įžvalga apie I. Šimonytės naująjį gerovės receptą

Prof. dr. Andrius Macas. Kažkas čia ne taip – reikia ruoštis (II)

Kęstutis Girnius. Referendumas – tautos valia ar demagogų įrankis?

Robertas Grigas. Pasirodo, yra dar ES šalyse parlamentų, atstovaujančių savo tautų interesams!

Birželio 14-osios naktis: nukryžiuoti vaikai

„Neteisingi“ tekstai, kurie „teisingai“ valdžiai sukelia konvulsijas

Iš propagandos frontų. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas: šeimos yra visi – tiek tos pačios, tiek skirtingos lyties sąjungą sudarę

Nida Vasiliauskaitė. Ko bijote? Jų?

Algimantas Rusteika. Gal pabandom niekur nebebėgti?

Vygantas Malinauskas. Iš tėvų valdžios išlaisvinto vaiko interesas

Vytautas Radžvilas. Nesibaigianti tremties Golgota

Vytautas Sinica. Kas priešina visuomenę?

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Visiškas teisinis nihilizmas

Lietuvos šeimų sąjūdžio pareiškimas: Vienykimės!

Lietuvos Šeimų Sąjūdis: pranešimas dėl birželio 15–16–17 dienomis įvyksiančių protesto akcijų

Ramūnas Aušrotas. Ką reiškia SAM paskelbtas vaikų nuo 12 metų skiepijimo vajus ir manipuliacijos įstatymo tekstu?

Ką šiandien žinome apie tremtis? Dovilo Petkaus pokalbis su prof. Rasa Čepaitiene

Krescencijus Stoškus. Maršas, apnuoginęs realybės absurdą

1941 m. Birželio sukilimo 80-metį pasitinkant. Valdas Vasiliauskas: Idėjinė A. Sniečkaus klaida

Kviečiame į parodą „Pirmasis masinis trėmimas 1941 m. birželio 14–19 d.“

Vidas Rachlevičius. Aš su siaubu laukiu naujų rinkimų

Vaidotas A.Vaičaitis. Šeima, partnerystė ir Civilinis Kodeksas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.