Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Jo Žodis turi galią išlaisvinti mus iš blogio – šaukimės Jo ir būsime išgirsti!

Tiesos.lt redakcija   2021 m. sausio 31 d. 2:10

39     

    

Geroji Naujiena: Jo Žodis turi galią išlaisvinti mus iš blogio – šaukimės Jo ir būsime išgirsti!

Pažadinsiu pranašą ir į jo lūpas įdėsiu savo žodžius

Mozė bylojo tautai: „Viešpats, tavo Dievas, pažadins tau pranašą iš tavo tautiečių, iš brolių tavųjų – kaip ir mane.
Jo klausykite!
Juk šito meldei iš Viešpaties, savo Dievo, prie Horebo, susirinkimo dieną, kada tu kalbėjai:
‘Aš negalėsiu darkart klausytis Viešpaties, savo Dievo, griaudimo ir negalėsiu darkart žiūrėt į tą didelę ugnį, idant nenumirčiau’.
Tuomet man Viešpats pasakė: ‘Jie teisūs, šitaip kalbėdami. Jiems aš pažadinsiu pranašą iš jų brolių tarpo – kaip ir tave. Į jo lūpas įdėsiu savo žodžius, ir jis skelbs jiems visa, ką jam paliepsiu.
Kas nepaklausys mano žodžių, kuriuos jis skelbs mano vardu, tą aš patrauksiu atsakomybėn.
Bet jeigu koks pranašas išdrįstų mano vardu skelbti žodį, kurio jam neliepiau skelbti, arba kalbėtų kitų dievų vardu, – toks pranašas turės numirti’“ (Įst 18, 15–20).

* * *

O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
„Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“

Ateikite, linksmai šlovinkim Viešpatį.
Šaukim iš džiaugsmo, nes jis mūs tvirtovė.
Su padėka jo akivaizdon eikim,
jam giesmes džiugesio pinkim.
Eikime, pulkime žemėn prieš Dievą,
prieš Viešpatį klaupkim, kuris mus sutvėrė,
Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis,
jo rankų globojamos avys.
O, kad išgirstumėt šiandien, ką jis jums byloja:
„Tegul jūsų širdys nebūna storžievės,
kaip anuomet prie Meribos,
kaip tyruose Masos dieną,
kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
nors stebuklus mano matė!“ (Ps 94, 1–2. 6–9)

* * *

Nesusituokę rūpinasi Viešpaties reikalais

Broliai! Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių.
Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui.
O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs.
Taip pat netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia.
O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi patikti vyrui.
Aš tai kalbu jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet linkėdamas kilnumo ir netrukdomo atsidavimo Viešpačiui (1 Kor 7, 32–35).

* * *

Jis mokė kaip turintis galią

Kafarnaume, šeštadienį nuėjęs į sinagogą, Jėzus pradėjo mokyti.
Žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazaretieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“
Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“
Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.
Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“
Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį (Mk 1, 21–28).

 

* * *

Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje.
Prašykime, kad Viešpats išvadavę mus iš blogio, atgaivintų mūsų tautą išganymo sakramentais ir padarytų, kad visame pasaulyje išplistų tikrasis tikėjimas.

* * *

Arnoldas Valkauskas. Nepririškime širdies prie žemiškų dalykų

 

* * *

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Jėzaus tarnystė Kafarnaume  
4 eilinis sekmadienis

Evangelistas Morkus, tik trumpai paminėjęs Jėzaus krikštą, gundymą ir pirmųjų mokinių – Petro, Andriejaus, Jokūbo ir Jono – pašaukimą, toliau pasakoja apie jo veiklą Kafarnaume (Mk 1, 21–28). Kafarnaumas – mažas miestelis ant Genezareto ežero kranto buvo pirmųjų mokinių tėviškė ir svarbiausias Jėzaus veiklos Galilėjoje centras.

Šabo dieną Jėzus atėjo į Kafarnaumo sinagogą ir pradėjo mokyti. Evangelistas Morkus nekalba, ko mokė Jėzus; tai randame kitų evangelistų pasakojimuose: mokė apie prisiartinusią Dievo karalystę ir būtinumą ją priimti.

Dievo Sūnus prisistatė žmonėms per skelbiamą Žodį. Per Evangelijos žodį jis prisistato ir mums, palikdamas laisvę atsiliepti. Žodis visuomet palieka laisvę jį priimti ar atmesti.

Žmonės stebėjosi, nes Jėzus kalbėjo ne taip, kaip Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią. Jėzaus žodis turi galią išjudinti ir mus tapti Jo sekėjais visai panašiai, kaip pirmuosius keturis mokinius. Kas yra dalyvavęs gerose kelių dienų rekolekcijose, gali paliudyti, kokia veiksminga yra Dievo žodžio galia; ji kartais visiškai pakeičia žmogaus gyvenimą.

Toliau evangelistas pasakoja apie pirmąjį egzorcizmą  – velnio išvarymą. Sinagogoje buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Evangelistas piktąją dvasią – velnią vadina netyrąja dvasia. Ji atsiranda ten, kur jos neturėtų būti, – sinagogoje, ir jaučiasi rami iki tol, kol ateina Jėzus. Grėsmę pajutusi piktoji dvasia šaukia žmogaus balsu: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarenai? Gal atėjai mūsų pražudyti?“ Tai pilnas pykčio ir siaubo šauksmas, nes demonas jaučiasi pražuvęs.

Jėzus ateina ne pražudyti, bet išlaisvinti žmogaus iš blogio. Kartais žmogus susitapatina su blogiu ir nenori išmesti jo iš savo širdies, nes jam atrodo, kad turimas blogis yra ne blogis, bet gėris. Visiškai panašiai narkomanas mąsto apie narkotikus, kurie iš tikrųjų jį žudo. Nesuvokdamas blogio pražūtingumo, žmogus pradeda vengti visko, kas jį galėtų atskleisti ir pašalinti – Šventojo Rašto, geros religinės knygos ar rekolekcijų. Velnias visuomet slepiasi, kad nebūtų matomi jo ragai.

Evangelistas pažymi, kad Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Jėzus nutildo demoną, kad žmogus galėtų kalbėti. Blogio dvasia yra įsibrovėlis žmoguje, kuris yra Dievo vaikas, ir Dievo Žodis ją išveja.

Evangelistas Morkus rašo, kad netyroji dvasia pradėjo žmogų tąsyti ir baisiai šaukdama išėjo iš jo. Blogis visuomet sunkiai palieka žmogų. Antra vertus, ir sergantysis nėra linkęs pasveikti: jis bėga nuo laisvės, bijodamas atsakomybės pats tvarkyti savo gyvenimą; likti vergovėje atrodo saugiau ir geriau. Tik prisiminkime žmonių dejones po Kovo 11-osios, kai teko patirti nelengvų atgautos laisvės išbandymų; jie kalbėjo, kad prie sovietinės santvarkos buvo geriau gyventi, nei dabar, laisvę atgavusioje Lietuvoje.

Dievo žodis skatina rimtai apsispręsti, kad netaptume blogio struktūrų ir piktosios dvasios aukomis. Nuodėmė yra tiesiausias kelias, kuriuo demonas ateina į žmogaus gyvenimą. Jei tos nuodėmės didelės ir jų daug, gali įvykti realus apsėdimas, iš kurio pats žmogus be egzorcisto pagalbos būna nepajėgus išsivaduoti. Užtenka tik trumpam pasižvalgyti internete po pykčio, paniekos ir visiems skirtų kaltinimų kupinus komentarus, kad suvoktum, kaip smarkiai netyroji dvasia paveikia kai kuriuos mūsų tautiečius.

Viešpatie, kalbėk mums, kaip anuomet kalbėjai Kafarnaumo žmonėms, ir padėk būti gerais tavo Žodžio klausytojais bei vykdytojais!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

IV eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-02-4 5:39

Evangelijos skaitinio komentaro autorius – kun. Vytautas Sadauskas SJ
Jėzus sunčia mokinius po du vaduoti žmones iš jėgų, kurios griauna gyvenimus, ir skelbti jiems Gerąją Naujieną. Jis duoda mokiniams galią vaduoti žmones iš vidinių prieštaravimų ir kančios, tramdyti tamsą ir baimę, neleisti blogiui triumfuoti. Tik dvasioje laisvi žmonės pajėgųs išgirsti Gerąją Naujieną.
Blogos jėgos apvaldo ir mus. Labai dažnai protas ir sąžinė diktuoja kaip turėtume gyventi, o valia ir jausmai skatina elgtis priešingai. Mus užvaldo godumas, puikybė, gašlumas. Netyra pasaulio dvasia trukdo mums išgirsti Jėzaus Gerąją Naujieną. Mums reikia laisvinančios Dievo malonės lygiai taip pat, kaip tiems žmonėms prieš du tūkstančius metų.
Mums reikia būti išlaisvintiems ne tik iš slegiančio proto ir jausmų susipriešinimo, bet ir iš klaidingų Dievo įvaizdžių. Ne kartą teko nustebti, kai suaugęs krikščionis Dievą įsivaizduoja kaip būtybę kosmose arba kaip griežtą teisėją, kuris skaičiuoja žmonių nusižengimus. Kai tuo tarpu Evangelijoje tvirtinama, kad pirmiausia ne kosmosas, o mes esame vieta, kurioje gyvena Dievas: ‘Aš esu vynmedis, jūs šakelės… Pasilikite manyje ir aš jumyse pasiliksiu… Nuo manęs atsiskyrę jūs nieko negalite nuveikti“. Arba „Dievas yra meilė“. Kitoje vietoje sakoma: „Aš atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą, kad apsčiai jo turėtumėte“. Klaidingas Dievo įvaizdis trukdo tikėti ir išgirsti tikrąjį Jėzaus mokymą apie Karalystę esančią tarp mūsų. Vienas viduramžių rašytojas pataria, jei Dievas mums kelia grėsmę ir trukdo gyventi, mes turime melsti Dievą, kad išlaisvintų mus iš tokio dievo. Jėzus ragina atsiversti – keisti ne tik gyvenimo būdą, bet ir Dievo supratimą, savo Gerąja Naujiena apvaldo mūsų protą, širdį ir vaizduotę.
Kristus šalina baimę ir žadina pasitikėjimą; traukia mus ne prie įstatymo, o prie mylinčio Dievo. Jo artumas mūsų ne pavergia, o išlaisvina. Jis žadina mumyse ne pagiežą, o meilę. Jėzus gydo, nes moko gyventi vadovaujantis gailestingumu.

IV eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo žodžio       2021-02-4 5:37

Mąstymas
Prašyti drąsos ir pasitikėjimo, priimant man patikėtą misiją

Meditacijos pradžioje paprašysiu Jėzaus malonės giliai patirti tiesą, kad esu Jo mokinys. Jis išsirinko mane, pasitiki manimi. Kiekviena mano diena yra misija. Ar tikiu tuo, kad Jėzui esu reikalingas, kad Jis mane siunčia?

*

Atsistosiu tarp apaštalų ir pastebėsiu jų susirūpinusius veidus. Jie gauna valdžią piktosioms dvasioms. Įsisąmoninsiu, kad kiek kartų susitinku su Jėzumi šventuose sakramentuose, Jo žodyje, tiek kartų piktoji dvasia neturi man galios. Su Jėzumi galiu jai viešpatauti.

*

Jėzus, kuris mane siunčia, laukia, kad aš pasitikėčiau Jo galia. Turiu atsisakyti savimi paremto saugumo, kuris sutelkia mane į save, į savo žmogiškas galimybes.

*

Pagalvosiu apie mano saugumą užtikrinančius dalykus, prie kurių esu prisirišęs. Kuriuos iš jų man būtų sunkiausia palikti? Ar galėčiau jų atsisakyti, jeigu Jėzus to paprašytų? Ar su įsitikinimu galiu pasakyti, kad man užtenka vien Jėzaus?

*

Jėzus primena man, kad ne visada būsiu priimamas.  Jis mokina mane vidinės laisvės atstūmimo ir nesupratimo atveju. Ką galiu pasakyti apie savo laikyseną asmenų, kurie manęs nepriima, atžvilgiu? Atiduosiu juos Jėzui.

*

Mokiniai yra ištikimi Jėzaus žodžiams ir mato, kaip išsipildo Jo pažadas. Jie daro dalykus, kurie žmogiškai yra neįmanomi. Kam mano bendruomenėje ar šeimoje labiausiai reikia atsivertimo ir išgydymo? Ko Jėzus iš manęs laukia šitoje situacijoje? Patikėsiu Jam save.

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus ir pasakysiu Jam apie tai, kas mano tarnystėje labiausiai mane gąsdina, su kuo nesusitvarkau. Prašysiu Jo:
„Jėzau, pašalink mano baimes.
Pasinaudok manimi, kaip nori Tu“.

Kasdienapmastau.lt

IV eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo žodis       2021-02-4 5:36

Evangelija (Mk 6, 7–13)

  Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.
Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų tunikų.
  Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir netgi dulkes nuo kojų nusikratykite kaip liudijimą prieš juos“.
  Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.
Katalikai.lt

IV eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo žodis       2021-02-4 5:35

Psalmė (Ps 47, 2–4. 9–11)

P.  Kai būnam tavo, Dieve, šventovėj, atsimenam vis, koks esi maloningas.

  Tikrai Viešpats didis, ir jį reikia garbint,
  jį šlovint mieste, kuriame jis gyvena.
  Čia šventas jo kalnas – kalvų pažiba:
  juo žavisi žemė. – P.

  Tai Siono kalnas – šiaurinė riba,
  Valdovo didžiojo miestas.
  Jo rūmuose Dievas gyvena,
  Viešpats – galingas gynėjas. – P.

  Ką buvom seniau tik girdėję,
  dabar ir pamatėm mieste šitame,
  kur dangaus kariuomenių  Viešpats gyvena,
  mieste, kur yra mūsų Dievas:
  jį stiprina Dievas per amžius. – P.

  Kai būnam tavo šventovėj,
  atsimenam vis, koks esi maloningas.
  Tavoji, Dieve, šlovė, kaip ir tavo vardas,
  pasiekia pakraščius žemės.
  Tavoji ranka elgias teisingai. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)

P.  Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė;
              tikėkite Evangelija. – P. Aleliuja.

IV eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo žodis       2021-02-4 5:34

Skaitinys (Žyd 12, 18-19. 21–24)

  Broliai!
  Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamos ir liepsnojančios ugnies ar prie audringos tamsos, ar ūkanų, ar viesulo, ar trimito skardenimo, ar žodžių skambesio, kurį išgirdę žmonės meldė, kad daugiau nebūtų jiems kalbama. Anas reginys buvo toks baisus, jog Mozė pasakė: „Bijau ir visas drebu!“
  Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingojo sambūrio, prie danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie nuskaidrintų teisiųjų dvasių ir prie   Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo krauju, kuris šaukia garsiau už Abelio kraują.

Kietaširdiškumas – didžiausia žmogaus nelaimė       2021-02-3 5:41

Kard. Sigitas Tamkevičius
Kietaširdiškumas – didžiausia žmogaus nelaimė

Dievo žodis dažniausiai kalba apie šviesius dalykus, kurių turime siekti, bet kalba ir apie tamsias gyvenimo puses, kurių turime bodėtis ir vengti. Šį 14 eilinį metų sekmadienį Dievo žodis kalba apie kietaširdžius žmones, kurie yra nerangūs ar visiškai nepajėgūs įsileisti Dievą į savo gyvenimą. Ezekielio knygoje aprašomas pranašo siuntimas pas izraelitus. Dievas taip kalbėjo pranašui: „Žmogaus sūnau, tave aš siunčiu pas Izraelio sūnus <...>, kurie prieš mane sukilo. Jie įžūlūs ir kietaširdžiai <...> tai atkakli tauta“ (Ez 2, 2–5). Panašų kietaširdiškumą Jėzus sutiko savo tėviškėje. Sugrįžęs į ją, šeštadienį sinagogoje aiškino Raštus. Žmonės stebėjosi jo išmintimi ir kalbėjo: „Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?“ Atrodo, šie žmonės turėjo tuojau įtikėti, kad Jėzus yra Dievo žmogus. Tačiau evangelistas pastebi, kad žmonės piktinosi Jėzumi: „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?!“ O Jėzus stebėjosi šių žmonių netikėjimu. Dievo žodis, kalbėdamas apie kietaširdiškumą, kviečia susimąstyti, kokie esame. Ar ir mumyse nėra to nelemto kietaširdiškumo, trukdančio tvirtai įtikėti į Dievą ir leistis jo vedamiems per gyvenimą?
Dievas, dovanodamas mums gyvenimą, apdovanoja mus gėriui ir tiesai imlia širdimi. Į šį pasaulį neateiname kietaširdžiai. Tokie galime tik tapti, ir tam yra du keliai – egoizmo ir nuodėmės kelias. Žmogus, kuris pradeda nepastebėti kitų žmonių kančios, vargo bei rūpesčių, susitelkia tik į savo asmenį ir viską daro tik dėl savęs, neišvengiamai tampa kietaširdis, be atjautos. Kietaširdiškumą mumyse ypač formuoja nuodėmingas gyvenimas. Kiekviena nuodėmė, ypač didelė, jei žmogus jos neapgaili, veda į kietaširdiškumą ir aklumą gėriui bei tiesai. Jeigu žmogus nesirūpina savo dvasiniais reikalais, neapvalo sąžinės išpažintimi, pamažu tampa panašus į tuos, apie kuriuos kalbėjo pranašas Ezekielis, o vėliau ir pats Jėzus. Kietaširdiškumas – didžiausia, kokia tik gali ištikti gyvenant šioje žemėje, žmogaus nelaimė. Žmogus tampa nepajėgus priimti Dievo žodį, įtikėti ir laimėti amžinąjį gyvenimą. Ką daryti, pastebėjus savyje kietaširdiškumo apraiškų? Vienintelis kelias – atgaila ir ašaros. Kol neapgailime savo klaidų bei nuodėmių, tol esame bevilčiai. Gali pats Dievas prabilti, ir žmogus liks kurčias. Visam gyvenimui atmintyje išliko pokalbis su vienu pavėžinusiu vairuotoju. Matydamas, kad esu kunigas, jis užvedė kalbą apie tikėjimą. Pasisakė esąs netikintis, ir niekas negalėtų jo įtikinti, jog Dievas yra. Aš jį paklausiau: „O jei pamatytum apsireiškusį Dievą, ką tuomet darytum?“ Nepatikėsite, ką jis atsakė: „Tuomet kreipčiausi į psichiatrijos ligoninę.“ Štai tobulas kietaširdiškumas: geriau save palaikys bepročiu, bet neįtikės, kad yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis pasaulis. Jėzaus laikais tokie kietaširdžiai buvo fariziejai, kurie, matydami Jėzaus stebuklus, vis tiek pasmerkė jį kaip velnio apsėstą ir piktžodžiautoją. Kietaširdis suras šimtus argumentų pasiteisinti. Tokių žmonių matome viešojoje erdvėje, kai apsivogę ir įklimpę į didžiausius nusikaltimus akiplėšiškai meluoja ir vaidina tautos gelbėtojus. Leiskime Dievui sukurti mumyse gėriui imlią širdį. Pradėkime nuo gerų darbų artimui. Nepraeikime abejingi pro silpnus ir kenčiančius. Per Susitaikinimo sakramentą dažnai išvalykime sąžines nuo nuodėmių purvo ir tapsime imlesni Dievo žodžiui. Dabar daugelyje Lietuvos vietų galima dalyvauti uždarose kelių dienų ar savaitės rekolekcijose, kuriose tyloje ir Dievo artumoje apmąstomi svarbūs dvasinio gyvenimo momentai. Geros rekolekcijos gali iš esmės pakeisti tolesnį žmogaus gyvenimą.
Kai Dievas leidžia mums patirti kokio nors vargo ar kančios, jei tuomet tvirtai laikomės Jo rankos, tas kryžius mus padaro dar jautresnius ir imlesnius gėriui ir Dievo žodžiui. Todėl pasitaikančios kančios niekuomet nelaikykime Dievo bausme, bet, priešingai, Dievo prakalbinimu ir pakvietimu labiau žvelgti ne į žemę, bet į dangų. Prie Jėzaus drabužio prisilietusiai ir pasveikusiai moteriai Jėzus pasakė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami.“ Nemažesnio pagyrimo susilauksime leisdami Jėzui gydyti mūsų širdies kietumą.

IV eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-02-3 5:37

Mąstymas
Prašyti pažinimo gilios tiesos, kad Jėzus myli mane kasdienybėje

Prisijungsiu prie mokinių, einančių su Jėzumi į Nazaretą. Jėzus trokšta susitikti su žmonėmis, su kuriais trisdešimt metų kartu gyveno. Su jais Jis augo, meldėsi ir dirbo.

*

Kontempliuosiu Jėzų Jo paprastoje kasdienybėje. Įsivaizduosiu Jį užsiėmusį paprastais kasdieniniais darbais, besimeldžiantį, besikalbantį su draugais bei vyresniais žmonėmis, besijuokiantį ir liūdintį.

*

Įsisąmoninsiu, kad Jėzus myli mano kasdienybę ir mano užsiėmimus. Jis yra su manimi darbuose, maldoje ir pokalbiuose. Jėzus kasdien ieško manęs mano Nazarete.

*

Įeisiu į sinagogą. Pamatysiu Jėzų sėdintį tarp savo kaimynų ir giminių ir juos bemokantį. Jo mokymo jie nepriima rimtai: pradeda stebėtis, vienas į kitą žvalgytis ir su panieka žvelgti į Jėzų. Jie suabejoja Juo. Ką galiu pasakyti apie savo tikėjimo abejones?

*

Gyvenimas kasdienybėje su Jėzumi, susitikimų ir pokalbių paprastumas, dažnas buvimas kartu, padarė tai, kad jie priprato prie Jo. Jie iš Jėzaus nieko per daug nesitikėjo. Jis jiems buvo vienas iš daugelio kaimynų. Jėzaus gimtojo miestelio žmonės netikėjo Juo.

*

Pripratimas ir kasdienybės rutina gali trukdyti ir mano susitikimui su Jėzumi ir padaryti, kad Jo žodžiai pasidarys kasdieniški, banalūs. Paklausiu savęs apie savo susitikimus su Jėzumi. Kaip aš Jo klausau? Kaip su Juo kalbuosi?

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi papasakosiu Jam apie savo kasdienybę, kuo dabar gyvenu, apie savo paprastus reikalus.

Kasdienapmastau.lt

IV eilinės savaitės trečiadienio Evangelija       2021-02-3 5:37

(Mk 6, 1–6)

  Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.
  Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.
  O Jėzus jiems tarė: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose, taip negerbiamas pranašas“.
  Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.
  Katalikai.lt

IV eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2021-02-3 5:35

Psalmė (Ps 102, 1–2. 13–14. 17–18)

P.  Viešpats amžinai gailestingas tiems, kurie jo šventai bijo.

  Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
  ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
  Lai mano siela Viešpatį šlovina,
  lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P.

  Kaip tėvas gailisi vaiko,
  taip gailisi Viešpats ištikimųjų.
  Jis gi supranta, iš ko mes padaryti:
  žino, kad esam iš dulkių… – P.

  Bet Viešpats amžinai gailestingas
  tiems, kurie jo šventai bijo.
  Ainių ainiams jis geras –
  tiems, kur jo sandoros laikos. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 27)

P.  Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso, – sako Viešpats; –
              aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

IV eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2021-02-3 5:35

Skaitinys (Žyd 12, 4–7. 11–15)

  Broliai!
  Jums dar neteko priešintis iki kraujų, besigrumiant su nuodėme. Nejaugi būsite užmiršę paguodos žodžius, kurie pasakyti jums kaip sūnums:
  „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties drausmės ir nenusimink, jo baramas: nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia“.
  Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?
  Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl „pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius“ ir „vaikščiokite, palikdami tiesius pėdsakus“, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.
  Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. Žiūrėkite, kad kas nors nepražiopsotų Dievo malonės, kad kokia karti, žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų.

>>> Laumėjantis       2021-02-2 20:39

Supranti, žmogau, paslaptis kryžiuje yra ta, kad jis žmogų gydo, padaro stiprų, bebaimį, laisvą ir su mylinčia širdimi. Štai šį kelią ir parodė, savo mirtimi ant kryžiaus,Jėzus. Nėra kito tokio Dievo, kuris savo pavyzdžiu parodytų kelią į dangų. Kito kelio nėra, yra tik kryžiaus kelias vedantis pas Dievą.

Ką mums sako šv. Šv. Tomas Akvinietis >>>       2021-02-2 20:31

Visų dorybių pavyzdžiai randami kryžiuje
Ar būtinai reikėjo Dievo Sūnui už mus kentėti?

Tikrai reikėjo, ir galima nustatyti dvejopą būtinybę: pirma, jis turėjo išgydyti nuo nuodėmių, antra, palikti pavyzdį, kaip elgtis.
Kad išgytume nuo visų blogybių, į kurias įpuolame per nuodėmes, vaistų mes randame Kristaus kančioje.
Tačiau ne menkesnės naudos teikia pavyzdys. Nes Kristaus kančios pakanka ugdyti visam mūsų gyvenimui. Kiekvienam, kas tik nori tobulai gyventi, tereikia paniekinti tai, ką Kristus paniekino ant kryžiaus, ir trokšti to, ko troško Kristus. Nes visų dorybių pavyzdžiai randami kryžiuje.
Jeigu ieškai meilės pavyzdžio, nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Tatai Kristus padarė ant kryžiaus. Ir todėl, jeigu jis už mus atidavė savo gyvybę, neturi būti sunku dėl jo iškęsti bet kokias blogybes.
Jeigu ieškai kantrybės, didžiausią rasi kryžiuje. Juk kantrybė esti didi dėl dviejų dalykų: arba kai žmogus kantriai kenčia didžias kančias, arba kai kenčia tai, ko gali išvengti, bet nevengia. O Kristus ant kryžiaus kentėjo didžias kančias, ir kantriai, nes kentėdamas negrasino; tarsi avį jį vedė į pjovyklą, ir jis neatvėrė savo lūpų. Tad didi yra Kristaus kantrybė ant kryžiaus: Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių.
Jeigu ieškai nuolankumo pavyzdžio, pažvelk į nukryžiuotąjį: juk Dievas panorėjo būti teisiamas Poncijaus Piloto ir numirti.
Jeigu ieškai paklusnumo pavyzdžio, sek tuo, kuris tapo Tėvui klusnus iki mirties: Kaip vieno žmogaus, būtent Adomo, neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.
Jeigu ieškai paniekos žemiškiems dalykams pavyzdžio, sek tuo, kuris yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai, kuris ant kryžiaus buvo apnuogintas, išjuoktas, apspjaudytas, nuplaktas, vainikuotas erškėčiais, galiausiai pagirdytas perrūgusiu vynu ir tulžimi.
Taigi neprisiriškite prie drabužių ir turtų, nes jie dalijosi tarp savęs mano drabužius; nei prie garbės, nes patyriau patyčias ir smūgius; nei prie titulų, nes nupynę uždėjo man ant galvos erškėčių vainiką; nei prie malonumų, nes trokštantį mane jie pagirdė actu.
Iš šventojo kunigo Tomo Akviniečio Analogijų
(Collatio 6 super Credo in Deum)

>>>Laumėjantis 2021-02-2 16:28        2021-02-2 19:42

Supranti, žmogau, kad, kai Jėzus Kristus sutinkamas asmeniškai, tai jokių abejonių nelieka. Tai mano asmeninė patirtis. Čia jokių “į sąmonę programų ne įkelta”.  Jį sutikus nebelieka jokių abejonių. Viskas taip aišku, kad aiškiau nebūna. O numetimas nuo arklio, tai šv. apašt. Pauliui buvo lyg labai stiprus ženklas ir ne tik, bet ir su juo šalia buvusiems. Dievas duoda ženklų kiekvienam. Tereikia juos pamatyti ir girdėti. O tai gali ne kiekvienas, deja, t.y. aptukusi Širdis, to negali.
Yra pasakyta, ką Dievas myli, tam ir naktį, miegant padeda. Na, o, jei žmogus pasirinko kitą dievą, t.y. visokios priklausomybes, turtas, valdžios troškimas ir t.t., tai negi Dievas varžys žmogaus laisvą valią rinktis? Visais laikais taip buvo, kol neužgriūdavo neganda. Po to, žmonija ima taisytis
“O dėl Jėzaus Kristaus, mus atpirkusio,...” tai man patiko Beno Ulevičiaus paskaita apie “žmogų, kuris panorėjo atpirkti žiurkėnus” ir tik reikia įsivaizduoti, kaip jam reikia įsikūnyti į žiurkės pilvuką, gimti aklam ir užaugus mokyti juos, kaip reikia tapti žmonėmis. Vėliau, dėl jų kietos širdies, kad juos išganyti,  sutikti mirti ant kryžiaus.  Man šis paaiškinimas padarė gilų įspūdį.
Na, o kryžiaus slėpinį suprasti,  taip pat ne kiekvienam leista suvokti. Reikia daug, labai daug pačiam jo panešti t.y būti išbandytam, kad galėtum pasakyti “Ačiū tau Dieve už visus pažeminimus, už visus vargus, už visas negandas, kurie mane užgriuvo, taip, kaip ir tą Jobą leidai išbandyti”, nes tik tai mane padarė dvasiškai stiprų, bet su labai ir labai mylinčia širdimi, kurioje dabar gyvena visa Šventoji Trejybė.

Laumėjantis       2021-02-2 16:28

Dėl Pauliaus atsivertimo, sakyčiau jam į sąmonę buvo įkelta kita programa. Ir tiek. Ir įtariu, kad žmogus turi būtent tokį tikėjimą, kokį jam davė Dievas - netgi jei tai, pavyzdžiui, ateistinis tikėjimas.
Klausimas, kodėl prieš kokį 100-50 metų, žmonės išauklėti savo tėvų katalikų, lygiai taip pat bando perduoti tikėjimą savo vaikams ar anūkams ir nepavyksta. Kas įvyko? Pasikeitė žmogaus sąmonė? Dievas nusprendė pereiti į kitokius santykius su žmonija? Ar kas?
O dėl Jėzaus Kristaus, mus atpirkusio, - apie tai kalbama nuolat, bet pabandžius lįsti giliau tampa neaišku. Atpirko iš ko? Kas ta kitoji atpirkimo ,,sandėrio” šalis - Šėtonas, Dievas ar dar kas? Ir čia Jėzus Kristus elgiasi ne kaip padėties šeimininkas, jis priima atpirkimo ,,sandėrio” sąlygas - būti nukryžiuotam?

>>>Laumėjantis 2021-02-2 14:26        2021-02-2 15:04

Mes turime Jėzų Kristų, kuris mus atpirko savo mirtimi ant kryžiaus.
Yra šv. apaštalo Pauliaus pavyzdys, kuris ne tik persekiojo, bet miriop pasmerkė ne vieną krikščionį, t.y. Jėzaus sekėją. Tačiau Jėzus jį, šast, nuo arklio ir tas atsivrtė, ir patapo šventuoju, ir net pačiu geriausiu Jėzaus Gerosios Naujienos nešėju pagonims. Kaip manai kodėl?

Laumėjantis       2021-02-2 14:26

Kalbant apie perėjimą į pomirtinį pasaulį, kažkada suvokiau vieną dalyką, kas mane giliai sukrėtė.Taigi vidutinis katalikas labai rizikuoja po mirties eiti į pragarą, nes gali mirti su nuodėme, be išpažinties, paskutinio ( ligonių ) patepimo, gali būti už mirusio vėlę atlaikyta per mažai mišių, per mažai melstasi ir t.t. Ir kažkada mačiau filmuką, kuriame pasakojama, kad sovietinio ręžimo budeliai yra savo rankomis nužudę netgi tūkstančius žmonių. Rekordininkas atrodo nužudęs netgi 22000 žmonių. Tai klausimas, kur tada po mirties eis tokie budeliai, jei net eilinis katalikas rizikuoja eiti į pragarą? Tad gal pragaras skirtas tiktai gąsdinti tuos, iš esmės pakankamai dorus žmones, kurie tuo patikės?

Laumėjantis       2021-02-2 13:14

Kas su kokiomis mintimis miršta, priklauso nuo žmogaus sąmoningumo. Religinės apeigos, žinoma, gali žmogų paruošti perėjimui į dvasinį pasaulį.

>>> Laumėjantis       2021-02-2 8:13

Tik, katalikai šią tradiciją perėmė iš Izraelio tautos papročio. Žvakė reiškia šviesą, kuri švietų laukiantiems susitikimo su Dievu mirties valandą, t.y. perėjimą iš vienos būties į kitą. Ar nėra palaima tiems, kurie mirties minutę, jau regį Dievą, kuris juos glaudžia prie savo širdies ir apgaubia savo meile. Krikščionio džiaugsmas šiame gyvenime yra gyvenimo prasmės šioje žemėje supratimas. Viltis sutikti tą, kuris duoda amžinąjį gyvenimą. Na, o štai, pagonys miršta neviltyje ir baimėje. O baimės šeimininkas yra šėtonas, tad pas jį ir keliauja.

Mons. Adolfas Grušas       2021-02-2 6:05

APKABINTI ŠVIESĄ
Kristaus paaukojimas (Grabnyčios)

Šiandien mūsų bažnyčiose žmonių rankose uždegtos žvakės… Tai tarsi šviesos pliūpsnis, atveriantis mūsų žvilgsniui ateinančio garbės Karaliaus Veidą.

Tikriausiai visiems norėtųsi išmokti gyventi Simeono džiaugsmu. Metams slenkant jis laukė apsireiškimo To, kuris dar turi ateiti, kaip pasaulio Gelbėtojas. Jis laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Simeono sieloje esanti šviesa leido jam suprasti, kad jis nemirs, prieš tai neišvydęs Viešpaties Kristaus.
Su Simeonu mes susitinkame šventykloje, nes tai ne vien ta vieta, kurioje jam skirta atlikti savo uždavinį, bet ir atsiliepimas į Šventosios Dvasios kvietimą, slėpiningai vedantį jį į Dievo namus. Taip pat ir Marija su Juozapu eina į šventyklą, kad joje savo Sūnų paaukotų Tėvui. Taip mažasis Jėzus atsiduria ant Simeono rankų. Senelis, nors ir niekad nematęs to Kūdikio, prabyla šlovės, tikėjimo, dėkingumo ir sujaudintos širdies himno žodžiais: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Simeono giesmėje atspindima visa pasaulio istorija. Čia yra pasaulio praeitis ir ateitis, joje kiekvienas galime įžvelgti savo istoriją, suvokdami, jog negalime gyventi be Viešpaties Jėzaus, žinodami, kad Jo buvimas yra kupinas švelnumo atsakymas Jį priimantiems arba gilios tamsybės Jį atmetantiems.
Taip, žvelgiant į šventykloje aukojamą Kūdikį, atskleidžiamos mūsų širdies mintys. Šis Kūdikis neša pasauliui žinią apie ramybę, o ne priespaudą, nebent pats žmogus verčiau pasirenka atsisakyti ką nors žinoti apie tai. Tas atsisakymas įgauna įvairias formas: neištikimybės, mūsų bendruomenių uždarumo, mūsų nevykusio skelbimo, kuomet nesugebėjimas peržengti savo egoizmą liudija ne Kristaus šviesą, o mūsų pačių širdies tamsą.
Kristaus Šviesa yra skirta apšviesti tautas, o ne tam, kad ja naudotumės savo asmeninėms reikmėms. Kristus yra neužgęstanti Šviesa, šviečianti visiems, drąsinanti ir leidžianti mūsų gyvenime augti Evangelijos žiniai. Todėl nė vienas tikintysis, nė viena bendruomenė negali slėpti Kristaus Šviesos, bet privalo statyti ją į žibintuvą, kad ji visai žmonijai pasakotų apie stebuklingą švelnumą ir meilę.
Juozapas su Jėzaus Motina stebėjosi tais dalykais, kurie buvo pasakojami apie Sūnų ir visa tai laikė savo širdyje. Visuomet, susidūrus su Dievo malonėmis, jas būtina apsvarstyti širdies tyloje, nes tik taip galima suvokti tikrąją įvykių reikšmę ir įžvelgti Dievo gerumą.
Juozapas su Marija tai darys eilę metų, pasislėpę už neaukštų Nazareto sienų, tuose namuose, kur kūdikis augs, stiprės, tapdamas kupinas išminties ir Dievo malonės. Į tuos namus esame kviečiami ir mes visi, kad augtume Dievo gyvenimu, Jo išmintimi, apgaubti malonės. Mums reikia tik besąlygiško tikėjimo tuo Sūnumi, kuris tapo viskuo panašus į mus, savo brolius ir seseris, kad galėtume prisiliesti prie Jo gailestingumo ir atleidimo. Jis leidosi mėginamas iki mirties, kad padėtų mums, kai susiduriame su išbandymais. Jėzus yra visa apvalanti ir nuskaidrinanti liepsna.
Šiandien mūsų bažnyčiose žmonių rankose uždegtos žvakės… Tai tarsi šviesos pliūpsnis, atveriantis mūsų žvilgsniui ateinančio garbės Karaliaus Veidą. Mes suprantame, kad toji šviesa yra patikėta mums, ir privalome rūpintis, kad jos neužgožtų tamsybės, todėl sustojame ir žvelgiame į ją, trokšdami pamatyti į mūsų gyvenimą ateinantį Viešpatį, kad net ir tada, kai sulaukiame bandymų, toliau liudytume Šviesą…

Vasario 2 d. KRISTAUS PAAUKOJIMAS Grabnyčios        2021-02-2 6:01

Mąstymas
Prašyti įsimylėjusios Jėzų širdies

Įsižiūrėsiu į Mariją ir Juozapą, kurie atneša Kūdikėlį Jėzų į šventyklą. Marija supranta, kad paaukoja Dievui savo pirmą ir vienintelį vaiką. Ji žino, kad negali Jo pasilaikyti sau. Ką tuo metu ji galėjo jausti, kaip Motina? Pabandysiu pasikalbėti su Marija apie jos išgyvenimus šventykloje.

*

Kontempliuosiu Mariją, kaip nuostabios meilės Motiną, kuri brangiausią sau asmenį sugeba atiduoti Dievui. Ji nepasilaiko kūdikio sau. Ar sugebu mylėti žmones be pasiglemžimo sau? Ar nemanipuliuoju kito žmogaus meile? Ar esu laisvas nuo nesutvarkytų prisirišimų prie asmenų ir daiktų?

*

Stebėsiu Simeoną ir Oną, kurie iki senyvo amžiaus su kantrybe laukė Dievo pažado išsipildymo. Po ilgų laukimo metų jų ištikimybė buvo apdovanota. Ką galiu pasakyti apie savo pasitikėjimą Dievu? Ar tikiu, kad Jis niekada nepavėluos vykdydamas savo pažadą? Ar neprievartauju Dievo, kad vykdytų mano prašymus? Ar neabejoju Jo ištikimybe?

*

Pasistengsiu įsivaizduoti save Simeono vietoje. „Paimsiu“ iš Marijos mažą Jėzų į glėbį ir priglausiu Jį prie širdies. Pasistengsiu taip pabūti ilgesnį laiką. Ar lengva man yra įsivaizduoti save tokioje būsenoje – laikant glėbyje Jėzų? Kokie jausmai kyla manyje?

*

Ką galiu pasakyti apie savo santykį su Jėzumi? Ar ilgiuosi Jo? Ar ieškau artimo ryšio su Juo maldoje? Kas man labiausiai trukdo kurti artimą ryšį su Jėzumi?

*

Atiduosiu save, savo šeimą ir bendruomenę Šventajai Šeimai, kad galėtume augti išmintimi ir stiprėti, kad Dievo malonė ilsėtųsi mumyse.

Kasdienapmastau.lt

Laumėjantis       2021-02-1 19:36

Su Perkūno diena!!!
...Ėmęs labiau domėtis etnologija, atkreipiau dėmesį, kad per Jėzaus Kristaus paaukojimo šventę - Grabnyčias romuviečiai švenčia Perkūno dieną ( nu koks tau dar perkūnas vasario mėnesį ). Į ką, beje romuvietė, žygeivė Nijolė Balčiūnienė atsakė, kad atvirkščiai - tai katalikai per Perkūno šventę švenčia Grabnyčias.Ir štai pernai, vasario 2-ą dieną, sekmadienį, per Grabnyčias bažnyčioje klausiausi pamokslo, kur kunigas nelabai sklandžiai bandė į vieną visumą suvesti 77 metų Elzbietą ( lygtai ) iš Jeruzalės šventyklos, Jėzaus Kristaus paaukojimą ( iki šiol nesuprantu, ką tai reiškia ), senovės romėnų šviesos šventę su žvakėmis, 40 dienų, praėjusių po Kalėdų, grabus ir žvakes. Jutau, kad čia kažkas ne taip. Ir namie, prisėdęs prie kompiuterio, paskaičiau, ką apie Grabnyčias rašo mūsų etnologai, filosofai ir mitologai. Ir kągi. Pasirodo, mes švenčiame ne grabnyčias o ,,gromnica” arba lietuviškiau  - Perkūno šventę. Va čia beveik viskas ir pasidarė aišku. Ir jokie grabai čia niekuo dėti. Iš čia ir aišku, kodėl per ,,grabnyčias” pašventintos žvakės ypač tinka uždegti, kai žaibuoja, ir kodėl jos labai tinka mirštančiam žmogui nubaidyti piktąsias dvasias. Lieka tik man dar neatsakytas klausimas, kodėl praėjus 40 dienų po Kalėdų ( ,,magiškas” skaičius 40, daug kur sutinkamas dvasiniame pasaulyje ) šventė skiriama būtent Perkūnui. Aišku, jis taip pat susijęs su Šviesa.
Na, o Jėzaus Kristaus paaukojimas? Tai visai kitas dalykas, tiktai laike sutampantis su Perkūno diena. Sakyčiau antraeilis dalykas. Reikėjo paukoti ir paaukojo. Tik tiek.

KRISTAUS PAAUKOJIMAS Grabnyčios       2021-02-1 18:55

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius (1922–2013)

Šiandien minime Kristaus Paaukojimo šventykloje šventę. Praėjus keturiasdešimt dienų po Jėzaus gimimo, Marija ir Juozapas nunešė kūdikį į šventyklą, kad paaukotų jį Viešpačiui pagal Mozės įstatymą. Šventykloje buvo Šventosios Dvasios pripildytas Simeonas ir Ona, kurie laukė ateinančio Mesijo. Simeonui buvo apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Kai įnešė kūdikį Jėzų, Simeonas paėmė Jį į rankas ir tarė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą.“ Taip pat jis išpranašavo Marijai: „…ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“ Nepaisant šios pranašystės, šventės atmosfera buvo kupina didelio džiaugsmo, žvelgiant į dieviškąjį Kūdikį, tautų šviesą, iškilmingai pašvenčiamą savo misijai – žmonijos išgelbėjimui.

Ši šventė yra dar vadinama Grabnyčiomis, ir kitose bažnyčiose tikintieji įžengia į Dievo namus su uždegtomis žvakėmis rankose. Kunigas palaimina žvakes ir laimindamas meldžia Dievą: „Tegul visi, kurie šiandien bažnyčioje gėrisi žvakių spindesiu, laimingai pasieks Tavo garbės šviesą danguje.“ Šios dienos Evangelija ne tik siūlo ramią lūkesčių išsipildymo šviesą, bet ir meta iššūkį – priimti Kūdikį – daug kam prieštaravimo ženklą, nepabūgti, kad širdį pervers kalavijas. Aišku, kad pranašystė apie sielą perversiantį kalaviją buvo skirta Marijai, bet ir mes savo gyvenime patiriame skaudžių išgyvenimų. Pajutę, kad mūsų sielą pervėrė kalavijas, turime stengtis atsiliepti taip, kaip mokė Jėzus: atleisti septyniasdešimt septynis kartus, atsukti kitą skruostą ir melstis už savo persekiotojus. Marijos atleidimas buvo beribis, ir mūsų atleidimas gali tapti toks pat.

Skirkime Jėzui pirmą vietą savo gyvenime. Netgi jei matysime, kad esame nepajėgūs išbristi iš kai kurių nuodėmingų savo gyvenimo sričių, paprašykime Jėzaus suteikti mums dar daugiau malonės. Jis pažįsta mūsų širdis ir nori mus padrąsinti.

Šventoji Dvasia, perkeisk mano mąstymo, veikimo ir kalbėjimo būdą. Išvyk visas mintis ir įsitikinimus, prieštaraujančius Jėzui, ir į jų vietą įdiek norą pirmiausia trokšti Jėzaus.

KRISTAUS PAAUKOJIMAS Grabnyčios       2021-02-1 18:54

<B>Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius (1922–2013)</

Minime Kristaus Paaukojimo šventykloje šventę. Praėjus keturiasdešimt dienų po Jėzaus gimimo, Marija ir Juozapas nunešė kūdikį į šventyklą, kad paaukotų jį Viešpačiui pagal Mozės įstatymą. Šventykloje buvo Šventosios Dvasios pripildytas Simeonas ir Ona, kurie laukė ateinančio Mesijo. Simeonui buvo apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Kai įnešė kūdikį Jėzų, Simeonas paėmė Jį į rankas ir tarė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą.“ Taip pat jis išpranašavo Marijai: „…ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“ Nepaisant šios pranašystės, šventės atmosfera buvo kupina didelio džiaugsmo, žvelgiant į dieviškąjį Kūdikį, tautų šviesą, iškilmingai pašvenčiamą savo misijai – žmonijos išgelbėjimui.

Ši šventė yra dar vadinama Grabnyčiomis, ir kitose bažnyčiose tikintieji įžengia į Dievo namus su uždegtomis žvakėmis rankose. Kunigas palaimina žvakes ir laimindamas meldžia Dievą: „Tegul visi, kurie šiandien bažnyčioje gėrisi žvakių spindesiu, laimingai pasieks Tavo garbės šviesą danguje.“ Šios dienos Evangelija ne tik siūlo ramią lūkesčių išsipildymo šviesą, bet ir meta iššūkį – priimti Kūdikį – daug kam prieštaravimo ženklą, nepabūgti, kad širdį pervers kalavijas. Aišku, kad pranašystė apie sielą perversiantį kalaviją buvo skirta Marijai, bet ir mes savo gyvenime patiriame skaudžių išgyvenimų. Pajutę, kad mūsų sielą pervėrė kalavijas, turime stengtis atsiliepti taip, kaip mokė Jėzus: atleisti septyniasdešimt septynis kartus, atsukti kitą skruostą ir melstis už savo persekiotojus. Marijos atleidimas buvo beribis, ir mūsų atleidimas gali tapti toks pat.

Skirkime Jėzui pirmą vietą savo gyvenime. Netgi jei matysime, kad esame nepajėgūs išbristi iš kai kurių nuodėmingų savo gyvenimo sričių, paprašykime Jėzaus suteikti mums dar daugiau malonės. Jis pažįsta mūsų širdis ir nori mus padrąsinti.

Šventoji Dvasia, perkeisk mano mąstymo, veikimo ir kalbėjimo būdą. Išvyk visas mintis ir įsitikinimus, prieštaraujančius Jėzui, ir į jų vietą įdiek norą pirmiausia trokšti Jėzaus.

KRISTAUS PAAUKOJIMAS Grabnyčios       2021-02-1 18:52

Evangelija (Lk 2, 22–40)

  Pasibaigus Mozės Įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
  Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.
  Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
  [Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama.
  O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
  Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.
  Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.
  Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo.]
  Katalikai.lt

KRISTAUS PAAUKOJIMAS Grabnyčios       2021-02-1 18:51

Dievo Žodžio Antrasis skaitinys (Žyd 2, 14–18)

  Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jėzus juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją. Juk iš tiesų jam rūpėjo ne angelai, bet rūpėjo Abraomo palikuonys.
  Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes. Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 2, 32)

P.  Aleliuja. – Regim šviesą pagonims apšviesti
              ir tavosios Izraelio tautos garbę. – P. Aleliuja.

KRISTAUS PAAUKOJIMAS Grabnyčios       2021-02-1 18:50

Psalmė (Ps 23, 7–10)

P.  Visatos galingasis Viešpats yra garbingas Valdovas.

  Atsikelkite, vartai platieji,
  atsidarykit, senovinės durys:
  garbės Valdovas tegu čia įžengia. – P.

  „Kas tas garbingas Valdovas?“
  – „Tai narsusis, galingasis Dievas!
  Tai Viešpats, kautynių galiūnas!“ – P.

  Atsikelkite, vartai platieji,
  atsidarykit, senovinės durys:
  garbės Valdovas tegu čia įžengia. – P.

  „Kas tas galingas Valdovas?“
  – „Tai visatos galingasis Viešpats –
  tai jis garbingas Valdovas!“ – P.

KRISTAUS PAAUKOJIMAS Grabnyčios       2021-02-1 18:49

Dievo Žodžio Pirmasis skaitinys (Mal 3, 1–4)

  Viešpats Dievas sako:
  „Štai siunčiu savo pasiuntinį, ir jis praskins man kelią. Ir greitai ateis į savo šventyklą valdovas, kurio jums reikia, sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate“.
  „Štai jis ateina!“, – sako galybių Viešpats. Kas gi ištvers, kai jis pasirodys? Juk jis tarsi lydytojo ugnis, tarsi skalbėjų šarmas. Jis sėsis lydyti ir valyti sidabro: jisai apvalys Levio sūnus, išgrynins juos tartum auksą ir sidabrą. Tuomet jie tinkamai aukos Viešpačiui atnašas. Tuomet maloni bus Viešpačiui Judo ir Jeruzalės auka, kaip senovės dienomis, kai seniai praėjusiais metais.

Cha,       2021-02-1 9:22

Taikliai kun. br. Andrius pasakė, kas visiškai taikintina ir mums: “Geraziečiai visiškai nenori sutikti su tokiomis išlaisvinimo sąlygomis. Jie geriau kęstų vergystę, toliau gyventų pasinėrę tarp savo kiaulių ir kiaulysčių. Kodėl daug kalbant apie laisvę, jos atsisakoma, kai tik suvokiama jos kaina?.

IV eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodžio       2021-02-1 9:17

Mąstymas
Prašyti gilaus tikėjimo Dievo malone, kuri nugali kiekvieną blogį

Morkus smulkiai aprašo tragišką apsėstojo žmogaus padėtį. Taip pat čia aprašoma gąsdinanti piktosios dvasios galia. Piktasis sugeba apsėsti žmogų, net iki pamišimo. Apsėstas žmogus elgiasi kaip ne žmogus, o jo gyvenimas tampa „kapu“.

*

Dievo žodis daro mane atidų piktosios dvasios veikimui. Negalima jos ignoruoti. Tikrai egzistuoja piktoji dvasia, kuri nori sunaikinti mano dvasinį gyvenimą ir pražudyti mane, kaip tuos du tūkstančius kiaulių.

*

Kiekvienas patirtas gėris ir nepasidavimas blogiui mano gyvenime yra malonės dovana. Padėkosiu Dievui už savo Angelą Sargą ir už visą gėrį, kuris yra manyje. Už ką norėčiau ypatingai padėkoti?

*

Apkreipsiu dėmesį į apsėstojo laikyseną tuo momentu, kada prie jo prisiartina Jėzus. Žmogus atiduoda jam garbę, bet tuo pačiu momentu šaukia ir Jo bijo. Jėzus nori, kad ateičiau pas jį su viskuo, su tuo, kas man kelia baimę, ko gėdijuosi ir kas daro mane nelaisvą.

*

Niekas iš žmonių negalėjo apsėstojo suvaldyti. Visi jautėsi bejėgiai prieš jį. Jėzaus pasirodymas iš pagrindų pakeičia situaciją. Jėzaus galybė yra didesnė už visas blogio jėgas. Ar tuo tikiu?

*

Kas labiausiai daro mane nelaisvą? Ar noriu atskleisti Jėzui tai, kas mane baugina ir daro nelaisvą? Baimė ir nusiminimas mano gyvenime gali būti „ganykla“ piktajai dvasiai. Jėzus nori išgydyti mano žaizdas, kurios atima iš manęs gyvybę ir džiaugsmą.

*

Karštai prašysiu Jėzaus, kad savo namuose sugebėčiau būti Jo malonės, kuri keičia mano gyvenimą, liudytoju. Atnaujinsiu savo Krikšto pažadus ir išsižadėsiu piktosios dvasios. 

Kasdienapmastau.lt

IV eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodžio       2021-02-1 5:52

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Andrius Nenėnas OFM
Evangelijose, prisiartinus Jėzui, piktasis pasitraukia, ligoniai pagydomi. Taip pat ir pagoniškame Dekapolyje išlaisvinamas savęs ir kitų neapkentęs žmogus, Jėzaus dėka atrandantis, atgaunantis savo vertę ir orumą. Visi turėtų būti patenkinti, bet ne…
Bandau įsivaizduoti nuo skardžio į ežerą besimetančias kiaules. Be abejo, tai sukrečiantis vaizdas žmogui, įpratusiam viską ir visur vertinti remiantis praktiniais paskaičiavimais. Iš vienos pusės, matant kaip Viešpats vaduoja žemę nuo ją varginančio blogio, norisi šokinėti iš džiaugsmo. Išlaisvinimas džiugina. Tačiau tas linksmumas turi savo kainą – porą tūkstančių paršelių… Geraziečiai visiškai nenori sutikti su tokiomis išlaisvinimo sąlygomis. Jie geriau kęstų vergystę, toliau gyventų pasinėrę tarp savo kiaulių ir kiaulysčių.
Kodėl daug kalbant apie laisvę, jos atsisakoma, kai tik suvokiama jos kaina?
Jėzus turi keliauti, iš kur atėjęs, bet Geroji Naujiena jau ir be Jo sklis Dekapolio pagoniškuose miestuose, nes ten pasilieka žmogus, kuris nesiliaus pasakojęs, ką jam Viešpats padaręs.
Bernardinai.lt

IV eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodžio       2021-02-1 5:51

Evangelija (Mk 5, 1–20)

  Jėzus ir jo mokiniai priplaukė ežero krantą Geraziečių krašte. Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras. Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sudaužydavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.
  Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė priešais ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Dėl Dievo, maldauju, nekankink manęs!“ Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ Jėzus dar paklausė: „O kaip tu vadiniesi?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“. Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.
  Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė banda kiaulių. Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere.
  Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pasižiūrėti, kas atsitiko. Jie ateina prie Jėzaus, mato demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos paėmė baimė. Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules. Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų pasišalinti iš jų krašto.
  Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“. Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.
  Katalikai.lt

IV eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2021-02-1 5:50

Psalmė (Ps 30, 20–24)

P.  Drąsias, tvirtas širdis turėkit, kas Viešpačiu tikit!

  O koks tu, Viešpatie, geras,
  meilus visiems, kurie tavęs bijo,
  visiems, kurie tavim vilias,
  viešai žmonių tarpe. – P.

  Tu savo slėpykloj juos saugai
  nuo nedorėlių kėslų;
  slepi juos savo pastogėj
  nuo liežuvių plakimo. – P.

  Viešpatį šlovinkim,
  meilės stebuklų man jis padarė
  miesto tvirtovėj. – P.

  O ašai sumišęs kalbėjau:
  „Nuo tavo akių aš atskirtas!“
  Bet iš tikro tu mano maldingąjį balsą girdėjai,
  tavęs kai šaukiausi. – P.

  Mylėkite Viešpatį, visi jo bičiuliai!
  Ištikimuosius Viešpats globoja,
  bet su kaupu atsilygins puikuoliams. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 7, 16)

P.  Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų.
              Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

IV eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2021-02-1 5:49

Skaitinys (Žyd 11, 32–40)

  Broliai!
  Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus, kurie tikėdami užkariavo karalystes, įvykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus.
  Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti leidosi kankinami ir atsisakė laisvės, kad pasiektų prakilnesnį prisikėlimą.
Dar kiti turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taipogi pančius ir kalėjimą. Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi, klajojo prisidengę avikailiais ar ožkenomis, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, slapstėsi dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose.
  Ir jie visi, nors dėl tikėjimo buvo gerai įvertinti, nesulaukė to, kas buvo pažadėta, nes Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.

Patiko       2021-01-31 21:14

labai patiko kun. Ramūno trumpa bet labai prasminga katechezė: “Pirmasis apsivalymas, pirmasis atsivertimas turi įvykti bendruomenės viduje, o ne išorėje. Pradėti reikia nuo vidaus, nuo savo aplinkos, nuo savęs.”

Kun. Ramūnas Mizgiris, OFM       2021-01-31 21:11

Ne kažkokiuose nepasiekiamuose toliuose, bet čia pat, sinagogoje, skamba žodžiai iš piktosios dvasios apsėsto žmogaus lūpų: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?“ (Mk 1, 24).

Blogis gali egzistuoti Bažnyčioje. Nes kai kurie būdai ar įvaizdžiai, kaip kai kada yra suprantamas tikėjimas, gali būti demoniški net ir Bažnyčios viduje.
Pirmasis apsivalymas, pirmasis atsivertimas turi įvykti bendruomenės viduje, o ne išorėje. Pradėti reikia nuo vidaus, nuo savo aplinkos, nuo savęs.

Mūsų širdyje pasigirsta mūsų vidinių demonų balsas. Jis kalba apie tikėjimą, pripažįsta, kad Kristus yra Dievo šventasis, tačiau neretai tai yra netyros širdies aidas.
Bernardinai.lt

Evangelijos       2021-01-31 21:09

Mąstymas
Prašyti radikalaus atsidavimo Žodžio veikimui ir atsivertimo malonės

Atsistosiu arti Jėzaus, kuris moko sinagogoje. Įsijausiu į ten vyraujančią tylos ir susikaupimo atmosferą. Įsiklausysiu į Jėzaus kalbą, kad patirčiau Jo žodžio galią. Pastebėsiu klausytojų susimąstymą. Juos giliai paliečia Jėzaus ištarti žodžiai. Jis moko kaip tas, kuris turi galią.

*

Taip pat ir šiandien Jėzus kalba su galia. Ką galiu pasakyti apie savo klausymosi laikyseną? Ar Jo žodžiai mane paliečia? Ar nepasiduodu rutinai ir įpročiui? Kokią įtaką mano kasdienybei turi Mišiose išgirsti žodžiai? 

*

Įsigilinsiu į įvykius, kurie vyksta sinagogoje. Apsėstas žmogus pradeda šaukti, girdėdamas Jėzų kalbant. Įsivaizduosiu apstulbimą žmonių, kurių klausymąsi ir stebėjimąsi pertraukė apsėstojo riksmas. Ta situacija visus baugina, pribloškia.

*

Įsisąmoninsiu, kad labiausiai bauginantis, pribloškiantis dalykas yra apsėstojo, kuris yra piktojo galioje, situacija. Piktasis neleidžia jam klausytis Jėzaus. Jame gimsta baimė ir agresija. Piktasis, kuris valdo žmogų, trukdo susitikimui su Žodžiu.

*

Įvykis sinagogoje primena man, kad laikomas mano širdyje blogis neleis man sąžiningai ir atvirai klausytis Žodžio. Ar nesu sunkios nuodėmės stovyje? Stipri neramybė, kurią sukelia manyje Žodžio klausymas, gali būti kvietimas į apsivalymą ir ryšių su blogiu nutraukimą.

*

Įsiklausysiu į Jėzų, kuris savo žodžio galia išlaisvina piktojo varginamą žmogų. Jėzus parodo, kokią didelę galią turi Jo žodis. Paklausiu savęs, su kokiu tikėjimu ir pasitikėjimu klausausi Jo žodžio.

*

Paprašysiu Jėzaus, kad atnaujintų manyje tikėjimą Jo žodžio galia. Prašysiu, kad išlaisvintų mane nuo visko, kas neleidžia man priimti Jo žodžio.

Kasdienapmastau.lt

> ahui       2021-01-31 16:11

O ko tau reikia iš Jėzaus Nazariečio, pražuvusi bename avele?

ah1       2021-01-31 14:45

ko tau iš mūsų lietuvių  reikia Jėzau Nazarieti, jei tu buvai pasiųstas
tik pas pražuvusias Izraelio namų avis?

Mos. Adolfas Grušas       2021-01-31 13:44

ŠIRDIES ŠVIESA

„Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazaretieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti?“- skamba žodžiai iš piktosios dvasios apsėsto žmogaus lūpų…

Ne kažkokiuose nepasiekiamuose toliuose, bet čia pat: sinagogoje, bendruomenėje, netgi, sakyčiau, kiekvieno žmogaus viduje, mūsų širdyje pasigirsta mūsų vidinių demonų balsas. Jis kalba apie tikėjimą, pripažįsta, kad Kristus yra Dievo Sūnus, tačiau neretai tai yra netyros širdies aidas.

„Ko tau iš mūsų reikia?“ Šis klausimas – tai pirmasis veidmainingo tikėjimo požymis. Mes žinome, kad Kristus nori būti su mumis, kad Jis trokšta gyventi mūsų žodžiuose, mūsų darbuose, mūsų žvilgsnyje, mūsų jausmuose, mūsų kelionėse… visur ten, kur mes esame, tačiau mes atsisakome atsiliepti į šį troškimą, nes nenorime ir bijome atsivertimo, o mūsų uždaras vidinis pasaulis nėra pasirengęs priimti dieviško apkabinimo.

Tai tikėjimas be švelnumo ir šilumos, kuriame nėra noro nei įsipareigoti, nei ką nors nuveikti, kuriam stinga konkretumo. Tikėjimas, nusakomas tik žodžiais, kurį, kaip girdėjome Evangelijos ištraukoje, sugeba išreikšti ir piktoji dvasia.

Mes taip pat vadiname save tikinčiais, tačiau su viena, gal garsiai ir neišsakoma sąlyga: kad pats Kristus pakeistų mūsų gyvenimą, nereikalaudamas iš mūsų tame pasikeitime dalyvauti ir jam įsipareigoti…

„Gal atėjai mūsų sunaikinti?“ Tai antras požymis, apibūdinantis negarbingą ir nesąžiningą tikėjimą. Demono užvaldytas tikėjimas visuomet jaučia Dievą, kaip savotišką žmogaus priešą, naikinantį jo laisvę, o Evangeliją kaip žmogiškumo silpninimą. Tada Dievas įsivaizduojamas, kaip tas, kuris atima, o ne kaip tas, kuris dovanoja. Jis žmogaus vaizduotėje tampa kažkuo, kam esame priversti aukoti savo pačių geriausiąją dalį. Tikintysis, valdomas netyrosios dvasios, visuomet savo santykį su Viešpačiu suvoks, kaip gyvenimo kokybės suprastėjimą, vietoje to, kad priimtų tai, kaip galimybę geriau suvokti gyvenimą.

Žvelgiant į Evangelijos aprašymą verta atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką: šis Kafarnaumo gyventojas lanko šventovę, kalba visas maldas ir atlieka tai, ko reikalauja tikėjimo nuostatai, bet, nežiūrint to, jo dvasioje gyvena demonas. Demonai priima šabo poilsį, jei jis nereikalauja nieko daugiau, kaip tik parodyti pagarbą šventiems dalykams ir neišeina už asmeninio pamaldumo ribų. Tuo tarpu Dievas visuomet labiau kreipia dėmesį į kasdieninį gyvenimą, negu į šventyklos apeigas, Jam už smilkalų dūmus yra malonesnės kelio dulkės, nusėdančios, keliaujant iš Jeruzalės į Jerichą, Jis labiau rūpinasi elgetos Lozoriaus žaizdomis, negu Šventų Švenčiausios šventyklos vietos paauksavimu. Jis visuomet yra ten, kur yra meilė.

Vis tiktai žodžiuose: „Gal atėjai mūsų sunaikinti?“ – galime įžvelgti ir vieną teigiamą pamokymą.

Kristus atėjo sunaikinti mūsų prisitaikėliško, įteisinto ir pateisinto susigyvenimo su blogiu, mūsų pačių abejingumo, mūsų kaukėmis ir melagystėmis pridengto pasaulio. Priimti Kristų, visuomet reiškia: sunaikinti įsivaizduotą, nekeliantį pasitenkinimo, mirštantį gyvenimą. Jis ateina, kad padėtų mums įveikti konfliktą tarp mūsų sielose nerimą bei tamsą sėjančių demonų ir Jo atneštosios šviesos. Jis ateina, kaip tas, kuris turi galią, kad sugriautų mūsų netikrą ramybę ir leistų pražysti tikrajai meilei…


Rekomenduojame

Andrius Švarplys. Ką tokie net neslepiami dvigubi standartai turi bendra su pilietine ar kultūrine pozicija?

Verta prisiminti. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa ir Birželio sukilimas? Dovilo Petkaus pokalbis su Vidmantu Valiušaičiu

Birželio 15–17 dienomis vykusių protesto akcijų rezoliucija

Nida Vasiliauskaitė. Šviesa kovoja su tamsa

Vinco Kubiliaus reportažas iš 17-osios dienos akcijos Simono Daukanto aikštėje „Ar dar gyva Deimantė?“

Algimantas Rusteika: Ponai mieli, patys išsidūrėt – niekas atviroj erdvėj renginių dalyvių skaičiaus nebereguliuoja

Ką apie vaikų skiepijimą sako mokslas – Nidos Vasiliauskaitės parinkti skaitiniai tikintiesiems Mokslu

Vytautas Sinica papunkčiui: Žygimantas Pavilionis prieš Lietuvą

Tomo Baranausko įžvalga apie I. Šimonytės naująjį gerovės receptą

Prof. dr. Andrius Macas. Kažkas čia ne taip – reikia ruoštis (II)

Kęstutis Girnius. Referendumas – tautos valia ar demagogų įrankis?

Robertas Grigas. Pasirodo, yra dar ES šalyse parlamentų, atstovaujančių savo tautų interesams!

Birželio 14-osios naktis: nukryžiuoti vaikai

„Neteisingi“ tekstai, kurie „teisingai“ valdžiai sukelia konvulsijas

Iš propagandos frontų. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas: šeimos yra visi – tiek tos pačios, tiek skirtingos lyties sąjungą sudarę

Nida Vasiliauskaitė. Ko bijote? Jų?

Algimantas Rusteika. Gal pabandom niekur nebebėgti?

Vygantas Malinauskas. Iš tėvų valdžios išlaisvinto vaiko interesas

Vytautas Radžvilas. Nesibaigianti tremties Golgota

Vytautas Sinica. Kas priešina visuomenę?

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Visiškas teisinis nihilizmas

Lietuvos šeimų sąjūdžio pareiškimas: Vienykimės!

Lietuvos Šeimų Sąjūdis: pranešimas dėl birželio 15–16–17 dienomis įvyksiančių protesto akcijų

Ramūnas Aušrotas. Ką reiškia SAM paskelbtas vaikų nuo 12 metų skiepijimo vajus ir manipuliacijos įstatymo tekstu?

Ką šiandien žinome apie tremtis? Dovilo Petkaus pokalbis su prof. Rasa Čepaitiene

Krescencijus Stoškus. Maršas, apnuoginęs realybės absurdą

1941 m. Birželio sukilimo 80-metį pasitinkant. Valdas Vasiliauskas: Idėjinė A. Sniečkaus klaida

Kviečiame į parodą „Pirmasis masinis trėmimas 1941 m. birželio 14–19 d.“

Vidas Rachlevičius. Aš su siaubu laukiu naujų rinkimų

Vaidotas A.Vaičaitis. Šeima, partnerystė ir Civilinis Kodeksas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.