Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Devintinių Naujiena: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, – sako Viešpats. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51)

Tiesos.lt redakcija   2021 m. birželio 6 d. 6:20

32     

    

Geroji Devintinių Naujiena: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, – sako Viešpats. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51)

Tai kraujas sandoros, kurią su jumis sudarė Viešpats

Atėjęs Mozė persakė tautai visus Viešpaties žodžius ir potvarkius.
Tauta vieningai pareiškė: „Mes vykdysim visa, ką Viešpats įsakė!“
Tada visus Viešpaties žodžius Mozė užrašė.
Pakilęs dar ankstų rytą, jis kalno papėdėje pastatė altorių ir dvylika akmeninių šulų sulig dvylika Izraelio giminių.
Po to jis pasiuntė jaunuosius Izraelio vyrus, ir tie aukojo deginamąsias atnašas ir pjovė kruvinąsias aukas – jautukus kaip išganymo auką Viešpačiui.
Paėmęs pusę kraujo, Mozė supylė į dubenį. Kita puse kraujo apšlakstė altorių.
Po to jis paėmė sandoros raštą ir balsiai perskaitė tautai.
Jie atsiliepė: „Laikysimės visko, ką Viešpats įsakė, ir būsime jam paklusnūs!“
Paėmęs kraujo, Mozė apšlakstė juo tautą, sakydamas: „Tai kraujas sandoros, kurią su jumis Viešpats sudarė visų šitų žodžių pagrindu“ (Iš 24, 3–8).

* * *

Išganymo taurę pakelsiu, Viešpaties vardą kartosiu

Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu
už visa gera, ką man padarė?
Išganymo taurę pakelsiu,
Viešpaties vardą kartosiu.
Viešpaties akyse didžiai brangūs
mirštantys jo teisieji.
Viešpatie, aš tavo tarnas, – sūnus tavosios tarnaitės.
Tu mano pančius sutraukei.
Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą
Viešpaties būsto atšlainiuos,
vidury Jeruzalės miesto. (Ps 115, 12–13. 15–16. 18–19)

* * *

Kristaus kraujas nuvalys mūsų sąžinę

Broliai! Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taipogi ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui. Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis iškentėjo pirmojoje Sandoroje padarytiems­ nusikaltimams atpirkti, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį ­palikimą (Žyd 9, 11–15).

Tai mano kūnas, tai mano kraujas

Pirmąją Neraugintos Duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur ­paruošti tau Velykų vakarienę?“
Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums.“
Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą.
Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duonos sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ją ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“
Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos.
O jis jiems pasakė: „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje.“
Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną (Mk 14, 12–16. 22–26).

* * *

Šiandien švęsdami Devintines – Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, realaus Jėzaus Kristaus buvimo Duonos ir Vyno pavidaluose slėpinį, dar ir dar kartą susivokime, kokia didžia meile esame mylimi savo Dangiškojo Tėvo.

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: duok, kad jos vaikai, pasotinti Gyvąja Duona, nužengusia iš dangaus, susitelktų į veiklios meilės bendruomenę ir arkurtų Lietuvą ant Tiesos ir Teisingumo pamatų. Duok, Viešpatie, jai ir kunigų – palaimintojo Teofiliaus Matulionio, vyskupo ir kankinio, sekėjų, kad Tavęs klausytume labiau nei žmonių ir drąsiai išpažintume tikėjimą.

Šiandien švenčiame ir Tėvo dieną, tad dėkokime ir už savo Tėvus – gyvybę dovanojusius, kelią pas Dievą parodžiusius, viltį ir tikėjimą stiprinusius, mylėti ir atleisti išmokiusius, o nuvylusiems atleiskime, kad ir mums būtų atleista. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventėje melskime už visus tiesos alkstančiuosius ir teisingumo ištroškusius. Viešpatie, būki kukliųjų gynėjas ir nuolankiųjų užtarėjas, globok pasitikinčius Tavo gailestingumu. Duok, kad pasiliktume Tavyje dabar ir per amžius.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: duok, kad jos vaikai, pasotinti Gyvąja Duona, nužengusia iš dangaus, susitelktų į veiklios meilės bendruomenę ir arkurtų Lietuvą ant Tiesos ir Teisingumo pamatų. Duok, Viešpatie, jai ir kunigų – palaimintojo Teofiliaus Matulionio, vyskupo ir kankinio, sekėjų, kad Tavęs klausytume labiau nei žmonių ir drąsiai išpažintume tikėjimą.
Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Dievo Sandora su žmonėmis  
Devintinių sekmadienis

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė primena įvykį, kai Jėzus prieš mirtį su mokiniais valgė vakarienę ir jos metu įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kurią kitą dieną kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus medžio. Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo dėkojimo maldą, davė mokiniams valgyti ir sakė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19). Paskui sukalbėjęs padėkos maldą, davė mokiniams gerti vyno taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 20). Tai buvo Dievo Sandoros aktas, patvirtintas jo brangiausiu krauju.

Atkreipkime dėmesį į šio įvykio svarbiausius kelis momentus. Jėzus sako, kad duona, kurią duoda valgyti, yra jo Kūnas ir vyno taurė, kurią duoda gerti, yra jo Kraujas. Jėzus pabrėžia, kad šis Kraujas yra naujosios ir amžinosios Sandoros Kraujas, ir įsako tai daryti jo atminimui, tai yra švęsti šią Sandorą, iki jis ateis amžių pabaigoje (plg. 1 Kor 11, 26).

Krikščionių bendruomenė nuo pat pradžių ištikimai vykdė šį Jėzaus paliepimą. Apaštalų darbų knyga pasakoja: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną“ (Apd 2,42.46).

Sandora yra Dievo meilės ryšys su žmonėmis. Šventasis Raštas, pradedant Išėjimo knyga ir baigiant Apokalipse, pasakoja apie šią Dievo sandorą. Dievas, nepaisydamas žmogaus neištikimybės, mezgė šį meilės ryšį su pirmaisiais tėvais, su Nojumi, Abraomu, Moze ir karaliumi Dovydu. Dievo Sandoros kulminacija buvo Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir savęs paaukojimas ant kryžiaus. Sandorą su žmonėmis Dievas užantspauduoja savo krauju. Dabar šią kryžiaus auką sudabartiname, švęsdami Mišias. Jų metu dvasiniu būdu, bet realiai stovime po Jėzaus kryžiumi ir turime galimybę pasinaudoti Kristaus aukos vaisiais.

Žmogus yra laisvas atsiliepti į Dievo meilę. Galime stovėti po Jėzaus kryžiumi, kaip po juo stovėjo Jėzaus motina Marija, apaštalas Jonas, Marija Magdalietė arba kaip tas nukryžiuotas plėšikas, kurį palietė Dievo meilė ir jis sušuko: „Prisimink mane, kai būsi rojuje!“ Tačiau žmogus gali ir neatsiliepti į Dievo meilę ir likti ne Jėzaus aukos dalyvis, bet abejingas stebėtojas, panašus į smalsuolius Jėzaus nukryžiavimo metu. Jiems Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo tik spektaklis, po kurio jie liko nė kiek nepasikeitę į gera. 

Kristaus Kūno ir Kraujo šventė beldžiasi į kiekvieno iš mūsų širdį su klausimu, kaip mes, kiekvienas asmeniškai, atsiliepsime į Dievo meilės Sandorą. Išėjimo knygoje skaitome: „Mozė atėjo ir pakartojo žmonėms visus Viešpaties žodžius ir visus įsakus. Visi žmonės vienu balsu atsakė, tardami: „Mes vykdysime visa, ką Viešpats pasakė“ (Iš 24, 3). Mūsų atsiliepimas į Jėzus prašymą Vakarienės metu – „Darykite tai mano atminimui!“ – gali būti panašus, kaip į laisvę keliaujančių izraelitų: „Mes vykdysime visa, ką Viešpats pasakė!“ Ir mes vykdome šį pasiryžimą sekmadieniais, o uolesnieji dar dažniau, kai su tikinčiųjų bendruomene švenčiame Mišias ir priimame Eucharistiją.

Tačiau visuomet yra pavojus, kad galime kaip izraelitai pasigaminti kokį nors „aukso veršį“ ir šokti apie jį, užmiršdami, kas Dievui buvo pažadėta. Nuo mūsų santykio su eucharistiniu Jėzumi visiškai priklauso mūsų tikėjimo kelionės rezultatai: ar išliks mūsų širdyse gyva Dievo meilė, ar iš jos liks tik pelenai.

Kristaus Kūno ir Kraujo šventės proga atnaujinkime Dievo meilės Sandorą ir pasiryžkime ją stiprinti dažnu bendravimu su eucharistiniu Jėzumi.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

* * *

Procesija

I stotis. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jei susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jei regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 1–12a).

 

* * *

II stotis. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Morkų

Anomis dienomis, vėl susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs mokinius, tarė: „Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli“. Mokiniai jam atsakė: „O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?“ Jėzus paklausė: „Kiek duonos kepalėlių turite?“ Jie atsakė: „Septynis“. Tada jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalėlius, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai. Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus palaimino jas ir taip pat liepė dalyti. Ir žmonės pavalgė iki soties, ir mokiniai dar surinko septynias pintines likučių. O buvo apie keturis tūkstančius žmonių. Ir jis juos atleido (Mk 8, 1–9).

* * *

III stotis. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką

Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“. Paėmęs taurę, jis sukalbėjo padėkos maldą­ ir tarė: „Imkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė“. Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 14–20).

* * *

IV stotis. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną

Paskutinės vakarienės metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks ­jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.“ (Jn 15, 4–14)

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

III penktadienis po Sekminių ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS       2021-06-11 8:59

Evangelijos skaitinį komentuija kun. Ernestas Maslianikas

Šiandien švenčiame Švč. Jėzaus Širdies iškilmę. Šios iškilmės viena iš pagrindinių priežasčių – meilė. Meilė, kuri kyla iš Jėzaus Širdies. Mes tikriausiai gerai žinome tai, jog Dievas sukūrė kiekvieną žmogui tam, kad jis būtų laimingas. Todėl ne veltui mūsų širdyse vyrauja laimės ilgesys, o mūsų gyvenimuose – nuolatinis jos ieškojimas. Tačiau kaip tą tikrąją laimę žmogus gali pasiekti? Bažnyčia mus moko, jog tikrąją laimę ir ramybę gali surasti tas, kuris tikėjimo dėka sugeba sujungti savąjį gyvenimą su Jėzaus Kristaus asmeniu. Tačiau mes puikiai žinome, kad tai nėra itin lengvai įgyvendinamas dalykas. Puikiai šv. Augustinas yra pasakęs, jog: „Nenurims žmogaus širdis tol, kol ji nesuras atilsio Dieve“.     

Savo kasdienybėje mes visi daugiau ar mažiau susiduriame su širdies fenomenu, tačiau ne tiek kūniškos, kiek dvasinės širdies. Žinome, jog žmogaus širdis gali būti gera arba bloga, atvira arba uždara, pasiaukojanti arba egoistiška, o kartais karšta arba šalta. Tačiau kai kalbame apie širdį, mes visgi turime omenyje jausmus – šilumą, gerumą, nuoširdumą, na ir žinoma – meilę. Žmonės, dovanodami vienas kitam dovanas ar gerą žodį, labai dažnai priduria dar ir vieną sakinį, sakydami „linkiu tau to iš visos širdies”. Taigi šioje vietoje derėtų stabtelėti ir savęs paklausti: kokia yra žmogaus širdis bei kokia ji turėtų būti iš tikrųjų?

Mūsų gyvenimo pamatas turi būti kuriamas meilės pagrindu. Atrodytų paprasta, tačiau ką iš tikrųjų reiškia mylėti kitą žmogų? Jei myliu, tai reiškia, jog visada esu geranoriškas, paslaugus, mielas kiekvienam sutiktam žmogui. O tai jokiais būdais nereiškia neapykantos ar pykčio ugdymo kito žmogaus atžvilgiu. Jei myliu, vadinasi, nesu gyvenimo apsunkintojas savo artimiesiems, nesu nusivylimo priežastis vyrui arba žmonai ir juo labiau nesu pykčio priežastis savo bendradarbiams ar draugams. Myliu – tai reiškia, jog visada esu pasiryžęs stengtis dėl kito žmogaus kaskart vis labiau. Esu linkęs pagelbėti tiems, kuriems mano pagalbos reikia labiausiai bei noriu duoti kitiems tai, ką aš turiu geriausio.

Kristus mums nuolatos duoda tai, kas įprasmina mūsų gyvenimo čia, žemėje, tikslą bei paskirtį. Tačiau dovanodamas mums savo nesibaigiančią meilę, Jis laukia iš mūsų tinkamo atsako. Jėzus kviečia visus žmones pas save, Jis kviečia ateiti pas Jį ir nesigėdyti atverti Jam savo širdies pasaulį, nepaliauti melstis, prašyti pagalbos bei palaimos, nes Jis tikrai ją gali dovanoti, visiškai nelaukdamas kažkokio atpildo. Žmogus iš tiesų gali atrasti Jėzuje nusiraminimą bei palaimą, dėl to, kad Jėzaus Širdis yra visiškai romi, atvira ir kupina meilės bei gerumo visiems žmonėms, ir mes tikrai nesame išimtis. 

Bernardinai.lt

III penktadienis po Sekminių ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS       2021-06-11 8:57

Evangelija (Jn 19, 31–37)

  Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus šeštadienį, – nes tas šeštadienis buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jo blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.

Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“. Vėl kitoje vietoje Raštas sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“.
  Katalikai.lt

III penktadienis po Sekminių ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS       2021-06-11 8:56

Dievo Žodis
Antrasis skaitinys (Ef 3, 8–12. 14–19)

  Broliai!
  Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus ir atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti šita paslaptis, nuo amžių uždengta Dieve – visų dalykų Kūrėjuje, – kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis. Tai atitinka amžinąjį nutarimą, padarytą mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. Jį tikėdami, mes drąsiai ir su pasitikėjimu einame prie Tėvo.
  Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia tapti vidiniais žmonėmis, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta visokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 11, 29ab)

P.  Aleliuja. – Imkite ant savo pečių mano jungą
              ir mokykitės iš manęs,
              nes aš romus ir nuolankios širdies. – P. Aleliuja.

III penktadienis po Sekminių ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS       2021-06-11 8:55

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Iz 12, 2–6)

P.  Džiaugdamies semsite vandenį iš versmių išganingų.

  Štai mane gelbėja Dievas;
  juo pasikliausiu ir nedrebėsiu.
  Viešpats – mano jėga ir stiprybė, –
  jis mane išgelbėjo.
  Džiaugdamiesi semsite vandenį iš
  versmių išganingų. – P.

  Dėkokite Viešpačiui! Šaukitės jo vardo!
  Skelbkit tautoms didingus jo darbus,
  aukštinkite jo kilnųjį vardą! – P.

  Šlovinkite Viešpatį: nuostabių darbų jis padarė;
  tegul visa žemė tai žino.
  Džiūgauki, krykštauki, Sione,
  didis tavyje Izraelio Šventasis! – P.

III penktadienis po Sekminių ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS       2021-06-11 8:54

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Oz 11, 1b. 3–4. 8c–9)

  Štai ką sako Viešpats:
  „Kai Izraelis jaunas buvo, jį aš mylėjau ir iš Egipto pasišaukiau savąjį sūnų. Išmokiau Efraimą vaikščioti, jį ant rankų nešiojau. Bet jis nesuprato, kad aš juos globojau. Juos traukiau žmogiškumo ir meilės saitais. Elgiausi su jais kaip su kūdikiu, kai tėvai jį glaudžia prie skruosto. Lenkiausi prie jo, jį maitindamas.
  Štai verda manoji širdis, ir mano jausmai užsidegę. Bet aš neišliesiu liepsnojančio pykčio, neimsiu naikinti Efraimo! Juk aš – ne žmogus, o Dievas, Šventasis tarp jūsų. Todėl neateisiu ūmai įniršęs“.

X eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos       2021-06-10 10:10

Skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius

Meilė artimui


Šios dienos Evangelijoje pagal Matą kalbama apie meilę broliui. Šis ryšys labai svarbus, nes Dievas, prieš priimdamas auką, įsakmiai primena: ,,Eik pirmiau susitaikinti su broliu“ (Mt 5, 24). Viešpats rūpinasi žmonių gerove: iškreipti giminystės, draugystės, bičiulystės ryšiai provokuoja sunkius nusižengimus sąžinei. Kai pyktis užvaldo žmogaus vidų, širdis niršta, akys paklaikusios nuo neapykantos ir rūstumo, tai kaip galima tokiam nešvariam nešti auką Dievui? Tai ir tiesiogine, ir perkeltine prasme suvokiamas dalykas. Broliu vadinamas kiekvienas žmogus, nes katalikai vieni į kitus kreipiasi: ,,broliai“, ,,seserys“. Jie yra Dievo kūriniai, Tėvo vaikai. Tėviška meilė yra teisinga, nes ji siejama su rūpesčiu, paprastumu ir nuoširdumu, kartais net griežtumu. Kai vaikas auga, didėja ir jo poreikiai, negavęs to, ko nori, jis pradeda rodyti kaprizus, niršti. Žmogus, gavęs iš Dievo malonių, nori jų dar daugiau. Jį apninka pavydas, agresija, nes su kitais nieko nenori dalintis, net prasitarti apie tai, kokiomis dovanomis buvo Dievo apdovanotas. Tai jau egoizmas, ir Dievas to neleidžia.

Iš vaikystės atsimename liaudies pasakų apie tris brolius, kurių jauniausiasis buvo vaizduojamas kaip neišmanėlis. Jį vyresnieji skriausdavo, šaipydavosi, stengdavosi apgauti. Tokių pasakų pabaiga tradicinė – laimi trečiasis brolis kvailys, nes jis tam tikrose situacijose pasirodo labai išmintingas, geraširdis, nuoširdus, jam dažniausiai atitenka ir apdovanojimai už gerus darbus. Taigi, situacija labai paprasta. Į pasakas liaudis sudėjo visus savo išgyvenimus dėl to, ką teko patirti. Puikiai žinome iš literatūros kūrinių (Vaižganto ,,Dėdės ir dėdienės“, V. Krėvės ,,Raganius“), kad didelėse ūkininkų šeimose vyriausiajam sūnui buvo paliekamas tėvų ūkis, o šis vėliau atiduodavo dalis ir kraičius savo jaunesniems broliams ir seserims. Silpniausiam ir dažniausiai jauniausiam netekdavo beveik nieko – tai trečiojo brolio istorija. Taigi, pažiūrėkite, kaip išmintingai Dievas pamoko žmones eiti ir susitaikyti su savo broliu, kuris nėra kvailesnis ar dar kuo nors blogesnis nei vyresnieji.

Evangelijoje pagal Matą sakoma: ,,Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 22). Pyktis provokuoja kitas neigiamas emocijas ir net veiksmus. Pažvelkime į mūsų kasdienes situacijas, kiek blogo atsitinka dėl to, kad buvo nuskriaustas brolis: nepasidalijamas tėvų palikimas, peikiamas tas, kuris neįstengė baigė aukštųjų mokslų, neįgijo prestižinės specialybės, tas, kuris pasuko klaidžiais keliais, kuris buvo silpnas kai kuriose situacijose ir stipriai suklupo. Nuo tokio brolio greitai nusisukama: ko jis vertas? Tai yra tik supykusio žmogaus išraiška. Tai yra noras pačiam geriau įsitaisyti šiame pasaulyje ir pademonstruoti savo pranašumą. Bet argi galima atrodyti labai vertingam prieš tą, kuris iš tiesų yra žemai? Tai retorinis klausimas žmogaus sąžinei. Tas ,,mažasis“ brolis prašo pagalbos nebyliu savo žvilgsniu, elgesiu, gyvenimu. Jeigu jam sunku, tai reikia padėti, o ne rodyti savo pranašumą.

Ralphas Martinas knygoje ,,Dievo alkis“ (1995) rašo: ,,Kaip norėtume, kad būtume labiau mylėję tą žmogų, kaip apgailestaujame dėl savo poelgio toje situacijoje, kaip norėtume būti išlikę toje nuostabioje dienoje, toje meilės akimirkoje, toje laimės viltyje.“ Kada tokius žodžius pasako žmogus savo mintimis, kuriose tėra susikaupusios liūdnos fantazijos ir priekaištai sau. Turbūt vienbalsiai pasakysime, kad gailimės nemeilės savo broliui jau tada, kai jo amžinai netenkame. Tuomet ir vaikštome su amžinais priekaištais sau, kodėl nesuradome žodžio, nepasiūlėme pastogės, maisto, kad smerkėme. Mirties dieną daug ką permąstome ir suvokiame kitaip.

Taigi, Dievas nori, kad žmogus šito nepatirtų. Jis liepia prisiminti, ar neliūdi įžeistas ir vienišas brolis, kai einame prie Dievo stalo, kai nešame Jam savo meilės auką. Dievas džiaugiasi tais, kurie kupini paprastos ir nuoširdžios meilės savo broliui – kiekvienam žmogui, su kuriuo palaikomas koks nors ryšys – jis turi būti sąžiningas. Jei žmogus prašo pagalbos – padėk, jei guodžiasi – išklausyk ir užjausk, jei paklydo – parodyk šviesą ar bent jau palauk jo, kad nebūtų vienišas. Žmogus žmogui reikalingas tam, kad palaikytų vienas kitą, kad mylėtų kaip brolis brolį. Dievas taip moko ir liepia.

Bernardinai.lt

X eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos       2021-06-10 10:07

Mąstymas
Prašyti sužeistų santykių išgydymo ir susitaikymo malonės

Būsiu kartu su Jėzumi, kuris moko ant kalno. Jis trokšta, kad patikrinčiau savo santykį su Dievo Įstatymu ir pačiu savimi: ar nesu užsikrėtęs „fariziejų laikysena“, kurie yra įsitikinę savo teisumu?

*

Giliau pažvelgsiu į save. Ar leidžiu, kad Žodis manyje atskleistų mano neištikimybes ir nusigręžimus nuo Įstatymo? Ar neslopinu savyje raginimo atsiversti? Kur, į ką pastaruoju metu kviečia mane Dievo Žodis? Kaip atsiliepiu į tą kvietimą?

*

„Jūs esate girdėję..., o aš jums sakau…“. Kaip refreną Jėzus kartoja žodžius, kurie turi mane raginti didesniam evangeliniam radikalumui mano pašaukime. Jie moko mane bekompromisinio gyvenimo evangelinėmis vertybėmis.

*

„Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“. Ar pykstu ant ko nors? Ar su tuo pykčiu einu į maldą, ar artinuosi prie Eucharistinio stalo?

*

Jeigu šiuo metu mano širdis yra užsidariusi prieš kokį nors asmenį, tai prašysiu Jėzaus, kad atvertų ją, išgydytų ir išmokytų atleisti. Pirmoji dovana, kurios Jėzus laukia iš manęs prie altoriaus, yra mano atleidimas ir susitaikymas su artimaisiais, su kuriais gyvenu konflikte.

*

„Greitai susitaikyk su savo ieškovu…“. Jėzus įspėja mane apie žmogišką pagundą atidėlioti susitaikinimą kitai dienai. Jis trokšta, kad kasdien tiesoje kreipčiausi į Tėvą žodžiais: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.

*  Atsistosiu priešais nukryžiuotąjį Jėzų. Žvelgsiu į Jo žaizdas. Papasakosiu Jam apie savo sunkiausius santykius. Parodysiu jam žaizdas, kurias padarė man kiti žmonės. Prisipažinsiu, kokias žaizdas aš padariau kitiems. Su tikėjimu kartosiu:

„Išmokyk mane atleisti ir prašyti atleidimo“.

Kasdienapmastau.lt

X eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-06-10 10:06

Evangelija (Mt 5, 20–26)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  “Jeigu jūsų teisumas nebus tikresnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą, jūs neįeisite į dangaus karalystę.
  Jūs esate girdėję,kad jūsų protėviams buvo pasakyta: ‘Nežudyk’, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Kvaily!’, tas smerktinas į pragaro ugnį.
  Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada, sugrįžęs, aukok savo dovaną.
  Greitai nusileisk savo ieškovui, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui, ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko”.
  Katalikai.lt

X eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-06-10 10:05

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 84, 9–14)

P.  Dievo garbė sugrįš į mūs šalį.

  Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
  jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
  Tikrai jis tuos netrukus išgelbės,
  kurie jo šventai bijo,
  ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. – P.

  Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
  pasibučiuos Taika su Teisybe.
  Žemėje dygs Ištikimybė,
  iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. – P.

  Visokių gėrybių duos Viešpats,
  derlinga bus mūsų žemė.
  Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
  o josios pėdom seks Dievo palaima. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 13, 34)

P.  Aleliuja. – Aš jums duodu naują įsakymą, – sako Viešpats,–
                kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. – P. Aleliuja.

X eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-06-10 10:05

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (2 Kor 3, 15–4, 1. 3–6)

  Broliai!
  Iki šios dienos, kada tik skaitomas Mozė, gaubtuvas tebedengia Izraelio vaikų širdį. Bet vos tik žmogus atsigręžia į Dievą, gaubtuvas nukrinta. Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą ir vis augame garbingumu, Viešpaties Dvasios veikiami.
  Štai kodėl, iš Dievo gailestingumo turėdami šią tarnystę, mes nenuleidžiame rankų. Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien tik einantiems į pražūtį, netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Kristaus šlovės – Evangelijos šviesos; ogi Kristus yra Dievo atvaizdas.
  Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, save telaikydami jūsų tarnais dėl Jėzaus meilės. Pats Dievas, kuris yra taręs: “Iš tamsos tenušvinta šviesa!”, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.

X eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-06-9 9:08

Komentaro autorius – kun. Jacekas Paszenda SDB

Gal esame girdėję Heraklio posakį Pantharhei, tai yra ‘viskas juda’, viskas keičiasi, gyvenime nėra pastovumo. Jis buvo teisus. Keičiasi ne tik mūsų gyvenimas, papročiai, tradicijos, technologijos, mokslas, bet ir įstatymas. Keitėsi ir religijos, ir mūsų liturgija ar pasninkų supratimas. Pakeitimai vyksta savaime arba yra žmonių suplanuojami. Reikia pakeisti tai, kas nebetinka. Tiesa, pokyčiai ne visada išeina į gera. Bet į mūsų prigimtį yra įrašytas gebėjimas pakeisti viską, kas neatitinka mūsų poreikių.

Jėzaus asmuo šiame kontekste žydams tampa problema. Žydai, o ypač fariziejai, manė, jog savo elgesiu ir mokymu Jis nori pakeisti Įstatymą bei pranašus, t. y. Žydų teisę bei papročius, nes kartais Jo elgesys išties juos šokiravo.

Jėzus jiems atsako, kad atėjo ne panaikinti, bet įvykdyti. Maža to, pabrėžia, kad nei Įstatymo, nei pranašų keisti negalima. Ir būk čia protingas! Tuo labiau kad krikščionybėje nedaug liko iš judaizmo, o pats judaizmas nėra toks kaip Jėzaus laikais, pavyzdžiui, nebeliko aukų aukojimo, nes Jeruzalės šventykla sugriauta.

Atsakymas į šią abejonę nėra sudėtingas. Tereikia prisiminti Jėzaus argumentus. Iš vienos pusės, Jis grįžta prie šaltinio, ieškodamas esmės, įsakymų pradžios ir dvasios, o iš kitos pusės, smerkia fariziejų veidmainystę, nes tai jie pritaikė ir pakeitė Įstatymą savo naudai ir savo poreikiams. Štai kodėl Jėzaus elgesys, pagal atnaujintą Įstatymo dvasią, juos šokiravo.

Juk Jėzus teigė, kad šabas turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Įstatymo dvasia, Dekalogo dvasia juk yra meilė. Kažkas 10 Dievo Įsakymų apibrėžė kaip didžiausio meilės įsakymo komentarą.

Jėzus nenori pasakyti, kad mums nereikia įstatymų ir kad dėl meilės galima jų atsisakyti. Jis nori mus paraginti gyventi, vadovaujantis Įstatymu, Dievo įsakymais, mylint Dievą ir artimą.

Bernardinai.lt

X eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-06-9 9:07

Mąstymas
Prašyti bekompromisinio Dievo Įstatymo priėmimo

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kuris moko ant kalno. Atsisėsiu šalia Jo, kad galėčiau klausytis pamokymų. Jau pirmieji Jėzaus žodžiai yra griežti ir bekompromisiniai. Jie kalba apie Dievo Įstatymų priėmimą ir laikymąsi.

*

Turiu stipriai laikytis Dievo žodžio, kuris man leidžia suvokti, kad Dievo Įstatymas yra mano gyvenimo pamatas, kurio negaliu kaitalioti pagal savo asmeninį suvokimą bei norą. Jėzus moko mane pagarbos nekintančioms Įstatymo vertybėms.

*

Jėzus įtikinėja mane, kad visada remčiausi Dievo Žodžiu. Visos ideologijos, filosofijos, mokslai kinta, tik Jo Žodis išlieka amžiams. Jėzus man yra nepakeičiamas atramos punktas.

*

Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus žodžių griežtumą ir bekompromisiškumą, kai jis perspėja dėl Dievo Žodžio iškraipymo. Negalima pakeisti to, kas pagal Dievo nustatymą yra nekintama.

*

Ką galiu pasakyti apie savo ištikimybę Dievo Įstatymui kasdienybėje? Ar sugebu kaip Jėzus aiškiai pasisakyti už Dievo įsakymus ten, kur kiti nori juos panaikinti ar pasijuokti iš jų?

*

Jėzus atkreipia dėmesį į mano asmeninį liudijimą. Ko aš mokau žmones? Daugeliui žmonių gal būsiu vienintelis „Evangelijos puslapis“, kurį savo gyvenime jie perskaitys. Nuo mano ištikimybės Evangelijai gali priklausyti jų atsivertimas ar nusigręžimas nuo tikrųjų krikščioniškų vertybių.

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi atsiprašysiu Jo už savo neištikimybę Dievo Įstatymui. Atnaujinsiu savo ištikimybę Jo Žodžiui.

Šiandien dažnai kartosiu:

„Tikiu, kad Tavo Įstatymas yra kelias, vedantis į gyvenimo pilnatvę“. 

Kasdienapmastau.lt

X eilinės savaitės trečiadienio       2021-06-9 9:04

Evangelija (Mt 5, 17–19)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  “Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.
  Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.
  Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje”.
  Katalikai.lt

X eilinės savaitės trečiadienio       2021-06-9 9:03

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 98, 5–9)

P.  Didžiai šventas esi, mūsų Viešpatie Dieve!

  Aukštinkit mūsų Viešpatį Dievą,
  kniubkite prieš jo sosto pakojį,
  nes jis yra šventas. – P.

  Jo kunigai buvo Mozė ir Aaronas,
  ir Samuelis tarp Dievo gerbėjų;
  jie šaukėsi Dievo, ir Dievas išklausė. – P.

  Jiems Viešpats iš debesio stulpo kalbėjo,
  ir jie sergėjo, kas jo apreikšta,
  laikės įstatymo duoto. – P.

  O mūsų Viešpatie Dieve!
  Ko jie prašė, tu išklausei, buvai gailestingas,
  bet baudei jų nedorybes. – P.

  Aukštinkit mūsų Viešpatį Dievą!
  Pulkite kniūpsti prie jo švento sosto,
  nes didžiai šventas mūs Viešpats Dievas. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 24, 4–5)

P.  Aleliuja. – Viešpatie, išmokyk mane takais tavo eiti.
                Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink. – P. Aleliuja.

X eilinės savaitės trečiadienio       2021-06-9 9:02

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (2 Kor 3, 4–11)

  Broliai!
  Tokį pasitikėjimą mes turime Kristaus dėka. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris mus įgalino būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę.
  Jeigu tarnavimas mirčiai, iškaltas raidėmis akmenyse, buvo toks garbingas, kad Izraelio vaikai negalėjo pažvelgti Mozei į veidą dėl jo švytėjimo, kuris turėjo išblėsti, tai nepalyginti didesne garbe bus apgaubtas tarnavimas Dvasiai. Jeigu pasmerkimo tarnystė tokia garbinga, tai teisumo tarnystė dar garbingesnė. Tenykštis garbingumas visai nebegarbingas, palyginti su viską nustelbiančia garbe. Ir jeigu laikinas dalykas spindėjo garbe, tai kur kas garbingesnis nelaikinas.

Popiežius kunigams       2021-06-8 13:54

Humoras yra šventumo bruožas
Popiežius Pranciškus birželio 7 dieną priėmė prancūzų kunigų bendruomenę, prisišliejusią prieš Šv. Liudviko bažnyčios Romos centre. Daug jos narių į Romą atvyko studijų tikslais. Tačiau jie dalyvauja ir prancūzų piligrimus priimančios Šv. Liudviko bažnyčios sielovadoje ir kitoje veikloje.

„Individualizmo, savęs įtvirtinimo, abejingumo paženklintoje visuomenėje jūs mokotės gyventi kartu ir spręsti kasdienius uždavinius“, – sakė Šventasis Tėvas, linkėdamas bendruomenės nariams brolybės dvasios.

Šiais šv. Juozapui skirtais metais verta atskleisti šį tikėjimo vyrą, švelnų tėvą, kuris ištikimai ir pasitikėdamas stengėsi išpildyti Dievo sumanymą. Taip pat ir tada, kai jautė nerimą, sumaištį, savo silpnumą, trapumą ir baimes. Tikėti į Dievą taip pat reiškia pasitikėti, kad jis veikia ir tokiomis aplinkybėmis. Todėl nereikia ignoruoti silpnumo, nes tai yra teologinė ir susitikimo su Viešpačiu vieta.

„Kunigams-supermenams baigiasi blogai, visiems be išimties. Trapiam kunigui, pažįstančiam savo silpnybes ir apie tai kalbančiam su Viešpačiu, baigsis gerai“, – sakė popiežius. Bendruomeniniame gyvenime, anot jo, dažnai jaučiama pagunda dalytis į grupeles, kurių viduje jaučiamasi geresniais ir protingesniais už kitus, kritikuojama, apkalbama…To reikia vengti. Vienas kitą reikia priimti kaip dovaną, išgyventi brolybę tiesoje – tokioje bendruomenėje oras, kurį įkvepiame, bus džiugus.

„Jus skatinu patirti vertingų dalijimosi, bendruomeninės maldos momentų“, – sakė Pranciškus. Kunigas yra žmogus, kuris, apšviestas Evangelijos, skleidžia Dievo dvelksmą aplink save ir perduoda viltį neramioms širdims: taip turi būti.

Kalbėdamas apie studijas įvairiose Romos universitetuose, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad jos pravers ateities uždaviniuose, tikrovės suvokimui. Tačiau visada reikia atsiminti, kad jos turi būti pritaikytos gyvenimui Dievo tautos tarpe.

„Man kelia nerimą svarstymai, tokie kunigystės apibūdinimai, tarsi tai būtų laboratoriniai tyrimai… Negalima kalbėti apie kunigą atskirai nuo Dievo tautos. Kunigo tarnystė yra iš šventos ir Dievui ištikimos tautos kunigiško krikšto išplaukianti pasekmė. To negalima pamiršti. Jei apie kunigystę mąstoma atskirai nuo Dievo tautos, tai nėra katalikiška kunigystė, ji net nėra krikščioniška. Išsirenkite iš savęs, iš savo išankstinių idėjų, iš troškimo būti dideliems, įtvirtinti save, kad Dievas ir kiti žmonės atsidurtų jūsų kasdienių rūpesčių centre“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, Tai, anot jo, ir reiškia būti ganytojais, kurie kvepia savo avimis. Tam, kuris norėtų atsidėti vien intelektualinei veiklai, geriau paprašyti sugrąžinimo į pasauliečio statusą. Kunigas turi būti ganytojas.

Jei kunigas, džiaugsmo apaštalas, visai neturėtų humoro jausmo, kažko trūktų. Šventi kunigai, didūs kunigai, visada mokėjo pajuokauti, pasijuokti iš savęs pačių ir net savo šešėlio. Dar vienas kunigo bruožas yra dėkingumas, visų pirma, Viešpačiui už tai, kuo esame vienas kitam. Dėkingumas taip pat yra didelis „dvasinis ginklas“, kuris padeda pripažinti savo ribas, atlaikyti sunkumus, išsaugoti vilties ugnelę, kai apima nerimas ar vienatvė. (RK / Vatican News)

X eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-06-8 8:31

Skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius

Jėzus vartojo kasdienius druskos ir šviesos įvaizdžius ir perteikė savitas tiesas. Kaip druska ir šviesa mus moko apie Dievą ir Jo viešpatavimą žemėje? Šiandien ypač svarbu prie visų šios dienos Jėzaus žodžių pridėti klausimą: Kada? Žemės druska, pasaulio šviesa, ant kalno esantis miestas, degantis žiburys – Kaip?

Jėzus vartojo druskos įvaizdį ir apreiškė, kaip Jo sekėjai turi gyventi pasaulyje. Druska apvalo, saugo ir suteikia skonį. Taip ir Kristaus sekėjas – druska žmonių visuomenėje – privalo apvalyti, saugoti ir suteikti Dievo teisumo, taikos ir gailestingumo prasiveržimą pasaulyje.

Jėzus sakė: Esate – čia ir dabar – visi, kurie dar ne kažką teišmano ir ne kažką tesupranta, kurie jaučiasi silpni ir reikalingi Dievo pagalbos: Turėkite savyje druskos (Mk 9, 50). Mokinys, praradęs Kristaus išmintį, tą meilės ugnį, apvalančią nuo egoizmo ir parengiančią aukai, yra beskonė druska:Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti (Mt 5, 13). Sūrumo nustojusi druska yra tada, kai patys sau kenkiame.

Todėl mes čia ir dabar esame raginami dalytis Dievo Meile: būtent per mus ieškantieji, liūdintieji, prislėgtieji ir atstumtieji patirtų – Dievas juos be galo myli, jie tikrai yra Jam svarbūs ir brangūs. Visi esame Dievo rankos ir Jo meilės atspindys.

Mes, krikščionys, būkime atviri pasauliui ir teikime jam skonį liesdamiesi prie jo žaizdų: Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta (Kol 4, 6).

Šviesa. Neįtikėtina, kaip labai Dievas vertina žmones ir jais pasitiki. Šie žodžiai drąsina mus ir ragina elgtis bei gyventi sąžiningai. Priėmę Jėzų per šv. Komuniją uždegame sieloje spindinčią Dievo Šviesą, įberiame žiupsnelį tikėjimo druskos, teikiančios skonį visai mūsų krikščioniškai būčiai: Aš – pasaulio Šviesa. Kas seka Manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo Šviesą (Jn 8, 12). Tikintis žmogus yra pasauliui duota šviesa: Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno (Mt 5, 14).

Jėzus mus ragina turėti savyje veiksmingos išminties: gyventi ir veikti Jo Vardu. Tai neabejotinos ramybės, taikos mumyse ir kartu su kitais pagrindas.

Kaip atsiskleisti, jei neįstengiame šviesti? Viešpats kasdien tikinčiojo širdyje visa kuria nauja ir Jis nuolat rūpinasi, kad Jo vaikai kasdien būtų atnaujinti savo pašaukime.

Jėzus mums šiandien sako: Tu esi šviesa, tu esi pasaulio druska. Priimk šią privilegiją keistis ir keisti. Priešiškumas Dievo Įstatymui kartu yra ir priešiškumas meilei. Abu įvaizdžiai – druska ir šviesa – turi tarnystės artimui prasmę.

Būkime Kristaus šviesoje, kad aiškiau suprastume Dievo valią savo gyvenime ir išsivaduotume iš nuodėmių. Tai suteikia džiaugsmą, pasitikėjimą ir viltį.

Sekdamas Kristumi, ką nors kalbėdamas arba darydamas, pirmiausia turiu leisti Kristaus meilei daryti įtaką savo liudijimui. Tikroji druska negali išsidvokti, taip ir Dievo Meilė – niekada nesibaigia. Jėzus ragina tikinčiuosius gyventi ne vien sau: Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą Danguje (Mt 5, 16).
Bernardinai.lt

X eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-06-8 8:30

Mąstymas
Prašyti paprastumo ir drąsos liudijant Jėzų

Įsivaizduosiu Jėzų, esantį mokinių būryje. Pasistengsiu surasti savo vietą jų tarpe ir atsistoti tarp jų. Stebėsiu mokinių veidus ir į Jėzų nukreiptus žvilgsnius. Visi nori išgirsti tai, ką dabar pasakys jiems Mokytojas. Jis patiki jiems gyvenimo užduotį.

*

„Jūs esate žemės druska“. Turiu būti ta druska, kuri duoda skonį ir apsaugo nuo gedimo. Ką galiu pasakyti apie save ir apie savo pašaukimą? Ar sugebu pastovėti, drąsiai pasisakyti už pašaukimo vertybes, kurias pasirinkau? Ar neprarandu pašaukimo „skonio“, pasiduodamas vidutiniškumui ir kompromisams? Ar mano gyvenimo liudijimas atneša „šviežumo“ ir „skonio“ į mano šeimą, bendruomenę, kurioje gyvenu?

*

„Jūs esate pasaulio šviesa“. Ar galiu pasakyti, kad mano gyvenimas liudija mano priklausymą Jėzui? Ar mano tikėjimas ir kasdieninis gyvenimas tikėjimu yra šviesa, kuri padeda „visiems, kurie yra namuose?“ Kas yra tas indas, kuris dažniausiai pridengia arba gesina manyje šviesą ir Jėzaus artumo šilumą? Apie tai pasikalbėsiu su Jėzumi.

*

Paprašysiu Jėzaus, kad sužadintų manyje karštą Jo liudijimo troškimą mano kasdienybėje. Paprašysiu Jo ištvermės malonės, kad niekada neprarasčiau pašaukimo „skonio“ ir šviesos. Sužadinsiu savyje paprasto ir aiškaus gyvenimo troškimą, kad turėčiau drąsos būti geras ypač ten, kur kiti gėrį išjuokia.

*

Pabaigos maldoje pavesiu Jėzui visus tuos, pradedant nuo artimųjų, pas kuriuos jis kasdien mane siunčia. Prašysiu jiems ir sau, kad mūsų doras gyvenimas būtų kitų džiaugsmo ir Dievo Tėvo šlovinimo priežastis. Pasimelsiu taip pat už tuos, kuriuos papiktinau savo silpnybėmis ir gero pavyzdžio trūkumu.

Kasdienapmastau.lt

X eilinės savaitės antradienio       2021-06-8 8:28

Evangelija (Mt 5, 13–16)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  “Jūs žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.
  Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia ryku degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.
  Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje”.
  Katalikai.lt

X eilinės savaitės antradienio       2021-06-8 8:27

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 118, 129–133. 135)

P.  Viešpatie, pažvelk giedru veidu į savo tarną.

  Tavo potvarkiai iš tiesų stebuklingi,
  todėl mano siela juos sergi. – P.

  Tavo žodžių skaidrumas apšviečia,
  neišmanėlius gali pamokyt. – P.

  Godžiai atveriu lūpas,
  aš tavo įsakymų alkstu. – P.

  Pažvelk į mane, man būk maloningas,
  kaip esi pratęs daryti tiems, kurie tave myli. – P.

  Kreipk žingsnius mano pagal savo mokslą,
  tegu nedorybės manęs nepavergia. – P.

  Pažvelk giedru veidu į savo tarną,
  išmokyki mane savo mokslo. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 16)

P.  Aleliuja. – Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų
                jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje. – P. Aleliuja

X eilinės savaitės antradienio       2021-06-8 8:26

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (2 Kor 1, 18–22)

  Broliai!
  Kaip Dievas mato, jums duotas mūsų žodis nebuvo kartu “taip” ir “ne”. Juk Dievo Sūnus Kristus Jėzus, kurį jums paskelbėme aš, Silvanas ir Timotiejus, anaiptol nebuvo ir “taip”, ir “ne”, bet jame buvo tik “taip”. Kiek tik yra Dievo pažadų, jie yra jame “taip”. Todėl per jį skamba ir mūsų “Amen” Dievo garbei.
  Juk Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui; jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą.

Evangelijos       2021-06-7 19:09

Mąstymas
Prašyti stiprios valios, kad galėčiau eiti Jėzaus palaiminimų keliu

Prisijungsiu prie minios, kuri spaudžiasi prie Jėzaus. Apaštalas Matas rašo, kad atnešė prie Jo daugybę įvairiausių ligų ir kentėjimų apimtų žmonių. Įsivaizduosiu save esant toje minioje ir pasistengsiu įsijausti į tą vargą ir skurdą.

*

Savo mintimis ir vaizduote seksiu Jėzų. Stebėsiu Jį – kaip kopia į kalną ir ten atsisėda. Atsisėsiu šalia Jo kartu su mokiniais, kad su meile galėčiau klausytis Jo žodžių.

*

Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus ištartą žodį „palaiminti“. Paprašysiu Jėzaus, kad padėtų man iki širdies gelmių išgyventi tiesą, kad Jis kasdien mane laimina.

*

Kelis kartus lėtai perskaitysiu visus palaiminimus. Kurie palaiminimai yra artimesni mano širdžiai? Kurie labiausiai svetimi ir žadina manyje vidinį pasipriešinimą?

*

Jėzus sako „palaiminti“, tai reiškia, „tikrai laimingi“. Kelias, kurį Jėzus mums siūlo, griauna visus mūsų žmogiškus laimės supratimus. Stovėdamas luošų ir nelaimingų žmonių minioje, prašysiu Jėzaus, kad padėtų man priimti Jo žodžius, nežiūrint visų mano žmogiško galvojimo ir nuostatų schemų.

*

Kiekviename Jėzaus palaiminime yra pažadas. Dar kartą sugrįšiu prie kiekvieno palaiminimo, kad galėčiau ilgiau apmąstyti kiekvieno palaiminimo pažadą. Karštai prašysiu, kad tie pažadai išsipildytų mano gyvenime.

*

Išsirašysiu ant lapelio tuos Jėzaus pažadus, kurie labiausiai mane patraukė. Kasdien skaitydamas Šv. Raštą, perskaitysiu taip pat tame lapelyje parašytus Jėzaus pažadus man.

Kasdienapmastau.lt

X eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2021-06-7 13:51

Komentaro autorius – kun. Vladimir Solovej

Veikiausiai tai pats gražiausias Evangelijos pagal Matą puslapis. Su visu tikrumu – labiausiai nenumaldomas. Jėzus skelbia palaimintaisiais – tikrai laimingais tuos, kuriuos mes laikome pralaimėjusiais ir nugalėtais. Jo žodis yra toks aštrus, kad tiesiog įpareigoja mus keisti savo perspektyvą: tikrai laimė neglūdi liūdesyje ar persekiojimuose.

Palaiminimai kviečia mus žvelgti toliau nei graudulys ar persekiojimai, ieškoti įvykių interpretacijos rakto Dieve, o ne pasaulyje, kuris tokio rakto neturi. Žinoma, mes turime vengti liūdesio ir kančios, tačiau neturėtume to daryti bet kuria kaina. Tik sekdami Jėzų, pirmąjį palaimintąjį – tikrai laimingą, mes tampame pajėgūs būti romūs, turintys vargdienio dvasią, nuolankūs, taikdariai, autentiški liudytojai skirtingo nei šio pasaulio, visiškai netikėto, kadangi evangelinio – gyvenimo būdo.
Bet kuria kaina laimės troškulio logikos apakintai žmonijai Jėzus siūlo Dievo logiką, kuris apdovanoja pagal poreikius, o ne pagal nuopelnus. Dėl to gyvenant tikėjimu yra įmanoma neprarasti vilties, džiaugtis suspaudime, likti ramybėje ir ją puoselėti arogantiškame ir smurtaujančiame pasaulyje. Šventosios Dvasios dovanos dėka galima jau šiandien gyventi palaiminimais…
Bernardinai.lt

X eilinės savaitės pirmadienio       2021-06-7 13:49

Evangelija (Mt 5, 1–12)

  Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:
  “Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
  Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.
  Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
  Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.
  Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
  Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
  Palaiminti taikdariai: jei bus vadinami Dievo vaikais.
  Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.
  Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje”.

  Katalikai.lt

X eilinės savaitės pirmadienio       2021-06-7 13:48

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 33, 2–9)

P.  Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras.

  Visuomet aš Viešpatį gerbsiu,
  mano burna šlovins jį nuolat.
  Juo mano siela didžiuojas.
  Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. – P.

  Su manimi visi šlovinkit Viešpatį,
  aukštinkim Viešpaties vardą, kaip vienas.
  Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
  ir išvaduoja mane is baisybių. – P.

  Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
  nebeteks rausti iš gėdos.
  Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
  iš visų bėdų išvadavo. – P.

  Viešpaties angelas pylimu apjuosia
  dievobaimingus žmones,
  juos iš nelaimės vaduoja.
  Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras;
  laimė tam žmogui, kuris jo parama tiki. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 12)

P.  Aleliuja. – Būkit linksmi ir džiūgaukite,
              nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. – P. Aleliuja.

X eilinės savaitės pirmadienis       2021-06-7 13:47

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (2 Kor 1, 1–7)

  Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Timotiejus – Dievo bendrijai Korinte ir visiems šventiesiems, gyvenantiems visoje Achajoje. Tebūnie jums malonė ir ramybė nuo mūsų Tėvo Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
  Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo.
  Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos. Jei mes kenčiame priespaudą, tai jūsų paguodai ir išganymui; jei esame guodžiami, tai jūsų paguodai, kuri įdiegia jums ištvermę pakęsti tokius pačius kentėjimus, kokius mes kenčiame. Ir mūsų viltis jumis tvirta, nes mes žinome, kad, būdami kentėjimų bendrininkai, jūs būsite ir paguodos bendrai.

Popiežius Pranciškus       2021-06-6 17:30

Eucharistija leidžia asimiliuoti Jėzaus gyvenimo būdą

Pasak Pranciškaus, Jėzaus žodžiai ir veiksmai per Paskutinę vakarienę, apie kuriuos pasakoja Devintinių sekmadienio evangelija, paliečia širdį: Viešpats paima į savo rankas duoną, sukalba palaiminimą, ją laužo ir duoda mokiniams sakydamas: „Imkite, tai mano kūnas.“ Taip paprastai Jėzus mums padovanojo patį didžiausią sakramentą.

Jėzaus gestas yra nuolankus dovanojimo ir dalijimosi gestas. Jis, pasiekęs savo gyvenimo viršūnę, neišdalija tiek duonos, kad pasotintų didelę minią, bet per Velykų vakarienę laužo ir dalija save patį. Jis parodė, kad gyvenimo tikslas yra savęs dovanojimas ir kad pats didžiausias dalykas yra tarnauti. Šitaip mes atrandame Dievo didybę duonos riekutėje – trapume, iš kurio per kraštus liejasi meilė ir dalijimasis.

Jėzus – trapus ir pažeidžiamas kaip laužoma ir sutrupanti duona. Bet čia glūdi jo stiprybė. Eucharistijoje trapumas yra stiprumas. Eucharistijos trapumas kalba apie jėgą meilės, kuri tapo maža, kad jos nebūtų bijomasi, kad ji būtų priimta ir kad vėl mus suvienytų.

Kita iš Eucharistijos trapumo gimstanti stiprybė yra galėjimas mylėti suklystantį.

Tą vakarą, kai buvo išduotas, Jėzus mums dovanoja Gyvybės duoną. Jis mums suteikia pačią didžiausią dovaną kaip tik tą akimirką, kai savo širdyje patiria pačią giliausią prarają: su juo kartu valgantis mokinys jau pasirengęs jį išduoti. Išdavystė kelia didžiausią skausmą mylinčiajam. Tačiau Jėzus į blogį atsiliepia didesniu gerumu. Į Judo „Ne“ Jėzus atsiliepia gailestinguoju „Taip“. Jis nebaudė nusidėjėlio, o už jį atidavė gyvybę.

Jėzus taip pat elgiasi ir su mumis, kai priimame Eucharistiją. Jis mus pažįsta. Žino, kad esame nusidėjėliai, kad dažnai klystame, tačiau neatsisako suvienyti savo gyvenimo su mūsų gyvenimu. Jis žino, kad mums to reikia, nes Eucharistija yra ne premija šventiesiems, o duona nusidėjėliams. Būtent todėl jis mus ragina: nebijokite, „imkite ir valgykite“.

Kas kartą, kai priimame Gyvybės duoną, Jėzus ateina suteikti naujos prasmės mūsų trapumui, pažeidžiamumui. Jis primena, jog jo akyse esame brangesni, nei patys manome. Jis mums sako, kad džiaugiasi, jei su juo dalijamės savo gyvenimo trapumu. Jis kartoja, kad jo gailestingumas nebijo mūsų varganumo. O visų svarbiausia – jis mus išgydo nuo mūsų trapumo, pažeidžiamumo, kurio mes patys negalime išsigydyti: kai pykstame ant tų, kurie mus įžeidė; atsiribojame nuo kitų ir užsisklendžiame savyje, aimanuojame ir verkšlename praradę ramybę. Eucharistija yra veiksmingas vaistas nuo šio užsidarymo. Gyvybės duona išgydo nuo šiurkštumo ir kietumo, jį paverčia švelnumu.

Eucharistija mus išgydo todėl, kad suvienija su Jėzumi, – leidžia asimiliuoti jo gyvenimo būdą, jo gebėjimą dalyti ir dovanoti save broliams ir seserims, į blogį atsiliepti gerumu. Jis mums suteikia drąsos išeiti iš savęs ir su meile pasilenkti prie sužeistųjų. Taip, kaip Dievas pasilenkia prie mūsų. Tokia Eucharistijos logika: priimame Kristų, kuris mus myli ir išgydo žaizdas, kad mes savo ruožtu mylėtume kitus ir padėtume jiems įveikti savo trapumą.

Popiežius priminė sekmadienį valandų liturgijoje skaitytą himną, kuris keturiomis eilutėmis susumavo Viešpaties gyvenimą tokiu būdu: Jėzus gimė ir tapo mūsų bendrakeleiviu, vėliau tapo mūsų maistu, galiausiai ant kryžiaus tapo užmokesčiu, už mus sumokėjo savimi. O dabar jis viešpatauja danguje ir yra mūsų laukiantis apdovanojimas.

Mergelė Marija, per kurią Dievas tapo kūnu, tepadeda mums su dėkinga širdimi priimti Eucharistijos dovaną ir gyventi taip, kad mūsų gyvenimas taptų dovanojimu. (SAK / Vatican News)

Mons. Adolfas Grušas       2021-06-6 17:26

SAVE ATIDUODANTIS DIEVAS

Vakarienės metu mokiniai susidūrė su dar viena naujove, kurią Jėzus atnešė į pasaulį. Tai žinia, kad Dievas nebenori vadovauti žmonėms, remdamasis tegul ir Jo paties duotais įstatymų kodeksais, bet trokšta perkeisti žmogų, dalydamasis savo paties gyvenimu. Naujovė glūdi tame, kad Dievas nieko nenaikina, tačiau verčiau atiduoda pats save, nereikalauja aukų, bet pats tampa auka, neišlieja ant žmonių savo rūstybės, o išlieja savo kraują, gyvybės šventovę.

Tą vakarą duona, gyvenimas ir džiaugsmas buvo susieti pačiais glaudžiausiais ryšiais. Mes pernelyg dažnai Paskutinę Vakarienę suvokiame kaip liūdną besiartinančios kančios įžangą, tuo tarpu Jėzus elgiasi visiškai priešingai: jis jau paskelbtos mirties pasakojimą paverčia švente, kurioje minima gyvybės pergalė prieš mirtį. Toji vakarienė mums kalba apie prisikėlimą, parodo, kaip Dievas veikia pasaulyje: ten, kur, atrodytų pilna kentėjimų ir mirties, Jis pažadina gyvybę. Jėzaus lūpose būsimąją kančią atspindintys simboliai tampa nepaprastos aistros gyventi išraiška. Jis sako: „Imkite, tai yra mano kūnas“, o mes tą paliepimą tikrai labai nesunkiai galime suprasti, kaip raginimą gyventi su Juo: „Imkite ir būsite gyvi!“…

Tai stebuklas, skatinantis dažniau plakti širdį ir pasiduoti nuostabai: Dievas yra manyje, mano širdis Jį priima, Jis prisiima mano širdį, taip, kad tampame viena. Labai aiškiai apie tai kalbėjo šventasis popiežius Leonas Didysis: dalyvauti Kristaus kūne ir kraujyje reiškia ne ką kita, kaip mūsų pasikeitimą į Tą, kurį priimame.

Priimant Kristaus Kūną, mums atiduodama Jo istorija: ėdžios, keliai, ežeras, veidai, Kryžiaus kančia, tuščias kapas ir gyvenimas, atgyjantis ten, kur Jis praeina. Kristaus Krauju mums perduodama žinia apie kančios skausmą ir beribę ištikimybę. Dalyvaudami Eucharistijoje žmonės įsijungia į paties Dievo gyvenimą, Kristuje mums suteikiama drąsa gyventi taip, kaip gyveno Jis pats.

Atiduotas, dovanotas Kūnas ir Kraujas… Tai ne vien Dievo dovana. Kaskart, kai mes ką nors dovanojame kito labui, vien todėl, kad esame viena su Kristumi, virš mūsų irgi prasiveria dangus. Kaskart, kai mes priimame ir maitinamės Jo Kūnu, mūsų pačių paprasti ir menki gyvenimai perkeičiami ir pripildomi malonės.

Šiandien mes švenčiame bendrystės iškilmę. Pats Jėzus atnešė į pasaulį ir paskelbė šią stulbinančią tiesą: Dievas mums dovanoja save patį. Jis yra mūsų nuolatinės kelionės ir kovos tikslas. Jis nori apkabinti visą pasaulį: mūsų mažuosius brolius, visas žemėje esančias būtybes, augalus ir menkiausius padarus, atliekančius savo slėpiningą tarnystę pasauliui pagal Dievo planą. Jis moko, kad tikrasis santykis su gyvenimu išreiškiamas ne žodžiais „turėti“ ar „gauti“, bet pačiu skambiausiu ir kilniausiu: „atiduoti“…

„Tai mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“…

Nebėra komentarų,       2021-06-6 15:06

vietoj jų patys kunigai rašo, nes kas čia dar supras, kas ta Gyvoji Duona! “Nedaeina”.
Tuo tarpu “krikščionis” nužudė Belgijoje musulmonę jos vaikų akivaizdoje:
https://kavkazcenter.com/russ/content/2021/06/05/119929/v-belgii-sred-bela-dnya-zarezali-musulmanku-v-khidzhabe-s-mladentsem-na-rukakh—zapadnye-smi-druzhno-molchat.shtml
Kadangi žudikas iš tų, kurių gyvybė “matters”, ir dar “krikščionis”, jis, suprantama, ne teroristas.
Tokia tad “krikščionybė” Belgijioje. O Lietuvoje, šioje svetainėje, ne taip seniai mestas akmuo į Kalno pamokslą: neva kas per nesąmonę “romieji paveldės žemę” - melsis sudėję rankutes, kai tuo tarpu reikia kovoti! Toks tad pasisakymas iš save turbūt krikščioniu laikančio asmens. Neminėsiu pavardės, nes šlykštu. Ir niekas, joks krikščionis, nepastebėjo ir nepasipiktino tuo akmeniu į Kristų vardan bendros kovos už dar senovės pagonių vartybe laikytą šeimą. Jei mums tai krikščionybės viršūnė, tada ir anas belgas peiliu skelbė Kristų...
Visiška tiesa, kad tūkstantmečiais turtingieji kariavo už turtą, o skurdieji - už teisybę (ne prišinmgai!) Kokia didinga neromiųjų kova!
Ir tikrai, šie praktiški aktyvūs kovotojai už gėrį (turtą arba teisybę) jau paveldėjo šitą pragarišką žemę. Tik ne šią kruviną paveldės romieji.
Antikristas tas, kuris “pataiso” Kalno pamokslą!
Dabar dėkite čia savo minusus, ...

Diakonas Lukas SkrobLAS       2021-06-6 15:00

Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė – atskleisti tikrąjį Dievo veidą
I. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės liturginio šventimo metu Bažnyčia iš naujo išgyvena Didžiojo Ketvirtadienio slėpinį Velykų šviesoje.

Galima įsivaizduoti, kokioje atmosferoje Jėzus šventė paskutinę vakarienę. Visoje Jeruzalėje buvo ruošiamasi Velykoms. Daugybė avinėlių buvo papjauti Šventykloje ir vėliau pasidalinti šeimose. Namuose buvo pirmoji neraugintos duonos šventė. Moterys kruopščiai valė namus nuo bet kokio praėjusių metų raugo, kad po aštuonių dienų priimtų naująjį raugą. Šiomis apeigomis jau daugelį amžių buvo gyvai atmenamas išlaisvinimas iš Egipto nelaisvės. Tą dieną Viešpats „perėjo“ savo tautą, kad ją padarytų laisva tauta. Vėliau, prie Sinajaus kalno, Jis sudarė su ja Sandorą, o tauta šiai Sandorai įsipareigojo. Visoms ateinančioms kartoms švęsti Velykas – tai įžengti į šią Sandorą ir gyventi naujai. Gyvai atminti – tai ne tiesiog prisiminti, tai išgyventi šiandien nenuilstamą Dievo darbą, kuris daro žmones laisvus.
Savo paskutines gyvenimo akimirkas Jėzus pasirinko įrikiuoti į šią Sandoros ir išlaisvinto gyvenimo perspektyvą: „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“. Jis kalba apie savo mirtį ir išliejamą kraują. Savo mirčiai jis suteikia Aukos Sandoros su Dievu prasmę. Joks žydas, net mokiniai, negalėjo įsivaizduoti Kristaus Kančios kaip aukos. Jėzus nėra kunigas, jis nekilęs iš Levio giminės, be to jo nukankinimas vyko ne Šventykloje, jo gyvybė užgeso net už Jeruzalės sienų. O gi vien kunigas galėjo aukoti aukas Dievui ir tik Šventykloje. O svarbiausia, Izraelio tautos sampratoje žmogaus mirtis negalėjo būti patinkanti Dievui auka. Kurie ieškojo Jėzaus mirties ir nukankino niekada nemanė, kad aukoja auką. Jų tikslas – tiesiog atsikratyti negeru žydu, kuris trikdė Izraelio tautos gyvenimą ir religiją.

Diakonas Lukas SkrobLAS       2021-06-6 14:57

Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė – atskleisti tikrąjį Dievo veidą
II. Vis dėlto, Jėzus savo mirčiai suteikė naujosios Sandoros aukos prasmę, žodžiui „auka“ suteikdamas kitą prasmę. Ir čia jis įsirikiuoja į pranašo Ozėjo liniją: „Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos, ir Dievo pažinimas man mielesnis negu deginamosios aukos“ (Oz 6, 6). Sekant Ozėjumi, tikroji žodžio „aukoti“ prasmė yra pažinti Dievą ir su juo supanašėti, atliekant gailestingumo darbus. Jėzus atėjo parodyti iki kur siekia ištikima Dievo meilė ir gailestingumas – jis net atleidžia tiems, kurie nužudo Gyvenimo mokytoją. Norintys žvelgti į nukryžiuotąjį ir jame atpažinti Dievo veidą, tampa Kristaus broliai. Jie ima pažinti Dievą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, ištikimos meilės ir gailestingumo Dievą, ir savo ruožtu jie gali pamažu tapti tokie. O tai ir yra būti laisvu.

Štai naujas gyvenimas į kurį esame kviečiami, simbolizuojamas duona be raugo. Katalikų Bažnyčia Eucharistijos šventime naudoja neraugintos duonos ostijas. Sakydamas: „Imkite, tai mano kūnas“, Jėzus turėjo rankose neraugintą duoną. Šitaip jis skelbė naują būdą būti žmogumi, tyru, t. y., laisvu. Jis kviečia, kaip teigiama laiške Efeziečiams, „apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesios šventume“ (Ef 4, 24).

Jėzus gali būti lyginamas su Velykų avinėliu, tik ne taip, tarsi jis būtų papjauta Dievui patinkanti auka, o taip, kad Velykų avinėlio kraujas ženklino Sandorą tarp Dievo išlaisvintojo ir tautos. Naujasis Velykų avinėlis, atskleisdamas tikrąjį Dievo Veidą, išlaisvina žmones iš visų klaidingų Dievo įvaizdžių ir tik dabar Sandora tampa galima. Kadangi Kristus yra Sandoros įsikūnijimas, visus šiuos įvykius jis gali išgyventi laisvai. Jo laisvanoriškas mirties prisiėmimas yra laisvės aukštuma. Jis tam turėjo jėgos, nes nė akimirkos nesuabejojo savo Tėvu. Į šį kelią jis kviečia žmones. Peržengdamas mirties slenkstį, jis tampa gyvoji Duona, tikroji mana, neišsenkantis maistas per amžių amžius. Kūnas tampa gyvenimo duona.

Evangelija       2021-06-6 14:48

Mąstymas
Prašyti gilaus susivienijimo su Eucharistiniu Jėzumi

Jėzus paliko man Gerąją Naujieną apie Eucharistijos įsteigimą, kad dažnai galėčiau sugrįžti prie to įvykio ir apmąstyti šią meilės dovaną. Mąstymą pradėsiu karštu prašymu, kad maldos metu manyje atsinaujintų tikėjimas ir meilė Eucharistijai.

*

„Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ Šios dienos Evangelijos žodžiai provokuoja mane, kad užduočiau sau tą klausimą Jėzaus akivaizdoje. Ar esu pasiruošęs priimti Jį Eucharistijoje? Kaip dažnai stengiuosi dalyvauti šventose Mišiose?

*

Įsiklausysiu į Jėzaus žodžius, kuris su nepaprastu rūpesčiu viską pramatė. Taip yra kasdien, kai ateinu į šventąsias Mišias. Jis visada pirmas manęs laukia ir viską turi man paruošęs.

*

„Paruošė Velykų stalą“. Dievo Žodis paruošia mane Eucharistijos išgyvenimui. Ar ruošiuosi tam? Ar stengiuosi medituoti Žodį, kuris yra skaitomas Eucharistijos metu? Ar sugrįžtu prie jo dieną?

*

Kartu su Jėzumi ir mokiniais Vakarienės menėje atsisėsiu už stalo. Įsiklausysiu į Mokytojo žodžius, kuriuos jis ištaria susijaudinęs: „Imkite, tai mano kūnas!... Tai mano kraujas, sandoros kraujas“. Įsisąmoninsiu, kad kiekvienose šventose Mišiose aš tiesiogiai dalyvauju tame įvykyje.

*

Eucharistija visada man primena Jėzaus Širdies troškimą. Jis nori neperstojamai duoti man save. Jis dalijasi su manimi savo gyvenimu. Kiek kartų priimu Jį Komunijoje, tiek kartų priimu Jo gyvenimą ir aukoju Jam savąjį. Šiandien švenčiame Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę. Ar esu pasiruošęs šiandien susivienyti su Juo šventoje Komunijoje?

*

Surasiu šiandien laiko Švč. Sakramento adoracijai. Adoruosiu meilę, kurią Jėzus nori įlieti į mano širdį. Su meile ir viltimi kartosiu:

„Leisk man būti per amžius su Tavimi Tėvo Karalystėje“.

Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Papunkčiui. Vytautas Sinica apie visuomenės susipriešinimą

Prof. dr. Andrius Macas. Kažkas čia ne taip (I)

Nida Vasiliauskaitė. Tradiciškai partijos skirdavosi idėjomis ir ideologijomis, bet tie laikai jau baigėsi

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Tarp teisės į gyvybę ir teisės į abortą

Vytautas Sinica. Apie siūlymą, kad šalys Europos Sąjungoje nebeturėtų veto teisės

Vytautas Rubavičius. Baltarusijos galvosūkis – Kremlius laimi?

Nida Vasiliauskaitė. Apie „vatnikus“ ir jų medžiotojus jorkšyrus: kurie iš jų yra tikroji politinė bėda

Keletas prezidento metinio pranešimo komentarų: P.Girdenis, J.Laučiūtė, A.Širinskienė, P.Saudargas, A.Švarplys

„Netiesos jausmas valstybėje palaukti negali“? – Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos metinis pranešimas

„Tradere“ leidyklos naujienos: Birželio sukilimo metinių proga leidžiama J. A. Antanaičio knyga „Tautos instinktas išlikti“

Citata. Dantė Aligjeris: apie neutralumo padarinius moralinių išbandymų metu

Jonas Kauneckas: visi turime su Nacionaliniu Susivienijimu reikalauti Referendumo arba kitos Visuomenės apklausos

Nida Vasiliauskaitė. Tai šitą jie vadina „komunikacija“ ir „profesionalumu“?

Jūratė Laučiūtė: Visiems, balsavusiems už TS-LKD partiją, siūlau pagalvoti, kas jums yra Lietuva

Naciukų* Lietuva? Aleksandras Nemunaitis primena, Tomas Baranauskas pataria

Vidmantas Valiušaitis. Tėvas apie Birželio sukilimą

Audrys Karalius. Padre…? Kodėl…?

Kaip naujojo kairuoliškumo ideologija užkariavo JAV universitetus – Krescencijus Stoškus primena prof. Česlovo Milošo liudijimą

Andrius Macas. Kaip mylėti vienodai?

Andrius Švarplys. Tėvynės Sąjungos partija tampa genderistine globalistine partija (papildyta)

Rasa Čepaitienė. Tėviškos figūros

Algimantas Rusteika. Negrįžtamumo taškas

Dr. Rogeris Hodkinsonas. Kai bus surašyta šios beprotybės istorija, vyks reputacijų skerdynės!

Nida Vasiliauskaitė. Apie visuotinę penkiapirštystę ir kaip reta protingą kunigaikštį

Geroji Devintinių Naujiena: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, – sako Viešpats. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51)

Saulius Dambrauskas kviečia Aplinkos ministerijos partnerius į diskusiją: džiaugsimės rinkdami šiukšles ar imsimės globalaus šiukšlinimo prevencijos?

Tėvo dienai. Audrys Karalius: Mano tėvas – Sibiro Liūtas

Birželio sukilimo 80-mečiui: Vidmantas Valiušaitis. Lietuvos diplomatinė tarnyba – neįveikta pasipriešinimo citadelė

Česlovas Iškauskas. Mere, čia ne Baltarusija!

Andrius Švarplys. Čia liberali Laisvės partija?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.