Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Demokratija ir valdymas

Elagu Eesti! Tegyvuoja Estija! Vidmantas Valiušaitis: Pagarbos žodis broliams estams

Tiesos.lt redakcija   2021 m. vasario 24 d. 12:52

15     

    

Elagu Eesti! Tegyvuoja Estija! Vidmantas Valiušaitis: Pagarbos žodis broliams estams

Mėgstu estus ir Estiją.

Pažintis sena. Dar jaunystėje, studijuodamas Kauno politechnikos institute (1974–1979), turėjau progų bendrauti su merginomis estėmis – tame pačiame kurse buvo atskira esčių studenčių grupė. Neužgaunant lietuvaičių, kurios yra puikios ir daugeliu atžvilgių kitaip žavios, skirtumų galima buvo pastebėti jau tada – daugelis esčių turėjo labai aiškiai išreikštą savivertės ir savo tapatybės suvokimą. Ir gebėjo tai labai subtiliai išreikšti.

Negalėčiau įsivaizduoti, kad estė šiais laikais sveikintų kažką „su vyrų diena“, ką darė vakar net ir kai kurios mano FB draugės…

Paskui bendravau su estais sportininkais – pats dalyvavau varžybose, teisėjavau, ne sykį vykau į Taliną varžybų, estai atvykdavo į Kauną. Vėl tie patys simptomai: buvo justi, kad estų sąmoningumas – istorijos pažinimas, apsiskaitymas, išmintingas kritiškumas (ne provokuojantis) sovietinės sistemos atžvilgiu, akiratis apskritai – buvo aukštesnis.

Gal tai nebuvo taisyklė, gal man tik taip atsitiktinai sekėsi bendrauti su įdomiais žmonėmis estais, bet simpatiją jiems jaučiau nuo jaunystės.

Prasidėjus Sąjūdžiui ir Atgimimui, vėl buvo naujų progų lankytis Taline. Ir vėl pojūtis buvo tas pats: estai žingsniu priekyje, jų tautinis susipratimas gilesnis, ekonominė programa IME (stebuklas!) – brandesnė, apsisprendimas siekti suvereniteto gindžiamas ne emocine politika, kuo tam tikra dalimi pasižymėjo lietuviškasis Sąjūdis, bet labai racionaliais, konkrečiai išreikštais ir aiškiai pagrindžiamais ekonominiais, teisiniais, socialiniais bei kultūriniais argumentais.

Tas atstumas tarp Estijos ir Lietuvos – politikos racionalumo bei socialinės gerovės parametrų – išlieka iki šiol.

Šiandien yra proga pasidžiaugti mūsų šiaurės kaimynų politinės raidos sėkme. Nėra jokios abejonės, kad tai pati sėkmingiausia buvusio sovietinio lagerio šalis, savo pažanga ir pasiekimais per 30 nepriklausomybės metų aplenkusi galbūt jau ir ne vieną Europos valstybę-senbuvę.

Nuoširdžiai sveikinu Nepriklausomybės proga visus Estijos žmones, tarp jų ir savo FB draugus Lauri Mälksoo, Ceciliją Rasą Unt, Rositą Raud, Rein Raud, Marju Šlapikienę ir kitus, taip pat tikrus Estijos simpatikus Gediminą Jankų, Gintarą Šeškevičių, Erlandą Šeškevičienę ir daugelį kitų, kurių, neabejoju, tarp mano FB draugų yra daug.

Kadangi dabar turiu mažai laiko rašyti naujus straipsnius, vis traukiu ką nors iš savo didelio archyvo. Rašyta lygiai prieš 20 metų. Bet faktiškai viskas tinka…

Nuotraukoje – Estijos ministro pirmininko Marto Laaro interviu Laisvosios Europos radijui 1999 m. jo vizito Kaune metu.
Elagu Eesti!

PAGARBOS ŽODIS BROLIAMS ESTAMS
Estijos valstybės nepriklausomybės 83-ųjų metinių proga

„Klaipėda“ | 2001 m. vasario 24 d.

Estijos pakvietimas derybų dėl narystės Europos Sąjungoje, drauge su pirmąja šešių šalių-kandidačių grupe prieš kelerius metus, nepakvietus Lietuvos, užgavo kai kurių politikų ambicijas: Europos Komisijos išvados nebuvusios visiškai objektyvios, mes nesame prastesni…

Tačiau pagal daugelį ekonominio ir socialinio gyvenimo rodiklių Estija prieš mus pirmauja: ūkio augimo tempai didesni, prekybos balansas labiau orientuotas į Vakarus, Vakarų investicijos, tenkančios vienam gyventojui, pranoksta tas pačias investicijas Lietuvoje, korupcija valdžios struktūrose mažesnė, socialinė visuomenės diferenciacija ne tokia ryški, interneto naudojimas net kelis kartus didesnis nei Lietuvoje, estai – viena labiausiai skaitančių ir apsiskaičiusių Europos tautų.

Tų pranašumų sąrašą galima būtų tęsti. Net ir sugebėjimu pagauti pasaulio žiniasklaidos dėmesį, estai mus pranoksta. Mūsų pasyvumas šioje srityje lemia tai, kad šiandien Lietuva labiausiai garsėja reketininkų „žygiais“ Europoje ir Šiaurės Amerikoje arba nepaliaujamai skamba kaip nors su holokausto problematika susijusiame kontekste. Tuo tarpu estams būdingos aiškiai sąmoningos, aktyvios ir iš esmės pozityvios, tegu kartais ir kiek kontroversinės, pastangos teigiamai pristatyti Estiją pasauliui.

Pavyzdžiui, Estijos prezidentas Lenartas Meris sugeba išreklamuoti savo valstybės pasiekimus net Talino oro uosto moderniai įrengtame tualete, surengdamas čia spaudos konferenciją, o užsienio reikalų ministras Toomas Hendrik Ilvesas nestokoja drąsos ir bando ieškoti socialinės bei kultūrinės argumentacijos tvirtinimams, kad Estija yra ne Baltijos, bet pokomunistinė Skandinavijos valstybė.

Reprezentatyviai išleistoje knygoje „Estonia: A land of human dimensions“, Estijos užsienio reikalų ministras rašo, kad Skandinavijos šalys yra mažiausiai korumpuotos valstybės Europoje. „Jungtinė Karalystė yra tik 8 vietoje. 15-ta yra Estija, pokomunistinė šalis, kurioje korupcijos lygmuo yra žemesnis negu trijų Europos Sąjungos valstybių“, – rašo T. H. Ilvesas.

Lietuvoje panašios temos, deja, nei visuomenei įdomios, nei politikams įkandamos. Todėl nenuostabu, kad Vilniaus meras, nuvykęs į Paryžių sužino, jog dauguma prancūzų puikiai žino Taliną, bet dažnas jų nustemba išgirdęs, kad yra toks miestas Vilnius.

Patinka mums tai ar nepatinka, bet istorijos laikrodžio rodyklių pasukti į priekį per jėgą negalima. Estų visuomenė pilietine prasme yra brandesnė, ir tai aiškus istorinės raidos, ypač per pastaruosius du šimtmečius, rezultatas.

Carinė baudžiava Estijoje buvo panaikinta jau 1816, o pietinėje dalyje – 1819 metais. Jau 1857 m. buvo pradėtas leisti pirmasis savaitraštis estų kalba „Pärnu Postimes“. 1891 m. jis buvo perkeltas į Tartu ir, pakeitus pavadinimą į „Postimes“, tapo dienraščiu. Netrukus dienraštis tapo vadovaujančiu tautiniu estų sąjūdžio organu, kelyje į nepriklausomybę XX amžiaus pradžioje.

1892 m. Taline pradėtas leisti kitas tautinės minties dienraštis „Tallinna Teataja“, o 1903 m. pasirodė socialistų organas „Uudised“. 1869 m. įvyko pirmoji tautinė estų dainų šventė, o XIX a. pabaigoje Taline buvo pastatyti ištaigingi operos rūmai karstų formos stogais, simbolizuojančiais nesėkmingas rusifikacijos pastangas. 1886 m. 98% estų naujokų rusų kariuomenėje mokėjo skaityti ir rašyti, o 1939 m. Estijos valstybė jau buvo visiškai likvidavusi analfabetizmą.

O kur buvo tuo metu Lietuva? Baudžiava, kuri Lietuvoje reiškėsi sunkesnėmis formomis nei Estijoje, buvo panaikinta faktiškai tik 1863-1964 m. Lietuvių kalba persekiota ir drausta dar keturiasdešimt metų – iki pat 1904 m. Lietuviškai spausdintas maldaknyges knygnešiai slapta gabeno per sieną iš Prūsijos, o J. Basanavičius iš Bulgarijos, vėliau – su talkininkais iš Mažosios Lietuvos, redagavo pirmąjį nelegalų lietuvišką laikraštį „Aušra“, tų pačių knygnešių kontrabandos būdu vežamą į Lietuvą.

Kai estų miestiečiai vakariniais kostiumais rinkosi žiūrėti Talino nacionalinėje operoje pastatytų spektaklių, lietuvių valstiečiai Palangos svirne 1901 m. slapta suvaidino pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“...

Šios paralelės – jokiu būdu nėra priekaištas lietuvių kultūrai. Tai tik iliustracija, kokiomis skirtingomis sąlygomis ir sudėtingomis aplinkybėmis vyko lietuvių ir estų tautų formavimosi procesas moderniaisiais laikais. Tačiau nepriklausomai nuo to, kiek tos sąlygos buvo sunkios ar neparankios, istorinio proceso išvados yra neapskundžiamos: šiandien esame tokie, kokie sugebėjome išsilaikyti per karus, marus, okupacijas, kiek sugebėjome subręsti negandų metais ir pasinaudoti laisvės valandų palaima savo žmogiškosios egzistencijos turiniui užpildyti.

Nors ir nesmagu, tačiau būtų neteisinga nepripažinti, kad Estijos valstybė buvo modernesnė ir pažangesnė prieškario (1918–1940) nepriklausomybės laikotarpiu, jos visuomenė – sąmoningesnė ir atsparesnė rytietiškoms infiltracijoms sovietų okupacijos metais.

Gerai prisimenu Sąjūdžio laikus, kai bendraujant su kolegomis estais iš jų Liaudies fronto, aiškiai buvo juntamas skirtumas. Estų sąjūdis buvo giliai subrendęs iš apačios, kiekvienas eilinis estas buvo sąmoningas, apsisprendęs ir apdairus to „fronto karys“, motyvuotas vertybių, pranokstančių formalios organizacijos lyderių charizmą ar pakilią retoriką. Tuo tarpu lietuviškasis išsivadavimo judėjimas rėmėsi ne tiek „mažųjų brolių“ pilietiniu sąmoningumu ir valstybiniu subrendimu, kiek jų neapeliaciniu pasitikėjimu – tegu ir estų pavyzdžiu pradėto, tačiau vis dėlto „iš viršaus“ nuleisto Sąjūdžio – vadovų autoritetu.

Negalima paneigti lietuvių įsipareigojimo laisvės bylai ir jų milžiniško ryžto atiduoti už laisvę viską. Sausio 13-oji tai patvirtino. Tačiau lietuvių, daugiau emocinis, negu sąmoningomis valstybės kūrimo aspiracijomis paženklintas, įsipareigojimas pasirodė efektyvus kritinėse situacijose, bet pristigo aiškių orientyrų, kai Sąjūdžio lyderiai nebeturėjo ką pasakyti, o kasdienybė reikalavo veiklaus veržlumo ir kantraus kūrybinio darbo iš kiekvieno valstybės piliečio.

Mūsų politinio gyvenimo švytuoklė ėmė blaškytis nuo dešinės į kairę ir vėl atgal, visuomenei beprasmiškai ir tuščiai ginčijantis, kurie – dešinieji ar kairieji – yra didesni tėvynės patriotai. Tuo tarpu estai, be didesnių nukrypimų į kraštutinumus, sugebėjo mobilizuoti visas pozityviąsias politines jėgas valstybės kūrimui ir išvengė per didelio vidinio susipriešinimo, stabdančio Lietuvos visuomenės raidą.
Ar yra kas jungia Lietuvos visuomenę? Neatrodo, kad tas klausimas rimčiau domintų politikus, sociologus, žurnalistus. Politiniu pagrindu motyvuota poliarizacija skrodžia Lietuvos visuomenę iki pašaknų.

Aštuonis metus iš eilės Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai“ rengė reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, siekdama nustatyti populiariausią metų žmogų. Visus aštuonerius metus „Metų žmogui“ buvo skelbiami politikai. Tarsi nieko daugiau, išskyrus politikų kovas, Lietuvos gyvenime per tuos metus nebūtų įvykę. Vienas tų politikų „Metų žmogaus“ titulo nusipelnė net penkis kartus iš aštuonių.

Nenorėčiau nieko blogo pasakyti apie politikus – nepavydžiu jiems tenkančios išties nelengvos dalies. Tačiau šiuo atveju mane domina tik visuomeninių prioritetų atspindys, kurį rodo panašios apklausos.

O jie, deja, liudija palyginti siaurą Lietuvos visuomenės vertybinį horizontą. Pirmajame populiariausių žmonių dešimtuke – septyni politikai, du „šoumenai“ ir vienas sportininkas. Net latviai, kurie populiariausiu parėjusių metų žmogumi išrinko savo prezidentę, žymiausių žmonių dešimtuke nurodė tik keturis politikus. Bet greta jų – taip pat ir kompozitorių, muzikos atlikėją, liuteronų vyskupą, tris sportininkus…

Tuo tarpu estai praėjusių metų žmogumi išrinko Sidnėjaus olimpinių žaidynių čempioną, lengvaatletį E. Noolą. Kai vainikuotas čempionas grįžo į savo tėvynę, Estijos ministras pirmininkas M. Laaras pakvietė visuomenę visoje Estijoje iškabinti valstybines vėliavas. Olimpinio nugalėtojo sugrįžtuvės virto tylia, bet brandžia tautinio solidarumo ir pilietinio pasididžiavimo manifestacija.
Kaip tai skirtinga nuo pakvaišusių krepšinio sirgalių siausmo, vartant telefono kabinas ir daužant parduotuvių vitrinas po Lietuvos krepšininkų tarptautinių pergalių...

O ką gi darėme mes, lietuviai, susilaukę Sidnėjuje daugiau už estus olimpinių laurų? Mums tai buvo naujos siužetinės linijos tų pačių televizijos „šoumenų“ parodijoms arba nesuvaldytoms pavyduolių diskusijoms, kaip neteisingai elgiasi vyriausybė, susigalvojusi paskirti „nesaikingas“ premijas olimpiniams čempionams…

Velionis kardinolas Vincentas Sladkevičius, prie atgautos Vilniaus katedros aukodamas šv. Mišias 1989 metais, ištarė sparnuotus žodžius: „Mokėkime augti ir laukti“. Tie žodžiai ir dabar yra ne mažiau aktualūs, nei tada. Jei šitai suvoksime, gal bus aiškesnės ir priežastys kodėl mūsų šiaurinių kaimynų estų sėkmingos tautinės tapatybės paieškos ir valstybės įvaizdžio išryškinimo pasaulio bendrijoje pastangos, Lietuvoje susilaukia ne savikritiškos analizės ir atitinkamų išvadų, o tik kvailų siužetų pramoginėse televizijos laidose ar nepatenkintų politikų aikštingų komentarų.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Tvankstas       2021-02-25 22:43

Žemyna - Elagu Eesti ! - man labai patiko Jūsų pasisakymas, tai, ką parašėte apie estų bendravimą, tai mano bendravimas su žmonėmis, tik su lietuviais tai vyksta sunkiai, nes didžioji dauguma arba niekina kitą žmogų, lipa ant galvos, arba pataikauja, palaižūnai atstumiantys, už tai Estijoje su estais ir estėmis esu savimi ir savas tarp jų.
Kai teko artimiau pabendrauti su estais, tikrai nenorėčiau žmonos estės, nors ir turėjau kažkada tokią svajonę iki savo žmoną sutikau.

StasySG       2021-02-25 13:29

Estijos panalės… Trys estės elektronikos technologės 1974 - 1987 metaais dirbo su mumis Šiaulių Nuklono gamykloje. Tačiau jos niekuo neišsiskyrė nuo merginų lietuvaičių.  Todėl šiek tiek, o gal labai, prieštarauju Autoriui.

Al. Žemynai       2021-02-25 12:50

Vokiečių okupacija buvo santykinai (lyginant su slavų okupacija) naudinga tik dėl to, kad buvo palyginti nedaug kolonistų. Prūsams tokia okupacija baigėsi išnykimu.

deja       2021-02-25 11:57

Dalis mūsų visuomenės yra asmens kulto platinimo ir diegimo bolševikiškai karingi entuziastai (sprogdinimai, maištai, žudikų aukos) ir jų emocijos nenurimsta iki šiol.

stasys       2021-02-25 9:42

Stereotipai miršta kalbantis ,bendraujant .

Žemyna - Elagu Eesti!       2021-02-24 22:51

Nemažai naudos jiems davė vokiečių Kalavijuočių okupacija (praktiškas mąstymas ir gyvensena) ir bent šiokie tokie studijų bei profesiniai ryšiai su suomiais. Todėl jų Sąjūdžio strategija ir taktika buvo aukštesnio lygio. Prisimenu, kai dar sovietmečiu, maždaug 9-me dešimtmetyje, jų sociologai, atvykę į Mažvydo b-ką, dalijosi patirtimi ir planais, kaip toliau savo darbe ją taikys.
Mes tada dar supratimo apie praktinę sociologiją neturėjome. Jų bendravimo, dalyko aiškinimo būdas buvo visai kitoks, negu ligi tol LTSR buvo įprasta. - Jie bendravo ne kaip mokytojai su neišmanėliais, o tartum su kolegomis, žinančiais tiek pat. Tartum jie mums ne abėcėlę dėstytų (juk taip ir buvo!), bet tartum tartųsi su mumis, ilgamečiais savo bendradarbiais. Buvome sužavėti. Tai buvo daugiau nei prieš 40 m., bet ligi šiol liko malonus prisiminimas  

stasys       2021-02-24 22:29

Esminiai dalykai kaip skirtumai suvardinti teisingai .Liko nepaminėta jog lietuviai visada buvo pamaldus ir daug labiau priklausė nuo bažnyčios , tuo tarpu Estai laisviau jautėsi .Ną kas pirmas paklaus tai kokia ten padėtis su LGBT ? Daug pažangesnė ,ten rankos nesukiojamos vaivorykšte apsigaubusiems .Pas mus tik ‘garliaviniai’ vaitoti moka , tuo tarpu Estų kažkaip netraukia savų tarpe pedofilų ieškoti . Manau mes daug labiau nukentėjome nuo pokario kovų ir Stalino trėmimų ,nei Estai .Jauna lietuvių tautą taip ir neatsigavusi buvo sumalta faršu ..kurio ir po šiai dienai nemažai liko laisvai plaukiojančio.

pastaba.       2021-02-24 19:01

citata:  “kai Sąjūdžio lyderiai nebeturėjo ką pasakyti”. Betgi tie lyderiai buvo paskirti. Iš tų įslaptintų 75 metams.

tiek?       2021-02-24 18:54

neoriginalu ,tuščia skalambyti ditirambais ir nieko naujo taip ir nepasakyti . Nieko prieš estus ir Estiją ir taip lietuvaičiai neturi ir niekad neturėjo . Tai kokia proga čia tas ” savo maikės plėšymas ” , daužymasis į praviras duris?

Pone Stasy SG,       2021-02-24 17:54

bet mūsų pseudo elitas(iš okupacinio režimo elito plaukęs) mano, kad mes artimesni Lenkijai - Žečpospolitai, o ne Latvijai, kodėl? Na, o paskutinių lietuvių visada buvo įvairių. Vieni troško į Katrės Antrosios seksodroma- kiti CK sekretoriais labai norėjo būt ir šunuodegiavo MGU. Kalė Mokslinį Komunizmą mintinai ir tokios, kaip matote, labai patinka Vilniaus žirmūniškiams, kodėl?

Tvankstas       2021-02-24 17:27

Dar galiu paskaityti estiškai, sutinku su V. Valiušaičiu.
Turi estai savų ‘gėrybių’, viena iš jų savigyra.
Ganėtinai silpnas pokario partizaninis judėjimas dėl pagrindinės priežasties - mūsų estų vos 1 mln., mes turime save saugoti, išlikti, kol išmuš Estijos Nepriklausomybė.
Labai man patinka pasakojimas - sako tostą estas, kauštelėjęs : ‘mes, estai, savo Nepriklausomybę ginsime iki paskutinio lietuvio’.
Kas tikrai giliai pažįsta Estiją ir estus, tas supranta ir gilią tosto prasmę.

Deja,       2021-02-24 15:38

bet dalis lietuvių tautos dar neišaugo iš paauglystės kompleksiukų. Kvailioti, peštis ir melstis netikriems autoritetams pirmi, o solidžiai elgtis - paskutiniai.

jonas       2021-02-24 14:31

jeigu pats save tokiu laikai,taitaip ir supranti

StasySG       2021-02-24 14:27

Jules     2021-02-24 13:33
——————————————
Neužmirškime ir geografinės padėties. Estija tarp Suomijos (nedidelis tarpelis vandens, bet TV ranka pasiekiama), pažangios Latvijos ir tik tada karingos Rusijos). O Lietuva - beveik slavų žnyplėse. Estai net kalba artimesni suomiams, nei lietuviai latviams.

Jules       2021-02-24 13:33

Estai sovietinėje kariuomenėje mus laikydavo išdavikais, su kuriais pavojinga, nesaugu bendrauti, atvirauti, nes gali greit paskųsti, išduoti ir pan. Laikydavo parsidavusiais okupantui - maskoliams arba Žečpospolitai.


Rekomenduojame

Andrius Švarplys. Ką tokie net neslepiami dvigubi standartai turi bendra su pilietine ar kultūrine pozicija?

Verta prisiminti. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa ir Birželio sukilimas? Dovilo Petkaus pokalbis su Vidmantu Valiušaičiu

Birželio 15–17 dienomis vykusių protesto akcijų rezoliucija

Nida Vasiliauskaitė. Šviesa kovoja su tamsa

Vinco Kubiliaus reportažas iš 17-osios dienos akcijos Simono Daukanto aikštėje „Ar dar gyva Deimantė?“

Algimantas Rusteika: Ponai mieli, patys išsidūrėt – niekas atviroj erdvėj renginių dalyvių skaičiaus nebereguliuoja

Ką apie vaikų skiepijimą sako mokslas – Nidos Vasiliauskaitės parinkti skaitiniai tikintiesiems Mokslu

Vytautas Sinica papunkčiui: Žygimantas Pavilionis prieš Lietuvą

Tomo Baranausko įžvalga apie I. Šimonytės naująjį gerovės receptą

Prof. dr. Andrius Macas. Kažkas čia ne taip – reikia ruoštis (II)

Kęstutis Girnius. Referendumas – tautos valia ar demagogų įrankis?

Robertas Grigas. Pasirodo, yra dar ES šalyse parlamentų, atstovaujančių savo tautų interesams!

Birželio 14-osios naktis: nukryžiuoti vaikai

„Neteisingi“ tekstai, kurie „teisingai“ valdžiai sukelia konvulsijas

Iš propagandos frontų. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas: šeimos yra visi – tiek tos pačios, tiek skirtingos lyties sąjungą sudarę

Nida Vasiliauskaitė. Ko bijote? Jų?

Algimantas Rusteika. Gal pabandom niekur nebebėgti?

Vygantas Malinauskas. Iš tėvų valdžios išlaisvinto vaiko interesas

Vytautas Radžvilas. Nesibaigianti tremties Golgota

Vytautas Sinica. Kas priešina visuomenę?

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Visiškas teisinis nihilizmas

Lietuvos šeimų sąjūdžio pareiškimas: Vienykimės!

Lietuvos Šeimų Sąjūdis: pranešimas dėl birželio 15–16–17 dienomis įvyksiančių protesto akcijų

Ramūnas Aušrotas. Ką reiškia SAM paskelbtas vaikų nuo 12 metų skiepijimo vajus ir manipuliacijos įstatymo tekstu?

Ką šiandien žinome apie tremtis? Dovilo Petkaus pokalbis su prof. Rasa Čepaitiene

Krescencijus Stoškus. Maršas, apnuoginęs realybės absurdą

1941 m. Birželio sukilimo 80-metį pasitinkant. Valdas Vasiliauskas: Idėjinė A. Sniečkaus klaida

Kviečiame į parodą „Pirmasis masinis trėmimas 1941 m. birželio 14–19 d.“

Vidas Rachlevičius. Aš su siaubu laukiu naujų rinkimų

Vaidotas A.Vaičaitis. Šeima, partnerystė ir Civilinis Kodeksas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.