Demokratija ir valdymas, Geopolitika, Socialinės inžinerijos eksperimentai

Ar valdysime Lietuvą patys?

Tiesos.lt siūlo   2016 m. vasario 13 d. 22:27

8     

    

Ar valdysime Lietuvą patys?

respublika.lt

Siūloma keisti Europos Parlamento rinkimų sistemą. Einama link unitarinio darinio, kur visiškai nebūtų reikalingos nacionalinės valstybės. Jeigu įsigalėtų tokia rinkimų sistema, tai mes Lietuvoje rinktume ne 11 savo narių, o pagal kažkokį Europos žaliųjų partijos, socialdemokratų, krikdemų ir t.t. sąrašą. Kaip atsiranda tokie siūlymai?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai Povilas Urbšys ir Povilas Gylys, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Klumbys, filosofas Krescencijus Stoškus. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G.Jakavonis: Mūsų valstybingumas slysta mums kaip smėlis iš rankų?


P.Urbšys: Yra didžiųjų ir mažųjų valstybių interesai. Mes patenkame į tam tikrą valstybių bendriją, kurioje dominuoja didžiųjų valstybių interesai. Ir, be abejo, tuomet mažosios valstybės patiria didžiųjų įtaką.

Prisiminkime pačią Europos Sąjungą. Ji kūrėsi kaip ekonominė sąjunga, kad būtų tam tikras saugiklis, apsaugantis Europą nuo pasaulinių karų. Ir vertybinis pagrindas buvo krikščioniškas.

Dabar matome, į ką transformavosi Europos Sąjunga. Į tokį darinį, kur jau, be abejo, nėra krikščioniškų pagrindų. Kuriama daugiau sekuliari bendrija. Ir nuo ekonominio susijungimo motyvo pereinama prie politinio.

Europos Sąjunga tai aiškiai pajuto po konflikto su Ukraina. Tuomet Europos Sąjungos valstybės suprato, kad ekonominė sąjunga negalima be politinių nesėkmių. Ir net tokių, kurios gali perbraižyti Europos žemėlapį ir sukelti karinį konfliktą.

Neatmeskime tai, kas dabar vyksta islamo pasaulyje, atsiradus „Islamo valstybei“. Neatmeskime ten vykstančio, sakykim, trečiojo pasaulinio karo, pabėgėlių problemos. Ir savanaudiško didžiųjų valstybių intereso bet kokia kaina priimti pigią darbo jėgą, pasinaudojant šita krize.

Tie veiksniai suponavo, kad išsiskyrė Europos Sąjungos valstybių interesai. Be abejo, kilo pagunda nepaklusniuosius, kurie nenori aklai vykdyti didžiųjų Europos valstybių interesų, pakišti po vienu politiniu kurpaliu.

Neatsitiktinai 2015 m. lapkričio 11 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Europos Sąjungos rinkimų teisės reformos. Preambulėje aiškiai išdėstyta. Kadangi Lisabonos sutartimi buvo pakeisti Europos Parlamento narių įgaliojimai, jie nebelaikomi į Bendriją susibūrusių valstybių tautų atstovais. T.y. jie tiesiogiai atstovauja Europos Sąjungos piliečiams.

Jau nebėra taip, kad Lietuvoje išrinktas europarlamentaras visų pirma atstovautų Lietuvos interesams.

Toje rezoliucijoje nusprendžiama atlikti rinkimų procedūros reformą iki 2019 m. Tai yra susiję su Europos Sąjungos pilietybės koncepcija.

Turime aiškiai suvokti, kad mes jau esame tokioje politinėje dimensijoje, kur nebėra svarbu būti savo valstybės piliečiu. Mus transformuoja į supervalstybinio darinio kontekstą. Ir tada mes tampame tokie nuasmeninti kaip tauta, kaip savo valstybės piliečiai.

Už tą rezoliuciją balsavo P.Auštrevičius, A.Guoga, A.Saudargas, Z.Balčytis, V.Blinkevičiūtė. „Prieš“ balsavo R.Paksas, G.Landsbergis, B.Ropė. Susilaikė V.Mazuronis. Balsavime nedalyvavo V.Uspaskichas, V.Tomaševskis.

Čia yra Lietuvos parlamentarų nuomonė. Matome, kurie eina link suverenių politinių galių atsisakymo. Būtent toje rezoliucijoje įteisinta rinkimų reforma, kuri bando sukurti vadinamąją Europos politinių partijų šeimą.

Kuriamas bendras darinys, kuris būtų pritaikytas visiems ir visiems vienodai atstovautų.

Antras dalykas, per komisijos pirmininko rinkimus bandoma įsteigti vieną rinkimų apygardą. Be jokių nacionalinių ypatumų.

Manau, tai yra žingsnis kurti Europos Sąjungoje federacinę valstybę, kur vienaip ar kitaip mažųjų balsai turėtų būti priderinti prie didžiųjų.

G.Jakavonis: Bet ar galvojote, kad šitaip toli nueisime? Juk tai atrodė labai pažangūs žingsniai. Manėme, kad Europos Taryboje valstybės turės savo svorį.


P.Gylys: Manau, kad vyksta labai rimti procesai. Blogiausia, kad jie vyksta vogčiomis. Nes keičiama Europos Sąjungos filosofija.

Kas mes šiandien esame? Galime sakyti, kad dar kol kas esame valstybių sąjunga.

Norint Europos Sąjungos mastu priimti kokį sprendimą, reikia vienbalsiškumo. Vadinasi, formaliai Lietuva viena gali blokuoti Europos Vadovų Tarybos sprendimus.

Paprastai taip nėra, iš anksto paderinama. Bet vis tiek tokia formali teisė yra.

Susidaro toks įspūdis, gal klystu, kad nuo valstybių sąjungos mes einame ne tik į federaciją, bet ir į unitarinę valstybę. Suvažiuoja vadovai, ministrai, turime komisiją.

Federacijoje, jeigu kalbame apie parlamentinę atšaką, yra dveji rūmai. Pažiūrėkime į Ameriką. Šiuo atveju Europos Sąjungoje kiekviena valstybė turėtų turėti savo atstovus aukštuosiuose rūmuose.

O mes apie tai nediskutuojame. Mes kuriame unitarinį darinį, kai jau balsuojama už europinio masto partijas - socdemų, krikščionių demokratų, liberalų, tautininkų ir taip toliau.

Vadinasi, nubraukiamos nacionalinės sienos, beveik išnyksta galimybės atstovauti nacionaliniams interesams.

Dabar sistema tokia kreivoka, bet nors formaliai mūsų renkami žmonės prižada, kad jie priklausys europinėms partijoms, jų blokams, tačiau bandys atstovauti ir Lietuvos interesams. Yra šioks toks prieštaravimas, tačiau bent kiek mes juos manome esant Lietuvos parlamentarais.

Po reformos išnyks toks dalykas kaip Lietuvos nacionalinių interesų atstovavimas europiniu lygmeniu.

Šitas procesas, mano supratimu, yra nerealistinis. Nežinau, kas ten per strategai. Kuo toliau, tuo labiau nusiviliu Briuselio mentalitetu ir gebėjimu strategiškai mąstyti. Bus milžiniškas pasipriešinimas šitai reformai. Nežinau, kiek bus galima slėpti šį planą.

„Respublika“ apie tai išspausdino, visuomenė, kuri labiau domisi tokiais klausimais, atkreipė dėmesį. Bet juk lapkritį vyko visi tie balsavimai. Lietuvoje jokios diskusijos tuo klausimu nėra. O juk tai milžiniškas suvereniteto atidavimo žingsnis. Demokratinėje Europos Sąjungoje apie tai nediskutuojame.

G.Jakavonis: Ar vis dėlto buvo netikėta, kas čia vyksta, ar buvo nuosekliai prie to einama?


E.Klumbys: Ne, manęs šitie procesai nestebina. Kai 2004 metais balsavau prieš stojimą, dar tada pasakiau, kad po šito Lietuvos parlamentas bus kaimo parlamentas.

Krypstama į tai, kad bus kuriama unitarinė valstybė. Tokios valstybės kūrimas atitinka didžiojo politinio elito interesus. Tai yra užsitikrinimas siauro rato, siauro klubo, kuriame būtų sprendžiami visi reikalai.

Tačiau vienu aspektu aš esu tam tikras optimistas – kad šitai neįvyks. Laimei, iš 28 Europos Sąjungos šalių 7 yra konstitucinės monarchijos. Apie Anglijos karalienę aš nekalbu, tai yra beviltiška.

Ko gero, referendumas Didžiojoje Britanijoje bus pozityvus, ir ši šalis nuspręs išstoti iš Europos Sąjungos. Tada bus labai įdomūs procesai.

Ar galite įsivaizduoti, kad Olandijos karalius ar Danijos karalienė, ar Švedijos karalius virš savęs turės kažkokį kitą suvereną? Mano nuomone, tai yra beviltiška.

Šitoje situacijoje pirmesnis žingsnis turėtų būti konstitucinių monarchijų panaikinimas Europos Sąjungos valstybėse. Tik tada jau galima kurti unitarinę valstybę.

Kitas dalykas – dėl pilietybės. Aš nesu Europos Sąjungos pilietis, esu Lietuvos Respublikos pilietis.

Man bus įdomu, kaip, sakysim, karalienių ir karalių pavaldiniai pasidarys tais Europos Sąjungos piliečiais. Čia atsiranda labai įdomių teisinių aspektų.

Dedamos desperatiškos pastangos kurti unitarinę valstybę. Kita vertus, Europos Sąjungos procesai vis labiau skatina Europos dezintegraciją.

Tai ypač išryškino pabėgėlių krizė. Prieš tai buvo ekonominė krizė, didžiausia jos išraiška – Graikijoje. Noriu pasakyti, o ką, Graikijos krizės nebėra? Kas apie ją kalba? Apie ją niekas nekalba.

Tie visi dalykai yra. Galbūt baigsis ar kiek bus suvaldyta, kuo labai abejoju, pabėgėlių krizė. Atsiras nauja kokia krizė, ar ekonominė, ar Katalonijos atsiskyrimas, ar dar kokie dalykai.

Europos Sąjungos katilas kunkuliuoja. Ir aš tikrai su dideliu džiaugsmu žiūriu į to katilo virimą. Su viltimi, kad jo produktas bus Europos Sąjungos suirimas.


K.Stoškus: Griaunami kai kurie mūsų gyvenimo formų įpročiai, kai kurios tradicijos. Tik manyčiau, kad ne tik politikos srityje tas procesas vyksta.

Negali Europos Sąjungos valstybės apie tai nekalbėti, nes joms reikia susišnekėti tos krizės metu. Joms reikia surasti bendrus sprendimus, o negali suvaldyti proceso. Galbūt tie siūlymai bus dar drastiškesni, ko gero, ir radikalesni, kol bandys unitarizuoti.

Tie procesai vyksta spontaniški, racionalizuoti mažai ką pavyksta.

Bet juk šitas procesas, kurį kultūros politikai vadina globalizacija, seniai šiuos dalykus yra sutvarkęs. Dabar ir mergaitės, ir berniukai su tokiu azartu kalba: aš esu pasaulio pilietis, tas pilietiškumas mane kažkaip paaukština. Tik niekas negali atsakyti, koks jo turinys.

Reikėtų pirmiausia išsiaiškinti santykį su tarybiniu internacionalizmu – kuo jis skirsis nuo šito modelio? O jeigu ne, tai yra kitas modelis, kurį yra pateikę kultūrologai. Tai maždaug kaip tarptautinio oro uosto gyvenimas.

Įsivaizduojame, kad gyvenimas bus kaip oro uoste, kur visi žmonės vienoje vietoje iš visų rasių, visų kultūrų. Ir visi prabėga niekur neapsistodami. Visi juda, cirkuliuoja, kažkokia chaotiška masė.

Pačioje Nepriklausomybės pradžioje kažkas juokaudamas buvo paskelbęs tokį plakatą: ar nereikėtų mums prisijungti prie Švedijos? Jeigu mes negalime iškelti savo valstybės intereso, valdytis sunkoka, tai prisišliekime prie tų, jeigu mus tik priimtų. Jeigu bėga piliečiai, tai kodėl visai valstybei nepribėgti prie tų, kurie gudresni? Tai bent jau turėtume kažkokį aiškesnį sprendimą.

Štai šita valstybė turi tokią perspektyvą, mes solidarizuojamės. Bet šiuo atveju, suprantama, paaukojamas pats pagrindinis turtas, dėl ko vyko išsilaisvinimas. Išsilaisvinimas norint išgelbėti tautą.

Kam mums reikalinga valstybė? Mums, lietuviams? Jeigu nėra motyvo, tautos kultūros intereso gynimo? Paskui eina visi kiti klausimai. Tada kyla klausimas, prie ko prisijungti. Mums spręsti problemų nereikia. Nes tas problemas spręs kas nors kitas.

Instinktas kratytis atsakomybės išlikęs kaip sovietinių laikų paveldas. Tuose kraštuose, kur yra demokratija, jiems bus sunkiau su tuo susitaikyti. O mums labai lengva. Jeigu įsijungėme į sąjungą, tai kam mums savo rūpesčius kelti kažkokiu būdu, autonomizuotis? Visi tie rūpesčiai sprendžiami jau ne Vilniuje, o Briuselyje. Partijos keičiasi, bet politikai tebemąsto pagal šitą modelį.

Be kita ko, klausimas dėl migracijos pirmą kartą buvo iškeltas ekologų, o ne politikų. XX a. septintajame dešimtmetyje buvo įkurtas „Romos klubas“. Didelį šurmulį sukėlė.

Pokyčiai vers pirmiausia žmones keltis iš salų, nes užlies salas. Paskui Afrikoje plis dykumos. Kur bėgs tie žmonės? Aišku, bėgs į tuos kraštus, kuriuose yra išgyvenimo galimybės. Ir politikai užgniaužė debatus, galų gale suardė tą klubą.

Kariniai konfliktai – irgi labai gera pamoka. Jie anksčiau, negu norėjo Europa, parodė, kad reikia ryžtingai galvoti apie ateitį. Ir dabar Europa visiškai taip pat užklupta, kaip ir Lietuva. Ji tiek pat nežino, ką daryti.

Ponios A.Merkel strategija krikščioniška, bičiuliška. Bet kokio trumparegiškumo reikėjo būti žmogui, vadovaujančiam tokiai didelei valstybei, kad galėtų taip lengvai paskelbti: važiuokite pas mus, mes priimsime, registracija nereikalinga.

Vokiečiai – protingi žmonės, galų gale sena kultūra. Yra kultūros atrankos kriterijai.

Buvo matyti, kad iš to žaidimo nieko neišeis, bet intencijos juk buvo geros. Vis tiek Europa yra taikos, civilizacijos vėliavnešys.

E.Klumbys: Du pasauliniai karai – tai Europos.

K.Stoškus: Po Antrojo pasaulinio karo pasikeitė tos civilizacijos mentalitetas.

E.Klumbys: Sakėte, kad čia atseit tarybinis mentalitetas. Bet praėjo 547 metai nuo Liublino unijos. Nuo šios unijos ir prasidėjo atsisakymas, nemokėjimas valdyti savo valstybės. Savo valstybę mes iš esmės valdėme 31 metus. Tai buvo 22 metai tarpukario Lietuvos ir Lietuva iki 2000 metų. 31 metai – tai net nėra vieno žmogaus gyvenimas.

P.Urbšys: Problema, susijusi su politinio suvereniteto praradimu, mūsų valstybėje yra svarstoma vogčiomis. Keli svarstymai vyko Seimo komitetuose.

Vis dėlto yra nedrįstama aiškiai Briuseliui pasakyti „stop“. Kad čia yra mūsų politinės suvereninės galios. Bijoma, kad tai gali atsiliepti finansavimui.

Didesnė dalis Seimo yra susitaikiusi, kad praradome finansinį suverenitetą. Mes atidavėme dalį finansinių galių Europos bankui.

Dėl Europos integravimo. Rusija priešinasi Ukrainos integravimui į Europos Sąjungą, nes iš esmės prieš ją vykdo baudžiamąją karinę akciją. Bet ar Briuselio biurokratai ir tos didžiosios valstybės, kurios siekia kraštutinio integravimo, nesukelia įtampos tarp Europos Sąjungos valstybių, kas naudinga tai pačiai Rusijai?

Pažvelgus į istoriją, visada akivaizdaus pavojaus, išlikimo akivaizdoje iškildavo nacionaliniai interesai. Konkrečios karinės agresijos metu ar lietuvis, ar prancūzas, ar portugalas negins abstraktaus darinio. Jis gins konkrečiai savo žemės gabalą. Jis gins ją kaip lietuvis, kaip ispanas, portugalas.

Nesuprantama, kodėl Europos Parlamento biurokratai bando sukelti tokią įtampą, kuri vienaip ar kitaip suskaldo pačią Europos Sąjungą ir didina nepasitikėjimą.

Netiesa, kad mes, kaip valstybė, visada buvome nuo kažko priklausomi. Kitaip lietuvių tautos nebūtų likę. Mes esame lietuviai. Ir atsakome už šitą žemės plotą, kuris sugėrė tiek mūsų protėvių prakaito ir kraujo. Bet šitie žodžiai jau šiandien skamba kaip anachronizmas, tai kaip skambėjimas iš praeities.

Europa galės būti išgelbėta tik tada, kai kiekvienas bus atsakingas už tą Europą vienodai ir nesistengs paminti kito po padu.


G.Jakavonis: Nacionalinių parlamentų žmonės turi daugiau drąsos nei mūsų europarlamentarai, nei pasaulio didieji, kurie Europos Parlamente apskritai nutautėjo. Didžiosios valstybių galvos su niekuo nesiskaito. Ar jie net nemato pavojaus?

P.Gylys: Manau, vienas iš paaiškinimų yra Briuselio naujosios nomenklatūros siekis koncentruoti daugiau galių centre. Tai yra pakankamai natūralu. Kai atsiranda koks nors darinys, atsiranda centras, jis natūraliai nori būti galingesnis. Ypač kai kyla tam tikri iššūkiai. Migracija yra iššūkis.

Briuselyje gyvenantys ir dirbantys europiečiai girdi pasakymą „ta menkutė Europos Sąjunga“. Viešojoje spaudoje parašė „Fuck the EU“ („Velniop Europos Sąjungą“).

Iš tikrųjų Europos Sąjunga nėra tokia kaip Amerika. Ji negali sutelkti tiek resursų. Tada kyla noras koncentruoti galią ir būti kažkuo panašiai į galingą Ameriką. Toks noras natūralus. Bet planas nerealistinis. Pritariu, kad nieko iš to nebus.

Anksčiau ar vėliau, tai iškils į viešumą, kad ir kiek čia žaistume po staltiese.

Seniau, kai dar nebuvo įsibėgėjusi migrantų krizė, neformalioje aplinkoje Belgijoje labai aukšti šios šalies parlamentarai pasakė: „Niekada nejautėme tokio atotrūkio tarp mūsų ir eilinių belgų, kaip šituo klausimu.“ Iš karto susidarė didžiulis atstumas. Žmonės patyrė šoką, o valdžia nežino, ką pasakyti. Laikosi iš viršaus nuleistų arba viso elito mastu priimtų nuostatų ir kartoja: mes humanistai, mes krikščionys, mes turime priimti.

Bet jeigu tas procesas tęsis, tai ne tik unitarinės Europos valstybės nebus. Nebus ir valstybių sąjungos.

Skaldys migracijos krizė ir kitos problemos. Jeigu bus elgiamasi taip, kaip dabar, euroskepticizmo banga dar labiau sustiprės. Vadinasi, stiprės tos politinės jėgos, kurios pasisakys už nacionalinio suvereniteto išlaikymą arba net sustiprinimą.

Protu nesuvokiama, kad federacija, nekalbu apie unitarinę valstybę, turi bendrą pinigų sąjungą, bet iš 28-ių šalių narių ją sudaro tik 19-a. Tai, kas čia dabar yra, nėra tikras centrinis biudžetas.

Deja, fiskalinė drausmė yra apynasris tikrai makroekonominei politikai. Vadinasi, Lietuvoje jau neturime nei monetarinės, nei fiskalinės politikos. Nei per biudžetą, nei per pinigus negalime valdyti makroekonomikos.

Apie tai bus kalbama. Jeigu nekalbėsime mes, kalbės žmonės, kurie jaučia, kad prarandama nacionalinė valstybė.

Kai tauta kažką praranda, ji pradeda ginti. Manau, šitoje situacijoje stiprės savigynos instinktas. Turiu nuojautą, kad tos politinės jėgos, kurios yra labiau protautiškos, gal jau per šiuos rinkimus turės didesnę galimybę, nei buvo per praėjusius rinkimus.

Instinktas lyg ir suprantamas, bet planas nedemokratiškas ir nerealistinis. Ir iš tikrųjų Europos Sąjunga, taip besielgdama, darosi vis labiau panaši į Tarybų Sąjungą. O kaip baigėsi Tarybų Sąjunga?

E.Klumbys: Iš esmės Europa yra apimta mirtinos nepagydomos ligos. Apie tai bijo kalbėti.

K.Stoškus: Atsiprašau, ar civilizacija?

E.Klumbys: Ne. Europą turiu omeny plačiąja prasme. Tie namai, kuriuose gyvena europinė civilizacija. Tai yra islamas. Ir islamas iš esmės griauna europinę kultūrą.

Prieš 24–25 metus, dar būdamas jaunas politikas, girdėjau, kaip su pasididžiavimu prancūzas kalbėjo apie katalikišką kultūrą su musulmonišku atspalviu. O aš galvojau, blūdas kažkoks.

Dabar visi pamatėme, kaip yra iš tikrųjų. Čia tas pats kaip gyvas organizmas. Žmogus funkcionuoja kaip sistema. Ir staiga jam atsiranda vėžys. Tas vėžys iš lėto auga. Klausimas, ar aptiksi vėžį ankstyvoje stadijoje, sugebėsi jį kontroliuoti. Vienas dalykas panaikinti, radikaliai išpjauti, kitas dalykas – jį užšaldyti.

Tas vėžys – islamas, musulmoniškas pasaulis – jau nekontroliuojamas. O organizmas - europinė civilizacija – yra pasmerktas. Ir nematau jokių jėgų, kurios galėtų tai sustabdyti.

Pažiūrėkime ištisus Paryžiaus, Briuselio rajonus, nekalbėsime apie Vokietijos miestus. Ten nebėra europinės civilizacijos. Kiek Prancūzijoje mečečių? 3500.

Kokias matome Londone gimstamumo tendencijas? Daugiau kaip pusė naujagimių yra Muhamedai.

Gavome dabar porciją musulmonų – milijoną – į Europą. Ir svarbiausia, kad mes su tokiu pietetu juos priimame. Visi šitie dalykai po 10–15 metų iš esmės susprogdins Europą.

Kaip gydytojas neurochirurgas žinau, kad vienas turkas yra žymus Vokietijos klinikų centro vadovas, neminėsiu pavardžių. Jis atvykęs prieš daug metų ir iš esmės po to formuoja savo turkišką skyrių.

Šitie židiniai plinta įvairiais aspektais. Nes aname, musulmoniškame, pasaulyje ryšiai yra kur kas galingesni. Klanai, giminės ir pavaldumas yra nepalyginami su tais mūsų kliedesiais apie lygias galimybes, interesų konfliktus.

Tiems žmonėms interesų konfliktų nėra. Ir visa tai suponuoja, kad nieko gero negalima laukti.

Pasižiūrėkime didžiąsias valstybes. Tarkim, Rusijoje akivaizdus lyderis yra Vladimiras Putinas. Dabar vyksta rinkimų kampanija JAV – atsiras koks didesnis ar mažesnis lyderis. Bus įdomu prezidento poste pamatyti Donaldą Trampą (Donald Trump).

Bet Europos Sąjungoje, kur yra didelė politinė sąjunga, 500 milijonų gyventojų, nėra lyderio. Jo ir negali būti. Dėl to, kad Europos Sąjungoje yra užkoduotas visiškai menko biurokratinio žmogaus kaip lyderio iškėlimo mechanizmas. Netraukia šitie žmonės.

G.Jakavonis: Prancūzai jau dabar įsivedė sienų kontrolę. Bet Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas (Francois Hollande) į savo šalį iš milijono įsileido tik vieną tūkstantį pabėgėlių.

E.Klumbys: Artėja Prancūzijos prezidento rinkimai, po metų bus labai įdomu pamatyti Marin Le Pen (Marine Le Pen) situaciją. Ir jeigu F.Olandas būtų tų pabėgėlių įsileidęs ne vieną tūkstantį, o 20 tūkst., tai būtų M.Le Pen pergalė. Jis bijo šito dalyko.

G.Jakavonis: Tai ką daryti Lietuvai?

K.Stoškus: Labai sunkus žaidimas Lietuvos politikams, net jeigu jie būtų labai atsakingi, sąžiningi ir pareigingi. Bet taip nėra.

Reikia padaryti dalyvaujamąją demokratiją, bet procesai juda visai priešingu keliu. Tai irgi padėtų formuoti savimonę, nuolatos tikrinti piliečių valią, kad nebūtų kokia staigmena.

Kai ką užmuša, nužudo, tai žino, kad reikia įsitraukti politikams. O kol nėra tokių kritiškų situacijų, visi ramiai gyvena, dirba sau uždarus žaidimėlius.

Svarbi ir valdžios paskirstymo funkcija. Man rodos, nekorektiška, jeigu kiekvienas ministras kuria savo politiką. Kaip įmanoma tokioje valstybėje viską suderinti? Suvaidinti, kad valdo, ji gali.

Iš pradžių reikėtų susitarti kabinete, kur vyksta debatai. Ir kiekvieno ministro darbas tada būtų paveldimas.

O dabar šneki su ministru, sakai, kad jis to ar ano nenori. Tokia, sako, mūsų partijos programa. Vadinasi, kiekviena partija, jeigu čia ateina, turi savo programą, daugybė programų yra.

Reikėtų, kad tai virstų viena valstybine programa. Valstybė kaip ir nebedirba. Vadinasi, reikia modifikuoti ir Seimą, kad būtų autoritetas, ir vykdomąją valdžią.

Reikia stiprinti ryšius su demokratine tauta. Negėdinti jos, kad ji turi nuomonę, ne piktintis, kad ji nori referendumo, o padėti tuos referendumus rengti, kad ji atsivertų. Bet niekas nenori, kad tauta atsivertų, nes, sako, mes viską žinome. Tai yra išsprendžiami dalykai. Bet reikia šiek tiek solidarumo.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

respublika.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

nedas       2016-02-15 18:42

Labiausiai laukiame ES kariniu pajegu saugoti EU isorine siena Lietuvos teritorijoje ir tuo paciu bus apsaugota Lietuva

Pasakysiu niekada       2016-02-15 12:49

Kol prie valdiško lovio sėdės bent vienas konservatorius ar liberalas. Netikit, įsitikinsit.

Psichologija       2016-02-14 17:59

Diskusijos dalyviai teisingai sako, ES globalistai kuria unitarinę valstybę, tačiau nei vienas neatkreipė dėmesio, jog tuo pačiu kuriama ir BEDVASĖ valstybė, kurios visuomenę sudarys ne žmonės, bet gyvūnžmogiai - betaučiai ateistai su neaiškia “lytine orentacija”. Taigi, šis projektas yra nukreiptas prieš pačią žmogaus prigimtį ir todėl jis yra pamerktas neišvengiamam žlugimui. Bijau, jog, jeigu mes, lietuviai, nesitrauksime iš šios pamišėliškos ES, galime prarasti savo valstybę - tik šį kartą galutinai. Juk pirmiausiai pražūva mažiausi, o tik po to didieji…

Janina       2016-02-14 15:22

Labai reikalinga diskusija. Labai protingi piliečiai ją veda. Ji būtina, nes ES keičiama ES filosofija naikinant nacionalinius interesus. Šveicarija pirmoji nusivylė Biuselio metelitetu strategiškai mąstyti, todėl svajonės stoti į ES kasdien labiau išblunka. Šveicarų politikai, ypač SVP pakraupę dėl teisinių atskirų valstybių aspektų... ir tiki ES suirimu, nes jau šiandien ji nežino, ką daryti…

Dzeikas       2016-02-14 11:38

Be reikalo siuntate ir trokstate kraujo.Vardai prabalsavo tik uz mazesni blogi kaip jie ji supranta.Spreskite patys kas jums svarbiau, ar zmogaus fizinis islikimas tegul ir nutautejusio,ar leta agonija vergvaldineje Lietuvoje.
Idejos ‘sukurkime laisva,kurybinga,teisinga visuomene ir bukim lygus tarp lygiu’ lietuviu tauta negali suvokti.
—————————
*(kaip pasake vienas sudverslininkis ‘tai ka,as pats prie prekystalio stosiu???’.‘Stosi jei reikia’, - atsake kazkas.Tik kazkas jau prigijo laisvoje salyje,Lietuvoj atgal toks nebeprigis)
—————————
O intelektualu aiskinimai apie ‘visa tai’...teoriskai arklys,o praktiskai nekelia.
Ivardinta problema straipsnyje isreiksta makro arba politiniu lygiu.Buitiniu lygiu tas vyksta taip pat.Tas labai gerai matosi kitoje terpeje.Jei lietuvis atvyksta i laisva sali ir ten nekeicia mastymo jis ir po 5 ,ir po 10 metu vegetuoja.Dirba kokiu pagalbiniu statybose pas prakutusi lenka ar rusa.Jeigu jis priima tos salies mentaliteta,tiksliau burzuazines vertybes , jis labai greit toje visuomeneje uzima ta socuialine nisa kuri atatinka jo issilavinima ir gabumus.

Ką darysime tiems,       2016-02-14 10:29

kurie už tą rezoliuciją balsavo; tai P.Auštrevičius, A.Guoga, A.Saudargas, Z.Balčytis, V.Blinkevičiūtė???
Manau šie judai jau ne Lietuvos piliečiai. Juos reikia priskirti prie musulmonų ir mažiausiam jų pasipriešinimui sušaudyti. Tai mano taškas.

kaip įdomiai sugalvojo vogti       2016-02-13 23:31

išradingi tie komunistai - prie bet kokios valdžios sugeba taip vogti, kad kiti kalti smile

Dzeikas       2016-02-13 23:20

Sioje sajungoje ,jeigu ji federalizuosis i kazka panasaus kaip JAV, Lietuva isnyks kaip varliagyvis dykumoje.Zmoniu mentalitetas ir valdymas toks,koks Europoje buvo na kazkur nugalejus Zakerija, prancuzu valstieciu sukilimas XV amz.
Prancuzijos tuometinis elitas protu pralenke siuolaikini lietuviu.Sukilima numalsino, bet suprato,kad vergu valstybeje laikyti negalima.Baudziauninku Prancuzijoje neliko.Ne,zemes nedave,bet zmones tapo asmeniskai laisvi.
Lietuvoje procesas nuo 1991m eina priesinga kryptimi.
Dabar krapsto makaules tautos tuzai - nykstame.
Jei be baudziavos nemokame tau privalome isnykti.Nes tokios visuomenes egzistencija Dievo izeidimas.


Rekomenduojame

Kun. Robertas Grigas. Jei skelbiesi „kataliku politiku“, Katalikų Bažnyčios mokymas moralės, politikos, socialiniais klausimais tave įpareigoja

R. Aušrotas. JK Žmogaus teisių ir lygybės komisija: teismai turi ginti ir iš religinių įsitikinimų kylantį požiūrį į homoseksualumą. Ką pasakytų LGKT?

Liudvikas Jakimavičius apie Vytauto Landsbergio paradoksą

Andrius Martinkus. Ką liudija dainos „Kelkis, Lietuva!“ gimimas?

Karolinska (Švedija) ligoninė nebetaikys hormoninio lyties keitimo metodo vaikams

Lina Dūdaitė-Kralikienė. Kai priežastys painiojamos su pasekmėmis, arba Kaip grąžinti valstybę prie ‘res publica’

Eligijaus Masiulio bylos penkmečiui artėjant Dovilas Petkus klausia: ar Tauta gali tikėtis atomazgos, aiškumo ir teisingumo?

Algimantas Rusteika. Apie karą, kurio nebus

Nuo bačkos. Andrius Navickas, vienas iš naujojo Partnerystės įstatymo autorių – apie krikščionybę, meilę ir naujuosius inkvizitorius

Ramūnas Aušrotas. Pora pastabų dėl koalicijos partnerių (!) rengiamo Partnerystės įstatymo projekto

Nida Vasiliauskaitė. Ką atsakyti žmogui, kuris yra „pasiryžęs aukoti dalį savo laisvės vardan bendro gėrio“?

Vytauto Sinicos pozicija LRT diskusijoje su Tomu Vytautu Raskevičiumi dėl vienalytės partnerystės projekto

Gertrūda Jolanta Juchno SF. Reikia dalyvauti, nes jei nepaprašysime atsižvelgti į Tautą, kito Maršo jau nebebus

Replika. Romualdas Žekas. Rafinuotas bandymas apgauti

„Neredaguota“ pokalbis su Nida Vasiliauskaite. Žmonių balsas

Dėl pasisakymų organizatorių vardu: „Didžiojo Šeimos Gynimo Maršo 2021“ organizacinės grupės pranešimas žiniasklaidai

Iš skaitytojų pašto. Pranas Kaladė apie Laisvę ir „laisvę“

Paulas Stametsas: Išgydo net vėžį – nepažintas grybų pasaulis

Kardinolas S. Tamkevičius palaiko „Šeimų maršo“ idėją: „Ginant principines vertybes Bažnyčia stovės mūru“. Kunigų R. Grigo ir A. Valkausko pozicija

Andrius Švarplys. Į ką lyties ir diskriminacijos nęsamonės perdaro Ameriką: gimsta naujoji CŽV

Herta Burbė apie „galimybes“: vasarą paplūdimyje

Vytautas Sinica. Bažnyčia draudžia katalikams balsuoti už partnerystę (ir A. Navickas tą žino)

Brolio Arūno Peškaičio žinia: Pranciškonų ordinas draudžia broliui Pauliui Vaineikiui dalyvauti Šeimų gynimo marše (papildyta)

Nuo bačkos. Andrius Navickas: Taip, aš palaikau Partnerystės įstatymo priėmimą

Kastytis Braziulis. Ar pritariu šeimų maršui? Taip, be abejo, nes…

Nida Vasiliauskaitė. Klausiate, ką daryti? Paklauskite piliečių

Jarūnė Rimavičė. Atsakymai į klausimą, nuo ko ginama tradicinė šeima Lietuvoje

Andrius Švarplys. Pagaliau yra alternatyva „Dviračio Žynioms“

Romualdas Žekas. Lavono gaivinimas

Jolanta Blažytė. Aūūū, Greta!!! Kur tavo „How dare you?“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.