Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Propagandos ir ideologijos analizė, Institucijų ir pareigūnų korupcija bei savivalė, Demokratija ir valdymas, Piliečių akcijos ir iniciatyvos

Andrius Martinkus. Mano kelias į „Maršą“ ir Vingio parką

Tiesos.lt redakcija   2021 m. gegužės 25 d. 18:11

9     

    

Andrius Martinkus. Mano kelias į „Maršą“ ir Vingio parką

Rašančio žmogaus pėdsakai yra jo tekstai. Tekstas, nuo kurio prasidėjo mano ėjimas į šią dieną, parašytas 2009 m. Aišku, ir iki tol rašiau apie Lietuvą. Bet būtent pradedant šiuo tekstu Lietuvos ir lietuvių tautos likimas tampa svarbiausia mano rašinių tema. 2009 m. Lietuvoje buvo švenčiamas jos vardo paminėjimo „Kvedlinburgo analuose“ tūkstantmetis. Ir būtent tais jubiliejiniais metais gimė tekstas, kuriame buvo parašyta, jog Lietuva ir lietuvių tauta išgyvena tikrąja to žodžio prasme tragediją, kurios akivaizdi išraiška yra lietuvių tautos nykimas jos istorinėje tėvynėje. 1991 m. Lietuvoje gyveno 3,7 mln. žmonių. O 2009 m. – mažiau nei 3,2 mln.

Tekstas prasidėjo taip.

„Lietuvių tauta miršta. Tai elementarus demografinis faktas. Aišku, jis jokiu būdu nereiškia, kad mūsų ateitis jau nulemta, ir pirmiausia nuo pačios lietuvių tautos (nors ir ne nuo jos vienos) priklauso, ar XXIII a. viduryje [...] sąvoka „lietuvis“ dar turės realią kultūrinę arba politinę prasmę. Krikščionio sąmonei turi būti svetima pagoniška, metafizinei vergystei žmogų pasmerkianti Lemties idėja. Krikščionio sąmonei istorija visada yra Apvaizdos ir laisvos žmogaus valios bendradarbiavimo vaisius, ne būtinybės, bet laisvės kūrinys. Ir jei ne niūri globalinės ekologinės arba didesnės už visas kada nors buvusias geopolitinės katastrofos šmėkla, esu tikras – lietuvių tauta galėtų švęsti ne tik valstybingumo, bet ir krikšto tūkstantmetį. Galėtų, jei norėtų. Tik ar nori? [...]

Savo tūkstantmetį lietuvių tauta pasitinka nenorėdama būti. [...] Kad tauta norėtų būti, ji turi žinoti, vardan ko ji turėtų būti, nes būti autentiškai, būti savimi yra sunku. Kad tauta norėtų būti, ji turi žinoti, vardan ko ji privalo aukotis, antraip vietoj pasiaukojančio tarnavimo, kurio vaisius – savita ir gyvybinga kultūra, tauta rinksis saugų ir niekam neįpareigojantį kitų sukurtų dvasinių ir medžiaginių vertybių vartojimą, kuris reiškia rezignaciją ir lėtą savižudybę. O kodėl turi būti lietuvių tauta? Koks yra jos buvimo šiame pasaulyje tikslas? Kokia yra jos idėja? [...] Tūkstantmečio jubiliejus yra puiki proga klausti: „Ar nėra taip, kad lietuvių tauta jau įvykdė savo istorinę misiją? Ar nėra taip, kad didžiausios Lietuvos valstybingumo pergalės, didžiausi laimėjimai jau praeityje? Ar nėra taip, kad Lietuvos idėja jau ištarta?“

Savo esė užbaigiau taip.

„Pareiga priešintis „Vakarų“ agresijai išlieka. Išlieka pareiga priešintis „mirties kultūros“ invazijai, pareiga pastoti kelią „kryžiaus žygiui“ prieš Dievo sukurtą žmogaus prigimtį. Tai daro Romos Bažnyčia. Priešinimasis „Vakarams“ šiandien reiškia kovą už krikščionybę. O gal Lietuva stos šiuolaikinių „mirties kultūros kryžeivių“ pusėn?

Lietuva vis dar neatrado savęs. [...] Biologinis lietuvių tautos nykimas liudija ją nežinant savo buvimo šiame pasaulyje prasmės. Ji dar turi laiko tą prasmę atrasti. Bet laikas ribotas, ir sulig kiekvienais metais jo lieka vis mažiau.“[1]

Bet tam, kad visavertiškai įprasmintum savo gyvenimą, reikia būti dvasiškai laisvam. Deja, žlugus komunistiniam režimui, lietuvių tauta netapo laisva. Neatgavo tikros nepriklausomybės ir Lietuvos valstybė. Šito suvokimas ateina 2012–2013 m. – kai Lietuvos gyventojų skaičius nukrito žemiau psichologiškai svarbios 3 mln. ribos – rašytuose tekstuose. Juose konkrečiai įvardijamas ir Lietuvą pavergęs bei ją naikinantis blogis.

„Tai, iš ko mes „išsivadavome“, ir tai, kur dabar esame, tėra du sekuliariosios evangelijos variantai, du socialinės inžinerijos projektai, kurių konkurencija sudarė didžiąją XX amžiaus politinio ir ideologinio turinio dalį. Tai, kad šios konkurencijos būta išties nuožmios, neturėtų užgožti šių dviejų projektų gelminės giminystės – jų įnirtingų peštynių „šeiminio pobūdžio“ – įžvalgos. Nors sekuliariosios evangelijos idėjinės ištakos yra daug senesnės už Apšvietos epochą, jos ideologine kvintesencija tapo šią epochą apvainikavusios Prancūzijos revoliucijos šūkis. Krikščionybės skelbiama Geroji Naujiena buvo žinia apie laisvę, bet tai buvo „Dievo vaikų garbės laisvė“ (Rom 8, 21). Krikščionybė skelbė esminę visų žmonių lygybę, kai „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters“, tačiau iš karto nurodė, kas yra tos lygybės pagrindas: „Visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28) Bet revoliucijos „laisvėje, lygybėje, brolybėje“ vietos Dievui ir Kristui numatyta nebuvo. [...] Tai, iš ko mes „išsivadavome“, buvo globalus antikrikščioniškas lygybės idealo įgyvendinimo projektas. Tai, kur mes esame dabar, yra globalus antikrikščioniškas laisvės idealo įgyvendinimo projektas. [...] Abu projektai yra iš esmės nukreipti prieš Dievą ir prieš Jo paveikslą žmoguje, todėl vienodai blogi ir atmestini. Abu projektai yra „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ sukurto žmogaus perdirbimo projektai. Abu projektai yra išsityčiojimas iš žmonių brolybės idėjos. [...]

Nebėra laiko samprotauti apie sovietmečio „traumas“. Ne jos yra pagrindinė Lietuvos problemų priežastis. Pagrindinė priežastis yra ta, kad komunistinį naujo žmogaus sukūrimo projektą pakeitė antikrikščioniška laisvės samprata pagrįstas naujo žmogaus sukūrimo projektas. Šiame projekte yra dvi žmogiškumo naikinimo strategijos – ekonominė ir moralinė. Visai neatsitiktinai abi jos ypač suaktyvėjo žlugus komunistiniam projektui. Satanistinė laisvė tarytum nenorėjo atidengti savo tikrojo veido, kad galėtų gundyti komunizmo pavergtuosius. Ekonominis žmogiškumo naikinimas, kurio ideologinė kaukė yra laisvosios rinkos fundamentalizmas, pasireiškia tuo, kad niekada anksčiau žmonijos istorijoje Homo sapiens rūšyje nebuvo tokios dangaus keršto šaukiančios turtinės nelygybės [...]. Moralinė žmogiškumo naikinimo strategija pasireiškia išsivadavimu iš Dievo ir kova prieš „tradiciją“, kurios istoriniais precedentais laikytini nebent komunistinis ir nacionalsocialistinis naujo žmogaus tipo sukūrimo projektai.“[2]

Lietuvą naikinantis blogis turi vardą. Tai – neoliberalizmas.

„Vienas iš neoliberalizmo apibrėžimų skamba taip: „Teorija, pagal kurią rinkos mainai yra etinių normų sistemos pagrindas, pakankamas reguliuoti visiems žmonių veiksmams“. Kitais žodžiais tariant, moralu yra tai, kas turi paklausą rinkoje. Neoliberalizmo idealas yra totalus pasaulio ir žmogaus būties – taip pat ir „vidinio“ žmogaus pasaulio, jo „sielos“, – ištirpdymas absoliučiai išlaisvintuose rinkos santykiuose. Neoliberalioje utopijoje – o neoliberalizmas, kaip ir komunizmas, yra utopija – pasaulis, žmogaus būtis ir žmonių santykiai yra totaliai surinkinti. Akivaizdu, kad paklusimas šventai rinkos valdžiai suponuoja visų kitų lojalumų eroziją. („Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) – baisūs ir iš tiesų šventi žodžiai, leidžiantys suprasti „Vakarų civilizacijos“ atkritimą nuo Dievo, kuris, be viso kito, yra ir pasekmė to fakto, kad „Vakarai“ jau daugiau kaip du šimtus metų su pagreičiu virsta būtent pinigų civilizacija.) Tobulame neoliberalios (kaip ir marksistinės-komunistinės) utopijos išsipildyme religijos, tautos, valstybės turi apskritai išnykti, o pakeliui į šį tikslą – tapti vis labiau nereikšmingos. Viskas turi būti perkama ir parduodama: žemė, tėvynė, pilietybė, žmogaus organai, tėvai, vaikai, sąžinė, įsitikinimai, tapatybės, žinios, svajonės, meilė, įsipareigojimai… Žmonių tarpusavio santykiai turi būti trumpalaikiai ir pašventinti rinkos tarpininkavimo. Kuo daugiau kartų susituok (prieš tai susimokėjęs už sutartį, kurioje numatyta, kaip skyrybų atveju bus padalytas turtas) ir išsiskirk – ir kuo daugiau leisk uždirbti teisininkams. Nuolat keiskis. Iš pradžių pakeisk išvaizdą – ir leisk uždirbti plastikos chirurgams. Paskui pakeisk lytį – ir leisk uždirbti tokią paslaugą tau suteikusiems.

Čia matome neoliberalizmo ir 1968-ųjų kairiojo judėjimo sąjungą. Juk atsivėrė įvairių „tapatybių“ rinka. Kadangi moralu yra tai, kas turi rinkos vertę, dabar galima imti pinigus iš „ES fondų“ ir rašyti apie tai, kad yra ne dvi, o kelios arba net keliolika lyčių. O kodėl gi ne, jei už tai gerai mokama? Paklausite apie sąžinę? Bet sąžinė neoliberalioje utopijoje yra viso labo prekė šalia kitų rinkoje cirkuliuojančių objektų. Neoliberalizmas įsisavino antikrikščioniškus ir antitradicinius „naujosios kairės“ aspektus, kartu atmesdamas „senojoje kairėje“ buvusią iš krikščionybės paveldėtą valią socialiniam teisingumui. Todėl, pavyzdžiui, Lietuvos socialdemokratams daug svarbiau už progresinius mokesčius yra… jėgų su liberalais suvienijimas „tradicinės“ šeimos griovimo fronte. [...]

Lietuva tik formaliai yra nacionalinė, o iš tikrųjų – neoliberali valstybė. Pagrindinė neoliberalios valstybės paskirtis yra ne nacijos interesų gynimas, jos kultūros puoselėjimas, o globalios neoliberalios tvarkos (neoliberalizmo praktikos) palaikymas jos sienų apibrėžtoje teritorijoje ir neoliberalizmo ideologijos (teorijos) diegimas į jos piliečių sąmonę. [...]

Didžiausia neoliberalizmo keliama grėsmė yra sąmonės inžinierių nuolat kuriama iliuzija, kad viskas, kas vyksta, yra natūralus procesas. Kai šeimos institucijos griovėjai kalba apie tai, kad „pasaulis keičiasi“, jie kuria iliuziją, kad ši kaita yra tokia pat natūrali kaip saulės patekėjimas ryte ir nusileidimas vakare. Bet pasaulis ne tiesiog keičiasi, o yra keičiamas neoliberalizmo. Kai kalbama apie „globalią Lietuvą“, kuriama iliuzija, kad „globalizacija“, prie kurios turinti prisitaikyti (išsivaikščiodama po pasaulį) Lietuva, yra tokia pat natūrali kaip Nemuno vandens tekėjimas. Bet ši globalizacija yra ne tiesiog globalizacija [...], o neoliberali globalizacija. Kai Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas kalba apie tai, kad į ištuštėjusią Lietuvą reikia įsivežti darbo jėgos iš užsienio, susidaro iliuzija, kad Lietuvos „sodybų tuštėjimo metas“ yra toks pat natūralus procesas kaip medžių lapų kritimas rudenį. Bet, skirtingai nuo augusios pirmosios Lietuvos Respublikos – tikrąja žodžio prasme nacionalinės valstybės, nykstanti antroji Lietuvos Respublika yra ne nacionalinė, o neoliberali valstybė, savo piliečiams diegianti neoliberalią pasaulėžiūrą (kurioje vietos „tėvynei“ nėra numatyta), aptarnaujanti „laisvą kapitalo judėjimą“ ir atvira biomasės („žmogiškųjų išteklių“) srautams. Savaime suprantama, kapitalas juda ne pats savaime. Jis turi savo judintojus. Tie judintojai – konkretūs fiziniai ir juridiniai asmenys. Juos įvardijančius neoliberali propaganda paprastai apšaukia „sąmokslo teorijų“ kūrėjais.“[3]

Ar galima būti neoliberalios valstybės patriotu?

Ne, negalima. „Negalima būti patriotu valstybės, kuri yra ne „tautos namai“, o nutautintos ir savo „tapatybėse“ pasiklydusios, paskui pinigų srautus judančios biomasės „pereinamasis kiemas“. [...] Tačiau jei neoliberalizmas nėra neatšaukiama žmonijos lemtis, jei įmanoma jo alternatyva, galima mylėti neoliberalizmo – kaip prieš tai komunizmo – pavergtą tėvynę ir siekti savo valstybės išvadavimo. Einant šiuo keliu būtina atsikratyti iliuzijų. [...] Neoliberalizmo nusiaubta Lietuva bus mažesnė negu buvo komunizmo žlugimo metu. Ji bus senesnė. Bet svarbiausia – ji neturės tos milžiniškos idealizmo energijos, kurią taip ciniškai išnaudojo neoliberalios Lietuvos oligarchija. O reikės būti šalia Vokietijos, Lenkijos, Rusijos…“[4]

Taip, Rusija. Kaipgi be rusofobijos. O Lietuvoje 2017 m. – jau tik 2,8 mln. gyventojų.

„Politinė rusofobija yra neoliberalios Lietuvos valstybės pilietinė dorybė. Jos turėjimas yra dalyvavimo Lietuvos didžiojoje viešojoje erdvėje būtina (nors ne visada pakankama) sąlyga. Bet kokia rimta neoliberalios Lietuvos valstybės arba Europos Sąjungos trūkumų kritika yra toleruojama tik tol, kol kritikas viešai išpažįsta ištikimybę šiai dorybei. Priešingu atveju jis priskiriamas „penktajai kolonai“ arba vadinamas „naudingu idiotu“.[5]

2021 metai. Lietuvoje – mažiau nei 2,8 mln. gyventojų. Į makabriškos „krikščionių demokratų“ ir liberalų koalicijos (įskaitant ir neoficialų, bet realų koalicijos partnerį – socialdemokratus) revoliucinę prievartą prieš prigimtį ir tradiciją sveikoji Lietuvos visuomenės dalis atsakė „Didžiuoju šeimos gynimo maršu“. Jo himnu tapo Romo Dambrausko daina „Kelkis, Lietuva!“

„Jos gimimas liudija tai, kad Lietuvoje pagaliau gimsta tautinė ir pilietinė sąmonė, kuri į Lietuvos politinę tikrovę žvelgia taip, kaip žvelgėme tada, kai dainavome „Pabudome ir kelkimės“, „Šaukiu aš tautą“, „Laisvę“ … „Kelkis, Lietuva!“ liudija tai, kad Lietuvoje stiprėja tautinė ir pilietinė sąmonė, kuri į politinę krašto administraciją žvelgia kaip į režimą. „Nors gal rankos dar surištos, veržia „režimai“ per riešus…“ [...] Politiškai ir istoriškai – bent jau mano akimis žiūrint – svarbiausia yra tai, kad šioje dainoje teisingai įvardintas laikas, per kurį antitautinis režimas naikino ir tebenaikina Lietuvą. „Gal po trisdešimt metų mums prireikė visgi tiesos.“

Taip – trisdešimt metų. Trisdešimt „tamsos“ ir „melo“, prisidengusių „laisve“, metų. Trisdešimt neoliberalizmo metų.“[6]

Aš esu antiglobalistas, taigi – kontrrevoliucionierius.[7] Todėl stojau Maršo pusėn ir atvykau į globalistinės revoliucijos apimtą Vilnių. Kadaise Vandėja sukilo prieš revoliucinį Paryžių. Prancūzijos revoliucijos metu Vandėjoje „žmonės pirmą kartą istorijoje stojo į kovą su okultine-satanistine valdžia“. Maršas ir mitingas Vingio parke yra lietuviškoji Vandėja. „Šiandien Vandėja yra visur, kur veiksmais, žodžiais ar maldomis priešinamasi tam, kuris kadaise, prisidengęs „laisvės, lygybės, brolybės“ šūkiu, išlaisvino sukčius, iškrypimą ir beprotystę.“[8]

1 „Istoriosofinis etiudas jubiliejaus tema (1009–2009), Šiaurės Atėnai, 2009, Nr. 22–24 (944–946). 
2 „Requiem mano Rugsėjo 11-ajai“, Šiaurės Atėnai, 2012, Nr. 22 (1088).
3 „Neoliberali Lietuvos valstybė“, Respublika, 2013, gruodžio 20 d, 28 d.
4 „Kokia Lietuvos valstybės buvimo prasmė?“, Literatūra ir menas, 2014, Nr. 2 (3456).
5 „Politinės rusofobijos erškėčiai“, Šiaurės Atėnai, 2017, Nr. 15 (1271).
6 „Ką liudija dainos „Kelkis, Lietuva!“ gimimas?“, Tiesos.lt, 2021-05-08.
7 http://andriusmartinkus.lt/krikscioniska-istorijos-interpretacija—i-/mano-kontrrevoliucinis-credo-25/lt/
8 „Vandėja“, Šiaurės Atėnai, 2013, Nr. 25 (1139).

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

stasys       2021-05-26 21:10

.... štiš kaliause (paprastai jos vardo neturi) , eik savo varnas baidyti ir Norveginius skaičiuoti .

štaziui       2021-05-26 16:01

stazele, barškindama trisdešimčia norveginių savo analinėje angoje, bėk į artimiausią fondą. Skubėk, sueisi šeimininkams ir be vazelino.

Žodžio laisvė...       2021-05-26 13:34

Vakarykščiai komunistų viršūnės ir kagedistai kaip skėriai užpuolė Lietuvos turtus ir išsitąsė po savo landas.Tapo oligarchais.Turtingais milijonieriai, barstančiais tru-
pinius nuo savo stalo, lenkiantiems savo kupras už skatikus.Milijonai iš nusavintų
darbo liaudies pinigų.PVM didžiausias Europoje ir nesiruošiama mažinti.Mergšės, ,nutūpusios ministrų krėsluose, tvarkyti ūkio ir ekonomikos nežino iš kurios pusės.

fFsdfSDFsad       2021-05-26 10:53

Ačiū Dievui, kad Lietuvoje kol kas dar yra žmonių, kurie geba parašyti tokį tekstą. Gaila, kad šią svetainę turbūt skaito ne per daugiausiai skaitytojų...

Al.       2021-05-25 21:11

Visas tas, atseit, neoliberalizmas yra tik nauja perestroikinė kominterno kaukė. Iš pradžių rėkiama, kad viską sutvarkys rinka ir demokratija. Paskui tie patys žmonės netikėtai ima rėkti, kad rinka privalo būti reguliuojama. Kaip ir demokratija. Ir dabar ji vadinsis liberaliąja. Nors liberalumo bus vis mažiau. Į kur judame ? Vis ten pat - į komunizmą, į despotiją. ,,Mums Marksas ir Mao tebus už vadovą”.

stasys       2021-05-25 20:47

Jūs save autoriau labai mylite . Nors Angelė Jums ir pritaria , bet save patį cituoti blogąs įprotis . Iš tamstos teksto taip ir dvelkia ‘narsicizmu’ . Teiginiai kaip ir kiekvieno čia rašančio galima sutikti o galima ir pakritikuoti už perdėtai lakia fantazija .

Angelė       2021-05-25 19:38

Ačiū, Andriau Martinkau, už  esmę, už gilias ir pagrįstas įžvalgas. Tikiu TIESOS galia. Skaitykite visi įdėmiai ir su viltimi, kad Lietuva dar bus gyva. Teperskaito šias mintis visi Tiesos.lt skaitytojai,  kiekvienas anti-neoliberalas ir tepasiūlo savo pažįstamam neoliberalui, kuris (gal) dar neužkietėjęs melo ideologijoje, ir jo smegenys dar visai neapimti neoliberalizmo sklerozės. Mūsų klebonas nenustoja stebėtis, kad atėjo toks laikas, jog kai kurie politikai jau nebeskiria vyro nuo moters, nežino, kad šeima - tėvas, motina, dar vaikai ir anūkai. Tai kaip jie gali vadovauti šaliai. Matyt, smegenys visai užkalkėję.

Kis       2021-05-25 19:22

kam siandienine valdzia dar vadinti kazkokiu tai zodziu neoliberalais,kai kur kas paprasciau,o svarbiausiai tiksliau ir suprantamiau-nusikalteliu sindikatu,kuri butina versti ir teisti net uz tuos norus,kurie nera priimti tauta?Gal pabaikime teorijas,juk ant nosies lipa praktika,kai kelios vistos diriguojamos KGB rezidento visus vinioja i vata,net pirstekleti neleis greitu metu,nes baudos tukstantines,po ju seks kalejimai.Tai paskutinis setono sokis,ant vos gyvo Lietuveles kuno?

Jules       2021-05-25 19:20

Mus marina įslaptintieji kagebistai su savo žentais ir marčiomis, su savo plėšrių meilužių kariauna.


Rekomenduojame

Lidžita Kolosauskaitė. Antivakserės laiškas Sveikatos apsaugos ministrui

Algimantas Rusteika. Susiliejam su gamta

Ramūnas Karbauskis. Sužvėrėję, godūs ir pikti

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“ apie demografinę Afrikos bombą

Vinco Kubiliaus reportažas iš Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventės vyskupams Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Borisevičiui pagerbti

Roberto de Mattei. Pranciškus pradėjo karą, kuris baigsis Tradicijos triumfu

Nida Vasiliauskaitė. Proga kai ką sužinoti apie protingųjų protą

Vidmantas Valiušaitis. Išdavystės dienos

Ramūnas Karbauskis. Prievartos maniakai

Nida Vasiliauskaitė. Jei dar kam nors tebeatrodo, kad čia viskas – apie virusą ir saugumą, tegul skaito VGTU rektoriaus potvarkį

Česlovas Iškauskas. Veiksmas ir atoveiksmis

Tomas Baranauskas. Apie „tikėjimo mokslu“ mokslines ištakas

Goda Juocevičiūtė. Nujaučiu: kurstomos agresijos priežastis – tautos išrinktieji

Ramūnas Aušrotas. Grybavimo Lietuvoje ypatumai

Vytautas Rubavičius. Kas kaltas? – Klimato kaita…

Kun. Nerijus Pipiras. Dievo tarnas arkivyskupas Julijonas Steponavičius: neperskaitytas laiškas

Nida Vasiliauskaitė. Pandemija ir rinkimai

Dr. Rimas Jankūnas. Ką apie skiepijimo naudą sako susirgimų Covid-19 statistika?

Prancūzai protestuoja prieš naujuosius E. Macrono įvedamus žmogaus laisvių ir teisių suvaržymus

Geroji Naujiena: „Vargas ganovams, kurie pražudo ir išblaško mano kaimenės avis! – Viešpaties žodis“

Audrius Bačiulis. Dešiniosios diktatūros baigiasi demokratija – tai iš esmės dėsnis, kad taip baigtųsi kairiosios diktatūros, istorijoje nerasite

Martynas Katelynas mitinge prie Seimo „Apginkime Lietuvą!“

Nida Vasiliauskaitė  naujojoje „Lapių medžioklėje“: apie Armonaitę, ieškančią, jaunoko kvailoko vyro, kuris atsiduos už 20 eurų MAXIMA čekį

Margaritos Starkevičiūtės kreipimasis į prezidentą Gitaną Nausėdą: piliečių pasitikėjimą praradę vadovai turi atsistatydinti arba būna atstatydinti

Vytautas Rubavičius. Baltarusijos galvosūkis; geopolitika Lietuvai

Algimantas Rusteika. Rudens finalas artėja

Sekmadienį įvyks paskutiniojo mirties bausme nubausto partizano Pranciškaus Prusaičio–Lapės laidotuvės

Liepos 17 d. kviečiame į mons. A. Svarinsko Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką pagerbti arkiv. J. Steponavičių ir vysk. V.  Borisevičių

Vytautas Sinica. Kas galėtų suabejoti…

Vytautas Sinica. Žalimas prieš Konstituciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.