Istorija, Demokratija ir valdymas

Alvydas Jokubaitis. Ar demokratinei Lietuvai reikia religijos?

Tiesos.lt siūlo   2016 m. vasario 18 d. 1:15

32     

    

Alvydas Jokubaitis. Ar demokratinei Lietuvai reikia religijos?

Bernardinai.lt

Kalba, pasakyta Ateitininkų Valstybės atkūrimo dienos labdaringame pokylyje

Dabartinė Lietuvos Respublika nuo 1918 metų vasario 16 dieną atsiradusios respublikos stipriai skiriasi savo požiūriu į religiją. Tarpukario Lietuvos valstybę sukūrė į Dievą tikintys ir kelią į bažnyčią nesunkiai randantys žmonės. Šį faktą mėgsta pabrėžti dabartiniai ateistai, tačiau neturime mokslinių įrodymų, todėl galimos vien tik filosofinės spekuliacijos. Šiandien nekalbama apie religijos reikšmę nepriklausomai Lietuvos valstybei. Tačiau 1918 metų nepriklausoma Lietuvos valstybė yra vienas iš katalikų vyskupo Motiejaus Valančiaus veiklos padarinių. Valančius nekalbėjo apie nepriklausomą Lietuvos valstybę, todėl negali būti vadinamas moderniosios lietuvių tautos tėvu. Tam trukdo jo religinis luomas. Dabartinei Lietuvos valstybei sunku savo kūrėju pripažinti katalikų vyskupą. Tai svarbi lietuvių kultūrinės savivokos permaina. Didysis kaimo žmonių sielų ganytojas negali būti pripažintas politiniu tautos kūrėju, nes buvo religinis autoritetas. 1883–1918 metais veikusios dvi lietuvių inteligentų kartos sukūrė savo naujus autoritetus. Dar naujesnius autoritetus sukūrė pokomunistinė Lietuva. Valančius kartais vadinamas didžiuoju, bet tautos tėvu pripažįstamas niekada panašaus prilyginimo nesulaukęs Jonas Basanavičius. Tai dabar sakoma ne norint sukritikuoti Basanavičių. Tuščia vaikytis mūsų šiandienos menkystų samprotavimų apie didžiuosius. Norisi tik pasakyti, kad pirmoji Lietuvos Respublika buvo katalikų, o plačiau – į Dievą tikinčių žmonių kūrinys. Katalikų Bažnyčios savivalda, struktūros bei ryšiai su plačiąja visuomene, ypač žemiausiais jos sluoksniais, tapo lietuviškosios demokratijos kūrimo pagrindu. Lietuvos Katalikų Bažnyčia buvo vienintelė organizacija, pajėgusi organizuotai kurti demokratijai reikalingą žmonių bendrumą. Šie samprotavimai gali sukelti ateistų ir agnostikų pasipiktinimą, tačiau istorijos nereikėtų perrašyti pagal dabarties įsitikinimus – tarpukario Lietuvos valstybės nesukūrė ateistai. Tai įrodyti daug lengviau, negu priešingą dalyką. Pokomunistinė Lietuva yra perėjimo nuo mokslinio komunizmo ir mokslinio ateizmo prie demokratijos kūrinys. Šiuo atveju ateistų ir agnostikų nuopelnai yra daug didesni.     

Lietuviai lig šiol iki galo nesupranta moderniojo nacionalizmo ir demokratijos ryšio. Nemažai daliai liberalų ir socialistų atrodo, kad tai du visiškai nesuderinami dalykai. Feodalinių prietarų neatsikratęs Mykolas Römeris tarpukario Lietuvoje įtvirtino klaidingą tautinės valstybės sampratą. Jo nuomone, valstybė turi būti suvokiama kaip grynai teritorinis darinys, nesutampantis su tautos ribomis. Modernieji nacionalistai buvo kaltinami, kad šiam dariniui primetė kultūrinį turinį. Römeris negalėjo susitaikyti su tuo, kad valstybė tapo tautos kaip kultūrinio darinio organizavimosi ir politinio mąstymo principu. Kitais žodžiais tariant, jam nepatiko, kad valstybė sujungė tautos kultūrą ir politiką. Jo nuomone, modernusis nacionalizmas iškreipia valstybę, kuri turi būti aukščiau tautos. Tai klaidingas ir šiandien pakeliui į Europos Sąjungą dažnai kartojamas įsitikinimas, neatitinkantis Lietuvos istorijos faktų. Valančiaus Žemaičių vyskupija rodo, kad lietuviai negalėjo nacionalizuoti valstybės, kaip apie tai kalbėjo Römeris, nes jos tiesiog neturėjo. Tautinė valstybė privalėjo įgyvendinti vieną išankstinę sąlygą – liaudis turėjo tapti tauta. Pirma teritorija, kurią lietuviai nacionalizavo, buvo ne valstybė, o vyskupija. Net jeigu tai ir nepatinka daugeliui dabartinių lietuvių, būtina pripažinti, kad modernioji lietuvių tauta atsirado Žemaičių vyskupijos ribose. Nėra jokio pagrindo kalbėti apie Römerio minimą teritorinės valstybės nacionalizaciją. Pirmiau reikėjo sukurti tautą, ir Valančiaus nuopelnus šiame darbe sunku pervertinti. XIV a. Lietuva su Lenkijos pagalba įžengė į katalikiškų tautų šeimą. Valančiaus Žemaičių vyskupija tapo pagrindine tarpininke, padėjusia ištrūkti iš lenkų kultūros įtakos. Žemaičių vyskupija yra pirma politinio gyvenimo forma, kurią lietuvių tauta apčiuopė po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Gali būti, kad be Katalikų Bažnyčios atramos lietuvių tautinis sąjūdis niekada nebūtų peržengęs nepriklausomos valstybės slenksčio. Tai rimta alternatyvios istorijos hipotezė.

Kita Römerio filosofinė klaida susijusi su požiūriu į nacionalizmo ir demokratijos santykį. Jo žodžiais, „iš tikrųjų su demokratija ir demokratiniu mokslu nacionalizmas yra nesuderinamas“. Römeris manė, kad nacionalizmas demokratiją pakeičia „nacional-demokratija“. Šis įsitikinimas taip pat prieštarauja Valančiaus vyskupijos patirčiai. Žemaičių vyskupas sąmoningai atsigręžė į tuos, kurie buvo tikrasis demos, t. y. liaudis. Neįmanoma kalbėti apie demokratiją pirmiau nesukūrus demos. Net ir tiesiogiai nekalbėdamas apie demokratiją, Valančius Lietuvos valstiečiams padėjo surasti savo kultūrinį bendrumą, kuriuo jie galėjo dalytis kaip žmonės, o vėliau ir kaip piliečiai. Liaudis tapo tauta. Römeris nesuprato, kad prieš pradedant kalbėti apie demokratiją pirmiau reikia rasti kultūrinį tapatumą turintį demos. Nacionalistai tai vadino „tautos dvasios“, „tautinės individualybės“ ar „tautinės kultūros“ paieškomis. Naujai besiformuojanti lietuvių tauta atliko demokratijos subjekto vaidmenį. Demokratinės Lietuvos iškilimas į muziejų atidavė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Senoji bajorų tauta iš esmės skiriasi nuo moderniosios lietuvių tautos. To nesugeba suprasti dabartiniai lietuviai, kurie lig šiol aiškiai neskiria Vasario 16-osios ir Liepos 6-osios minėjimų. Kilometrinės trispalvės ištiesimas karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną tai lyg prieš monarchiją nukreiptų dainų dainavimas per karalių nuopelnų valstybei minėjimo dieną. 

Lietuviai katalikai, dėl jų būtinai pripažįstamo Romos popiežiaus autoriteto, yra ne tik demokratai, bet ir slapti monarchistai. Keista, kaip to lig šiol nepastebėjo ir popiežiaus, ir monarchijos nemėgstantys liberalai. Valančius demokratinės visuomenės pagrindus formavo pats nebūdamas politinės demokratijos šalininkas. Naujosios lietuvių tautos kultūrinė ir politinė mobilizacija savo pradiniame etape vyko religijos pagrindu. Tapdami kovos už savo religinį tikėjimą dalyviais, Valančiaus valdytos vyskupijos gyventojai stiprino savo tautinę savivoką. Atsirado nauja politinės lygybės samprata, iš esmės besiskirianti nuo Abiejų Tautų Respublikos politinės lygybės supratimo. Valančiaus kova už katalikų tikėjimo laisvę peraugo į tautinio atgimimo sąjūdį. Römeris klysta sakydamas, kad nacionalizmas prisitaikė prie demokratijos. Viskas buvo atvirkščiai – demokratija prisitaikė prie nacionalizmo. Jeigu lietuviai nebūtų sukūrę naujos tautos, nebūtų atsiradusi ir nauja demokratija. Tauta yra būtinas moderniosios demokratijos elementas. Tik susiformavus lietuvių tautai, abstrakti demos sąvoka įgavo konkretų kultūrinį turinį. Paaiškėjo, kur galima brėžti save valdyti sugebančio politinio suvereno ribas. Buvo surastas naujas valstybę vienijantis pagrindas, prieštaraujantis tiek Abiejų Tautos Respublikos, tiek Rusijos imperijos politinio suvereniteto sampratai.

Net ir nekalbėdama apie demokratiją, ir net oficialiai būdama jos kritike, Lietuvos Katalikų Bažnyčia XIX a. buvo pagrindinė visuomenės demokratizaciją skatinusia jėga. Modernioji 1918 metų Lietuvos tautinė valstybė yra katalikiškos visuomenės kūrinys. Žvelgiant iš šalies, galima pamatyti, kad visiškai prieš savo egoistinius interesus Katalikų Bažnyčia atvėrė kelią savo didžiausiems oponentams. Niekas šiandien taip stipriai nemeta kultūrinio iššūkio religijai kaip liberaliosios demokratijos šalininkai. Revoliucija eilinį kartą ryja savo vaikus. Atitrūkdama nuo religijos, dabartinė lietuvių tauta atitrūksta nuo ją išauginusios kultūros. Pažvelgus į dabartį, moderniajai Vakarų demokratijai būdingas pasitikėjimo ir nepasitikėjimo religija mišinys. Galima kalbėti apie dvi skirtingas demokratijos ir religijos santykių formavimo tendencijas. Vienai būdingas pasitikėjimas, o kita grindžiama nepasitikėjimu. Dabartinės Vakarų visuomenės neįsivaizduojamos be įtampos tarp religijos ir demokratijos. Ateistai turi pagrindą nepasitikėti tikinčiųjų pareiškimais apie ištikimybę demokratijai, nes tai rodo jų ankstesnių laikų dokumentai, o tikintieji abejoja dėl kai kurių šios santvarkos aspektų. Net ir rodydami simpatijas demokratijai, jie kritikuoja ją lydinčius moralinius reiškinius. Tarp demokratijos ir religijos stovi nesutarimai, pasirodantys ginčuose apie šeimą, santuoką, abortus, homoseksualizmą, eutanaziją ar masinę kultūrą.

Liberalioji demokratija yra grindžiama tam tikromis metafizinėmis prielaidomis. Modernioji demokratinė tauta yra mąstoma pagal tą patį principą kaip moderniųjų deistų ir panteistų dievas. Nesunku pastebėti, kad tiek moderniojo mokslo tyrinėjama gamta, tiek demokratinė tauta yra suvokiamos kaip savaime susitvarkantys dalykai, be kokių nors nuorodų į transcendentinį Dievą. Šį įsitikinimą gerai iliustruoja garsusis demokratijai apibūdinti taikomas posakis vox populi, vox dei. Juo norima pasakyti, kad demokratinės visuomenės piliečiai gali veikti kaip sau pakankamas dievas. Vieninteliu nepajudinamu autoritetu moderniesiems demokratams yra tautos arba liaudies valia, struktūriškai panaši į panteistų su gamta tapatinamą dievą. Skirtingai negu monarchijai, demokratinei santvarkai nereikia religinės legitimacijos. Demokratinis panteizmas religiją siekia išstumti iš visuomenės gyvenimo. Demokratinės visuomenės piliečiai nori paklusti tik savo pačių išleistiems įstatymams ir Dievą suvokia kaip nepageidautiną moralinės autonomijos suvaržymą. Tikintieji į viską žvelgia kitaip. Jie savo ryšio su Dievu nesuvokia kaip moralinės autonomijos suvaržymo. Priešingai, Dievas aiškinamas kaip jų laisvės pagrindas. Demokratinis politinis režimas gina tikinčiųjų teises, bet bijo religiją prisileisti pernelyg arti, kad ji nepretenduotų į visuomenės dvasinio ugdytojo vaidmenį. Politinis religijos sureikšminimas prieštarauja liberaliosios demokratijos prigimčiai. Aukščiausiu demokratijos autoritetu yra ne Dievas, bet tautos valia. Demokratinės visuomenės piliečiai gali rinktis gyvenamąją vietą, profesiją, atstovus parlamente ir religiją, bet būtinai privalo paklūsti tautos valiai. Net tais atvejais, kai religija yra koks nors išskirtinis demos arba tautos tapatumo pagrindas, ji suvokiama kaip kažkas žemesnio, negu tautos valia. Demokratinės visuomenės piliečiai viską nori formuoti žmogaus valia, be nuorodų į Dievą.

Liberalioji demokratija pagrįsta prielaida, kad šiai santvarkai nereikia religijos, kaip ją papildančio ir palaikančio veiksnio. Liberalioji demokratija nėra nukreipta prieš religinius žmonių įsitikinimus, bet priešingai – dažnai gina jų išpažinimo laisvę. Kartu šios politinės santvarkos žmonės religijos nesuvokia kaip būtino elemento. Demokratija veikia remdamasi grynai politiniais principais, be nuorodų į Dievą. Religija suvokiama kaip piliečius skiriantis, o ne jungiantis veiksnys. Nuo Apšvietos laikų demokratai filosofiją suvokia kaip pranašesnę už teologiją. Jie mano, kad filosofai yra tikrieji demokratijos sąjungininkai, o teologija yra privatus kiekvieno piliečio reikalas. Veikalo Apie demokratiją Amerikoje autorius Alexis de Tocqueville‘is išgarsėjo samprotavimais apie religijos ir demokratijos sąjungos būtinybę. Jis siūlė į demokratiją žiūrėti kaip į neišvengiamą Vakarų visuomenių raidos etapą, Dievo valios apraišką ir krikščioniškos kilmės dalyką. Jo nuomone, demokratija negali išsilaikyti ant savo kojų: „kokiai nors religijai giliai suleidus šaknis į demokratiją, nevalia jos rauti; priešingai, reikia kruopščiai puoselėti kaip patį brangiausią aristokratijos paveldą“. Tai primena Ernsto Wolfgango Böckenförde‘o argumentą, kad demokratija negali išsilaikyti ant savo kojų, be nedemokratinių laikų moralinių įsitikinimų. Tarp neigiamų demokratijos aspektų Tocqueville‘is nurodo moralinių hierarchijų nykimą, materialinės gerovės pomėgį, egoizmą, abejingumą visuomenės reikalams ir istorinės savivokos nykimą. Jis siūlė paprastų žmonių tikėjimą į Dievą saugoti kaip svarbų ir nepakeičiamą aristokratijos laikų palikimą.

Net patyrę Tocqueville‘io kūrybos tyrinėtojai dažniausiai nepastebi vieno svarbaus veikalo Apie demokratiją Amerikoje skyriaus, pavadinto „Apie amerikiečių filosofinį metodą“. Šiame skyriuje Tocqueville‘is sako, kad amerikiečiai neskaito Descarteso veikalų, bet vadovaujasi jo filosofiniu metodu. Jis net ryžtasi apibendrinti, sakydamas, kad Descarteso filosofinis metodas yra „demokratinis metodas“. Tai reiškia, kad demokratinė visuomenė ir valstybė grindžiamos tam tikromis filosofinėmis prielaidomis. Arba, pažvelgus iš kitos pusės, galima sakyti, kad Descarteso metodologinės pažiūros suaugusios su tam tikra socialine ir politine tvarka. Net neskaitydami filosofinių veikalų, demokratinės visuomenės piliečiai mąsto kaip dekartininkai. Tocqueville‘is nesuvokė demokratijos ir religijos nesuderinamumo masto. Carlo Schmitto žodžiais, „demokratinis mąstymas sukasi apie imanencijos idėją. Bet koks nutolimas nuo imanencijos paneigia šio mąstymo tapatumą. [...] demokratinės valstybės valdžia turi būti išvesta iš tautos ir jos negali judinti nei asmuo, nei kažkas anapus arba virš tautos“. Šis Schmitto pastebėjimas verčia atmesti Tocqueville‘io pastangas religiją paversti demokratinę visuomenę formuojančiu veiksniu. Ši visuomenė vadovaujasi religijai svetimu ir ją pamažu išstumiančiu filosofiniu metodu. Skirtingų konfesijų atstovai negali susitaikyti su mintimi, kad demokratijos metodas yra Poncijaus Piloto reliatyvizmo metodas.

Šiandien jau galima matyti, kad tautinė valstybė švelnino krikščioniškosios tautos praradimo problemas. Nesunku pastebėti, kad tarp vis labiau matomo dabartinio tautos nykimo ir sekuliarizacijos yra ryšys. Tautinis sąjūdis reikalauja tikėjimo, bet jo filosofija yra pastatyta ant mokslo ir istorizmo pamatų. Tai sukuria didelį moderniojo nacionalizmo paradoksą – tautą norima padaryti metafiziniu principu, bet kartu viskas suvokiama pagal pagrindinio metafizikos oponento – mokslo – kanonus. Mokslininkais tapę modernieji nacionalistai negali paaiškinti, kodėl tauta yra viešpats. Jie tiki mokslu, bet nori kažko daugiau negu mokslas. Šį „daugiau“ galima apibūdinti kaip metafizikos ir teologijos ilgesį. Dabartinės tautinės valstybės problemos sugrąžina prie proto ir tikėjimo santykio klausimo. Atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad tauta reikalauja tikėjimo, o ne tik mokslinio mąstymo. Tautinio atgimimo sąjūdžiai nuo pat savo atsiradimo pamėgdžiojo religinius sąjūdžius, ir būtent tai juos padarė priklausomus nuo religinio tikėjimo permainų. Nacionalistai toliau bando pamėgdžioti religinio mąstymo tradicijas, bet tai žlugdo politinio gyvenimo sekuliarizacija. Praradę ryšį su religija, tautiniai sąjūdžiai neatlaiko dekartiško protestantizmo naštos. Mokslinis mąstymas ir istorizmas griauna tautinei valstybei būtiną metafizinį mąstymą. Religijai atsidūrus demokratinės visuomenės gyvenimo pakraštyje, tikėjimas tauta patiria rimtus iššūkius.

Mokslinis pasaulio supratimas išstūmė religiją ir teologiją, kartu pakeisdamas kitas tikėjimo formas, įskaitant tikėjimą tauta. Vadovaujantis mokslinio tyrimo metodais, niekada nebūtų kilusi mintis apie tautinę valstybę. Nacionalistai susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir teologai. Tiek vieni, tiek kiti yra priversti įrodinėti, kad kalba apie kažką realaus, o ne fikcijas. Mokslininkų įprotis į viską žiūrėti kiekybinių parametrų akimis skirtumus tarp tautų padarė panašius į skirtumus tarp Coffea arabica ir Coffea robusta. Tai sukuria tikėjimo tauta problemų. Nelieka moralinio autoriteto, kuriam rimtai būtų galima pareikšti ištikimybę. Praradusi religinį autoritetą, demokratinė visuomenė sugeba sukurti tik trumpalaikius moralinio autoriteto surogatus. Kiekvienas demokrato žodis yra toks pat vertingas, kaip ir jo neigimas. Teiginį teisingą padaro ne jo pagrindai, bet manipuliacijos žmonių valia. Demokratinės visuomenės pilietis šiandien jau nenori būti nei graikas, nei žydas, nei krikščionis. Dar mažiau jis nori būti lietuvis. Pradeda aiškėti, kad moderniosios demokratijos žmogus nori būti be tėvynės, valstybės ir tikėjimo. Tikras atvirumo viskam simbolis. 

Apie tai netinka kalbėti Vasario 16-ąją, tačiau tai būtina, nes kitaip šios prasmingos šventės gali nelikti. Demokratijai reikia teologijos. Pašalinus Dievą, sunkiai išsilaiko tikėjimo reikalaujanti tauta ir demokratija. Į klausimą, „ar Bažnyčia turi kištis į politiką?“, vietoj demokratams įprasto „ne“ reikia vis drąsiau bandyti sakyti „taip“. Tik būtina išsiaiškinti, kaip tai galima padaryti demokratiškai. Lietuviai be krikščionybės tampa barbarais. Jie yra buvę pagonys, tačiau jų pagonybė nebuvo graikiška ar romėniška. Atėnų, Jeruzalės ir Romos dvasia lietuvius pasiekė per krikščionybę. Pastarosios uždarymas privataus gyvenimo ribose, kaip tai dabar norima padaryti, lietuvius ir vėl sugrąžintų prie pagonybės. Tačiau dabar neįmanoma senoji pagonybė, apie kurią kalba kai kurie mūsų romantikai. Mokslas ir technika taip stipriai pakeitė gamtą, kad uždaryti visi keliai į rimtą tikėjimą ja. Atsisakius Atėnus, Jeruzalę ir Romą vienu kartu lietuviams davusios krikščionybės, lieka tik barbarybė. Smūgiuojant į krikščionybę, Lietuvoje smūgiuojama ne tik į ją, bet ir į Atėnus, Romą bei Jeruzalę. Tai žinojo Stalinas, tai žino ir dabartiniai politikai, tik nieko negali pakeisti.

Pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjungoje teisės valdymas vis labiau tampa svarbesnis už jį sukūrusias tautas. Teisinės valstybės šalininkai mano, kad teisė turi pakeisti tautą kaip politinį suvereną. Tai prieštarauja Lietuvos ir kitų Vidurio ir Rytų Europos tautų patirčiai. Šio regiono tautos susiformavo ir išliko tik saugodamos savo kolektyvinį tapatumą. Vakariečiai bando įtikinti, kad tauta yra asmeninės, o ne politinės reikšmės dalykas. Tai prilygsta demokratijos atskyrimui nuo tautos ir perėjimui prie teise grindžiamos imperijos. Tarytum numatydamas dabartines diskusijas, pranašas Izaijas sakė:

Vargas tam, kurs bylinėjas su savo Kūrėju,
                                        būdamas šukė tarp žemės šukių!
                                        Argi molis sako puodžiui: „Ką tu iš manęs darai?“
                                                                        Izaijo knyga, 45:9

Vidurio ir Rytų Europos tautos šiandien kol kas negali patikėti, kad žmogus gali bylinėtis su savo Kūrėju, kad individas yra aukščiau už tautos suverenitetą. Mūsų kolegos iš Vakarų mąsto priešingai. Jie tikrų revoliucionierių dvasia ryžtasi ekstravagantiškai minčiai, kad molis gali mokyti puodžių. Jie eilinį kartą yra pažangūs ir bando sukurti naują pasaulį. Tačiau vis labiau iškyla klausimas: ar jie iš tikrųjų išmintingi? Ar nereikėtų įsiklausyti į Vidurio Europos tautų kovos už laisvę ir demokratiją patirtį? Mes esame Europos kultūros dalis, tačiau turime savo iškentėtą požiūrį į suverenitetą, laisvę ir demokratiją. Mūsų 1918 metų valstybės tėvai kūrėjai turi pagrindą mumis nusivilti. Pokomunistinės Lietuvos žmonės savo laimėjimus pirmiausiai sieja su politika (liberaliąja demokratija, Europos Sąjunga ir NATO). Tarpukario Lietuvos piliečiai mieliau kalbėtų apie kultūrą ir dvasią. Jeigu tartume, kad dabartinė Lietuva kai kuriais atžvilgiais yra kaip Jeronimo Boscho paveikslas „Žemiškųjų malonumų sodas“, turėtume pripažinti, kad mums reikia kažko daugiau negu politika. Tocqueville‘is sakytų, kad reikia religijos, tačiau tai dabar yra kaip garsusis suklupimo akmuo. Tai, kas pirmajai Lietuvos Respublikai buvo pirmaeilis dalykas, antroji nustūmė į pakraštį. Nepakeitus požiūrio į demokratijos ir religijos santykį, sunku tikėtis Lietuvos dvasinio gyvenimo atsinaujinimo. 

Bernardinai.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Raigerdas       2016-02-21 11:27

Vakar parašiau komentarą apie marksistinį psichiatrijos ir psichologijos tikėjimą, o šiandien, prašom, atsirado Delfyje straipsnis “F-63.9: ši sunkiai numaldoma trauka prilygsta priklausomybei nuo narkotinių medžiagų”. Ir kas tas “F-63.9”? Pasirodo, kad tai meilė. Meilė psichologui yra sutrikimas. “Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) meilę įtraukė į ligų sąrašą ir suteikė jai kodą F-63.9.” - taip rašoma straipsnyje. Kol Lietuvoje humanitarinių mokslų mokslininkai priešpastatinėja krikščionybę pagonybei ir bando įrodyti, kuri iš jų yra pasenusi, kuri pašvinkusi, ir kurios jau dėti ant stalo nebegalima, nes gali apsinuodyti, marksizmo pasekėjai psichologai ir psichiatrai toliau dirba “etikečių klijavimo srityje”. Ir “žymusis” Dainius Pūras Lietuvos bioetikos komiteto puslapyje duoda įvertinimą PSICHIATRŲ BIBLIJAI:  “XX amžiaus II pusėje buvo ne kartą bandyta moksliškai apibrėžti psichikos sutrikimų diagnostikos kriterijus. Amerikos psichiatrų asociacijos iniciatyva sukurta DSM klasifikacija (šiuo metu galioja DSM-IV variantas) yra nemažas žingsnis į priekį šia kryptimi, nors toli gražu neišsprendžia visų problemų”. D. Pūras nepamiršo ir Sovietinių laikų:“Verta prisiminti pamokančią ir iki šiol skirtingai interpretuojamą Maskvos psichiatrijos mokyklos klestėjimo istoriją, kuomet išplėstos šizofrenijos diagnostikos ribos sudarė prielaidas valstybei spręsti totalitarinei santvarkai nepaklūstančių piliečių (disidentų) problemą, pasinaudojant oficialiąja psichiatrija. Iki šiol diskutuojama, ar šizofrenijos diagnozė tokiais atvejais buvo nustatoma dėl represinių struktūrų spaudimo, ar tai buvo tuomet vyravusių diagnostikos požiūrių įtaka klinikinei praktikai. Antrąją hipotezę paremtų pastebėjimas, kad ir paskutiniame amžiaus dešimtmetyje, pasikeitus politinei situacijai, buvusiai Sovietų Sąjungai priklausančių valstybių psichiatrijoje išliko tendencija itin subjektyviai vertinti nepriimtiną ar “sveiku protu” nesuvokiamą elgesį kaip galimą psichikos ligos pasireiškimą”.
Ar kas nors skaitėte nors vieną mūsų mokslininko straipsnį apie PSO? Vikipedijoje rašoma:“Pasaulio sveikatos organizacija (PSO, angl. WHO – World Health Organization) – tai Jungtinių Tautų Organizacijos padalinys. Organizacija įkurta 1948 m. balandžio 7 d., pagrindinė būstinė Ženevoje”. O kas ją įkūrė? Ar yra nors vienas mūsų humanitarijų straipsnis apie PSO? Nėra, nes jie “stovi po medžiu” ir “nemato”, kad tai yra planingai daromas poveikis visoms valstybėms, bet pirmiausia politikams. Kol vyksta ginčas tarp krikščionių, pagonių ir musulmonų dėl to, kuriuos Dievas labiau myli, PSO vis tobulina “etikečių pavadinimus”, kad psichologai su psichiatrais (dvasios inžinieriais, kaip jie kartais save vadina) turėtų kuo daugiau klientų ir pacientų. Taigi, jeigu jūs įsimylėjote, tai žinokite, kad jau esate potencialus klientas pas psichologą arba pacientas pas psichiatrą. Ir juos nedomina ar jūs esate katalikas, pagonis ar musulmonas, nes vienodai visiems bus kabinama etiketė su kodu F-63.9. Įdomu, kad Rusijoje iš mokyklų paskutiniu metu buvo atleista apie 1500 psichologų. 

 

Raigerdas>hmm..       2016-02-21 0:16

Tai dabar reziumė būtų sekanti prie žemiau parašytų komentarų:
1) Mokslas neatsako į žmogui kylančius klausimus, todėl religija yra būtinas gyvenimo pagrindas, nes religija sukuria žmogui įvaizdį, kad žmogus nėra ta beždžionė, nors jos genų žmogus turi net 99%. Psichiatrijos ir psichologijos idėja yra būtent tokia, kad žmogus yra beždžionė. Ir ką pasiekė šios “mokslo” sritys? Daugiau nei per 100 egzistavimo metų psichologija nesugeba padėti išsikapanoti alkoholikui iš tų spąstų, į kuriuos jis pateko. Štai jums ir šito marksistų TIKĖJIMO, KAD ŽMOGUS YRA BEŽDŽIONĖ rezultatai. O psichiatrija tapo valdžioje sėdinčiu instrumentu, kad susidoroti su jiems neįtikusiais, o dabar psichiatrija atstovauja tik farmagigantų interesus.
2) Autorius rašo apie krikščionybę ir kokios problemos laukia, jeigu mes sutelksime daugiau dėmesio į pagonybę, tačiau jis visiškai nutyli apie valstybinę religiją, kuri pasivadino mokslu, - tai psichologija ir psichiatrija. Nes tikėjimas šitomis šakomis, kaip mokslo sritimis, nublokš mus į tokio lygio supratimą apie žmogų, kuris buvo XX amžiaus pradžioje. Autoriui, galimai, reikėtų pasidomėti, kiek pas mus gyventojų kramsnoja įvairius antidepresantus ir psichotropinius vaistus. Gal,tada reikėtų išbandyti visiems humanitarinių mokslų daktarams tuos antidepresantus ir po to patikrinti jų IQ. O gal pas jų pagerės intelektas? Ką gali žinoti? Tada, be abejonės, visiems humanitarinių mokslų daktarams reikėtų skirti Nobelio premiją ir apdovanoti visomis įmanomomis mūsų šalyje egzistuojančiomis premijomis.
3) Pagonybės niekintojai neturėtų už tai gauti valstybinio išlaikymo. Taip pat neturėtų būti kuriami tokie projektai iš valstybinių pinigų, kaip tai padarė Kubiliaus vyriausybė, kuri užsakė Saulėlydžio komisijai atsakyti į klausimą, kokios gi yra pagrindinės žmogaus vertybės. Kadangi komisijoje buvo nemažai verslininkų, tai parašė A.Kubiliaus vyriausybei, kad tai žinojimas. Taip, bet ar tam reikėjo Saulėlydžio komisijos tyrimo? Ar čia ne komedijos, kai į šį klausimą Žmonijos Išminčiai atsakė prieš 8-10 tūkstančių metų. Ir pirmas rašytinis kūrinys buvo VEDOS, o šis žodis reiškia ne ką nors kitką, o žinojimą. Bet pas mus priimta brukti visoje Švietimo sistemoje, kad pagrindinė vertybė yra tikėjimas. Tikėjimas be žinojimo paverčia žmones pamišėliais. A. Einšteinas teisingai pasakė: religija be mokslo yra akla, o mokslas be religijos yra šlubas. Religijos Dievo interpretacijose nuėjo skirtingu keliu: vienos labiau žinojimo ir pažinimo keliu, kitos labiau tikėjimo keliu. Ir viena iš jų buvo krikščionybė, kuri degino ant laužo ne ką nors kitką, o mokslininkus. Ar tai ne barbariškumas, gerbiamas autoriau. O dabar taip vadinami “musulmonai” kerta galvas krikščionims. Ar tai ne barbariškumas? Ir tai vyksta dabar XXI amžiuje, ir tai gali įvykti rytoj, o jūs mums aiškinsite, kokia barbariška yra pagonybė?

Raigerdas>hmm..       2016-02-20 23:21

Dar pridedu prie žemiau rašyto komentaro. Ar reikalingas žmogui Dievas? Taip, be abejonės, nes ten kur jo nėra, atsiranda savi dievai: Leninas, Stalinas, Hitleris, Kim Ir Senas, Mao ar koks nors žmogėdra Pol Potas, arba net Romos Imperatorius, nes už jo valdžią nieko aukščiau nebuvo. Tiesa, kai Romos Imperija tapo Šventąja Romos Imperija, tai Imperatorius jau buvo Dievo įpėdinis žemėje, o vėliau tą titulą perėmė Romos Popiežius, kaip ir visą valdžią Europoje perėmė Katalikų bažnyčia. Kas iš to išėjo mes matome: Lietuvoje buvo sunakinta pagonių religija, o sunaikinus pagonybę, ji be abejonės nebesivystė, kaip vystėsi krikščionybė, o pati Lietuva buvo nutrinta nuo žemėlapio, nes tapo Rusijos provincija. Jeigu priimti tą Teizmo pozicją, tai Dievas Rusiją labiau myli, nei Lietuvą. Tačiau, gerai, kad yra tas dvasinis žmogaus pasaulis, nes jis turi gana aukštos prabos dėsnius, ir vienas iš jų byloja, kad net sunaikinus tautą fiziškai, ta dvasia neduoda ramybės naikintojams. Todėl Lietuvoje, nori to, ar nenori krikščionis, bet pagonybės dvasia nemirs, kaip ir nemirs tikėjimas į Kristų, nes jis taip pat buvo nužudytas. Barbarai yra ne pagonys, kaip tvirtina autorius, o barbarai yra Stalinas ir jo pasekėjai, nes jie tikėjo, kad sunaikinus žmogų fiziškai, nebėra ir tos problemos. Kriminalai mąsto būtent taip. Ir be Dievo mūsų lauktų žiaurios kriminalinės valdžios. Kartais matau, kaip pagonys kartais teisinasi prieš krikščionių puolimą, kad pagonys neturi vieno Dievo. Nereikia teisintis, nes tai ne krikščionių reikalas, kiek Dievų turi pagonybė. Krikščionybės iš viso dar nebuvo ant šios žemės, o lietuviai jau žinojo, ką reiškia žodis Dievas, nes sanskrito kalboje jau buvo žodis DEVAS, kuris reiškė skaistų spindesį, taip turėjo reikšmę ir išmintingas. Galimai Vilniaus Universitete humanitarinių mokslų profesoriai net nebando suprasti, kad žmogus negali gyventi be idealo. Žmogaus dvasia yra idealiai tobula, bet mūsų tautiniai profesoriai (išskyrūs gerbiamą profesorių Jurgį Brėdikį) net nesugeba įvertinti tokio akivaizdaus fakto, kad visų kompiuterių veikimo principas yra paimtas, mokantis iš žmogaus sugebėjimo mąstyti ir iš gyvojo organizmo sugebėjimo kaupti patirtį savo atmintyje. Ir dėl šitų atsilikusių profesorių jaunimas negauna jiems gyvybiškai svarbių žinių apie žmogų, apie religiją, apie valdymą, ir svarbiausia apie tai, kad technikos vystymasis negali eiti pirmiau dvasinio žmonių išsivystymo. Dvasinis vystymasis turi eiti visada pirmiau technikos dalykų, nes dvasia yra milijardų milijardus kartų aukštesnė substancija, nei bet kokia žmogaus sukurta technika. Ir šito santykio pažeisti nevalia, nes kitaip gyvensime kaip Šiaurės Korėjoje arba Rusijoje.

Raigerdas>hmm..       2016-02-20 22:35

Pratęsiant žemiau parašytą komentarą tikėjimo tema, reikėtų pabrėžti labai svarbų dalyką: žmogaus esmių esmė yra tikėjime. Todėl, nėra kitos tokios srities, kur tiek daug būtų spekuliacijų šia tema. Akivaizdu, kad žmogus negali gyventi be tikėjimo. Nori nenori, bet jis vis vien į kažką tai tiki. Todėl tai turi būti visiškai laisvas žmogaus pasirinkimas, bet su tuo nesutiks krikščionis, nes jeigu tu netiki į Kristų, tu jau esi priešas. Panašiai elgėsi ir Leninas: „Kas ne su mumis, tas prieš mus“. Todėl iki pat šiandien krikščionis išsako savo neapykantą mūsų pagonims. Šio straipsnio autorius net nesiekė pasakyti nieko naujo, nes jo pagonybės suvokimas yra toks primityvus, kad seniai neteko tokių dalykų skaityti: „Pastarosios uždarymas privataus gyvenimo ribose, kaip tai dabar norima padaryti, lietuvius ir vėl sugrąžintų prie pagonybės.“ Ir toliau jis rašo: „Tačiau dabar neįmanoma senoji pagonybė, apie kurią kalba kai kurie mūsų romantikai. Mokslas ir technika taip stipriai pakeitė gamtą, kad uždaryti visi keliai į rimtą tikėjimą ja. Atsisakius Atėnus, Jeruzalę ir Romą vienu kartu lietuviams davusios krikščionybės, lieka tik barbarybė“.  Na, žinote, čia jau ne daugiau nei vienuoliktoko rašinėlis apie pagonybę. Terapiniu poveikiu žmogaus dvasiai, pagonybė pranoksta krikščionybę tūkstančius kartų ir jos tikėjimas, kad augmenija ir įvairūs gyviai taip pat turi tos dvasios kruopelytę, tačiau neturi tokios, kokią turi žmogus išliks tiek, kiek išliks gyvoji gamta. Gamta vystėsi evoliucijos keliu milijardus metų. Ir tai, ką mes matome gamtoje yra milijardų metų kūryba. Taigi, autorius nesupranta tikėjimo esmės, nes jis tikėjimą priima už tokį primityvų tikėjimą, kai vaikas pamato saldainį, tai jis tiki, kad jis bus saldus. Jam duoda tą saldainį, „na taip, jis tikrai saldus, kaip aš ir galvojau“ - galvoja vaikas. Autorius net nesuvokia pačio žmogaus, nes žmogui tikėjimas yra svarbus kaip tikėjimas, nes jūs nerasite religijos, kurioje nebūtų mistinių dalykų.

Raigerdas>hmm..       2016-02-20 21:58

Matote, gerbiamasis, su religiniais fanatikais diskutuoti, tai toks pat efektas, kaip diskutuoti su putinistais apie Krymą. Gali jiems pateikti bet kokius argumentus, o jie kaip kurti (o tiksliau užhipnotizuoti arba įtikėję į idėjas fix, kurios nėra tiesa, ir kuri jų iš viso nedomina) kartoja tą patį, lyg būtų robotais. Todėl diskusija su jais yra neįmanoma ir tai yra tuščias laiko gaišinimas. Čia vienas komentatorius ironizuoja: „nei Palmaitis, nei Reigardas (2016-02-19 13:42) neapibrėžė, kas tai yra Dievas, čia jų bėda. Nesupratau tos ironijos, nes L. Palmaitis šito tikrai nedarys, nes Biblijoje Dievo samprata yra apibrėžta.  O man yra įdomus pats tikėjimo fenomenas, bet ne religinis fanatizmas ar ekstremizmas, kadangi tai niekaip nesusiję su tikėjimu, nes tokiu atveju religiniam fanatikui ar ekstremistui religija tampa tik instrumentu, kad nuslėpti tą faktą, kad žmogus yra užstrigęs, kaip ta sugedusi plokštelė, kuri vis kartoja ir kartoja tą pačią melodiją. O iš tikro, ar įmanoma pažinti Dievą? Ne, kadangi jo pažinimas žmogui tęsis šviesmečius. Kam žmonėms reikalingas Dievas? Pirmiausia, kad suprasti save,  jį supančią Visatą, kitą žmogų ir turėti kažkokią pasaulėžiūrą ir netgi filosofiją apie šį gyvenimą ir jo prasmę. Todėl tikėjimų yra įvairių:
Antiteizmas mano, jog tikėjimas į Dievo buvimą yra žalingas ir aktyviai kovoja prieš visas be išimties religijas.
Ateizmas yra netikėjimas, Dievo ar dievų egzistavimu.
Atvirasis teizmas yra panašus į teizmą, tačiau teigia, jog dėl laiko prigimties Dievas negali numatyti ateities.
Deizmas teigia, jog Dievas sukūrė pasaulį, tačiau nesikiša į tolesnę jo raidą.
Monoteizmas teigia, kad yra tik vienas Dievas.
Panteizmas teigia, jog Dievas yra Visata (arba Gamta) ir Visata (Gamta) yra Dievas. Neretai papildomai aiškinama, jog Dievas turi savyje, bet nėra lygus Visatai.
Politeizmas teigia, kad yra daug dievų, kurie atlieka skirtingas funkcijas.
Teizmas mano, jog Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet ir aktyviai dalyvauja jame, būdamas visur ir galėdamas viską.
 

VaidasVDS       2016-02-19 22:29

Hmmm-ui
Matote, čia Apreiškimas citavo (tai, ką jūs atkartojote) senovės raštus (vieną iš pranašų). Visa kita mano citatose jau buvo naujas apreiškimas.
Aš kartais pacituoju tam, kad žmogus pats galėtų ką nors suvokti. O kai kas nori, kad jam būtų pateikta jau sukramtyta, o tuomet tai atrodo tik kaip asmeninė nuomonė, kurią lengva sukritikuoti ar pasišaipyti. Bet aš žinau daug didesnį kontekstą to, iš ko cituoju, bet negaliu to išdėstyti, nes komentaro apimtis neleidžia…
Apreiškimas yra pateikiamas tam, kad būtų analizuojama jo pateikta žinia. Aš žinią, aktualią šiam straipsniui, išrankiojau, atmesdamas kai kurias vietas, kurios su straipsniu nesusiję.

Dievas       2016-02-19 21:28

tai žmogaus Sąžinė. Jau mažas kūdikis…..Jūs mėgstat daugiažodžiavimą? Jums turi būti užpildytas visas laukas? Apgailėtina.

Dievas       2016-02-19 21:25

tai žmogaus Sąžinė. Jau mažas kūdikėlis ....

Dievas       2016-02-19 21:24

tai žmogaus Sąžinė. Jau mažas kūdikis .....

Hmm       2016-02-19 16:52

“Tu, Dieve, esi vienas; nėra nieko kito be tavęs. Tu sutvėrei dangų ir dangų dangų, su visomis jų gausybėmis; tu išsaugai ir valdai juos. Dievo Sūnūs sutvėrė visatas. Kūrėjas apsirengia šviesa kaip drabužiu ir nutiesia dangus tolyn kaip uždangą.” -  jūs tik cituojate ir cituojate? Gal kartais ir perskaitykite, turiu Omeny - supraskite… Dievas pas jus vienas, bet jo sūnūs irgi tokie patys kurėjai??? O kuo tada užsiima Dievo dukros, žmonos ir meilužės?... Kaip jūs sugebate tokias nesąmones priimti, “suvirškinti” ir dar “ištransliuoti” (vai koks baisus šis svetimžodis)...

VaidasVDS       2016-02-19 16:01

Kažkas nori Dievo sampratos. Prašau iš Aprieškimo:
“VISUOTINIS Tėvas yra visos kūrinijos Dievas,  visų daiktų ir būtybių Pirmasis Šaltinis ir Centras. Pirmiausia galvokite apie Dievą kaip apie kūrėją, tada kaip apie kontrolierių, ir galiausiai kaip apie rėmėją. Tiesa apie Visuotinį Tėvą buvo pradėjusi aušti tada, kada pranašas sakė: “Tu, Dieve, esi vienas; nėra nieko kito be tavęs. Tu sutvėrei dangų ir dangų dangų, su visomis jų gausybėmis; tu išsaugai ir valdai juos. Dievo Sūnūs sutvėrė visatas. Kūrėjas apsirengia šviesa kaip drabužiu ir nutiesia dangus tolyn kaip uždangą.” Tiktai samprata apie Visuotinį Tėvą – vieną Dievą vietoje daugelio dievų – įgalino mirtingąjį žmogų suvokti Tėvą kaip dieviškąjį kūrėją ir begalinį kontrolierių.”
Urantijos Knyga, psl. 21
——
Tačiau ne sąvokose esmė.
Esmė yra kitame. Apreiškimas sako:
“Be Dievo, be religijos, mokslinis sekuliarizmas niekada negali koordinuoti savo jėgų, suderinti savo skirtingų ir besivaržančių interesų, rasių, ir nacionalizmų. Šita pasaulietinė žmogiškoji visuomenė, nežiūrint savo nematytų materialistinių pasiekimų, iš lėto byra. Pagrindinė išlaikanti jėga, kuri priešinasi šitam antagonizmo byrėjimui, yra nacionalizmas. O nacionalizmas yra pagrindinis barjeras pasaulinei taikai.
    Sekuliarizmo neatskiriama silpnoji vieta yra tai, kad jis atmeta etiką ir religiją dėl politikos ir valdžios. Jūs tiesiog negalite sukurti žmonių brolystės ignoruodami arba atstumdami Dievo tėvystę.”
“Bet supagonintai ir suvisuomenintai krikščionybei reikia naujo ryšio su neiškreiptais Jėzaus mokymais; ji vysta, nes jai trūksta Mokytojo gyvenimo žemėje naujo matymo. Naujam ir pilnesniam Jėzaus religijos apreiškimui yra lemta nugalėti materialistinio sekuliarizmo imperiją ir nuversti mechanicistinio natūralizmo pasaulinį viešpatavimą.”
“Jėzaus mokymai, nors ir labai smarkiai pakeisti, išgyveno ilgiau už misterinius kultus, kurie egzistavo mokymų atsiradimo metu, už viduramžių nemokšiškumą ir prietarus, ir net dabar palaipsniui ima nugalėti dvidešimtojo amžiaus materializmą, mechanizmą, ir sekuliarizmą. Ir tokie didelių išbandymų ir grasinančių pralaimėjimų laikai visada būna didingo apreiškimo laikai.
    Religijai tikrai reikia naujų lyderių, dvasingų vyrų ir moterų, kurie išdrįs pasikliauti vien tiktai Jėzumi ir jo neprilygstamais mokymais. Jeigu krikščionybė toliau ignoruos savo dvasinę misiją, tuo tarpu ir toliau užsiiminės visuomeninėmis ir materialiomis problemomis, tuomet dvasinis renesansas turi laukti, kada ateis šitie naujieji Jėzaus religijos mokytojai, kurie bus išimtinai atsidavę žmonių dvasiniam atgimimui.”
“Šiuolaikinis amžius atsisakys priimti tokią religiją, kuri neatitinka faktų ir nesiderina su tiesos, grožio, ir gėrio aukščiausiomis sampratomis. Išmuša toji valanda, kada reikia iš naujo atrasti šiandien iškraipytos ir kompromisinės krikščionybės tikruosius ir pirminius pamatus – Jėzaus tikrąjį gyvenimą ir mokymus.”
———
Šiose citatose yra atsakymai į visus straipsnyje keltus klausimus.

nei Palmaitis, nei Reigardas       2016-02-19 13:42

neapibrėžė, kas tai yra Dievas, čia jų bėda

Autoriau,       2016-02-19 12:39

nejaugi pats sugalvojai teiginį: “XIV a. Lietuva su Lenkijos pagalba įžengė į katalikiškų tautų šeimą”? Tekstą ištęsei todėl, kad užsakyti straipsniai apmokami už sp. ženklų skaičių. Užsakovas TIESOS tinklapio savininkas- Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos Fondas. Fondas ikurtas internetinės Lietuvos žiniasklaidos perėmimui. Tikslas visuomenės sąmonės blokavimas. Kitokio tikslo Bažnyčia niekada ir neturėjo.   

Raigerdas       2016-02-19 11:31

Autorius labai siaurai suvokia religijos esmę, nes jam religija yra lygu krikščionybė. Autorius ignoruoja tą faktą, kad valstybė krikščionybei skiria nemažai pinigų ir jeigu tiek pinigų būtų paskirta pagonybei, o krikščionybei tiek, kiek skiriama dabar pagonybei, tai jis nustebtų, kad krikščionių staiga pasidarytų mažuma. Autorius taip pat ignoruoja elementarią matematiką, nes, maitinant krikščionybę iš valstybės kišenės, lietuvių Lietuvoje mažėja. LDK buvo gana pažangi valstybė, tačiau Lietuvai tapus tik grynai krikščioniška šalimi, ji atsidūrė prie išnykimo slenksčio. Susidaro įspūdis, kad Dievas kažkodėl tai nemyli krikščionių, nes kur jie neateina į valdžią (paimkime, kad ir tą pačią Ispaniją), ten ta valstybė pradeda skursti. Krikščioniškoji Vokietija įgyvendino fašizmą ir pradėjo antrąjį pasaulinį karą. Krikščioniškoji Rusija dabar grasina atominiu karu ir tai pačiai krikščioniškai Lietuvai. Dievas vienas, tai kam jis dabar bus maloningas: krikščioniškai Rusijai ar krikščioniškai Ukrainai, ar musulmoniškai Sirijai?

Raigerdas       2016-02-19 11:17

Na, štai, jau po Leto Palmaičio komentaro darosi aišku, kad jeigu anksčiau mes turėjome “vienintelę teisingą marksizmo-leninizmo filosofiją”, tai dabar privalome tikėti į naują “absoliučią tiesą - tai Leto Palmaičio deklaruojamą Dievą”. Jis vienintelis pažįsta Dievą, ir jo tikėjimas yra pats pats pats, o visi kiti, o ypač pagonys, tai jau pasiklydėliai. Tas kelias jau buvo ir jis vadinasi - atgal į viduramžius.

Letas Palmaitis DemokratineiLietuvajai       2016-02-19 10:40

Šiuolaikinė melaginga demokratijos koncepcija ir yra religija.

Letas Palmaitis       2016-02-19 10:38

Bijau, kad teiginys “Žemaičių vyskupas sąmoningai atsigręžė į tuos, kurie buvo tikrasis demos, t. y. liaudis” yra didžiai klaidingas. Aiškinant demokratijos esmę ir paties termino reikšmę negalima atmesti antikinių pamatų. Demas - ne liaudis, bet būtent tauta, o tautą Antikoje suprantama kaip laisvų ir pasiturinčių asmenybių bendrija. Feodalizmo laikais - tai feodalų bendrija, o liaudis - baudžiauninkai. Tęsiant logiką, globalizmo laikais - tauta yra globalizuoti multimilijonieriai oligarchai visose savo virtualios imperijos dalyse. O liaudis - elektroniškai kontroliuojami “piliečiai”, kuriems pudrinamos smegenis, neva savo “rinkimine teise” jie valdo valstybę. Būtent tai yra demokratija: asmenų, turinčių ekonominę ir karinę galią valdyti, valdžia. Valančius jokios demokratijos nesukūrė. Pirma, pačioje Bažnyčioje iki pat dabartinio Romos vyskupo bei Vatikano atstovo spaudai jokios demokratijos niekad nėra buvę. Antra, demokratija reiškia politinį valdymą, o Valančiaus laikais tai buvo rusų imperijos valdymas. Taigi nėra jokio demokratijos pavyzdžio anų laikų Lietuvoje. Dabartiniais laikais pačios pažangiausios demokratijos šalys įveda orvelinę piliečių kontrolę ir naikina asmens privatumą. Šioje demokratijoje laisvi vien stambiausi oligarchai, nors ir jie vienas nuo kito priklauso. Jie demokratai tiek, kiek ne autokratai: neturi virš savęs nei karaliaus, nei diktatoriaus, bet išsprendžia savo reikalus jiems tarnaujančiųjų balsų dauguma. Jie ir yra tas antikinis demas (demos). Visi kiti - liaudis, plebsas - tokie pat vergai, kaip feodalizme ar Antikoje. Kitokios demokratijos niekas niekad niekur nėra matęs.
Tačiau jei užkabinta religija, tai čia ir bus išeitis iš demokratijos: į teokratiją, kada iš žmogaus atimama jo savivalė, bet visuomenė organizuojama D-vo apreiškimo pagrindu. Būtent to dabar siekia “islamistai”. Kol kas kažkodėl nepanašu, kad jie pralaimi. Jei krikščionys nesusigaudys, laimės būtent “islamistai”, nes D-vui svarbu ištikimybė, bet ne išdavystė.
Tikintysis Vieną Tiesą privalo suvokti, kad Ji negali būti matuojama ar nustatoma balsavimais.

Demokratinei Lietuvai       2016-02-18 23:46

reikia ne religijos, o Teisingumo prisimenant Dievą

Teisėjai       2016-02-18 23:45

turi teisti prisimindami Dievą.

šv. Augustinas IV a.       2016-02-18 23:41

Valstybė be Teisingumo tai vagių ir plėšikų gauja
Tai mūsų Lietuva

Rebekai       2016-02-18 22:12

Reikia įvertinti ir tai, jog istorijos eigoje keitėsi ir pati krikščionybė. Ankstyvoji krikščionybė, viduramžių krikščionybė ir šiuolaikinė krikščionybė viena nuo kitos labai skiriasi.

Konstanta       2016-02-18 22:05

Demokratija be krikščionybės bendruomenę palaipsniui daro ateistine, kurios Dievu tampa tos bendruomenės dauguma, t.y. pripažystama, jog bendruomenės dauguma, su savo besikeičiančia dorove, VISUOMET YRA TEISI. Tačiau besikeičianti dorovė nėra dorovė. Tikroji dorovė, kaip ir Dievas, gali būti tik pastovi.
Vertinant demokratiją iš krikščioniškų pozicijų, demokratija tik tolerancija KLYSTANTIEMS, t.y. tikima, jog valdžia nebūtinai turi priklausyti teisingiausiems. Taigi, krikščioniška dorovė šiuo atveju išlieka pastovi, nors valdžios ir keičiasi.

Vytautas       2016-02-18 20:55

Krikščionybė yra pagrįsta tikėjimu į Kristų, kaip Dievą, ir tikėjimu į evangelinę dorovę, kylančią iš Dievo, t.y. tikėjimu, jog ši dorovė yra teisinga. Joks mokslas dar neįrodė, jog jokio Dievo nėra ir, kad evangelinė dorovė nėra teisinga. Moksliniu atžvilgiu silpnoji krikščionybės dalis - Senasis Testamentas, kuris tik vietomis nesiderina su šiuolaikiniu mokslu. Tačiau manau, kad dėl to nėra neįveikiama kliūtis tikėti į Kristų, kaip Dievą, ir patikėti, jog evangelinė dorovė yra teisinga.

Pamąstymai       2016-02-18 19:58

Mano įsitikinimu, demokratija be krikščioniškos pasaulėžiūros yra dvasios nuodas, vedantis visuomenę į visišką chaosą. Būtent dėl to jau šiandien kai kada išgirstame apie “reliatyvią tiesą”, - atseit, kad absoliučios tiesos negali būti - kas iš tikrųjų reiškia tvirtinimą, jog jokios tiesos nėra. Argi tai ne chaosas jau pasireiškiantis prote (bent kolkas tik prote)? O juk protas yra kelrodis (pirmasis akstinas), į kur reikia žmogui kreipti savo veiksmus. Vadinasi, absoliučios tiesos neigimas - tai kelrodis į visuomenės chaosą, tai kelrodis į pragarą ne tik į pomirtinį, bet ir į žemiškąjį pragarą.

Rebeka       2016-02-18 18:40

Jokubaitis drąsus vaikinas. Kai kalba apie vyskupo Valančiaus reikšmę Lietuvai ir lietuvybei jis gana gudriai nutyli prieš jį gerokai anksčiau rašiusius autorius, kurie matė ir įverrtino Žemaičių vyskupo reikšmę moderniai Lietuvai, Vytautas Kavolis apie tai yra parašęs visą knygą ir ne vieną straipsnį dar praęjusio amžiaus 7-9 dešimtmečiais. Bet kadangi katalikai liberalo Kavolio nepakenčia ir neskaito tai profesorius Jokubaitis jiems tarsi Kolumbas atradęs Ameriką...  Žinia, Kavolis buvo logiškesnis ir racionalesnis. Jis geriau nei Jokubaitis išmanė ir istoriją pasaulio, Europos ir Lietuvos, todėl jo raštuose nėra akivaizdžių nusikalbėjimų, kad demokratija be religijos ar juo labiau katalikybės negalima. Beje, apie tai rašyta ir Bružo knygoje ,Tauta be valstybės” prieš gal penketą metų.

Priešingai, tik tuomet kai vėlyvųjų viduramžių ir naujųjų laikų Europa palaipsniui ėmė vaduotis iš religijos, joje formavosi demokratijos pradžiamokslis ir pirmi daigai. Puikus to pavyzdys revoliucijos Anglijoje (praktiškai sutampanti su abglų atsimetimu nuo katalikybės ir anglikonybės iškilimu) ir Prancūzijoje. Itin pastarojoje. Dar geresnis pavyzdys Didysis karas 1914-1918 m. – po jo suvešėjus Europoje laicizmui pirmąkart pasaulio istorijoje tokiu mąstu suvešėjo ir demokratija. tame tarpe ir mūsų Lietuvoje Pirmojoje Respublikoje. Netiesa ir tai, kad Pirmąją Respubliką sukūrė tiktikintieji. Faktai sako ką kita: iš 20 Tarybos narių tik apie pusė buvo praktikuojantys katalikai ar pretestantai, kiti tik krikštyti (Kairys, Klimas, Biržiška, etc.); panaši ir visuomenė, kur pačių kunigų duomenimis paraapijose praktikuojantys katalikai sudarė irgi tik apie pusę visų gyventojų. Apie 20-25 procentai buvo indiferentiški religijoms. Itin tai matosi pastudijavus civilinę ir karinę tarpukario biurokratiją. Iš trijų tarpukario prezidentų tik vienas buvo praktikuojantis katalikas (Stulginskis), Smetona - daugiau formalus visą gyvenimą kovojęs su bažnyčia dėl visuomenės ištraukimo iš jos įtakos, o Kazys Grinius – ateistas, kuris 1926 birželio 6 prisiekė Seime be apeliacijos į Dievo pagalbą, ko dar nesugebėjo padaryti nei vienas šiuolaikinis mūsų prezidentas ir prezidentė ...smile Žinia, kai skaitai paskaitą tikslinei auditorijai visuomet prie jos daugmaž prisitaikai. Na bet juk ne iki tokio lygio pataikauji, kad pradedi grybauti istorijoje.

Hmm       2016-02-18 17:52

“Tačiau dabar neįmanoma senoji pagonybė, apie kurią kalba kai kurie mūsų romantikai. Mokslas ir technika taip stipriai pakeitė gamtą, kad uždaryti visi keliai į rimtą tikėjimą ja”...  Šitą klausimą tegu sprendžią tikintys Lietuva, jos gamta, jos istorija, jos kalba… Labai jau rėžią akį Jokubaičio krikščioniškas kosmopolitizmas - Roma, Atėnai, Jeruzalė. Roma, Atėnai, Izaijas… Krikščioniškos bažnyčios ir Lietuvos keliai ir poreikis išsivaduoti sutapo tik sovietmečiu, o iš karto po nepriklausomybės išsiskyrė. Pvz. Vilniaus parapiją Vatikanas “gražino” Lietuvai tik 1993 metais. Ir iki nepriklausomybės Vilniaus parapija Vatikanui nebuvo Lietuvos. Jums tai nieko nesako???...

Nuomonė       2016-02-18 13:38

Nuomonė: religija turi būti atskirta nuo valstybės ir pašalinta iš mokyklų ir mokyklose uždrausti agituoti valgyti žmogaus kūną ir gerti žmogaus kraują.

okas       2016-02-18 13:22

O kas yra demokratija? Tegul autorius duoda visiems priimtiną demokratijos apibrėžimą arba duoda nuorodą kur rasti demokratijos apibrėžimą. Nes jei nėra visiems priimtino demokratijos apibrėžimo, tai apie demokratiją yra įsivaizduojama ir kiekvienas įsivaizduoja skirtingai.

Ar krikščionybė netalpina       2016-02-18 10:23

ir liberalų,ir konservatorių,ir socdemų,ir žaliųjų ir kitų visų gerųjų pusių?Kurių jie išsižada dažnai savo darbuose.Ir pasiduoda nevertybinei orientacijai.

Dabar Gavėnia.       2016-02-18 10:16

Kristus buvo “gundomas dykumoje”.Kad atsilaikytų prieš velnio pasiūlymus.Sekant šiomis Evangelijos eilutėmis kyla klausimas,ar visa vakarų pasaulio vartojimo ideologija ir ekonomikos augimo grindimas tik ja,nekyla iš šio velniško gundymo be saiko turėti,norėti,galėti,pažinti,pajusti…Ir ar nebus išeitis gal net neužilgo rastis naujam ekonomikos pagrindui,grindžiama Kristaus saiko filosofija.Tada jau sąmoningai,savo pasirinkimu,laisva valia rinksimės saikingą turėjimą,norėjimą,galėjimą,pažinimą.Rinksimės kokybę ,saikingą,kokybišką darbą ir poilsį.

Jei būtų valstybė aukščiau tautos,       2016-02-18 8:10

tai reiškia,kad prievartos aparatas yra aukščiau tautos.Be demokratijos tampa visai nelinksma.Klausimas būtų kitas,kiek liberalioji demokratija yra krikščioniškomis vertybėmis ir tikėjimu grįsta?Ir ar tai suderinama?Jei to nėra viskas yra tik kortų namelis ir pažangos kūrimas pasuko į šunkelį...O šiaip prieš kitokio tikėjimo invaziją gali atsilaikyti tik stipri vietinio tikėjimo forma,-Europoje tai būtų krikščioniškas tikėjimas.Tik ar jis stiprus?Be jo mus tikrai suvirškins islamas ir visai nesvarbu pabėgėlių skaičius.Svarbu tikėjimo ir maldos jėga,svajonių jėga.O nuo malonumų nusialinusiai Europai malda tampa sunkiu išbandymu.

kas pirmiau?       2016-02-18 7:05

demokratija yra religijos pagimdyta.
kai kas nori statyti namą be pamatų - komunistai, pedofilai, pederastai, putinistai.


Rekomenduojame

Kun. Robertas Grigas. Jei skelbiesi „kataliku politiku“, Katalikų Bažnyčios mokymas moralės, politikos, socialiniais klausimais tave įpareigoja

R. Aušrotas. JK Žmogaus teisių ir lygybės komisija: teismai turi ginti ir iš religinių įsitikinimų kylantį požiūrį į homoseksualumą. Ką pasakytų LGKT?

Liudvikas Jakimavičius apie Vytauto Landsbergio paradoksą

Andrius Martinkus. Ką liudija dainos „Kelkis, Lietuva!“ gimimas?

Karolinska (Švedija) ligoninė nebetaikys hormoninio lyties keitimo metodo vaikams

Lina Dūdaitė-Kralikienė. Kai priežastys painiojamos su pasekmėmis, arba Kaip grąžinti valstybę prie ‘res publica’

Eligijaus Masiulio bylos penkmečiui artėjant Dovilas Petkus klausia: ar Tauta gali tikėtis atomazgos, aiškumo ir teisingumo?

Algimantas Rusteika. Apie karą, kurio nebus

Nuo bačkos. Andrius Navickas, vienas iš naujojo Partnerystės įstatymo autorių – apie krikščionybę, meilę ir naujuosius inkvizitorius

Ramūnas Aušrotas. Pora pastabų dėl koalicijos partnerių (!) rengiamo Partnerystės įstatymo projekto

Nida Vasiliauskaitė. Ką atsakyti žmogui, kuris yra „pasiryžęs aukoti dalį savo laisvės vardan bendro gėrio“?

Vytauto Sinicos pozicija LRT diskusijoje su Tomu Vytautu Raskevičiumi dėl vienalytės partnerystės projekto

Gertrūda Jolanta Juchno SF. Reikia dalyvauti, nes jei nepaprašysime atsižvelgti į Tautą, kito Maršo jau nebebus

Replika. Romualdas Žekas. Rafinuotas bandymas apgauti

„Neredaguota“ pokalbis su Nida Vasiliauskaite. Žmonių balsas

Dėl pasisakymų organizatorių vardu: „Didžiojo Šeimos Gynimo Maršo 2021“ organizacinės grupės pranešimas žiniasklaidai

Iš skaitytojų pašto. Pranas Kaladė apie Laisvę ir „laisvę“

Paulas Stametsas: Išgydo net vėžį – nepažintas grybų pasaulis

Kardinolas S. Tamkevičius palaiko „Šeimų maršo“ idėją: „Ginant principines vertybes Bažnyčia stovės mūru“. Kunigų R. Grigo ir A. Valkausko pozicija

Andrius Švarplys. Į ką lyties ir diskriminacijos nęsamonės perdaro Ameriką: gimsta naujoji CŽV

Herta Burbė apie „galimybes“: vasarą paplūdimyje

Vytautas Sinica. Bažnyčia draudžia katalikams balsuoti už partnerystę (ir A. Navickas tą žino)

Brolio Arūno Peškaičio žinia: Pranciškonų ordinas draudžia broliui Pauliui Vaineikiui dalyvauti Šeimų gynimo marše (papildyta)

Nuo bačkos. Andrius Navickas: Taip, aš palaikau Partnerystės įstatymo priėmimą

Kastytis Braziulis. Ar pritariu šeimų maršui? Taip, be abejo, nes…

Nida Vasiliauskaitė. Klausiate, ką daryti? Paklauskite piliečių

Jarūnė Rimavičė. Atsakymai į klausimą, nuo ko ginama tradicinė šeima Lietuvoje

Andrius Švarplys. Pagaliau yra alternatyva „Dviračio Žynioms“

Romualdas Žekas. Lavono gaivinimas

Jolanta Blažytė. Aūūū, Greta!!! Kur tavo „How dare you?“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.