Demokratija ir valdymas, Tiesos judėjimas

Žymiausia Lietuvos disidentė s. F. Nijolė Sadūnaitė: mylėti savo priešą labai sudėtinga

Tiesos.lt redakcija   2018 m. kovo 12 d. 0:06

8     

    

Žymiausia Lietuvos disidentė s. F. Nijolė Sadūnaitė: mylėti savo priešą labai sudėtinga

Lina Dranseikaitė | „Panevėžio balsas“

Disidentė, patyrusi visą sovietinio režimo pragarą, net ir beviltiškiausiose situacijose neprarado tikėjimo ir vilties. Felicija Nijolė Sadūnaitė siunčiamus išbandymus visada pasitikdavo su šypsena.

Moteris ir dabar yra įsitikinusi, kad be asmeninės aukos sovietinio režimo nebuvo įmanoma nuslopinti.

„Esu tik dulkelė“

F. N. Sadūnaitės gyvenimo pavyzdys gali būti daugeliui įkvėpimo šaltinis, kaip galima gyventi, kad kiekvieną dieną jaustumeisi laimingas. Net ir kankinama ir žeminama ji išliko savimi. Ne kartą žymiausia Lietuvos disidentė yra sakiusi, kad sutinka mirti, kad tik kiti gyventų. Kovoti už žmogaus teises ir laisves – gražiausia gyvenimo daina. Kunigų, kurie už savo veiklą buvo ištremti, nukankinti ir nužudyti – šimtai, tačiau vienuolių – vienetai. Bene garsiausia jų buvo F. N. Sadūnaitė. Nors norėdama apsaugoti seseris iš vienuolyno ji pasitraukė, tačiau niekada nepamiršo savojo pašaukimo – tarnauti Dievui ir žmonėms.

„Kokia aš jau kitokia – ant šakių iškelta dulkelė. Kai lageriuose ir kalėjime čekistai man pradėdavo grasinti, kad nužudys, supūdys psichiatrinėje, visada sakydavau, kad visi mes prieš Dievą esame lygūs. Aš ne jūsų, o Dievo rankose. Deja, Dievo valia jūsų planui nepaklūsta. Mėgdavau pajuokauti, kad jeigu nužudys šią nusidėjėlę, keliaučiau tiesiai ekspresu į dangų“, – iki šiol optimizmo nestokoja F. N. Sadūnaitė.

Vienuolės teigimu, ji labai anksti pajuto Dievo pašaukimą tarnauti. Iki šiol iš vaikystės atsiminimų ji negali ištrinti vaizdų, kai šalia namų įsikūrusios stribų būstinės kone kasryt buvo suverčiami partizanų lavonai. Nors tėvai ir drausdavo net artintis prie tos vietos, vaikiškas smalsumas nugalėdavo. Matydama, kaip žmogus virsta žvėrimi, ji neapykantos jausmo neišsiugdė. Pasak moters, jos tėvai ir šeima buvo tarsi atsvara visam šiam žiaurumui ir gyvybės niekinimui. Tėvai visada ją mokė užjausti kenčiančius ir gailėtis tų, kurie nesuvokia savo klaidų, visais kritiniais atvejais pasikliauti tik Dievu.

„Esu skolinga savo tėvams, kurie mane auklėjo, mokė meilės savo artimui, tuo tikėjimu, kad smurtas ir prievarta negali būti amžini, įkvėpė ir mane. Nuo mažų dienų mačiau tuos žvėris, kurie žiauriai kankindavo partizanus. Tai buvo pamokslas be žodžių, kas yra žmogus su Dievu, o kas – be Dievo“, – kalbėjo disidentė.

Lemtį pasitiko drąsiai

Laikai, kai augo F. N. Sadūnaitė, buvo žiaurūs, tačiau jos tėvai įstengė savo vaikus apginti nuo patyčių dėl tikėjimo. O kai reikėjo apsispręsti, kur toliau mokytis, jos tėtis ją savotiškai stumtelėjo, pasakęs, kad patogus gyvenimas, kurį siūlo valdžia mainais į tikėjimą Dievu, nėra vertas tokios aukos. Tad mergina tvirtai apsisprendė stoti į vienuolyną.

Tai buvo atsvara susvetimėjusiai ir įbaugintai visuomenei – seserys viena kitą itin palaikė ir pasitikėjo. Iš jų F. N. Sadūnaitė pasisėmė stiprybės ir tais sunkiais gyvenimo momentais, kai vaikščiojo itin plona mirties ir gyvybės linija – prasidėjo jos kelionės po mirties stovyklomis vadinamus lagerius.

Po sovietinio saugumo didinamuoju stiklu vienuolė atsidūrė tada, kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus. O 1971 metais slapčia į Maskvą nugabeno daugiau nei 17 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos pasirašytą memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Iš tuomečio Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo buvo reikalaujama suteikti sąžinės laisvę ir baigti represijas prieš kunigus.

Disidentė sulaukdavo ne tik visai nepažįstamų žmonių pagalbos, bet ir siuntinių iš viso pasaulio. Tik jų nepasilikdavo – išsiųsdavo net visai nepažįstamiems žmonėms, kalintiems atokiausiuose Sibiro lageriuose.

Politinė kalinė sako, jog visais šiais sunkiais momentais ją palaikė tik tikėjimas. Išlikti žmogumi tarp žvėrių nėra lengva, tačiau ji į priešus visada stengėsi žiūrėti kaip į tuos pačius Dievo vaikus, kurie yra pasiklydę ir nesupranta, ką daro.

„Mano stiprybė – tikėjimas. Neįsivaizduoju, kaip be tikėjimo, likus vienui vienai kritinėse situacijose, išlikti žmogumi. Bet kai turi ryšį su juo, žinai, kad tėtukas visagalis myli mane, kad ir kas atsitiktų ir laukia manęs amžinybėje, randi savyje jėgų ir stiprybės“, – atvira F. N. Sadūnaitė.

Jos teigimu, vienintelis teisėjas – tik Dievas, tad ji negalinti smerkti tų, kurie tapo budeliais daugeliui tikinčiųjų. Žmogus yra silpnas, nežino, ką daro. Atvirkščiai, kiekvieną blogai pasielgusį žmogų reikia užjausti ir gailėtis bei tikėtis, kad šis supras savo klaidas ir sugebės išbristi iš blogio liūno, atsigręš į Dievą. Suklydusiųjų nereikia mylėti kaip savo tėvų ar brangių žmonių, bet už juos melstis. Blogis gimdo blogį, tad tik gerumu galima jį nugalėti.

„Blogį turime visu griežtumu smerkti, bet žmogų, net klystantį, privalome mylėti. Nelaimingas tik tas, kuris nemyli. O ten, kur meilė, ten yra Dievas. Žinoma, mylėti savo priešą labai sudėtinga, tam reikalinga Dievo malonė. Mylėti reikia ne jausmais, o valia – už juos melstis, nes jie negavo to, ką gavome mes – šeimą, tėvus, aplinką, tinkamą pavyzdį, tvirtą dvasinį pagrindą“, – įsitikinusi F. N. Sadūnaitė.

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Ši sesė       2018-03-12 12:22

tikrai eina Kristaus pėdomis. Kai Lietuvoje viešai matomi tokie žmonės, įgyji jėgų įsikibti tikėjimo ir tiesos ir jų laikytis. Sąžinę gal ir galima užčiaupti, o su Dievu nepažaisi.

VaidasVDS       2018-03-12 12:03

Puikūs sesės žodžiai.
Nelabai yra ką pridėti ar atimti.
Dievas tokius žmones tikrai lydės, saugos ir brangins visą gyvenimą...

kovo 17-os šūkis       2018-03-12 11:19

kovo 17-ą, prie prezidentūros reikia šūkio:
Mes mylim Tave - vaikų prievartautojų ir žudikų globėja !

Juk Garliava prilygsta       2018-03-12 9:48

pokario partizanų judėjimui…Iškalbinga V.Landsbergio tyla…

Ona       2018-03-12 9:03

Kodel tiek daug aklu ir kurciu Lietuvos politiku,  ar jie neturi savo brangiu artimuju,  o gal jie gyvena godumu pinigams, o gal gyvena baimeje. Tad klausimas kam eiti i politika jei melu mulkina liaudi , o is tikruju patys save pasmerkia pragaro duobeje.

jo, sudėtinga...       2018-03-12 8:58

mylėti tuos, kurie atima namus, darbus, priverčia kartis, emigruoti ar raustis konteineriuose: mūsų raudonus politikus, teisėjus, antstolius ir t.t. - kurie labai gerai gyvena atimdami iš kitų.
kiek reikia būti dvasiškai stipriam, kad tapus vergu Sibire rašyti tokias maldas - A.Dirsytė:
“Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami”.
Aš teisiu, smerkiu, pajuokiu, tyčiojuos, pykstu, keikiu, kerštą nešioju savyje, išpasakoju kitų ydas, paslaptis.
Taisykime viską tik gerumu.
Meilė — geriausia mokytoja. Jai nėra kliūčių.
“Nėra didesnės meilės už tą, kas guldo savo gyvybę už savo prietelius”.
Jėzau, pasigailėk smerkėjų, neteisingų teisėjų.
Apsaugok nuo brovimosi į kitų reikalus.

Janina       2018-03-12 8:25

Tikra tiesa! Tik tvirtas dvasinis pagrindas išgelbsti tautas ir žmones nuo pasaulinių katastrofų ir nuo sumaterialėjusios pražūties…

Labai išmintingos,       2018-03-12 7:51

gilios mintys.Kurias ji dovanoja mums.Jos daug kančių kainavo.


Rekomenduojame

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.