Įžvalgos

Žvilgsnis į 2017-uosius: Rasa Čepaitienė. Metų atodangos

Tiesos.lt redakcija   2018 m. sausio 9 d. 1:01

33     

    

Žvilgsnis į 2017-uosius: Rasa Čepaitienė. Metų atodangos

2018 m. sausio 4 d.

Dalydamiesi istorikės, Vilniaus forumo iniciatyvinės grupės narės dr. Rasos Čepaitienės praėjusių metų apžvalga primename ir anksčiau skelbtas Daliaus Stanciko, Liudviko Jakimavičiaus, Andriaus Švarplio bei Vytauto Rubavičiaus įžvalgas „Šimtmetį pasitinkant – Tiesos.lt žvilgsnis į 2017-uosius“ (ČIA).

Istorikui sunkoka kalbėti apie tokį artimą laiką kaip ką tik pasibaigę metai. Ne tas formatas. Mums geriau leisk pasamprotaut apie dešimtmečius, dar geriau – šimtmečius. Ką jau kalbėt apie tūkstantmečiais žongliruojančius archeologus. Neveltui Agata Kristi mėgo juokauti, kaip jai esą pasisekė, kad tapo archeologo žmona, – kuo labiau sensta, tuo jam darosi įdomesnė...

Ir vis dėlto išdrįsau priimti Gerbiamos Redakcijos prašymą pasidalinti įžvalgomis, kurias įkvėpė ką tik praėję 2017-ieji. Ne tik dėl to, kad šiandieninėje Vakarų istoriografijoje jau esama mums vis dar kiek neįprastų bandymų parašyti vadinamąją dabarties, betarpiškąją istoriją (immediate history, histoire instantanée). Nors teisybės dėlei tenka pastebėti, kad šis užsiėmimas turi labai seną tradiciją. Prisiminkime, kad pats „istorijos tėvu“ tituluojamas Herodotas, kuriam labiau nei miglota praeitis rūpėjo jo gyvenamojo meto tikrovė, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, būtų pavadintas veikiau žurnalistu, nei griežtąja prasme istoriku. Juk ir istorikas yra ne tik į praeitį pasisukęs, ar net joje giliai įklimpęs tyrinėtojas, bet ir tas, kuris, prof. E. Gudavičiaus žodžiais tariant, „pats pakliūna į istorijas“, ar jos būtų linksmos, ar kiek liūdnesnės, net dramatiškos. Taipogi jis yra pilietis, mokesčių mokėtojas, kolega, šeimos narys, kitaip tariant, draugas, bičiulis, brolis, kurio egzistenciją vienaip ar kitaip, bet dažniausiai labai tiesiogiai veikia visų mūsų gyvenimams reikšmės ir įtakos turinti globalioji geopolitika, vietinė politika bei ekonomika, svarbūs ar likę mažiau pastebimi socialiniai pokyčiai ir t.t. Tad aptariant ir vertinant dabarties rūpesčius ir lūkesčius, vargus, nesėkmes ir kvailystes jį nuo kitų „paprastų žmonių“ skiria nebent didesnis optimizmo laipsnis. Taip, nenustebkite, būtent optimizmo. Juk tiems mūsuose paplitusiems niurzgoms, kurie amžinai skundžiasi, kad esą „gyvename baisiausią Lietuvos istorijos laikotarpį“, „stovime ant bedugnės krašto“, „viskas eina tik blogyn“, „prastesnių metų dar nebuvo“ istorikas su atlaidžia išminčiaus šypsenėle tik palinguotų galva: „buvo, mielieji, buvo“. Ir maras buvo, ir badas, ir daugkartiniai priešų antpuoliai, krašto teriojimai, valstybę nekart sužlugdžiusios vidaus suirutės, kurias sekė ilgametė svetimųjų okupacija ir priespauda. Ir kultūros nuosmukio, ir gyventojų moralinio pakrikimo laikotarpių būta, jau nekalbant apie didžiūnų parsidavimą priešui mainais už turtų ar privilegijų išsaugojimą. Ir visa tai vyko net ne vieną kartą... Tačiau būtina prisiminti ir tai, kad būta ir kitokių laikų, su viskuo, lyginant su tuo, kas anksčiau išvardinta, atrodančių kaip tikras stebuklas – ko verta vien XX amžiuje dusyk (!) atgauta nepriklausomybė... Taigi ten, kur kiti prieš akis matys tik nuolatinį kasdienybėje nugrimzdusios dabarties akimirkų mirguliavimą, istorikas žvelgs toliau ir giliau – į tą nepasiekiamąjį praeities horizontą, kurio, kaip žinia, nieks negali paliesti ir pačiupinėti, bet kuris yra visiškai realus ir daro apčiuopiamą ir reikšmingą įtaką mūsų šiandienos mintims, veiksmams, sprendimams ir pasirinkimams.

Tad nevykime Dievo medin, mielieji, laimingai ir sočiai sulaukę 2018-ųjų – moderniosios Lietuvos Šimtmečio metų. O veikiai sulauksiant ir tokios išskirtinės bei garbingos sukakties dienos išties verta kiek pasižvalgyti atgal ir ne tik įvertinti, kur gi mes atėjome, bet ir kuria linkme, tikėtina, toliau trauksime.

Drįsčiau teigti, kad 2017-ieji gali būti vadinami Atodangų metais.

Visokių atodangų – ne tik fizinių, kaip antai visiems matomos Gedimino kalno nuošliaužos, simboliškai įkūnijančios pačios mūsų valstybės socioekonominį ir ypač moralinį „pačiuožimą“, bet ir visokių kitokių, netikėtai atvėrusių tikruosius veidus tų, kurie daugelį metų slėpėsi po solidumo ir respektabilumo kaukėmis (o kaip jie bando slapstytis ir toliau, nuduodami, kad nieko neįvyko, savo įprastą melą, taikomus dvigubus standartus ir veidmainystę išmoningai, bet jau nebeįtikinančiai dangstydami mėginimais nukreipti dėmesį į kitus, ne mažiau prisidirbusius…). Praėjusiems metams itin tinka Evangelijos ištarmė: „Nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn“ (Mk 4, 21–25). Nors kai kurių dalykų šaknys ar pradžia brendo jau kurį laiką ir pirmuosius simptomus atskleidė kiek anksčiau, tačiau būtent 2017-uosius, tikėtina, galima laikyti savotišku lūžio tašku moraliniame šalies klimate. O su lūžiais, kaip žinia, belieka važiuot į traumatologinį...

Jeigu istorijoje esama simbolizmo, tai štai jis – 500-asis Reformacijos jubiliejus ir 100-osios Vasario revoliucijos ir bolševikų įvykdyto Spalio perversmo sukaktys gali būti perskaityti kaip ženklai, bylojantys, kas atsitinka visuomenėms, kuriose žūtbūt stengiamasi išlaikyti tik elitams palankią status quo, kuriose pernelyg ilgai nereaguojama į gilėjančią institucinę, socialinę ir moralinę krizę, ignoruojant vis didėjantį atotrūkį tarp sustabarėjusius senosios tvarkos ir gyvenamojo meto iššūkių, tarp tradicijos inercijos ir pribrendusių pokyčių poreikio. Tačiau gyvendama 28-uosius dabartinės Nepriklausomybės metus, Lietuva, užuot pasidžiaugusi savąja jaunyste ir polėkiu, man kaip sovietmečio tyrinėtojai, deja, vis labiau primena „brandžiojo socializmo“ laikus – L. Brežnevo epochą, kai įtikinamumo galios nebetekusiais ideologiniais burtažodžiais buvo toliau bandoma įpūsti gyvybės nebeveiksnei gerontokratijos pagraužtai sistemai, kai visi vaizdavo, kad viskas gerai, iš inercijos imituodami tikėjimą šviesia komunizmo ateitimi, tuo tarpu, kai vis labiau matomas režimo neįgalumas atliepti socioekonominius iššūkius lėtai, bet užtikrintai ją stūmė žlugimo link. Sistemai, kurioje politika kaip viešųjų reikalų tvarkymo menas buvo išvyta į užkaborius, į privačią sferą – chruščiovkių virtuves, tuo tarpu viešumoje vyravo jos antipodas – privačių grupinių ar asmeninių interesų tenkinimas visuomenės reikmių sąskaita. Argi dabar nėra panašiai, tik „virtuvinę rezistenciją“ ir savilaidą pakeitus alternatyviajai žiniasklaidai ir vis didesnę galią įgaunantiems socialiniams tinklams, nors pastaruoju metu ir jiems jau bandoma mauti apynasrį pradėjus kitaminčių pjudymo ir skundimo kampanijas?

Kaži kodėl, galvočiau, šiandieninė valstybės padėtis vis labiau primena tą bedvasį sustabarėjusį sukriošėlį, neturinti jokio kilnesnio tikslo ar siekių, nepajėgų pakelti vis didėjančio bėdų ir problemų kalno, kuriam iš tiesų terūpi būti paliktam ramybėje tvarkytis savo pilvo bei gero įvaizdžio reikalus, tačiau priverstą nenorom viešai demonstruoti energingumą ir veržlumą atseit eilinį syk reformuojant reformas… O gal tai visai ne Lietuva, o tik jos vardu įpratę kalbėti ir su ja tapatintis po 1990 m. sukurtosios politinės sistemos senbuviai, kurių tarpe nemažai buvusiųjų sovietinės nomenklatūros atstovų ir jau gausiai priaugusių jų palikuonių? Jie pasiruošę iš valstybės raidos kritikų net perimti socialinio jautrumo retoriką ir postringauti apie atskirties mažinimo priemones, ar net pilstyti varguoliams labdaros sriubą, tuo pačiu per televiziją vis paragindami bėdžius sušelpti tokius pat skurstančius senelius ar sergančius vaikus. Tarsi pamiršę, kad socialinė politika yra tiesioginis jų darbas, o labdaringai ar savanoriškai veiklai niekas netrukdo skirti asmeninį laisvalaikį, pageidautina, be TV kamerų ir fotografų. Tačiau naiviai tebepasitikėdami viešųjų ryšių ir sukonstruotųjų reitingų galia jie kaip tik patys save nenorom demaskuoja, taip likdami be padorumo ir respektabilumo kaukių ir pasirodydami menki ir juokingi savo pasipūtimu bei tariamu reikšmingumu… Tačiau jų ramybei ir netrukdomam tarpimui pagaliau atėjo iššūkių, su kuriais jie nebuvo pratę ir nemoka dorotis. Metas, ganėtinai apgenėjęs ir pakirtęs šios politinės sistemos ramsčių – „didžiųjų kovotojų su korupcija“ liberalų ir „dirbančiųjų globėjų“ socialdemokratų turėtas galias bei kurtąjį viešąjį įvaizdį, kaip ir atskleidęs nors kažkiek ir atsinaujinusių „amžinųjų teisuolių“ konservatorių negebėjimą solidžiau valstybiškai mąstyti ir veikti. Tuo tarpu Seime beapsiprantančių „valstiečių“ nenuoseklūs bandymai imti mėžti tikromis Augijo arklidėmis paverstas įvairias valstybės valdymo sritis kol kas kuria itin prieštaringą „profesionalų vyriausybės“ veiklos vaizdą. Antai inicijuota eilinė švietimo „reforma“ sukėlė dar daugiau chaoso ir švietimo darbuotojų nepasitenkinimo bei netikėtai atidengė ne itin moralų pačių „reformatorių“ veidelį (prisiminkime rektoriaus P. Baršausko skandalą), jau nekalbant apie abejotinas jų kompetencijas ir gilesnį supratimą apie tai, ko kokių išties pokyčių būtina siekti švietime bei kultūroje. Antai Vilniaus universitetas 2017-uosius – Lietuvių kalbos kultūros metus – pažymėjo… „optimizuodamas“ lituanistikos studijų struktūrinius padalinius, taip išbraukdamas lietuvių kalbą bei literatūrą iš jų oficialių pavadinimų, ko nebūta net sovietmečiu… O į virš keturių šimtų susirūpinusių lituanistų ir piliečių paklausimą, kas gi čia vyksta, VU rektorius tesugebėjo atsimušti aptakiomis tuščiavidurėmis frazėmis. Gaila, kad žadėtų ir lauktų VU reformų kalnas tesugebėjo pagimdyti valstybinio sąmoningumo stokojančią pelę...

Taigi 2017-ieji kaip niekad ryškiai atidengė, kad kruopščiai viešųjų ryšių specialistų išpuoselėti „glianciniai“ aukštųjų politikų ir elitinių „visuomenės nuomonės formuotojų“ įvaizdžiai nublanksta prieš tikruosius politinius ir dvasinius lyderius iš praeities, kurių fiziniu ir simboliniu sugrįžimu buvo paženklinti šie metai ir kurių kilnumo bei garbės pavyzdžio taip reikėjo šiandieninei melu, veidmainyste, goduliu, išdavystėmis, klasta – visomis tomis dvasios menkystų puoselėjamomis vertibėmis – persmelktai viešajai erdvei. Kokiu kontrastu mūsų politinio ar intelektualinio maskarado kaukėms stojo asmenybės, kurių vardai ir darbai buvo atidengti 2017-aisiais! Vokietijos archyvai vienam tokiam garsiems profesoriams nežinomam kukliam „tipui“ iškalbinga Mažylio pavarde atvėrė 1918 m. Lietuvos tėvų-kūrėjų palikimą – tikras pirmosios Lietuvos Respublikos įkūrimo dokumentinių šaltinių brangenybes. Pasipurtęs Gedimino kalnas atidengė 1863 m. sukilėlių vadų kapavietes, tuo pačiu regimai priminęs, kad laisvės nebūna be kovos ir aukos, ir kad kartais tenka prisiimti asmeninę atsakomybę bei riziką už šalies likimą, užuot tuščiai „reiškus susirūpinimą“ ar kritikavus kitus. Negaliu nepaminėti ir šią vasarą mums visiems padovanotos itin gražios ir šviesios šventės – dar vieno tikro mūsų tautos dvasios didvyrio – sovietų kankinio vyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmės. Jo likimas parodė, kad galima išsaugoti žmogiškąjį orumą ir vidinę šviesą net baisiausiomis sąlygomis, stokojant visų tų materialiųjų gėrybių, su kuriomis dabarties karta sieja savo tikrąją laimę. Ir nors rudenį „tautinių mitų demaskuotoja“ R. Vanagaitė pabandė apšmeižti A. Ramanauską-Vanagą ir kitus laisvės kovotojus, tačiau jos viešos „abejonės“ demaskavo ne jų atminimą, o tik ją pačią bei jos ideologinio fronto bendražygius. Galiausiai jau žiemop kilę aršūs ginčai dėl Lukiškių aikštės būsimo vaizdo atskleidė ir išryškino takoskyrą tarp tų, kurie nori politiškai susipratusios Tautos pagrindu kuriamos Lietuvos, teisingos ir lygios visiems savo piliečiams, ir tų, kurie tokią Lietuvą laiko atmestina „nemodernia“ atgyvena, o laisvę supranta tik kaip be galo dauginamus niekam neatsakingo ir neįsipareigojančio vartojimo pasirinkimus.

Šie ir kiti nepaminėti pavyzdžiai liudija, kad 2017-ieji, kaip slenkstis į jubiliejinius Šimtmečio metus, gali būti pavadinti tikrais Sugrįžtančios Istorijos, praeities sudabartinimo metais, parodžiusiais, kad visuomenė anaiptol nėra abejinga iškilių praeities asmenybių puoselėtoms vertybėms ir nuveiktiems darbams. Priešingai, šiandien jie kaip niekad aktualūs ir sektini.

2017-aisiais metais, kaip ir anksčiau, Lietuvos neaplenkė ir Vakarų intelektualinių vėjų gūsiai, kaip, beje, ir jų krypties pokytis, ilgą laiką atkakliai „nepastebėtas“ ar neigtas mūsų viešosios nuomonės formuotojų. Antai mūsų „didžiosios“ žiniasklaidos praignoruotas Europos intelektualų Paryžiaus pareiškimas „Europa, kuria galime tikėti“ bene pirmąkart taip nuosekliai ir be užuolankų priminė, kas iš tiesų yra Europa, bei pasiūlė nusiimti rožinius liberalizmo ir multikultūralizmo akinius kalbant apie jos ateitį ir perspektyvas. Galima teigti, kad Vakaruose jau prasidėjo ir vis gilėja liberalmarkistinio ideologinio naratyvo, kaip vienintelio dabarties „tiesos monopolio“, įtrūkis. Tai rodytų kiek ankstesnis Brexit, D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu, pro „politkorektiškumo“ cenzūrą vis stipriau prasiveržiantys nepasitenkinimo balsai Vakarų Europoje ir pačioje Vokietijoje, pradedančiose „atsikąsti“ A. Merkel inicijuotos istorijoje nei girdėtos nei matytos ksenofilijos (meilės svetimam) – „besąlyginio svetingumo“ politikos ir t.t. Katalonijos bandymas atsiskirti nuo Ispanijos, pademonstravęs ES biurokratų taikomus dvigubus standartus šalims-narėms, ir pan. Visi šie įvykiai ir reiškiniai suteikė progą ir Lietuvoje vis drąsiau ir blaiviau pradėti kalbėti apie Europos Sąjungos dabartį bei ateitį bei apie galimus jos raidos scenarijus, nebesibaiminant ideologinių cenzorių apriorinio pasmerkimo dėl tariamo „euroskepticizmo“ ar „prorusiškumo“. Tačiau dėl mums būdingos inercijos, tikėtina, kad liberalioji linija gali dar kurį laiką likti dominuojanti ar netgi aštrėti, ką rodytų kad ir suintensyvėję valdžios užmojai kiek „pakoreguoti“ valstybinį lietuvių kalbos statusą, keisti lietuvišką raidyną ir t.t.

Kita vertus, džiugu, kad po ramiai praėjusių Zapad pratybų Lietuvoje ganėtinai aprimo ir keletą pastarųjų metų mūsų politinio isteblišmento intensyviai eskaluota „rusai puola“ tema, kartkartėmis įgaunanti isterijos ar net paranojos bruožų. Beje, oficialioji rusofobija (nepainioti su blaiviu atsargumu Rusijos režimo atžvilgiu!), įpratusi besikaupiančių milžiniškų šalies vidaus problemų sprendimo vilkinimą dangstyti užsienio grėsmėmis ir medžioti tariamus „Rusijos agentus“ bei „vatnikus“, mažai kuo skiriasi nuo tos pačios Rusijos politinio elito įpročio visur įžvelgti gausių vidaus ir išorės priešų kenkimą. Įdomu, kad tą pačią metodiką pritaikęs ir net žymių mūsų kultūros žmonių lojalumą Tėvynei Lietuvai tikrinti pasišovęs vienas iš vadinamųjų „visuomenės nuomonių lyderių“ A. Tapinas pagaliau buvo pastatytas į vietą. Visiems galutinai pakyrėjo jo įsijautimas į nesusitupėjusią visuomenę „ideologiškai teisingai“ auklėjančio ir moralizuojančio teisuolio vaidmenį, kaip ir jo praktikuojami skundimai bei viešas „ideologinių nusikaltėlių“ arba tiesiog kitaminčių, kuo nors tyčia ar netyčia „nusižengusių“ liberaliojo politkorektiškumo postulatams, plakimas bei pjudymas, ypač paaiškėjus, kad šis žurnalistas pats taiko dvigubus poelgių ir žodžių vertinimo standartus sau ir kitiems…

Apskritai šiuos metus galima būtų vadinti mūsų oficiozinės žiniasklaidos kruopščiai puoselėto „tiesos monopolio“ žlugimo laiku. Savo posto neteko lyginant su kitų Baltijos šalių „delfiais“ pernelyg rusofobijos burbulą išpūtusi Delfi.lt vyriausioji redaktorė. Nors dar nežinia, kuo baigsis neseniai kilusi Seimo valstiečių ir LRT „viršūnių“ kova, tačiau mokesčių mokėtojai, tikrieji LRT savininkai, gavo progą žvilgtelėti ir į iki tol jiems neprieinamus „nacionalinio“ transliuotojo komercinės veiklos užkulisius, dėl to ryškiai smuktelėjo jos lyderių ir svarbiausių viešosios nuomonės formuotojų – „visagalių bei visažinių“ žurnalistų – reputacija. Taigi tai geras metas alternatyviai, ypač internetinei, žiniasklaidai stiprinti savo pozicijas sąžiningo, nemanipuliatyvaus, patikimą informaciją teikiančio ir savą auditoriją gerbiančio kalbėjimo išsiilgusiems skaitytojams.

Iš esmės optimistiškai žvelgiant į naujuosius metus vis dėlto labiausiai neramina galimybė, kad regimai augantis visuomenės nepasitenkinimas augančiu skurdu, atskirtimi, įsisenėjusia sistemine betvarke, valdančiųjų nekompetencija ir korupcija, jei pasireikštų masiniais protestais, gali būti pradėtas slopinti represinėmis priemonėmis – tą įtarti leistų demonstratyviai pakelti represinių struktūrų darbuotojų atlyginimai, visiems likusiems dirbantiesiems „pakrapijus“ tik po kelis ar keliolika eurų ir apsiribojus kiekvienai naujai valdžiai jau tradiciniais tampančiais pažadais apie jų šviesesnę rytdieną... Vis dėlto šiame kontekste reikšminga, kad visuomenė ir dalis politikų neliko abejingi keistomis aplinkybėmis prasidėjusiam žinomo filosofo, poeto ir visuomenės kritiko Vytauto Rubavičiaus persekiojimui bei bauginimui, kas, tikėkimės, kiek prislopins tokių „akcijų“ rengėjų entuziazmą ateityje…

Ką rodytų šios 2017-ųjų metų atodangos? Visuomenė ir ypač inteligentija dar labiau įsitikino, kad nebegalima likti nuošalyje nuo valstybėje vykstančių procesų, patogiai, kaip iki šiol įpratus, slapstytis savo „vidinėje emigracijoje“ ar rinktis fizinę paliekant šią šalį likimo valiai. Kintantis moralinis ir ideologinis klimatas, iškėlęs tradicinių vertybių puoselėjimo poreikį prieš pastaraisiais dešimtmečiais visuotinai diegtą individualistinę-vartotojišką pasaulėžiūrą, ypač stiprėjanti patriotinių jėgų konsolidacija leidžia viltis, kad ateinančias metais gali būti daugiau solidarumo ir vienybės kuriant ir siekiant bendrų Lietuvos ateities tikslų, kas reikalauja ir daugiau pagarbos bei įsiklausymo į nuoširdžiai tiesos ieškančio kito mintį / kitamintį. Nes blogiausia, kas galėtų įvykti švenčiant Valstybės Šimtmetį, – tai pasitenkinti formaliu, tuščiaviduriu ir neį(si)pareigojančiu „vėliavėlių patriotizmu“, kuris giliau nepaliestų nei proto, nei širdies, priešingai, dar labiau nuviltų šia valstybe ir jos perspektyvomis.

Tad daugiau pasitikėjimo savimi ir vieni kitais, mielieji. Daugiau susitelkimo, optimizmo ir vilties. Šiais metais jų tikrai prireiks. Linkiu mums visiems tapti istorikais, ne tik rašančiais savo gyvenimo istorijas, tikiuosi, vertas vaikaičių atminimo, bet ir paliksiančiais savą pėdsaką ateities Istorijoje.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jota       2018-01-9 10:33

Straipsnis geras, bet keista, kad “Tiesos” administratoriai vadovaujasi išankstine nuomone (kai per klaidą norėjau papliusuoti Skirmantės komentarus)?

Julius       2018-01-7 21:10

O kas vyksta šiandieną tai tie kurie taip džiaugėsi “antru sąjūdžiu” tai yra Karbauskiu sako kad valdžia bloga.

Dzeikas       2018-01-7 21:07

tai,ka as ir noriu pasakyti, kad mus supanti socialine-politine erdve yra “smetonines” politikos tasa DABARTIES salygomis.

Julius       2018-01-7 20:58

Tą smotoninė tema reikalinga tam kad pridengti šios dienos supančios erdvės matymo neįgalumą.

Dzeikas       2018-01-7 20:33

Gerai, as atsiprasau uz netinkamus temai eufemizmus ir palyginimus.
Taciau, kas man krito i akis ir iskart suarde jusu piesiamos tikroves (darydama ja tariama) modeli, tai jusu argumentacija: “nieksu buvo visais laikais” - per silpna advokatauti “smetoniniams” politikams ir politikai.
Paties teiginio neneigiu.Sutinku: nieksu buvo visais laikais.
Taciau kada nieksai valdzios olimpe ir JU, nieksu, zodis lemiamaas valstybes politikoje turime tai ka turime dabar, ir ka turejome 1926-40mm.Skirtumai tarp ju kosmetiniai, o jusu seneliu pietetas zodziui “smetoninis” lengvai paaiskinamas zmogaus psichologijos ypatumu prisiminti praeityj tai kas buvo geriausio.
Kas be ko, smetoniniu paslemeku rezimas nepalyginamai humaniskesnis uz sovietiniu zmogedru rezima.Kas gi gincysis su tuom…

Liepa-Dzeikui       2018-01-7 20:06

Nesiginčysiu-tarpukario Lietuvą per siaura vadinti “smetonine”. Su tuo laikotarpiu ryšį turėjau per savo senelius: jie tą laikmetį vadino lakoniškai, bet itin pagarbiai- “prie Smetonos”.// Niekšų buvo visais laikais, yra dabar, bus ir ateity. Bet pvz., patriotiškumo, tautiškumo, religingumo puoselėjimo šiandieninėj “brazauskinėj-grybauskinėj” Lietuvoj praktiškai nelikę. Tad pats, Dzeikai be “ž”, irgi nesat tikslus, jei jau taip trokštat teisingų faktų.// Nemėgstu veltis į aršius ginčus, įžeidžias diskusijas ir kitokius “mūšius”: man patinka augti sveikai subalansuotoje aplinkoje. Sąmojis, replika, patarimas pašnekovui neturi būti įžeidus. Pagarba sau, pagarba kitam yra reikalingas ir sudėtingas dalykas. Tad kam, sakykit, reikėjo savo komentarą sugadinti naminių gyvūnėlių “dovanėlėmis”? Ar gi čia lygis?//
Dar yra nekvapnus ir kitas Jūsų pasakymas ” jie lygiai taip pat uoliai stumtu ir pederastijos filosofija , ir libertarini-oligarchini ukio modeli”. Už kitus negali būti atsakingas, man svarbu, kad aš nepropaguoju šitų sodomizmų ir nesisegu niezabukos į atlapą ir kitiem tą nuomonę pasakau.//
Pačiam, gerbiamasis, yra blogai ir su lietuvių kalba- prisedadate prie jos niokojimo. Vienas komentatorius, pamenu, turėjo problemų su lietuviškais rašmenim, tai nuolat atsiprašinėdavo dėl skurdžios klaviatūros. O Jums tai niekų reikalas, ar ne?//

Dzeikas       2018-01-7 19:39

Liepai:
Faktus vardinate teisingai.Taciau “smetoniniu” politiku kaip alternatyvos lyginimas, girdi va kokie , vyzoti, taciau doros isikunijimas, nuo 0 Lietuva kure…
Visu pirma reikia sustatyti taskus ant i jusu posakyje “smetoniniai politikai”.Nuo 0 Lietuva kure ne “smetoniniai”, o pasakysim taip, Lietuvos Tarybos(paskelbusios Vasario 16 Nepriklausomnybes Akta) politikai. Smetoniniai gi rados kaip 1926m gruodzio putco isdava.Na ir pats “tautos tevas” priperejo is savo giminiu ir siaip talentingu subinlaiziu tarpo.
Tai va, situ, jau 100% “smetoniniu” politiku ir “eurohomjaunuoliu” lyginimas man skamba kaip suns ir kaciu ismatu lyginimas, suns girdi ne taip smirda ir netgi kvepia lyginant su kaciu.
Sustatykite tuos “smetoninius” politikus musu laikmetyje , jus galvojate kad esamoj situacijoje jie kitaip(nei homjaunuoliai) ciulbetu??? Jeigu jie nepakele ginklo pries Sovietu(ir lenku , ir vokieciu taip pat) agresija su pagrindiniu argumentu “sugriaus salies uki”(Smetoninio URM vadovo Urbsio zodziais),tai jie lygiai taip pat uoliai stumtu ir pederastijos filosofija , ir libertarini-oligarchini ukio modeli.
Istorijos teismas, ir, jeigu Apvaizda teiks toki stebukla , “homjaunuolius”, ir smetoninius “politikus”  pakish i ekete viename maise.

Julius I Liepa       2018-01-7 14:21

” Todėl, kad valdžioj tupi padarai, neturintys elementarios savigarbos ir savarankiškumo. ” Bet juk “tiesos” protegavo Karbauski. Talpino jo propagandą. Čia gaunasi kaip su tuo pasakimu “matai ką jie padarė”.

skirkmantei       2018-01-7 10:36

persiprasau,niekaip negaliu apsispręst- pačios pavardė muiliūtė ar putinaitė? nu, dar į pumprickaitę kiek panaši- ta ir geba gerai užpult su “komplimentais”

Liepa       2018-01-7 10:33

Puikus straipsnis. Didelė padėka gerb. Rasai Čepaitienei.//Autorė tikrai nesibijo pademonstruoti sveiką lietuvišką požiūrį į valdžiakiaulių mums primetinėjamą isterinę rusofobiją. Kur tai matyta, kai žeminami tautiečiai, žiūrintys rusiškas tv? O jei ne duokdie išsakysi kritinę mintį briuselyno pusėn, tai “kremlinio” etiketės nenusigrandysi amžiams.//
Iš ko pažinsi idėjinį aktyvistą bolševiką ar šiandieninį “modernųjį” eurokomjaunuolį?- Iš siauro akiračio, brutualumo, chaotiškų veiksmų, rūpinimosi tolimų šalių vaikučiais(kai tuo pačiu metu įvairiom formom traiškomi etniniai gyventojai), tautinio identiteto ir tūkstantmečiais patikrintų žmogiškųjų vertybių naikinimo, bei marksistinio tikslo -“Seną pasaulį išardysim”!//
Atsigręžkim į tarpukario Lietuvą: nors smetoniniai politikai turėjo aibes trūkumų, tačiau šalis buvo kuriama nuo nulio - kariuomenė, pramonė, žemės ūkis, švietimas, iš paskos ir medicina stiebėsi aukštyn. Nežiūrint to, kad nebuvo draugiško brolio dosnios pagalbos iš rytų, ar vakarų pusės.// Kodėl esam tragiškoj situacijoj kaip Tauta šiandien/ Todėl, kad valdžioj tupi padarai, neturintys elementarios savigarbos ir savarankiškumo. Šiuos bruožus visaip kaip stengiasi išoperuoti ir mums, nes beribėje “šventojoje” integracijoje į neginčytinai tobulą Vakarų Europą, ne vieta visokiems tautiniams, etniniams, religiniams, lytiniams ir net demokratiniams skirtumams. Kas ne su mumis, tas prieš mus!//

Skirmantė       2018-01-7 2:40

Toks atkaklus malkos tašymas man ant galvos dėl Kremliaus (ne mano) termino vartojimo rodo kažkieno (komentaruose) Achilo kulną. P. S. Mano kritika nereiškia, kad aš negerbiu žmonių, kurie čia rašo ir darbuojasi, aš tik sakau, kad 2 + 2 yra keturi, o ne aštuoni. Ir reikėtų tai pripažinti, kitąkart atidžiau rinti žodžius. Nes gyvybė irgi yra svarbi. Štai, pavyzdžiui, sumanė Kremlius dujom išnuotyt sirų vaikus, ir padarė. Ir tie sirų vaikai nebegalės domėtis jokiomis atodangomis NEI ŠIAIS, NEI KITAIS METAIS.

Julius       2018-01-6 19:10

Ką pamiršo istorikė. Ne vien tik delfis taremai atsidengė. Atsidengė ir daugiau propagandinių informacinių tinklų ir veikėjų. Kurie kurstė isterijas, kurie filtravo informaciją, tendencingai parinkinėjo temas, protegavo tam tikrų politikų propagandos sklaida, cenzūravo komentarus, blokavo komentatorių kurie nesitaikstė su protekcionizmu IP adresus, prisidenginėjo katalikų bažnyčia, taipogi prisidenginėjo pilietiška visuomenę, taipogi prisidenginėjo Garliavos skausmu. Štai kiek “gerų“darbų buvo nudirbta.
Klausimas ar istorike ištiko amnezija ar istorikė bando įtikti kažkam tai?

Pati "daranti elementarias klaidas", "Skirmante"        2018-01-6 15:55

Ar suvokiate skirtumą tarp pasakymų: “kritikuoti Rusiją”
bei ideologiškai doroti žmogų tik todėl, kad jis yra “rusas” (=tapti “ruso+fobu”),
ir - “kritikuoti Rusijos politinę sistemą, jos valdžią”?
Tikras patriotas, skirtingai, nei kai kurie greit apsiklijuosiatys
ar apsismaigstysiantys Narvesen kioskų platinamomis invazinėmis “žydruolėmis”,
nėra ir negali būti JOKIOS KITOS TAUTOS PRIEŠAS.
Bendradarbiauti - tai ne tapti vien priemone ir nustoti kaip suvereniai valstybei
kitų pagarbos didžiųjų politiniuose žaidimuose.

kontoros operatyvininkei       2018-01-6 13:18

1. straipsnio autorę užpuldinėji neprofesionaliai, nepagrįstai, neargumentuotai,-miliūtės ir tapkino stiliaus patyčios šitame portale nesuprantamas dalykas.
2. labiau stenkis, nes taip tinginiaujant gali būti paliuosuota iš sočios kontoros.
3. apskritai geriau padarytum , jei išeitum pjaut šunims šėko, nes mums, šio portalo skaitytojams, iki gyvo kaulo įgrysę tokie “kadrai” kaip tu.

Skirmantė       2018-01-6 3:06

Man čia rašantiems. Na, kas yra “rusofobai”? Tai Kremliaus terminas, taikomas jau kokius 15 metų visiems, kas kritikuoja Rusiją (dar iki tų visų karų), o juk kritikuoja ne už žaidimus smėlio dėžėj - už masines žmogžudystes, už karų sukėlimą, aš esu pakraupus dėl tokio neprofesionalumo… juk ne stiklo rutuly gyvenam, televizorius veikia… ir nustokit jūs vienąkart galų gale visur trolius matyt - liguista, ir tiek.
Apie kokį žmonių prusinimą galim kalbėt, jei daromos elementarios klaidos?

$+$       2018-01-5 22:07

“Drįsčiau teigti, kad 2017-ieji gali būti vadinami Atodangų metais.” 2018 m. sausio 4 d. 8:56
⤴⤴⤴
Atsiduoda plgiatu. Ar neturėtų toks straipsnis būti pasiųstas pas ...?!


$+$    2018-01-1 19:12
2017 metus galima vadinti atodangų metais.

Violeta       2018-01-5 21:54

Čia priėjo Kindziulis ir terė:
– Tik tiek?

Užsisakau kvalifikuotą ekspertizę pas Skirmantę:       2018-01-5 15:07

Į kiek pastraipų būdami gyvi Tomas Manas praleido progą sutraukti “gremėzdišką” romano trilogiją “Juozapą ir jo brolius”, o Martinas Heideggeris - “Būtį ir laiką”?
Kodėl demokratiška valstybė negina tinginių teisės į santraukas?
Apie Levo Tolstojaus ar Aleksejaus Losevo susantraukinimą juos pritaikant tinginiams rusofobės ekspertės net klausti buvo baugu.

Dzeikas       2018-01-5 13:50

Vienpusiskas straipsnis ivardijant tai ka norisi matyti, o ne tai kas yra.
Yra 2 ryskesni faktai igaline autore iziureti kazkokia prosvaisa, sviesa tunelio gale:
- Nesekmingas bandymas sukompromituoti ginkluoto tautos pasipriesinimo sovietams simboli Ramanauska-Vanaga.
- Bandymas ga(n)sdinti publicista Rubaviciu.
Apsiskaiciuota.Visuomene dar ne iki galo istvirkinta. Ziedelius, zmones formavusius doroves supratima ir indikavusius ja, nuskabe ir neleido naujiems reikstis - ir patys apsigavo susidariusia tyla.“Golovokruzenije ot uspiehov” pasakytu J.Stalinas.
Taciau bandymas iskelt byla smeiziku garsiakalbiui Vanagaitei ir tyrimas kas bande nutyldyti Rubaviciu sekmingai numarinti.
Kazkas valdziukeje buvo istempti ant kilimo pasiaiksinti , gavo pylos ir liepta ismokt dirbt.Bus padarytos isvados tobulinant agenturine ir operatyvine veikla.
Lenkai 1939m rugsejo 8 smoge Vermachtui (t.v. kontrpuolimas prie Bzuros upes)netiketa smugi priverte kai kuriuos dalinius net begti, buvo paimti simtai belaisviu. Na teko vokieciu generolams pristabdyt Varsuvos puolima ir apgrezus tankus “issiaiskinti” su lenku grupuote kiek apgadinusia geschefta ir prisimint ,kad karas vyksta iki kapituliacijos.Po savaites Lenkijos vyriausybe paliko sali.
Atiduodu pagarba Lenkijos kariuomenes kariams ir vadams beviltiskoje situacijoje apgynusiems lenku ginklo garbe, taciau laikyti Bzuros puolima pergale kare kiek naivoka.

tariamai skirmantei       2018-01-5 11:39

Prašom praeikite pro šalį, tai yra rašinėkite į Delfį, Lietuvos rytą. Ten esate laukiama ar laukiamas. Negadykite oro padoriame portale. Jūsų pastebėjimai - mums didelis nulis.

Algimantas Zolubas       2018-01-5 10:19

Blaivus ir svarus 2017-jų vertinimas, įkvepiantis optimizmas 2018-iems.
Padėka ir pagarba autorei.

Tik pirmyn, tik sykiu…

sinchronizacija       2018-01-5 8:55

Vos tik pasirodo iniciatyvų padiskutuoti rimčiau, konceptualiai ieškant išeičių iš kraštą ištikusios egzistencinės krizės, kontoros reaguoja operatyviai ir pasiunčia savo “skirmantesus”.

Skirmantė       2018-01-5 4:18

Na, gerai, “pavarysiu”... Ką MOKSLININKĖS diskurse reiškia rusiškas “rusofobijos” terminas šitame tekste? Gal mokslininkė galėtų “pasikaustyti” geriau ir savo atodangose suskaičiuoti bent jau Kremliaus nužudytų sirų ir ukrainiečių gyvybes?

Skirmantė       2018-01-5 3:15

Pateikit skyrelį “išvados”: tingiu skaityti nuo Trampo iki Gedimino kalno smukimo ir “Zapad” pratybų pavadinimu “atodangos”. Rašant rašinį reikia a) išsikelti temą b) nenukrypti nuo temos. Aprašas, kaip gyvenom… gerai, bet ištęstas.

Skirmante Skirmante, pražuvėlė       2018-01-5 2:56

Kaip visada? vaidmuo, žiūriu, nesikeičia?
Gali geriau - klok tą “geriau” ant stalo ir tuomet pažiūrėsim jį, jau           atidžiau

Skirmantė       2018-01-5 2:32

Kam reikalingos šitos prirašytos paklodės? Nors santrauką pateiktumėt. Metų atodangos… apie viską ir apie nieką.

Juozapas       2018-01-5 0:39

Nelabai veržiausi komentuoti gerb. Autorės atodangas. Nes nelabai yra ką pridurti. Tekstą perskaičiau keletą kartų. Tikrai geros įžvalgos.
Pritariu Tarabildai- straipsnis ir gilus ir tikslus.
Nėra abejonių, jog tai viena geriausių publikacijų šiame portale nuo jo įkūrimo pradžios.
Jeigu kas man ir suteikia optimizmo, tai tokie žmonės kaip p. Rasa.
Tokias išmintingas asmenybes turime remti ir sudaryti palankesnes sąlygas jų minčių sklaidai, kurti rezonansus tokioms įžvalgoms.
Todėl- manau, jog šis straipsnis yra vertas ženkliai daugiau nei vien “bravo bravissimo” Autorei.
Asmeniškai, matau šiame tekste puikų tramplyną diskusijų ciklui. Nes mažne kiekvienoje teksto pastraipoje yra puikus užtaisas atskiros teminės problematikos gvildenimo startui.
Jau nekartą yra atsitikę taip, kuomet puikūs straipsniai nesulaukę gilesnio išnagrinėjimo, nebyliai nugrimzdamo į portalo archyvų dugną kartu su vienadieniais rašinėliais.
Labai nesinorėtų po savaitės eilinį kartą apgailestauti, jog ir šį straipsnį ištiks panašus likimas.
Koks pavojus?
Pavojai du-
Pirma, tekstas ne “pramoginis” reikalaujantis skaitytojo mąstyti.
Todėl ir komentarų kol kas tik vienas kitas. Nes greta tokio keksto nuvalkioti lozungai ar pigūs prakeiksmai sistemai atrodo atvirai vulgariai ir neskaniai.
Suprantu, jog Autorė savo įžvalgų intelektualumu, eilinį tūlą tam tikra prasme kiek atbaido. Ne vienas perskaitęs iki galo visko nesuvokia, tad natūralu, jog ne vienam netgi nedrąsu ką ir komentuoti.
Kadangi baudžiavos rudimentų iš žmonių smegeninių “greituoju būdu” neiškrapštysi, vans vienžo, misliju jog verta tiems portalo bendruomenės nariams, kurie galvas nešioja ne vien tam kad į kaklą neprilytų, kiek padėti mažiau prakutusiems bendrakeleiviams padėti “sukramtyti” ir ” suvirškinti”.
Ne tiek patį tekstą, bet gal labiau šio straipsnio įžvalgų potencialą.
T.y. paprasta šnekamąja kalba išrutulioti tas konceptualias mintis ir įžvalgų galimus tęsinius kuriais persunktas p. Rasos straipsnis.
Portalas publikuoja daug pakankamai rafinuotų įžvalgų, vienok dauguma jų yra tiesiog diagnozės kurios neinspiruoja visus kankinančio klausimo- ką daryti?
Šis straipsnis ryškiai išsiskiria iš skrodimų išvadų pluošto.
Nes jame, atidžiau žvelgiant, protingi skaitytojai ras ir gerų pasufleravimų receptams daugelio Lietuvos negalavimų atvejams.

 

 

Moraliai - jautru, dalykiškai - tikslu       2018-01-5 0:21

2017-ieji - Atodangų metai:
“ne tik fizinių, kaip antai visiems matomos Gedimino kalno nuošliaužos, simboliškai įkūnijančios pačios mūsų valstybės socioekonominį ir ypač moralinį „pačiuožimą“,
bet ir visokių kitokių, netikėtai atvėrusių tikruosius veidus tų,
kurie daugelį metų slėpėsi po solidumo ir respektabilumo kaukėmis
(o kaip jie bando slapstytis ir toliau, nuduodami, kad nieko neįvyko…)
[...] būtent 2017-uosius, tikėtina, galima laikyti savotišku lūžio tašku moraliniame šalies klimate.”
Tarsi visi dalyvautume visaapimančioje laisvinimosi ir perkeitimo misterijoje “Lietuva”. Vadinasi, Dievas gal kaip niekad per šiuos išbandymų metus buvo arti mūsų iškankintos tautos - svarbu tik, kad mes Jo neišduotume ir prie Jo ištvermingai artintumės.
Fatimos Dievo Motina, Lietuvos Globėja, apsireiškimo 100-ečio proga mums buvo labai dosni. Tik reiktų tinkamai visomis Atodangų dovanomis pasinaudoti.

Tarabilda       2018-01-4 23:33

Žinot, seniai neskaičiau tokio gero ir rimto teksto. Pagarba Rasai.

Misteris       2018-01-4 22:33

Nuostabiai apžvelgti 2017-ieji.
atodangos…
įgriūvos…
įtrūkimai…
Dievo keliai nežinomi.
Ar įjungs 2018-aisiais Dievas savo Didyjį SEPARATORIŲ,kuris atskirs GRŪDUS nuo PELŲ?
Štai kur klausimas.
Bet kokiu atveju ŠVIESOS ERA jau beldžia į dangtį...

padėka       2018-01-4 13:19

Dėkoju gerbiamai straipsnio autorei už išsamias praėjusių metų atodangas ir už suteiktą nors mažą lašelį vilties. Tik istorikas gali pamatyti šviesos spindulėlį ten, kur melas, veidmainystė liejasi per kraštus ir beprasmybė pasiekusi apogėjų. Daug sveikatos Jums ir ačiū, kad esate su mumis.

šiuolaikiniai istorikai...       2018-01-4 10:09

sako: neverkite, buvo ir blogiau..
——
smetoniniai istorikai sako:
- buvo didvyriai, kurie darė gero tautai ir šaliai: būkite kaip jie !!

Arne       2018-01-4 9:51

Dėkui, kad esate. Vilties šaltiniai.


Rekomenduojame

Dainius Paukštė. Pirmasis žvilgsnis į Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategiją

Kauno forumo DEKLARACIJA: kauniečiai už gyvąją Lietuvą

Andrius Švarplys. Apie Gorį – Platono olą Gruzijoje

Algimantas Rusteika. Steigiamas Kauno forumas: dabar ir vėl yra Pradžia

Apskritojo stalo diskusija „Partizaninio karo problematika istoriografijoje“. Vidmanto Valiušaičio komentaras

Vytautas Radžvilas: „Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas“

Advokatas Šarūnas Vilčinskas. Galimi sunkumai Čikagoje

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

Algimantas Zolubas. Žirgelis Lietuvoje

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (III)

Vytautas Leščinskas. Medžiai, pasmerkti sušaudyti, arba pasivaikščiojimas su žurnalistu ir rašytoju Romu Sadausku po slaunų Vilniaus miestą

Rumunijos piliečių iniciatyva surengti referendumą dėl santuokos apibrėžimo (video)

Valdas Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Verta prisiminti. Antanas Maceina. Dabartiniai mūsų rūpesčiai

Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis raportuoja: „Pasiekėme istorinių rezultatų“

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (I)

Siūlome prisiminti. Viktoras Orbanas Lietuvoje: 2012-ųjų kalbos ir tyla 2018-aisiais

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: „Lietuva pamažu atsikrato nelaimių šleifo ir patenka tarp ketvirtadalio laimingiausių valstybių pasaulyje“

Kam partijos ištaškė beveik 7 milijonus

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Justas Mundeikis. Sąžiningo atlyginimo skaičiuoklė

Viktoro Orbano partija rinkimuose užsitikrino konstitucinę daugumą

Kreipimasis į piliečius dėl ES lėšomis masiškai naikinamo miesto medžių paveldo Lietuvoje – ruošiamas kolektyvinis ieškinys (renkama informacija)

Vytautas Sinica. Apie genderizmą (ilgas)

Vytautas Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Algimantas Rusteika. Durniasklaida

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Vytautas Vyšniauskas. „Konservatoriai“ – antivalstybininkai? R. Juknevičienė ir A. Kubilius – Lietuvos išdavikai?

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.