Zita Šličytė: Konstitucinių vertybių suvokimo deformacijos

Tiesos.lt redakcija   2013 m. kovo 10 d. 12:12

0     

    

Zita Šličytė: Konstitucinių vertybių suvokimo deformacijos

Paskelbta Lietuvių tautos, siekiančios atviros, teisingos, darnios, pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, vardu, 1992 m. spalio 25 d. piliečių referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija bendrai ir kiekviena jos nuostata atskirai yra valstybinės reikšmės socialinė vertybė. Todėl kiekviena Konstitucijoje įtvirtintų principų suvokimo deformacija sukelia Lietuvos gyventojų nesaugumo jausmą ir verčia nerimauti.

Kadangi Konstitucija įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir yra visų įstatymų leidybos pagrindas, pavojingiausios jos vertybių deformacijos pasireiškia teisėkūroje. Nuo 1993 m., kai buvo įsteigtas Konstitucinis Teismas, kuris nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai įstatymai ir kiti Seimo aktai (Konstitucijos 105 straipsnis), neatitinkančiais Konstitucijos paskelbti 473 Seimo priimti įstatymai ir kiti teisės aktai. Prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams taip pat paskelbti 114 Vyriausybės nutarimų ir 4 Prezidento dekretai. Iš viso nekonstitucingomis pripažinta 591 teisės norma.

Tačiau teisinį vulgarumą demonstruoja ne tiktai Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nariai, bet net ir Konstitucinio Teismo teisėjai, kurių laikysena jubiliejiniais, dvidešimtaisiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimo metais, siekimas pateisinti politinės valdžios savivalę, tapo pavojingi konstituciniam valstybės gyvenimui. Nepateisinamas įstatymų pajungimas trumpalaikiams politiniams ir kasdieniniams ekonominiams tikslams itin išryškėjo konstitucinėje justicijoje nagrinėjant pensijų išmokėjimo ribojimą, sietą su ekonomine valstybės padėtimi ir pensijas gaunančių asmenų darbu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., spalio 22 d., lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose, o taip pat 2009 m. sausio 15 d. ir 2010 m. balandžio 20 d. sprendimuose suformulavo ir išaiškino reikšmingą teiginį: „Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu“. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo pirmajame punkte nurodyta, kad toks teisinis reguliavimas negali būti nustatytas ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis.

Tokia Konstitucinio Teismo išvada pagrįsta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23-iuoju straipsniu, skelbiančiu, kad nuosavybė neliečiama, 48-uoju straipsniu, nurodančiu, kad kiekvienas žmogus gali laisvai apsirinkti darbą bei verslą, ir 52-uoju straipsniu, įtvirtinančiu nuostatą, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės bei invalidumo pensijas bei kitokią socialinę paramą.

Nepaisydamas Konstitucinio Teismo išvadų, Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė „Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą“, kurio kai kurios nuostatos akivaizdžiai prieštaravo Konstitucijai. Tačiau Lietuvos Respublikos teismai neišdrįso netaikyti šito nekonstitucingo įstatymo normų ir, nepaisydami to, kad Konstitucinis Teismas 9 kartus buvo konstatavęs analogiškų nuostatų neatitikimą Konstitucijai, sustabdė gautų skundų nagrinėjimą ir dar kartą (dešimtą!) tuo pačiu klausimu kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kuris, žinoma, nepaneigė savo daug kartų išsakytos nuomonės. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos kontekste niekuo nepateisinamas yra Konstitucinio Teismo sprendimas savo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ „Valstybės žiniose“ paskelbti tiktai 2012 m. rugsėjo 21 d. (21-asis nutarimo punktas).

Pripažindamas kai kurias „Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo“ nuostatas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48-ojo straipsnio 1-ajai daliai, Konstitucinis Teismas neteisėtai pratęsė jų galiojimą dar septynis mėnesius. Toks nekonstitucingas ir šokiruojantis Konstitucinio Teismo teisėjų sprendimas, vertas apkaltos proceso, liko nepastebėtas: gal dėl nežinojimo, o gal dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės ir Seimo narių įsitikinimo, kuris kitaip vadinamas teisiniu nihilizmu.

Tokią padėtį iš dalies lemia Konstitucijos principų imperatyvaus pobūdžio nesuvokimas ir nepaisymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1-oji dalis skelbia „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai“. Kadangi šita Konstitucijos norma yra imperatyvi ir nenumatytas jokios jos taikymo išimtys ar apribojimai, akivaizdu, kad priešingi Konstitucijai įstatymai ar kiti aktai negalioja nuo jų priėmimo momento.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnis nurodo, kad įstatymai ir kiti aktai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkama teisės norma prieštarauja Konstitucijai.

Tačiau nurodymas, kad Konstitucijai priešingas įstatymas ar kitas aktas negali būti taikomas ateityje, nuo jo pripažinimo tokiu paskelbimo dienos, nereiškia, kad iki jį paskelbiant nekonstitucingu, jis galiojo teisėtai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1-osios dalies nuostata yra ne tiktai imperatyvi, bet ir platesnė už 107-ojo straipsnio taisyklę, inkorporuotą į VII-ąjį Konstitucijos skirsnį, pavadintą „Konstitucinis Teismas“. Šitas skirsnis reguliuoja tik Konstitucinio Teismo funkcijas, sudarymo tvarką ir teisėjų statusą, o pirmasis Konstitucijos skirsnis „Lietuvos valstybė“, kuriame patalpintas 7-asis straipsnis, nustato valstybės pagrindus.

Jeigu konstitucinės tvarkos, žmogaus ir piliečių teisių pažeidimai Lietuvoje gali tęstis metų metus ir nesukelti jokių teisinių padarinių – visuomenė tampa konstitucinių vertybių suvokimo deformacijos įkaite. Belieka tiktai pasidžiaugti, kad mūsų kaimyninėje Latvijos Respublikoje ir valstybinės valdžios institucijos, ir Konstitucinis Teismas besąlygiškai pripažįsta, kad Konstitucijai prieštaraujančios normos yra niekinės ir negaliojančios jų priėmimo momentu. Į šitą problemą atkreipė dėmesį Konstitucinio Teismo teisėjas, profesorius Egidijus Šileikis („Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvidešimtmetis: patirtis ir iššūkiai“. Recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys 2012 m., 101 psl.). Tačiau negalima sutikti su jo nuomone, kad „nėra konstitucinės justicijos įgaliojimų pripažinti ginčytą įstatymą antikonstituciniu nuo jo priėmimo momento“. Mūsų nuomone, tokią teisę konstitucinei justicijai suteikia jau aptarta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7-oji 1-oji dalis ir 104 straipsnio 1-oji, kuri nurodo, kad „Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija“.

Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23-iasis straipsnis skelbia, kad nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, „Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas“ privalėjo numatyti sumažintų pensijų kompensavimo tvarką. Tačiau Seimas įpareigojo tai padaryti Vyriausybę iki 2010 m. liepos 1 d.

Buvusi vyriausybė šito įpareigojimo įvykdymą uždelsė net 2,5 metų ir nežinia, kiek laiko pensijų kompensavimo tvarkos parašo patvirtinimą vilkins po 2012 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų sudaryta naujoji Vyriausybė.

Konstitucinių ir kitų teisinių vertybių suvokimo deformacijų tikrai nestokoja nė viena Lietuvos Respublikos valdžios institucija. Tai byloja ir sveiku protu nesuvokiami 2012 m. gegužės 17 d. įvykiai Garliavoje, kai prieš aštuonerių metų mergaitę ir jos buvimo vietą supančias kelias dešimtis taikiai besimeldžiančių žmonių buvo pasiųsti ginkluoti, po kaukėmis savo veidus slepiantys smogikai ir „angelais sargais“ save vadinantys policininkai, per 240 valstybės vardu veikiančių asmenų, kurie naudojo brutalų smurtą prieš jiems nesipriešinančius Lietuvos Respublikos piliečius, tuo metu teisėja dirbančią mažametės globėją ir, svarbiausia, bejėgę būtybę, kurios teisių ir gerovės apsauga Lietuvos Respublika įsipareigojo rūpintis dar 1993 metais prisijungdama prie Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos. Tačiau sukrečiančių Garliavos Klonio gatvės šturmo vaizdų nesivargino objektyviai įvertinti nė viena už tai atsakinga valdžios institucija. Visuomenė atkakliai, bet nepagrįstai įtikinėjama, kad už tai atsakinga tik mažametės globėja.

Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės „Už teisingumą“ iniciatyva buvo sudaryta Visuomeninės komisija, kurios 2012 m. birželio 27 d. išvadose aptarti net vienuolikos Konstitucijos straipsnių pažeidimai, padaryti Klonio gatvės šturmo metu. Niekas neišdrįsta kritikuoti Visuomeninės komisijos išvadų, tačiau visiškai į tai nereaguoja. Visuomeninė komisija savo išvadose nurodė, kad daugumos liudytojų, buvusių 2012 m. gegužės 17 d. Garliavos Klonio gatvėje, teigimu, pareigūnai, vykdantys teismo sprendimą ir nutartį, t. y. antstolė, vaiko teisių apsaugos specialistės ir psichologė, buvo praleisti prie namo durų, jiems nebuvo nei aktyviai, nei pasyviai pasipriešinta. Todėl, Komisijos nuomone, policijos veiksmai, tariamai panaudoti „kliūtims šalinti“, buvo skirti pašalinti prievartinio mažametės ėmimo liudytojus, o ne kliūtis teismo sprendimui įvykdyti. Teismo sprendimas nebuvo vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio „Teismo sprendime nurodytų vaikų perdavimas išieškotojams“ taisykles. Šiurkščiai pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24-ojo straipsnio, garantuojančio žmogaus būsto neliečiamumą, 114-ojo straipsnio 2 dalies, apibrėžiančios teisėjo teisinį statusą, nuostatos, ir, žinoma, 36-ajame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintas draudimas trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.

Pavojinga konstitucinių vertybių suvokimo deformacija yra laisvas Konstitucijos normų interpretavimas ir naujo jų turinio sukūrimas.

Štai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu pripažino, kad Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatos, kuriose įtvirtintas tik santuokos pagrindu sukurtos šeimos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38-ojo straipsnio 1 ir 2 dalims. Ar tikrai tokia išvada turi konstitucinį pagrindą?

Akivaizdu, kad Konstitucinis Teismas savo išvadą pagrindė prieštaringais argumentais, suformulavęs teisingą teiginį, kad konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, Konstitucinis Teismas nutylėjo Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos 16-ojo ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 12 straipsnio turinį, kurie aiškiai deklaruoja neatsiejamą vyro ir moters teisės tuoktis ryšį su šeimos samprata.

Jeigu Konstitucija skelbia, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, tai ji yra ne bet koks asmenų santykis, o tik toks, kuris pajėgia užtikrinti visuomeninės gyvybingumą, išlikimą ir tęstinumą, tad šeima negali būti laikomas santykis tarp tos pačios lyties asmenų, nes toks darinys yra miręs, o negyvas darinys negali būti gyvos visuomenės pagrindas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį, o taip pat pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. O Konstitucinio Teismo teisėjai tvirtina, kad šeimos samprata grindžiama emociniu prieraišumu ir panašiais ryšiais, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Tačiau emociniai, lytiniai santykiai ar materialinė vieno žmogaus parama kitam nėra tapatūs santuokai ir jos pagrindu sukurtai šeimai, nes jie nėra konstitucinio rango santykiai, kuriems valstybė nustatė privalomą registraciją. Akivaizdu, kad Konstitucinio Teismo teisėjai 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu papildė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38straipsnį nauju turiniu.

Kokias galėtume pasidaryti išvadas šiandien, minėdami savo Konstitucijos dvidešimtmetį?

Lietuvos Respublikos Konstitucija yra laisvos, saugios, teisingos ir klestinčios ateities garantija. Tokie buvo už jos projektą 1992 m. spalio 25 d. referendume balsavusių piliečių teisėti lūkesčiai. Tačiau tautos valia įtvirtinti demokratijos, atsakingo valdymo, žmogaus teisių standartai per 20 Konstitucijos galiojimo metų patyrė keletą konstitucinių vertybių suvokimo deformacijų.

Pirma, nepakankamai suvokiama Konstitucijos normų visuotinis privalomumas, jų imperatyvus pobūdis. Šitos deformacijos apraiškos itin pavojingas teisėkūroje, Lietuvos Respublikos Seimo ir kitų valstybinės valdžios institucijų veikloje.

Antra, laisvas Konstitucijos normų interpretavimas ir naujo jų turinio sukūrimas, stebimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo vykdomoje jurisprudencijoje.

Trečia, nepaisoma žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių, sabotuojama ir desakralizuojama valstybės ir visuomenės pagrindas – šeima.

Istorijos tėkmėje už priesaikos sulaužymą grėsė mirties bausmė ir toks jos sureikšminimas nebuvo kritikuojamas Mūsų laikų herojai, sulaužę priesaiką Lietuvos valstybei, siekia galimybės priesaiką vėl pakartoti, kai kurios tik piliečio teisės nepagrįstai sutapatinamos su žmogaus teisėmis.

Tad darytina išvada – tokią konstitucinių vertybių suvokimo deformaciją lemia bendras dorovinis visuomenės nuosmukis.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, perskaitytą Klaipėdos miesto savivaldybės Trišalės tarybos nariams 2012 m. spalio 24 d. minint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvidešimtmetį.

* * *

Daugiau apie konstitucinių vertybių deformacijas šiuolaikinėje Lietuvos valstybės teisinėje sąrangoje siūlome skaityti ankstesnėse Tiesos.lt publikacijose:

Visuomeninė komisija: Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių
Zita Šličytė: „Ką pasakys teisėjai, kai į teismus kreipsis užaugę vaikai?“
L.N.Rasimas: Būtina sustabdyti Konstituciją pažeidinėjantį Konstitucinį Teismą
Ne kiekviena teisinė valstybė yra demokratinė
Darius Kuolys: Atlikau pilietinę pareigą ir neketinu gintis
Zita Šličytė: Konstitucija draudžia drausti

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Audrius Bačiulis. Naujienos iš Karabacho fronto

JT piktnaudžiavimas žmogaus teisėmis (I)

Vytautas Sinica. Švedija: multikultūralizmo grimasos

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai, kvailiai – valdžioje

Agnė Širinskienė. Kas būna, kai prišneki apie svainio partiją

Popiežius Pranciškus apie neoliberalizmą

Algimantas Rusteika. Didvyriai ir nesuprasti genijai opozicijoje, o niekšai ir kvailiai – valdžioje

Švedija keičia kursą – jungiasi prie rytų europiečių: policija prabilo apie „grėsmę sistemai“, griežtinti įstatymus reikalauja net buvęs ABBA narys

Eidamas 101-uosius metus mirė partizanas Jonas Svilainis-Liūtas

Liudvikas Jakimavičius. Papolitikuokim

Tikėjimo mokymo kongregacija: Tikintieji turi žinoti – ant kortos statoma moralinės tvarkos esmė, susijusi su visapusiška žmogaus gerove

Geroji Naujiena: būti Jo

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.