
Liepos 30 d. Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje vyko atminimo ir maldos vakaras „Budėkime dėl santarvės ir taikos“, skirtas Medininkų pasienio poste ir kitose vietose žuvusių Lietuvos pareigūnų atminimui.
Vakarą, kurį vedė Tomas Šernas, pradėjo 1739 m. Karaliaučiuje išlietas ilgus metus tylėjęs istorinis varpas, puoštas simboliais ir reformatų devizu: SOLI DEO GLORIA (Vienam Dievui garbė).
Medininkų aukos mums buvo labai skaudžios ne tik dėl jų netekties. Mūsų valstybės pripažinimas atrodė jau čia pat, tuoj, tuoj… 1991 metais žuvusiuosius palydėjome, palinkėdami jiems ir maldoje vienas kitam – ramybės. Ir net pagalvoti negalėjome patikėti, kad sulauksime štai tokių 24-ųjų šios tragedijos paminėjimo metinių, tokių nepanašių į ramybės palinkėjimą. Kalbu ne apie gražų ir prasmingą Tomo Šerno vestą vakarą, prasmingus maldos žodžius. Kalbu apie tą nejaukią atmosferą po Vilniaus OMON vadų išteisinimo, nes nežinome, ką dėl to pasakyti vienas kitam.
Prieš keletą dienų sutikau pirmąjį Lietuvos muitinės vadovą Valerijoną Valicką: „Zigmai, po šios teismo nuosprendžio aš nežinau, ką atsakyti savo vaikams? O jie manęs klausia – tėvai, kas geriau žino tai, kas nutiko – tu ar šie trys teisėjai?..“
Nematydamas bylos medžiagos, negaliu ir aš pasakyti, kaip ši kaltė padalijama tarp prokuratūros ir teismo. Ir ne tik tarp jų.
Vakaras maldos namuose kvietė santarvei ir taikai. Taika – tai lyg ir savaime aišku. Bent žodžiais beveik visi mes už ją. O santarvė? Vardan ko? Ar gali būti santarvė, grįsta melu ir be tikslo? Manau, kad ne. Ir drįstant apie tai kalbėti prie aukų kapo ir neraudonuojant?..
Santarvė vardan to Lietuvos? Taip. Tačiau kokios Lietuvos? Sąjūdžio tiesos Lietuvos ar šiandieninės melo Lietuvos? Paklauskime savęs, kodėl taip greitai sugebėjome taip žemai nusiristi? Kalti visų pirma esame patys – ir tie, kas mus valdė, ir mes, kurie jiems leidome taip nuvaryti valstybę ir mus. O nuvarytus arklius nušauna? Juk Vilniaus OMON vadų išteisinimo teismo nuosprendis – tai ne priešų, o mūsų. SAVAS. Priimtas Lietuvos Respublikos vardu. Ir Rusijos dėl jo neapkaltinsime, nors ir labai greitai išmokome tai daryti – gerus mokytojus turime. Tačiau šiame gėdos veidrodyje pamatysime ir kaltinti teks tik save.
Į tai ėjome ramiai ir nuosekliai. Neklausėme, kodėl Sausio 13-osios ir Medininkų bylose metų metus truko štilis. Apsvaigome nuo gražių Prezidentės pažadų. Tačiau viskas judėjo priešinga kryptimi. Užsimerkę žiūrėjome į Alfa-grupės vado M. Golovatovo atnaujintą gynybinę versiją „savi šaudė savus“, kurios po Sausio 13-osios net nedrįso mums aiškinti tai padariusieji – viskas buvo ir taip aišku. Patylėjome ir dėl valstybės paslaptimi padaryto kolaborantų atleidimo nuo jiems pareikštų įtarimų – mat jie patys nešaudė. Leidome prokuratūrą padaryti šventa ir neliečiama Indijos karve, kuriai leista viskas. Juokavome dėl Prezidentės ištakų ir „skiepų“ bylos, gražiai kasmet gėles dėjome Antakalnio ir kitose kapinėse, atidenginėjome atminimo lentas…
Tas prakeiktas mūsų nuolankumas.
Ir štai vieną gražią dieną teisėjas St. Lemežis MŪSŲ valstybės vardu pasakė, kad kalti mes patys, nes priešinomės užsienio okupanto kariškiams, kurie tariamai čia vykdė mūsų teisėsaugos funkcijas. Po tokio teismo pareiškimo – mirtina tyla. Juk tai atviras teismo veikimas prieš valstybę, tyčiojimasis iš jos, Laisvės aukų. Šį šedevrą pateikiau Prezidentei, Seimo Pirmininkei, Ministrui Pirmininkui… Tyla. Iškalbinga tyla.
Apsimetinėjome, kad tai nesvarbu. Todėl ir sulaukėme dar vieno kirčio į mūsų valstybės pamatus – Vilniaus OMON vadų byloje tas pats Vilniaus apygardos teismas, kurio kolegijoje vėlgi tas pats teisėjas St. Lemežis, drįstu manyti, kad ranka rankon teismui veikiant drauge su prokuratūra, pasakė, jog niekas agresijos prieš mus nevykdė, o ir žala Lietuvai dėl Vilniaus OMON veiklos – tik kažkokie vargani 2000 litų... Tyčiojasi jau atvirai iš mūsų. Prezidentės tyla – tai pati didžiausia patyčia. O kur mūsų savigarba?
Labai visų atsiprašau, bet priminsiu didžiojo Vakarų mąstytojo Tomo Akviniečio nuomonę: „baimėje gyvenantys žmonės išsigimsta į vergiškai paklusnius ir tampa silpnadvasiai drąsos ir ištvermės reikalaujančiame reikale.“ Šiandien tylos minute ir gėlėmis pagerbdami mūsų Laisvės aukas prisiminkime šiuos žodžius. Ir atsisakykime bent melo tiems, kurie paaukojo save dėl šio mūsų gyvenimo, tampančio apgailėtina egzistencija. Ir atsisakykime melo sau. Tada ir kasdieniame gyvenime lengviau išmoksime atskirti melą nuo tiesos. Gal pagalvosime ir apie tai, kodėl teisėjo St. Lemežio pavardę matome konservatorių finansų korifėjų V. Matuzą išteisinančiame Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje. Gal suprasime, kad Prezidentės iniciatyva Lietuvoje įgyvendintas prokurorinis teisingumas (noriu tiriu nusikaltimą, noriu – ne) yra visiška aklavietė. Todėl valdžia ir bijo nepriklausomo prokuroro atsiradimo, bet kokios žmonių nuomonės ir jų sprendimų, netgi viešumo. O Seime įsikūrusios ir valdomos vadinamosios partijos tapo apgailėtina politinės sistemos parodija.
Tačiau noriu mums visiems suteikti ir vilties. Toks mūsų valdžios elgesys – yra akla gynyba. Tai akivaizdus jos silpnumo įrodymas.
Ir prisiminkime žmogišką ir krikščionišką, netgi psichologinę paprastą taisyklę – tiesa išlaisvina. Šiandien prie žuvusiųjų kapo pažadėkime tai jiems ir sau.
P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.
Parašyk komentarą
Komentarai
Lansbergio zonder komandosai negu omonovcai.
yra sovietinė tradicija - viską pagerbti tylos minute? Gal ir tai reikia kartą baigti?
Gerbiamasis Zigmai, pvz, buvęs AT pirmininkas V Landsbergis dėl Medininkų bylos netyli. Jis parašė straipsnį Lžiniose “Pabodo”. citata:“Tik dabar kai kurie prokurorai ir teisėjai išsikelia aukščiau už parlamentą ir sako: ne, karo nebuvo. Vyručiai, bet jeigu tai liks nepaneigta, įtvirtinta, tąsyk vėl grįžta senatis! Prokuroras R. Stankevičius ir Co lengviau atsipūs. Medininkų poste iškart po žmogžudystės, lavonams ir sužeistiesiems vagonėlyje dar plūstant kraujais, buvo uniformuotų žmonių, ir kai kurie kalbėję lietuviškai. Tai paliudijo pirmi vairuotojai, važiavę iš Baltarusijos, ir čia pat tarnybiniu automobiliu iš Vilniaus atskubėjęs AT deputatas Nikolajus Medvedevas. Dar nebuvo atvykę jokie Lietuvos pareigūnai, nors N. Medvedevas laikytinas pareigūnu. Bet buvo labai išsigandęs, net pamiršo, kas jam pranešė apie įvykį ir paragino važiuoti. O vietoje rado nežinomų uniformuotų asmenų (be skiriamųjų ženklų?), kurie kalbėję lietuviškai. (Rygos “omone” tokių nebūtų buvę daug, ponai prokurorai). Tie net leidę pažvelgti į vagonėlio vidų, ir deputatas spruko kuo greičiau namo. Turėjo automobilyje telefoną, tačiau niekam nepaskambino nei juo, nei grįžęs. Tie liudininko oficialūs parodymai teismui - tik dabar! - nesukėlė sensacijos, nors šiurpūs. Gal todėl, kad byla organizuotai slopinama…”.————Ar gerb Žigmui žinomas tas AT deputato N Medbedevo poelgis? Kas buvo tie lietuviškai kalbėjusieji?
Teisybės neišgirsime ir negirdėsime kol Lietuvoje sėdės NKVD gaisrininko dukrelė Dalia, kol teismai netaps teisingumo ir tiesos tvirtove, kol Prokuratūrai, vidaus reikalams vadovaus subinlaižiai ir t.t. Dabar bepigu su vaikučiais bendrauti, nes šie būsimi daktarai, mokslininkai, darbininkai, dabar dar nepateikia “Lietuvos mamytei” provokacinių klausimų. čia ne žurnalistai.
Lemežis MŪSŲ valstybės vardu pasakė, kad kalti mes patys, nes priešinomės užsienio okupanto kariškiams, kurie tariamai čia vykdė mūsų teisėsaugos funkcijas. Kas tas Vilniaus miesto apylinkės teisėjas G.Seikalis, prieš septynetą metų sugebėjęs savo nutartyje seimo narius išvadindi marginalais su mambu-jumbu genties čiabuviais, Lietuvos vardu ir pavardžių rašyba nelietuviškais rašmenimis dar neįteisinta (referendumu) pavardę rašyti su “w’ , o šis priėmė sprendimą, leidžiantį dokumentuose rašyti tą prakeiktą “w’. Kokie svoločiai skiria tokius teisėjus, kurie sprendžia už visos Lietuvos žmones?
kas ne su mumis tas prieš mus?
Ar gali būti santarvė, grįsta melu? Konservatorių melas niekados nebus priimtas net landsbergio runkelių.
jei šios teritorijos gyventojai[nerašau piliečiai]leidžia valdžiai taip elgtis,tai kitaip ir negali buti.kaip greit pasidavė mokyti žmonės ,leido subujot metastazėm,liko melo,butaforijos,imitacijos stebėtojais.
“Užsimerkę žiūrėjome į Alfa-grupės vado M. Golovatovo atnaujintą gynybinę versiją „savi šaudė savus“, kurios po Sausio 13-osios net nedrįso mums aiškinti tai padariusieji – viskas buvo ir taip aišku. Patylėjome ir dėl valstybės paslaptimi padaryto kolaborantų atleidimo nuo jiems pareikštų įtarimų – mat jie patys nešaudė. Leidome prokuratūrą padaryti šventa ir neliečiama Indijos karve, kuriai leista viskas. Juokavome dėl Prezidentės ištakų ir „skiepų“ bylos, gražiai kasmet gėles dėjome Antakalnio ir kitose kapinėse, atidenginėjome atminimo lentas…”
Užtat labjausiai tylėję “antivatnikai”: bačiulis, sad-kvietkevičius, valatka,delfiai/15min/lrytas - labai garsiai ploja katučių. Nes galutinai pašalinta PAGRINDINĖ grėsmė Lietuvai - Žaliojo tilto skulptūros! URAAAAA!!!
O tai paskutinis degradacijos pozymis!Venckiene spejo pasprukti!O kur pasprukti visai Lietuvos Tautai???