Įžvalgos

Vytauto Radžvilo viešas kreipimasis į gerb. R. Kalinauskaitę, arba Ar dar ilgai žaisime pagal JŲ taisykles?

Tiesos.lt siūlo   2018 m. liepos 31 d. 0:43

10     

    

Vytauto Radžvilo viešas kreipimasis į gerb. R. Kalinauskaitę, arba Ar dar ilgai žaisime pagal JŲ taisykles?

Viešas kreipimasis į gerb. R. Kalinauskaitę

Gerb. p. Rasa,

Šis viešas kreipimasis būtent į Jus iš dalies yra atsitiktinumas. Jis yra tik proga iškelti tiesiog ore tvyrantį klausimą, kuris galėjo būt skirtas ir kam nors kitam. Pavyzdžiui, gerb. p. A. Audzevičiūtei-Daubarienei – jautraus teksto apie liūdną iškirstų Raudondvario medžių likimą autorei.

Tačiau pasitaikė dar dėkingesnė proga: Jūsų paskelbta informacija apie UAB „Lords LB“ rengiamą „diskusiją“ dėl Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblio ir bažnyčios likimo – šitaip sau leisiu trumpai nusakyti šios iš tikrųjų seniai baigtos (juk viskas jau nuspręsta) „diskusijos“ esmę.

Medžiai Raudondvaryje jau iškirsti, todėl rašyti apie tai jau vėloka ir kreipimasis nuskambėtų kiek abstraktokai. Šį ansamblį galbūt dar galima išgelbėti – tai ir tapo paskata kreiptis į Jus su pradžioje iškeltu ir visiems visuomenininkams skirtu klausimu: ar dar ilgai žaisime pagal JŲ taisykles?

Nuoširdžiai nesuprantu ir todėl klausiu: nejaugi Jūs tikrai tikite, kad būrelio net ir drąsiausių bei labiausiai pasišventusių žmonių pastangomis įmanoma sustabdyti tuos, kurie dėl pelno nedvejodami nušluotų nuo žemės paviršiaus ne tik šį ansamblį, bet ir visą Lietuvą, ir kurie nukreips prieš Jus savo milijonų, už juos nupirktos valdininkijos, teisėsaugos ir valdomos žiniasklaidos teikiamą smegenų plovimo ir viešosios nuomones formavimo galią? Nejaugi galima tikėtis, kad įmanoma tik geranoriškai kalbantis ir apeliuojant į protą bei sąžinę paveikti tuos, kurie – tegul tai nuskambės beveik šventvagiškai – nesvyruodami viešnamiu ar lošimo namais paverstų net Katedrą (kurgi ne, tokia gera vieta pačiame sostinės centre!) ir kurie supranta tik vieną – jėgos kalbą?

Akivaizdu, kad ir šį kartą jie rimtai kalbėtis net neketina. Juk naivu manyti, kad ir ši „diskusija“ yra kas nors daugiau, nei iš anksto surežisuotas spektaklis, kurio tikroji paskirtis – sukurti regimybę, kad visuomenei buvo sudarytos galimybės pasisakyti svarstomu klausimu ir šitaip įteisinti jau seniai priimtą spendimą. Neatsitiktinai ji vyksta pačiame vidurvasaryje, atostogų meto įkarštyje, kai net fiziškai sunku surinkti nors kiek gausesnį ansamblio gynėjų būrį. O galiausiai net jeigu toks būrys kaip nors paskirtą dieną susirinktų ir „diskusijoje“ dalyvautų iškiliausi paveldo specialistai – ar kas nors pasikeistų, net jeigu jie išsakytų svariausius ir neatremiamus argumentus?

Puikiai prisimename, kuo baigėsi panašios „diskusijos“ ir „pasitarimai“ dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo ir politinio įprasminimo. Dar iškalbingesnis ir labiau pamokomas pavyzdys – kadaise vykusios diskusijos dėl aukštojo mokslo reformos. Vadinamojo „krepšelinio“ studijų finansavimo modelio kritikai išsakė tvirtus ir net triuškinančius argumentus, bet ne tik nebuvo išgirsti, o tapo net atvirų patyčių taikiniais. Tokiomis sąlygomis jų argumentai ir negalėjo būti išgirsti, nes „diskusijos“ vyko tik „dėl paukščiuko“ ir buvo organizuotos tik tam, kad būtų „demokratiškai“ legitimuotos vien bankams ir aukštųjų mokyklų nekilnojamo turto besigviešiančioms grupuotėms naudingos pertvarkos.

Šias istorijas primenu tik tam, kad būtų akivaizdu: dar nuo sovietmečio laikų nomenklatūrinės biurokratijos ištobulintas pseudodiskusijų scenarijus kartojasi vėl, tad ar verta tęsti šį beviltišką žaidimą, užuot ieškojus naujų ir veiksmingesnių pasipriešinimo formų?

Esate aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio dalyvė. Jeigu teisingai suprantu, tai – ne politinis sambūris. Visiškai neabejoju, kad demokratinėje ir civilizuotoje valstybėje tokie sambūriai būtų veiksmingi ir galėtų daug nuveikti „gesindami gaisrus“ – apgindami pavienius paveldo objektus, kuriems dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių iškyla pavojus būti sunaikintiems. Tačiau ar tai įmanoma Lietuvoje, kurioje gamtos ir paveldo vertybių naikinimas yra sisteminė problema, nes jis faktiškai yra paverstas aiškia ideologija – neoliberalizmu – grindžiama valstybine politika? Argi ne šios politikos išraiška yra užmačios iš pagrindų sugriauti visą neblogai veikusią paveldo apsaugos institucijų sistemą ir sąmoningai „dereguliuoti“ šią sritį, kad būtų galima netrukdomai ją „optimizuoti“ jau ne kartą išmėgintu būdu? Komerciškai panaudojami ir galintys tapti pasipelnijimo šaltiniu paveldo objektai bus išgrobstyti, kiti – negailestingai sunaikinti. Ar iš tiesų yra pagrindo viltis, kad šitokią galingų ir įtakingų užsakovų inicijuojamą buldozerinę „reformą“ pavyks sustabdyti kelių, keliolikos ar ne keliasdešimties aktyvių visuomenininkų surengtais piketėliais prie Kultūros ministerijos?

Būsiu visiškai atviras: tokiose akcijose niekada nedalyvausiu. Ir ne todėl, kad esu abejingas ar nenorėčiau, o todėl, kad tai beprasmiška ir net žalinga. Žvelgiant nuotraukose į Misijonierių ansamblį gynusių žmonių grupeles, stovinčias su plakatais prie teismo pastato, kyla prieštaringos mintys. Viena vertus, žavi šių žmonių drąsa. Tačiau jų vaizdas gyvai iliustruoja, į kokį užburtą ratą pateko ir jame beviltiškai sukasi „depolitizavęsi“ mūsų pilietininkai ir visuomenininkai. Nesiekdami sisteminių pokyčių, jie nesulaukia ir niekada nesulauks platesnės bendrapiliečių paramos. Tiesa, kad didelė visuomenės dalis yra abejinga vykstančiam mūsų gamtos ir kultūros paveldo niokojimui. Tačiau netrūksta ir susirūpinusių bei galinčių ir norinčių jį ginti. Aktyviai įsitraukti į kovą jiems neleidžia pagrįstas ir teisėtas klausimas: kodėl jau tris dešimtmečius nesugebama atsisakyti neveiksmingų kovos būdų ir formų? Kodėl susibūrus į mažas grupeles vis „gesinami gaisrai“ ir kas trukdo pakelti šią kovą į kokybiškai naują ir aukštesnį politinį lygmenį buriantis į platų sąjūdinio tipo sambūrį, įstengiantį kelti ir sutelktomis pastangomis spręsti ne tik aplinkos ir kultūros paveldo išsaugojimo, bet visas sistemines lietuvių tautą ir valstybę galinčias pražudyti problemas?

O kol tokie klausimai nekeliami ir nesvarstomi, Lietuvos gamtos ir kultūros vertybės praradinėjamos – išskyrus retus sėkmės atvejus – viena po kitos, pralaimint lokalius mūšius dėl vieno ar kito objekto išsaugojimo. Tokie pralaimėjimai skaudūs ir pavojingi dvejopai: ne tik amžiams prarandama vertelgų pagrobta arba sunaikinta vertybė, bet ir patiriami didžiuliai moraliai ir psichologiniai nuostoliai.  Sunkiai kovojant kartais tenka pralaimėti – tai neišvengiama. Tačiau nesibaigianti nesėkmių nelygioje kovoje virtinė yra visai kas kita – pakerta valią ir žlugdo pasipriešinimo dvasią. Auga nusivylimas ir retėja besipriešinančių gretos. Didelė ir tokių nesibaigiančių pralaimėjimų politinė kaina: nuolatos pro savo langus matydami mažas protestuotojų grupeles arba „diskutuodami“ su jomis uždaruose kabinetuose, arogantiški politikai ir valdininkai tik dar aiškiau suvokia jų bejėgiškumą ir tvirčiau patiki savo visagalybe, todėl dar labiau įžūlėja.

Galiu patikinti, kad matančių šį užburtą ratą ir todėl neskubančių padėti yra daug. Ir juos stabdo paprastas klausimas, lengvai virstantis ir nemalonia abejone dėl tikrųjų tokios padrikos kovos motyvų ir net jos organizatorių nuoširdumo. Matant iš anksto bejėgiškas iniciatyvas ir pastangas, anksčiau ar vėliau turi iškilti nemalonus klausimas: ar daugybę metų rengiantys akivaizdžiai neveiksmingas protesto akcijas ir atkakliai nenorintys jų atsisakyti bei ieškoti efektyvesnių veikimo formų jų organizatoriai yra tik politiškai naivūs, ar vis dėlto jiems svarbiau susikurti ir palaikyti kovotojų įvaizdį, negu pasiekti konkrečių ir apčiuopiamų laimėjimų, kurie didintų pasitikėjimą savimi ir stiprintų visuomenės pasipriešinimo dvasią?

Rašau tai manydamas, kad prieita kryžkelė, kai būtina sąmoningai apsispręsti: ginant Lietuvos aplinkos ir kultūros paveldą toliau eiti senuoju ir, deja, tik į dar didesnę aklavietę vedančiu keliu, ar vis dėlto kitomis aplinkybėmis ir kiek kitomis formomis padaryti tai, kas pavyko 1988 m. – telktis į tikrai platų, politiškai sąmoningą ne tik paveldo, bet ir pačios Lietuvos išsaugojimo sąjūdį.

Šis Jums asmeniškai adresuotas viešas kreipimasis iš tikrųjų skirtas visiems mums, kurie norime, kad Lietuva išliktų. Prašau jį suprasti kaip geranorišką kvietimą atvirai ir sąžiningai diskusijai apie mūsų kartos atsakomybę tautos ir valstybės ateičiai. O klausimas „Ar dar ilgai žaisime pagal JŲ taisykles?“ turėtų tapti tokios diskusijos išeities tašku ir jos kelrode gaire.

Su nuoširdžia pagarba ir linkėdamas sėkmės
Vytautas Radžvilas

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Piliete       2018-08-3 12:14

Radzvila labai teisingai parase, kad nueita per toli i paveldo naikinima,  o pasipriesinimui reikia VISOS LIAUDIES   pasipriesinimo. Keleta doru zmoniu ar visuomenininku nieko pries veja nepapus. Todel dauguma komentuoja ir nori,  kad tie, kurie drasiai raso vieni veiktu pries paveldo naikinima. Mielieji,  atsipeikekit,  matomai iprate,  kad uz mus kiti gerus darbus darytu.

Al.       2018-08-1 22:15

Kas gi trukdo Radžvilui organizuoti tą sąjūdį ? Darykit forumą, steikit laikraščius, vykdykit konkrečias praktines programas. Inteligentai nesugeba komunočekistų paimti už gerklės? Padėkit. Ateikit su tūkstantine minia ir apginkit Jokūbo ligoninę. Padarykit precendentą.

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2018-08-1 3:52

V.Radžvilas yra populiarus, žinomas, daug kalba… O kai reikia apie reikalą... lieka VISIŠKAI kurčias arba tauškia atbulai. Konkrečiai, kai kalba eina apie dvi pilietybes, tai pamiršta LR Konstitucijos 12 str. 1-mą dalį ir savo nuomonę pastato aukščiau už Konstituciją. Jau 100 kartų galėjo išgirsti, kad visi 7 Seimai yra ANTIKONSTITUCINIAI. Net LR KT išaiškino: turi būti “vienas rinkėjas - vienas balsas”. Tai demokratinės ir teisinės valstybės pagrindas - legitimi valdžia. O V.Radžvilas net gal kankinamas tų žodžių neištars? Tai kas per tas V.Radžvilas? Antivalstybininkas, plepys. NEIGIRDI, NEMATO, NESUPRANTA… ??? Ar veikia tyčiniai? Straipsnį apie tai esu parašęs… vis tiek nei mū, nei bę.....

Nestebina       2018-07-31 23:23

Putino Rusijoje yra daug panašių į Vytautą Radžvilą “intelektualų”, kurie aiškina rusams, kad bet kokie protestai prieš valdžią yra ne tik beprasmiai, bet ir kenkia didžiai kovai už šviesią ateitį.

Misteris       2018-07-31 21:42

Pritariu RADŽVILUI.
Tauta yra aukščiau demokratiškai išrinktos valdžios.
Konstituciją tvirtino Tauta.
Tauta gali valdyti TIESIOGIAI.
Valdžia prarado sugebėjimą TEISINGAI valdyti valstybę.
Tauta privalo VISUOMENINIAIS pagrindais atsiimti valstybės IŽDO kontrolę.
Reikalingi visų grandžių aukščiausios kvalifikacijos profesionalai,kurie visą šį darbą atliktų laisvu nuo darbo metu.
Šitiems žmonėms ateityje Tauta atiduos teisę valdyti Lietuvą.
Tada prasidės Lietuvos AUKSO amžius.
Teisingumo trokšta netgi patys didžiausi sukčiai kai susiduria su dar didesniu sukčiumi.
Tikėkite savimi.

Vytautas bet ne Radžvilas       2018-07-31 20:56

Radžvilas savo stiliuje: ne kartą, ir ne tik viešais, bet ir privačiais laiškais kreipėsi į įvairių protesto sambūrių aktyvistus. Pasižavi jų drąsa, o toliau kalba apie “fejerverkų pyškinimą”. Gal jaunomis dienomis rašė panašaus turinio laiškus Nijolei Sadūnaitei ar kitiems Katalikų Bažnyčios kronikos platintojams? Bet ne, per bailus žmogus buvo. Ir liko. Kalba apie pavienių aktyvių žmonių veikla daromą žalą tautos sąjūdžiui susiorganizuoti. Girdi, ta žala kyla iš to, kad matydami tų būrelių pralaimėjimus, kiti, ne tokie drąsūs, kad ryžtųsi protestuoti, pradeda įtarinėti akcijų organizatorius, o dar pasijunta beviltiškai, ir todėl nesijungia į didelę kompaniją, su kuria jau galėtų padaryti revoliuciją. Darykite, pone Radžvilai, revoliucijas, telkite žmones, dėl Dievo meilės, Rasa Kalinauskaitė jūsų veiklai netrukdo ir žalos nedaro.

paravozų švilpukai       2018-07-31 11:19

Teisingai- prieš KGB, GRU ir VSD visagalybę geriausia kovoti depolitizuotais judėjimais. Jokios politikos! Svarbiausia nuleisti garą ir pavaizduoti demokratijas, kad tarybų respublikoje leudis turi teisę “protestuoti”.

Šleife,       2018-07-31 11:03

ar nesate vienas iš tų, kurie griebia už gerklės kiekvieną, kas tik sumano paprieštarauti KGBistų visagalybei?  O normaliems žmonėms jau būtina organizuotis - platinti atsišaukimus ne tik feisbukuose, bet ir spausdinti lapelius, platinti visiems į pašto dėžutes ir susirinkimų vietose, rengti gausius mitingus, nes 100ar 200 žmonių jie nebijo (atsiunčia automatais ginkluotus policininkus “tvarkai palaikyti”, bet į tūkstantinės minios klausimus turėtų atsakyti. Tad ar mes visi jau visai bejėgiai, mums telieka krautis lagaminus ir savo šalį palikti KGBistms bei vagims, ar mes galime pareikalauti iš jų liautis. Jei to nedarysime, Lietuvos neliks.

taip       2018-07-31 8:07

O, pagaliau apie esmę. Aiškiai pasakyta, kultūrininkams vis kratant rankas, kad tik neprisiliesti prie politikos.  Kiek metų gero tono požymis buvo deklaruoti, kad politika nedomina. Prarastos inteligentų jėgos besiginčijant dėl detalių, vis priimant iš viršaus primestą keistuolių kovotojų dėl medžių ir t.t. vaidmenį.
Taigi, Radžvilo klausimas užkabino tų šviesių žmonių sąžinę,tai teikia vilties.

kas nežaidžia...       2018-07-31 7:16

N.Venckienė pabandė nežaisti
patvoriniai violetiniai kedofilai pabandė nežaisti
——-
pabandžiau ir aš nežaisti pagal kgbistų, komunistų taisykles:
atsisakiau korupcijos, įžeidimų ir melavimų ir apgaudinėjimo
rezultatas: atėmė butą, darbą, prirašė skolų, apšmeižė ir t.t.


Rekomenduojame

Nuo bačkos. Gitanas Nausėda: stulbinamai greitai auga atlyginimai ir beveik nebedidėja kainos!

Karolis Venckus. Žinia apie Neringos Venckienės likimą sklinda po pasaulį

Vytautas Sinica ir Martynas Katelynas apie A.Žukausko ir V.Vyšniausko susitaikymą: Kas iš tiesų buvo paneigta, o kas patvirtinta?

Nuo bačkos. Dovilė Šakalienė apie „per metus užaugusį visuomenės pilietiškumą“ ir „jo dėka“ nuo liepos 1 d. „pradėtą matyti realybę“

Kaune teisiamas 13 vaikų nuskriaudęs pedofilas – aukos būdavo apsvaiginamos

Vytautas Radžvilas. Partizanų šmeižimas – tik žaidimas?

Vytautas Landsbergis. Dar apie sukilimą

Algimantas Rusteika. Jūsų dėmesiui – naujas, valstybės lėšomis statomas spektaklis

Algimantas Zolubas. Aktualūs pašto vokai

Italijos vidaus reikalų ministras nori „sugriauti“ Briuselį ir lygina jį su Berlyno siena

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: Ar tikrai norime reklamuotis kaip sekso turizmo miestas?

Tėčiai pasakoja apie aborto patirtis

Geroji Naujiena: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 34–35)

Valdas Vasiliauskas. Kur šiandieniniai Lietuvos Oginskiai?

Kaip rasti kompromisą tarp paveldo išsaugojimo ir miesto modernaus vystymo?

Liutauras Stoškus: „Libeskindo projektas“, arba Kam tarnauja Vilniaus miesto valdžia

Rasa Baločkaitė. Ir draudimas kalbėti apie patirtą prievartą, ir sankcijos prabilusiems yra vienas esminių smurto komponentų

Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Vienintelis atsakas – sutelktas pasipriešinimas

Andrius Švarplys. Psichologinio komforto beieškant, arba Kaip Vakarai virsta vaikų civilizacija

Algimantas Zolubas. LKP įvertinti ir pasmerkti būtina

Gytis Padegimas. Gyvybės ir mirties kultūra

Liudvikas Jakimavičius. Apie vidinės politinės krizės priežastis

Kokio prezidento dabartiniame valstybės raidos etape reikia Lietuvos pilietinei daugumai?

Arvydas Juozaitis. Lietuva ir Latvija. Palaiminta sandrauga

Carolyna Moynihan. Keistas konfliktas Anglijoje: feministės prieš translyčius

Algimantas Zolubas. Ne tik netesėti pažadai, bet ir Lukiškių aikštės relikvijų sąrašas atsidūrė ten, kur uždarytos Žaliojo tilto skulptūros

Donaldas Trumpas Europos šalių vadovams: atsisakykit daugiakultūriškumo ir atkurkite Europą, tokia imigracija yra „gėda“

Apie Belgijos atlyginimų ir socialinių išmokų indeksavimo sistemą

Mindaugas Puidokas. VSD turi paaiškinti, kodėl Lietuvai pavojingi verslo ir politikų ryšiai nebuvo laiku bei tinkamai paviešinti

Arvydas Juozaitis. Latvijos ir Lietuvos sandraugos tikslų bei principų metmenys

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.