Įžvalgos

Vytautas Vyšniauskas. Yranti istorija ardo valstybę

Tiesos.lt siūlo   2017 m. kovo 15 d. 0:38

22     

    

Vytautas Vyšniauskas. Yranti istorija ardo valstybę

Pro Patria

Gedimino kalno irimas nėra vien geologinis procesas, nesusijęs su dabartine Lietuvos būkle. Tie patręšę kuoleliai, laikantys paskutinę atramą, be kurios veikiausiai sugriūtų didžiausias istorinis paminklas Lietuvoje, simbolizuoja atsakingo, įpareigojančio požiūrio į istoriją likučius. Galima tarti, jog Gedimino kalnas atstoja Lietuvos istoriją, o Gedimino pilies bokštas – dabartinę Lietuvą. Jei kalnas irs toliau, grius ir bokštas – kitaip tariant, jei irs mūsų istorija, jei irs rūpestingas požiūris į ją, iš paskos grius ir mūsų valstybė.

Atrodytų savaime suprantama, kad reikia visas pastangas dėti istorijos, kurios dalimi yra ir Gedimino kalnas, irimo stabdymui. Atrodytų, ketvirtį amžiaus esame laisvi ir galime patys kurti savo istoriją be iš viršaus nuleistų trikdžių. Tačiau kartu atrodo, jog buvome per ilgai pavergti, kad sugebėtume įsipareigoti savo laisvei taip, kaip jai buvo įsipareigoję už ją aukojęsi žmonės, patys augę nelaisvės sąlygomis.

Gyvename tarsi nebeaugtume istorijoje, tarsi būtume ją išaugę lyg nudėvėtų batų porą, į kuriuos daugiau nei telpame, nei pajėgiame su jais bent žingsnį paeiti. Patys išaugę iš istorijos bandome nusikirsti šaknis, tarsi pajėgtume dar šiame gyvenime plevėsuoti virš žemės it kokia bekūnė dvasia, galinti brandinti savo vaisius neturėdama šaknų. Deja, be šaknų jokie vaisiai negali subręsti, todėl naikindami tautos istoriją naikiname ir savo ateitį.

Vadinamasis naujas požiūris į istoriją, kai liaujamės ją idealizavę, nebesisemiame iš jos jėgų, nebesiekiame jos klaidų paversti ateities pergalėmis, o paprasčiausiai keičiame nepajudinamai atrodžiusius supratimą ir savivoką, kurių dažnai nesugebėjo išrauti net kaulėta sovietmečio ranka, perstūminėjame akcentus ir prasmes, kurios gali lemti gyvybę ar mirtį, savo viską deginančiu schemiškumu naikiname žmogaus ir istorijos santarvę ir konfliktą, viską sudėliodami į šiandien galbūt gražiai atrodančias lentynėles, kurių nėra ir niekada nebuvo tikrovėje.

Galima ilgai vardyti tiek pavienių, tiek kolektyvinių ir sistemingų pastangų perrašyti Lietuvos istoriją atvejus. Tai yra atskirų istorijų, svarstymų ir problemų tema. Tačiau jas visas vienija panašūs tikslai. Šiandien kur kas svarbiau apmąstyti, kodėl perrašinėjama Lietuvos istorija ir kokią ateitį tai atneša.

Kokia prasmė perrašinėti Lietuvos istoriją? Tai reikalinga tam, kad būtų galima ją pakartoti. Sužlugdyta istorinė asmenybė praranda savo veiksnumą dabartyje, todėl daryti tai, kam kadaise priešintasi, tampa lengviau, nes nelieka istorinės atramos, nelieka tęstinumo, galų gale nelieka tikėjimo, kad įmanoma padaryti kažką, kas jau buvo padaryta, nes nelieka tikėjimo, jog tai buvo padaryta, todėl beviltiškai blaškomės iliuzijoje, kad kažko padaryti neįmanoma, kadangi naiviai tikime, jog niekas niekada to nepadarė.

Kaip veikia sentimentalaus tautiškumo, kuris esą buvęs naudingas sovietinei valdžiai, kritika? Naiviai įsivaizduojama, kad sentimentai neturi nieko bendro su politine vizija, todėl nuo tautinių giesmių ašaroję tautiečiai sovietmečiu buvę uždaryti savo pačių emocijose, nepereinančiose į jokią kovą su primetama totalitarine tikrove. Kritikai nepajėgia suprasti, kad be sentimento vargiai įmanomas politinis tautiškumas. Politinė vizija neatsiranda tuščioje vietoje, vien praktiniu protu jos neišgalvosi, jei neturi tautiškumo pajautos savo krūtinėje.

Nepriklausomoje Lietuvoje gimę jaunuoliai tautą dažniausiai mato tik kaip socialinį konstruktą, iš kurio reikia išsivaduoti arba kuris – geriausiu atveju – jiems nieko nereiškia. Jie įtariai žiūri į tuos, kurie, kaip anie sako, nori matyti tautą kaip kažką realaus ne tik etnine, bet ir kvazimetafizine prasme. Esą istorija labai aiškiai atskleidžia, kaip formavosi tautos samprata, todėl akivaizdu, kad visa tai tik sukonstruotas prasimanymas, kuriuo tikėti gali tik naivūs dogmatikai. Jie politinę tautą suvokia kaip teorinę fikciją, kuriai nėra reikalo įsipareigoti, bet kuri kartais praverčia. Abejotina, ar daug žmonių, niekaip negalinčių susigraudinti dėl tautinių sentimentų, ryžtųsi ginti savo valstybę. Štai tokį jaunimą ugdo sentimentų kritika, krypstanti link ore stebuklingai atsirandančios politinės vizijos, neturinčios šaknų ir iš principo negalinčios subrandinti vaisių. Stebukladariais gali tapti tokie kaip Motiejus Valančius, tačiau ne ištisa emociškai sustabarėjusi ir ištautinta karta. Nutautėjusi karta auga nebe iš istorijos, o iš istorijos kritikos, ir visų pirma iš sentimentų atsisakymo, kuris veda prie tobulai atomizuotų individų visuomenės, vis labiau nepajėgiančios valdyti pačios savęs. Kritika mūsų, o nykimas – jūsų.

Istoriją reikia ginti nuo techninio jos supratimo, nes technika pasižymi tuo, kad pasiduoda absoliučiam pavaldumui ir neturi jokios laisvės. Mechaninis istorijos supratimas, nereikalaujantis pastangų ir pasiduodantis paviršiaus tironijai, naikina laisvę ir pavergia tautas jų pačių nesusipratimo imperijai.

Tiesa niekada nebuvo istorinių figūrų biografijų mėsinėjimo motyvas. Neatsitiktinai analizės ir kritikos objektu tampa kokio nors istoriškai reikšmingo reiškinio ar vis dar gyvos mąstysenos simboliais tapę asmenys.

Kam artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui reikia kalbėti, kad Jonas Basanavičius mums neaktualus, nes esą visiškai neturėjo jokios politinės Lietuvos idėjos? Pakankamai elementaru: jeigu jis tą idėją turėjo, tai tokios šnekos verčia manyti, kad ta idėja nėra politinė, šiandien ji būtų žalinga ir vertėtų jos atsisakyti. Tai praktiškai reiškia, jog bandoma įteigti, kad žmonės, kurie dar ir šiandien gyvi Basanavičiaus ir kitų tautos tėvų idėjomis, yra tokie pat neadekvatūs nesusipratėliai, nemąstantys politiškai ir iš esmės neaktualūs, todėl juos būtina ignoruoti, stumti į paraštes ir kitais būdais slopinti jų raišką.

Toks tariamai istorinių tyrinėjimų motyvų aiškinimasis gali pasirodyti kaip sąmokslo teorija, neigianti tiesos pažinimo pretenziją. Tačiau keistai sutampa, jog tie patys tiesos šaukliais apsiskelbę kritikai savo elgesiu ir mąstymu liudija, kad jų motyvai yra būtent ideologiniai ir nesusiję su tiesa. Nieko nestebina, kad didžiausi neva tuščią tautiškumo sampratą XX a. reiškusių asmenų kritikai ir analitikai po ilgų spyriojimųsi pagaliau prisipažįsta, kad jiems patiems tauta neegzistuoja, o yra tik artimi žmonės, kuriuose ir savyje tegalima valstybė. Natūraliai kyla klausimas, kokia prasmė kritikuoti neva tuščią tautiškumą, kuris esą buvęs naudingas okupantui, jeigu pripažįsti, kad apskritai joks tautiškumas neįmanomas iš principo, nes nėra tautos. Tai būtų tas pat lyg kalbėti apie teisingus ar klaidingus teiginius laikantis požiūrio, jog tiesa neegzistuoja. Šiam nesusipratimui įžvelgti didelio pastabumo nereikia, tačiau reikia didelio gudrumo tokiam nesusipratimui maskuoti ir juo vadovautis savo mokslinėje ir kitokioje veikloje. Dar didesnių įgūdžių reikia tokią dvejamintę paversti mąstymo centru, iš kurio ir projektuojama visa kritika. Iš tiesų reikia daug intelektualinių pastangų, kad nuslėptum istorinę tiesą pavadindamas ją kažkieno privačiu interesu, o savo politinį ar asmeninį interesą paverstum istorine tiesa. Nacistinės Vokietijos propagandos ministras Josephas Goebbelsas, sakydamas, kad jeigu melą pakankamai ilgai kartosi, jis neišvengiamai taps tiesa, turbūt nė pats netikėjo, kad atsiras žmonių, kuriems net pats šis iš esmės melagingas įsitikinimas taps nepaneigiama tiesa. Goebbelso rankomis pašventinta istorijos viešnamio aureolė kabo virš šiuolaikinių istorijos perrašinėtojų galvų.

Jau seniai tapo įprasta skelbti praeitį paniekinančius nuosprendžius savo tautos ir valstybės istorijai. Net jeigu kai kurie iš jų būtų teisingi, reikia aiškiai suvokti, kad valstybė neįmanoma be tam tikros mitologijos, kuriamos istoriniu pagrindu, todėl tautinę ir valstybinę savivoką liečiantys atradimai turėtų būti pateikiami itin delikačiai. Dabar susidaro įspūdis, kad atradimai vertinami ne dėl tiesos pažinimo džiaugsmo, ne savaime ir ne dėl galimybės prisidėti prie valstybės gerovės, o dėl galimybės tuos atradimus pateikti kuo agresyvesne forma, idant tai sukeltų kuo ilgiau nesiliaujančius destruktyvius procesus visuomenėje. Tai negali nekelti įtarumo dėl tokių tyrimų tyrumo.

Pradėjęs gilintis į tų tyrimų rezultatus, jei bent šį tą nuvoki apie tiriamo asmens biografiją, asmenybę, apie tiriamų reiškinių istorines aplinkybes, iškart pastebi vadinamųjų tyrėjų šališkai atsirinktus faktus ir interpretacijas, patvirtinančius jų išankstinius įsitikinimus. Atviros loginės klaidos tiesiog bado akis. Jeigu kas nors ryžtasi pasakyti aštresnį žodį, jam atkertama su kaupu, pavaišinant įvairiausiais epitetais ir geliančiais palyginimais. Jeigu kas nors parašo solidų atsakymą, pateikdamas loginę teksto analizę, paremtą faktais ir griežta argumentacija, jokio atsakymo nebūna, nebent vėlgi pasiūlomos tikrovėje jokio pagrindo neturinčios epitetų ir palyginimų vaišės. Diskusijose stengiamasi ne išgryninti savo požiūrį, o pateikti jį kuo aštresniu kampu, kad žeistų ir šokiruotų kuo daugiau žmonių. Tai reiškia, jog tiesa tokiems tyrėjams visai nerūpi, jie ją jau žino, yra ja įtikėję dar prieš tyrimo pradžią, o visas vadinamasis diskursas yra tik akių dūmimas, skirtas daryti kuo stipresnį emocinį bei kitokį poveikį, leidžiantį įtvirtinti savo idėjas ir interpretacijas po mokslo autoriteto širma.

Kiekvienai su tiesa prasilenkiančiai studijai atrašyta gausybė jos teiginius paneigiančių straipsnių, į kuriuos nesiryžtama atsakyti. Griebiamasi gero seno metodo – abstrakčių postringavimų apie tai, kad varžoma mokslo laisvė, o bendrapiliečiai tamsybininkai nesupranta mokslo, bet konkrečių teiginių analizės ar paneigimo taip ir neišvystame. Tai rodo jų nemoksliškumą. Akivaizdu, kad tikrai mokslinės diskusijos yra mažai kam įdomios, iš jų didelės karjeros nepasidarysi, o smarkias audras keliantys vieši pareiškimai bei finansuojami projektai savo poveikiu ir pelnu pasiteisina su kaupu.

Tiesos atradimą ir pritaikymą istorijos tyrimuose keičia kontroversiškų pareiškimų emocinis ir socialinis poveikis. Skandalų vaikymasis tapo pagrindiniu istoriniais tyrinėjimais užsiimančių mokslininkų uždaviniu. Į mokslą įvesti bulvarinės žiniasklaidos metodai, po žurnalistinių tyrimų uždanga plakantys nuomonių, ideologinių interesų ir asmeninių simpatijų ar antipatijų kokteilį. Filosofas Arvydas Šliogeris yra sakęs, kad dabartinė žiniasklaida mums yra pavojingesnė už visas Rusijos specialiąsias tarnybas kartu sudėjus. Sunku nesutikti. Šiandien žiniasklaida ir istoriją perkeičiantis mokslas veikia išvien. Jų keliami pavojai istorinei ir tautinei tapatybei, be kurios neįmanoma jokia valstybė, yra pagrindinė nacionalinė grėsmė, iš vidaus galinti mus sunaikinti pirmiau, nei bet kokie išorės priešai.

Kad ir neseniai pasirodęs Donato Ulvydo filmas Emilija iš Laisvės alėjos, nors nusipelno rimtos kritikos už daugelį savo trūkumų, vis dėlto daugiausiai viešai plakamas už tai, kad yra pernelyg konservatyvus ir turi nacionalistinių motyvų. Be kelių išimčių, net kai kurie profesionaliai trūkumus aptarę kritikai nedviprasmiškai išsiduoda, kad jiems idėjinė dalis, sudaranti kritikos epicentrą, nepriimtina, o tai su meno kritika neturi nieko bendro. Ironiška, kad filme be kita ko atvaizduojamos ir situacijos, liečiančios nacionalizmo draudimą sovietmečiu, o filmo kritikai, peikdami filmo nacionalistiškumą, arba dvigubai nesuprato filmo, arba subtilesniais metodais daugiau ar mažiau įsisąmoninę savo mąstysena tęsia sovietinę antinacionalistinę kampaniją, dabar jau pridengtą vadinamųjų pažangių liberaliųjų vertybių kauke. Nesimokome iš istorijos klaidų, bet uoliai jas trindami nuosekliai kartojamės. Kone tobulai įkūnijama anglų mąstytojo Gilberto Keitho Chestertono ištarmė, kad jeigu nesiseka artėti prie idealo, pakeiti idealą, pasakai, kad tas senasis moralinis idealas nebeaktualus, ir tai pavadini pažanga. Susidaro įspūdis, kad pažangia laikoma ta visuomenė, kuri yra pažengusi nuo savo šaknų, t. y. nukirtusi jas tarytum bambagyslę.

Netinkamais pažangai pripažįstami visi, kieno idėjos šiandien dar yra gyvos ir nepatogios vyraujančiam globalitarizmui kaip naujai savo paties nevaldomų aistrų vergovės formai. Tokio tipo pažanga, apie kurią kalbame šiandien, yra ne politinė, ne mokslinė ir net ne istorinė kategorija. Mes kalbame apie biurokratinę pažangą. Biurokratui istorija yra tik popierių krūva, kurią gali perdėlioti kaip patinka, o nusibodus ir visus tuos popierius nušluoti nuo stalo, kad tik būtų kur pasidėti brendžio taurelę. Biurokratas šaknų neturi, jo dabartis – nuo žemės atitrūkęs modernaus dangoraižio aukštas, į kurį bus spjauta susiradus gražesnį. Filosofas Naglis Kardelis yra sakęs, kad biurokratas yra kaip dramblys porceliano parduotuvėje – jis palieka vien šukes ir duženas. Tokias pačias šukes ir duženas biurokratas palieka ir iš istorijos. Istorija jam – tik virtualus mitas, iš kurio vienintelė nauda yra ta, kad gali pasipelnyti rašydamas apie jos demitologizaciją.

Istorijos perrašinėjimas nėra savitikslis. Po valstybės pamatais kasamasi dangstantis kilniais siekiais neva norint suteikti dar tvirtesnį pamatą, tačiau nepaliaujamai griūvantis Gedimino kalnas simbolizuoja tokio kasimosi pasekmes. Istorijos kalnas, ant kurio laikosi valstybė, kasinėjamas ir smulkinamas iki mažiausių trupinių, kuriuos netrukus išnešios vėjas. Mūsų pareiga – ne tik istoriją dulkėmis verčiančius stabdyti, bet ir statyti užuovėją, kad istorijos perrašinėtojų darbas nueitų niekais, nes jeigu turėsime užuovėją, sudarytą iš sąmoningų gyvų žmonių, kaulėtos rankos pačios atguls savo kasinėjamose žemėse, taip ir nespėjusios jų išnešioti. Kol gyva bus istorija, tol laisvi bus į ją šaknis įleidę žmonės, kurie vieninteliai ir tegali užtikrinti Lietuvos išlikimą.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikc       2017-03-19 21:09

Hmm… gal be reikalo su koloradikais palyginau - anie, ko gero, vis dėlto aukštesniame lygmenyje, negu kiauras mankurtinis homsomolas. smile

Dzeikas       2017-03-18 18:37

Pikc, na matote, nervuojates - vadinasi neturite argumentu.O jaudinimasi isduoda zodziu darkymas ir gramatikos taisykliu nesilaikymas.
As nelabai gilinuos i “koloradu” argumentacija, taciau del Lietuvos “sukulturinimo” (politine, o ne materialine ir dvasine prasme) jie neteisus.
Teisus jie del tautiskos minties bukumo artimai prie debilizmo.Jie tai vadina “hutorskoje myslenije”.Pvz: esant Rusijos visuomenes ir valstybiniu institutu bendram korumpuotumo lygiui aukstesniam negu lietuviskam, jie, Rusijos elitas, visdelto suvokdami valstybinius interesus neleidzia (pagal isgales bendrajame kontekste) korumpuoti kai kuriu institutu: propogandos, karinio-pramoninio komplekso, zvalgybos, saugumo strukturu, smogiamuju kariuomenes daliniu.
Lietuviska gi…palyginkite Rusijos ir Lietuvos TV. Meniniu(ne ideologine ikrova) pastaroji kaip pigmejai palmiu lapais klubus prisidenge ir per lauza sokinejantys
Rasau cia ne jums,- tautiniai naciukai man idealiu atveju ziurisi pakartais ant vienos sakos su rusu neo-imperialistais,- cia skaito ir blaivaus proto lietuviai neapnuodyti lietuvisko tautisko mesianizmo kliedesio.

Pikc       2017-03-18 17:09

Be abejaus, koloradiką pavadinti koloradiku irgi būtų “ad hominem”, o jo pezalus apie tai, kaip tarybų valdžia išlaisvino fošystų priespaudoje buvusią liaudį ir sukultūrino atsilikusius tamsius litofcus beigi pakėlė šalies ūkį reiktų vertinti visiškai rimta - nes juk kitaip tai reikš, kad į to koloradiko “argumentus” neturi, ką atsakyti, ba “netiesa gyni”. :D

Dzeikas       2017-03-18 10:26

Pikc, argumentacija ad hominem pats pirmiausias ir pagrindinis pozymis, kad oponuojancios puses argumentams neturi ka atsakyti.
Naturlich, kai netiesa gyni neisvengiamai to griebsies.

Pikc       2017-03-17 14:08

Kadangi nesu psichiatras, homsomolo nepilnavertiškumo komplekso simptomatiką nagrinėti nelabai įdomu. Kas tai per fauna, ir taip aišku, o patologijos detalės - jau specialistų reikalas. wink

Dzeikas       2017-03-17 11:11

PS. Praleidau del Lenkijos zemiu plesikavimo paaiskinima. Lenkija savo zemes apdirbdavo ir produkcijos surinkdavo pakankamai save ismaitinti. Vykdyti grobiamuosius zygius jai nebuvo isgyvenimo butinybe.Juolab listi i Lietuvos miskus ir gaudyti lietuviu mergas po pelkes issislpsciusias.Savu pakako.
O stai Lietuvos gentys dirbdamos zeme primityviais metodaius NEISVENGIAMAI didejant populiacijai susidurdavo su maisto trukumu ir daryti grobiamuosius zygius lietuviams buvo isgyvenimo butinybe. Tobulint zemdirbyste lietuviams trukde organizaciniu sugebejimu trukumas ir negalia uztikrinti istatymu veikima.T.y. teisinguma kraujo kersto pagrindu turejai uzsitikrinti pats. O sedejimas ant 2 kedziu rezultatas gerai zinomas: zemdirbyste primityvi, karyba - tik pasiplesikavimui(pagrobei - ir i kojas atgal i miska).Susidurus su kariais profesionalais ir ju rikiuote gelbedavo tik greitos kojos.

Dzeikas       2017-03-17 10:59

Pikc,mano pateikto failo budinguma patriotams-idiotams irodo, ne tiek kas ten sakoma, o KAIP tai sakoma: isterika ir leksika artima nenormatyvinei.O tautinyku, beretavu ir koloradiniu Rusijos aplogetu leksika , ir argumentacija panasi taip, kad kita karta neisigilines apie ka kalba supainioti gali. Ir ju pestines tarpusavyj tai pestines tarp konkuruojanciu viesnamiu mergsiu.Viena kita tos viesnamiu mergses atskiria pagal sijonu spalva: raudonais sijonais vs geltona-zalia raudona sijonuotas.
mano teigini ,kad lietuviai plesikavo lenkus tu vadini smeiztu.Kuo remiantis? As paremiu budinga Lietuvos istoriografijai NUTYLEJIMU nepatogiu faktu ir interpoliacija pagal dabartini lietuviu mentaliteta. Kai skaitai tik lietuviskai, tai susidaro apsiaustos tvirtoves ispudis, aplink kuria vieni priesai tesvajojantys ta tvirtove sunaikint, o gyventojus pavergt.Paskaitai nesaliskus saltinius, sugretini su nepdairiai (arba priverstinai, nes neimanoma nutylet) faktais - nesutampa vaizdelis nors tu ka.Nebent igimtas idipotizmas su patriotizmo sindromu. Beje , dar vienas patriotams budingas KGB naudojamas metodas: “jokiu budu neprisipazink! Net uz penio svetimos zmonos lovoje pagautas - neprisipazink! Tu issigasi, penis susitrauks, tu pabegsi.O jie tegul po to irodineja , kad tai tu buvai.Tu svarbiausia viska neig!” Ponas Vysniauskas su savo istorijos mitologizacijos teorija is tos paties KGB sistematizuotos mitu kurimo operos arijas gieda.
Del partizanu kovos pries totalitarizma. Ta sistema kuria suformavo Stalino rezimas nuleista iskart be parengiamojo periodo yra normaliam zmogui sokas. Stipresni atsisako egzistuot pagal tokios sistemos diktuojama tvarka ir pasirenka trumpa gyvenima su ginklu rankose nei tokia egzistencija.Partizanus butent uz tai ir gerbiu. Butent taip ir sakydavo iseinantys i miska: “Stalino saules man nereikia!”. O ne “einu padet galva uz Lietuva”.Smetonine abriedukine Lietuva skyresi nuo TSRS tiek, kiek skiriasi skalbiniu vagis nuo banku plesiku-zmogzudziu.Pirmieji vagia kai proga yra, prisidurdami prie atlyginimo.Antriesiems vagyste gyvenimo budas.Nedirba jie principialiai.Susikloste situacija , banditu gaujai prireike kumecio ukio darbams, na pagave uz kupros skalbiniu vagi “idarbino”: akcijose nedalyvausi, automobili vairuosi.“Mokruchos” galesi nedaryt.
O tai , kad tos “valstybes” elitas buvo pasirenges prostituoti pagal Rusijos imperijos iki 1917m taisykles rodo URM galvos Urbsio memuarai ir paskutinio Ministro kabineto posedis motyvuodamas pasidavima Rusijai tuo, kad “busime rusams labiau reikalingi negu vokieciams”. Suklydo , tuom, kad nesuprato, kad jie nereikalingi Stalino rezimui jokiam vaidmenyj. Va, miska galite kirsti.O musu komisarai jusu uki sutvarkys be jusu. Sito Lietuvos “valstybininkai” nenumate))))))))) Nebutu Stalino rezimas “bezpredielscikai” jokio pasipriesinimo TSRS (arba Rusijai islaikiusiai jeigu 1ki 1917m imperine tvarka ) nebutu ne kvapo. Savi ponai romintu tauta , duokle tektu tik Maskvai damoketi.

PIkc       2017-03-16 23:29

Che, taigi čia internacionalistinio homsomolo įkvėpimo šaltinis: gi viskas viename - ir “tautų draugystė”, ir panieka bei priešiškumas “buržuaziniam nacionalizmui”, ir “moi adres - ne dom i ne ulica”... Ir netgi Žalgirio mūšį taip pat interpretavo (tiesa, pas juos jį rusai, o ne lenkai laimėjo - bet čia detalės). Nieko nuostabaus, kad homsomolas tokius šaltinius žino. :D
Ir dar vienas dalykas - sakiau, kad liberastams nesuprantama, kaip galima vadovautis aukštais idealais, o ne buku egoizmu? Tai štai ir įrodymas - jiems tėra dvi kategorijos: arba “laisvė” (egocentriškas individualizmas) arba “priespauda”, kur į vieną suplaktas fašizmas, nacizmas, bolševizmas, patriotizmas (ypač tautinis) ir dar velniai žino kas. Todėl tūlas liberastas iš esmės neįžvelgtų skirtumo tarp, tarkim, idealistinių patriotinių Baliukevičiaus-Dzūko ar Ramanausko-Vanago įrašų ir Gėbelso kalbos ar kokio bolševiko isteriškų pasisklaidymų iš raudonos tribūnos. Liberastui visi jie vienodi ir visi atstovauja tą patį - “individo pajungimą” (valstybei, tautai arba dar kam nors - iš esmės nesvarbu). Čia kaip bolševikams - viskas yra “klasių kova”, kitų variantų nėra.
Dėl tos pačios priežasties, beje, jie ir istoriją siekia “dekonstruoti” beigi “nuvainikuoti”, kad ji netaptų vienijančiu veiksniu - gi tautos solidarumas irgi reikštų “individo pajungimą”. Va, ir “laisvina” tą “individą”, kiek išgali - o dėl “švento” tikslo ne gėda ir svetimiems tarnauti (juolab, kad savų ar taip, ar taip nekenti - gi “varžo”, o ir šiaip gėda tokiam “neprogresyviam” dariniui, kaip tauta (ypač sava), priklausyti).

Dzeikas       2017-03-16 22:07

Pikc, ikvepimo ne is cia semetes savo pastarajam komentarui?
http://www.sovmusic.ru/m/izrechi5.mp3

Pikc       2017-03-16 19:31

Šiaip jau, mano anksčiau minėta fauna atsakymo nenusipelno. Vis dėlto, kadangi ir kiti skaitys komentarus, verta paminėti čia paporintus “argumentus”. Taigi, jei kas nežinojote, svetimų (ir dažniausiai priešiškų) jėgų prasimanymų kartojimas yra “tiesa”. Kiek tų, pasirodo, “tiesos” sakytojų - ir koloradikai, ir polonifilai, ir judofilai, ir dar gyvas velnias visokių SAVO PAČIŲ tautą ir valstybę šmeižiančių atmatų (o tokios “tiesos” pavyzdžių pateikiau savo praeitame komentare). Toliau - šmeižto pavadinimas šmeižtu, pasirodo, yra “tiesios žeminimas”. Čia be komentarų. smile
Dar vienas įdomus momentas: reakcija į pateiktus standartinius mankurtų naudojamo šmeižto pavyzdžius - “va, šito konkrečiai aš nesakiau, tai, reiškia, nesiskaito!” Pagal tokią “logiką”, visokios vanagaitės irgi “nesiskaito”, nes juk apie Žalgirį nekalbėjo, ir sabaliauskaitės “nesiskaito”, nes nekalbėjo apie partizanus, ir paleckiai nesiskaito, nes “tiesos” apie pilsudskinę-želigovskinę okupaciją neskleidė... Na, mintis, manau, aiški. smile
Dar keli “perliukai”: “nususia Lietuvos valstybe kokia ji tapo po 1926m perversmo” - ryškiai iš sovietinių vadovėlių “tiesa” paimta, nes nors truputį pasidomėjęs situacija to meto Lietuvoje apie “nususia” valstybę gėdytųsi kalbėti. Bet čia nieko nuostabaus - štai, vienas mankurtinis veikėjas netgi buvo pradėjęs aiškinti, kad Smetonos Lietuvoje nebuvo pilietiškumo, todėl į SS niekas nestojo, o kad partizanai atsirastų, reikėjo, kad po Smetonos pasikeistų ištisa karta (čia be bajerio, rimtu veidu taip aiškino :D). Beje, apie partizanus - atkreiptinas dėmesys į dar vieną šveplą liberastinį kliedesį: pasirodo, tai, kad partizanai kovojo, kentėjo ir žuvo už savo valstybės laisvę, “Lietuvos valstybingumo idejos niekaip nereabilituoja” - jie, mat, kaip tikri liberastai, savo asmenybių egzistavimo sąlygomis rūpinosi, ir tiek. Negaliu įsivaizduoti, kokio kiaurumo reikia būti, kad tokią “įžvalgą” sukurptum. Ir lygiai taip pat negaliu įsivaizduoti, kokio perpuvusio mėšlo lygmens “mąstymo” reikia, kad šitaip dergtum žmones, paaukojusius viską dėl savo Tautos ir Tėvynės. Antra vertus, gali būti, kad liberastui aukšti idealai tiesiog nesuprantami - todėl ir postringauja, kad žmonės ryžosi gyventi tiesiogine to žodžio prasme gyvuliškomis sąlygomis, kasdien rizikuoti sveikata ir gyvybe tik todėl, kad nenorėjo “gyvuliskos egzistencijos”. Ar kas įsivaizduoja tūlą dabartinį savo vienintelio ir nepakartojimo beigi ypatingojo “AŠ” egzistavimo sąlygomis ir “teisėmis” susirūpinusį liberastą, pasiryžtantį taip aukotis? Taigi. Tokie egoistiški padarai - tiesiog idealūs kolaborantai (geriausiu atveju - emigruos ir dergs savo valstybę iš tolo).

Dzeikas       2017-03-16 10:37

Pikc, o jus manote, kad jei tiesa zemina Lietuva(n), tai patrioto pareiga zeminti tiesa? Labai originalus lietuvisku istoriografu metodloginis isradimas.
  Ir nereikia manipuliuoti faktais.As ne vienoje vietoje nepasisakiau apie partizanus.Ginkluotas pokario pasipriesinimas normali zmogaus reakcija i totalitarizma.Cia kaip nuodu doze: isgerk spirito stikline mauku - atstumsi. Isgerk per pusdieni - bus visai nieko.Net patiks.Pagal sia alegorija lietuviams teko gert nuodus mauku.Rusams - po biskuti.
Kalba ne apie partizanus, kalba apie ju naudojima aapologizuojant nususia Lietuvos valstybe kokia ji tapo po 1926m perversmo.Apie lietuviu tautos negalia iskelt lyderiais suvokiancius valstybine atsakomybe zmones.Partizanu pasipriesinimas totalitarizmo gniuzdymui slovina asmenybes paneigusias gyvuliskos egzistencijos alternatyva. Taciau Lietuvos valstybingumo idejos niekaip nereabilituoja. Nes ko verta valstybe kurios vadovai neigalus juridiskai ivardinti okupacijos? Ko verta tauta iskelianti mazgotes lyderiais ir kurios didvyriai igyja slove tarnaudami svetimsaliams (majoras Semaska.Smetonlaikiu kapitonas.Majora gavo is vokieciu)?
Tai ir belieka kurt mitus faktus traktuojant apverstos logikos pagalba , o oponentus nutyldant istatymu.

Pikc       2017-03-16 9:49

Įdomu pastebėti, kad “originalas” mankurtas buvo vergas - dabartiniai gi mankurtai (visokie “dzoniais” pasivadinę joneliai ar “dzeikais” - jokūbėliai) įsivaizduoja esantys “laisvės ideologijos” nešėjai. Dar įdomiau, kad šita nepilnavertiškumo komplekso kamuojama fauna, su pasimėgavimu dergdami savo pačių valstybę ir tautą, jos kultūrą ir istoriją, jaučia netgi kažkokį liguistą pranašumą. Tikrai, čia rimta psichopatologija (įsivaizduokite savo šeimą ir visą giminę dergiantį veikėją). Juokinga matyti, kaip tokie fruktai, skubantys “nuvainikuoti” beigi “dekonstruoti” SAVO tautos “mitus”, kaip papūgos kartoja SVETIMŲ tautų mitus. Užtat paskui ir išdidžiai postringauja, kaip Pilėnų gynėjai buvo bailiai, partizanai - irgi, Birželio sukilėliai - banditai-žydostrielai, Kudirka - nevykėlis antisemitas, Basanavičius - psichinis ligonis,  okupacijos nebuvo, ba Lietuva pati savo noru sajūzan stojo, “savi šaudė į savus”, Žalgirio mūšį laimėjo lenkai (įdomu, katras - Vytautas ar Jogaila buvo lenkas? smile), o Mazovijos didikai, po nepavykusių savo grobiamųjų žygių į Prūsiją gavę nuo prūsų atgal ir su šventikų pagalba prisikvietę lengvo grobio mėgėjų kryžiaus žygiui, pasirodo, iš tikro gynėsi nuo banditų-litovcų (beje, objektyvumo dėlei čia reiktų pasakyti, kad lenkai nebuvo kažkuo ypatingi - viduramžiais grobikiški žygiai buvo visiška norma visoje Europoje - ir ne tik).
Summa summarum: ant šitų “progresyvių” mazochistinės saviniekos manijos apniktų nabagų, kuriems dar vienas srutų kibiras patiems sau ant galvos - kaip čia paminėta “šyrkės” dozė, neverta pykti - iš tikrųjų pagailėti vertėtų. Vis dėlto, aš, nebūdamas itin kilnus ar krikščioniškos dvasios, tejaučiu jiems panieką ir pasišlykštėjimą.

Dzeikas       2017-03-16 8:27

Aba, nesupanasekite i netenkanti “shirkes” narkomana.
O jeigu zmogus uzsivadines gydytoju siulo gydyti narkomanija “shirke”, tai nereiskia, nei kad jis isgydys, nei kad jis gydytojas.
Pasitikekite Dievo zodziu: “nekalbek netiesos” ir “tiesa jus islaisvins”.

aba       2017-03-16 0:07

Ačiū autoriui už puikų straipsnį.Tai tikro profesionalo tekstas, ir ypač tai jaučiama,kai jį palygini su mėgėjiška Dzeiko rašliava.(” lietuviai gyveno plesikavimu ” ir panašiai)

To Išties       2017-03-15 22:26

To “Išties” ir Vytautas dar žydams privilegijas suteikė, Vytautas apsikrikštijo ir prieš žydą Dievą keliaklupščiavo? Tai ar ne žydai ir buvo tie kryžuočiai?

Dzeikas       2017-03-15 21:44

V.V.ui:
Dekoju uz atsakyma.Pasivarginau suprasti ka parasete.Ir taip, analogijos metodu isversiu ka pasakete vaizdziai: Istoriniai faktai, - tie kurie mums zinomi, - tai tarsi zvaigzdes ,- o mes stebedami juos ir pastebeje ju stabiluma sau paaiskinti sviesulius (sakykim musu astronomijos zinios antikos lygio) sudursteme juos isivaizduojamomis linijomis ir salyginai klasifikavome kaip zvaigzdynus, duodami jiems poetinius pavadinimus.Zvaigzdes istoriniai faktai, zvaigzdynai - mitai.
Sitas mitologijos vertinimas gal ir buvo naudingas Basanaviciaus laikais, kaip kad zvaigzdziu skaitymas (astrologija ir astronomija kol nebuvo atsiskyrusios) buvo naudingas antikos ir viduramziu jurininkams (iki kompaso,sekstanto ir chronografo isradimo), taciau siais laikais naudoti mitologija spresti sociologines problemas tas pat kaip vesti okeanini lektuvnesi pagal Siaures zvaigzde Baltijos juroje ignoruojant krantus.
Vaikus darzelyj auklekite “Egle zalciu karaliene” pasakomis, o istorijos vadoveliuose reiktu rasyti, kad: lietuviai gyveno plesikavimu (istisi miskai, net Batyjaus totoriai nusispjove ten listi su savo kavalerija.T.y. zemes ukis buvo laisvalaikio hobby) ir DEL TO lenkai pasikviete Kryziuociu ordina neapsikente.
O mes mitus purskiame a la: lenkai is piktumo ir neapykantos lietuviams pasikviete kryziuocius, o tie eme engti ir plesti ir lietuvius , ir lenkus.
Va tokiu mitu ir as buvau mokykloje seriamas.
Veliau tik ismokes kritiskai mastyt(lenkai ka, idiotai kviestis karini ordina i savo zemes siaip sau, is neturejimo ka veikti???) ir INTERPOLIAVES dabarti i praeiti supratau, kad buvo biski kitaip ne kalba tautiski istorijos mitologizuotuojai.
Blogiausia , kad si istorijos mitologizacijos metoda naudojama ir naujausiajai istorijai.Kad ir mitas apie juridine okupacija. Neturint argumentu jos neigimas kriminalizuotas (va ka gerai is okupantu ismokome: Nera argumentu - i snuki!).Tuo tarpu reiktu ivardinti: faktine okupacija buvo pridengta jurdiskai. Lietuva PRIEME TSRS ultimatuma jo nekomentuodama , kas a priori reiske sutikima su ultimatumo PREAMBULE.Smetona nepasirase pabeges atostogu? Force major situacijoje PM Merkio pasirasymas del “Liaudies vyriausybes” teisetas.
Lietuvos istoriografija gi, grasindama istatymo kumsciu oponentams, irodineja , kad buvo pazeistos juridines proceduros. Balta vadinant juodu gaunasi, kad isdavikas - didvyris. Ir jau siu dienu istorijoje , kai yra metodologinis instrumentas, didvyris pasipriesines netiesai, ivardijamas nusikalteliu. Garliava 2012, Venckienes likimas ta liudija.
Stai p.V.V. kur veda jusu istorijos mitologizacijos metodas.Nesakykite kad istorija ir nudiena tai ne tas pats ir nesusije.
Mitologija beje naudojama ir Lietuvos naujausiai istorijai: Vien

Pasaka - istorija       2017-03-15 16:43

Keistasis žodis istorija… Kam įdomu pasieškokit google vertėjuje kaip žodis “pasaka” skamba kitomis kalbomis.

V. V. Dzeikui ir panašiai mąstantiems       2017-03-15 14:50

Susidaro įspūdis, kad visiškai nesuvokiama, kas yra mitas. Mitas su melu neturi nieko bendro, tikras mitas visuomet yra tik ir tik apie tiesą, tačiau juo nesiekiama tiesmukai ją pasakyti, o veikiau norima ją perteikti tam tikru būdu, kuris turėtų mokomąją, įkvepiančią bei daugelį kitų prasmių, be kurių neįsivaizduojamas žmogaus ir tuo labiau valstybės gyvenimas.

Valstybė neįmanoma be istorijos ir mitologijos, o istorija savo ruožtu negalima be mitologijos. Taip, konkretų įvykį galime išnarstyti, tačiau tai ir bus konkretaus įvykio analizė. Jeigu tą įvykį įkomponuojame į kurio nors asmens, jų sambūrio, organizacijos, tautos, valstybės, regiono istoriją, jeigu imame jį vertinti atitinkamame kontekste, priskiriame jam simbolinę prasmę ar kaip tik ją atimame, nors ji pati steigiasi, tuomet neišvengiamai jį sumitiname. Šia prasme visa istorija yra mitas, t. y. tam tikras pasakojimas. Mitas, istorija ir tiesa nėra priešingi dalykai.

Mokslas tarsi turėtų atsiriboti nuo mitų, tačiau jo rezultatai neturėtų griauti mitų tada, kai tam nėra pagrindo. Juo labiau, kad vis dažniau matome, jog tam tikri mitai turi daug daugiau objektyvaus pagrindo, nei vadinamųjų mokslinių tyrinėjimų išvados. Daugeliu aspektų pati istorija yra mitas. O mitas kalba tik ir tik apie tiesą, tačiau jo paskirtis nėra tiesmukas jos pasakymas, kuris savaime gali neturėti jokios vertės. Mito tikslas yra perteikti tam tikrą mokymą, tam tikrą supratimą. Objektyvus faktų rinkinys jokio supratimo neduoda, nieko neišmoko ir apskritai nėra vertingas. Kai tuos faktus vertiname, siejame, juos įkontekstiname, sudėliojame tam tikrus akcentus, ką mes gauname? Tam tikrą mitą.

Įvykiai egzistuoja sau ir savaime, tačiau istorija kaip tokia egzistuoja tik ir tik mito pavidalu. Turėtume kelti klausimą, kurie mitai turi pagrindą, o kurie ne, kurių reikšmė yra teigiama ir reikalinga, o kurių – ne. Tačiau tiesmukas demitologizavimas, kuriant pakaitinius mitus, iš esmės yra ir nemoksliškas, ir neistoriškas, ir nevalstybiškas, o dažnai – ir antivalstybiškas.

Plačiau mito prasmės, statuso ir ryšio su tikrove klausimu rekomenduoju puikų filosofo Naglio Kardelio straipsnį: http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7749-naglis-kardelis-tarp-mito-ir-logo-nusidevejusi-tikrove-ir-tikroviski-mito-pasauliai

Išties       2017-03-15 13:30

ilgai ilgai kartojant melas tampa “tiesa”. Bažnyčia Vytautą praminė “didžiuoju”. Už ką? Ne už ūgį, o už ... katalikybės įvedimą. “Pro patria”  žino bet slepia faktą: katalikybė įvesta su žiauria, kruvina prievarta. Tik tokiu būdu Vytautui pavyko LAISVUS žmones savo tautiečius(!) paversti baudžiauninkais (!) su privaloma (!) dešimtine katalikų Bažnyčiai. Nuo tada prasidėjo ir iki šiol tęsiasi Melo kartojimas akylai stebint cenzoriams
kuriuos Bažnyčia slapta įterpia į aukštąsias mokyklas, leidyklas.

albina       2017-03-15 10:54

Perskaitau visus Jūsų rašinius ir viltingai pagalvoju,kad kol yra TOKIO jaunimo,kaip autorius,dar ne viskas prarasta.Liūdna,bet neoliberalizmas nori vyrauti kaip kažkada mokslinis komunizmas.Ačiū Jums ir šiam portalui.

Dzeikas       2017-03-15 8:38

PS. Yrantis Gedimino kalnas greiciau simbolizuoja Lietuvos zlugima pastatyta ant melo pamatu. Dar nepamirskite , kad pagal geriausias pagoniu tradicijas po pilies pamatais pakiso graziausia mergina.
Juk noras nuskusti medzius, kuriu saknys mana laike kalna nuo erozijos, irgi noras parodyti Kalna graziau negu jis ira is tikro.Okupacijos Gedimino kalna issaugojo, savi abriedukai apsikaisioje afrikinemis veliavikemis sekmingai griauna.

Dzeikas       2017-03-15 8:32

Straipsnio ideja: Vardan patriotzimo ir tevynes geroves ne griekas biski pameluoti, nes jokia valstybes ideja neapseina be tam tikros mitologijos.
Teko vartyti JAV istorijos vadoveli isspausdinta JAV.Ten be jokiu uzuolanku sakoma: Anglijos siaures Amerikos kolonijos atsiskyre nuo metropolijos NES nenorejo moketi mokesciu! Neidealizuoja Siaures 1860-65mm pilietiniame kare.Jokie negrai, jokia laisve Linkolnui nerupejo. Pietus vystydami uki pagrista vergu darbu naturaliai stabde Siaures laisvos rinkos vystymasi.Kompromisui tapus neimanomam atsiskyre nuo nevargvaldziniu valstiju.Linkolnas to leisti negalejo.Prasidejo pilietinis karas, kuriame is esmes Pietus kariavo uz savo nepriklausomybe. 1817-23mm karas su D.Britanija.Isdestyta 2 nuomuones:
1) Tai buvo antrasis karas uz JAV nepriklausomybe.
2) Tai buvo imperialistinis karas, nes JAV norejo uzgrobti Kanada (tada dar Britanijos kolonija).
Ir tai radikaliai skiriasi nuo to, kaip paisoma patriotu Lietuvos istorija, kuriems ji neimanoma be “nekurios mitologizacijos”.
Jus apsispreskite ar jus mitus kursite apie isivaizduojama Lietuva, ar ieskosite tiesos.
Kazkodel tokios JAV nebijo parodyti savo negraziu istorijos puslapiu, Lietuvoje tai “parsidavusiu bumblausku ir kitu issigimeliu uzsiemimas”.
Tik Lietuva su savo melo apologija murdosi mesle ketvirti amziaus(iki tol tai nurasydavo ant rusu, lenku, kryziuociu, Romos popieziaus ir ant ko nori , bet kritiskas zvilgsnis i save - siukstu!) ir vis iesko kas del to kaltas: ES, JAV, Rusija, masonai, zydai.
Ka, gi? Meluosime “vardan tos”, o tiems kas trukdys “uzciaupsime koseres”?


Rekomenduojame

Gintautas Terleckas. Reikia demokratinio termošoko

Irena Vasinauskaitė. Politinė veidmainystė

Algimantas Rusteika. Propagandozojus

Popiežiaus Velykinis sveikinimas: Taikos mūsų dienoms!

Liudvikas Jakimavičius. Skambino Dočys. Kalbėjome apie emigracijos priežastis

Lenkijos politikai prašo ES būti lankstesnę dėl „Brexit“

Vidmantė Jasukaitytė. Šventos Velykos Londone

Povilas Urbšys apie G. Landsbergio kontrolinius šūvius liberalams: tai – kerštas

Nesugebame išsivaduoti iš skurdo gniaužtų

Kun. Arnoldas Valkauskas: „Žmonės emigruoja dėl visai kitų priežasčių“

Geroji Naujiena: Kristus prisikėlė! – Jis tikrai prisikėlė! Sveikiname visus su Šventom Velykom!

215 mln. krikščionių visame pasaulyje patiria religinį persekiojimą

Lidžita Kolosauskaitė. Nauji visuomenės sluoksniai, arba Kodėl taip svarbu pirkti pas smulkiuosius

Jūratė Litvinaitė. Nukryžiuotas žmogiškumas

Lietuvos vyskupai: „Naujas gyvenimas Kristuje tikrai įmanomas!“

Migrantus Viduržemio jūroje gelbstinčios organizacijos – žemyną smaugiančios krizės priežastis?

Geroji Naujiena: Nebijokite! Jo čia nebėra – Jis prisikėlė!

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Kas slypi už rezonansinių bylų?

Lilijana Astra. Kaip vykdoma politinė prekyba lietuvių kalba

Donaldas Trumpas pasirašė įstatymą, leidžiantį valstijoms nebefinansuoti abortų klinikų

Geroji Naujiena: Jis parodė mums savo meilę iki galo

Išslaptino VSD dokumentus: atskleistas apgailėtinas Basčio melas

Vytautas Landsbergis. Aistros dėl pilietybės

Algis Krupavičius. Apie universitetus ir pinigus

Algimantas Rusteika. Išėjusiųjų pas kitus niekas nelaukia

Vidmantas Valiušaitis. Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu

Kotryna Kriaučiūnaitė. (Po)kolonijinės visuomenės sindromas: Lietuva

EŽTT: Rusija kalta dėl „didžiulių trūkumų“, pasibaigusių tragedija vaduojant įkaitus Beslane

Nuo bačkos. G.Landsbergis suskubo apsivalyti, R. Šimašius atsakė stiliaus pamoka

Aldona Paulauskienė. Alfabetai ir analfabetai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.