Propagandos ir ideologijos analizė

Vytautas Vyšniauskas. Justino Marcinkevičiaus karikatūra Nerijos Putinaitės darbuose II

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gegužės 5 d. 15:10

21     

    

Vytautas Vyšniauskas. Justino Marcinkevičiaus karikatūra Nerijos Putinaitės darbuose II

doxa.lt

Pirmąją teksto dalį skaitykite ČIA.

Viename straipsnyje[1] N. Putinaitė klausia: „Kodėl nuvilia Marcinkevičius kaip asmuo? Ar kas nors yra girdėjęs, kad Marcinkevičius kur nors būtų užsiminęs, kad tarybinė tvarka buvusi statoma ant melo, ir kad jis prisidėjęs prie jos statybos, net jei padaręs ir gerų darbų ar parašęs gerų eilėraščių, poemų, kad ir „Grybų karą“?“ Ir čia pat priduria: „Bent man nepavyko to aptikti“. Šie jos klausimai simptomiškai primena ironiškus Just. Marcinkevičiaus žodžius apie tai, kad tarybiniuose archyvuose nesugebama rasti Ribentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų, pasakytus Sąjūdžio mitinge Vingio parke 1988 m. rugpjūčio 23 d.: „Juokinga, daugiau nieko. Čia visiškai aišku, kad Maskva neranda to, ko nenori rasti“[2]. Maskvą čia turėtų pakeisti atitinkama pavardė (išskyrus situacinį panašumą, tuo neteigiu jokių sąsajų tarp Maskvos ir N. Putinaitės). 1991 m. poetas parašė tekstą pavadinimu Taburetė virš galvos, kur visi tie dalykai yra labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti. Fragmentai skelbti dukart: pirmąsyk 2009 m. išspausdinti knygoje Pažadėtoji žemė[3], antrąsyk perspausdinti 2011 m. knygoje Dienoraščiai ir datos[4]. Susirasti neturėtų būti sunku.

Prisitaikymas ar susitaikymas?

Vis dėlto tiems, kam susirasti bus sunku, o noras smerkti nepraeina, galima ir pacituoti (tam, kad pagal įgeidį būtų galima iškraipyti ištraukus iš konteksto):

Užtekę būtų debiutuoti 2-5 metais vėliau, kad kūrybinė biografija kitaip susiklostytų.

<…>

Leidome knygas, kūrėme muziką ir spektaklius, statėme paminklus, dėstėme mokyklose, vadovavome įstaigoms ir gamykloms, gynėm mokslinius laipsnius, kam pasisekdavo, stažavosi užsienyje… Ir būtų neregėtas absurdas žmones dėl to kaltinti. Priešingai, jų aktyvumas, iniciatyvumas kėlė Lietuvą. Aš visiems tiems žmonėms jaučiu tik dėkingumą. Ateis laikas, jiems padėkos ir istorija.

<…>

Be abejo, daugeliu atvejų tai tragiško likimo žmonės. Nereikia manyti, kad jie buvo mažesni patriotai už kitą šių dienų rėksnį. <…>

[K]ultūra – kankinė, ji turėjo rasti savyje jėgų kalbėti, nes tik kalbėdama ji padėjo tautai. Tie, kas tylėjo (nerašė, negrojo, nepiešė, nevaidino…) galbūt padėjo sau, bet ne Lietuvai.

<…>

Lenkiuosi skausmui, didvyriškumui, mirčiai, praradimui. Bet aš lenkiuosi ir tiems, kurie dirbo Lietuvoje: lenkiuosi mokytojui, mokiusiam mus, o paskui – mūsų vaikus, gydytojui, gydžiusiam mūsų tėvus, kolūkiečiui, auginusiam mums duoną, simfoniniam orkestrui, atlikusiam mums Bethoveno IX-ąją, teatrui, pakvietusiam mus į premjerą… Lietuva, ačiū Dievui, netapo išdeginta žeme, čia dygo ir augo gyvenimas. Sakom, netikras gyvenimas. Taip, reikėjo ir apsimesti, ir meluoti, ir prisitaikyti. O ar mes žinom, kas yra tikras gyvenimas? Ar maža apsimetimo, melo ir prisitaikymo šiandien, nepriklausomoj Lietuvoj? Nebuvo, nėra ir nebus sterilaus gyvenimo. Sterili tiktai mirtis.[5]

Galbūt norima besąlygiškos atgailos ir visiško bet kokios savo veiklos anuometiniais laikais pasmerkimo? Deja, to nėra. Ir būti neturėtų. Nepriklausomybė nebūtų išaugusi nei iš tylos, nei iš rėksmingos ir atviros konfrontacijos, nes tylintieji neprabilo, o rėkusieji buvo nutildyti. Gali priešintis tikrovei ir būti jos sutraiškytas (ir tuomet tapti tokia tautos sąžine, apie kurią kalbėjo pranciškonas kunigas Julius Sasnauskas – arba žuvusia, arba atsidūrusia kalėjimuose, arba emigravusia, arba tylėjusia[6]) arba gali kažkiek prisitaikyti ir bandyti tikrovę pakeisti. Tačiau būtina suvokti poeto žodžius: „Tie, kas tylėjo (nerašė, negrojo, nepiešė, nevaidino…) galbūt padėjo sau, bet ne Lietuvai“. Prisitaikymo minimumas buvo būtina Nepriklausomybės sąlyga. Jei niekas niekada jokiu laipsniu nebūtų prisitaikęs, nebūtų atsiradusi ta agora, kurioje žodis tapo kūnu. Jei visi būtų tylėję, tai būtų sunykę ir tie menki tautiškumo pavidalai, kurie dar prasimušdavo pro sovietinį skydą, tegu ir su nemaloniu prieskoniu.

Stiprų priekaištą filosofė meta poeto apysakai Pušis, kuri juokėsi, kurios pabaigoje aprašoma viską nuplaunanti liūtis, o paskutinis sakinys „O žemė buvo tokia protinga, kad nesipriešino“ esą prisitaikymą įtvirtina kaip vertybę[7]. Apysakos herojus Romas Staugaitis viso labo maištauja prieš pasaulį, kuriame gyvena, domisi vakarietiška filosofija, tačiau supratęs, jog įseserė, kurią jis įsimylėjęs, jį myli tik kaip sesuo, ir perskaitęs mirusio tėvo užrašuose, kad šis jį smerkiąs už jo estetines pažiūras (du egzistenciniai smūgiai), galiausiai atsisako savo estetinių idealų ir imasi piešti eilinį pozuojantį darbininką (pasyvumas ir apatija, t. y. „susitaikymas“)[8]. Knygoje Nenutrūkusi styga N. Putinaitė teigia, jog tokiu būdu „[k]ūrėjas tampa „savu“ orveliška prasme, įsavindamas ideologiją iki giliausių sąmonės klodų“[9]. Kur veda tokia interpretacija?

Palyginkime baigiamuosius George‘o Orwello romano 1984-ieji žodžius: „Prireikė keturiasdešimties metų, kad suprastų, kas per šypsena slypi po tais tamsiais ūsais. Ak, koks žiaurus, nereikalingas nesusipratimas! Ak, užsispyręs savanori tremtiny, atsiskyręs nuo mylimos krūtinės! Dvi džinu kvepiančios ašaros nuriedėjo jam palei nosį. Bet nieko, viskas gerai, kova baigėsi. Jis laimėjo pergalę prieš save. Jis myli Didįjį Brolį“[10]. Čia apie susitaikymą su primesta tikrove kalbama tiesiai be jokių metaforų. Pristitaikymas tampa ne vien vertybe – jis tiesiog neišvengiamas. Akivaizdi tezė: jei neprisitaikai, tai esi tremtinys! Paklydėlis Winstonas netgi išspaudžia ašarą, kad pagaliau sugrįžo ten, kur jo vieta.

Tačiau turbūt visi suvokiame, kaip kvaila būtų šį romaną interpretuoti pažodžiui pagal siužetinę liniją. Romanas konstituoja tam tikrą prasmių lauką, išeinantį už tiesioginio siužeto – tik už jo atsiranda visa distopinė romano prasmė. Jei liktume griežtose tiesioginio siužeto rėmuose, tebūtų aprašytas ilgas nesusipratėlio ėjimas į meilę Didžiajam Broliui. Lygiai taip pat, jei liekame tiesioginio siužeto rėmuose, Pušis, kuri juokėsi atrodo kaip prisitaikymo pateisinimas. Tačiau iš to, kad pagrindinis veikėjas prisitaiko, negalima taip primityviai daryti išvados, jog kūrinys prisitaikymą įtvirtina kaip vertybę. Antraip tą pačią interpretaciją turėtume taikyti ir G. Orwello romanui.

Tiesa, abu kūriniai rašyti skirtingose istorinės ir politinėse erdvėse, tačiau „prisitaikymo įtvirtinimas kaip vertybės“ su kontekstu, kuriame parašytas, nelabai ką bendro turi – jis išskaitomas tiesiai iš teksto. Be to, paskutinis apysakos akcentas turi du momentus. Yra ne tik nesipriešinanti žemė, yra dar ir viską nuplaunanti liūtis. Kas verčia manyti, kad tu negali būti ta liūtimi, kuri nuplauna, o juo labiau – kad Just. Marcinkevičius antru sakiniu įtvirtina prisitaikymą, bet pirmu neįtvirtina apsišvarinimo, visų blogybių nuplovimo, ir, visų pirma, ideologijos išvalymo? Mažų mažiausiai tai vienas kitą atsveriantys dalykai.

Juk ši apysaka – tai prisitaikymo paliudijimas, tačiau ne jo apoteozė; nėra mažiau tikslu apysaką suvokti kaip neutralų susitaikymo (su tuometine tikrove – nebūtinai sovietine, tai gali būti ir su asmenine tikrove, pavyzdžiui, su faktu, kad tau neduota būti menininku ar sportininku, juo labiau, kad nuorodų į kolektyvizmą nelabai ir esama) vidinio mechanizmo atskleidimą.

Toks kūrinys veikia į abi puses – galbūt kažką skatina susitaikyti ir pačiam, tačiau gali motyvuoti ir kovą su primesta tikrove, kad netaptum toks kaip kūrinio herojus. Griežtai vienpusiškas kūrinio traktavimas liudija tik interpretatoriaus hermeneutinį naivumą. Todėl Pušis, kuri juokėsi, ypač turint galvoje miglotų spekuliacijų gaubiamą jos parašymo istoriją, tikusi to meto cenzūrai, galėjo pasitarnauti, tačiau tvirtinimai, jog apysaka pateikia „pavyzdinį prisitaikymo modelį sovietinėje tikrovėje gyvenančioms asmenybėms, turinčioms polinkį priešintis“[11], neatrodo teisingi. Tai itin siaura interpretacija, motyvuojama ideologinio režimo diktuojamų prasmių dominavimo bet kokių kitų galimų užslėptų idėjų atžvilgiu. Matyt, tam priešiškos emocijos taip pat verčia tikrovę, o ypač literatūrinę, suvokti kiek siaurai, jei tik ne iškreiptai.

Panašias vienpusiško supratimo ir vertinimo problemas aptinkame ir draminės trilogijos aptarimuose, kurie išauga į sveiku protu nesuvokiamą nesiskaitymą su elementariais tikrovės faktais. Knygoje Šiaurės Atėnų tremtiniai teigiama, jog Just. Marcinkevičiaus dramaturginė pastanga – įtvirtinti asmenybinio ir vertybinio susidvejinimo reikalaujantį tapatybės kompromisą, atliepusį plačiosios visuomenės nuostatas; tokio tipo herojus balansuoja „tarp dviejų nesusiejamų realybių: išsvajotos vizijos ir prisiimtos būtinybės veikti pagal esamas aplinkybes“, jis labiau išgyvena nei veikia, susitaikydamas su neišvengiamu galutiniu pralaimėjimu, o ne pasiryždamas didvyriškai kovoti[12]. Tokią dramaturgiją vertindama neigiamai ir lipdydama įvairiausiomis etiketėmis, filosofė nedviprasmiškai išsiduoda tikinti, kad esama tik dviejų tipų pasirinkimo – arba priešintis tiesiogiai („didvyriškai kovoti“), arba būti prisitaikėliu. Į vieną prisitaikymo kategoriją suplakami tiek absoliutūs kolaborantai, tiek bet kokios kitos prisitaikymo formos, be kurių, tiesą sakant, jokios įtakos nebūtų buvę galima įgyti, nes atvirai besipriešindamas esi tik sutrinamas sovietinės mašinos krumpliaračiuose – tai paliudija ir liūdna pokario rezistencijos baigtis.

Galima sutikti, kad atvirai besipriešinantys turėjo daugiau drąsos, kad tylėjusieji turėjo daugiau savigarbos, tačiau, kaip jau buvo sakyta, su pirmaisiais buvo greitai susidorota, o antrieji galbūt padėjo sau, bet ne Lietuvai. Dvilypis gyvenimas nėra išimtinai nei sovietinės tikrovės bruožas, nei neatmenamos senovės ypatybė.

Reikia atskirti susitaikymą ir prisitaikymą. Jeigu susitaikymą suvoktume kaip visišką savanorišką priklausymą sistemai, o prisitaikymą – kaip dalinį prievartinių duočių priėmimą, kad nebūtum visiškai sunaikintas, tai susitaikymo Just. Marcinkevičiaus dramose nerasime nė su žiburiu, o prisitaikymo, be abejo, esama. Tačiau tai buvo tas būdas, kuriuo dar buvo įmanoma ką nors padaryti. Jis, kaip matome, buvo sėkmingesnis už atvirą rezistenciją, tačiau ar buvo kitų efektyvių būdų – nežinome. „Bent man nepavyko to aptikti.“

Prisiminkime, kuo baigiasi drama Mindaugas: Baltojo metraštininko, kuriam rūpi žmogiškumas ir taip paprastai nesuschematinama tiesa, nužudymu. Įsigali Juodasis metraštininkas, skelbdamas, jog „Istorija viena privalo būti… / Viena teisybė… Vienas žodis. Mano!“[13] Čia matoma akivaizdi priešprieša istorijos klastojimui, prievartinei ideologijai ir likimų sudaiktinimui. Nebent, žinoma, interpretuosime pagal tą pačią pirmo lygmens pažodinę siužetinę liniją, pagal kurią ir G. Orwello kūriniai tebūtų propagandiniai brukalai. Tik tuomet galėtume teigti, jog čia – sovietinės ideologijos ir istoriografijos pateisinimas.

Manantys, kad tie kūriniai skatino konformizmą, visų pirma turi atsižvelgti į faktą, kad esama žmonių, kurie savo atgimimą sieja su tų dramų kurta dvasine atmosfera. Joks susitaikymas su duota tikrove galiausiai nebuvo pripažintas. Todėl visos šios minios, kurios jaučia, jog per Just. Marcinkevičių ėjo į laisvą Lietuvą, yra tai, su kuo kaip su istoriniu faktu turi skaitytis poeto teigiamą reikšmę menkinantys, kaip ir tie, kas mano, jog šis darbas neatsveria visų prisitaikymo nuodėmių.

Tačiau net ir visu tuo daliniu prisitaikymu, kuris, matant visumą, iš tiesų buvo, įsitikinimas, kad poetas aklą liaudį vedė į prisitaikymą, yra akivaizdžiai klaidingas. Galima abejoti ir įtarinėti, kokiais motyvais daugelis dalykų buvo daryta, tačiau iš esmės jie nevedė ten, kur N. Putinaitė teigia juos vedus. Su tokiu tvirtinimu galima sutikti nebent su didelėmis išlygomis ir omenyje turint sąlyginai trumpą laiko atkarpą.

Teisti su plunksna įmanoma ir neturint teisėjo plaktuko. Galima įtarinėti, kiek tik nori, tačiau – kaip sakė didysis Fiodoras Dostojevskis – ir šimtas įtarimų niekad nevirsta įrodymu[14].

Tautiškumas kaip „neapčiuopiama realybė“

N. Putinaitė, savo knygose aptardama Just. Marcinkevičiaus kūryboje figūruojantį tautiškumą, nesyk vartoja posakį neapčiuopiama realybė. Dramos Mažvydas pabaigoje skiemenuojama ir skanduojama „Lie-tu-va“, filosofės manymu, „nėra jokia gyvenama ar aiškiai apčiuopiama realybė“[15]. Tas pat pasakoma ir apie dramoje Mindaugas nepaliaujamai lipdomą ir vis nepabaigiamą kurti valstybę – „Lietuva čia nėra jokia apčiuopiama realybė, kurią būtų galima sieti su aiškiais idealais ir gintinomis vertybėmis“[16]. Sovietmečio saulėlydyje žodis „Lietuva“ buvo universali abstrakcija ir apskritai „nenurodė į kokį tikrovėje egzistuojantį dalyką, kurį galima istoriškai, politiškai, ekonomiškai ar geografiškai lyginti su panašiais dalykais“[17]. Siūlau kelis kartus perskaityti šiuos teiginius ir gerai pagalvoti, ką jie reiškia. Dar siūlau prisiminti, kad čia kalbama apie grožinę literatūrą – apie meną.

Labai įdomu, kaip okupacijos metais, su cenzūra ir kitomis kartais net mirtinomis baisybėmis pašonėje, turėtų atrodyti meno kūrinių konstruojama Lietuva kaip „apčiuopiama realybė“? Dar įdomiau, kaip iš tos abstrakcijos – juk N. Putinaitė sako, kad ne tik poeto kūryboje, tačiau ir apskritai visuomenės akyse Lietuva buvo nereali idealybė – galėjo kas nors išaugti? O juk išaugo kaip tik ta Lietuva, kurioje gyvename šiandien. Ar ji – neapčiuopiama, nereali, abstrakti? O gal ji atsirado tuščioje vietoje – ex nihilo?

Juk tariamas Lietuvos vizijos abstraktumas, pirmiausia suvokiamas emociniu lygmeniu, leido skirtingiems žmonėms įsivaizduoti Lietuvą kiekvienam savaip, tad ji buvo ideali Lietuva, simbolinė ir neįgavusi teoriškai griežtai apibrėžto pavidalo, tačiau vienijo ir telkė tuos žmones, kurie kitaip nebūtų bendradarbiavę. Vadinasi, be idealybės plotmės Atgimimas nebūtų galėjęs įgauti tokio masto, kuris yra pakankamas Nepriklausomybei atkurti. Pirmieji žingsniai turėjo būti meniniai, idealūs ir simboliniai – dainuojanti revoliucija nebūtų revoliucinga, jei nedainuotų. Ar mažiau to tariamo abstraktumo, pavyzdžiui, Maironio eilėraščiuose? Kiek žmonių galėtų klauptis prieš tanką, skanduodami moksliškai „apčiuopiamą realybę“ – tokį Lietuvos vaizdinį, kurį galima apibūdinti istoriškai, politiškai, ekonomiškai ar geografiškai? Niekas nemiršta už ekonomiką (nebent dėl jos kaltės), – mirštama arba už idealų simbolį, kuris išreiškia visa, kas tau svarbu, arba už čia ir dabar atsiveriantį grynų gryniausią daiktišką būtį – už apčiuopiamus žmones, vietas ir patirtis.

Simbolis visada išoriškai privalo būti abstraktus, tačiau jį branginančiam žmogui jis visuomet yra konkretus. Pavyzdžiui, kryžius pats savaime nenurodo į jokią apčiuopiamą realybę, tačiau tikinčiajam jis reiškia labai daug. Nereikia net tikėjimo – užtenka šį tą žinoti apie istorinę simbolio reikšmę, kad jis būtų prasmingas, net jei ir nesvarbus.

Jeigu šie vien žodiniai simboliai, kaip teigia N. Putinaitė, nekėlė grėsmės režimui ir jei „režimas galėjo kontroliuoti, kad šios abstrakcijos netaptų politinėmis bei visuomeninėmis konkretybėmis“[18], tai lieka atviras klausimas, kaip šios abstrakcijos vis dėlto tapo visuomeninėmis konkretybėmis ir kodėl režimas vis tik neįstengė jų sukontroliuoti? Dar daugiau, kodėl Just. Marcinkevičius buvo nominuotas Lenino premijai, tačiau, kitaip nei Eduardas Mieželaitis, jos negavo dėl pernelyg ryškių nacionalinių motyvų[19]? Gal vis dėlto tai nebuvo taip lengvai suvaldoma ir palanku režimui?

Dar kvailiau atrodo nežinojimu grindžiamas N. Putinaitės kaltinimas poetui dėl prisitaikymo net lietuvių kalbos atžvilgiu. Filosofė rašo: „Ginti lietuvių kalbą būtų buvęs politinis pasipriešinimo aktas, lietuvių kalbos žodžiams suteikti sovietinėje tikrovėje „skambančias“ prasmes – jau kūrybinis „pritaikymo“ aktas“[20]. Mat Just. Marcinkevičius buvo vienas tų, kurie atvirai ėmė reikalauti sugrąžinti lietuvių kalbai valstybinį statusą – 1988 lapkričio 18 d. LTSR Aukščiausiosios tarybos sesijoje poetas greta to reikalavo ir tautinę vėliavą, Vytį bei Vinco Kudirkos Tautišką giesmę įtvirtinti kaip valstybinius[21]. Ar tai – ne politinis pasipriešinimo aktas? O gal vėl naujas prisitaikymas?

Nepriklausomai nuo pažiūrų, teatsako į tai kiekvienas savo sąžinei.

* * *

Just. Marcinkevičiaus patriotizmas, kad ir kiek bandytume įžvelgti jo siaurumą, yra tas patriotizmas, kuris vienijo, o kaip tik vienijimosi anuomet ir reikėjo. Ar N. Putinaitės patriotizmas platesnis? Juk tai – tas patriotizmas, kuris jau ne pirmąsyk žmones kiršina, veda į piktus kivirčus, „kultūrinius karus“, nesantaiką ir vienų kaltinimus kitiems. Ar šiandien kaip tik to ir reikia, nežinau, bet tai yra ta patriotizmo forma, kuri gali suvienyti tik turint bendrą priešą. Ir tik tuos, kurie pripažįsta tokį bendrą priešą, net jeigu jo iš tiesų ir nėra. Toks patriotizmas nėra platus; jis ne tik destruktyvus, bet kartu ir nevalstybiškas – juo nesuvienysi nei atskirų žmonių, nei atskirų tautų. Tiesa privalo tapti patriotizmo atrama, tačiau kartais sąmoningi ar nesąmoningi susipainiojimai tarp mito ir tiesos tokias atramas tik sunaikina.

Aptartos esminės mąstymo klaidos, atviras faktų nepaisymas, matomas tendencingumas ir vienašališkas siaurumas grindžia prieš Just. Marcinkevičių nukreiptą poziciją. Tačiau visi tie dalykai rodo tokios pozicijos silpnumą ir nepagrįstumą. Filosofė Nerija Putinaitė nėra išimtis – ir kitiems poeto kritikams (tiksliau – teisuoliškiems kritikuotojams) kai kada šis aklumas būdingas dar labiau.

Neišvengiamai kyla klausimas, kokie yra šios kampanijos prieš poetą motyvai? Sąmoningas ar nesąmoningas tikrovės iškraipymas neleidžia to traktuoti pozityviai, o galų gale ir aptrina ribą tarp užsakomosios ar bulvarinės publicistikos ir tikro mokslo. Jei tai daroma nuoširdžiai, tuomet reikėtų prabilti apie kompetencijos, moksliškumo ar net sąžinės problemas. Nuoširdūs ar ne tie motyvai, tačiau, pripažįstant darbo rimtumą, viena akivaizdu – tiesa nėra tariamai mokslinės kampanijos prieš Justiną Marcinkevičių motyvas.

[1] Putinaitė, N. Ne vien apie Marcinkevičių kalbà. Delfi / Nuomonių ringas, 2015 08 10 (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/n-putinaite-ne-vien-apie-marcinkeviciu-kalba.d?id=68595588).

[2] Marcinkevičius, J. 1988. „Laisvai bendrauti su savo istorija“. Pažadėtoji žemė, p. 11-15. Sud. V. Sventickas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 12-13.

[3] Marcinkevičius, J. 2009. Pažadėtoji žemė. Sud. V. Sventickas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, p. 77-101.

[4] Marcinkevičius, J. 2011. Dienoraščiai ir datos. Sud. V. Sventickas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, p. 383-407.

[5] Pažadėtoji žemė, p. 82, 86-87, 100.

[6] „Justino Marcinkevičiaus darna: pašnekesys „Naujojo Židinio-Aidų“ redakcijoje“. Naujasis Židinys-Aidai 2003, Nr. 4: 155-160. P. 160.

[7] Nugenėta pušis, p. 7.

[8] Marcinkevičius, J. 1961. „Pušis, kuri juokėsi“. Raštai, t. 5, p. 5-118. Vilnius: Vaga, 1982-1983.

[9] Putinaitė, N. 2007. Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje. Vilnius: Aidai, p. 104.

[10] Orwell, G. [Orvelas, Dž.]. 1991. Gyvulių ūkis. 1984-ieji. Iš anglų k. vertė A. Sabonis, V. Čepliejus. Vilnius: Vyturys, p. 318-319.

[11] Nenutrūkusi styga, p. 105.

[12] Putinaitė, N. 2004. Šiaurės Atėnų tremtiniai, arba Lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a. Vilnius: Aidai, p. 157.

[13] Marcinkevičius, J. 1968. Mindaugas: dviejų dalių drama-poema. Vilnius: Vaga, p. 118.

[14] Dostojevskis, F. 1973. Nusikaltimas ir bausmė. Vilnius: Vaga, p. 454.

[15] Šiaurės Atėnų tremtiniai, p. 155.

[16] Ten pat, p. 156.

[17] Nenutrūkusi styga, p. 136.

[18] Ten pat.

[19] Pg. Daujotytė, V. 2016. „Maironis ir Justinas Marcinkevičius“. Metai 2: 82-92. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, p. 92.

[20] Nenutrūkusi styga, p. 132.

[21] Marcinkevičius, J. 1988. „Tartum grįžtumėm iš tremties“. Pažadėtoji žemė, p. 40-45. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

doxa.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jules ponui Raigerdui       2016-05-12 20:14

Pone Raigerdai, gerbiamas oponente, nesu aš abstinėntas, bet ir ne pijokas. Nesu be nuodėmių koks tai doruokšlis, o labiau klystantis mirtingasis, bet…bet tik nereikia pervertinti ir apie ypatingą mūsų drąsą ar vienybę taip neatsakingai kalbėti, kurių nebuvo. Kol LK(b)P CK neleido, neduodavo leidimų mitingams drg. Šepetys - tol inteligentai į juos ir nevaikščiojo. Į mitingus, kuriuos organizuodavo disidentai ir rezistentai be CK leidimo, būdavo pavojinga vaikščioti, nes jų dalyvius gerai padaužydavo, pavalkiodavo, mesdavo iškart iš darbo ir į miškelį pavežėdavo. Kol mitinguose nebuvo LK(b)P CK sekretorių ir pačio pačiausio Lietuvos bolševikų fiurerio - tol drąsuolių kaip ir nebūta. Aš žinau ką sakau, nes vaikščiojau ir į mitingus, kuriems CK leidimo neduodavo, išskyrus pirmąjį, nes atostogavau prie jūros su VEF’u - taigi. Bet būriu klausėme žinių iš Amerikos balso apie įvykius Vilniuje ir girdimumas prie jūros buvo geras. O visuose kituose dalyvavau ir nemačiau ten jokių drąsuolių, vėliau sugužėjusių į valdžią ir į super patriotus. Be Gorbio leidimo bijodavote ir pirstelėti. Ir nepamirškite, kad “Perestroikę” ir viešumo politiką pradėjo Maskvoje Generalinis sekretorius su savo komanda - viršūnė, o ne kokios ten apačios ar viduriukas - inteligentija. Lietuva miegojo giliu stagnaciniu miegu, išskyrus disidentus, neformalus kaip aš, Katalikų Bažnyčią, LLL ir kitus okupacinio režimo slaptus oponentus. Taip kad nereikia čia jokių lia lia. Manęs sovietiniai Lietuvos poetai ir rašytojai nei augino, nei ugdė, nei man jų reikėjo. Man užteko J.Mikelinsko, Maironio, Kudirkos, Gėtės, Šilerio, Bairono ir t.t - pagaliau Napoleono. Etikečių klijuoti, pone Raigerdai nereikia, esate garbingas oponentas ir aš jūsų kitokią nuomonę gerbiu. Priešą irgi reikia gerbti, laikytis ikikarinių Hagos ir Ženevos konvencijų ir nebekonkuruoti taip negražiai kaip anuomet skundžiant, kad va vienam ar kitam nepatinka Sovietų valdžia, o dabar, kad jis vėl koks tai fašistas, nacistas, ekstremistas, radikalas, populistas, marginalas, bukagalvis kaip anuomet arba neigiantis žydų genocidą, kaip dabar. Niurnbergo teismas nustatė 6 milijonus aukų ir kad vokiečiai sušaudė Lenkijos elitą Katynėje - taip ir yra. Bet aš turiu teisę klausti, kokiu būdu Niurnbergo teismas visa tai nustatė - kokie įrodymai buvo jame pateikti, kas pateikė ir kokiomis aplinkybėmis? Holocaust’o ir Katynės skerdynių atveju.

Raigerdas>Jules       2016-05-7 10:33

Jules, kalba eina apie N. Putinaitės išsigimėlišką požiūrį į tiesą. O jūs čia apie ką porinate:“Ateities Lietuvai nereikalingi buvę privilegijuoti Sovietijos funkcionieriai, dabar pasiryžę sunaikinti Europos tautas islamistų pagalba”. Gal jūs smarkiai pageriantis esate ir nebe atskiriate dienos nuo nakties? Tik apspangęs žmogelis gali nesuvokti, kad nebūdami vieningi mes būtume suskaldyti ir mūsų teritorija būtų padalinta tarp Jedinstvos, kuri būtų pasiėmusi Vilniaus kraštą ir “nacionalistų”, apie ką triūbitų Rusijos propaganda. Ir jeigu mes nebūtume vieningi, tai nebūtų ir tos pačios Rusijos, o būtų iki pat šiolei TSRS. Ir jeigu net ta Lietuvos komunistų partija nebūtų išėjusi iš TSKP gretų, tai Lietuvoje lietusi kraujo upeliai. Lietuvos komunistų išėjimas iš TSKP gretų buvo pats didžiausias smūgis, kokį tik galima buvo įsivaizduoti. Ir strateginiu atžvilgiu tai buvo padaryta labai tiksliai ir reikiamu momentu. Galima kaltinti A. Brazauską įvairiomis kaltėmis, bet kad jis turėjo stratego dovaną, tai šito dalyko iš jo neatimsi. Jules jūs pats geriau žvilgterėkite į veidrodį ir ar nepamatysite ten Hitlerio atvaizdo, nes labai jau neša nuo jūsų tie Lietuvos įvykių vertinimai pagal fašistinius vertinimo kriterijus.

Jules       2016-05-6 8:21

Kokios inteligentijos gretas Jūs siūlote sutelkti? Kolaboruojančios, parsiduodančios ar kokios nors dar kitos? Nuleistos iš viršaus, iš oligarchijos dvaro, ane? Nustokite vienąkart vaikams meluoti ir zombinti juos jau nuo pirmos klasės, nuo darželio kaip kadais. Kiek gi galima, negi vergų dar mažai? Ateities Lietuvai nereikalingi buvę privilegijuoti Sovietijos funkcionieriai, dabar pasiryžę sunaikinti Europos tautas islamistų pagalba.

baisiausia, kad Putinaite       2016-05-6 7:11

savo darbus prakisineja per svietimo ministerija Lietuvos moksleiviams. Stai cia reikia sutelkti inteligentijos jegas ir ismesti sia nesveikos nuovokos moteriske is programus sudarytoju moksleiviams.

Vytautas       2016-05-6 0:08

Giriniui
Rašote:” Kodėl J. M. tikri ar tariami mylėtojai galvoja, kad jis buvo pagrindinis lietuvybės ir patriotiškumo palaikytojas sovietmečiu, o be jo nieko nebūtų buvę. J. M. nėra stabas, kokiu daugelis jį norėtų paversti.”
Ar nesukonkretintumėte tą“daugelį J.M.mylėtojų”? Kas konkrečiai? Vienas autorius,kuris vaizduoja J.M. stabu yra…Putinaitė.Ir kadangi to iš tiesų nėra ir nebuvo,ji sėkmingai SAVO SUKURTĄ mitą sudoroja.
O dėl to,kad apsiėjote be J.M. kūrybos,jus tenka tik užjausti.Vargu,ar verta didžiuotis,kad tokiu būdu skurdinate save.

Julius Puras       2016-05-5 22:58

Marcinkevičius visu tu kolaborantu ginybinis skydas. Jis tarsi jiems kaip simbolis kad ju givenimas nenuėjo per niek.

Girinis       2016-05-5 15:38

Jeigu apie Marcinkevičių, tai nesu jo kūrybos gerbėjas, nors pripažįstu jo talentą. Man artimesni Strielkūnas, Martinaitis, Geda. Bet kiekvienam savo. Tik čia norėčiau apie kitką. Kodėl J. M. tikri ar tariami mylėtojai galvoja, kad jis buvo pagrindinis lietuvybės ir patriotiškumo palaikytojas sovietmečiu, o be jo nieko nebūtų buvę. Aš nežiūrėjau jo dramų, skaičiau keletą eilėraščių. Ir nieko- apsiėjau be jo kūrybos. Mano lietuviškumas ir patriotiškumas nuo to nenukentėjo. Taigi, jei kas išsako kritišką, gal daugeliui ir nepriimtiną, gal tikrai subjektyvią nuomonę poeto atžvilgiu, jis tam turi pilną teisę. J. M. nėra stabas, kokiu daugelis jį norėtų paversti. Esam laisva visuomenė. Ačiū Dievui. Nepriklausom nuo kompartijos įgeidžių, kaip iš dalies ne savo, o gal ir savo noru ( juk partinę nomenklatūrinę, tegu ir kultūrinę karjerą Marcinkevičius padarė, niekas jo nevertė). O kad poetas sovietų agonijos metais nusipelnė Atgimimui, argi tai kas neigia?
P.S. Beje, autoriaus rašinyje lyginami Marcinkevičiaus ir Orvelo kūriniai yra visiška nesąmonė. Orvelas kūrė prie nieko neprisitaikęs laisvoje šalyje kūrė futūristinį kūrinį, kuris, deja, tapo labai tikroviškas. Tai visiškai skirtingi žanrai, ir jų lyginimas tiesiog sąmoningas ar nesąmoningas straipsnio skaitytojų kvailinimas.

Jules       2016-05-5 15:18

Gyvename Melo epochoje, todėl jos galo dar nematyti. Tiek dezi politrukų, oligarchijos agitbrigadų priveista, kad Dieve, Dieve, ypač dezi ir kitokių mokslų daktarų, ir docentų, kas be ko, kurie nuo ryto iki vakaro plauna smegenis mamyčiukams - studenčiokams ir vargo nemato. Šlovina bet ką, kas tik geras babkes moka, nesvarbu, oligarchas ar CK sekretorius. Jei laimėtų Binladenas - šlovintų docentai ir jį su oligarchijos dvaro klapčiukais ir “stukačiukais”- pavyzdukais, tiesa?

padėka       2016-05-5 14:34

Labai rimtas, profesionalus atsakas Putinaitei. Dėkui straipsnio autoriui. Poetą Justiną Marcinkevičių apginti nuo šios Jį puolančios kampanijos gali tik labai didelės erudicijos žmonės. Jei išpuoliai, menkinantys Poetą, yra užsakomieji, tai šmeižto lavinos liesis dar ne kartą.

tjllhh       2016-05-5 11:41

Ai, kiek galima kelti tokį šū..., kaip Putinaitė ar Vanagaitė, ant šakių. Praplauks upe ir bus ramu.

nabagas tai raigerdas       2016-05-5 11:31

partškoloje polikarpovna jį mokino, kad jis valdys visą pasaulį ir visi jo bijos ir gerbs.
o dabar visi juokiasi iš seno komuniago raigerdo smile

Raigerdas       2016-05-5 11:18

Kokiai auditorijai rašė N. Putinaitė? Štai jos auditorija:
“taip taip, komuniagos 2016-05-5 8:53
kuo patys kvepia, tuom kitus bando tepti.
partškoloje geras mokinys buvo tovariščius raigerdas”.

Julius Puras i Regarda   2016-05-5 9:16
“Todėl, kad tiek bolševikai, tiek krikščionys pradeda pulti tuos žmones” 1952 komunistu (bolševiku) partija pakeitė savo pavadinima ir išbraukė bolševikus iš pavadinimo ar tai reiške Regardai kad Marcinkevičius i komunistu partija istojas 1957 metais buvo nekaltas kaip kūdikis?
Nei vienas iš šitų komentatorių nesugebėtų parašyti jokio straipsnio apie J. Marcinkevičiaus kūrybą. Tai yra neįgalūs, protiškai neįgalūs žmonės. Bet jie visom keturio palaiko N.Putinaitės “tiesą”, nes tiems krikščioniškiems vargšeliams reikia NEAPYKANTOS OBJEKTO. Jie negali gyventi be NEAPYKANTOS OBJEKTO. Inkvizicijos metu tai buvo eretikai, kitatikiai, pagonys, raganos ir t.t., fašizmo laikotarpiu tai buvo žydai, komunizmo laikotarpiu tai buvo “antitarybiniai elementai”, kurių tarpe buvo ir krikščionys ir t.t.
Mano atsakymas krikščionims-“kritikams” yra paprastas:
“Raigerdas>Juliui Purui 2016-05-5 9:49
Mane į komjaunuolius įrašė tada, kai aš tarnavau tarybinėje kariuomenėje. Manęs ir dar keletos lietuvių niekas neklausė: “ar jūs norite būti komjaunuoliais?”. Mums rikiuotės metu pranešė šitą netikėtą žinią, kad mes net atsipeikėti nespėjome:” Mūsų divizijoje dar 3 žmonės tapo komjaunuoliais. paplokime jiems draugai kareiviai, nes Tarybinėje Armijoje negali nebūti komjaunuoliu”. Taip aš tapau komjaunuoliu. Jeigu aš būčiau juo netapęs, tai nebūčiau tapęs net seržantu. Ir ne dėl to, kad seržantu, o dėl to, kad būdamas eiliniu būčiau pastoviai patyręs patyčias iš įvairių idiotų, kurie buvo visiški laukiniai, ypač iš azijietišku kraštų. Kitas pavyzdys:ar galėjo vokiečių kareivis atsisakyti nešioti sagtį, ant kurio buvo užrašyta “Got mit uns” (Dievas su mumis)? Jeigu jis atsisakytų, jo laukė konclageris. Vaikeli, tu neskiri “LAISVO ŽMOGAUS PASIRINKIMO NUO PRIEVARTOS” ir būtentai tai yra įrodymas, kad pats esi vergų gretose, kokiose buvo daugelis komjaunuolių, kurie šventai tikėjo Komunistų Partijos idealais. Tik pats esi dabar krikščionių gretose, bet darai lygiai tą patį, ką darė tie Tarybiniai komjaunuoliai ar hitlerjugend’ai”.

Raigerdas        2016-05-5 10:20

Autorius kritikuoja N. Putinaitę, nors ji nėra verta jokios kritikos. Jeigu atskleidžiamas melas, tai toks mokslininkas Lietuvoje turėtų būti nurašomas į savartyną. Ankstesniame komentare buvau parašęs: ar N. Putinaitė išmano, ką nors apie MENĄ? Manau, kad nei bū, nei mū. Neraikia painioti mokslo su MENU. N. Putnaitės noras sužaloti šio ĄŽUOLO šaknis, koks yra Justinas Marcinkevičius, nagrinėjant ar jis buvo ateistas, ar jis buvo krikščionis, yra kiauliškas jos noras, kuris yra netgi nekritikuotinas. Kitiems menininkams N. Putinaitė galėtų tapti pajuokos ir satyros gyvu prototipu, kai SOVIETINĘ CENZŪRĄ BANDOMA PAKEISTI Į INKVIZTORIŠKĄ VIDURAMŽIŲ CENZŪRĄ. Gerbiamas Vytautas Vyšniauskas, kritikuodamas N. Putinaitę, ir bandydamas išteisinti ir apvalyti krikščionės-mokslininkės (pasirodo net tokių būna) tą išpiltą ant J. Marcinkevičiau purvą, deja, pats suklydo:“Reikia atskirti susitaikymą ir prisitaikymą. Jeigu susitaikymą suvoktume kaip visišką savanorišką priklausymą sistemai, o prisitaikymą – kaip dalinį prievartinių duočių priėmimą, kad nebūtum visiškai sunaikintas, tai susitaikymo Just. Marcinkevičiaus dramose nerasime nė su žiburiu, o prisitaikymo, be abejo, esama”. Kyla klausimas:kada jūs papuolate į banditų, nusikaltėlių ratą, kurie gali jus nužudyti ar kitaip sunaikinti, jūs šakiate: “Kankinkit budeliai smarkiau… ir t.t.? Ar jūs veikiate, įvertinęs situaciją, kaip išlikti gyvam ir vėliau jau juos patraukti atsakomybėn? Paprasčiausiai, prisitaikymas nelygus pristaikymui, nes Justinas Marcinkevičius nesiruošė prisitaikyti, bet įvertino situaciją ir ją pritaikė sau, kad išlikti poetu, kuris turi ką papasakoti savo tautai. Galileo Galilėjus išdrįso pasakyti INKVIZICIJOS dominavimo visoje Europoje metu, kad ŽEMĖ sukasi aplink SAULĘ, bet rezultate buvo palaužtas ir jokių mokslinių darbų jis tęsti nebegalėjo. Tuo tarpu Justinas Marcinkevičius rašė ir “budino svietą”, ir ne vienas ŠIO IŠKILAUS POETO GERBĖJŲ STOJO Į BALTIJOS KELIĄ, RIZIKAVO SAVO GYVYBE IR GYNĖ TV BOKŠTĄ IR SEIMĄ. Pats Justinas Marcinkevičius sulaukė Lietuvos išsivadavimo minutės ir NEPRIKLAUSOMYBĖS TRIUMFO, tačiau dabar mūsų tautą norima padaryti priklausomą nuo krikščioniškosios religijos, štai ir visas N. Putinaitės tikslas, tik jis užmaskuotas PATRIOTIZMO SKRAISTE tuo tikslu, kad išlikti neatpažintai, vardan ko ji nutarė parašyti, neva, TIESĄ apie J. Marcinkevičių. Nors pati apie TIESĄ neturi net menkiausio supratimo ir net nėra regėjusi jos savo gyvenime, nors ji yra ant kiekvieno gatvės ar namo kampo, kiekvienoje mokslinėje įstaigoje ir bet kur, kur gyvena žmonės. “SAVA TIESA” - dar nereiškia esant realiai TIESAI. Nes “baltosios karštligės” iškankintam žmogui, besivaidenančios žiurkės kampuose, jam yra kaip TIESA ir jis jas baido arba bijo, nes tiki, kad jos REALIAI EGZISTUOJA, ir jis nesuvokia, kad tai yra tik haliucinacijos. N. Putinaitės TIESOS suvokimas yra tik haliucinacijos, todėl visa J.Marcinkevičiaus kritika pavirsta į norą pavaizduoti, kad taip yra iš tikrųjų, todėl neišvengiamai, kaip sakydavo rusai apie tokius keistus žmonių norus:“vydajot zhelajemoje za deystvitelnoje” (norą pateikia, kaip jau tikrovėje egzistuojantį faktą).

tikras komunistas buvo marcinkevičius       2016-05-5 9:49

komunistai į savo programas, kodeksus daug ką nusirašė nuo Biblijos - bet buvo labai aršūs ateistai.
Marcinkevičius daug ką nusirašė nuo Šapokos, Ivinskio bei kitų tikrų istorikų, bet buvo aršus ateistas.
Paskaitykite A.Maceinos “Niekšybės paslaptis” - suprasite komunistus marcinkevičius

P.S. to privalu komunistus garbinti       2016-05-5 9:27

O tamstai neužkliūva, kad tikrieji aršiausieji komunistai mūsų pačių balsavimo pastangomis tebesėdi Prezidentūroje, Seime ir kitoje atstovaujamoje bei verslo valdžioje, tik savo partinį kailį perdažę vaivorykštės spalvomis ir griauna visą kam pamatus suklojo bei sukūrė “komunistas” Justinas Marcinkevičius. Šapokos sukurtas Vytauto Didžiojo ir Didžiosios Lietuvos mitas sukūrė Nepriklausomos Lietuvos kultūros pamatus, mūsų tautos didvyrius, rezistenciją bei valstybingumo ilgesį. O ką po savęs paliks tokių mitus nuvainikuojančių “pilvosopų”, “politologų” bei “istorikų” mitai?
Grubiai pasakius, paliks gatvės palaidūnų kuriamą mitą, kad viskas yra šūdas, išskyrus myžalus…

To - privalu komunistus garbinti        2016-05-5 6:36

Užtat ta išeivijos dalis labai garbina dolerius ir save ir iš tos milžiniškos meilės Lietuvai negrįžta stiprinti jos Nepriklausomybės…

Autorius       2016-05-5 6:15

Taikliai ir kantriai žingsnelis po žingsnelio analizuoja Putinaitės rašliavą, bet kam tiek daug žodžių ir mokslingumo, kai pakanka kelių žingsnių.
Pirma, autorius (Putinaitė) daugiu pasako apie save, nei apie aptariamą herojų. Istorija visada virsta mitu, nes į ją nesugrįši ir nepadarysi eksperimento, kuri istorijos traktavimo bei motyvacijos versija yra tikra. Todėl tokie svarstymai visada tėra nauji mitai. Kyla klausimas kokiais tikslais tokie mitai kuriami, ką jie turi išaukštinti, o ką pasmerkti, kam tarnauja? Nebent toks kūrinys priklauso meninei kūrybai, kuri anglakalbių yra taikliai vadinama fiction - fikcija…
Antra. Ne tik J. Marcinkevičiaus ar kitos iškilios istorinės asmenybės gyvenimą bei kūrybą galima narstyti po kaulelį, tą galima daryti ir su tokiais narstytojais, o čia puikiai pasitarnauja veidrodžio alegorija - narstytojau, pasižiūrėk į veidrodį ir savo atvaizdą išnarstyk pritaikydamas savo metodą!
Tada iškyla klausimas, kam tarnauja, kokiu tikslu niekina ir ieško tikrų ar tariamų šešėlių iškiliausiose Lietuvos asmenybėse? Kad sustiprintų lietuvių nevisavertiškumo jausmą, juos paniekintų kitų (svetimų) atžvilgiu? Juk jei vienas yra menkinamas, tai tuo pačiu kitas išauga, net jei neauga…
O jei su rašliava sugretinsi ir Putinaitės nuveiktus darbus švietimo srityje, tai čia keliamuose klausimuose gludi ir atsakymai…
Ji ne vienintelė, tokias tendencijas galime stebėti ir Smetonos, Bumblausko, net Gudavičiaus,(...), jau nekalbant apie Vanagaitę, moksliniuose istoriografijos darbuose, kai siekiama nuvainikuoti mitus ar “mitus”, kuriant naujus mitus. Bet prie ko čia mokslas? Tai tarnystė apsimokančiai vyraujančiai ideologijai. Geriau kalbėtumėte apie save ir jums patiems kylančius klausimus, kaip tai darė J.Marcinkevičius. Taip būtų ir nuoširdžiau ir nuosekliau… Ir turėtų didesnę išliekamąją vertę...

Tarabilda       2016-05-5 1:14

Grafomanai, palikt Marcinkevičių ramybėje. Nuo tokio medine kalba parašyto advokataujančio opuso Justinas turėtų vartytis grabe. Tokių gynėjų jam tikrai nereikia. Būkit geri, jei galit, nerašykit, o jei jaunemokat susiturėti, tai bent nerodykit.

kolaborantai visada buvo "protingi"       2016-05-5 0:10

skaniai valgė, skaniai gėrė ir juokėsi iš “patriotų-idiotų”

Vytautas       2016-05-4 23:44

Pastebėta:“Perskaitę protingą tekstą,protingi tampa dar protingesni,o kvailiai-dar kvailesni.”

privalu komunistus garbinti       2016-05-4 21:31

nes jie mūsų valdžia - jei negarbinsi - neteksi visko, teks emigruoti
(išeivija labai neigiamai ir skeptiškai žiūrėjo į Marcinkevičiaus kūrybą - bet jie buržuaziniai nacionalistai)


Rekomenduojame

Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse buvo pagerbti kovotojai už Lietuvos laisvę

Pal. Jurgis Matulaitis. Šventumo siekimas

Geroji Visų Šventųjų naujiena: Palaiminti…

„Vaiko teisių“ smurtą patyrusi Kručinskų šeima Kauno apygardos teisme išgirdo tai, ką ir taip žinojo: motinos veiksmuose nebūta nusikaltimo

Andrius Švarplys. Padarius iš vaiko verslą ir „grynąjį pelną“, nesunku visuomenei primesti komercinį vaikų globos modelį

Žinių radijas. Ar tikrai bankai puotauja maro metu?

Vytautas Radžvilas. Nomenklatūrinis klonas? Neverta

Algimantas Rusteika. Soroso pinigai, ketvirtoji valdžia ir NVO

Ramūnas Aušrotas. Jungtinėje Karalystėje siaurinama asmenų įsitikinimų ir sąžinės laisvė

Nuo bačkos. Britų švietimo ekspertė: paskaitas auditorijose pakeis mobilieji telefonai

Vytautas Sinica. Apie supainiotus interesus

Nuo bačkos. Dainius Žalimas: Konstitucija yra priimta ne tam, kad valstybė būtų valdoma daugumos sprendimais, daugumos stereotipais

Vincentas Vobolevičius. Kiek atlyginimų kainuoja naujas butas?

Davidas Starkey apie „Brexit“ atmetusį savo šalies politinį elitą: „Išdavystė“

Per iškirstą bulvarą – su gedulo vėliava

Šių metų spalio 30 dieną, trečiadienį, kviečiame į renginį „Renkuosi gyvybę“

Prof. Rasa Čepaitienė. Koks inteligentijos vaidmuo pasipriešinime?

Geroji naujiena: Kaip iškovoti gerą kovą – išsaugoti tikėjimą

Algimantas Rusteika. Vidinė emigracija ir procentai

Vytautas Sinica. Ruoškitės tik didesniam puolimui

Justas Mundeikis. Medikai, kada streikas?

Audrius Bačiulis. Kodėl…?

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Kodėl Kinijai nesiseka „suvirškinti“ Honkongo?

Vidas Rachlevičius. Mes niekada daugiau nebesusikalbėsime

Vytautas Sinica. Nausėdai ruošiamas Pakso likimas?

Tikslas – iš pagrindų atnaujinti Lietuvos valstybę

Kvietimas į spalio 25–26 d. vyksiančias partizano A.Kraujelio laidotuves

Valdas Vasiliauskas. Sudegusio teatro direktorius V.Pranckietis

Šiauliai. Mergina prisirišo prie liepos

Partizanas, karys savanoris Antanas Kraujelis-Siaubūnas 1928–1965

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.