Įžvalgos

Vytautas Vyšniauskas – jaunuolis, kurio mintys nepatiks Vytautui Landsbergiui

Tiesos.lt siūlo   2018 m. birželio 27 d. 15:20

12     

    

Vytautas Vyšniauskas – jaunuolis, kurio mintys nepatiks Vytautui Landsbergiui

minfo.lt

Kilęs iš Kelmės rajono (Lioliai), Vytautas Vyšniauskas Vilniaus universitete studijuoja filosofijos magistro studijose ir dar neseniai buvo nedaug kam žinomas, tačiau tai pasikeitė po Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimo. Čia Vytauto pasakyta kalba apskriejo interneto platybes. Jaunuolis pažėrė daug kritikos valdžiai ir politikams, o labiausiai atseikėjo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijai, kviesdamas ne tik džiaugtis Valstybės nepriklausomybe, bet ir adekvačiai įvertinti realią situaciją. Įvardijęs socialiai labiausiai nuskriaustos ir sudarančios didžiausią mūsų Valstybės visuomenės dalį piliečių nuoskaudas, Vytautas žaibiškai išpopuliarėjo ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir informaciniuose portaluose.

Jei reikėtų prisistatyti visuomenei, kaip save apibūdintum be to, kad esi Vilniaus universiteto studentas? Arba kitaip: kas tu, Vytautai Vyšniauskai?

Pirmiausia – esu lietuvis. Iš šios gelminės, paties Dievo duotos ir nepanaikinamos tapatybės suvokimo išplaukia ir tai, ką šiuo metu darau: dalyvauju į tautinį atgimimą orientuotų iniciatyvinių grupių veikloje, savo darbais ir žodžiais stengiuosi prisidėti prie tautinės Lietuvos kūrimo. Nors skirtingais klausimais pažiūros įvairavo, tautinis aspektas man buvo svarbus nuo pat vaikystės. Esu Babelio bokšto mito vaikas: tautos radosi dėl to, kad pastanga tapti kosmopolitine ir globalia „žmonijos“ tauta, užsimaniusia tapti ištautintu ir bedievišku rojumi žemėje, yra ėjimas prieš Dievo valią, todėl savo tikslu laikau šio ėjimo sustabdymą. Žmogumi esu tik tiek, kiek galiu būti lietuviu, kiek galiu sąmoningai priimti man Dievo skirtą likimą ir padaryti viską, kad jį išpildyčiau. Nors nesu iki galo tikras, kokia mano misija šioje žemėje, ir klausimas, kas aš esu, visuomet lieka atviras, tikrai žinau, kad priešintis absurdui ir dvasiniam skurdui yra pirminė kiekvieno žmogaus užduotis. Šiandien nematau savęs be kovos už man svarbius dalykus, kurių viršūnėje yra lietuvių Tautos išlikimas. Galbūt aš per didelis svajotojas, tačiau esu įsitikinęs, kad šiame pasaulyje nėra galingesnio ginklo už žodį, kuris pagimdo pačius teisingiausius sprendimus. Ne veltui pasakyta: pradžioje buvo Žodis…

Sakoma, žmogų pažinsi sužinojęs, kas yra jo tėvai, tai kas jie, ką dirba/o? Kaip tave auklėjo, kokias turite šeimos tradicijas?

Tėvas anksti mirė, kai man buvo dvylika metų, nors jau daug seniau turėjo rimtų problemų dėl ligomis virtusių žalingų įpročių, kurie jį ir pražudė. Savo išėjimu jis turbūt išmokė mane daugiau nei buvimu, nes labai giliai patyriau tą netektį, leidusią įvertinti žmogaus artumo ir rūpesčio bei pastangos vienytis į prasmingą bendrabūvį svarbą, o kartu suvokiau, koks pražūtingas gali būti atsakomybės išsižadėjęs asmeninis pasirinkimas, kainuojantis ne tik tavo likimą, bet ir kitų žmonių laimę ir ramybę. Tuo tarpu mama visą gyvenimą dirba pedagoginį darbą (darželio auklėtoja, tikybos mokytoja, spec. pedagogė-logopedė). Kol tėvas buvo gyvas – abu tėvai ūkininkavo, o jaunystėje tėvas dar dirbo ir vairuotoju. Mama man iki šiol yra vienas artimiausių žmonių, su kuriuo galiu kalbėtis apie viską, pačiu savo buvimu ji mane saugo nuo įvairių paklydimų.

Nors tėvai buvo gana atlaidūs ir nesistengė kontroliuoti mano augimo prieš mano paties valią, kaip tik galimybė klysti ir išskleisti savo asmenybę vienumoje, tyliai mąstant ir renkantis savo kasdienybę leido man išaugti apeinant daugelį šiuolaikinio žmogaus brendimo realijų: niekada nemaištavau prieš tėvus ir mokyklą, neturėjau problemų dėl bendraamžių įtakos, anksti tapau abstinentu, visada neprašytas prisipažindavau padaręs ką negero. Neturtinga vaikystė leido patirti gyvenimo džiaugsmą ir grožį, kylančius iš paties žmogiškumo su visais jo paklydimais ir pakilimais. Nėra nieko blogiau už viskuo aprūpintą vaikystę, kurią šiandien tėvai taip stengiasi suteikti savo vaikams, nes tai retai išmoko branginti gyvenimą ir jame pasitaikančius žmones. Man šiuo požiūriu labai pasisekė.

Studijuoji filosofiją, kodėl? Ką planuoji veikti po studijų? Gal turi politinių ambicijų?

Taip jau buvo lemta, kad teko praleisti daug laiko vienumoje mąstant apie savo vienišumo ir gyvenimo neteisingumo prasmę ir kilmę. Pastanga suvokti save ir kitus buvo nuolatinė palydovė visą augimo laikotarpį, todėl natūralu, kad polinkis į meną, vienumą, svajingas refleksijas bei sudėtingus apmąstymus, gilus neteisybės pajautimas ir kartu disciplinuotas mokymasis, griežtas savęs kankinimas dėl noro siekti daugiau nei likimo trupiniais pasitenkinantys žmonės aplink atvedė prie filosofijos. Neįsivaizduoju savęs kitoje srityje.

Šiaip jau esu gana uždaras žmogus, kuris norėtų užsiimti filosofija ir pasaulio pažinimu, bet matydamas liūdnas pasaulio realijas, vis labiau įsigalinčią moralinę degradaciją, skurdą ir tiesiog kosminį mastą pasiekusį absurdą, nešamą tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, kurio akivaizdoje be pavienių entuziastų, iš kurių šaipomasi, daugybė protingų ir dorų žmonių tiesiog tyli, esu priverstas lipti per save ir įgarsinti tai, kas toje tyloje tūno. Politinių ambicijų turiu, bet nereikia manyti, kad politika yra tik mygtukų spaudymas plenarinių posėdžių salėje – tą gali daryti ir minimaliai dresuota beždžionė. Mano veikla jau dabar yra politiška, ir tam tikrus pokyčius pavyksta daryti su bendraminčiais. Kol kas jie susiję labiau su lūžiais žmonių sąmonėje, bet jie yra patys svarbiausi ir netrunka išvirsti į praktinius veiksmus, kurie tik skandintų valstybę, jei nebūtų tų reikalingų žodžių ir minčių, prie kurių bandau prisidėti. Nežinau, ką veiksiu po studijų kito nei jau veikiu dabar. Kaip sako klasikė Žemaitė, pamatysma toliau.

Minėtoje kalboje pažėrei daug kritikos, tačiau, kaip žinia, turime nemažai mokančių kritikuoti, yra ne vienas, kuris kritikuodamas kitus padarė asmeninę karjerą, tačiau gavęs valdžios svertus taip nieko ir nenuveikė. Kaip pats prisidedi prie Valstybės pokyčių, apie kurių būtinybę užsiminei savo kalboje?

Susilaukęs daugybės padėkos žodžių iš žmonių, kurie sakė, kad mano kalba įkvėpė juos likti Lietuvoje ar grįžti į ją, ryžtingiau dirbti savo darbus, nebebijoti sakyti tiesos, pastebėti neteisingus dalykus ir nebijoti apie juos pranešti, išdrįsti savo darbdaviams ar kolegoms į akis iškloti visa tai, ką šie bando paneigti savo abejingumu, ėmiau vis giliau suprasti, kaip klaidinga atskirti kalbėjimą ir veikimą. Kalbėjimas ir yra veikimas. Tai nereiškia, kad reikia pasitenkinti vien šnekomis ir laukti, kol kažkas, jų paskatintas, imsis darbo. Nieko panašaus. Tačiau negalima nureikšminti žodžių, nes būtent per juos ištisus tūkstantmečius vystėsi ir keliavo idėjos, kurių pagrindu mes šiandien ir gyvename. Be darbų tie žodžiai neišliktų, tačiau būtent tie žodžiai nubrėžė kryptis, kuriomis vystėsi mūsų pasaulis. Ne vienas žmogus man yra paliudijęs, kad vien savo kalbomis, straipsniais, eilėraščiais ir bendravimu esu padaręs daug daugiau už daugybę tų, kurie, atrodytų, visą gyvenimą tik ir dirbo „praktiškose“ srityse.

Lietuvos Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Tačiau ne ji priiminėja smulkesnius sprendimus valdžios institucijose, todėl pagrindinis jai liekantis darbas yra užtikrinti šalies suverenitetą aktyviu įsitraukimu į pilietinę veiklą, domėjimusi tuo, kas vyksta, ir spaudimo darymu tarnautojams, kuriuos išsirinko. Naivu manyti, kad jie patys viską padarys. Ne, mes kaip Tauta privalome reikalauti atskaitomybės iš politikų, ir būtent tai yra pirmasis darbas, kurį aš darau kartu su savo bendraminčiais besikuriančiame Tautos forume – mes kuriame sąlygas Tautai suvaldyti valdžią, kad ji neturėtų galimybių priiminėti prieš Tautos valią ir prieš jos interesus nukreiptų sprendimų, skirtų aptarnauti ne visada skaidrų ir ne visada savą stambųjį verslą, politinę nomenklatūrą, vadinamąjį elitą, leidžiantį nesiskaityti su Lietuvos žmonėmis, nepaisyti jų nuotaikų, nepaisyti objektyvios žiniasklaidos standartų ir atvirai mulkinti tuos, kurių išnaudojimo dėka, tiesą sakant, jie apskritai ir tegali gyvuoti šioje valstybėje. Šitaip budindami tautinę sąmonę, reikalaujančią skaitytis su Tauta, iš tiesų darome gyvybiškai svarbų darbą.

Po tavo kalbos Sąjūdžio minėjimo trisdešimtmetyje LR Seimo senojoje salėje pasigirdo gausūs aplodismentai, kai kas plojo net atsistojęs, tačiau pirmoje eilėje sėdintis Sąjūdžio vedlys prof. Vytautas Landsbergis ne tik neplojo, bet ir akivaizdžiai liko nepatenkintas, o vėliau spaudoje ir socialiniuose tinkluose pasipylė Jaunųjų konservatorių kritika tavo išsakytoms mintims. Kaip vertini tai, ir ką galėtum atsakyti savo kritikams?

Iš kritikų dažnai girdžiu argumentą, kad reikėtų ne kritikuoti ir kalbėti, o pačiam savo asmeniniu pavyzdžiu dirbti valstybės labui. Jie nejunta, kad tokiu būdu prieštarauja patys sau, nes kritikuodami mano kritiką patys užsiima ta pačia kritika, dažnai dar mažiau ką realaus nuveikę dėl tos valstybės. Jie mano, kad asmeniniu pavyzdžiu įmanoma išspręsti įsisenėjusias valstybinio masto problemas. Kad asmeniškai sąžiningai dirbdamas išspręsi visas negeroves valstybėje, struktūrines ir moralines problemas, tarsi savanorystė ar skurstančio žmogaus vienkartinis pamaitinimas panaikins šimtatūkstantinį skurdą ir milijoninę emigraciją.

Minėtiems konservatoriams galiu pasakyt viena: įsitikinimas, kad emigracija ir skurdas yra iš laisvės kilęs žmonių apsisprendimo rezultatas, kuriam galima priešpastatyti sėkmingų žmonių pavyzdžius, yra absoliučiai parankus Rusijai. Niekas kitas nėra taip suinteresuotas emigracija iš Lietuvos ir socialinės atskirties augimu kaip Kremlius. Galime kalbėti apie globalią Lietuvą, tačiau realus aktyvių tautiečių skaičius Lietuvos teritorijoje yra tai, kas lemia nacionalinį saugumą, kas leidžia atsispirti kultūrinei Rusijos įtakai, kas leidžia tikėtis susikurti save palaikančią valstybę, kuri būtų nepriklausoma nuo rusiškos ar prorusiškos rinkos ir produkcijos.

Lietuvoje augančio skurdo, socialinės atskirties, mažo gimstamumo, itin didelio savižudiškumo,  didelio senėjimo ir katastrofiškai sumažėjusio gyventojų skaičiaus akivaizdoje aiškinti, kaip mes sėkmingai gyvename, kaip kuriame globalią Lietuvą ir kaip čia tik neaiškūs apokaliptikai skundžiasi, kad ne tokią Lietuvą kūrėme – atsiprašau, bet nieko naudingesnio Rusijai už šią globalistinę logiką sugalvoti neįmanoma, nes užmirštus žmones ji tiesiog stumte stumia į glėbį Didžiajam Broliui, kuris ateis „gelbėti“ iš Rytų. O paskui tuos pačius žmones dar vadina runkeliais ir kaltina nostalgija sovietmečiui. Savo begaliniu ir globaliu bukumu mes patys tą nostalgiją skiepijame tiems žmonėms, kurie dabartinėje Lietuvoje dažnu atveju nebemato jokios vilties. Turėtume padaryti viską, kad atsikovotume šiuos žmones, kad grąžintume jiems tikėjimą savo valstybe, kad jie pasijustų esą namie ir tikrai laisvi žmonės savo valstybėje, o ne būtų vien tais, kuriuos prisimena tik per rinkimus viena už kitą labiau jų balsą nugvelbti norinti partija. Turime liautis naikinę save ir galiausiai pamatyti tas problemas, kurių dalininkais patys esame, net jei asmeniškai gyvename puikiai ir neturime kuo skųstis. Neatsitiktinai liberalių įsitikinimų žmonės pirmieji puola „apokaliptikus“, nes būtent jie neturi jokio bendruomeniškumo jausmo ir nesupranta, kad patys asmeniškai yra atsakingi už tas problemas, kuriose skendėja jų bendruomenės nariai, nes kitaip bendruomenė subyrės, ko, panašu, ir siekia liberaliai nusiteikę piliečiai, tenorintys asmeninės laisvės ir gerovės skurdo ir emigracijos sąskaita.

Kalboje atkreipei visuomenės (gal labiau politikų) dėmesį į jos skaudulius, o ar turi veiksmų planą, pasiūlymų, ką reikėtų daryti, kad tai pasikeistų?

Iš šalies gali atrodyti, kad su bendraminčiais tik užsiimame šviečiamąja veikla, kurios nepakanka, bet iš tikrųjų būtent tai yra didžioji politikų klaida, kad savo veiklos dėka iškilę į viešumą jie iš karto subėga į Seimą, kur po kelių metų pražudo savąjį idealizmą ir tampa eiliniais politikieriais, dažnu atveju – antivalstybininkais valstybinėse įstaigose arba tiesiog bejėgiais balsais, kurie tuščiai inkščia apie nešvarią politiką. Politika nėra Seimas ar Vyriausybė, politika – tai visų pirma lietuvių Tauta, aiškiai suprantanti savo politinę ir istorinę vietą šioje valstybėje, kuri priklauso jai ir tik jai. Nėra prasmės be bendro vienijančio pagrindo imtis paskirų klausimų sprendimo, nes jie iš karto yra pasmerkti nesėkmei. Neįmanoma spręsti skurdo ar emigracijos problemų, jeigu vadinamasis šalies elitas, įskaitant didžiąją dalį politikų ir žurnalistų, mano, kad tai nėra problemos, nes žmonės patys apsisprendė taip gyventi. Bet kokios pastangos spręsti šias problemas bus laikomos tik kova prieš laisvę, vadinamos populizmu ir neatsakingu žmonių apgaudinėjimu. Ir tai suveiks tų sprendimų nenaudai. Pirmiausia reikia kuo masiškiau adekvačiai suvokti Lietuvos būklę su visais jos laimėjimas ir pralaimėjimais, tik tada bus galima imtis kažkokių sprendimų.

Svarbu atkurti bendruomeniškumo suvokimą, nes dabar pensininkai, mokslininkai, įvairios profsąjungos ar menininkai organizuoja savo protestus ir mitingus, bet vieni į kitų renginius nevaikšto. Taip ir inkščia apie savo problemas eilę metų, kurios ir toliau bus ignoruojamos, nes nėra kritinės branduolinės jėgos, kuri galėtų išsprogdinti tą abejingumą. Jeigu žmonės susiburtų masiškai ir reikalauti vieni kitų problemų sprendimo, pamatytume visai kitą vaizdą. Tačiau kol buriuojamės pavieniui ties savo interesais, apie norimą rezultatą galime pamiršti. Kol nėra ryžto veikti masiškai ir kompleksiškai, tol bet kokios pilietinės akcijos yra tik tuščias žaidimas, leidžiantis susireikšminti, bet iš esmės rodantis tik didelį norą švaistyti savo laiką ir verkti dėl to, ko negali pakeisti.

Kalbant apie konkretesnę šalies viziją, tai Vilniaus forumas, bendradarbiaudamas su ekonomistais profesoriais Raimundu Kuodžiu ir Boguslavu Gruževskiu, jau yra skelbęs kelių tūkstančių žmonių su garsiais mokslo ir meno asmenimis pasirašytą reikalavimų sąrašą dėl valstybės ekonominės ir socialinės politikos keitimo. Būta pareiškimų su aiškiai formuluotomis gairėmis dėl aukštojo mokslo, nacionalinio transliuotojo, apskritai tautinės ir valstybinės politikos vizijos. Visus tuos siūlymus galima surasti, aš visiems jiems pritariu. Dalis jų sutampa su tuo, ką dešimtmečius kalba geriausi mūsų ekonomistai ir filosofai, bet ko niekas nesiklauso. Tačiau pamažu pradeda girdėti, ir tai yra ilgų metų sunkaus darbo rezultatas, prie kurio mažumėlę prisidėti pavyko ir man.

Kas tau yra Lietuva?

Kartą jau esu pasakęs, kad Lietuva – tai amžinybės lopinėlis, atsiveriantis konkrečioje žemėje ir konkrečiame laike, kuriuose įaugusi būtent amžinoji Lietuvos dimensija, niekada neišnykstanti ir niekada neatsirandanti, bet visuomet atrandama ir paliekama kaip dvasios forma, su kuria mes įgyjame žmogiškumą. Lietuva man yra tikra Lietuvos valstybė, skirta amžiams kurtis ir gyvuoti lietuvių Tautai, be kurios jokia Lietuva neįmanoma. Globali Lietuva, išsiskaidžiusi po pasaulį ir jungiama tik virtualių bendravimo ryšių, iš tiesų yra virtuali, kitaip sakant, tariama, taigi netikra Lietuva. Lietuvos valstybė privalo būti lietuvių Tautos namai, kurie negali tapti niekieno – nei Rytų, nei Vakarų – provincija, kuri negali tapti tiek daugiakultūrine, kad nebeliktų ją vienijančio lietuviško tautinio pagrindo, tik iš kurio išauga politinė tauta, turinti apsisprendimo teisę kurti savo valstybę ir būti jos šeimininke. Lietuva – tai mūsų vartai į amžinybę, ir tik nuo mūsų priklauso, ar mes jų neužversime, nes tą padarę kartu sunaikintume ir savo kaip lietuvių, taigi ir kaip europiečių, unikalumą. Jei sugebėsime neprarasti savo savasties ir visuomet už ją kovosime, kad turėtume teisę gyventi ir kurti savo žemėje, mūsų tautiečiai ir vėl rinksis šioje žemėje galėdami daryti tai, ką visada troško – klestėti savo namuose. Tik tokiu atveju Lietuva gyvuos amžinai, o visos užsienio valstybės norės sekti mūsų pavyzdžiu.

Kalbino Darius Rekis.

minfo.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Misteris >Mokslas       2018-06-29 16:03

Minėdamas RASOS vardą komentaruose ,omenyje turėjau RASĄ ČEPAITIENĘ.
Vytautas Vyšniauskas ir ji apjungę jėgas duotų Tautos Šviesos jėgoms patikėti šansu laimėti prieš Tamsą.
Šioje kovoje kompromisų neturime daleist nė per nago juodymą.

Antanas       2018-06-29 1:25

Šis jaunuolis turėjo savo Liolių  parapijoje nuostabų Sibiro lagerio kančių  dvasios milžiną  kun.  Juozapą  Razmantą. Už kunigišką  veiklą,  kunigas ilgus metus kalėjo Sibiro lageriuose. Paleistas į laisvę negrįždavo į  Lietuvą o tęsė  sielovadą tarp lietuvių  tremtinių. Jis jautė kaip labai ten reikalingas.  Suimtas už tokią  veiklą buvo vežamas į  taigą  sušaudyti. Žudikams prireikus tualeto, likus prie “viliuko” tik ginkluotam vairuotojui. Vairuotojas liepė kunigui bėgti, nes pasakė, kad vežamas sušaudyti. Kun. Juozapas pabijojo bėgti nes tai manė, kad vienas iš būdų bėgantį  nušauti be liudininkų. Vairuotojas dar griežčiau įsakė  bėgti kol neatėjo ankavedistai. Kun. Juozapas surizikavo ir tremtinio ištverme per taigą po kelių  parų  klajonės, pasiekė gyventoją.  Tokios dvasios jis buvo ir Lioliuose, neieškodamas prabangos. Ugdė  parapiją  Lietuvos meile, sulaukė  nepriklausomos Lietuvos ir ilsisi Šiluvos kapinėse. Ačiū tau Vytautai, kad esi iš  Liolių ir priminei man savo dvasia man artimą Dievo žmogų kun. Juozapą.

Raigerdas       2018-06-28 16:25

Šitas faktas kalba apie daug ką ir netgi apie tai, kad Vytautas Landsbergis nesugebėjo išauklėti savo anūko taip, kad jis nors šiek tiek prilygtų Vytautui Vyšniauskui. Anūkas tapo senelio šešėliu. Vytautas Vyšniauskas nors ir jaunas, bet jau sunkaus gyvenimo paragavęs jaunuolis. Anūkui viso šito patirti neteko, ką sukūrė senelis daugumai Lietuvos žmonių. Todėl rezultatai yra skirtingi, ir tuo pačiu yra tokie, ko ir nusipelnoma už savo veiklą. Lietuvos liaudies išmintis sako: ką pasėsi, tą ir pjausi. Deja, profesorius, matomai, dėl savo kreivo požiūrio į runkelius, galimai, nutarė, kad jam ta liaudies (o gal jam tai yra tik runkeliai) išmintis nieko nereiškia, ir tai neprilygsta dėsniams, kurie yra, pavyzdžiui, fizikoje. Suklydo profesorius, ir ne tik čia suklydo, bet netgi esminėse valstybės pamatų dėjimo vertybėse, ir netgi principinėse praktinę naudą duodančiose aksiomose, kuriomis jis net nesiteikė pasidomėti valstybės kūrimo laikotarpiu. Belieka tik pakartoti, kad “ką pasėsi, tą ir pjausi”. Ir dabar anūkas yra pasmerktas vis lipti ir lipti ant to pačio grėblio ir vis apsirišinėti galvą, kad suminkštinti smūgius. Ir taip iki gyvenimo pabaigos.

Raigerdas        2018-06-28 13:13

Vytautas Vyšniauskas, be jokių abejonių, yra atgimęs mūsų Vytautas Didysis, jeigu tikėti į dvasios sugebėjimą reinkarnuotis.  Jame yra ir Heraklio dvasia. Ir jam teks, matomai, atlikti žygdarbius, tautos labui. Atkreipkite dėmesį, kokią gausą mes turime tų politikų, tų nykštukų, užsiropščiusių į aukštas valdžios kėdes, ir iš kur nei vienas nesugebėjo taip tiksliai apibrėžti ribas tų pagrindinių problemų, kurias reikia spręsti nedelsiant:“Neįmanoma spręsti skurdo ar emigracijos problemų, jeigu vadinamasis šalies elitas, įskaitant didžiąją dalį politikų ir žurnalistų, mano, kad tai nėra problemos, nes žmonės patys apsisprendė taip gyventi. Bet kokios pastangos spręsti šias problemas bus laikomos tik kova prieš laisvę, vadinamos populizmu ir neatsakingu žmonių apgaudinėjimu. Ir tai suveiks tų sprendimų nenaudai. Pirmiausia reikia kuo masiškiau adekvačiai suvokti Lietuvos būklę su visais jos laimėjimas ir pralaimėjimais, tik tada bus galima imtis kažkokių sprendimų”. Taip, labai tiksliai pasakyta, nes pirmiausia, turi būti nustatyta tiksli diagnozė, o paskiau tik išrašomi metodai, kaip sumažinti šių esamų problemų poveikį mūsų ekonomikai. Bet tokios idėjos neatsiras nykštukų-politikų galvose, o ypač tokių piktavalių galvose kaip Žygimantas Povilionis. Pralindęs, galimai, vogčiomis į daugelį pareigų ir apsimesdamas patriotu, jis buvo apdovanotas 2003 m. vasario mėn. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2009 m. – Belgijos karalystės Leopoldo II komadoro ordinu bei Ordino „Už nuopelnus Lenkijai“ Komandoro kryžiumi. Pažiūrėkite kiek apdovanojimų, ir palyginkime kiek ten to protelio tame šnekančias nesąmones žmoguje:“Todėl jie nevadintini net neopagonimis, o greičiau pseudopagonimis. A. Patacko verdiktas negailestingas – „rezultatas yra liūdnas – užsiauginome nuosavą pseudopagonišką sektą, siekiančią tapti netgi valstybine religija“, – A. Patacko žodžius cituoja Ž. Pavilionis”. Jonas Vaiškūnas neturi tokių apdovanojimų, kokius turi tas Ž.Povilionis, ir jam tenka taisyti tą,  užsiropščiusį į aukštą valdžios krėslą nykštuką, ir nurodyti pirštu, kurioje vietoje jis rašo nesąmones:“Taigi, Ž. Pavilionis turėtų pasimokyti arba pamokyti jo rašinius rašančią padėjėją prieš cituojant politiškai naudingus sakinius ne tik perskaityti pora pastraipų prieš ir po cituojamais sakiniais, bet ir pabandyti kiek įmanoma perprasti tatai apie ką skaitoma…”. Kaip matome iš Jono Vaiškūno pastabos, tas apdovanotasis ne tik Riterio kryžiumi, bet ir tamsiu protu bei nykštuko dvasia, kaip taip palygindavo Vydūnas, ne tik nesugeba skaitydamas suvokti esmę, bet net mėgsta pabūti netgi apsišaukėliu:”Įsijautęs (-usi) į religijotyrininko vaidmenį politikas (ar jo padėjėja) imasi „analizuoti“ kokiais dievais tiki „Romuva“ ir vertinti, kurie dievai „autentiški“, o kurie – ne…”. Apsišaukėlis-religijotyrininkas Ž. Povilionis kalba apie dalykus, apie kuriuos jis neturi net žalio supratimo. Toliau J. Vaiškūnas rašo:“Jei Ž. Pavilionis nemeluoja, o tik neskaito Seimo leidžiamų įstatymų net sėsdamas rašyti kaltinamojo straipsnio, tai jau čia ne išsilavinimo spraga, o aferizmas… Belieka tikėtis, kad autorius yra doras žmogus, o straipsnį už jį rašė kokia nors google-religijotyros ir google-teisės specialistė, etatinė jo padėjėja”. Taip, taip, gerbiamas J. Vaiškūnas teisingai įvardino, kokio apdovanojimo nusipelno šitas tamsaus proto dvasios nykštukas. Ir nors J. Vaiškūnas tiki, kad Ž. Povilionis yra doras žmogus, tačiau nepamirškite gerbiamas Jonai, kad “genijus ir piktadarystė - tai du nesuderinami dalykai”, kaip tai sakė žymus rusų poetas A. Puškinas. Taigi, ir gerbiamam Vytautui Vyšniauskui teks susigrumti su ištisomis apdovanotų žiurkių gaujomis. Ir aš tikiu, kad jis nugalės. Bet nugalės tik tuo atveju, jeigu mes taip pat drąsiai kausimės už tiesos ir šviesos atsiradimą Lietuvoje ir jos triumfą kartu su juo vienose gretose.

Raigerdas        2018-06-28 12:11

Ką galiu pasakyti po tokios dvasiškai iškilios kalbos šito jauno žmogaus. Pavydžiu, jam gerąja to žodžio prasme, kad jis šiandien gali drąsiai išsakyti savo meilę Lietuvos žemei, Lietuvos tautai. Mano karta privalėjo išsakyti meilę Leninui, pirmoje eilėje, o vėliau pradėti klabėti, kaip tai buvo priimta sakyti Ezopo kalba. Šitas jaunuolis rėžia negailestingą tiesą tiems apspangusiems nuo savo sėdėjimo aukštame valdžios krėsle, nes jie būdami nuo prigimties dvasios nykštukai, užsiropštė ant aukšto valdžios krėslo ir dabar mano, kad gali ne tik mokyti kitus, bet ir valdyti valstybę. Aš net nežinau, ką pasakyti, gerbiami mūsų valstybės piliečiai, kaip mums išsaugoti šį jauną žmogų, nes jis rėžia tiems susireikšminusiems dvasios nykštukams ir netgi nemokšoms tiesą į akis, ir jis išsako tūkstančių žmonių skausmą, jų kančias, kurias jie patyrė vardan tos Lietuvos. O tie apsišaukėliai politikai “konsultavosi” su MG Baltic koncernu, o ne su tauta. Ir kokios tai buvo “konsultacijos”? Kaip drauge dar daugiau apiplėšti tą kvailą runkelių tautą, kuri buvo apiplėšinėjama visus tuos Nepriklausomybės metus, ir kuri, deja, pati išsirinko tuos, kurie ją išduos, parduos, išsityčios, apiplėš ir dar paniekins. Liberalai yra tipiška veidmainių partija, kokia buvo bolševikinė partija. Skirtumas tarp jų yra tik toks, kad bolševikai užsiiminėjo ekspropriacija. Ekspropriacija – privačios nuosavybės prievartinis nusavinimas, kuomet už atimtą turtą neatlyginama arba išmokėta kompensacija yra daug mažesnė už turto tikrąją vertę. Ekspropriaciją gali atlikti valstybė arba tiesiog kokia nors žmonių grupė. O dabartiniai liberalai stovi net žemiau už bolševikus. Nes bolševikai fašistiniais metodais apiplėšinėjo turtinguosius, o dabartiniai liberalai nesako, kad mes demontuosime valstybę, o maloniai šypsosi ant plakatų su Eligijumi Masiuliu priešakyje ir skelbia: “Mes ateiname dirbti”. Šitiems veidmainiams šis šūkis yra suprantamas, kaip:“Mes ateiname užsidirbti”, o runkeliai tegul skaito Eugenijaus Gentvilo, Eligijaus Masiulio ir Vytauto Grubliausko šūkį “Mes ateiname dirbti” ir tegul šaukia valio ir šokinėja į Dangės upę iš laimės. Net pats šūkis “Mes ateiname dirbti” yra kvailas, bet liberalų elektoratas, matomai, yra dar kvailesnis, kad šito nesupranta. Bet tame elektorate pilna verslininkų, kurie gavo N užsakymų iš valstybės, ir tai yra gana didelis jų tinklas, ir vienas su kitu jie susikalba šnabždesiais, kaip MG Baltic su Seimo nariu raudonosiu Gintaru Steponavičiumi kokiame nors restorane. Ir įsivaiduokite šitas raudonosis, įmerkęs tą savo nosį į alaus bokalą, buvo Švietimo ministru? Kur tai veda? Ne į pasaulio pabaigą, o į Lietuvos pabaigą. Ne tik Seime priviso visokių gyvių, bet ir VU priperėjo daugybę žurnalistų Šarikovų. Ką gali paklausti toks žurnalistas Šarikovas, kuris save pristato visuomenei, kad jis yra sarginis šuo, pavyzdžiui, per kokį nors “Žinių ir apkalbų radiją”? Pavyzdžiui, Šarikovas klausia Seimo pirmininko V.Pranckiečio:“Sako, kad jūs neseniai grįžote iš Mėnulio?”. V. Pranckietis atsako:“Tai jūs taip sakote, o ne aš”. Šarikovas:“Taip žmonės sako, o aš tik žurnalistas, kuris apie tai klausia”. Na, super interviu, ką čia ir be pridėsi. Kitas Šarikovas iš “Žinių ir apkalbų radijo” kalbasi su ekspertu iš Romerio universiteto, kokiu nors Švonderiu:“Ką jūs manote apie pilkąjį kardinolą Karbauskį?”. Švonderis iš Romerio universiteto atsako:“Na, tas pilkasis kardinolas Karbauskis turi per daug žemių. Ir visi mes šitą matome. Ką reikia daryti? Reikia iš jo tas žemes atimti. Toks būtų mano, kaip eksperto patarimas”. Tai įsivaizduokite, ką reiškia šitoje elitinių Šarikovų ir Švoderių, kurių, pasirodo Romerio universitete ganosi ištisomis kaimenėmis, valdomoje Lietuvoje Vytauto Vyšniausko pasakytos kalbos? Jis uždegė šviesą šitoje tamsių protų valdomoje Lietuvoje, ir uždegė viltį, kad mes galime išgyventi kaip tauta. Bijau tik vieno, kad šitie tamsūs protai jam neatleis, nes jie yra ne tik piktavaliai, bet ir su galingomis iltimis. Apsaugokime mūsų atgimusio Didžiojo Vytauto sielą šitame jauname žmoguje, nes tik dėka šitų Garbingų sielos žmonių Lietuva buvo garsi, drąsi, kovinga ir tik dėka jų gyva ligi šiol.

Mokslas       2018-06-28 11:59

Misteri, o kas ta Rasa?
atleiskit už nesupratimą

Misteris>Pick       2018-06-28 10:16

Tamstos paminėti personos yra tik Lubiankos lėlės.

Pikc       2018-06-27 23:51

Misteri, tikiuosi, čia ne apie Landsbergį su Juknevičiene? :D

Misteris       2018-06-27 21:48

Lietuvos padangėje patekėjo du ŠVIESULIAI:
Vytautas ir Rasa.
Norėčiau,kad šis duetas apjungtų jėgas.

Pensininke       2018-06-27 18:12

Stai tokie   turi buti ne tik jaunieji politikai, bet ir senieji “VILKAI” , kurie lojalus KORUPCIJOS   VORATINKLIUI, sedi   be moraliniu vertybiu,  be valstybes vizijos, bijo issakyti asmenine nuomone,  kad nenusizengtu kokiai “VIRSUNELIAI”. Geda uz seimo pirmininka, uz premjera, o dar labiau uz Grybauskaite, kuri ne tik skaldo liaudi, bet ir alina.

V.Landsbergis eilinį       2018-06-27 17:01

kartą visus bara delfyje.Kad žmonės nepamilo nuslėpusių KGB praeitį.

koks gilus požiūris       2018-06-27 16:08

“Lietuva – tai amžinybės lopinėlis, atsiveriantis konkrečioje žemėje ir konkrečiame laike, kuriuose įaugusi būtent amžinoji Lietuvos dimensija, niekada neišnykstanti ir niekada neatsirandanti, bet visuomet atrandama ir paliekama kaip dvasios forma…”


Rekomenduojame

Vincentas Vobolevičius. Keistas vidutinės pensijos ir skurdo rizikos tandemas

Aušra Gabalytė, Aikštės TV: įsimintinos akimirkos iš „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ 40 metų jubiliejaus paminėjimo

Vaiko teisių apsauga: Lino Kukuraičio ir Rimanto Dagio diskusija Marijos radijuje

Audrius Bačiulis ir Vytautas Sinica apie naujausią Emanuelio Macrono „išradimą“: „Nacionalizmas yra patriotizmo išdavystė“

Nida Vasiliauskaitė. Apie populizmą

Aušra Maldeikienė. Vakarykštės dienos užsienio politika

Andrejus Gaidamavičius tiems, kurie myli mišką, bet sako: „Tai kad aš nieko apie jį neišmanau…“

Neterminuotą streiką pradėję mokytojai nusiteikę ryžtingai

Sušaudytos ir nukankintos Lietuvos vyriausybės

Algimantas Rusteika. Laiko jums liko nebedaug

Sekmadienį Vilniuje paminėtas Holodomoro 85-etis

Geroji Naujiena: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė“  (Mt 5, 3)

Vytautas Sinica. Ir katalikų pogrindis bus paniekintas

Rimantas Rubavičius. Apie toleranciją

Valdas Vasiliauskas. E. Macrono „Potiomkino kaimai“, arba Ar Amerikai reikės trečią kartą gelbėti Europą?

Algimantas Rusteika. Dveji metai su Donaldu Trumpu. Jūsų dėmesiui – lietuviško ikilytinio, lytinio ir polytinio elito analizė

Jurga Lago. Apie tą Lietuvą, kuri it bloga motina, pati patyrusi smurtą, nemyli savo vaikų

Teismas pripažino Deimantės Kedytės parodymus netinkamais – apklausos metu jos „emocinė ir psichologinė būsena buvo bloga“

Jolanta Miškinytė. Labai brangus „geriausias vaiko interesas“

Po popiežiaus Pranciškaus bučinio stebuklingai pagijo mergaitė

Ar užsienyje susituokę tos pačios lyties atstovai Lietuvoje yra teisėti sutuoktiniai? KT imsis šio klausimo gruodžio mėnesį

Mindaugas Puidokas. Kas ir kaip taisytina, kad apsaugotume šeimas?

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Šeimos politikos būtinybė

Kviečiame kartu paminėti „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ 40 metų jubiliejų

Savivaldos rinkimai 2019. Panevėžyje įsteigtas rinkimų komitetas „Kurkime jaukų miestą KARTU“

Algimantas Rusteika. Susipažinkite – štai tokia paprasto fašizmo kasdienybė

Pasirašykime: Seimo narei Dovilei Šakalienei – apkaltą!

Piliečių naujienos.  Į Veidaknygės grupę prieš vaikų „vagis“ besiburiantys tėvai pasiryžę veikti

Andrius Švarplys. Apie nuomonių vadybą

EK viceprezidentas: Europos Parlamento rinkimai bus kova dėl Europos sielos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.