Šeimos politika

Vytautas Sinica. Verti ir neverti gyvenimai

Tiesos.lt siūlo   2016 m. balandžio 21 d. 15:24

0     

    

Vytautas Sinica. Verti ir neverti gyvenimai

„Artuma“ | 2016 (4)

Kasdieniame mąstyme abortai ir eutanazija yra dvi visiškai skirtingos nepagarbos gyvybei (modernistų supratimu – pagarbos individo pasirinkimo laisvei) formos. Viena jų tyko gyvenimo pradžioje, kita – pabaigoje. Abortas nutraukia negimusią gyvybę, eutanazija – pasenusią, nukamuotą kančių ir norinčią išeiti.

Šiandien toks įsivaizdavimas gerokai pasenęs. Nors eutanazija gana sunkiai skinasi kelią į naujas, jos nelegalizuojančias šalis, tą padariusiose šalyse jos ribos nuosekliai plečiamos. Ne taip seniai buvusi apribota įvairiais saugikliai, šiandien Olandijoje, Belgijoje, o ypač Kanadoje eutanazija greitu tempu, kaip ir abortai, virsta plačiai prieinama „paslauga“ pagal pageidavimą (on-demand), be būtinybės įrodyti gyventi tariamai neleidžiančias kančias ir be amžiaus apribojimų.

Būtent saugiklių ir amžiaus cenzo panaikinimas buvo pagrindiniai pokyčiai, kurie skirtingais keliais veda prie to, jog eutanaziją įteisinusiose šalyse ji virto instrumentinės vertų ir nevertų gyventi gyvenimų atrankos procedūra, kurios metu sprendimą apie gyvenimo vertę vis dažniau priima tretieji asmenys. Šie tragiški pokyčiai padeda geriau suvokti, kad eutanazija tėra būdas nutraukti nepatogius gyvenimus ir šia prasme nesiskiria nuo abortų. Pastarieji viso labo atliekami iki gimimo, eutanazija – iškart po jo.

Būtent vaikų eutanazija kaip reiškinys leidžia geriausiai suvokti šį makabrišką tęstinumą. Belgijoje bet kokio amžiaus vaikų eutanazija oficialiai įteisinta 2014 metų kovą. Olandijoje tai de facto leista nuo 2005 metų, jei laikomasi vadinamojo Groningeno protokolo, t.y.jei galima prognozuoti tikėtiną jo mirtį dar vaikystėje ar kūdikystėje. Šiandien Nyderlanduose teisinantis „orios mirties“ suteikimu nužudoma 650 naujagimių per metus, o šalies akademinėje bendruomenėje netyla balsai, reikalaujantys tokią praktiką įtvirtinti įstatymuose, o ne vien leisti jai egzistuoti pagal nutylėjimą .

Ne vien vaikams, bet pirmiausiai senjorams eutanazija yra populiarėjanti paslauga. „Slidaus šlaito“ argumentas, perspėjantis, kad ką nors kartą leidus tik išimtiniais atvejais, tai taps plačiai taikoma norma, pasitvirtino visose eutanaziją įteisinusiose šalyse. Šveicarijoje, kur eutanazijos paslauga itin komercializuota ir teikiamos net mobilių „orios mirties“ brigadų atvykimo į namus paslaugos, eutanazijos atvejų skaičius 2013–2015 metais išaugo 70 proc. 2014 metų studija atskleidė, kad net 16 proc. atvejų eutanazija atliekama aukoms nesergant jokia liga, tiesiog pavargus nuo gyvenimo. Žmonės žudomi dėl prastėjančios išvaizdos, vienatvės, nuobodulio. Kitaip tariant, eutanazija, kaip ir abortai, kartą įteisinta, tampa prieinama „pagal pageidavimą“ ir nėra ribojama tokiais objektyviais kriterijais kaip ligos ar neišvengiamos mirties rizika.

Kanada pernai tapo naujausiu poligonu eutanazijos plėtrai. Šalies Aukščiausiasis teismas ėmėsi politikos ir išaiškino, kad eutanazija neprieštarauja šalies Konstitucijai. Tai atvėrė kelią šiuo metu svarstomam ir valdančiųjų paramą turinčiam projektui, kuris numato eutanazijos teisę nesergantiems mirtinomis ligomis, kenčiantiems nuo demensijos, psichinių ligų, įskaitant akivaizdžiai pagydomą depresiją. Galbūt svarbiausia – rengiamasi legalizuoti eutanaziją „brandiems nepilnamečiams“ (mature minors), kad ir ką reikštų ši abstrakti naujakalbės sąvoka. Paskui Beniliukso šalis vėluojanti Kanada, „pažangą“ vejasi šuoliais.

Otavos arkivyskupas Terrencas Prendergastas kovą išplatino ganytojišką laišką, raginantį tikinčiuosius priešintis eutanazijos įteisinimui. Dar vasario pabaigoje savo poziciją išsakė Kanados vyskupų konferencija, eutanazijos legalizavimą popiežiaus Pranciškaus žodžiais įvardijusi „išmetimo kultūros“ išraiška ir „valstybės remiamu nekaltųjų žudymu“ . Kanados Bažnyčios hierarchų pozicija yra tvirta ir principinga, tačiau taip pat palieka nuošalėje arba tarp eilučių kraupų (ne)kokybiškos gyvybės atrankos momentą. Kaip minėta, būtent vertos ir nevertos gyventi gyvybės atranka yra gija, į ištisinį mirties konvejerį sujungianti nužmoginančias abortų ir eutanazijos praktikas.

„Pažangiose“ šalyse abortai atliekami be jokių apribojimų. Kovo debatuose abu demokratų kandidatai į JAV prezidentus sutiko, kad „abortas yra moters, jos gydytojo ir šeimos sprendimas apie tai, ką daryti su savo kūnu, ir šio sprendimo valstybė negali riboti jokiu pagrindu ir jokiu metu“. Kitaip tariant, pasisakė už teisę nužudyti kūdikį bet kada iki pat jo gimimo momento vien motinai sumanius. Taigi plonytė riba skiria „moters teisę į abortą“ nuo kūdikio gyvybės apsaugos. Tiksliau skyrė, nes pagal plintantį eutanazijos reguliavimą, ir ką tik gimusi gyvybė gali būti įvertinta ir, radus ją esant netinkamą, nutraukta. Ne taip seniai JAV šokiravęs daktaras Glosnellis, atlikdavęs jau gimusių kūdikių „abortus“, viso labo gyveno per anksti, kai JAV įstatymai dar neleido gyvybės racionalizavimo.

Neteisingo ir žmones, kaip kitiems patogius arba nepatogius daiktus, rūšiuojančio žudymo legalizavimas aborto ir eutanazijos formomis mūsų dienomis skleidžiasi su nauju pagreičiu. Slepiantis po aukų negaliomis ir kančių baime, paprasčiausiai vykdoma vertųjų gyventi atranka. Tokio gyvybių skirstymo Vakarų pasaulis nematė nuo Trečiojo Reichų dienų.

Šaltinis: propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.