Emigracija, imigracija, demografija

Vytautas Sinica. Tautų kraustymasis, teisingumas ir atjautos ribos

Tiesos.lt siūlo   2015 m. rugsėjo 16 d. 20:23

9     

    

Vytautas Sinica. Tautų kraustymasis, teisingumas ir atjautos ribos

propatria.lt

Europą užplūdęs migrantų srautas, klaidinančiai pramintas „pabėgėlių krize“, tapo iššūkiu visiems europiečiams. Kaip ir reikėjo tikėtis, Vokietijai faktiškai pakvietus migrantus apsigyventi Europoje, į ją pasipylė vis didesnė migrantų iš Azijos ir Afrikos banga. Iš pradžių pasitikusi atvykėlius išskėstomis rankomis, galiausiai pati Vokietija susizgribo, jog negali jais pasirūpinti, ir pradėjo spausti ES šalis dalintis jos paskatinto tautų kraustymosi padarinius.

Eižėjanti Europa

Senosios ir naujosios ES narės pasirodė ne tokios atviros, kaip norėtųsi kosmopolitinės iliuzijos puoselėtojams. Ispanija iškart atmetė jai pasiūlytą kvotą, Jungtinė Karalystė (JK), Airija ir Danija apskritai yra išsiderėjusios išimtį tokiems migrantų dalybos susitarimams. JK uždarė Lamanšo tunelį, Danija – sieną su Vokietija. Pati Vokietija kol kas laikinai uždarė sieną su Austrija, abi šalys prie bendros sienos nusiuntė tūkstančius pareigūnų migrantų srautams kontroliuoti. Vis garsiau kalbama apie tai, jog gali griūti pats Šengeno susitarimas: neuždarius vidaus sienų tarp ES šalių, migrantų kontrolė neįmanoma.

Vidurio Europa pasidalino į dvi dalis: Vyšegrado ketvertukas (Čekija, Slovakija, Vengrija ir Lenkija) vieningai pasipriešino migrantų kvotų siūlymams. Jų vadovai pareiškė, jog tai vis tiek neveiks esant laisvam žmonių judėjimui (tiesa), o ES turėtų rūpintis migrantų kilmės šalių stabilizavimu (irgi tiesa). Prie šių šalių prisidėjo ir Rumunija. Lietuvoje nesulaukė atgarsio tai, jog Europos Parlamento pirmininkas šias šalis apkaltino „nepriimtinu ultranacionalizmu“ ir pagrasino joms „jėgos panaudojimu“, jei prireiktų priversti jas dalintis migrantus jėga. Kalbos apie ES demokratijos deficitą nuo šios istorinės akimirkos keliasi į visai naują lygmenį. Šiame kontekste kaip niekada puikiai atsiskleidė visiškai kitoks nei Vyšegrado šalyse Lietuvos politikų nacionalinės savigarbos ir suvereniteto supratimas. Kaip paprastai nutinka visais klausimais, kuriais Angela Merkel stipriau trepteli koja, Lietuvos vadovai, ignoruodami visuomenės nuostatas ir demokratijos principus, suskubo pritarti Lietuvai skiriamų migrantų priėmimui be jokių garantijų ir saugiklių, jog Lietuvai tenkantis skaičius nedidės ateityje.

Sutiko tragikomiškai. Valstybės vadovai iš pradžių siutino Europos Komisiją ir ramino tautą, kategoriškai kartodami, jog tegalime priimti 30–40 pabėgėlių. Vėliau aršiai ginčijosi su Pietų Europos šalių lyderiais dėl 207 „pabėgėlių“ priėmimo, bet galiausiai apsigalvojo ir sutiko priimti 325, pareiškę, kad tai atitinka Lietuvos galimybes. Neseniai Europos Komisijai parengus atnaujintą, vis didėjantį migrantų srautą atitinkantį, jau 160 000 migrantų paskirstymo į ES šalis planą, sutikome įsileisti ir 1125. Pasirodo, tai taip pat atitinka galimybes, nors ir dabar 180 žmonių talpinantis Ruklos pabėgėlių centras, į kurį planuojama siųsti daugiau nei tūkstantį migrantų per dvejus metus, yra perpildytas, o jo vadovas nežino, kokias ir kieno galimybes tai atitinka.

„Katalikiškas auklėjimas“

Baltijos šalyse, kur politikai yra nuolatinėje įtampoje tarp ES reikalavimų ir visuomenės nuomonės, tačiau renkasi paklusti pirmiesiems, įprasta praktika yra „auklėti“ visuomenę pritarti prieš jos valią priimtiems ar tik planuojamiems sprendimams. Ir migrantų atveju daugybė antikatalikiškų – marksistinių ir/ar kosmopolitinių – pažiūrų politikų ir kitų visuomenės veikėjų suskubo apeliuoti į Lietuvos piliečių katalikiškumą. Prasta šalies tradicija tampa politiškai neatsakingus poelgius pateisinti paviršutiniškai sukarikatūrintais krikščioniškos etikos reikalavimais. Žiniasklaidoje tendencingai rodomi migrantus kaip atstumiamas aukas, o ne sąmoningą sprendimą palikti šeimas ir tėvynes priėmusius žmones vaizduojantys reportažai.

Emociniu užtaisu ir krikščioniškos atjautos raginimais siekiama formuoti migrantų pasidalinimui tarp ES šalių palankią visuomenės nuomonę, tuo mažinant numatomą nepasitenkinimą jau suplanuotu migrantų įvežimu. Ilgai ir nesėkmingai agitavę už pigios darbo jėgos įvežimą, pramonininkai užuodė jiems palankius Briuselio vėjus ir įsidrąsino kalbėti apie dešimčių tūkstančių migrantų atsivežimą ir džiaugiasi, kad „Lietuva pagaliau bus normali – skirtingų rasių ir religijų“.

Tačiau kalbėti apie kataliko laikyseną šios krizės akivaizdoje prasminga, net jei šalies valdžia atvirai ignoruoja piliečių valią. Pirmiausia todėl, kad visos Europos ir Lietuvos žiniasklaidoje yra neatleistinai supainiotos svarbiausios sąvokos, o tai trukdo suprasti net ir popiežiaus poziciją ir palengvina manipuliaciją ne visada politiškai raštingų katalikų jausmais.

Popiežius ir kontekstas

Pats būdamas migrantų į Argentiną anūkas, popiežius Pranciškus, vos atsisėdęs į Šventąjį Sostą, pradėjo rodyti aiškų rūpestį daugiau migrantų, o ne jų kilmės šalių likimu. Pradėjęs pontifikatą iškalbingu vizitu į migrantų užplūstą Italijos Lampedūzos salą, šį rugsėjį jis pakvietė visas Europos parapijas priimti po pabėgėlių šeimą. Kvietimas iš tiesų krikščioniškas, tačiau ne dėl popiežiaus kaltės buvo apipintas nesusipratimais ir daug kur politiškai klaidingai suvoktas bei ypač išnaudojamas Rytų Europoje.

Velnias slypi detalėse, o šiuo atveju – sąvokose. Anglakalbėje žiniasklaidoje vartoti žodžiai „priimti pabėgėlius“, lietuviškoje – jau „migrantus“. Skirtumas tarp šių sąvokų milžiniškas. Pabėgėlis, pagal JTO apibrėžimą, yra žmogus, kuris palieka savo šalį, nes joje jaučia pagrįstą baimę dėl savo gyvybės. Šiuos žmones iš tiesų reikia suprasti nelaimėje, valstybės įpareigotos juos priimti. Šiuo požiūriu, Vilniaus arkivyskupo G. Grušo iniciatyva Lietuvoje priglausti iš tiesų persekiojamas Irako krikščionių šeimas, yra teisinga, nuosekli ir sveikintina. Tačiau ne kiekvienas besiveržiantis į Europą yra pabėgėlis.

Pabėgėlis turi apsistoti pirmoje pasiektoje saugioje valstybėje, kuri jį priima, ir nustoja būti pabėgėliu, kai jo kilmės šalyje išnyksta reali grėsmė jo gyvybei. Visa tai buvo tarytum pamiršta stebint dabartinį migrantų antplūdį. Dauguma žmonių į Europą atvyksta ne iš karo krečiamų šalių, o ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų. JTO duomenimis, didžioji dalis imigrantų į Italiją atvyksta iš Afrikos šalių, kuriose nevyksta karas ar persekiojimai. Daugiausia, 26 proc., sudaro atvykėliai iš Eritrėjos, tuo tarpu iš karo krečiamos Sirijos – tik 6 proc. Net 77 proc. visų atvykėlių yra vyrai, namuose palikę savo šeimas, kurias tikisi atsigabenti į Europą naudodamiesi šeimos susijungimo teise.

Visi keliauja dažniausiai į Vokietiją, Jungtinę Karalystę arba Švediją, nenorėdami registruotis ir apsigyventi pakeliui esančiose saugiose šalyse ir taip prarasdami teisę į pabėgėlių statusą. Internetas pilnas vaizdo įrašų, su migrantų reikalavimais „vežti juos į Vokietiją“. Migrantai patys sako, kad tikisi likti gyventi ES šalyse, o šios tą priima kaip normą ir planuoja integracijos būdus, nors pabėgėliai, pagal apibrėžimą, apgyvendami tik laikinai ir nėra integruojami į visuomenę.

Teisingumas

Griežtai kalbant, didžioji dalis į Europą atvykstančių žmonių yra ne pabėgėliai, o ekonominiai migrantai. Kartu tai reiškia, kad tik mažumai jų gali būti taikomas pagrįstas popiežiaus kvietimas glausti ir rūpintis. Ekonominiams migrantams tai negali būti taikoma pirmiausia vadovaujantis teisingumo argumentu. Dievas yra, o žmogus turėtų būti ne tik gailestingas, bet ir teisingas. Ekonominiai migrantai, ypač ieškantys ne darbo, o socialinės rūpybos, į ES galėjo ir gali patekti tam numatyta tvarka, tačiau vengia tą daryti. Žmonės iš šalių, kuriose nevyksta karas, masiškai naikina ar slepia savo pasus, meluoja apie savo kilmę ir net amžių, kad būtų pripažinti pabėgėliais ir galėtų pasinaudoti prasidėjusia masine migracija. Atskirti juos itin sunku.

Tačiau tai, kad žmonės traukia į Vokietiją ir Švediją, atsisako kitur registruotis ir pasilikti, aiškiai liudija, kad šie „pabėgėliai“ ieško ne šiaip darbo ir naujo gyvenimo galimybių, kurių yra visur Europoje. Juos domina šalys su dosniausia socialinės rūpybos sistema, į kurią atvirai ir nusitaikė didžioji dalis Sirijos okupacija besinaudojančių ir pabėgėliais apsimetančių kitų Azijos ir Afrikos šalių gyventojų. Ligšiolinių Vakarų Europos šalių gyventojų iš musulmoniškų šalių integracijos patirtis skaudžiai liudija, kad islamiškosios civilizacijos atstovai santykinai nelinkę nei dirbti, nei paklusti europiečių įstatymams.

ES šalys šioje situacijoje turi pareigą išlikti teisingos tiek prieš savo piliečius, tiek prieš tikruosius pabėgėlius. Ekonominių migrantų besąlygiškas priėmimas neišvengiamai pakenktų ES šalių piliečiams, nes tokio jų skaičiaus neišlaikytų net Vokietijos ekonominė sistema ir Vokietija tą jau labai aiškiai sako. Iš pradžių paskelbusi, kad netaikys pabėgėlių grąžinimą numatančios Dublino konvencijos (taigi pakvietusi atvykti ir pasilikti), Vokietija vėliau perėjo prie kvotų reikalavimo, o galiausiai turėjo stabdyti patį imigrantų srautą. Graži katalikiška, bet kartu ir kosmopolitinė svajonė, kad „vietos ir duonos užteks visiems“, apmaudžiai pralaimėjo politinei tikrovei.

Tačiau ne mažiau ekonominiai migrantai graso tikriesiems pabėgėliams, atimdami iš jų galimybes ir formuodami priešišką europiečių požiūrį. Patys sirai piktinasi, kad nukenčia dėl to, jog jais apsimeta kitų šalių, net juodaodžiai, tad akivaizdžiai kitų kraštų atvykėliai. Apsimesdamos, kad gali rūpintis visų pasaulio šalių laimės ieškotojais, Europos šalys galiausiai nesugebės pasirūpinti net savo piliečiais, už kurių gerovę yra pirmiausiai ir tiesiogiai atsakingos.

Pagaliau, nors tikrieji pabėgėliai bėga nuo ISIS, būtent šios grupuotės nariai buvo labai lengvai infiltruojami į migrantų mases ir neabejotinai kirto ES sienas. Tą skelbia ir pati ISIS, ir ES šalių tarnybos, sulaikiusios ne vieną, tačiau praleidusios nežinomą skaičių ISIS kovotojų. Savaime aišku, kad sukelti milžiniškai žalai Europoje užtenka to, kad tarp besikaupiančio milijono migrantų, kurių ¾ sudaro jauni vyrai, būtų nors ir 0,01 proc. ISIS rėmėjų. Europos šalių gyventojai supranta šią grėsmę ir tai vienareikšmiškai sunkina tikrųjų pabėgėlių padėtį.

Bažnyčia palaiko migrantus?

Transliuojant vien dažnai dviprasmiškus popiežiaus pasisakymus, aktyviai prisidedama prie masinio katalikų klaidinimo. Sirijos melkitų patriarchas Grigalius III pareiškė, kad Sirijos krikščionims „reikalinga pagalba nutraukiant karą, o ne pabėgėlių statusas“. Jo teigimu, pati emigracija tapo krikščionybės Sirijoje išnykimo grėsme. Patys popiežiai teisei ir pareigai gyventi savo šalyje taip pat visada teikė pirmenybę prieš teisę emigruoti. Jonas Paulius II aiškiai teigė, jog „pirminė žmogaus teisė yra galėti gyventi savo šalyje ir ją įgyvendinti galima tik kontroliuojant emigruoti skatinančius veiksnius“. Jam nuosekliai antrino ir Benediktas XVI. Tas pats požiūris išsakytas ir Katalikų Bažnyčios Katekizme. Būtent apie padėties imigrantų kilmės šalyse sprendimą kalbėti kviečia ir migrantų kvotas atmetusių Vyšegrado šalių lyderiai.

Afrikos vyskupai, ko gero, aiškiausiai kviečia Afrikos jaunimą „nepasiduoti nesamo darbo ir gerovės Europoje ir Amerikoje iliuzijoms“ ir „panaudoti savo talentus kuriant teisingesnę, taikią ir stabilią Afriką“. „Jūs esate Afrikos lobis. Bažnyčia jumis pasitiki, jūs reikalingi savo kontinentui“, – kviečia Kongo vyskupas Nicolas Djomo. Tokio paskatinimo kurti savo valstybių gyvenimą, o ne vaikytis asmeninę gerovę Europoje kol kas trūko iš Šv. Petro įpėdinio. Tačiau kol kas šimtai tūkstančių žmonių, daugiausia musulmonų, toliau maitina žmonių prekeivių verslą keliaudami į Europą ieškoti pažadėtos gerovės.

Vidurio Europos šalys teisios ir atmesdamos migrantų paskirstymo kvotas, ir planuodamos priimti tik krikščionis pabėgėlius, ką nepagrįstai atsisakė padaryti Lietuvos valdžia. Tai ne tik teisinga, žinant, kad krikščionys Sirijoje yra dėl savo tikėjimo masiškai persekiojama ir žudoma grupė. Tai – rūpestis savo kultūros išlikimu. Kaip pasakė lenkų arkivyskupas Henrykas Hoseris, „Europa vėl išgyvena tautų kraustymąsi, kaip viduramžių pradžioje. Jei gimstamumo tendencijos nesikeis, greičiausiai Europa taps musulmoniška, o krikščionys išliks mažomis bendruomenėmis, kaip yra prie islamo“.

Įspėdamas apie tą pačią kultūrų ir civilizacijų susimaišymo grėsmę, vienas iškiliausių pastarojo amžiaus italų kardinolų Giacomo Baffi ragino į Italiją priimti tik krikščionis migrantus. Ar išgirsime arkivyskupo ir kardinolo žodžius? „Allahu Akbar“ Budapešto aikštėse skanduojančios ordos gali padėti išgirsti. Kaip rašo garsus JAV katalikas Patrickas Buchananas, „Europoje altruizmo atsargos išseks daug anksčiau, nei Afrikoje išseks „pabėgėliai“. Duok Dieve. Tautų kraustymosi akivaizdoje tiek katalikų, tiek ir netikinčiųjų atjauta turi turėti proto ir teisingumo nubrėžtas ribas.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jota       2015-09-21 13:18

O! O!.. Pasirodė ilgai lauktasis ir mano išsiilgtasis Letas Palmaitis, nuostabusis, išmintingasis, protingasis ir nepaprastasis! Dievo palaimintasis ir išrinktasis, visų gelbėtojas ir išvaduotojas, išmintingasis ir galingasis!..

Žiūriu į jūsų nuotrauką (http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/letas-palmaitis.-ka-pakeis-latviskas-pavardziu-iraso-pasuose-irasymo-modeli) ir dūsauju… Kokie nuostabūs plaukai ir akys, koks įžvalgumas, skvarbumas,  erelio žvilgsnis… Koks nepakartojamas žavesys!

Laukiu nesulaukiu kiekvieno jūsų komentaro, kiekvieno žodžio - išminties, tiesos, įžvalgumo ir sąmojingumo gelmę. Rašykite, rašykite…

Letas Palmaitis dėl jotų       2015-09-20 19:47

Jotos jau puikiai ir ne kartą įrodė, kad nemoka krikščioniško Šventojo Rašto: Evangeliją citavusios kaip šauna į galvą (“Ar svarbu?” sako), o karalių Saulių supainiojo su Jonatanu bei susipainijojo Rytų ir Vakarų kanonuose (matyt griebė nieko neįtardamos tiesiai iš degenerato Klimovo “tyrinėjimų”, atliktų su rusiška Biblija), dar ir pasiteisindamos, neva tai “protestantų” kanonas kitoks. Todėl reikia manyti, kad iš ST skaitė nebent Pradžios knygą, o Evangeliją - gerai jei bent vieną kartą (dėl Apd, Apr ir laiškų neturiu iliuzijų).
Tai kaip šitokios “analitikės” gali čia kudakuoti, kas yra Koranas ir kokia “Korano esmė”? Juo labiau nesupras, kad arabų kalboje žodis AL reiškią “D-vas” ir tik toks vartojamas krikščioniškoje Biblijoje.
Pasakymas, kad nė vienas krikščionis nešauks “D-vas aukščiau visko”, nes tai neva Kristaus Aukos paniekinimas (tarsi Kristus ne D-vas) vertas ypatingos “pagarbos”. Užtat kada vokiečiams Vokietija aukščiau visko, o lietuviai nepaniekina D-vo Jo neminėdami, bet šaukdami vien “Lietuva! Lietuva!” - tai labai krikščioniška.
Kiekvienam savo. Europai irgi. Garbė Teisingajam Viešpačiui!

Jota       2015-09-18 12:47

Šaunus vaikinas V. Sinica, rašo vis taikliau ir kompaktiškiau, vadina dalykus tikraisiais vardais. Daugiau tokių katalikų, ypač dabar, kai Bažnyčiai kyla didelis pavojus.

Šūksnis “Allachu Akbar” savo giliausioje esmėje nereiškia nieko kito, kaip siekį įvairiais būdais, jėga, karais, prievarta užkariauti pasaulį išgalvotam “Dievui”, Alachui, - štai kur laukinių ordų metodai. Tokia yra Korano esmė. Ir nė vienas katalikas niekada nešauks “Al Akbar!”, nes tai reiškia Kristaus paniekinimą, netikėjimą Dievo Auka ir Jo meile. Mes galim iki tam tikros ribos toleruoti, bet ne viskas toleruotina, ko mokė ir Kristus. Juo šlykščiau už pinigus (vad. “džiziją”) iš musulmonų išsipirkti teisę būti krikščioniu, apie ką teigiamai atsiliepia kataliku save vadinantis L. Palmaitis.

Nieko sau L.P. logika: esą jei arabiškai “Dievas” yra “Al Akbar” ir yra vartojamas tiek arabiškoje Biblijoje, tiek Korane, tai vadinasi, ir Dievas tuose raštuose yra tas pats! Jei lietuviškai kas nors ožį pavadins “Dievu”, tai pagal tokią logiką ožys nesiskirs nuo tikrojo Dievo!

Turint geros valios ir sveikos sąžinės visada galima prieiti prie išvados, kad Dievas iš principo n e g a l i prieštarauti pats sau: apreiškęs žmonijai savo šventąjį Žodį ir pasakęs, kad jokių apreiškimų daugiau nebebus, Jis negali nei iš šio, nei iš to vėl kalbėti “pranašo” Mahometo (ar bet ko kito) lūpomis prieštaraujančius Biblijai dalykus! Todėl bjauru yra pataikauti tokiems klaidamoksliams ir juo labiau eiti išvien su jais.

L.P. giriamoji musulmonų “ištikimybė” Dievui yra smurtas, nieko daugiau. Juo labiau pas juos nėra jokios pavyzdinės moralinės ištikimybės: čia rasite ir “malonumo santuokas” vienai nakčiai (kaip vis dėlto dailiai apibūdinama paleistuvystė!), t.p. ir homoseksualių santykių vyro su vyru prieš vedybas su moterimi, ką jau bekalbėti apie Dievui nepatinkančią daugpatystę. Pašalinkite prievartą islamo šalyse ir pamatysite, kad jos daug labiau supuvusios negu Vakarai. Čia rasite ir sodomijos, ir alkoholio, ir narkotikų, ir prostitucijos, ir visokios barbarams būdingos bjaurasties. Tai yra L. Palmaičio išgirtoji “ištikimybė” Dievui.

Žinoma, gali būti tarp islamo išpažinėjų ir gerų dalykų, kai jie prisitaiko prie civilizuotos visuomenės ir stengiasi laikytis jos normų. Taip pat gera ir tai, kas jų religijoje sutampa su krikščionybe. Būtent dėl to sąžiningai Dievo ieškantys musulmonai gali būti išganyti.

pab       2015-09-17 19:19

Pabėgėlių klausimas – referendumu!
http://www.youtube.com/watch?v=9Fhsg7BRkig

Danutė       2015-09-17 18:46

Niekas nekalba apie tai, kad gal būt pabėgėliams kažkas pamokėjo ir juos paskatino,jeigu jie visi kaip susitarę  masiškai puolė bėgti ir dar iš trijų valstybių ir būtinai į Vokietiją.  šiais laikais tai nesunku būtų nustatyti, jei norėtų,,kieno rankomis visa tai suorganizuota.  Vokietija naivuolė gal tik apsimeta,kad to nesupranta. Kažkam labai naudinga, kai -  ko blogiau -tuo geriau.

Letas Palmaitis: PS       2015-09-17 13:46

Prie nutylėtos tiesos dar reikia pridurti ir situacijos katalizatorių-provokatorių: Bilderbergo tautų maišymo ideologijos - plg. grupės narės Merkel LABAI aktyvų vaidmenį. D-vas leidžia, nes D-vas ir baudžia.

Letas Palmaitis Autoriui       2015-09-17 13:41

AL AKBAR reiškia D-vas (ne Vokietija, ar Lietuva, ar Europa) aukščiau visko. Pats esi išsilavinęs ir neteigsi, neva AL - tai “kitas D-vas”: arabų kalboje nėra kito žodžio ir tik toks vartojamas arabiškoje Biblijoje (ST + NT).
Nekrikščioniška pataikauti propagandai ir nesakyti visos tiesos.
Taip, nemažai žmonių veržiasi iš sugriauto gyvenimo į pasiturintį, todėl netrokšta prieglobsčio Italijoje, jau nekalbant apie Baltiją ar ruskiją. Tai žmogiška, jokia politika žmogaus prigimties nepakeis.
Bet tikinčiajam ne pro šalį nepamiršti ne vien “sostų”, pareigų su pareigūnais, politikų, Vyšegrado ir Dublino konvencijos, bet ir situacijos Šeimininko, kitaip - Viešpaties.
Tai reiškia nepamiršti, kad europiečiams seniai išnyko iš galvų, kad AL AKBAR, bet jie tvirtai laikosi Deutschland (ar kaip kitaip) über alles. Laikosi? - Gerai, gražu, kad ir gauna pagal nuopelnus ir nesenas rekomendacijas, smerkiančias Izraelį už aktyvią gynybą nuo “palestiniečių” (tarytum Izraelio žydai ne palestiniečiai, bet australiečiai). Puikiai sakė Izraelio politologas Avromas Šmulevičius apie dabartinę europiečių situaciją: “D-vas mėgsta tokius juokus!”
Gal blogai sakė, “įžeidė” D-vą? Manding įžeidžia tie, kurie vartodami krikščionišką leksikoną nenori matyti nuodėmės ir pasekmės. O nuodėmė dar kabo Aušvico muziejaus vartuose istorinio užrašo pavidalu: Jedem das seine! Ką pasėjai, tą ir pjausi.
AL AKBAR!

rima       2015-09-16 21:52

Protingas zmogus protingai parase

Šarūnas       2015-09-16 21:47

Išties, tai ne pabėgėliai, bet migrantai, ieškantys geresnio materialinio gyvenimo turtingose ES šalyse ir todėl, kad jie dažniausiai atvyksta iš Turkijos, kurioje jokio pavojaus jų gyvybei nėra.


Rekomenduojame

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.