Šeimos politika, Socialinės inžinerijos eksperimentai

Vytautas Sinica. Pavojingi krikščionys

Tiesos.lt siūlo   2016 m. sausio 20 d. 18:35

7     

    

Vytautas Sinica. Pavojingi krikščionys

„Artuma“ | 2016 (1)

2015-ieji baigėsi su neeiline žinia apie religijos laisvės suvaržymą. Ne pirmus metus pertekliniu valstybės kišimusi į vaikų auklėjimą garsėjančioje ir dėl to net tarptautiniuose teismuose pralaimėjusioje Norvegijoje, vaiko gerovės tarnyba „Barnevernet“ lapkričio viduryje atėmė iš krikščionių šeimos visus penkis jos vaikus ir atidavė juos globėjams. Sprendimas motyvuotas tuo, jog vaikus biologinėje šeimoje žaloja „krikščioniška indoktrinacija“. Toks iš pažiūros absurdiškas argumentas yra ankstyva pirmoji kregždė, įspėjanti apie ateityje laukiantį naują marksistinę pasaulėžiūrą kaip normą priėmusių valstybių santykio su savo krikščionimis piliečiais raidos etapą.

Kuo valstybei gali kliūti „krikščioniška indoktrinacija“? Tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo pačių įsitikinimus yra laiduota tiek nacionalinėse konstitucijose, tiek ir visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Krikščioniškas auklėjimas visiškai atitinka šią teisę. Krikščionybė kaip moralinių normų sistema ugdo pavyzdinį pilietį – sąžiningą, rūpestingą, gailestingą, teisingą, darbštų. Atrodytų, toks ugdymas yra tik naudingas valstybei ir turėtų būti skatinamas. Ne visai taip.

Postmodernias hedonistines (tai yra vien troškimais, o ne objektyvia prigimtimi pagrįstas) „žmogaus teises“ ginančios Vakarų valstybės krikščionybėje įžvelgia esminę problemą. Tokia valstybė skelbia, jog moralinės normos yra subjektyviai pasirenkamos, objektyvaus gėrio ir blogio nėra, gyvenimo būdų ir vertybių įvairovė yra skatintina ir savaime vertinga.

Krikščionybė moko iš esmės priešingai: egzistuoja objektyvus gėris ir blogis, moralės tiesa, dorybės ir nuodėmės. Krikščionybėje visada egzistuoja gailestingumo ir teisingumo balansas. Klasikinio krikščioniško ir (post)modernaus požiūrio į moralę praraja yra gili ir neperžengiama. Krikščionybė yra teisianti, nes teigia, kad konkrečius veiksmus sąmoningai padarę žmonės nusideda ir, jei neatgailauja ir tų veiksmų nenutraukia, pasmerkia savo sielą pragarui. Mintis apie pragarą yra itin nemaloni ir smerkianti net tiems daugumai Vakarų šalių piliečių, kurie pragaro egzistavimu netiki. Juo labiau ji nepriimtina nominaliems krikščionims, kurie tiki Dievą, tačiau leidžia sau savavališkai atmesti mokymą ir patiems nuspręsti, kokie veiksmai smerktini.

Nuoseklus krikščionis ne tik rūpinasi skurstančiais ir dalina senjorams sriubas (ši dalis valstybei patinka), bet ir pagal galimybes viešai liudija apie aplinkinių amoralius pasirinkimus bei siekia dorybes ugdančių viešųjų normų (ši dalis valstybei nepatinka). Tai nepatogu, nemalonu ir griauna atviros visuomenės iliuziją, jog visi galime patys pasirinkti, kas mums yra moralu ir teisinga.

Krikščionis sunkiai pasiduoda objektyviai žmogaus prigimčiai prieštaraujantiems ideologiniams aiškinimams. Naują žmogų per švietimo monopolį mėginančiai sukurti postmoderniai valstybei tai neretai tampa neįveikiama kliūtimi. Šioje šviesoje tampa suprantami ir vaikus dėl „krikščioniškos indoktrinacijos“ tarnyboms paskundusios Norvegijos mokytojos žodžiai, jog Bodnariu šeimos vaikai yra „labai krikščioniški“ ir jų tikėjimas, kad Dievas baudžia už nuodėmes, „sukelia vaikų neįgalumą“.

Tai neįgalumas suprasti ir priimti jiems peršamą radikaliai priešingą pasaulėžiūrą, kurioje norma yra viskas, ką žmonės pasirenka, o nuodėmės neegzistuoja apskritai. Krikščionių vaikai neįgalūs ta pačia prasme kaip ir psichiatrinėse atsidurdavę sovietmečio rezistentai „neįgalūs“ suprasti jiems siūlomos dirbtinės visuomenės ir žmogaus vizijos tariamą pranašumą.

Marksistuojančios Vakarų šalių vyriausybės senokai ieško geriausių strategijų krikščionybei pritaikyti prie kuriamos atviros visuomenės. SSRS nesėkmė aiškiai parodė, kad tiesmuka prievarta krikščionybės nepribaigia, kai kur net sustiprina. Subtilus Vakarų šalių marksizmas šiandien visur renkasi krikščionybės suprivatinimo strategiją. Manipuliuojant Bažnyčios ir valstybės atskyrimo mitu, krikščionys raginami nesikišti į viešuosius reikalus ir nemėginti savo pažiūromis grįsti įstatymo normų. Ši strategija nuostabiai veikia ir leidžia užtikrinti, kad katalikai netaptų ir net nenorėtų tapti girdima visuomenės grupe.

Kuo privatesnė ir kuo labiau į teisę melstis bus redukuota krikščionybė, tuo lengvesnis bus krikščionybę paneigiančio „naujo žmogaus“ ir atviros visuomenės kūrimas. Tačiau tai – lėti procesai, kuriems kartais neužtenka kantrybės matant, koks užsispyręs yra krikščionybės pasipriešinimas. Trūkus kantrybei gimsta valstybės drąsa išgydyti „krikščioniškai indoktrinuotų“ vaikų neįgalumą. Klausimas, kiek drąsos tam priešintis turės patys krikščionys. XXI amžiuje katakombose nebepasislėpsime.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

jo....       2016-01-21 19:36

Ka bendro turi diena ir naktis?Sviesa ir tamsa!Ka bendro turi pasaulietis ir Krikscionis?Viskas atvirksciai! Del ko pilnos psihiatrines sazingu,gabiu ir tiesa mylinciu zmoniu?Todel kad neprisitaiko prie atvirkstiniu pasaulio vertybiu ir nenori lauzyti savo prigimtiniu jausmu ir poreikiu!Psihiatrines juos vaistais sulauzo,atjungia,uzgesina ir sunaikina.Psihiatrines tai sazinigu ir teisingu zmoniu naikinimo stovyklos!Sulauzius zmogaus prigimtiniu jausmu poreikius,zmogus sugniuzdomas,suzlugdomas ir….numarinus dvasia mirsta ir kunas.

Letas Palmaitis Autoriui       2016-01-21 18:34

OK, tikras sąžinės laisvės suvaržymas, tiksliau - paneigimas.
O kaip tada su permaininga balsų dauguma priimamo įstatymo viršenybe virš D-vo (Kim Davis atvejis su Vatikano ir kataliko Prancūzijos prezidento pareiškimais, atvirai nepritariančiais Kim Davis—> pirmųjų krikščionių kankinių “poelgiams”, vadinas, ir Paties JHS “fundamentalistiniam” Golgotos “poelgiui”)?

labai geras       2016-01-21 18:30

straipsnis. Ačiū. Dabartinėje sumaištyje taip ir norisi šaukti, kiek mūsų, krikščionių, dar paliko. Juk ne kur kitur, o pas mus Lietuvoje taip baisiai 2012m. pasielgta su dviem mergaitėmis ir dar daug vaikų našlaičių. Kur jūs, krikščionys?

VaidasVDS       2016-01-21 14:46

Pats straipsnis yra neblogas, nes kelia labai aktualią problemą - tikinčiųjų santykius su netikinčiaisiais, kuomet vieni primetinėja savo valią kitiems (šiuo atveju netikintieji valstybės vardu tikintiesiems), ir dar bandant sugriauti tikrąją šeimą, atimant vyro ir moters santuokoje auginamus vaikus.
Tačiau autorius remiasi dvejomis neteisingomis religinėmis dogmomis.
Dievas nėra baudėjas ir taip mokyti vaikų vis tik nereikėtų. Reikėtų mokyti visai kitaip - Dievas gali atleisti, jei žmogus nesirenka blogio arba jį renkasi, to nesuvokdamas. Tačiau sąmoningai rinkdamasis bet kokį blogį, žmogus labai smarkiai rizikuoja savąja siela. Jei žmogus pradeda nuolat rinktis blogį, tai tuomet jo siela faktiškai yra sunaikinta. Ir dėl to kaltas tik pats žmogus, nes tokiu pasirinkimu jis pats save nubaudžia, o ne Dievas jį baudžia. O bausti pragaru galėtų tik koks nors sadistas, o ne Dievas. Doktrina apie pragarą yra sena ir jos niekada nepatvirtino Jėzus (nėra pasakęs jokio pamokymo ta tema), išskyrus tai, kad kai kurie Biblijos užrašinėtojai jam priskyrė kelias frazes apie pragarą. Beje, popiežius Jonas Paulius antrasis mokė, kad realaus pragaro nėra…
Kita neteisinga dogma apie Bažnyčios ir valstybės atskyrimo mitą. Tai nėra joks mitas. Kuomet bažnyčia pradėjo kištis į valstybių reikalus, pasaulis turėjo kitaminčių persekiojimą, užkariavimus, krikščionių susiskaldymą į sektas, inkviziciją, kankinant ir deginant ant laužų, kitaip sakant Viduramžių tamsos amžius. Tai neturėjo visiškai jokio ryšio su Jėzaus tikrais mokymais, ir buvo Jo mokymų pati tikriausia išdavystė. Jėzus kūrė dvasinę bažnyčią, tačiau materialių bažnyčių tikintieji to vis dar niekaip nesugeba suvokti ir jiems vis dar taip norisi valdžios, materialinės valdžios. Reikia bet kokiai valdžiai daryti dvasinę (moralės pagrindu) įtaką, o ne bandyti užimti valdžios postus ar vadovauti karams. Kas cezario - cezariui, taip mokė Jėzus…

Sunkupatikėjimui       2016-01-21 0:25

Kol tamsta nenubrėšite sau aiškios takoskyros tarp “mes” ir “valdžia” tol ir kabosite nežinojimo vakume.
Tamsta valdžiai nerüpite, valdžiai neįdomi tamstos nuomonė.
Jokia!
Kodėl sukate sau galvą, kur kokia matrioška ar kiti valdžiakiauliai ką galvoja?
Tamstos naiviai vilčiai jog kažkas daukantynėje ar prospekte sureaguos seniai jau metas padėti šaukštą.
” Po barabanu” matrioškoms ir pan.
“Do feni !”.
Niekaip to nesuvokiate?
Kaip tamstas reikia dar dulkinti, kad pagaliau dašustų?
Išsitatuiruokite sau ant visų matomų ir nelabai matomų vietų-
“Ne su re a guos!”
Kad kasdien viskas vis chrenoviau ir chrenoviau yra išimtinai tamstos rūpestis.
Tai tik mūsų problema.
Nebent sugebėsime vaizdingai ir įtaigiai pasakyti valdžiai jog jie turės problemų.
Didesnių nei mūsų.
Bet tai halime pasakyti tik Mes.
Ir jau tikrai ne rudenį ateisiantis naujas mesijas.
Rudenį ateis. Ne mesijas.
Rusai tai vadina, cituoju:
“P’sdec podkralsa nezametno.”

Sunku net patikėti       2016-01-20 23:03

Ačiū už straipsnį. Tačiau kaip mes turime į tai sureaguoti? Kaip turi sureaguoti valdžia, prezidentė?

Nenuostabu       2016-01-20 22:06

Pernelyg geras materialus gyvenimas (Norvegijai - gamtos turtai)pernelyg sunkus išbandymas žmonėms - greitai nuklystama į puikybę, savivalę, nesiskaitymą su kitais, galų gale - į sodomiją ir krikščioniškosios indoktrinacijos baimę.


Rekomenduojame

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.