Kultūros, kalbos, istorijos politika

Vytautas Sinica. Naujam pasauliui naujas žodynas: nuo patriotizmo iki Vyčio

Tiesos.lt siūlo   2019 m. lapkričio 7 d. 11:41

4     

    

Vytautas Sinica. Naujam pasauliui naujas žodynas: nuo patriotizmo iki Vyčio

propatria.lt

Skelbiame Vytauto Sinicos pirmosios knygos „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“ įžanginį žodį. Knygą galite įsigyti įvairiuose šalies knygynuose (knygynuose Humanitas ir Patogu Pirkti - beveik leidėjo kainomis). Lapkričio 25 dieną 18 valandą Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje ( Gedimino pr. 3) įvyks knygos pristatymas su knygos autoriumi ir prof. Vytautu Radžvilu.

Kas mums yra Lietuva? Kaip mąstyti Lietuvą? Kaip ją mylėti? Tai sunkūs klausimai, vedantys prie gausybės kitų, daug konkretesnių. Normaliomis sąlygomis kiekvienas į juos atsako pats sau asmeniškai. Tačiau politinis gyvenimas ir piliečių santykis su savo šalimi Lietuvoje, kaip bežiūrėsi, nėra normalus. Tiesa, Lietuvos piliečiai myli Lietuvą kaip ir kitų šalių piliečiai myli savo tėvynes. Vieni daugiau, kiti mažiau. Tačiau yra keletas „bet“. Pirma, mylėti Lietuvą mūsų šalyje kaip ir daug kur Europoje tampa blogo skonio ženklu, kažkuo, ką darant reikia nepamiršti atsiprašyti, pasiteisinti, kad mylime ir kitus, kad nesijaučiame geresni. Mojuoti vėliavėlėmis laikoma gerai, o štai norėti, kad Lietuva liktų krikščioniška ir lietuviška – jau nelabai korektiška. Kasdienybėje to nejaučiame, nebent dirbame politikos, žiniasklaidos, teisės, istorijos ar panašiose srityse. Tačiau tokia „atsargi meilė“ sklinda kaip virusas.

Kone geriausiai tą rodo pasikeitęs žodynas. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje žodį „patriotizmas“ visiškai išstūmė žodis „pilietiškumas“. Abu geri ir reikalingi, bet jokiu būdu ne tapatūs ir negalintys gyvuoti vienas be kito. Tačiau šiandien jau nebekalbama apie patriotinį ugdymą, tik apie pilietinį. Žmonės neprašomi būti patriotais, o tik pilietiškais. Nacionalizmas vėl tapęs keiksmažodžiu, kaip kad „buržuazinis nacionalizmas“ sovietmečiu. Šovinizmo sąvoka pamiršta ir dingusi iš žodyno.

Tai ne šiaip atsinaujinimas. Patriotizmas iš principo negali pasenti ir tapti atgyvena. Kol egzistuoja valstybė, todėl reikalingas patriotizmas. Žodynas keičiasi ir atsinaujina dėl ideologinių priežasčių. Žodynas formuoja ir dažniausiai kausto mūsų mąstymą. Naujasis politinis žodynas kaip tik tą ir daro. Jis pasikeitęs neatpažįstamai.

Kalbėjimą apie objektyvias dorybes pakeitė subjektyvios vertybės. Įsipareigojančią meilę konkrečiai Tėvynei (patriotizmą) pakeitė abstraktus aktyvumas viešajame gyvenime (pilietiškumas). Vertybės taip pat naujos: atvirumas, įtrauktis, tolerancija, nediskriminacija. Naujos vertybės reikalauja ir naujų nuodėmių. Jomis tapo kiekviename žingsnyje įžvelgiama neapykanta, ksenofobija, homofobija, etnocentrizmas ir, žinoma, fašizmas. Nėra abejonių, kad kiekvienas pensinio amžiaus žmogus ir dauguma Lietuvos piliečių apskritai nusideda bent viena, o dažniausiai keliomis iš šių nuodėmių. Nėra abejonių, kad atviros Lietuvos kūrėjai mūsų šalyje nesunkiai rastų šimtus tūkstančių fašistų. Suprantama, juos būtina perauklėti. Kai žodžiai nustoja savo tikrosios reikšmės, jų vartojimas tampa gluminantis, vėliau juokingas ir galiausiai beprasmiškas.

Kad naujosios vertybės yra būtent tokios ir ne kitokios, kiekvieną pilietį stengiasi išmokyti žiniasklaida, visų pirma Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT). LRT įstatymas reikalauja, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“ Tačiau šis įstatymas jau daugelį metų ignoruojamas ir politinėse LRT laidose nuosekliai skelbiamos minėtos vertybės ir nuodėmės, juodinami vis tie patys užsienio šalių lyderiai, kitų šalių lyderius saugant nuo bet kokios kritikos.

Propagandos naujakalbė skelbia dar vieną itin reikšmingą principą. Valstybės pasirinkimai pagal ją yra tik tarp kraštutinumų. Pirma, kad ir kokią kryptį Lietuva pasirinktų, ji privalo ta kryptimi žengti besąlygiškai. Geopolitiškai tai reiškia, kad Lietuva privalo perimti visas Vakarų pasaulio vertybės ir praktikas, įskaitant visas ydas ir nesėkmes. Bet jeigu Lietuva pasirenka kritišką santykį su Vakarais ir mėgina integruotis į Vakarus ir kartu atsirinkti, kas jai tinkama Vakaruose? Tokiu atveju Lietuva esą krenta į Putino Rusijos glėbį. Bet kokia kritika Vakarų šalių moralės praktikoms, multikultūralizmo nesėkmėms, demografinei katastrofai, galiausiai (ironiška) Vakarų šalių lyderių prorusiškumui, pateikiama kaip pačių kritikų prorusiškumo įrodymas. Aštriausią forma ši absurdo logiką įgauna svarstant šeimos sampratos klausimą: LGBT judėjimui oponuojantiems pasisakymams klijuojama prorusiškumo etiketė, nors pačioje Lietuvoje vienalytės „šeimos“ idėjai prieštarauja virš 80 procentų gyventojų. Ar tokia propaganda iš tiesų nestumia mūsų „homofobiškos“ visuomenės į Rusijos glėbį? Ar nepadeda ji sklisti melagingam Putino pasakojimui, esą jis yra tikrasis „tradicinių vertybių“ ir šeimos gynėjas?

Lygiai taip pat propagandos naujakalbė moko, kad Lietuva privalo būti tautiškumui akla valstybė. Pagal ją, tikrai morali, demokratiška ir europietiška Lietuva turėtų niekaip neskirti lietuvio nuo kitataučio, piliečio nuo nepiliečio, lietuvybės nuo svetimybės. Tai ne tik provokuojančių šūkių „Lietuva lietuviams“ klausimas. Atsakymas į klausimą, ar mums svarbi lietuviška Lietuva, lemia, kaip elgiamės, kai niekinamas žuvusių laisvės kovotojų atminimas, kai reikalaujama faktiškai įvedinėti papildomas valstybines kalbas, keisti įprastas šalyje taisykles. Jeigu Lietuva turėjo būti tik demokratiška ir klestinti, bet visai nebūtinai lietuvių tautos namais, akivaizdu, kad tiek kovos prieš Lenkiją 1919-1920 metais, tiek ir Sąjūdis jau prasidėjus Gorbačiovo pertvarkai buvo beprasmiai. Pasakykite, kad tauta turi teisę priešintis okupacijai visomis priemonėmis ir bet kokia kaina. Jums atsakys, kad esate fašistas, o gal ir nacis. Taip fašistais ir naciais Lietuvos žiniasklaidoje jau tapo ne tik K. Škirpa ar J. Brazaitis, bet ir S. Lozoraitis, A. Maceina, P. Klimas. Laiko klausimas, kada jais bus paskelbti dauguma modernios Lietuvos kūrėjų. Jeigu nenorime užsidaryti vien savo privačiame gyvenime, kiekvienas iš mūsų – jūs ir aš – esame priversti ieškoti vietos šioje iškreiptos kalbos ir primestų kraštutinumų pelkėje.

Formuojamas apolitiškas piliečių santykis su Lietuva. Koks tai santykis? Apolitiškas žmogus gyvena Lietuvoje, bet ji nėra jam būtina ir jo nedomina Lietuvos gyvenimas. Vietoje Lietuvos apolitiškam žmogui galėtų būti kita valstybė, svarbu gerbianti jo teises ir užtikrinanti pakankamą gerovę. Apolitiškas žmogus savo apolitiškumą pats prieš save pateisina tuo, kad „politika – purvinas reikalas“, bet iš savo gyvenimo jis išmeta ne vien partinių rietenų purvą, o Lietuvos gyvenimą apskritai. Kaip išmatuoti apolitiškumą? Paklauskite savęs, ar jums rūpi faktas, kad Lietuvos gyventojai nyksta greičiausiai Europoje? Ar jus bent kiek sujaudina mintis, kad nors jūs, jūsų vaikai ir anūkai gyvensite (gal net klestėsite), gali būti, kad tas gyvenimas po 50 metų bus jau be Lietuvos arba Lietuvoje be lietuvių? Jeigu nejaudina ir nerūpi – tai apolitinė būklė. Ji nėra gėdinga, jūs nesate dėl jos kaltas. Tai politiškumas išugdomas, tuo tarpu apolitiškumas – įgimtas. Jau aštuoniasdešimt metų Lietuvos gyventojai yra nuosekliai mokomi būtent tokio santykio su valstybe. Bet jo galima ir reikia atsikratyti.

Iš visų šių klausimų kyla pats baisiausias klausimas: ar mums – kiekvienam iš mūsų ir visai tautai – dar reikalinga Lietuva? Ar negalėtų vietoje jos būti bet kuri kita, svarbu tik kad demokratiška, žmogaus teises ir ekonominę gerovę užtikrinanti valstybė?

Kurti Lietuvą

Vietoje greito atsakymo norėtųsi grįžti į prieškario nepriklausomą Lietuvą. Nėra madinga lyginti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvą. Iš tiesų tą daryti reikėtų labai atsargiai ir saikingai. Visgi vienu aspektu neįmanoma nepripažinti „smetoninės“ Lietuvos pranašumo. Vasario 16-osios Lietuva buvo bendras lietuvių tautos ir jai lojalių kitataučių projektas. Išnirusi iš amžių trukusios carinės okupacijos, dėl jos gerokai ilgiau nei kitos tautos kentusi baudžiavą, ilgai neturėjusi nei legalaus mokslo, nei legalios spaudos, lietuvių tauta XIX-XX amžiaus sandūroje susidūrė su ypatingai sunkiu uždaviniu sukurti savo valstybę beveik iš nieko. Kone visos objektyvios sąlygos buvo nepalankios valstybės statybai. Tačiau subjektyvus tautos noras ją kurti ir tikėjimas šiuo projektu buvo didžiulis.

Geriausiai tai atsispindi to meto jaunimo, ypač inteligentijos nuostatose. Nepriklausomoje Lietuvoje brandos sulaukusi karta pasklido po geriausius Europos universitetus ir ten gavo geriausią europinį išsilavinimą. Beveik visi jie grįžo kurti geresnės Lietuvos kaip bendro projekto ir darė tą neretai prastomis pragyvenimo sąlygomis. Išsilavinimas buvo suvokiamas kaip reikalingas ne asmeninei sėkmei, karjerai ir pripažinimui. Išsilavinimas buvo reikalingas visų pirma Lietuvai. Kaip ir pats jaunuolis. Nereikia sakyti, kad šiandien toks mąstymas atrodo keistokas ir svetimas. Visi išvykstantieji kalba apie norą grįžti, bet socialinės sąlygos, kurios netrukdė A. Maceinos ir J. Girniaus kartai grįžti į Lietuvą, dabar jau trukdo tą padaryti.

Šis pokytis vėlgi nėra kaltinimas piliečiams. Kartą sukurta valstybė arba geba sutelkti tautą valstybės kūrimo projektui, arba ne. Šiandieninei Lietuvai nepavyksta to padaryti. To priežastys gausios ir įvairios. Gerokai per maža dėl šios negalios kaltinti sovietmetį. Reikšmingai prisidėjo ir ryšio su tauta bei valstybe neugdžiusi švietimo sistema, ir socialinė atskirtis, ir pilietinis neįgalumas (lietuviai ypač skeptiškai vertina savo galimybes lemti valstybės likimą). 1920 metais žemės reforma išdalindama žemę norintiems ją dirbti savanoriams tiesiogine ir perkeltine prasme pririšo žmones prie Lietuvos. Kovo 11-osios Lietuva tiek su žeme, tiek su pramone elgėsi priešingai. Priežasčių sąrašas ilgas ir negalutinis. Svarbu pripažinti pačią problemą.

Šioje knygoje kartojasi teiginys, jog Lietuva yra moderni tautinė valstybė. Tai savotiškas politinis dekalogas, nors ir be dešimties įsakymų. „Moderni tautinė valstybė“ reiškia iškart kelis dalykus. Pirma, tai valstybė sukurta lietuvių tautai siekiant pačiai save valdyti. Antra, jos valdžia kyla iš lietuvių tautos apsisprendimo ir nieko kito. Trečia, jos tikslas yra realizuoti unikalų lietuvių tautos charakterį, jos vertybes ir normas. Ketvirta, šis charakteris realizuojamas atstovaujamosios demokratijos pagalba, nes modernios tautinės valstybės yra atstovaujamosios demokratijos valstybės. Modernus nacionalizmas davė pasauliui modernią demokratiją. Lietuva yra Europos dalis ir negali tokia nebūti. Lietuva priklauso Europos civilizacijai, kurios pagrindai – Atėnų filosofija, Romos teisė ir Jeruzalės krikščionybė. Nei Europa, nei Lietuva nuo šios civilizacijos pabėgti negali, nors Lietuva ir priėmė ją paskutinė ir neretai tuo didžiuojasi. Lietuviškasis charakteris, lietuvybė, yra krikščioniškos civilizacijos ir krikščioniškos moralės kūrinys.

Šiuos principus galima papildyti geopolitika. Rusija yra egzistencinis Lietuvos priešas ir jokia režimo kaita ar demokratinė valdžia negali pakeisti Rusijos noro kontroliuoti Baltijos valstybes. Narystė ES ir NATO yra geriausias Kovo 11-osios Lietuvos geopolitinis apsisprendimas. Prireikus rinktis tarp šių organizacijų, Lietuva turėtų besąlygiškai rinktis NATO. Bet kuriuo atveju, narystė neturi reikšti besąlygiško paklusimo ES sprendimams. Lietuva turi teisę į kritiką ir nepritarimą, kai ES sprendimai neatitinka Lietuvos interesų. Didžiausia Lietuvos problema – demografinė krizė (emigracija ir gyventojų senėjimas). Jos sprendimas arba ignoravimas didžiąja dalimi nulems Lietuvos išlikimą.

Trys problemos

Knyga suskirstyta į tris dalis, o šias sudaro vienuolika skyrių. Kiekviena knygos dalis aptaria probleminę Lietuvos politinio gyvenimo sritį. Tai demokratija, vertybiniai karai ir tauta.

Modernios demokratijos esmė yra piliečių atstovavimas. Lietuvoje atstovavimo principas neveikia, daugybe klausimų piliečių valia yra ignoruojama, iš jos atvirai šaipomasi. Netrūksta elitistinių teorijų, esą piliečiai nepajėgūs racionaliai nuspręsti, kas jiems geriausia. Jos iškėlė technokratinių „profesionalų“ vyriausybių idealą, taip pat siūlymus kuo daugiau valstybės gyvenimo sričių atiduoti rinkai arba teismams. Toks demokratijos (atstovų valdžios) naikinimas kartu yra ir politikos naikinimas. Kaip jau minėta, kadangi Lietuvos visuomenė apolitiška, politikos naikinimas jos ne itin jaudina. Tačiau dauguma mūsų jaučia, kad politinė būklė nėra normali, kad savo valstybėje negalime lemti, kur link ji pasuks. Nors ir nejausdami didelių sentimentų pačiai demokratijai, lietuviai turėtų stengtis paimti valstybės vairą į savo rankas. Tik tą padariusi tauta, gali norimu būdu spręsti klausimus, kurie jai iš tiesų rūpi.

Pirmosios knygos dalies tekstai aptaria, ko trūksta, kad veiktų demokratija Lietuvoje. Išskirtinis dėmesys čia skiriamas pilietinei valdžios kontrolei, vadinamojo „populizmo“ problemai, žiniasklaidos vaidmeniui piliečių ir valdžios santykiuose, informaciniams karams ir servilizmui. Taip pat neproporcingai daug dėmesio sulaukia Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Dėl unikalaus šios partijos elgesio teko ne kartą analizuoti ir kritikuoti jos veiksmus ir susilaukti už tai jos gerbėjų priekaištų. Tikiu, kad TS-LKD yra ypatingas Lietuvos demokratijos problemų pavyzdys ir kartu didžiausią įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui daranti partija. Perprasti šią partiją yra vienas įdomesnių iššūkių ir kartu didelės praktinės svarbos uždavinys.

Vertybiniai karai vis dar gali kiek keistai skambėti Lietuvos skaitytojui. Jie vyksta visame Vakarų pasaulyje, nors Lietuvoje iki šiol yra ginčijami arba mėginama apsimesti, kad įmanoma juose nedalyvauti. Nedalyvauti neįmanoma, o dalyvauti būtina. Vertybiniai karai reiškia kovą tarp šiandien susiduriančių fundamentalių vertybinių sistemų. Sąlyginai galime pavadinti jas tradicine (Europos atveju, tai reiškia krikščioniška) ir postmodernia (Europos atveju tai reiškia neomarksistine). Modernybėje visada vyko įvairūs vertybiniai ir ideologiniai nesutarimai, tačiau nesutarimai tarp moderniųjų pasaulėžiūrų yra suderinami ir neretai baigiasi kompromisais. Geriausias tokio kompromiso pavyzdys yra tai, kur galiausiai nusistovėjo komunizmo ir laisvosios rinkos ginčas ekonomikoje. Moralės klausimais tokie sutarimai nėra įmanomi, jų išspręsti nepadeda joks „nešališkas“ modernus mokslas. Vienai ar kitai pasaulėžiūrai teks nusileisti ir priimti kitos diktuojamą tikrovę. Neatmestina grėsmė, kad galiausiai „tradicinė“ pasaulėžiūra Europoje gali laimėti kitu, islamo pavidalu.

Joks atsitiktinumas, kad vertybiniai karai daugiausiai reiškiasi šeimos ir gyvybės politikos srityse. Daugeliu klausimų (post)modernus pasaulis bent iš dalies pripažįsta krikščioniškos civilizacijos principų teisingumą. Tačiau XX amžiaus antroje pusėje vienoje srityje įvyko radikalus skilimas tarp modernios ir tradicinės pasaulėžiūros seksualinės moralės srityje. Ne krikščionybė pakeitė kursą, o pasaulis („laiko dvasia“) radikaliai pasikeitė. Įsivyravusi ir plačiai skleidžiama naujoji moralė kyla iš naujojo marksizmo prielaidų: valstybė ir bet kokios moralės normos pavergia individą, todėl šis privalo išsilaisvinti iš normalumo diktatūros, atmesti varžančias „gėrio ir blogio“ kategorijas. Tikroji tolerancija turi būti šališka įvairių mažumų naudai, turi padėti joms tapti nauja visuomenės norma, tiksliau normas apskritai sugriauti. Valstybė gali ir privalo kištis į privačius piliečių santykius, kad išmokytų juos ne tik toleruoti, bet sveikinti tai, ką jie iki šiol smerkė ar vengė, kaip svetimo ir nepriimtino. Šis procesas kaip tik mūsų dienomis įgauna pagreitį Lietuvoje. Prieš dešimtmetį laiką pralenkęs prof. V. Radžvilas jį taikliai praminė šliaužiančiu totalitarizmu.

Vertybinių karų klausimas tiesiogiai susijęs su demokratijos ir tautos klausimas. Jeigu Lietuva būtų valdoma demokratiškai, daugybė vertybinių klausimų net neturėtų pagrindo atsirasti parlamento diskusijose. Gausybė Lietuvos ir tarptautinių sociologinių tyrimų aiškiai rodo, kad Lietuvos visuomenė yra išskirtinai tradicinių pažiūrų, ne vienu klausimu šiuo požiūriu lenkianti net Lenkiją. Kiek paradoksalu: lietuviai nenori Bažnyčios kišimosi į valstybės politinį gyvenimą, tačiau konkrečiais klausimais patys mano būtent tai, ko moko krikščionybė. Tačiau visuomenės daugumos nuostatos politiškai nėra įgarsintos. Žiniasklaida – tarpininkas tarp tautos ir jos atstovų – Lietuvoje yra išimtinai liberali ir kairioji, viešai ar tarp eilučių išsikėlusi sau tikslą auklėti visuomenę ir politikus. Tai leidžia sukelti vertybinius karus net ir ten, kur nėra kam kariauti.

Pagaliau tauta yra galbūt mįslingiausias šios knygos objektas. Sakoma, kad niekas nematė tautos. Lietuvoje ji paskutinį kartą pastebėta susirinkusi prie parlamento barikadų 1991 metų sausio 13-ąją, prieš tai Baltijos kelyje ir Vingio parke vykusiuose rugpjūčio 23-iosios mitinguose. Šiandien tauta pati sau neįdomi. Tam, kad tauta būtų gyva ir įdomi, ji privalo egzistuoti kaip unikali legenda, prasidedanti giliai senovės istorijoje ir išdidžiai išnyranti dabartyje. Išties, kiekviena tauta yra savaip legenda. Šiandien lietuviai nori kalbėti apie socialinius klausimus ir materialinę gerovę, o ne apie tapatybę, demografinį išlikimą ir tautiškumą. Tautos išlikimas yra jos legendos išlikimas. Neišsprendę tautos klausimo, niekada nesusitelksime išspręsti jos socialinių klausimų. Oligarchija visada pranaši tuo, jog siaurai įtakingai grupei susitelkti savo interesų gynimui paprasta, o susvetimėjusiai ir neretai supriešintai tautai – sunku. Tautinio solidarumo ir vienybės jausmas, kartu su gebėjimu telktis ir organizuotis, atstovauti savo interesus, yra būtina sąlyga norint sukurti subalansuotas socialines sąlygas vidurinei klasei, kaip tai yra pavykę padaryti Vakaruose.

Jokia naujiena, kad žmones į tautas telkia bendra kalba, kultūra, istorija, tradicijos ir moralės normos. Visus šiuos dalykus Lietuvoje šiandien mėginama atsaistyti. Lietuvių tautos atveju, žinoma, svarbiausia yra kalba. „Pažangios“ inteligentijos kuriama būsimoji atvira Lietuva turėtų nesiremti lietuvių kalbos išskirtiniu statusu valstybės gyvenime, išsivaduoti iš sentimentų gimtajam kraštui, jo žemei ir gamtai. Romantinė lietuvybė, aukštinanti kaimo kultūrą, iš kurios ir atėjusi moderni Lietuva, atmetama. Lietuviai taip pat mokomi kritiškai ir su kaltės jausmu, nelyg buvusios kolonijinės valstybės, žvelgti į savo istoriją, kvestionuoti savo kultūrą kaip ydingą, atsilikusią ir rytietišką, o sovietmečiu lietuvybę ir pačią nepriklausomos valstybės idėją išsaugojusius, bet prieš režimą nekovojusius inteligentus smerkti kaip netinkamus šiandieninei Lietuvai.

Šiame procese visi lietuvių laisvės kovos etapai, visos aukos ir kančios bus paniekintos ir paskelbtos blogomis bei nevertomis pagerbimo. Įsigilinę jau dabar matome tai vykstant*: 1) 1920 metų nepriklausomybės kovos esą viso labo pilietinis karas tarp dviejų Lietuvos vizijų, o ne kova prieš okupantus (A. Bumblauskas); 2) 1941 metų sukilėliai ir Laikinoji Vyriausybė – Holokausto dalyviai ir nacių kolaborantai (S. Sužiedėlis, N. Šepetys); 3) 1944–1953 metų partizaninis karas – banditų siautėjimas, nieko nedavęs Lietuvai ir baudęs daugiausiai niekuo dėtus civilius, o ne sovietinę kariuomenę (L. Truska, M. Pocius); 4) Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – prisitaikę prie sovietinio režimo kolaborantai, kurie pajutę perestroikos permainų vėją metėsi į nepriklausomybės stovyklą (N. Putinaitė). Visa tai skelbia ne tik Rusijos propaganda, bet ir Lietuvos mokslininkai.

Anksčiau taikytasi į konkrečius asmenis, kaip Justinas Marcinkevičius, bet visai neseniai pasakyta tiesmukai: Sąjūdis turėjo būti antitotalitarinis, o buvo viso labo tik antiokupacinis. Žmogaus teisių ir laisvių jis esą negynė. Tokia tad Sąjūdžio dėmė. Idėjos autorė – VU docentė Nerija Putinaitė. Idėja pasakyta 2018-ųjų spalį mitint Sąjūdžio Suvažiavimo sukaktį LRT radijo eteryje. Viso to fone ne pirmus metus žiniasklaidoje per daug nesikuklinant kalbama, kad iš Sąjūdžio „normalus“ teliko tik vienintelis V. Landsbergis, o visi kiti „nukvako“, nepritapo laisvoje žmogaus teises gerbiančioje Lietuvoje. Tas pats brandinama pasakyti apie visą katalikų antisovietinį pogrindį, jau pasakyta apie A. Svarinską. Atgaila už Lietuvos laisvės kovas vykdoma, nes „pasaulį naują pastatysim“ tik ištrynę senąjį.

Kova dėl Lietuvos istorijos tad yra kova dėl Lietuvos ateities, dėl teisės kurti ją tokią, kokią norime. Kartu tai kova dėl Lietuvos legendos, teisės apskritai ją turėti.

Visa tai svarbu, nes pasikeitė pagrindinis politikos klausimas. XXI amžiuje svarbiausia kova vyksta nebe tarp darbininkų ir darbdavių, o tarp globalizmo ir nacionalizmo. Turėsime suverenias valstybes ar jas panaikinsime? JAV ir daugelyje Europos šalių šis klausimas tapo svarbiausia rinkimų tema. Globalizmo-nacionalizmo susidūrime atsiskleidžia netikėta bendrystė tarp marksistinės ideologijos ir neoliberealių interesų. Naujasis marksizmas siekia atsaistyti žmogų nuo visų jam formą suteikiančių, su vieta ir bendruomene susaistančių tapatumų. Taip jis ugdo žmogų, lengvai paliekantį gimtąjį kraštą, tėvyne laikantį visą pasaulį, o tauta – visą žmoniją. Tai idealiai tinka neoliberaliai globalizmo ekonomikai. Tobuliausias žmonių išnaudojimas technologijų amžiuje įmanomas tik galint lengvai kilnoti kapitalą ir darbo jėgą – žmones. Šie žmonės turi norėti klajoti po pasaulį. Prisirišimas prie savo valstybės tam yra didžiausia kliūtis. Senąjį patriotizmą kaip meilę savo šaliai ir tautai tad reikia pakeisti vadinamuoju pilietiniu patriotizmu – meile savo šalies konstitucijai, jos demokratijai ir žmogaus teisėms. Meile, kurią lengvai galima pajausti ir kitos šalies demokratinei konstitucijai. Pilietinis patriotizmas kaip benamio klajūno patriotizmas yra neomarksizmo ir neoliberalizmo meilės vaisius.

Kur Lietuva stovi šioje globalioje kovoje? Sprendžiant iš politinės situacijos, ši kova Lietuvoje dar neįsisiūbavo, o dauguma žmonių dar turi prabangą nesuprasti ar apsimesti, kad jos nėra. Nuo tada, kai pirmieji išstojome iš SSRS, visi politiniai reiškiniai vėluoja į Lietuvą. Tačiau ši kova išryškės. Lietuviai turės rinktis, ar nori Lietuvos, ar ji jiems dar vis reikalinga. Jeigu reikalinga, reikės ją kurti čia, Lietuvoje, vienintelėje mums likimo skirtoje vietoje. Jeigu nereikės, turime platų pasirinkimą, kaip tą valstybę prarasti.

Viltys

Knyga leidžiama su viltimi, kad įmanoma Lietuva, kurios piliečiai jaučiasi valstybės šeimininkais. Kurios piliečiai nori gyventi ir kurti Lietuvoje. Kurti ne tik savo asmeninę laimę, bet ir pačią Lietuvą. Nebijodami sau pripažinti, kad tai nacionalistinis noras. Mat nacionalizmo esmė yra tautai turėti ir laisvai kurti savo valstybę. Jokios kitos nėra. Ir nėra ko gėdytis.

Kartu tai viltis, kad Lietuva gali būti iš tiesų demokratinė valstybė. Tai valstybė, kurioje piliečių daugumos valia iš tiesų girdima ir vykdoma, nepriklausomai nuo oligarchų ir lobistų nepritarimo. Piliečių valia joje girdima ir atstovaujama, nes žiniasklaida supranta neturinti teisės piršti visuomenei žurnalistų nuomonę ir suteikti eterį tik elito bendraminčiams. Kartu tai valstybė, kurioje įvairiausi ekspertai viso labo pataria kaip geriausiai įgyvendinti politinius tikslus, bet ne patys juos formuoja. Galiausiai tai valstybė, kur joks teismas nesijaučia esąs aukščiau žmonių rinktos valdžios ir negali pats užsiimti įstatymų kūrimu, ką Lietuvoje šiandien nesikuklindami faktiškai daro jau ne tik Konstitucinis, bet ir eiliniai apylinkių teismai.

Realios, o ne fasadinės demokratijos įtvirtinimas Lietuvoje reikštų ir kultūrinių karų sprendimą. Daugeliu vertybinių klausimų Lietuvos visuomenėje esama labai aiškiai dominuojančių nuostatų, kurias valstybė privalo gerbti. Demokratiškai valdomoje Lietuvoje nevyktų kasmetinės diskusijos apie vienalytes „šeimas“, būtų seniausiai įvesti progresiniai mokesčiai, nevyktų plyni miškų kirtimai ir daugybė kitų dalykų, nes visuomenėje yra aiškus (virš 80 proc.) gyventojų sutarimas šiais ir daugeliu kitų klausimų, o konstitucinės žmogaus teisės ar kiti principai jais nėra pažeidžiami.

Lietuvoje, kuri reikalinga savo piliečiams, niekas nesigėdytų ir neatsiprašinėtų už savo istoriją, niekas nemėgintų pataikauti agresyviems kaimynams, niekas nejaustų kompleksų dėl savo kultūros ar tradicijų. Valstybė tautai reikalinga, kad ši galėtų gyventi pagal savas taisykles, priimdama tiek bendrų tarptautinių taisyklių, kiek pati apsisprendžia priimti.

Vienas iškiliausių lietuvių filosofų Juozas Girnius 1947 metais priverstinėje emigracijoje rašė, kad Vytis ir Rūpintojėlis yra du lietuvio dvasios (šiandien sakytume, lietuviškosios tapatybės) simboliai. Vytis įkūnija ryžtingą valią, Rūpintojėlis - žmogišką jautrumą. Kartu jie vienas kitą išpildo, atskirai virsta bejėgiškumu arba barbarybe. Didžiai romantizuotas vaizdinys, išmaniam ir viskam kritiškam XXI amžiaus lietuviui galimai keliantis šypseną. Bet kaip tik tokių vaizdinių reikia kiekvienai tautai ir neatsitiktinai jų nebesukuriame. Priimant tokį J. Girniaus lietuvio kaip Vyčio ir Rūpintojėlio vaizdinį, šiandieninėje Lietuvoje esama labai daug Rūpintojėlio ir labai mažai Vyčio. Rūpintojėlis bejėgiškai dejuoja dėl iškirstų miškų, dėl išdarkyto paveldo, dėl atimamų vaikų, dėl paniekintos istorijos. Rūpintojėlis nebando imti valstybės vadžių į savo rankas, verčiau palieka šalį su visomis jos problemomis.

Visuomenė jaučia tą Vyčio trūkumą. Neatsitiktinai Lietuvoje atgimę Vyčio marškinėliai, lipdukai ir įvairiausia atributika. Vyčio trūksta ir mes tą jaučiame, ieškome ženklų, kurie jį rodytų. Simboliška, kad tauta, kurioje stinga Vyčio prado, nesugeba išsireikalauti Vyčio pagrindinėje valstybės aikštėje, nors trys iš keturių lietuvių tam pritartų. Lietuvai reikia Vyčio ne tik Lukiškėse. Pirmiausiai jo reikia širdyse. Vytis gimdo Vytį. Be Vyčio neįmanoma Lietuvos legenda, neįmanoma nesuklupusi, išdidi, savita ir tuo patenkinta Lietuvai. Tokią Lietuvą dar teks pažadinti.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Vien vienoje gatvelėje       2019-11-8 14:02

kaime dvi senolės dabar sėdi nekūrentuose namuose.Viena 99,kita 73?Ar taip turi būti senatvėje?

Лëнька > афтарю       2019-11-8 0:17

Скажу как писатель пистелю -
Пиши три писма.

AtA       2019-11-7 23:53

Eilinė verksmingų diagnozių knyga apie tai ką visi ir taip matom.
Ir vėl su pavydėtinu užsispyrimu nesiūloma nei KĄ daryti nei KAIP.
Vietoj Lietuvos valstybės projekto vien… “legenda”.
Toks svajokliškas neįgalumas turės logišką knygos tęsinį.
Tęsinys, sekantis akademikų  tekstas skirtas Lietuvai bus lakoniškas -
tai bus nekrologas.
Dažnas susirgimas pagydomas, bet įgimtas neįgalumas visam laikui.
Ir tokie žmogeliai be idėjų kurs Lietuvos atnaujinimo partiją!?
Varge vargeli..

 

 

Rosseau       2019-11-7 15:11

Liūdna ,kad yra kam parašyti tiesą , bet nėr kam eiti   su ja   į  žmones,o   tik jaukiai sėdima akademiniam šiltnamy..


Rekomenduojame

Neringa Venckienė suimta 2 mėnesiams. „Tai absurdas“, – teigia advokatas Marijus Velička

Ramūnas Aušrotas. Apie konferenciją „Teugdo šeimos laimingus vaikus“ ir tėvų teisę patiems nuspręsti, kaip lavinti savo vaikus

Liudvikas Jakimavičius. Lietuviškoji Dreifuso byla

Aurelija Stancikienė. Apie teisingumą dėžutėse

Visi į mitingą prieš LRT vykdomą politiką. Susitinkame šeštadienį 14 val. prie LRT, Konarskio g. 49

Karolis Venckus. Kaip iš 39 Neringai Venckienei inkriminuotų nusikalstamų veiklų JAV teismas paliko 4

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Kaip TROJKA Graikiją „gelbėjo“

Ramūnas Aušrotas. Laida „Spalvos. Gėjai tėčiai“ pažeidė įstatymą. Teisininko komentaras

Valdas Vižinis. Siaubūnės Neringos neliko, arba Laiškas Karlui

Darius Kuolys. Svarbūs Lietuvos švietimo duomenys

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus tarybos pareiškimas dėl 2020 metų valstybės biudžeto

Vytautas Sinica. Naujam pasauliui naujas žodynas: nuo patriotizmo iki Vyčio

Andrius Švarplys. N. Venckienė atgabenama į Lietuvą. Yra tik dvi išeitys: bloga ir blogesnė. Geros nėra

Apie Neringos Venckienės ekstradiciją JAV žiniasklaidoje

Ar tikrai? Valdas Vižinis. „Neringa grįžta į kiek kitokią Lietuvą...“

Rimantas Jokimaitis. Štandartenfiurerio ir jo laikų istorijos, arba Pasakojimas apie Lietuvos žydų žudiką

Atminties šviesa neišvydusiems saulės šviesos

Ramūnas Aušrotas. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas bus labai svarbus

Alvydas Jokubaitis. Ar religija yra ideologija?

Tėvai reikalauja teisės neleisti vaikų į pamokas apie LGBT santykius

Algimantas Rusteika. Kas darys sistemines reformas?

Zigmas Tamakauskas. Neužpustyti laiko dulkių prisiminimai

Irena Vasinauskaitė. Dienos, kai praeitis susitinka dabartį...

Geroji Naujiena: Gyvybės Viešpats, draugas mūsų geriausias

Lina Sedra. SOS: VILKAI! Patvirtinta REKORDINĖ medžioklės kvota – vilkų apsaugos ar vilkų genocido planas? Taikinyje – 40 proc. populiacijos

Be komentarų. TV reklamuoja higieninius paketus vyrų mėnesinėms

Dalius Stancikas. Ginčas per Vėlines

Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse buvo pagerbti kovotojai už Lietuvos laisvę

Pal. Jurgis Matulaitis. Šventumo siekimas

Geroji Visų Šventųjų naujiena: Palaiminti…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.