Partijos

Vytautas Sinica. „Nacionalistas, euroskeptikas ir homofobas? Nežadu keistis“

Tiesos.lt siūlo   2020 m. rugpjūčio 11 d. 13:09

9     

    

Vytautas Sinica. „Nacionalistas, euroskeptikas ir homofobas? Nežadu keistis“

respublika.lt

Jau matėme, kaip garbingi žmonės, verčiami išsiginti žodžių, pasakytų vienos mažumos atžvilgiu. Kaip kentėjo ministras, savo fraze neva pažeidęs moterų ir vyrų lygybės principą.  Matėme, kaip iš oficialių dokumentų garuote išgaruoja žodis „tauta”. Prieš kelias dienas iš Briuselio vėl pasigirdo perspėjimas: nebus europinių vertybių, nebus ir pinigų. Svarbiausia ES vertybė, jei pamiršote – betautis, bedievis ir belytis padaras. Politologas Vytautas Sinica sako, jog šiuo požiūriu Lietuva tik laimi, būdama šioks toks Europos užkampis.

Pirmiausia norėčiau paklausti apie povestuvinę kelionę. Gal jos metu susipažinot iš arčiau ir su itališku nacionalizmu?

Iš tikrųjų, italų nacionalizmo nepatyriau, nes ir migrantų tema Italijoje nebėra tokia jautri, - jų srautai nukrypę Ispanijos link. Kita vertus, turistas nėra tas užsienietis, kuris galėtų patirti kažkokį svetingumą ar priešiškumą. Bet apskritai Italija – nuostabi vieta, verta aplankyti dabar, kai turistų visiškai nėra, o ir viruso rodikliai kaip Lietuvoje.

Vadinasi, nebuvo kam priminti pačiam turint nacionalisto, euroskeptiko ir homofobo pravardes…

Šias etiketes priimu su šypsena, suprasdamas, kodėl jas gaunu. Jos skirtos paniekinti tam tikrą pasaulėžiūrą. Ir jos man net savaip patinka, nes tikrai nesigėdiju ir neišsižadu savo požiūrio, kad šeima yra tik tarp vyro ir moters, kad valstybes kuria tautos, kad Europos Sąjunga turi gerokai reformuotis, kad apskritai išliktų. Aš iš tikrųjų taip manau ir kategoriškai to laikausi.

Kitaip tariant, vadinamieji „žmogaus teisių gynėjai“ elgiasi nenuosekliai: patys puola stereotipus ir etiketes, ir patys jais naudojasi, išplaudami sąvokų reikšmes.

Labai retai būna, kad kas nors kovotų nuosekliai pagal kažkokį principą. Dažniausiai tie principai pasirenkami pagal naudingumo kriterijų.

Kino režisierius Gytis Lukšas apie šitą laiką atsiliepė metaforiškai,  pasaulis, jo nuomone,  yra paniręs į tamsų debesį. Gal politologas paaiškintų kitaip?

Taikli metafora. Aš manau, kad šiandien ne tik Europa, bet ir visas Vakarų pasaulis gyvena tam tikro dvasinio ir intelektualinio nuosmukio laikotarpiu. Jis tęsiasi daugiau kaip pusę amžiaus ir reiškiasi įvairiausiais pavidalais. Galima nepritarti, bet ir pati sekuliarizacija yra nuosmukis. Niekas netapo turtingesnis vidumi dėl to, kad atmetė aukštesnės jėgos tikimybę.

Kita vertus, iškiliausi pasaulio universitetai ir šalių, į kurias lygiuojamės, švietimo sistemos yra kamuojamos politinio korektiškumo. Žmonės nebegali sakyti, ką galvoja, nebegali laisvai diskutuoti, pranešėjai su kontraversiškomis idėjomis būna peticijomis, „komjaunuoliškų“ studentų parašais atšaukiami, renginiai uždraudžiami. Universitetuose įkurtos vadinamosios saugios zonos, t.y., patalpos, kuriose studentai gali būti ramūs, kad nesusidurs su skaudžiomis, jiems nepatinkančiomis idėjomis. Bet juk universiteto, apskritai, mokslo, intelektualinio gyvenimo esmė yra skirtingo požiūrio idėjų ir požiūrių susidūrimas, iš kurio gimsta arba negimsta naujas žinojimas. Šita tradicija šiandien apskritai miršta visame Vakarų pasaulyje, ji skverbiasi (kol kas iš lėto) ir į Lietuvą. Nepaisant to, kad faktinių žinių, statistikos tik daugėja ir daugės, ir diduma turime prieigą prie interneto, kitų skaitmeninių technologijų, bet, kaip dabar pastebi ir ugdymo srityje dirbantys žmonės, paties polinkio, noro naudotis jomis ieškant žinių, net banaliai „guglinti“ nėra. Taigi turint daug galimybių naudotis pasaulio žinija, sąlyginai yra labai mažai paskatos tą daryti. Aš manau, kad dviem požiūriais - dvasiniu ir intektualiniu mes tikrai gyvename tamsoje, ir gilioje; tai galioja tiek suaugusių, tiek vaikų, ypač vaikų, atžvilgiu.

Politkorektiškumą turbūt galima vadinti melagystės režimu. Tarkime, pasakymas, kad svarbiausius,  jeigu ne visus, mokslo ir technikos atradimus padarė baltieji, gali būti sutiktas kaip antausis juodiesiems, nors istoriškai turbūt yra nepriekaištingas.

Iš tikrųjų, tai yra didžiulė problema. Politinis korektiškumas reikalauja nutylėti daugybę dalykų, kurie neatitinka to įvairovės mito,  kad visos kultūros, visos civilizacijos, visi skirtingų rasių žmonės vienodai prisidėję prie žmonijos kultūros aruodo. Tai netiesa. Akivaizdu, kad Europos, arba platesne prasme vėlesniais naujaisiais amžiais Vakarų indėlis yra didžiausias. Su tokiomis ir panašiomis insinuacijomis tenka susidurti nuolat. Neseniai matėm vienos Lietuvos žmogaus teisių gynėjų organizacijos (jie taip save vadina) raginimą Europai naujai pažvelgti į savo istoriją ir susigėsti, anot jų, dėl europocentristinio pasakojimo, kurį sukūrė baltieji, versdami per jų prizmę matyti iškreiptą istorijos paveikslą. Europocentrinio matymo esą reikia atsisakyti. Labai įdomus paradoksas:  leftistinės organizacijos, kurios lozungais kovoja už proeuropietišką Lietuvą, už Europą, reikalauja, kad Europa išsižadėtų pati savęs. Išsižadėtų dėl Europos, kurios dar nėra ir kurią jie tikisi sukurti skatindami visuotinę įvairovę. Tai savinaikos procesas. Iš kurgi, jeigu ne iš antikinės ir krikščioniškos Europos civilizacijos lobyno, mes semiamės kūrybiškumo ir idėjų? Sąmoningas nutylėjimas to, kas iš tikrųjų kuria kultūringą žmogaus paliestą pasaulį, kuriame gyvename ir norime gyventi, sąmoningas melas nieko gera negali duoti,  jis tik silpnina prasmės jausmą, mūsų norą gyventi ir kurti, palikti pėdsaką po savo trumpo buvimo.

Rasi, politkorektiškumas neprieštarauja aistrai griauti, užgimusiai tam tikrame sluoksnyje ar mažumoje?  Klausdama turiu galvoje jau trečią mėnesį trunkančias riaušes Jungtinėse valstijose, kurių aidą buvome pajutę ir Lietuvoje.

Sunku konceptualizuoti tą gaivalą, kuris reiškiasi Amerikoje. Galbūt jis neturi visiškai naujo etapo bruožų, nes judėjimą „Black Lives Matter“ (BLM) į gatves išvedė nuostatos,  kurios senokai tūnojo visuomenės viduje. Kad jos pratrūktų, kartais gana kokio sentimento ar ideologinės nesąmonės.  Juk gerą dešimtmetį o gal ir daugiau, ypač Barakui Obamai valdant, visi kairiųjų anarchistinių ir komunistinių pažiūrų žmonės, kurių dabar Amerikoje yra labai daug, nes švietimo sistema tokius ir ugdo, jautė, kad viskas vyksta jų norima linkme.  B. Obama, o po jo, kaip jie tikėjosi, Hillary Klinton, lėtai, bet užtikrintai turėjo sukti Ameriką į kairę, tačiau išrinkus prezidentu Donaldą Trampą, pasirodė, kad yra daug amerikiečių, kuriems šita svajonė svetima. Radosi priešprieša ne tik partijų, bet ir kasdieniniam lygmenyje, prasideda pykčiai gatvėse ir protestai. Pagal respublikonišką valstybės viziją ji turi būti nacionalinė, branginanti savo valstybės tėvus, simboliškai telkiančius gyventojus į visumą, o pagal demokratus, ypač naujuosius, gal tiesiai neišsakant, reikėtų  vadovautis kone Lenino idėjomis: naikinti nacionalinę valstybę, iki lygiavos perdalinti turtą ir kurti komunistinį internacionalą. Siautėjantis BLM judėjimas griauna ne tik paminklus, bet ir plėšia, naikina privatų turtą, o kairioji, „meinstryminė“ žiniasklaida dabar atvirai teisina jų veiksmus.

Politiškai korektiškai?

Aiškina, jog žmonės, kurie naikina, plėšia, neturi jokių šansų šioje sistemoje kada nors turėti tokį turtą; jiems tai nesuprantama ir svetima, nes dauguma juodaodžių gyvena iš paskolų ir jokio turto per gyvenimą neužgyvena. Pats paveldėjimas esą yra baisus kapitalizmas, nes juodaodžiai JAV, suprask, dažniau paveldi skolas. Vadinasi, aiškina toji žiniasklaida, yra morališkai teisinga, kad jie naikina tai, ko niekada negaus, esą reikia suprasti ir juos. Tai yra jau net nebe ateistinis ar genderistinis komunizmas,  tai yra ekonominis komunizmas, kaip XX amžiuje. Galima sakyti, jie teisina Amerikos „išbuožinimą“. Žinoma, tos idėjos, kaip sakiau, nėra naujiena. Ir jeigu atsiranda tam tikras katalizatorius,  kas užveda žmones, kartais nebaigusius jokių universitetų ir nepasižyminčius jokia ideologija, bei sužaidžiama jų sentimentais,  jie, pagauti bandos jausmo, išeina į gatves ir jų sentimentai liejasi per kraštus įvairiausiais būdais.

Juokas juokais, galbūt tokia mažumų revoliucijos pradžia?

Bandoma ją sukelti, bet nemanau, kad ji pavyks. Norėčiau grįžti prie politinio korektiškumo. Prisiminiau labai įdomų epizodą.  Po to, kai nusikaltėlis Džordžas Floidas buvo nužudytas policininko, ir didelė dalis žiniasklaidos ir visuomenės stojo jo pusėn, elitinis JAV leidinys „Wall Street Journal“  paskelbė redkolegijos narės straipsnį, kur konkrečia statistika (kad dažniausiai nuo policininkų veiksmų žūva baltųjų, kad smurtiniai sulaikymo atvejai taip pat dažnesni baltųjų atžvilgiu, kad nors juodųjų nusikaltėlių yra daugiau, bet smurtinių veisksmų prieš juos nėra santykinai daugiau ir pan.), buvo įrodyta, jog sisteminio rasizmo bent jau policijoje nesama. Po to daugybė žurnalistų pasirašė reikalavimą atleisti ne tik straipsnio autorę, bet ir visą redkolegiją, tačiau redakcija atsisakė tai daryti: kol savininkai leis, jie laikysis nuomonių įvairovės. Šitas pavyzdys verčia susimąstyti, kur mes esame. Labai blogoje situacijoje.  Lietuvoje gal tokio drastiško pavyzdžio nerastume, bet vienos ar kitos nuomonės niekada nesusilaukia dėmesio,  jų niekada nepaklaus ir nenorės išgirsti, juolab jų autorių kviesti į televizijos laidas…

O jeigu pakvies, parūpins tiek oponentų, kad jo nuomonė bus sutrinta į miltus.

Lietuviško žanro klasika, deja. Laimei, panašios leftistinės idėjos į Lietuvą gerokai vėluoja, liūdna pripažinti, bet vėluoja dėl sovietmečio, nes būtent tuo metu jos ir įsigalėjo Vakaruose. Mes tam tikra prasme laimime, kad jos vėluoja, kad esame šioks toks užkampis šiuolaikinėje Europoje, nes šiuolaikinė Europa serga, kaip ir kalbėjome, dvasiškai, intelektualiai. Mes turime šansą sulaukti, kol ideologinės nesąmonės diskredituosis Vakaruose ir nespės įsitvirtinti Lietuvoje.

Ilgai teks laukti? Priminėt vieną išmintį. Mokinys paklausė Mokytojo, ar ilgai teks laukti padėties pagerėjimo, ir Mokytojas atsakė: jeigu laukti, tai ilgai…

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, su kuriuo paskutiniais jo gyvenimo metais teko artimai bendrauti, nuolat kartodavo: sėjam mes, bet ne mes pjausim, pjaus kiti. Gyvenime dideli dalykai vyksta ne žmogaus gyvenimo laiko perspektyvoje. Ne nuo mūsų priklauso, kokios stadijos yra vienas ar kitas procesas, mes tik įsitraukiame į juos, į vykstančius procesus, paliekam kažkokį savo pėdsaką,  vildamiesi, kad gerą, teisingą, prasmingą pėdsaką, ir nežinome, kas iš to išeis. Mūsų laikais gi labai norima visų savo darbų vaisius patiems ir spėti nusiskinti.

Gal,  kaip sakė filosofas Alvydas Jokubaitis, anonsuodamas jūsų knygą “Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė”, V.Sinica taps Lietuvos prezidentu, jeigu išliks pati valstybė?..

(Juokiasi). Aišku, jei nori kažką reikšmingo šiame gyvenime nuveikti, nereikia bijoti, kad galbūt mūsų pastangos nieko nereikš, kad gal ir nepamatysime savo darbo vaisių. Ypač jei pasižiūri į žmones, kuriais labai didžiuojamės, kurie kėlė tautos kultūrą, sąmonę, raštingumą beviltiškomis aplinkybėmis, ypač XIX amžiuje, nesitikėdami sulaukti nepriklausomos Lietuvos valstybės, kurioje lietuvių kalba, kultūra, istorija turės garbingą vietą ir iš esmės bus valstybės pamatas. Mane ypač liūdina, kai įvairiuose renginiuose, ypač minėjimuose, vyresni žmonės, paprastai turintys didesnę pajautą tam, kas praėjo ir, ką reikia atsimint, sako:  „Ooo, gražaus jaunimo prisirinko, galime būti ramūs, Lietuva gerose rankose“... Graži, bet neteisinga frazė: niekada negali būti ramūs ir niekada Lietuva nėra gerose rankose.  Savaime visuomenė nesikeičia ir augantis jaunimas nėra nei labiau patriotiškas, nei mažiau korumpuotas, nei dar koks nors. Tie žmonės, kurie savarankišką gyvenimą pradėjo, kūrė šeimas, augino vaikus 90-aisiais, patyrė labai daug nusivylimo Lietuvos nepriklausomybe, ekonomine padėtimi, laukinio kapitalizmo santykiais, kur kiekvienas kovėsi už save dažnai visiškai nesąžiningomis sąlygomis. Nusivylimo dvasios gana daug perduota mano kartai ir dar jaunesniems, tad įsivaizduoti, kad tiesiog keičiantis kartoms, pasikeis gyvenimas, beprasmiška. Niekada nereikia laukti, kol kas pasikeis savaime. Jeigu nori kažkokio pokyčio, turi dėl jo ir kažką daryti. Tai galioja ir valstybės, ir žmogaus gyvenime.

Kalbino Danutė Šepetytė

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Senjoras       2020-08-12 13:42

puikus straipsnis. Sinica protingas, intelektualus, tikrosiomis vertybėmis besivadovaujantis,energingas, tvirtas dvasia jaunas žmogus. Kaip Lietuvai reikia tokių žmonių!

Prašaliečiui       2020-08-12 9:12

Praeik pro šalį.

Jules       2020-08-11 18:07

Covid 19-The Death of the West? O kaip bus su Covid-20? Regioniniai leidiniai deda į kelnes ir nieko kritiško ar Tiesos runkeliokams nepasakys, kaip ir dauguma inteligentų.

Gražiau nebūna       2020-08-11 17:03

Tiksliai,jautriai, bet siaubingai nepolitkorektiška… Pasiūlius muziką užsakantiems portalams bei gerbiamoms televizijoms, manau, sukeltų degtuko, pakišto po šikna, jauseną. Nebent iš “Šiaulių krašto” ir vieno kito regionninio leidinio būtų galima šio to tikėtis?

Kis       2020-08-11 16:55

Lietuvoje yra dvi Lietuvos,viena pamaitinta,priserta ir kaip priklauso geram sebernarui pastoviai tarnauti seimininkui,nuo Soroso iki Landzbergio jie du ,bet idejos bendros,o kita Lietuva pusalkana ir alkana,vieni prasimano siaip ne taip,o kiti imesti i ta purva ir zinokis,tad antrai pusei reikiaismesti gelbejimo rata,laikas tam pribrendes,nes ta Lietuva mato,kad taip ilgai netrauks,nes is metu i metus,pirmieji vis drasesni ir naglesni.Kas dar neprarade vilciu kabinkites,nes kaskart mes tolstame i nezinia.

Prašalietis       2020-08-11 15:16

Pseudovalstybiniame darinyje savo gyvenime dar niekuo rimtai nebuvęs, jaunasis ‘politikas”, su vyresniais “patriotiniais” dėdėmis pretenduojantis atsisėsti ant vienos iš keturių NS labai norimų būsimo Seimo taburetkių, prieš publiką kuo tik savęs neįsivaizduoja ir kitiems nepademonstruoja esant. “Žymusis” Sinica gali būti ir “nacionalistu, ir euroskeptiku, ir homofobu, ir kaip jis nesiruošia keistis” juokas ima ir kaimo pijoką. “Nepriklausomoje” Lietuvoje numarinus rimtus mokslus, šiadieninis jaunimas suvokti gyvenimą mokėsi ir mokosi iš Simpsonų, komiksų ir pseudovalstybinių darinių tautiniam mentalitetui pritaikytų “vakarietiškų mokslų”. Šie šiuolaikiniai vaikeliai ir 30 metų būdami neišauga iš vaikiško proto, nežino istorijos. Paskaito kas yra vienu ar kitu metu vakarietiškų “mokslinikų” nuleidžiama masinei publikai kaip “žinojimas” ir jiems atrodo, kad jie kažką “žino”. Tad jauniesiem “politologams” belieka “moksliškai” pakartoti savo galimai publikai apie neseniai išgirstą “leftizmą, socializmą, komunizmą kitokį -izmą, papasakoti apie savo buvusius ar ne artimus ryšius su A.Svarinsku, buvo galima prie buvusios artimos pažinties su Svarinsku, paminėti, kaip Sinica, kai buvo didelis, kaip jis žavėjosi su “blogio imperija besigrumenčiu” Reiganu, KOliu… Neskaitęs nei Lenino, nei Markso, nei Engelso, nei Foerbacho, nei kitų XIXa. klasikų, neturėdamas jokio supratimo apie Lenino idėjas, Sinica mažaraščiams ir idiotams “įtikinamai” pasakoja savo “analizes” apie JAV respublikonišką “viziją ir reikalą laikytis Lenino idėjų”. Ir ši “intelektualinė” taip vadinama “nesisteminė politinė” publika,susiburianti į “politinę” kompaniją prieš SEimo rinkimus, kuri niekada nesuvoks kas ir kodėl iš tiesų “būna jei būna” realiame, nuolat kintančiame pasaulyje, nusišnekanti labiau nei Balturusijos prezidento rinkimuose sudalyvavusi namų šeimininkė Tichanovskaja, nori atsisėsti ant Seimo taburetkių pavairuoti lansberginį durnių laivą. Kas nori dar pasilinksminti, turėtų paskaityti vyresnio Sinicos “politinio brolio” Radžvilo redaguotą Seimo rinkimams skirtą “poltinį darbelį” NS “poltikos prioritetai”, pagal turinį skirtą protiškai atsilikusiems paaugliams “gąsdinti”(Rdžvilas “politiniame"prioritete sako-dvigubi standartai (primityvus propagandinis ir demagoginis išsireiškimas) bus panaikinti, nors visą gyvenimą standartais buvo vadinama tik “viengubi dalykai”, “dvigubi, trigubi..” dalykai nebuvo ir yra jokie standartai), nuo senatvės suvaikėjusiems, nuo beviltiško skurdo sukvailėjusiems, nuo pseudopatriotizmo beviltiškai suidiotėjusiems galimiems šios publikos rinkėjams “gundyti”.

sąmokslo teorija       2020-08-11 14:50

norint patekti valdžion su gerais lozungais:
- pakabintas (skeletas spintoje)
- geras stogas
- garo nuleidėjęs ir t.t.
———
(darželyje vaikučiai mėgsta pasakas, kaip nacionalistas, euroskeptikas ir homofobas laisvai vaikšto gyvas gatvėse, dalyvauja politikoje ir patenka į valdžią)

Teisingai       2020-08-11 14:29

juk ir Mykolas Martynovičius Burokevičius nesikeitė
ir Juoniene ir Jarmalavičius…..
tradicijas reikia gerbti….

Trabantas       2020-08-11 13:59

Sinica kalba teisingai, bet į orą. Kiek žmonių skaito Respubliką?... Mizeris. O idėjų, kaip išeiti su prasmingais tekstais į platesnį visuomenės ratą nėra. O tai ir yra pagrindinė Lietuvos problema. Tą Grybauskaitės eros mėšlą (LT žiniasklaidą) reikia kažkaip išmėžti. Kitaip nieko gero nesišviečia.


Rekomenduojame

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Rasa Čepaitienė. Rentininkų partija

Ramūnas Aušrotas. JK valdžia po truputį pradeda „veržti kranelius“ gender ideologijos sklaidai tarp jaunimo

Mirštanti Europa (ir tai nėra vien tiktai senėjimas) kviečiasi „šviežio kraujo“...

Algimantas Rusteika. Apie teisingumą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.