Kultūros, kalbos, istorijos politika, Intelektualų vaidmuo

Vytautas Sinica. Mariui Ivaškevičiui reikia skirti Nacionalinę demagogijos premiją

Tiesos.lt redakcija   2020 m. gegužės 11 d. 7:02

11     

    

Vytautas Sinica. Mariui Ivaškevičiui reikia skirti Nacionalinę demagogijos premiją

Nacionalinės meno premijos laureatas Marius Ivaškevičius, Lietuvoje labiausiai žinomas partizanus ir konkrečiai Joną Žemaitį-Vytautą apvėmusiu „istoriniu romanu“, o šiemet LRT eteryje pasiūlęs atsisakyti Vasario 16-osios šventės, pasižymi reguliariai paverkšlenimais, kad „radikalai puola“. Ne vieną kartą jis jau naudojosi jam dosniai dalinamu eteriu dejonėms, kad jį puola nacionalistai, „Pro Patria“, dar kas tik nori. Dabar vėl sugebėjo įžvelgti, kad „naujieji propatriniai patriotiniai pranašai“ nori atimti finansavimą kultūrai, nes, suprask, jos nesupranta ir nevertina. Niekuo nepagrįstas melagingas kaltinimas, su kuriuo beprasmiška ginčytis.

Užtat verta atkreipti dėmesį, kaip Ivaškevičius formuoja „Aš versus Jie“ paveikslą savo skaitytojams. „Jie“ („propatriniai“?) – perskaitę dvi knygas ir matę vieną baletą, vietoje MO muziejaus ir krantinės vamzdžio kultūros besirenkantys čipsus ir alų ant fotelio. Kas tokiu vaizdiniu pasakoma? Žinoma, kad yra arba toji jo atstovaujama krantinės vamzdžio kultūra, arba akultūra, bekultūrinio žmogaus sėdėjimas riaugint nuo alaus ant fotelio. Na o nekultūringi dvi knygas skaitę žmonės, žinoma, neturi teisės vertinti nei kultūros, nei jos finansavimo.

Būtų labai patogu, jeigu taip būtų. Tada niekas nesuprastų, kad iš tikrųjų susiduria ne „kultūra prieš nekultūrą“, o dvi skirtingos vizijos, kokia kultūra vertinga ir kokia ji turi būti. Nes kultūros yra skirtingos ir vargiai suderinamos. Šiandien Lietuvoje susiformavęs kultūros establišmentas ar tiesiog klanelis, kuriame aukštinama Ivaškevičiaus tipo kultūra su savo prasmėms talpiais kalneliais Lukiškėse, krantinės vamzdžiais, ŠMC lemiamu vaidmeniu kultūros lauko galios santykiuose ir, žinoma, projektiniu finansavimu iš Kultūros tarybos maloningosios rankos. Natūralu, kad jis ją gina. Jis joje klesti.

Tačiau alternatyva nėra alus ir čipsai. Yra istorinis romanas kaip Mariaus Ivaškevičiaus ir yra istorinis romanas kaip Renatos Šerelytės. Yra Sabaliauskaitės tipo proza ir yra Granauskas. Yra slem poezija ir Rimvydo Stankevičiaus poezija. Ir teatras yra ne tik postmodernus, bet ir Nekrošiaus, ir Kazlo, ir Vaitkaus. Yra Vinco Grybo ar Gedimino Karaliaus monumentalistinė skulptūra ir yra „Krantinės arka“ ir „ Laisvės kalva“. Yra Liebeskindo architektūra ir yra naujojo klasicizmo architektūra. Yra ŠMC šiknaskylių fotografijų parodos ir yra Antano Sutkaus fotografija. Visa tai nėra asorti, iš kurio visi renkasi ką nori ir kas kam patinka. Ne pasakoje gyvename.

Yra dvi kultūros sampratos ir galios kova tarp jų. Kultūra, skirta apsupti žmogiškąjį pasaulį grožiu, kurio estetiškumas akivaizdus be jokių specializuotų studijų, ir yra kultūra, skirta stebinti ir šokiruoti, visus estetinius ir profesinio tobulumo klausimus paverčianti patogiai subjektyviais ir taip tampanti idealia vieta klestėti menkystoms. Šiandieninėje Lietuvoje ŠMC kultūros samprata, ginama Ivaškevičiaus, yra suėmusi visus galios svertus ir projektinių pinigėlių dalybas, menininkų rengimą (Dailės akademijos požiūris į monumentalistiką?), o kitai kultūros sampratai palikta teisė gyvuoti paraštėse, savo susikurtose ramybės oazėse, be valstybės paramos, gerai jeigu be naujojo kultūros elito persekiojimo. Yra meno sritys, kuriose kūryba komercializuojama ir čia verčiausi menininkai puikiai atsiskleidžia, nors ir komercinio meno tendencijas sugeba ženkliai paveikti tai, kokį „gerą skonį“ transliuoja esamas postmodernaus meno elitas. Yra meno sritys, kurias dėl pačios jų prigimties valstybė privalo išlaikyti, ir čia „neteisingos kultūros kūrėjai“ tampa postmodernaus (o teksto atveju neretai ir antivalstybiškai propagandinio) meno kūrėjų klikos aukomis.

Marius Ivaškevičius pagrįstai jaučia pareigą pasirūpinti, kad tokios takoskyros niekas neišvardytų. Pagal jį, yra šokiravimo kultūra arba jokios kultūros. Supratus ir garsiai įvardijus, kad tai paprasčiausia demagogija, laikas išsikelti tikslą šią situaciją pakeisti.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kas yra kas       2020-05-20 14:10

Susipažinus su Ivaškevičiaus leksika, nekyla jokių klausimų, kad tai padugnės leksika. Savaime suprantama, kad tokie nužmogėję egzemplioriai negalėtų vadintis kultūros žmonėmis. Tačiau. Sudarytos visos sąlygos tokioms padugnėms rastis, jei net Nacionalinės premijos joms skiriamos. Taigi šaknys yra žymiai giliau.

Ona       2020-05-14 6:41

Prikūrė ivaškevičiai kaupus burliokinio kičo per 30 metų. Dar ir premijas išsilupo iš sutrikusių komisijų už jį

Trabantas       2020-05-11 20:17

Dėl Ivaškevičiaus. Reikia pasakyti, kad jis yra kažkokia kultūra, bet ne Lietuvos, nors ir kalba, ir rašo lyg ir lietuviškai, bet Lietuvos nekenčia, bo yra baltarusis. Pažįstu baltarusių rašytojų, kurie Lietuvą myli, nors nemoka lietuviškai, o šis yra visiškai priešingas atvejas.

Galvojau       2020-05-11 18:42

Radžvilo chebros prioritets tai Taivano pripažinimas ir , pasirodo,  klydau .

Nesmagu,       2020-05-11 17:54

kad kai kurie per 30 Nepriklausomybės Metų Lietuvoje sukurti kūriniai, vadinasi MENU. Straipsnyje paminėti Vamzdis, Arka ,Laisvės kalva ir tt vargu po 100 metų išlaikys išliekamąją vertę taip, kaip tarpukario Lietuvos architektūra,mūsų žymiausių rašytojų, kompozitorių, skulptorių kūriniai.Paryžiuje pirmiausia visi nori patekti į Luvrą, pamatyti Notr Dam,pasikelti į Eifelio bokštą, aplankyti Eliziejaus laukus, Monmartrą, Versalio rūmus ir tt. Į Italiją keliauja ne šiuolaikinio meno žiūrėti, o viduramžiais sukurtų šedevrų,nes tai yra laiko patikrinta klasika, .Beieškodama kaip išsiskirti, dabartinė mūsų karta išvysto stiprią reklamą savo kūriniams ir sugeba net pateikti ir gauti kultūros ir meno premijas.Turėdama tokį kompozitorių ir dainų lobyną, Nepriklausomybės Atkūrimo trisdešimtmetis Lietuvos Radijuje pasveikinamas kiekvienos valandos pradžioje per 20 sekundžių pačių nemaloniausių ,erzinančių garsų kakafonija. IR ką, ir nieko, svarbu negirdėta ir nauja.

Rūta       2020-05-11 13:31

V. Sinica užkabino labai svarbų klausimą. Aš nerandu atsakymo, kodėl Lietuvos kultūros visuomenė nesugebėjo pasipriešinti nacionalinės premijos skyrimui M.I?

hau       2020-05-11 13:27

Kai Parodų rūmai Vokiečių g. buvo perduoti ŠMC, ten įsigaliojo visiška degradacija. Pastatas tapo tuščias ir negyvas. Kadaise arch. V. Čekanauskas jį projektavo kaip kultūros židinį. Taip ir buvo, kol…

-->2020-05-11 10:45       2020-05-11 12:00

Sutvertame pasaulyje natūraliai neišsigimstama. Antraip jis neegzistuotų. Pats žodis “natūralus” siejamas su prigimtimi, o ne su prigimties priešybe - išsigimimu.

Al.       2020-05-11 11:43

Geltonoji kultūra atsiranda savaime, dėl natūralios degradacijos. Bet Lietuvoj ją sustiprina raudonosios kultūros paveldas. Čekistai, burliokai ir jų palikuonys tebevykdo savo permanentinę revoliuciją. Ir juos sustiprina dar ir pagalba iš jų vakarietiškų brolių. Kominternas kaip ir 40-tais suspaudė Lietuvą iš dviejų pusių.

> Menas ir politika        2020-05-11 10:45

Natūralu. Išsigimsta visuomenė, išsigimsta ir menas.

Menas ir politika       2020-05-11 10:16

Toks Günter Grass, dar vadinamas Giunteriu Grasu, savo beletristinėje atsiminimų knygoje “Svogūno lupimas” (Liet. vertyimo leidimo metai 2016) alternatyvios kultūros diegimą sieja su tarptautine politika,
žr . psl. 351 eilutė 8.

Sunku pasakyti ar tai rašytojo literatūrinis pramanas. Tačiau taip pat sunku patikėti, kad marazmas nustelbtų žmogui prigimtą estetinę tradiciją  be specialių pastangų.

Man sunku pamiršti prieš dešimtmetį girdėtus ŠMC muziejininkės (saugančios ekspoziciją) nuoskaudą, esą nei šis nei tas saugoti pusiau primyžtą trilitrinį (meno kūrinį)...


Rekomenduojame

Andrius Švarplys. Reikia grąžinti vaiko teisių apsaugą prie Konstitucijos standartų

Kritusiųjų slėniui grasina socialistai

Antanas Žemietis. Ar tikrai nereikia ginti lietuvių kalbos?

Algimantas Matulevičius. Ar pagalba žmonėms ir verslui nėra žlugdoma tyčia?

Vytautas Radžvilas. LRT-Ostankino epocha turi baigtis

Vladimiras Laučius. TS-LRT: interesų grupė tapšnoja Lietuvą

JAV kongresmeno Kriso Smito pranešimas spaudai dėl teisėjos Neringos Venckienės bylos

Vytautas Sinica. „Kraupu, kuo virsta viešoji erdvė“

Verta prisiminti. Aurelijos Stancikienės istorinė kalba 2014 m.: „Tai yra prie­sai­kos ir Kon­sti­tu­ci­jos su­lau­žy­mas“

Algimantas Rusteika. „Tai, sakot, socialinė distancija – du metrai?“

Tomas Dapkus. Vyteni Andriukaiti, laikas visų atsiprašyti

Raimondas Navickas. „Gyveni sau žmogus ir net neįtari, kad tave bandoma įkišti į kalėjimą!“

Audrys Karalius. Nacionalinis stadionas Vilniuje 1984–2020: trumpa Ligos istorija

Neringa Venckienė: „Su Deimante dabar kažkas ne taip…“

Tomas Bikelis. VU fizikas KTU „mokslininkui“ apie 5G: pagrįstos abejonės ir miglota ateitis (autoriaus atnaujinta)

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.