Kultūros, kalbos, istorijos politika, Intelektualų vaidmuo

Vytautas Sinica. Mariui Ivaškevičiui reikia skirti Nacionalinę demagogijos premiją

Tiesos.lt redakcija   2020 m. gegužės 11 d. 7:02

11     

    

Vytautas Sinica. Mariui Ivaškevičiui reikia skirti Nacionalinę demagogijos premiją

Nacionalinės meno premijos laureatas Marius Ivaškevičius, Lietuvoje labiausiai žinomas partizanus ir konkrečiai Joną Žemaitį-Vytautą apvėmusiu „istoriniu romanu“, o šiemet LRT eteryje pasiūlęs atsisakyti Vasario 16-osios šventės, pasižymi reguliariai paverkšlenimais, kad „radikalai puola“. Ne vieną kartą jis jau naudojosi jam dosniai dalinamu eteriu dejonėms, kad jį puola nacionalistai, „Pro Patria“, dar kas tik nori. Dabar vėl sugebėjo įžvelgti, kad „naujieji propatriniai patriotiniai pranašai“ nori atimti finansavimą kultūrai, nes, suprask, jos nesupranta ir nevertina. Niekuo nepagrįstas melagingas kaltinimas, su kuriuo beprasmiška ginčytis.

Užtat verta atkreipti dėmesį, kaip Ivaškevičius formuoja „Aš versus Jie“ paveikslą savo skaitytojams. „Jie“ („propatriniai“?) – perskaitę dvi knygas ir matę vieną baletą, vietoje MO muziejaus ir krantinės vamzdžio kultūros besirenkantys čipsus ir alų ant fotelio. Kas tokiu vaizdiniu pasakoma? Žinoma, kad yra arba toji jo atstovaujama krantinės vamzdžio kultūra, arba akultūra, bekultūrinio žmogaus sėdėjimas riaugint nuo alaus ant fotelio. Na o nekultūringi dvi knygas skaitę žmonės, žinoma, neturi teisės vertinti nei kultūros, nei jos finansavimo.

Būtų labai patogu, jeigu taip būtų. Tada niekas nesuprastų, kad iš tikrųjų susiduria ne „kultūra prieš nekultūrą“, o dvi skirtingos vizijos, kokia kultūra vertinga ir kokia ji turi būti. Nes kultūros yra skirtingos ir vargiai suderinamos. Šiandien Lietuvoje susiformavęs kultūros establišmentas ar tiesiog klanelis, kuriame aukštinama Ivaškevičiaus tipo kultūra su savo prasmėms talpiais kalneliais Lukiškėse, krantinės vamzdžiais, ŠMC lemiamu vaidmeniu kultūros lauko galios santykiuose ir, žinoma, projektiniu finansavimu iš Kultūros tarybos maloningosios rankos. Natūralu, kad jis ją gina. Jis joje klesti.

Tačiau alternatyva nėra alus ir čipsai. Yra istorinis romanas kaip Mariaus Ivaškevičiaus ir yra istorinis romanas kaip Renatos Šerelytės. Yra Sabaliauskaitės tipo proza ir yra Granauskas. Yra slem poezija ir Rimvydo Stankevičiaus poezija. Ir teatras yra ne tik postmodernus, bet ir Nekrošiaus, ir Kazlo, ir Vaitkaus. Yra Vinco Grybo ar Gedimino Karaliaus monumentalistinė skulptūra ir yra „Krantinės arka“ ir „ Laisvės kalva“. Yra Liebeskindo architektūra ir yra naujojo klasicizmo architektūra. Yra ŠMC šiknaskylių fotografijų parodos ir yra Antano Sutkaus fotografija. Visa tai nėra asorti, iš kurio visi renkasi ką nori ir kas kam patinka. Ne pasakoje gyvename.

Yra dvi kultūros sampratos ir galios kova tarp jų. Kultūra, skirta apsupti žmogiškąjį pasaulį grožiu, kurio estetiškumas akivaizdus be jokių specializuotų studijų, ir yra kultūra, skirta stebinti ir šokiruoti, visus estetinius ir profesinio tobulumo klausimus paverčianti patogiai subjektyviais ir taip tampanti idealia vieta klestėti menkystoms. Šiandieninėje Lietuvoje ŠMC kultūros samprata, ginama Ivaškevičiaus, yra suėmusi visus galios svertus ir projektinių pinigėlių dalybas, menininkų rengimą (Dailės akademijos požiūris į monumentalistiką?), o kitai kultūros sampratai palikta teisė gyvuoti paraštėse, savo susikurtose ramybės oazėse, be valstybės paramos, gerai jeigu be naujojo kultūros elito persekiojimo. Yra meno sritys, kuriose kūryba komercializuojama ir čia verčiausi menininkai puikiai atsiskleidžia, nors ir komercinio meno tendencijas sugeba ženkliai paveikti tai, kokį „gerą skonį“ transliuoja esamas postmodernaus meno elitas. Yra meno sritys, kurias dėl pačios jų prigimties valstybė privalo išlaikyti, ir čia „neteisingos kultūros kūrėjai“ tampa postmodernaus (o teksto atveju neretai ir antivalstybiškai propagandinio) meno kūrėjų klikos aukomis.

Marius Ivaškevičius pagrįstai jaučia pareigą pasirūpinti, kad tokios takoskyros niekas neišvardytų. Pagal jį, yra šokiravimo kultūra arba jokios kultūros. Supratus ir garsiai įvardijus, kad tai paprasčiausia demagogija, laikas išsikelti tikslą šią situaciją pakeisti.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kas yra kas       2020-05-20 14:10

Susipažinus su Ivaškevičiaus leksika, nekyla jokių klausimų, kad tai padugnės leksika. Savaime suprantama, kad tokie nužmogėję egzemplioriai negalėtų vadintis kultūros žmonėmis. Tačiau. Sudarytos visos sąlygos tokioms padugnėms rastis, jei net Nacionalinės premijos joms skiriamos. Taigi šaknys yra žymiai giliau.

Ona       2020-05-14 6:41

Prikūrė ivaškevičiai kaupus burliokinio kičo per 30 metų. Dar ir premijas išsilupo iš sutrikusių komisijų už jį

Trabantas       2020-05-11 20:17

Dėl Ivaškevičiaus. Reikia pasakyti, kad jis yra kažkokia kultūra, bet ne Lietuvos, nors ir kalba, ir rašo lyg ir lietuviškai, bet Lietuvos nekenčia, bo yra baltarusis. Pažįstu baltarusių rašytojų, kurie Lietuvą myli, nors nemoka lietuviškai, o šis yra visiškai priešingas atvejas.

Galvojau       2020-05-11 18:42

Radžvilo chebros prioritets tai Taivano pripažinimas ir , pasirodo,  klydau .

Nesmagu,       2020-05-11 17:54

kad kai kurie per 30 Nepriklausomybės Metų Lietuvoje sukurti kūriniai, vadinasi MENU. Straipsnyje paminėti Vamzdis, Arka ,Laisvės kalva ir tt vargu po 100 metų išlaikys išliekamąją vertę taip, kaip tarpukario Lietuvos architektūra,mūsų žymiausių rašytojų, kompozitorių, skulptorių kūriniai.Paryžiuje pirmiausia visi nori patekti į Luvrą, pamatyti Notr Dam,pasikelti į Eifelio bokštą, aplankyti Eliziejaus laukus, Monmartrą, Versalio rūmus ir tt. Į Italiją keliauja ne šiuolaikinio meno žiūrėti, o viduramžiais sukurtų šedevrų,nes tai yra laiko patikrinta klasika, .Beieškodama kaip išsiskirti, dabartinė mūsų karta išvysto stiprią reklamą savo kūriniams ir sugeba net pateikti ir gauti kultūros ir meno premijas.Turėdama tokį kompozitorių ir dainų lobyną, Nepriklausomybės Atkūrimo trisdešimtmetis Lietuvos Radijuje pasveikinamas kiekvienos valandos pradžioje per 20 sekundžių pačių nemaloniausių ,erzinančių garsų kakafonija. IR ką, ir nieko, svarbu negirdėta ir nauja.

Rūta       2020-05-11 13:31

V. Sinica užkabino labai svarbų klausimą. Aš nerandu atsakymo, kodėl Lietuvos kultūros visuomenė nesugebėjo pasipriešinti nacionalinės premijos skyrimui M.I?

hau       2020-05-11 13:27

Kai Parodų rūmai Vokiečių g. buvo perduoti ŠMC, ten įsigaliojo visiška degradacija. Pastatas tapo tuščias ir negyvas. Kadaise arch. V. Čekanauskas jį projektavo kaip kultūros židinį. Taip ir buvo, kol…

-->2020-05-11 10:45       2020-05-11 12:00

Sutvertame pasaulyje natūraliai neišsigimstama. Antraip jis neegzistuotų. Pats žodis “natūralus” siejamas su prigimtimi, o ne su prigimties priešybe - išsigimimu.

Al.       2020-05-11 11:43

Geltonoji kultūra atsiranda savaime, dėl natūralios degradacijos. Bet Lietuvoj ją sustiprina raudonosios kultūros paveldas. Čekistai, burliokai ir jų palikuonys tebevykdo savo permanentinę revoliuciją. Ir juos sustiprina dar ir pagalba iš jų vakarietiškų brolių. Kominternas kaip ir 40-tais suspaudė Lietuvą iš dviejų pusių.

> Menas ir politika        2020-05-11 10:45

Natūralu. Išsigimsta visuomenė, išsigimsta ir menas.

Menas ir politika       2020-05-11 10:16

Toks Günter Grass, dar vadinamas Giunteriu Grasu, savo beletristinėje atsiminimų knygoje “Svogūno lupimas” (Liet. vertyimo leidimo metai 2016) alternatyvios kultūros diegimą sieja su tarptautine politika,
žr . psl. 351 eilutė 8.

Sunku pasakyti ar tai rašytojo literatūrinis pramanas. Tačiau taip pat sunku patikėti, kad marazmas nustelbtų žmogui prigimtą estetinę tradiciją  be specialių pastangų.

Man sunku pamiršti prieš dešimtmetį girdėtus ŠMC muziejininkės (saugančios ekspoziciją) nuoskaudą, esą nei šis nei tas saugoti pusiau primyžtą trilitrinį (meno kūrinį)...


Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Naujos normos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Jos protestuoja ne mano vardu. Atsakymas Š.Černiauskui ir kt.

Audrius Bačiulis. Šimonytė – premjerė Uspaskicho ir Palucko malone

Vytautas Radžvilas. TS-LKD nariams ir rėmėjams

Ramūnas Aušrotas. Tenesio valstija galės drausti abortus dėl eugeninių, seksisinių ar rasistinių pagrindų

Tomas Matulevičius. Kam tos profesinės kompetencijos, jei gali pasitarnauti ideologiniam reikalui

Algimantas Rusteika. Numylėtoji Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Su Lietuvos kariuomenės diena!

Vidmantas Valiušaitis. Birželio sukilimas ir Vilniaus LAF štabo sunaikinimas

Nida Vasiliauskaitė. „Kodėl radikalios idėjos nėra geros idėjos“ (jauniesiems konservatoriams paprašius pasisakyti)

Algimantas Rusteika. Apie blokus

Nuo bačkos. Andrius Kubilius. Už Eveliną!

Tomas Baranauskas apie A. Kubilių: štai kas mus valdė prieš 8 metus

Robertas Grigas. Kaip de Golis Maskvoje į Šv. Mišias važiavo

Papunkčiui su Vytautu Sinica: Prezidento dilemos ministrų kabinete

Rasa Čepaitienė. DiskrimiNacija

Irena Vasinauskaitė. Sirgti draudžiama dirbti

„Neredaguota“ pokalbis su Ramūnu Karbauskiu: kova su propaganda

Ramūnas Aušrotas. Apie teisės viršenybės ir prenatalinės gyvybės apsaugos principų suderinamumą

Andrius Švarplys. Andriau Navickai, ar tikrai?

Nuo bačkos. Andrius Navickas. Lietuvos seksistai, vienykitės!

Stasys Jakeliūnas. „Ateities“, arba „Politinės amnezijos“ koalicijai –  pimyn, perveskit iš „Sodros“ pensijų fondams 400 mln. eurų

Verta pamatyti. Donaldo Trumpo teisinės komandos spaudos konferencija

Žmogaus teisių komiteto pirmininko T. V. Raskevičiaus programa: 5 prioritetai

Geroji Naujiena: Jėzus Kristus, Visatos valdovas, Tiesos Karalius

Algimantas Rusteika. Vartotojo instrukcija

Ramūnas Trimakas. Trojos asilas

Kun. Robertas Skrinskas. Kristus Karalius: šventė lapkričio 22-ąją. Skirta abortų legalizavimo Lietuvoje 65-sioms metinėms

Dalius Stancikas. Melo muziejus (ištrauka iš knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“)

Andrius Švarplys. Daugumos argumentas ir jo panaudojimo kontekstai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.