Emigracija, imigracija, demografija

Vytautas Sinica. „Krikščioniška“ brolybė ir sentimentalizmas

Tiesos.lt siūlo   2021 m. liepos 5 d. 21:40

11     

    

Vytautas Sinica. „Krikščioniška“ brolybė ir sentimentalizmas

valstybingumas.com

Į Lietuvą pasipylus nevaldomai masinės nelegalios migracijos bangai, aktualumą vėl įgyja 2018 metais Lietuvoje išleista Edo Westo knyga apie migracijos ir integracijos politiką „Įvairovės iliuzija“. Skelbiame šios knygos lietuviškojo leidimo įvadinio straipsnio dalį, kurioje analizuojamas migracijos, krikščionybės ir atjautos santykis. Tuo kartu atsakoma į šiomis dienomis viešumoje pasirodžiusius emocingus moralizavimus, mėginančius supriešinti valstybių sienų apsaugą ir krikščionišką artimo meilės principą. Nors rašytas prieš 3 metus, tekstas atsako į būtent šiandien Lietuvos piliečiams kylančius klausimus nelegalų krizės akivaizdoje. Knygą galite įsigyti daugumoje šalies knygynų tinklų

Siekiant, kad piliečiai nevargintų savęs politiniu mąstymu apie tautų kraustymosi ir dirbtinio įvairovės kūrimo pasekmes, net seniai atsižegnoję nuo bet kokio Europos krikščioniškumo pripažinimo įvairovės ir atviros visuomenės šalininkai staiga atsigręžia į katalikybę kaip argumentą už atvirumą migrantams. Krikščionims profaniškai aiškinama apie krikščioniškas pareigas rūpintis visais žmonėmis – savo broliais.

Politiškai neatsakingus poelgius visur mėginama pateisinti paviršutiniškai sukarikatūrintais krikščioniškos etikos reikalavimais. Emociniu užtaisu ir krikščioniškos atjautos raginimais siekta formuoti migrantų pasidalinimui tarp ES šalių palankią visuomenės nuomonę, tuo mažinant numatomą nepasitenkinimą jau suplanuotu migrantų įvežimu. Ilgai ir nesėkmingai agitavę už pigios darbo jėgos įvežimą, pramonininkai užuodė jiems palankius Briuselio vėjus ir įsidrąsino kalbėti apie dešimčių tūkstančių migrantų atsivežimą ir džiaugėsi, kad „Lietuva pagaliau bus normali – skirtingų rasių ir religijų“.

Prie to esmingai prisidėjo pačios Bažnyčios hierarchai, ėmęsi politikuoti klausimais, kuriais Bažnyčios socialinis mokymas neteikia vieno teisingo atsakymo. Pats būdamas migrantų į Argentiną anūkas, popiežius Pranciškus jau pontifikato pradžioje pradėjo rodyti aiškų rūpestį daugiau migrantų, o ne jų kilmės šalių likimu. Iškalbingu vizitu į migrantų užplūstą Italijos Lampedūzos salą, 2015-ųjų rugsėjį jis pakvietė visas Europos parapijas priimti po pabėgėlių šeimą. Kvietimas iš tiesų krikščioniškas, tačiau daug kur buvo sąmoningai išnaudotas politinėms manipuliacijoms. 

Pirma, ne kiekvienas atvykstantis į Europą yra pabėgėlis. Pabėgėlis turi apsistoti pirmoje pasiektoje saugioje valstybėje, kuri jį priima, ir nustoja būti pabėgėliu, kai jo kilmės šalyje išnyksta reali grėsmė jo gyvybei. Visa tai buvo tarytum pamiršta stebint dabartinį migrantų antplūdį. Dauguma žmonių į Europą atvyksta ne iš karo krečiamų šalių, o ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų. JTO duomenimis, 2018 liepą didžioji dalis imigrantų į Italiją atvyko iš Afrikos šalių , kuriose nevyksta karas ar persekiojimai. Daugiausia, 19 proc. sudaro atvykėliai iš Tuniso, 16 proc. iš Eritrėjos, tuo tarpu iš karo krečiamos Sirijos – tik 0,8 proc. Net 77 proc. visų atvykėlių yra vyrai, namuose palikę savo šeimas, kurias tikisi atsigabenti į Europą, naudodamiesi šeimos susijungimo teise.

Visi keliauja dažniausiai į Vokietiją, Jungtinę Karalystę arba Švediją, nenorėdami registruotis ir apsigyventi pakeliui esančiose saugiose šalyse ir taip prarasdami teisę į pabėgėlių statusą. Internetas pilnas vaizdo įrašų, su migrantų reikalavimais „vežti juos į Vokietiją“. Migrantai patys sako, kad tikisi likti gyventi ES šalyse, o šios tą priima kaip normą ir planuoja integracijos būdus, nors pabėgėliai, pagal apibrėžimą, apgyvendami tik laikinai ir nėra integruojami į visuomenę. 

Dauguma atvykėlių į Europą yra ne pabėgėliai, o ekonominiai migrantai. Tik mažumai jų gali būti taikomas pagrįstas popiežiaus kvietimas glausti ir rūpintis. Ekonominiams migrantams tai negali būti taikoma pirmiausiai vadovaujantis teisingumo argumentu. Dievas yra, o žmogus turėtų būti ne tik gailestingas, bet ir teisingas. Ekonominiai migrantai, ypač ieškantys ne darbo, o socialinės rūpybos, į ES galėjo ir gali patekti tam numatyta tvarka, tačiau vengia tą daryti. Jiems pagalbos kenčiantiems principai apskritai netinka. 

Tiesa, visa tai neteko prasmės, nes popiežius vėliau ne kartą pareiškė, kad europiečiai turi pareigą padėti ne tik bėgantiems nuo karo ar persekiojimo, bet ir tiesiog ieškantiems geresnio gyvenimo. Taip savo autoritetu Bažnyčios vadovas ėmėsi propaguoti postmoderniajai kairei būdingą globalaus socialinio teisingumo doktriną, subtiliai iškreipiančią Bažnyčios mokymą. 

Kaip pastebi A. Degutis, atskirtųjų įtraukties ideologija tik iš pažiūros atitinka krikščioniškojo altruizmo priesakus. Iš tiesų jie fundamentaliai skiriasi. Pirma, krikščioniškasis altruizmas yra savanoriškas ir individualus – kiekvienas asmeniškai, savo (o ne kitų) gerovės sąskaita, priima sprendimą padėti kenčiančiam. Atvirumo ir įvairovės reikalavimas siekia tam pasitelkti valstybės prievartą, įsakant piliečiams svetingumą prieš jų pačių valią ir jų (bet ne pačių sprendimų priėmėjų) sąskaita (Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, p. 29). Tame nėra nieko krikščioniška. Antra, krikščionybė visada suvokė pirmenybę artimui ir laikė natūraliu bei teisingu pareigų vykdymą pirmiausiai Dievui, tada savo šeimai, savo tautai ir tik tada visai žmonijai. Jos mokyme iki įsileidžiant modernybės priemaišas nebuvo minties vienodai rūpintis savu ir svetimu. 

Visais amžiais Bažnyčia gręžėsi išminties į Angeliškuoju daktaru vadinamą Tomą Akvinietį, kurio filosofija pripažinta Magisteriumo dalimi. Imigracijos klausimais Akvinietis pateikia stebėtinai šiandienos aktualijas atitinkančius svarstymus. Jo teigimu, politinė valdžia visų pirma turi pareigą rūpintis bendruoju gėriu, kurio neatskiriama ir esminė dalis – piliečių sielų išganymas. Suvokiant, kad musulmonai sunitai turi moralinę pareigą siekti krikščionybę represuojančios šariato teisės įtvirtinimo (o tokią pareigą jie turi), politinė valdžia turi pareigą apsaugoti valstybę nuo islamo įtakos. Gintis nuo agresyvios religijos išpažinėjų invazijos yra valstybių vadovų pareiga. Dar aiškiau migrantų klausimu Akvinietis kalba „Teologijos sumoje“ svarstydamas Izraelio sienų politikos pavyzdį. Izraelis migrantus iš skirtingų šalių priėmė, ribojo ar net visai neįsileido priklausomai nuo to, kokia artima žydams buvo tos šalies kultūra ir kokia lengva būtų jų integracija. Tas pats principas taikytas ir pilietybės suteikimui, kuris buvo galimas tik trečioje imigrantų kartoje. Akvinietis sutinka, kad visiška integracija turi eiti pirmiau pilietybės suteikimo, o kiekviena šalis turi teisę laisvai rinktis, kokių tautų žmones priimti. 

Galiausiai, kai manipuliuojama bibliniu gerojo samariečio pavyzdžiu, negalima pamiršti, kad sužeisto žmogaus iš pakelės jis nepasiėmė namo, o į užeigą, kur sumokėjo už jo slaugymą. Pareigos užleisti savo namus svetimiems, o ypač priešiškiems žmonėms, krikščionybėje nėra.

Tačiau nepaisant dvasininkų politikavimo, ES šalys turi objektyvią pareigą išlikti teisingos tiek prieš savo piliečius, tiek prieš tikruosius pabėgėlius. Masinis visų norinčiųjų priėmimas neišvengiamai kenkia ES šalių piliečiams, tokio jų skaičiaus neišlaiko net Vokietijos ekonominė sistema. Iš pradžių paskelbusi, kad netaikys pabėgėlių grąžinimą numatančios Dublino konvencijos (taigi pakvietusi atvykti ir pasilikti), Vokietija vėliau perėjo prie kvotų reikalavimo, o galiausiai turėjo stabdyti patį imigrantų srautą. Graži katalikiška, bet kartu ir kosmopolitinė svajonė, kad „vietos ir duonos užteks visiems“, apmaudžiai pralaimėjo politinei tikrovei.

Tačiau teisingumo požiūriu ne mažiau ydingas kitas aspektas – ekonominiai migrantai graso tikriesiems pabėgėliams, atimdami iš jų galimybes ir formuodami priešišką europiečių požiūrį. Patys sirai piktinasi, kad nukenčia dėl to, jog jais apsimeta net juodaodžiai, tad akivaizdžiai kitų kraštų atvykėliai. Apsimesdamos, kad gali rūpintis visų pasaulio šalių laimės ieškotojais, Europos šalys galiausiai nesugeba pasirūpinti net savo piliečiais, už kurių gerovę yra pirmiausiai ir tiesiogiai atsakingos.

Trečia, nors tikrieji pabėgėliai bėga nuo ISIS, būtent šios grupuotės nariai buvo labai lengvai infiltruojami į migrantų mases ir neabejotinai kirto ES sienas. Tą skelbė ir pati ISIS, ir ES šalių tarnybos, sulaikiusios ne vieną, tačiau praleidusios nežinomą skaičių ISIS kovotojų, kurių ir keleto užtenka milžiniškai žalai Europoje sukelti. Pirmenybė saugumui akivaizdi. Popiežiui kritikuojant D. Trumpą, kad krikščionys stato tiltus, o ne sienas, todėl JAV prezidentas negalįs būti krikščioniu, tikintieji netruko prisiminti, kad milžiniškos paties Vatikano sienos buvo pastatytos tuomečio popiežiaus būtent gynybai nuo musulmonų antplūdžio Romoje IX amžiuje. Atvirumas Kitam savo gyvybės kaina yra J. Derrida, bet ne Bažnyčios reikalavimas. 

Galiausiai tik pačios Italijos pavyzdys 2018 metais leido galutinai įsitikinti tuo, kas buvo akivaizdu jau seniai stebint migrantų laivus apgręžiančios Australijos pavyzdį: griežtinant nelegalų patekimą į Europą mažėja migrantų žūčių Viduržemio jūroje. 2014 metais Italijos socialistų vyriausybė itin liberalizavo patekimo į šalį procedūras ir faktiškai priėmė visus į šalį fiziškai patenkančius asmenis. 2017 metų vasarą dėl visuomenės nepasitenkinimo ir neigiamų socialinių pasekmių artėjant parlamento rinkimams priimti reikšmingi migracijos politikos sugriežtinimai, praminti Minnito-Orlando dekretu. Taip pat tuo metu pasirašyta visa eilė dvišalių susitarimų su Libijos merais ir vietiniais lyderiais, siekiant užtikrinti migrantų pasilikimą Libijos teritorijoje. Kairieji aktyvistai aršiai kritikavo šiuos susitarimus kaip pražūtingus migrantams ir nesuderinamus su globaliu socialiniu teisingumu. Tačiau praėjus metams tendencija akivaizdi – griežtėjant imigrantų priėmimą reguliuojantiems įstatymams, mažėja ir migracijos aukų skaičius, o migracijos politikai liberalėjant – aukų skaičius auga. Migrantų atbaidymas nuo leidimosi į pavojingą kelione jūra pasirodė veiksmingiausia priemonė mažinant aukų skaičių. Tai svarbu, ypač turint omenyje popiežiaus Pranciškaus išsakytas mintis, jog Viduramžių jūra tampa „dideliu migrantų kapinynu“. 

Visi šie ir daug kitų aspektų liudija paprastą dalyką – Bažnyčia neturėtų kalbėti apie dalykus, kuriais neturi kompetencijos ir apreikšto ar apreiškimu grįsto mokymo. Juo labiau, kad Bažnyčios pozicija nėra vienalytė. Transliuojant vien dviprasmiškus popiežiaus pasisakymus, aktyviai prisidedama prie masinio katalikų klaidinimo. Sirijos melkitų patriarchas Grigalius III pareiškė, kad Sirijos krikščionims „reikalinga pagalba nutraukiant karą, o ne pabėgėlių statusas“. Jo teigimu, pati emigracija tapo krikščionybės Sirijoje išnykimo grėsme. Patys popiežiai teisei ir pareigai gyventi savo šalyje taip pat visada teikė pirmenybę prieš teisę emigruoti. Jonas Paulius II aiškiai teigė, jog „pirminė žmogaus teisė yra galėti gyventi savo šalyje ir ją įgyvendinti galima tik kontroliuojant emigruoti skatinančius veiksnius“ . Jam nuosekliai antrino ir Benediktas XVI. Tas pats požiūris išsakytas ir Katalikų Bažnyčios Katekizme. 

Afrikos vyskupai, ko gero, aiškiausiai kviečia Afrikos jaunimą „nepasiduoti nesamo darbo ir gerovės Europoje ir Amerikoje iliuzijoms“ ir „panaudoti savo talentus kuriant teisingesnę, taikią ir stabilią Afriką“. „Jūs esate Afrikos lobis. Bažnyčia jumis pasitiki, jūs reikalingi savo kontinentui“ – kviečia Kongo vyskupas Nicolas Djomo . Tokio paskatinimo kurti savo valstybių gyvenimą, o ne vaikytis asmeninę gerovę Europoje, kol kas trūko iš Šv. Petro įpėdinio. 

Tačiau kol kas šimtai tūkstančių žmonių, daugiausia musulmonų, toliau maitina žmonių prekeivių verslą, keliaudami į Europą ieškoti pažadėtos gerovės. Čia neįmanoma neįžvelgti dar vieno aspekto – islamizacijos. Ne tik politinė valdžia, tačiau ir Bažnyčia negali būti abejinga vis realesnio Europos virsmo musulmonišku žemynu perspektyvai. Bažnyčios pareiga rūpintis ne tik Europos, bet ir visos žmonijos evangelizacija, šiandien yra gerokai apleista. Visiška kapituliacija šioje misijoje yra nusiteikimas užkeisti krikščionybės lopšį, Europą, krikščionybei priešiškos religijos atstovams niekur net nekeliant religijų susidūrimo ir konkurencijos klausimo. Būtent tai šiandien daroma Pranciškaus, kuris ignoruodamas islamizacijos grėsmę, dar 2006 metais itin pabrėžtą jo pirmtako Benedikto XVI, verčiau koncentruojasi į ekumeninio dialogo su islamiškuoju pasauliu kūrimą ir iliuzijų apie vienybę tarp šių religijų atstovų kurstymą. 

Atskiri vyskupai atsisako tylėti Europos islamizacijos klausimu. „Reikia skirti skirtingus migrancijos atvejus [...] Šiandien Europoje vykstantis procesas turi aiškų tikslą atimti iš Europos jos krikščionišką ir nacionalinį tapatumą. Dauguma imigrantų yra musulmonai, tad vyksta aiški Europos islamizacija“, - teigia Astanos vyskupas A. Schneideris . Vidurio Europos šalys į tai atsako atmesdamos migrantų paskirstymo kvotas, ir planuodamos priimti tik krikščionis pabėgėlius, ką nepagrįstai atsisakė padaryti Lietuvos valdžia. Tai ne tik teisinga, žinant, kad krikščionys Sirijoje yra dėl savo tikėjimo masiškai persekiojama ir žudoma grupė. Tai – rūpestis savo kultūros išlikimu. Kaip pasakė lenkų arkivyskupas Henrykas Hoseris, „Europa vėl išgyvena tautų kraustymąsi, kaip viduramžių pradžioje. Jei gimstamumo tendencijos nesikeis, greičiausiai Europa taps musulmoniška, o krikščionys išliks mažomis bendruomenėmis, kaip yra islamo šalyse“.  Įspėdamas apie tą pačią kultūrų ir civilizacijų susimaišymo grėsmę, vienas iškiliausių pastarojo amžiaus italų kardinolų Giacomo Baffi ragino į Italiją priimti tik krikščionis migrantus. 

Tačiau popiežius, komentuodamas eilinį teroro išpuolį, „smerkia šį aklą smurtą, kuris sukelia tiek kančių, ir maldauja Dievo suteikti ramybę“. Visoje vienodų politinių pareiškimų košėje šis popiežiaus kaip Europos moralinio autoriteto pareiškimas yra iš esmės pakankamas, kad atspindėtų bendrą žemyno sąmonės paveikslą. Jame trūksta įvardijimo, jog tai nėra aklas smurtas. Jis turi vardą ir kilmę, konkrečius strateginius tikslus. Ši kilmė – islamo religija, įgyvendinama autentiškai, pagal salafitų suvokimą kopijuojant islamo pranašo mokymą ir politinės veiklos metodus. Šis tikslas – pasaulinis kalifatas ir baimė, pasėta šalyse, kurių kol kas neįmanoma užimti. Europai labai sunkiai sekasi tą pripažinti kaip objektyvų tikrovės faktą ir pradėti pagal jį formuoti išlikimo politikos gaires.

Dėl tokios savo laikysenos Bažnyčia rizikuoja prarasti ir jau praranda tikinčiųjų pasitikėjimą. Ryškiausiai tai matyti Italijoje, kur tikintieji kasdien susiduria su migracijos ir atviros visuomenės tikrove, konstrastuojančia popiežiaus ir vietos kunigų kalboms. Kunigams per Mišias aiškinant, kad neįsileisti migrantų reiškia netikėti Dievu, ne vienoje bažnyčioje protestuojantys žmonės tiesiog išeina iš pamaldų. Simboliški gestai atsispindi statistikoje – per kelis mėnesius nuo Italijos parlamento rinkimų tarp praktikuojančių katalikų palaikymas Matteo Salvini išaugo dvigubai – nuo 15,7 iki 31,8 procento [šiandien Salvini ir už jį dešinesnė Fratelli d’Italia partija kartu reitinguose renka arti 40 procentų rinkėjų palaikymą]. Ontologinis realizmas – tikėjimas patiriamos tikrovės realumu – ženkliai nusveria ganytojų paradoksaliai siūlomą tikrovės neigimą. 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Du puskvaišiai sektantai -        2021-07-6 15:19

Ahas ir Vaidas - neiškenčia nepakakoję savo kliedesių po kiekvienu aktualesniu straipsniu. Kuo judu ten svaiginatės? Abu kartu ar atskirai? Kada išsiblaivysite?

ah1       2021-07-6 11:08

islamizacija tai ir vaikų pedofilizacijos - imti mergaites, nesulaukusias mėnesinių, į žmonas,-  įteisinimas, pagal Koraną. Skaitykit Koraną paprasčiausiai. Europos islanizacija tai žydobankopalūkininkavimo ir pedofilizacijos įvedimaas ir uždraudimas priešintas, nes būtent tokios taisyklės įrašytos Korane, ir Koranas nebus niekada keičiamas.  Ir net neabejoju.
Visi Baltai ir baltieji vienykitės - Baltų gyvenimai svarbūs ir būtent BALTŲ yra mažuma.

XXR       2021-07-6 11:07

Puikus straipsnis. Štai kokia paradigma turėtų remtis ir visa Lietuvos politika. Apie tai reikėtų kalbėti ir NS akcijoje (dar tik planuojamoje), o ne apie kažkokį smulkų politinį interesą nuimti nevykusią ministrę. Gal ši krizė atvers daugumai Lietuvos piliečių akis ir pamatys ne tik nevykusią vyriausybę, bet ir vykdomos politikos absurdiškumą.

ah1       2021-07-6 10:54

Islamizacija gaublinio hibridinio karo dalis todėl Europos islamizacija eina ir nesustos net neabejoju,  kadangi baltieji vieninteliai galintys pasipriešinti žydų JAHVĖS planui tautas valdyti per bankopalūkininkavimo sistemą ir daryti tautas bankopalūkininkų vergais, kol nepriimtas Koraninis tikėjimas - Koranas draudžia palūkanas ir tokiu būdu atveria kelią žydams bankopalūkaninkauti ir valdyti kitas tautas pagal JAHVĖS sukurtą mechanizmą suguldytą TOROje/penkiaknygėje Biblijoje - palūkaninkavimo sistemą.
Dėl ko kyla karai žiūrėkite filmą “Knyga Jelajaus”,kai žmonės suprato kad karus sukelia tai kas Biblijoje surinko Biblijas ir sudegino.
... Pasižiūrėkit į ka krikščionys pavertę  Sūduvos šaltinėlius - šaltinėliai sunaikinti, šaltinių vanduo nebėga, primėtyta monetų taip užteršiant gėlą vandenį ir dar prikabinėta žydų atvaizdų...

Kas gali paneigti,kad       2021-07-6 10:24

kapitalo įtaka galima netgi renkant Popiežių?Ką galima priešpastatyti kapitalo įtakai?Krikščionišką tikėjimą, mąstymą.“Iš pradžių buvo Žodis”(Jn1,1).

Raimiui       2021-07-6 10:09

Nenusikalbėk! Lietuvos politinis tikslas – ne kad „Žalgiris“ laimėtų sporto varžybas, bet kad stiprinti valstybės nepriklausomybę ir piliečių dvasinę bei materialinę gerovę. O kaip musulmoniškos kultūros „pabėgėliai“ integruojasi juos priglaudusiose valstybėse, gerai žinome iš Vakarų Europos patirties.

Žodžio laisvė...       2021-07-6 9:53

Blogai,kai į politiką kišasi kunigija.Kunigija pati gyvena dirbančiojo žmogaus sąskaita.Daug darbo žmogus turi išlaikytinių,dažnai pats skursdamas.Europa ne guminė ir negali sutalpinti viso pasaulio klajoklių,juos pamaitinti sočiai,saldžiai pamigdyti,apsaugoti nuo lietaus ar sniego,šalčio.Tuomet patiems europiečiams tektų kažkur iškeliauti.Nevaidinkim gailestingus.Bendrapiliečiai yra skurstantys ir jų niekas neskuba sušelpti,ypač tie,kurie linkę įkišti savo rankas į valstybės biudžetą.
Bilotaitė sako,kad įsiveržėliams reikia nupirkti bilietą namo,įduoti 2000 eurų.O iš
kur ,poniute, tuos pinigus paimsi?Pasiskolinsi?Kas atidavinės skolą?Skurstantys lietuviai?Bilotaite,pasirūpink pirmiausiai skylėta tvora,o jau paskui aiškinkis
kur pasidėjo pinigai,kurie buvo skirti tvorai pilnai įrengti.

Autoriui       2021-07-6 9:19

Ačiū autoriui, kaip reta išmintingam žmogui.Pasirašau po kiekvienu Jūsų sakiniu.Beje,siūlau skaityti ” TIESOS KNYGĄ“_ ji visiems prieinama…....

Dėkoju Gerb. Autoriui       2021-07-6 6:48

už puikų straipsnį. Tik, manau, Pranciškus musulmonų invaziją į Europą remia ne iš savo sentimentalumo, bet prisidėdamas prie masonų siekio nuo pat prancūzų revoliucijos iškrikščioninti Europą, kaip rašo vysk. Atanazijus Šnaideris savo knygoje “Bažnyčios pavasaris, kuris neatėjo”. O Taylor R. Marshall savo knygoje apie masonų, modernistų, homoseksualų, komunistų infiltraciją Bažnyčioje teigia, kad dar 2006 m. konklavoje St. Galeno maafija, kuriai priklausė kriptomoderniški kardinolai, tarp jų ir masonai, stengėsi į popiežiaus sostą pasodinti Jorge Bergoglio; tiesa, tai jiems pavyko tik 2013 m., atsistatydinus popiežiui Benediktui XVI.

Kas yra kas       2021-07-5 23:51

Sentimentalizmas yra krikščioniškojo tikėjimo priešas.
Tačiau istorišku žvilgiu sentimentalizmas yra ir lietuvybės priešas.
Kaip ir bet kurios kitos brandžios tautos priešas.
P. S. Sienos pažeidėjai ir melagiai nėra jokie pabėgėliai,
kaip įvardija antivalstybinę propagandą skelbianti LRT ir kiti press-titutai.
P. P. S. Kiekvieno piliečio pareiga – ginti valstybės sienas, jos teritorinį vientisumą. Kaukimės!

Raimis       2021-07-5 23:17

LTOK prezidente D. Gudzinevičiūtė kalba apie rekordiškai mažą olimpinę rinktinę. Galimybe padidinti rinktine yra, -  talentai į Lietuvą per Baltarusijos sieną bėga, integruokim juos. Štai jums ir racionalus pasiūlymas.

Rekomenduojame

Pasaulinio atgarsio susilaukusi byla Suomijoje: krikščionys persekiojami dėl tikėjimo

Jurga Lago. Apie skiepus ir degančias eglutes

Žymusis dr. J. Peterson: privalomas vakcinavimas nuo COVID-19 yra totalitarinių valstybių imitavimas

Suomija gali stabdyti ES vertimą skiepytis

Vytautas Sinica. Pakalbėkim apie iš esmės nusikalstamus iš esmės nusikaltėlių siūlymus

Ramūnas Aušrotas. Nestereotipiniai lyčių vaidmenys – už ką siekiama kovoti?

Bandoma juodinti laisvės kovotoją

Viljama Sudikienė. Europos nacionalistai buria naują aljansą Varšuvoje

Vaidotas A. Vaičaitis. Konstitucinis Teismas ir „galimybių pasas“

Ar turėčiau paskiepyti savo vaiką naujomis vakcinomis nuo COVID-19?

Iš interneto platybių. Iškrito pirmasis sniegas!

Ir vėl pinigai atiminėjami iš Lietuvos regionų…

Tomas Baranauskas. Gal žinot gerą lietuvišką atitikmenį?

Fox News: Viktoras Orbanas – vakarietiškas konservatorius ar totalitarinis banditas?

Vytautas Sinica. Psichologija remiasi nužmoginta žmogaus samprata

Indijos Aukščiausiajam teismui pateiktas pirmasis pasaulyje ieškinys dėl nužudymo vakcina Bilui Geitsui ir Adarui Pūnavalai

Asta Višinskaitė – Katutė. Jeigu kas nors ims plūsti mane ar prigimtinės šeimos palaikytojus, tai nepateks į neapykantos supratimą

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Parazitinių idėjų pandemija

Povilas Žumbakis. Mama bears revoliucija

Nepaisant išteisinimo, K. Rittenhouse istorija įrodo, kad JAV tebėra žiniasklaidos valdoma valstybė

Pandemijos valdymas ir STI siūlomi žingsniai (II): gydymo rekomendacijos sergantiems

Dauguma JAV katalikų ir protestantų teigia: nebūtina tikėti Dievą, norint pasiekti dangų

Éric Zemmour: „Mes neleisime mūsų pakeisti svetimais žmonėmis“

Kardinolas R. Sarah: Europa gali išvengti savidestrukcijos vystydama Afriką

Prof. Arūnas Gumuliauskas. Lapkričio įvykių apžvalga

Linas Karpavičius. Skiepo vaidmuo yra „botago“ vaidmuo skaitmenizuojant mūsų visų gyvenimą

Sės ar nesės? Galingos teisėsaugos pajėgos kasasi po Remigijumi Šimašiumi

Pasaulio Ekonomikos forumas atšaukia visus viešus renginius dėl grasinimų susidoroti

Asta Višinskaitė-Katutė. Šiandien pasaulinė AIDS diena: kol dar galime apie tai kalbėtis, netylėkime

Vytautas Sinica. Iš anksto aiškus pinigų išmetimas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.