Demokratija ir valdymas, Europa

Vytautas Sinica. Kokią Europą rinksimės? Britų referendumo pamokos

Tiesos.lt siūlo   2016 m. birželio 26 d. 15:36

16     

    

Vytautas Sinica. Kokią Europą rinksimės? Britų referendumo pamokos

Pro Patria

Šiemet dar nebuvo svarbesnės žinios už britų pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Visoje ES ji sutikta su dideliu ir pagrįstu liūdesiu, nusivylimu ir pykčiu. Tačiau reaguoti reikėtų ne emocijomis, o išvadomis. Nemažai dalykų, kurie daug kam tapo akivaizdūs po britų pasitraukimo, būtų galėję padėti to išvengti, jei būtų suvokti ir įgyvendinti anksčiau.

Elitų ir masių atotrūkis

Ekonomiškai „Brexit“ yra vienareikšmiškai žalingas ir neigiamų pasekmių turėsiantis įvykis. Neigiamų pasekmių jis turės ir britų vidaus politikai bei šalies integralumui. Škotijoje jau inicijuojamas referendumas dėl atsiskyrimo ir škotai greičiausiai balsuos už savo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos vardan priklausomybės Europos Sąjungai. Politologai ir ES lyderiai prieš „Brexit“ kalbėjo daugiausiai ekonominiais argumentais. Tačiau prašovė, nes dauguma britų, ypač vyresniųjų, balsavo vedini visai ne ekonominėmis, o politinėmis paskatomis. Politika savo ruožtu yra iracionali ta prasme, jog nepasiduoda kaštų ir naudos analizei, o apima tokius sentimentus kaip tautinis išdidumas, prisirišimas prie gyvenimo būdo ar, britų atveju, prie išskirtinio statuso.

Lietuvoje išjuoktas ir neįvykęs, tačiau šimtų tūkstančių gyventojų paramą turėjęs „žemės referendumas“ rinkos kategorijomis mąstančiam jaunimui kėlė juoką dėl to, jog rėmėsi mąstymu, kuris kapitalą – dirbamos paskirties žemę – vadina „šventa, protėvių krauju permirkusia žeme“. Būtent tokį ryšį su istorine aplinka praradusiems žmonės nesuprantami sentimentai yra neatsiejama politinio mąstymo dalis ir būtent tokio „emocinio“ pobūdžio sentimentais žemei, istorijai, kalbai ar tautiniams simboliams visame pasaulyje yra pagrįsta piliečių ištikimybė savo valstybėms, kiek tos ištikimybės apskritai pavyksta sukurti. Nesiskaityti su jais yra kvailiausia įmanoma politiko laikysena. „Brexit“ atveju nesiskaityta ne tik su tuo, bet ir su daug racionalesniais teisės apsispręsti, mažesnio reguliavimo, standartizacijos ir biurokratizacijos noru. Darosi vis labiau tikėtina, kad būtent politikų nesiskaitymas su gyventojų nuotaikomis ir įsivaizdavimas, kad galima jas vertinti ir teisti, o ne priimti kaip faktą, rudenį į Baltuosius Rūmus atves Donaldą Trumpą.

Niekur neveda ir pačios demokratijos kritika. Ne vienas politikas ir apžvalgininkas Lietuvoje referendumo rezultatus pateikė kaip „masių demokratijos“ pavojingumo įrodymą. Jų aiškinimu, atiduoti lemtingus sprendimus į piliečių rankas yra neatsakingo populizmo ir atsakomybės vengimo požymis. Tariamai ydingos ir pavojingos „masių demokratijos“ priešinimas su mįslinga elito demokratija tiesiog glumina ir rodo pačios demokratijos prigimties nesuvokimą. Demokratija visada buvo ir yra daugumos valdžia, kad ir ką sakytų reto skandinavų konsensuso šalininkai. Ją įgyvendinant visi piliečiai yra lygūs nepriklausomai nuo išsilavinimo, o sprendimai priimami daugumos balsais. Tiesa, jog tai nestabili, rizikinga, kartais kvailiausius sprendimus leidžianti santvarka. Tačiau tokia yra demokratija. Kiekvienas bijantis referendumų svarbiais klausimais ir sakantis, kad tai šalies likimo atidavimas į tamsių masių rankas, turėtų sąžiningai lygiai tą patį pasakyti apie kiekvienus rinkimus.

Tuo tarpu po referendumo Britanijoje šį atotrūkį tarp politinių sprendimų priėmėjų ir tautų mąstymo pripažino tiek prof. Ramūnas Vilpišauskas Lietuvoje, tiek Viktoras Orbanas Vengrijoje. Pagrindinė ištransliuota jų tezė – elitams būtina išmokti kalbėtis su savo piliečiais. Kalbėjimas reikalauja išgirsti. Referendumo rezultatas buvo neabejotinas signalas, kad nepatenkintų ES raida – racionaliai ar ne – Britų salose yra dauguma. Kad šis scenarijus nesikartotų, raidos scenarijus turėtų būti keičiamas. Kur link – tą turėtų pasakyti patys piliečiai, o jų balsą suprasti, išgirsti ir politiškai aiškiai suformuluoti – šalių Vyriausybės.

Būtų baisi klaida apsimesti, kad kitose ES šalyse visi patenkinti vykstančia integracija. Priešingai, dar gegužę skelbta, kad 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų referendumo dėl narystės ES. Iš jų atitinkamai 41 ir 48 proc. balsuotų už savo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Net ES lyderiaujančioje Vokietijoje už išstojimą balsuotų 34 proc. žmonių, o euro atsisakyti ir nebeįsileisti nelegalų kviečianti „Alternatyva Vokietijai“ turi 13–15 proc. gyventojų palaikymą (prieš metus siekė 3–4 proc.). Neramina ir palaikymo ES rodikliai: Prancūzijoje ES palankiai vertina 38 proc., Vokietijoje – 50 proc., Ispanijoje – 47 proc. respondentų. Visur šis skaičius tendencingai krinta. ES yra virtusi parako statine. Visoje Vakarų Europoje išaugęs skaičius tiek palaikančių referendumo dėl narystės idėją, tiek ir neigiamai vertinančių pačią Sąjungą.

Tikrieji Europos draugai ir priešai

Gal ką nustebins, bet didžiausias ES palaikymas ir mažiausias noras atsiskirti yra Vengrijoje ir Lenkijoje. Nuolatos euroskeptiškomis vadinamos šalys, milžinišku palaikymu išsirinkusios Europos priešais apšauktus lyderius, nori būti Europoje. Priešingai negu Vakarų Europos politikai, kviečiantys griauti ES (M. Le Pen, N. Farage, G. Wildersas, N. Hoferis ir kiti), Višegrado šalių euroskeptikai garsiai svarsto, kaip Europos vienybę išsaugoti. Kuo labiau rūpi Europa, tuo garsiau svarstomas jos likimas.

Politikos moksluose skiriami radikalūs ir nuosaikūs euroskeptikai. Pirmieji nori ES griūties, antrieji – jos reformų. Šia prasme antieuropietiškumu kaltinamas Viktoras Orbanas pasirodė kuo tikriausias proeuropietis. Jungtinė Karalystė ES sudėtyje buvo labiausiai reikalinga būtent ES reformų šalininkų stovyklai, nes buvo vienas stipriausių balsų už sugrįžimą prie mažiau biurokratizuotos ir mažiau integruotos, iš esmės ekonominės laisvos prekybos erdvės. „Brexit“ iš likusių ES narių atima šį stiprų balsą. Tą suprasdamas V. Orbanas agitavo britus pasilikti. Tačiau žvelgiant plačiau, labai sunku pasakyti, ar pačiam Europos išlikimui (kuris, tikiu, įmanomas tik minėtų reformų keliu) britų pasitraukimas buvo vien žalingas.

Europos saugumui ir klestėjimui vienareikšmiškai reikalingas ES išsaugojimas. Tuo tarpu akivaizdu, kad bent politikų tarpe „Brexit“ variklis buvo ES griūties šalininkai su „Nepriklausomybės partija“. Jos pirmininkas N. Farage`as aiškiai sako, kad trokšta ES „išnykimo“. Vis dėlto labai abejotina, ar britai balsavo vedini ES griūties sentimentų, o ES administracinis elitas turėjo užtektinai supratingumo ir geros valios imtis būtinų, šalių suverenumą užtikrinančių reformų „Brexit“ nesėkmės atveju.

Spekuliacijos visada rizikingas užsiėmimas, bet iš retorikos, kuri buvo matoma prieš referendumą, visiškai realu, jog britams likus ES, būtų buvę paskelbta, kad „europinė demokratija“ laimėjo prieš atsilikusios visuomenės „masių demokratiją“ ir net visada atsargiai žiūrinčioje Britanijoje pademonstruota aiški parama vykdomam Europos integracijos projektui. Tai, žinoma, būtų baisus melas, nes tokios paramos nėra. Britanijoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, jau daugiau ir vis daugėja nepatenkintų vykstančia federalizacija žmonių, kurie ne visi palaikė atsiskyrimą – dalis vis tiek balsavo už pasilikimą Sąjungoje, tikėdamiesi sulaukti būtinų reformų.

Tad „Brexit“ vertinimas turėtų priklausyti nuo to, ar tikime viršnacionalinių ES institucijų ir lyderiaujančių šalių gebėjimu ir atvirumu priimti europiečių nepasitenkinimą tolesne integracija kaip faktą ir pradėti su tuo skaitytis. Elgesys su Vyšegrado šalimis, teisėtai ginančiomis savo interesus ir netgi nuosekliau už A. Merkel vykdančiomis Šengeno susitarimą, aiškiai liudija tokios valios nebuvimą. Jei tokios valios pokyčiams ES iš tiesų nebuvo, ją sukurti galėjo tik gilus sukrėtimas. Toks, kaip britų pasitraukimas iš Sąjungos.

Kad tai buvo sukrėtimas, liudija pačių politikų pasisakymai. Europos Komisijos pirmininkas ir finansų komisaras iki pat balsavimo save ir kitus viešai ramino, jog britai liks ES, o apie permainas Sąjungoje neužsiminė. Padėtis apsivertė ir kitą dieną po referendumo jau girdime apie būtinybę „girdėti ne tik politikus, bet ir piliečius“.

Kaltinamųjų suolas

Juokinga dėl referendumo rezultatų kaltinti D. Cameroną. Taip, referendumui įvykti leista dėl jo niekingo valdžios siekimo. Tačiau britų pasirinkimą lėmė ne jis (turėtume priešingą rezultatą) ir net ne už išstojimą agitavęs N. Farage`as. Daugiausiai jį lėmė pačios ES lyderių, visų pirma, A. Merkel elgesys. Mažiausiai nuo 2014 metų ES viršūnės turėjo galimybę elgtis taip, kad narystė būtų patraukli, o ne atstumianti. Jei naująsias nares Vidurio Europoje išsaugoti užtenka nuolatinės finansinės paramos, tai ES biudžeto donorėmis esančios Vakarų šalys žiūri į ES ne kaip į ekonominį, o kaip į politinį projektą, kas jis iš tiesų ir yra jau nuo 1992 metų. Būtent todėl agitacijoje nepakankamai veikė ekonominiai argumentai ir buvo lemtingai svarbūs ES sprendimai sprendžiant migrantų krizę. Šie sprendimai buvo akivaizdžiai pražūtingi – valstybei, kuri ir taip piktinosi nevaldoma migracija iš ES šalių, kone prieš pat referendumą iš Briuselio pasiųsta žinia, jog migrantų iš islamiškų šalių nepriimančios ES narės turės mokėti milžiniškas baudas. Žinant britų visuomenės nepasitenkinimą masine imigracija, migrantų veltėdžiavimu ir prarandama šalies tapatybe (plačiau knygoje Ed West, „The Diversity Illusion“, 2015), nėra geresnio būdo paskatinti balsuoti už pasitraukimą.

Taip pat atsižvelgiant į britų, ypač vyresniosios kartos, nacionalinę savimonę, akivaizdžiai klaidinga buvo ir gąsdinimo „Brexit“ padariniais taktika. Kai ES lyderiai ir net B. Obama toli gražu ne pagarbiai, o įspėjimais mokė britus kaip teisingai balsuoti, galima pagrįstai klausti, ar ne tai ir sutelkė reikiamą persvarą išėjimo kampanijai. Ypač B. Obamos grasinimai dėl laukiančios niūrios savarankiškos Jungtinės Karalystės ateities itin neskaniai priminė 1990-ųjų Michailo Gorbačiovo „perspėjimus“ Lietuvai.

Šie svarstymai yra ne vien tikrųjų kaltininkų paieškos. Netrukus prasidėsiantis derybų dėl išstojimo etapas gali paskatinti tolesnę griūtį arba padėti išgelbėti Sąjungą. ES likusios tautos turi pajusti, kad ES krypsta reformų keliu, taip pat jog britams nebus keršijama, priešingai, siekiama sukurti kuo optimalesnį ir abipusius (ES ir JK) interesus atitinkantį sugyvenimo modelį. Artėjantys rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse kuria palankią dirvą ES griovėjams augti. Radikalaus euroskepticizmo augimui sutrukdyti gali tik nuosaikiu euroskepticizmu grįstos reformos. Reikia tikėtis, kad ES lyderiai reaguos adekvačiau nei Lietuvos europarlamentaras P. Auštrevičius, paskelbęs, kad problemą reikia spręsti greičiau kuriant Europos federaciją. Būtent tokios reakcijos baimė šio teksto autorių vertė visą agitacijos laikotarpį nepritarti „Brexit“ kampanijai. Jei į britų pasitraukimą bus reaguojama federalistų vaistais – stipriau suveržtais varžtais, Europos griūtis neišvengiama. Kuo greičiau bus palaidota federalistų distopija, tuo mažiau bus Europos vienybės griuvėsių.

Šį savaitgalį 6 ES įsteigusios šalys renkasi į susitikimą, kuriame spręs principinį reakcijos į „Brexit“ klausimą – gilinti integraciją ar grąžinti šalims dalį suverenumo. ES išsaugojimo požiūriu šis susitikimas pateiks ir atsakymą, ar „Brexit“ buvo naudingas Europai. Jei bus nuspręsta grąžinti šalims didesnį suverenumą, taigi ir saugoti Europą, „Brexit“ paradoksaliai ir skausmingai išėjo į naudą.

Kurią Europą rinksimės?

Dauguma žmonių Europoje supranta, kad Europos vienybės idealas yra teisingas ir saugotinas. Dėl jo verta stengtis. Klausimas: kaip ta vienybė įsivaizduojama? Kaip teigė garsus britų filosofas Rogeris Scrutonas, „daug žmonių palaikė „Brexit“ kaip tik todėl, kad yra europiečiai ir mato, jog esama ES nestiprina, o griauna Europą, su kuria jie tapatinasi“. Taigi pasitraukimas ir daliai britų buvo pastanga paskatinti reformas, kurios leistų išlikti Sąjungai, nors jau be jų pačių.

Lietuvos pareiga yra lygiaverčiai su kitomis ES šalimis rūpintis Europos Sąjungos ateitimi ir aktyviai dalyvauti priimant sprendimus, kurie atitiktų Lietuvos interesus, grąžintų europiečių tikėjimą ES projektu ir tuo pačiu padėtų išsaugoti pačią Sąjungą. Tai svarbu, nes jau kuris laikas Europos lyderiai kreipia ES projektą ydinga linkme keldami vis didesnį visų šalių narių, o ypač jos senbuvių piliečių nepasitenkinimą. Ši kryptis Europai jau kainavo britų pasitraukimą. Tad mūsų visų pareiga yra gelbėti Europą nuo destrukcijos būtinai grąžinant ją link ekonominės sąjungos (kokios ir troško britai), pageidautina, grįstos krikščioniška civilizacija, o ne „vienovės įvairovėje“ kūrimo ideologija. Europos Sąjungos lyderiams griaunant Europos vienybę ir savo tikrovę neigiančiais veiksmais brandinant vis naujus atsiskyrimo referendumus, sugebėjimas pačios ES viduje konstruktyviai formuluoti ir apginti tautų suverenumą ir valstybių narių saugumą užtikrinančias reformas bus vienintelis vaistas nuo tolesnės ES griūties.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikasas       2016-07-1 20:11

Kad ir ką bekalbėtų ar beragintų Angliją ES didžiausių šalių lyderiai.verta suvokti , kad “Brexit” kol kas yra JK vidaus reikalas. Ir tik tada, kai Anglijos valdžia kreipsis į EP dėl 50 straipsnio taikymo pagal patariamojo referendumo rezultatus, JK išstojimas taps visos Europos sąjungos reikalu. Jau dabar matosi, kad britų abiejų pagrindinių partijų lyderiai ir jų aplinkos nori laimėti bent šiek teik laiko, kad nurimtų aistros. Jei jie galvoja, kad ES galingieji nenorės pasinaudoti tuo, kad britai “Brexit’u” šovė sau į koją ekonominėse lenktynėse, tai to, griečiausiai, nebus. Kodėl jie turėtų lūkuriuoti šlubčiojančios Anglijos. Kai buvo kartu, tai buvo, o kai nebėr - konkurencija tik aštrėja. Beje, Anglijos nenaudai. Štai kaip galima politikams prisižaisti neatsakingiai elgiantis. Referendumo aktyvistai dar visos karčios taurės neišgėrė. Gaus dar jie į kaulus ne kartą. Ir kaip nebūtų keista ir ši referendumą laimėjusių, ir iš pralaimėjusių pusės. Jei Lietuva bus dėmesinga ir manevringa, tai gali tokioje sumaištyje netgi laimėti šį bei tą. Jei ateityje lietuviai imigrantai ir bus spaudžiami, tai tikrai ne tir kurie dirba, o ne iš socialinių pašalpų gyvena.. Tokių niekas išskėstomis rankom nelaukia. Matysim…

 

Pikasas       2016-06-30 9:31

Mūsų artimųjų tautiečių prisibarstę įvairiose turtingesnėse šalyse. Gaunamų uždarbių skirtumai, palyginus su Lietuva, jau maždaug dvigubai sumažėję, bet jie vis dar dideli. Tačiau ne viską galima matuoti tik prekių kainomis. Paslaugų, mokesčių už būstą kainos nurėžia nemažą, didesnę negu Lietuvoje atlyginimų dalį. Kai Jungtinėje Karalystėje gyvenamų patalpų kainos pakilo net 2-3 kartus, tai ta gyventojų tankio sangrūda pradėjo gerokai varginti. Dažnai kuklios anglų kalbos žinios apriboja net labai galių, mokslus baigusių lietuvaičių galimybes siekti greitos karjeros. Galima būtų išvardinti eilę Gimtojo krašto privalumų lietuviams ir tikrai ne viską turi nulemti didesnis uždarbis. Tačiau daug problemų Lietuvoje sukelia ES pasienio su Rytų imperiją pojūtis. Įvairiomis prasmėmis. Ir dėl nuolatinių “Kremliaus vanagų” pagrasinimų ir dėl įvairios tiesioginės įtakos vykdant “minkštąsias” įtakas į Lietuvos gyventojų sąmoningumą. Kai kurie politiniai dariniai sugeba puikiai prislėpti savo šaknis ir pajamų šaltinius ir tai atsispindi vis naujuose politikų rinkimuose. Stagnacija šioje srityje tampa vis labiau panaši į recesiją. Nemanykime, kad didelė dalis emigrantų to nesuvokia. Būtent ta nuovoka, tikriausiai, nulėmė Lietuvos antros pilietybės atėmimą netgi atbuline data bei trukdžiai naudotis komunikacijos galimybėmis sprendžiant Lietuvos ateitį. Kairioji valdžios dauguma nei raudono , nei žalio kilimo emigrantams nepaties. Nežiūrint įvairių gražių pakalbėjimų, ji bijo emigravusių raiškos. Valdydami ar įtakodami žiniasklaidą kairieji dažnai sugeba išsaugoti savo stagnacinį statusą persipynusį su išsikerojusia korupcija. “Kelionė per dykumą” tęsiasi… Ji tikrai nėra beviltiška.

Pikasas       2016-06-29 8:33

Anglijoje aptariame gyventojai vadinasi imigrantai. Emigravusiųjų iš Lietuvos dėl ekonominių ir socialinių priežasčių ateitis bus įvairi. Susitraukiant verslui ir dėl to netekusiems darbo teks ieškoti kelių į tas šalis, kurios panašų verslą pratęs. Europos Sąjungos lyderiai puikiai supranta, kad referendumu britai šovė sau į koją. Kai kurie netgi siūlo paskubinti kirsti per esamus verslo ir kitus ryšius. Kai pas vienus laisva darbo rinka traukiasi, tai pas kitus pučiasi.Aršiausi aiškina, kad žaizdos gydyti net nereikia. Atseit, tegul ji nukraujuoja. Kiti visokius vaistus siūlo, aiškindami, kad ir šlubčiodama Anglija yra protingų britų sala, tad žaizda užgis. Britai , save pasidrąsindami , aiškina, kad jie ir su viena koja gali kamuolį paspirti. Na, nežinau… kai net abejomis žaidžiant nepasisekė... “Brexit” ir tiek… Jungtinėje Karalystėje britų dauguma susipainiojo referendumo iniciatorių demagoginių pažadų jūroje. Dabar tuos blefus slepia net jų skleidėjai. Šalies gyventojai sužinojo, kad kai kurie jų politikai dėl politinių tikslų jau išmetė per langą  40-ies milijardų svarų. Ir tai dar nepaskutinė suma. ES lyderių tarpe kai kas jau rankas trina, kad skubiai išmetus britus, jų pačių biznis suklestės. Bet tai “dičkių” svajos. Išskyrus labiau balansuojančias A.Merkel kalbas. Pažvelkite kaip ES socialdemokratai užpuolė Vokietijos kanclerę... ir daug kas taps aiškiau. ES vis dar 28 valstybės ir net vienai iškritus iš komandos, ne visos privalo spardyti į gulinčią. Gali gautis net visiškai kitas variantas. Jei “dičkiai” ilgai vaidins labai įsižeidusius, tai “mažės” gali tuo pasinaudoti santykius su JK kiek įmanoma išsaugodami. Grįžtant prie imigrantų temos verta suprasti, kad emocijų iškrova prieš milijoną ten esančių lenkų ar pan. išsikvėps. Uždarbis krentant svarui į neaiškaus gylio prarają trenks per uždarbius, bet ne katastrofiškai. “Pavidoliai” Baltijos krante dėl to gali nusivilti… Kiti gali ieškoti būdų, kaip užpildyti JK verslo susitraukimą savo produkcija. Mums tiks Anglijos svarai ir sumažėjusia verte.

 

Letas Palmaitis Šarūnui       2016-06-29 1:32

Pasisakymas už ES dezintegraciją dabartinėmis sąlygomis reiškia maskolių politikos rėmimą.

paralax       2016-06-28 16:51

gal Velykos bus rudenį, kad Vytautą į LRT laidą pakvietė smile (LRT aktualijų studija 2016.06.27).

Šarūnas       2016-06-28 15:57

Man kyla toks įspūdis, kad lyg ir keičiasi Vilniaus Forumo nuostatos Europos sąjungos atžvilgiu: anksčiau VF pasisakė už nepriklausomų valstybių sąjungą, dabar - tik už ES dezintegraciją.
Jeigu pasisakoma už nepriklausomų valstybių sąjungą, tai tokiu atveju yra nereikalinga ir pati ES su savo Europos parlamentu.

ruta       2016-06-28 7:12

Dauguma Lietuvos politiku del Briuselio biurokratu palankumo / piniginiu ismoku , asmenines karjeros EP / padarys bet ka ,pritars bet kam !Tas pats , kad gretimo kaimo kaimynas reguliuotu JUSU biudzeta , seimos prioritetus , siekius , kultura, finansus , sprendimus .., nes kartas nuo karto imeta i KITO kaimyno saskaita pinigu , na dar ipareigojus imti kreditus is banku , taip kad neaisku ar yra nauda is to kaimyno ‘gerumo’ ..

Juozapas       2016-06-27 21:37

Po gerb. Leto komentaro neturiu ką ir pridėti.
Žodis żodin pritariu, nes tikrai tiksliai ir protingai išdêstyta.
Super!

Stebina       2016-06-27 19:03

kai kurių absoliučiai neraštingų ir nesiorientuojančių situacijoje žurnalistų “perliukai” kaip pvz., vienas “komsomolkės” žurnalistas rodė savo išmintį dėstydamas, kad “... priemonės kaip turėtų būti elgiamasi su JK žinomos nuo darželio iki armijos - bausti”  Tokių “išminčių” kaip šis rašeiva, ar užsiciklinęs federalizme ir lygiai tappat nesiorientuojantis erdvėje ir laike Auštrevičius nusikalbėjimai teršia aplinką ir gadina padoriems žmonėms sveikatą.
Autoriaus įžvalgos puikios. Ačiū.

Cha cha cha       2016-06-27 14:04

Tas pofik ES siūlo kurti “Nepriklausomų Šalių Sąjungą”, kurioje šalys bus priklausomos nuo tos sąjungos vadovybės. Beje, ta sąjunga jau seniai yra. Jai vadovauja Rusija ir priklauso Baltarusija, Kazachstanas, Moldova, Tadžikistanas ir kt.

Mąstymo inercija - baisi jėga       2016-06-27 12:04

griauna viską savo kely.
Štai Valatkos receptas -
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-valatka-ivartis-ranka-i-europos-ir-anglijos-vartus-be-galimybes-atsilosti.d?id=71655218

Pasielvartavęs dėl pasaulio trapumo “reikėtų savęs paklausti, ar suvokiame, koks trapus mūsų pasaulis? Ne tik dėl „Brexit” . Viskas, kur meti žvilgsnį, kybo ant kuo nors nepatenkintos ir nieko nesusigaudančios Mary ar Vingių Jono, įsitikinusių, kad, jei neduosi kyšio, tai tau chirurgai išpjaus ne tą apendicitą, plauko”, kaip tikras autoritaras ima rypauti, jog neturi instrumento užkirsti kelią... autoritarizmui…

Pofik ES       2016-06-27 10:10

Reikia prisidėti prie anglijos ir kurti nepriklausomų šalių sąjungą.

tas T.Vatnikienė       2016-06-27 10:02

tai tipiškas lietuviško pavyduolio egzempliorius, o Vytautas Sinica, kiek sekiau pasisakymus portaluose, vienintelis kvalifikuotas ir, svarbiausia,vertas pasitikėjimo, autorius.

Letas Palmaitis       2016-06-26 22:48

Lietuvai ši žinia iš Britanijos yra ne gera, bet labai bloga (pačioje Britanjoje, manau, veikia globalistinės jėgos, pakeičiančios prastą taktiką ir tiek).
Rinktis reikia išlikimą, kuris nėra vien tik Sinicos išvardijami sentimentai, bet pabėgimas nuo abiejų pavojų: “vakarietiško” ir maskoliško “orvelizmų”. Iš straipsnio matyti, kad Autorius nesupranta pamatinio pavojaus: nuasmeninimo ir nužmoginimo. Iš neasmenų (non-person) nebus ir jo pasigautos Tautos.
Orvelinį nuasmeninimą, nutautinimą ir nukultūrinimą matome tiek “Vakaruose”, tiek Rytuose, bet “paribiuose”, “pilkojoje zonopje”, “niekieno žemėje” arba tiesiog “kruvinose žemėse” šitai lenda į paviršių itin ryškiai. Deja, būtent “paribiuose” itin nenorima to ir matyti: pvz., kai priimamas įstatymas, palaidojantis privatumą, Tautos tribūnas, lyg niekur nieko, tebeporina apie jausmus žemei.
Jei Lietuvos administracijai bus aišku, kad ES byrės, koks tada turėtų būti protingųjų pirmasis žingsnis? - Atkurti asmens laisvę ir nacionalinę valiutą. T.y. panaikinti visus, pradedant nuo EP 2006/24/EC, įžūlius asmens kontrolės įstatymus, nesuderinamus su asmens laisve bei orumu, ir grįžti prie galimybės patiems reguliuoti savo ekonomiką. Juk tik į visišką tautos, valstybės bei asmens sunaikinimą gali vesti tiek savo ekonomikos atidavimas į svetimų bankų rankas, tiek tolesnis priklausymas nuo svetimų spectarnybų kontrolės (prisiminkime ne britų, bet graikų pamoką, kada jie išsikovojo teisę savo žemėje normaliai gyventi be sekimo lustų “pase”, reikalaujamų tiek įsidarbinant, tiek algoms ar pensijoms gauti), kuri nesuderinama ir su kariniu nepriklausomos valstybės saugumu (visų karių duomenys žinomi užsienio tarnyboms!)
Kas pasakys, kad ES - lygių narių su lygiomis teisėmis sąjunga, naudinga kiekvienam nariui, tas nenori suprasti akivaizdžių faktų visoje ES, ne vien Britanijoje. Apie tai, ne itin giliai, pašnekėjo ir Autorius. Bet: o kur alternatyva?
KAIP dabartinėmis sąlygomis rinktis tą išlikimą? Autorius paminėjo Vyšegradą, kuris neva visomis jėgomis siekia stiprios ES. Jei byra, tai Vyšegradas nieko nepakeis. Kas kita - alternatyvi sąjunga pagal bendrus interesus, potencialą, dydį ir likimą, naujoji praplėsta LDK praplėstoje [nebe dviejų tautų] respublikoje.
Suprantama, dabartinė Lietuvos administracija iki galo laikysis ES lovio ir pajudės ne anksčiau, jei tas lovys akivaizdžiai suskils. Iki tol joks Maidanas čia neįmanomas, nes bet kuriuo atveju administracija gins “teisėtą demokratiją” ir prašys “taikos palaikymo pajėgų” jai atkurti. Čia ne Ukraina, kurios Maidanui pritarė tarp savęs vargiai suderinamos nacionalistinės ir eurointegracinės jėgos. Ukraina juk dar nebuvo ES.
Kita vertus, jei nebus suspėta suformuoti savo “vyšegradinės” alternatyvos, tai ir “taikos palaikymo pajėgų” neatsiuntimas padėties neišgelbės: per vieną dieną atriedės mongoloidinių girtuoklių tankai ir galas Sinicos išvedžiojimams.
Belieka laikytis NATO, visais lygiais platinti nepakantumo išdavikiškai administracijai atmosferą ir ieškoti tvirtesnių neoficialių kontaktų su bendraminčiais šalyse, esančiose panašioje, kaip Lietruvą, padėtyje, neapeinant nei Vyšegrado, nei Suomijos, nei Ukrainos.

T. Vatnikienė       2016-06-26 21:02

Rinkitės gerb. V. Putino Europą, Синица.

Atsakymas       2016-06-26 19:45

“Rinksimės” tokią Europą, kokią pateiks Briuselio gyvūnžmogių politbiuras.


Rekomenduojame

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai

Liudvikas Jakimavičius. Visų atsiprašau, kad negaliu nieko pakeisti

Tomas Čyvas „Iš savo varpinės“: „Prasidėjo rinkiminė ruja“

Ramūnas Aušrotas. Atsitiktinumas? Abejoju

Audrius Bačiulis. Pamenat, kaip kaltinot ministrą Verygą dėl pirkimų?

Liudvikas Jakimavičius. „Reikia lietuviams išmokti mąstyti švediškai“

Tomas Baranauskas. Ar Tapinas padarys skandalą ant visos Lietuvos?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.