Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas, Intelektualų vaidmuo, Kultūros, kalbos, istorijos politika

Vytautas Sinica. Buitinės sąmonės triumfo kalnelis

Tiesos.lt siūlo   2017 m. gruodžio 8 d. 13:24

9     

    

Vytautas Sinica. Buitinės sąmonės triumfo kalnelis

propatria.lt

Gruodžio 4 d. Seime Virginijaus Savukyno organizuotoje konferencijoje kviesta atsakyti į klausimą, kokios tapatumo problemos šiandien kamuoja lietuvių tautą.

Prašyte prašosi provokatyvus atsakymas: apolitiškumas yra vienas esminių šiandieninės lietuvių tapatybės bruožų ir kartu viena didžiausių jos problemų. Lietuviai nemąsto politiškai, tai yra nemąsto valstybės ir tautos kategorijomis. Tą rodo mūsų amžinas pasyvumas, mūsų toks sovietiškas burbėjimas prie televizorių. Lietuviai yra itin nepatenkinti institucijų darbu, politine situacija, ekonominiais rodikliais, nepasitiki politiniais lyderiais.

BET! Neištrauksite jų į protestą, nesurinksite masinės peticijos, neįtikinsite net aktyviau balsuoti rinkimuose, nors ši apatija, reikia pripažinti, yra logiška nepasitikėjimo sąlygomis. Galiausiai apolitiškumą geriausiai liudija mūsų emigracijos mastai, nes emigracija yra tobulai apolitiškas asmeninių problemų sprendimo būdas – būdas spręsti išimtinai savo problemą ir nė kiek neprisiliesti prie bendrų, visai bendruomenei kylančių iššūkių, priešingai, dar ir jai pakenkti.

Kas dėl viso to kaltas? Įprasta ir jau nuvalkiota sakyti, kad kaltas sovietmetis. Didele dalimi taip, bet ne tik. Sovietmetį patyrė ir visos aplinkinės tautos, tačiau jose santykis su valstybe visiškai kitoks. Latvijoje ir ekonominiai rodikliai ir atskirties mastai per krizę buvo dar didesni, tačiau emigracija mažesnė. Lietuvių apatijos valstybės reikalui neįmanoma paaiškint vien sovietmečiu.

Daug daugiau prie to prisidėjo klaidos, nuolat kartotos po nepriklausomybės atkūrimo. Visų pirma, tai mokyklose vykdomas pilietinis ugdymas, nuo pat pradžių labai sąmoningai išsikėlęs tikslą nepolitizuoti jaunimo. Neduok Dieve, indoktrinuosime vaikus partijoms, geriau tegu visai nesidomi.

Itin paradoksalu tai, kad apolitiškumą skatina ir žiniasklaida, ir politikos mokslai. Žiniasklaidos turinys, iš pažiūros, ištisai politiškas, iš tiesų yra itin buitiškas – temos apie tai, kas ką pavogė, įdarbino, supainiojo, slėpė ir panašiai, t.y. temos apie viešųjų asmenų asmeninius gyvenimus ir pažeidimus, o ne apie jų priimamus (ar, dar blogiau, nepriimamus) visai valstybei svarbius sprendimus sudaro didesniąją dalį „politinio“ medijų turinio. Dar paradoksalesnis, nors kiek kitaip besireiškiantis, tas pats bruožas politikos ir tikriausiai kituose socialiniuose moksluose.

Žmonės, kurių tiesioginė pareiga turėtų būti rūpintis valstybės ir tautos aktualiausių problemų sprendimu ir priežasčių analize, universitete praeina konvejerį, kur išgirsta, kad moderni tautinė valstybė yra atsitiktinė ir dirbtina politinės organizacijos forma, kad tautos ir jų tradicijos yra dirbtinai sukonstruotos, iš esmės fikcijos, neturinčios savaiminės vertės.

Kur mažiau išsilavinęs žmogus „sveiku protu“ ir kasdiene patirtimi mato valstybę bei tautą ir, tegu desperatiškai ir nesėkmingai, ieško jų bendrojo gėrio vardiklių, išdidus politikos mokslininkas skelbia jų dekonstrukcijos evangeliją ir vietoje tautos mato tik individus ir skirtingas jų interesų grupes. Mąstant individais, o ne tautomis, pats nuosekliausias ir racionaliausias dalykas yra problemas spręsti apolitiškai – lietuviškųjų problemų atveju, būtent emigruojant.

Kvailai atskirta ir net supriešinta kultūra ir politika. Tai ne tik Gazmanovo koncertų ir Rusijos propagandistų šūkis, kad turėtume atskirti šituos dalykus. Prieš savaitę VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute docentė ir potenciali direktorė Nerija Putinaitė teigė, kad tebegyvename Lietuvos TSR, nes neįveikėme etninio tautiškumo.

Viešai aiškinta, kad kultūrinis ar etninis tautiškumas yra blogai, o vietoje jo (pabrėžiu – vietoje jo) reikalingas politinis. Tie aiškinimai nuolat kartojasi. Šiandien socialinių mokslų studentams bandoma įteigti, kad politinis mąstymas reikalauja atviros, t.y. neapsibrėžusios visuomenės be jokios apibrėžtos tapatybės, nors pasaulyje nerasite tokios valstybės – politiškumas visada išauga ant kultūrinės tapatybės.

Niekur ir niekada piliečiai neįsteigė valstybės, priešingai tauta steigia valstybę, o valstybė – piliečius. Šiandien tai bandoma apversti asimiliacines valstybes kaip Pranzūcija, Jungtinė Karalystė ar JAV vaizduojant kaip tariamai abejingas tautiškumui. Nesusimąstoma net paklausti, kodėl tokios valstybės niekada nepripažįsta tautinių mažumų, nesteigia jų mokyklų, neturi mažumų kalbų. Valstybingumą nuo seno turėjusios šalys tiesiog rinkosi asimiliaciją ten, kur iš imperijų išsilaisvinusios Vidurio Rytų Europos valstybės negalėjo to padaryti. Šis klaidinantis tikėjimas neapibrėžtu politiškumu be vieningos kultūrinės tapatybės yra tiksinti bomba mūsų ir taip nusususiam politiniam mąstymui.

Žmonės, kurių tiesioginė pareiga turėtų būti rūpintis valstybės ir tautos aktualiausių problemų sprendimu ir priežasčių analize, universitete praeina konvejerį, kur išgirsta, kad moderni tautinė valstybė yra atsitiktinė ir dirbtina politinės organizacijos forma, kad tautos ir jų tradicijos yra dirbtinai sukonstruotos, iš esmės fikcijos, neturinčios savaiminės vertės.

Kur mažiau išsilavinęs žmogus „sveiku protu“ ir kasdiene patirtimi mato valstybę bei tautą ir, tegu desperatiškai ir nesėkmingai, ieško jų bendrojo gėrio vardiklių, išdidus politikos mokslininkas skelbia jų dekonstrukcijos evangeliją ir vietoje tautos mato tik individus ir skirtingas jų interesų grupes. Mąstant individais, o ne tautomis, pats nuosekliausias ir racionaliausias dalykas yra problemas spręsti apolitiškai – lietuviškųjų problemų atveju, būtent emigruojant.

Kvailai atskirta ir net supriešinta kultūra ir politika. Tai ne tik Gazmanovo koncertų ir Rusijos propagandistų šūkis, kad turėtume atskirti šituos dalykus. Prieš savaitę VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute docentė ir potenciali direktorė Nerija Putinaitė teigė, kad tebegyvename Lietuvos TSR, nes neįveikėme etninio tautiškumo.

Viešai aiškinta, kad kultūrinis ar etninis tautiškumas yra blogai, o vietoje jo (pabrėžiu – vietoje jo) reikalingas politinis. Tie aiškinimai nuolat kartojasi. Šiandien socialinių mokslų studentams bandoma įteigti, kad politinis mąstymas reikalauja atviros, t.y. neapsibrėžusios visuomenės be jokios apibrėžtos tapatybės, nors pasaulyje nerasite tokios valstybės – politiškumas visada išauga ant kultūrinės tapatybės.

Niekur ir niekada piliečiai neįsteigė valstybės, priešingai tauta steigia valstybę, o valstybė – piliečius. Šiandien tai bandoma apversti asimiliacines valstybes kaip Pranzūcija, Jungtinė Karalystė ar JAV vaizduojant kaip tariamai abejingas tautiškumui. Nesusimąstoma net paklausti, kodėl tokios valstybės niekada nepripažįsta tautinių mažumų, nesteigia jų mokyklų, neturi mažumų kalbų. Valstybingumą nuo seno turėjusios šalys tiesiog rinkosi asimiliaciją ten, kur iš imperijų išsilaisvinusios Vidurio Rytų Europos valstybės negalėjo to padaryti. Šis klaidinantis tikėjimas neapibrėžtu politiškumu be vieningos kultūrinės tapatybės yra tiksinti bomba mūsų ir taip nusususiam politiniam mąstymui.

Tobula šio apolitiško mąstymo išraiška yra ginčas dėl Lukiškių aikštės. Suprantama, ne visi yra Vyčio šalininkai ir ne visi turi jais būti. Tačiau reikia nemenko cinizmo imantis viešų aiškinimų, jog vyksta ginčas dėl estetikos (neva skonio reikalas) arba ginčas dėl skirtingų istorijos akcentų (neva partizanai vs LDK). Iš tiesų Lukiškių aikšėje objektyvuojasi ginčas tarp politinio ir buitinio įamžinimo, politinės ir buitinės aikštės, politinės ir buitinės atminties.

Talpus prasmėms ir interpretacinių lentelių reikalaujantis įamžinimas siaurai visuomenės grupei reikalingas ne tik tam, kad tariamai tiktų visiems. Ne tik tam, kad vienodai tiktų ir galėtų likti stovėti pasiteikus valdžiai ar režimui, derėtų prie bet kurios naujos okupacijos. Talpus prasmėms paminklas reikalingas, kad galėtume toliau gyventi savo apolitiškus gyvenimus be valstybės kategorijos, o joks materialus kūnas mums tos valstybės prikišamai neprimintų.

Kalnelio autorius pabrėžė laisvę piknikauti, laisvę žaisti ir laisvę vedžioti šunis. Pabrėžė ne kartą, aiškiai supriešindamas tai su esą pasenusia klasikinio monumento skelbiama laisve. Tarsi visų šių laisvių nėra okupacijos sąlygomis. Neretai jų gali būti dar daugiau, jei tik paslaugiai teiksitės pamiršti uždraustą mintį apie savosios tautos valstybę. Tarsi tie patys partizanai kovojo už tokią buitinę pikniko ir šunelio, o ne politinę Lietuvos valstybės ir tautos laisvę. Visi suprantame, kad taip nėra ir dar net turime gyvųjų laisvės kovotojų, kurie gali tą paliudyti.

Neįmanoma pasakyti geriau, nei tą padarė Nida Vasiliauskaitė: „atkreiptinas dėmesys, kad ši [Labašausko idėjos šalininkų] socialinė inžinerija yra prieš nebuitinių erdvių buvimą ir už tikrovės dimensijos, kuri nėra kasdienė, rekreacijai skirta banalybė, namų tęsinys, eliminavimą – pervadinant tai „sovietiškumu“.

Iš tiesų šiandien politiškumas apšauktas sovietiškumu. Visur, kur buitinę erdvę norima papildyti politine dimensija, šaukiama apie sovietiškumą, tarytum to prieš Sovietų Sąjungą nedarė (politinių paminklų nestatė) visos Vakarų valstybės. Taigi kalnelis yra paminklas apolitiškumui. Apolitiškumui kaip mūsų visuomenės vienam kertinių ir vienam blogiausių bruožų. \\

Jis žada saldžią ramybę vedžioti šunį negalvojant apie tautą ir valstybę. Visiškai neatsitiktinai tą „talpų prasmėms“ įamžinimą laisvės kovotojai vadina įžeidimu ir žada užimti Lukiškių aikštę. Gal jie ir nemoka įvardinti, bet visas šis tikrovės apvertimas, išpolitinis ir subuitinimas jiems iki skausmo pažįstamas.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

MISTERIS>jUOZAPUI       2017-12-10 11:44

Gal nereikia čia tiek “užsimyžt” ant liumpeno.
juk liumpenas pagrinde ir kovėsi su Lietuvos priešais,o intelektualai lindėjo tyliai,laukdami dienos X,stebėdami kaip tiems liumpenams baigsis kova.
Vyruti,išmok gerbti visus žmones vienodai.
Jeigu apsižiūrėtum gerai,tai pastebėtum ,kad dar nieko meniško tamsta neišstenėjai .

Pikc       2017-12-9 17:29

“Turiu hipotezę, kad tam tikroms jėgoms buvome rakštis užpakalyje.” - Bingo!  Ir teebesame. Tik kuo toliau, tuo mažiau. O gaila…

Apolitas Runkelis - Patvorinis       2017-12-9 0:23

Taip, skaudu, bet yra kaip yra. Kaip a.a. Viktoras Cojus dainavo “mažai kas liko šviesia atmintim, su blaiviu protu bei tvirta ranka rikiuotėje”.
Bala žino ,kodėl dabar mes esam taip nustekenti, net palyginus su blogesnėje situacijoje buvusiais (Latvija). Turiu hipotezę, kad tam tikroms jėgoms buvome rakštis užpakalyje. Iš SSSR pirmi pabėgome, ir anksčiau nenoriai galingųjų globėjų  norų paisydavome. Skant, ir kerštas, ir profilaktika, škia.
Nesutikčiau su gerbiamu Vytautu, kad “Itin paradoksalu tai, kad apolitiškumą skatina ir žiniasklaida, ir politikos mokslai.” Tai anaiptol ,ne mūsų “elito” išradimas. Dar 19 amžiuje, jėgos sukaupusios savo rankose ekonominę galią suprato, kad norint šią galią išlaikyt ir padidint, būtina kontroliuot žiniasklaidą ir švietimą. Kaip grybai po lietaus ėmė dygt “filantropai”, Rokfeleriai, Karnegiai, Fordai ir kiti “aukojantys” milžiniškas sumas švietimui. Ko pasekoje švietime , kaip ir versle įsigalėjo konkurencijos principai. Toks švietimas skatina socialinę nekompetenciją ir individualistinį mentalitetą. Asmeninio statuso iškėlimas tampa svarbesniu už kolektyvinius veiksmus. Slopinantis švietimo režimas įdiegia socialinį neįgalumą bei ciniškumą. Tokioje aplinkoje neįmanoma rimta politinė mintis, netgi nesvarbu kokios individo politinės pažiūros. Šachas ir matas…

Juozapas       2017-12-8 22:37

Pilietis nori kurti ir kuria Lietuvą.
Apolitiškas liumpenas turi tik vieną tikslą- Lietuvą vartoti.
Atsikąsti Lietuvos, pavirškinti gabalėlį Lietuvos, pašikti tai ko nesuvirßkino, pasilinksminti ant Lietuvos, pamiegoti iš Lietuvos susisukus individualų lizduką. Pabudus ir išalkus vėl dairosi - a kaip čia kur dar nustvėrus gabalėlį Lietuvėlės pavartoti.
Vartotojų ruja, lyg tarakonai, kaip termitai graužia, ėda Lietuvą.
Piliečių yra mažuma. Tik nedaug kam yra poreikis Aikštėje matyti ne savo įgeidžio simbolį.
Tiek liumpenai bunkeristai, tiek liumpenai pseudo-“vytininkai” trokšta tik vieno- aikštę vartoti.
Vieni tenkinti kūniškos tuštybės/tuštinimosi poreikius, kiti, kičiniai “patriotai” nori vartoti Vytį savo intelekto vakumo tuštumai užlopyti.
Va, Vln Forumas, regis labai gerą ir išmintingą požiūrį suformulavo.
Superinį!
Liberastai kad atmeta, tas natūralu- kas lietuviui gerai, tas liberastui smertis.
Ale, vat ir kraštutinai “oponuojanti” pusė, tipo saka/kavaliauskininkai/ pseudo- zikaristai ir pan. plauko žmogystos- tie irgi spjauna į intelektualų ir valstybiškai atsakingo požiūrio VF pareiškimą.
““Dajoš Vyty!” greitai ir papigiaja, “natūralū!”- žviegia “tautiški” liumpenai.
Nes liumpenams reika zabovos, paminklo sau.  Kuo didesnio!
Kad galėtų padislėpti už tikrų didvyrių. Svetima didybe prdengti savo egsitencijos menkystę.
O šiaip liumpenai spjauna ant valstybės ir valstybingumo. Visi.
Jie klykia myly Lietuvą, bet išties visa ta jų “meilė” lengvai telpa pigios dešros rinkėje, alaus bambalyj ir parėkavimais švenčiant kašio pergales.
Krepšininkams gavus kokius medalius liberast-liumpenai ir liumpen- patrijotai viešai broliaujsi nusigerdami iki žemės graibymo.
“Mias lajmėėėjom!” klykia savo tuštybės triumfą švenčiantys liumpenai.
Apolitiškumas yra vartotojų fiesta.
Ir dar:
Politinės tautos, piliečių niekada neišsiugdysime vien pataikaudami liumpenams.
Nes liumpenas klausydamas savo adresu liaupses netobulėja.
Liumpenas tik vartoja. Pagyras, pagarbą, mandagumą, ... Ir nuo to tik dar sparčiau degraduoja.
Ką liumpenas suryja, ką sulaižo ar apčiulpia- vėliau, suvirškina ir tiesiog iššika likučius.
Todėl nereikia sau meluoti pataikaujant liumpenams. Nieko doro iš to nebus.
Šūds gausis.
Vanduo ir aliejus nesimaišo. Protingų ir durnių vienybės nebūna.
Vieningos de facto natūraliai tik dvi kategorijos- vagys ir idiotai.
Politinės tautos vienybė yra ne gyvuliškas gaivalas- politinė tauta žmogiškasis konstruktas kurio Pamatą sudaro Aukštosios Vertybės, o rišamoji/statybinė medžiaga sudaryta iš trijų būtinų ingredientų- Išminties, Atsakomybės ir Kūrybos.
Įsižiūrėkime atidžiai tiek į liberastinius bunkeristus/vamzdininkus, tiek į sakalaus/kavaliauskininkus kičinius “vytininkus”: nei vienuose nerasite nei išminties, nei atsakomybės, nei kūrybiškumo.
Tik klykiantį troškimą vartoti.
Vartojimo poreikis užgožia net ir skirtumus ką vartoti.
Ar bus suvartotas bunkeris ar kičinis “vytis” - juk po puotos Lietuvai liks vien nuograužos, lukštai, tuščia tara ir šūdukų krūvelės.
Privalome stabdyti Lietuvos vartojimą.
O tam reikia ne pataikauti brangiemslietuvosžmonėms, o sakyti jiems Tiesą.
Nes tik Tiesa mus išlaisvins.
Ne molinių vyčių parodijijinė pompastika ir ne modernūs kanalizacijos bunkeriai.
Mylėkime Tėvynę ne kaip auksą, ne kaip medų ar cukrų.
Mylėkime Lietuvą kaip druską.
Nes gyvenimo duona skalsi tik su Tiesos druska.
O kur yra šio Pasaulio Tiesa?
.
JHS:
.
“” -Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.”

 

štai vyras,       2017-12-8 21:35

kuris tiktų būti Prezidentu. Koks yra amžiaus cenzas Prezidentui Lietuvoj?

Jaunimo egoizmas beribis.       2017-12-8 20:53

Jie iš visko pasiruošę daryti pramogą.Viena mama pasakojo,kad sūnus nelabai nori dirbti,nes pasakė,kad kiekvienas darbas jam turi būti pramoga.

Pikc       2017-12-8 20:34

Jei “elitas” taip mąstytų, tai būtų elitas, o ne “elitas”. wink

Misteris       2017-12-8 16:40

Vytautas užčiuopė esmę.
Dabar “kamuolys” leftistų pusėje.
Žiūrėsime kokį fasą paleis…

Ačiū jaunam autoriui       2017-12-8 15:55

O kad ,,elitas’ taip mąstytų.


Rekomenduojame

Andrius Martinkus. Adventas ir angelas

Povilas Gylys. Kai vaikai tampa mažiau išsilavinę nei tėvai

Geroji Advento Naujiena: Budėkime – Jis sugrįš!

Andrius Švarplys. Dar yra ir trečias kelias – politinės kvalifikacijos standartas

Ramūnas Aušrotas. JTO Vaiko teisių konvencija skirta kontroliuoti ne tėvų, o valstybės priimamus sprendimus vaiko atžvilgiu

„NeRedaguota“. Rajmund Klonowski ir Vytautas Sinica. Žmogaus teisės Lenkijoje ir kitur

Andrius Švarplys. Twitteris pradeda elgtis kaip valstybė valstybėje?

Ramūnas Aušrotas. „Smurto banga“: pora pastebėjimų LRT.lt teksto paraštėje

Andrius Švarplys. Naujienos iš Amerikos rinkimų

Algimantas Rusteika. Tvanas (Iš ciklo „Klūpanti Tėvynė“)

Darius Kuolys. Prieš Evelinos kerinčią jaunystę klumpa ir profesorius, buvęs KT teisėjas, teisėtyrininkas konstitucionalistas Vytautas Sinkevičius

Andrius Švarplys. Apie Twitterio cenzūrą

Liudvikas Jakimavičius. Prezidentūra turėtų atidėti Vyriausybės formavimą iki geresnių laikų

Andrius Švarplys. Ir BBC laukia CNN likimas

Klausymai Pensilvanijos valstijos senate. Publika juokiasi: iš naktį atsiradusių 600000 balsų už Trumpą... 3200

Vytautas Sinica. Naujos normos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Jos protestuoja ne mano vardu. Atsakymas Š.Černiauskui ir kt.

Audrius Bačiulis. Šimonytė – premjerė Uspaskicho ir Palucko malone

Vytautas Radžvilas. TS-LKD nariams ir rėmėjams

Ramūnas Aušrotas. Tenesio valstija galės drausti abortus dėl eugeninių, seksisinių ar rasistinių pagrindų

Tomas Matulevičius. Kam tos profesinės kompetencijos, jei gali pasitarnauti ideologiniam reikalui

Algimantas Rusteika. Numylėtoji Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Su Lietuvos kariuomenės diena!

Vidmantas Valiušaitis. Birželio sukilimas ir Vilniaus LAF štabo sunaikinimas

Nida Vasiliauskaitė. „Kodėl radikalios idėjos nėra geros idėjos“ (jauniesiems konservatoriams paprašius pasisakyti)

Algimantas Rusteika. Apie blokus

Nuo bačkos. Andrius Kubilius. Už Eveliną!

Tomas Baranauskas apie A. Kubilių: štai kas mus valdė prieš 8 metus

Robertas Grigas. Kaip de Golis Maskvoje į Šv. Mišias važiavo

Papunkčiui su Vytautu Sinica: Prezidento dilemos ministrų kabinete

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.