Kultūros, kalbos, istorijos politika

Vytautas Sinica. „Autoritarinės“ Lenkijos istorijos politikos pamokos

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gegužės 3 d. 23:03

10     

    

Vytautas Sinica. „Autoritarinės“ Lenkijos istorijos politikos pamokos

propatria.lt

Armijos Krajovos (AK) įvykdytos Dubingių gyventojų žudynės 1944 metų birželio 23 dieną buvo vienas tamsesnių Lietuvos istorijos puslapių. Jas pamiršti menkai tepadėjo Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos veteranų susitaikymas pro sukąstus dantis. Juo labiau nepadeda pasirodančios žinios apie Lenkijos valdžios reguliariai atiduodamą pagarbą AK kovotojams. Pastarąjį kartą pagerbtas ne bet kas, o būtent Dubingių žudynių vadas Zygmuntas Šendzielazas-Lupaška. Lenkijos prezidentas A. Duda pareiškė, kad „naujoji karta turi būti auklėjama Lupaškos pavyzdžiu“.

Lietuvoje naujiena apie pagarbą šiam kovotojui buvo persmelkta pasipiktinimo Lenkijos nacionalistine laikysena. Baisėdamiesi kaimynais, praleidžiame progą pastebėti savo pačių daromas istorijos politikos klaidas ir apie kaimynus bei istorijos politiką skleidžiamus mitus, kuriais noriai tikime. 

Mitas „autoritarinė Lenkija“

Po krikdemiškos „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partijos pergalės Lenkijos Seimo ir Prezidento rinkimuose, Lietuvoje tapo itin populiaru keikti ir demonizuoti visas reformas, kurių tik imasi ši visas valdžios gijas į savo rankas perėmusi partija. Kartais atrodo, kad ištikimojo valdžios netekusių liberalų ruporo „Gazeta Wyborcza“ transliuojama pozicija Lietuvoje priimama kaip faktinė tiesa. Konstruojamas mitas apie autoritarinę Lenkiją, iš kurios tuoj pabėgs verslas, nėščiosios ir visi laisvę ir demokratiją mylintys piliečiai. Ne išimtimi tapo ir PiS istorijos politika.

Tiek Vilniaus krašte siautėjusio Z. Lupaškos pagerbimas, tiek PiS iniciatyva keičiama Gdanske kuriamo įspūdingo II pasaulinio karo istorijos muziejaus vadovybė pateikiama kaip iš esmės nauja, autoritarinė istorijos politika, kokios Lenkija esą dar nemačiusi. Vaizduojama, kad valdant Tusko platformininkams Lenkija istorijos politikos nevykdė, vieno valstybinio istorinio pasakojimo neprimetinėjo, itin jautriai žiūrėjo į kitokį istorijos vertinimą turinčių tautinių mažumų jausmus. Lenkijoje esą egzistavo Lietuvos istorikų taip mylimas istorinių atminčių pliuralizmas.

Visa tai mitas. Lenkija tokią pačią istorijos politiką savo žudikų atžvilgiu vykdė ir vadovaujant Tuskui su Komorovskiu, valstybingumui ir tautinei savimonei stiprinti reikalingas istorinis pasakojimas buvo formuojamas, o tautinių mažumų arba kaimynų istoriniai jausmai niekam nerūpėjo. Pavyzdžių nereikia ieškoti toli, nes dėmesio užteko ir Lietuvai. 2012 metais B. Komorovskis apdovanojo Vilniaus ir Naugarduko kraštuose kovojusius AK narius, tarp jų ir Vilniaus apygardos generolą Aleksandrą Kšyžanovskį-Vilką. 2013 metais Dubičių kapinėse už Lenkijos draugijos surinktus pinigus atnaujinti kryžiai vietos AK kovotojams. Jokia Lenkijos valdžia neabejoja būtina pagarba Vilniaus krašto akovcams, veikusiems Lenkijos okupuotoje ir jų reokupuoti mėgintoje teritorijoje. Tokia pagarba nuosekli ir logiška, turint galvoje, kad Lenkija a) Vilniaus okupacijos niekada nepripažino, tad laikė šias teritorijas teisėtomis savo žemėmis; b) nuopelnus valstybingumo stiprinimui kelia aukščiau ir vertina labiau nei atskiriems asmenims karo sąlygomis padarytus nusikaltimus.

Stiprindama savąjį istorinį pasakojimą ankstesnioji, „demokratiška, nes liberali“ Lenkijos valdžia palankiai žiūrėjo, kai 2012 metais lietuvių etninėse žemėse esančio Berznyko kaimo kapinėse pastatytas kryžius su užrašu „Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją, poilsio vietą. Klebonas“. Dar po metų ten pat išdygo akmeninės lentos su užrašu „negalėdami įamžinti 1920 m. Lenkijos karių žygdarbio Baltarusijoje ir Lietuvoje, čia supilama žemė iš Druskininkų, Gardino, Lydos, Vosyliškių, Volkovysko, Slonimo, Baranovičių kovos laukų“. Šie lietuvių gyvenamuose kaimuose įamžinti žygdarbiai – kovos prieš bolševikus ir lietuvius. Neva Lietuvoje draudžiama statyti paminklus. Visa tai suręsta greta jau seniau stovinčio granito obelisko su įrašu: „Tūkstančiams lenkų, nužudytų 1941-1944 metais Paneriuose netoli Vilniaus, atminti. (...) Egzekucijos vykdytojas buvo lietuvių specialusis savanorių būrys – „Panerių šauliai“. Berznyko kapinėse nėra palaidota jokia Panerių žudynių auka, bet jos virto tikru lenkiškosios istorijos politikos mūšio lauku. Lenkija netiki pasaka, jog įmanomas vienas objektyvus, visoms tautoms priimtinas jų bendros istorijos pasakojimas. Ji žino savąjį ir jį gina geromis ir negeromis priemonėmis. Imperialistinei valstybei svarbu priminti lietuviams jų vietą ir lenkams jų skriaudą.

Mitas „istorijos politika nedera demokratijai“

Taigi griežta ir neskrupulinga istorijos politika Lenkijoje vykdyta ir valdant Tusko platformai. Kam reikalingas mitas apie „autoritarinę Lenkija“? Galima tik spėti, bet labiausiai – mito „istorijos politika nedera demokratijai“ autoriams. Abu mitai puikiai dera tarpusavyje. Pirmasis, apie dabartinę esą nedemokratinę Lenkijos valdžią, leidžia visas nepatogias oponentams ir Briuseliui jos reformas verti ant Kremliaus kurpaliaus. Suprask, taip kaip Kačinskis elgiasi tik Putinas Rusijoje ir rimtai vertinti jo nereikėtų. Palyginimas su Kremliumi leidžia lengva ranka nubraukti bet kokią reformą.

Tarp jų ir istorijos politikos vykdymą. Lietuvoje populiaru sakyti, kad istorijos politiką – valstybinio istorijos pasakojimo formavimą – vykdo tik autoritarinės šalys. Dar pernai sakydavome, kad tik tokios kaip Rusija. Dabar, be teismo nuteisę demokratiją Lenkijoje, galime sakyti, kad „tik tokios kaip Lenkija“. Ta pati Lenkijos istorijos politika 2012 metais buvo demokratinė ir apie ją nekalbėjo jokia Lietuvos žiniasklaida, nes buvo nepatogu. Faktai nepasidavė aiškinimui. Ta pati Lenkijos istorijos politika 2016 metais jau yra autoritarinė ir apie ją kalbama vis daugiau. Tai labai patogu – galima pateikti kaip Lenkijos autoritarizmo įrodymą arba, priešingai, kaip įrodymą, kad tokios politikos imasi tik autoritarinės šalys.

Ko nematome?

Narpliojant mitus atsisakoma matyti pavyzdinę Lenkijos istorijos politikos pusę. Pirma, ji egzistuoja ir yra iš tiesų nuosekliai vykdoma. Ne chaotiškai, ne kasmet pagal naujas užgaidas, o nuosekliai stiprinant valstybingumą, ugdant jaunimo valstybinę ir tautinę sąmonė. Susiraskite internete ir pažiūrėkite pernykštį lenkų kino filmą apie Varšuvos sukilimą. Žinant, kad Lietuvoje kuriamas daugiausia savinieka ir patyčias iš lietuvių gyvenimo ydų siūlantis kinas, patriotinio užtaiso lenkams galima tik pavydėti.

Antra, ji rodo dėmesį šalies laisvės kovų istorijai ir jos dalyvių įamžinimui. Net Vilniuje lenkų karių kapai visada papuošti vėliavos spalvų juostelėmis, nupirktomis už Lenkijoje surinktus pinigus. Lenkai lanko šias kapines ir pagerbia saviškius, ką jau kalbėti apie Pilsudskio kapą. Antakalnyje guli ir lietuvių 1920 m. karių savanorių palaikai. Tačiau jie ne tik nepagerbti, bet net ir kapai neišsaugoti. Pritrūkta dėmesio. Tai puikiai dera su bendra Lietuvos vyriausybių laikysena akcentuoti tik laisvės kovų su SSRS puslapius, kovas su Lenkija tuo tarpu kiek įmanoma užglaistant tiek viešosios atminties vietose, tiek istorijos vadovėliuose.

Trečia, Lenkijos istorijos politika aiškiai remiasi principu, kad vertinant istorijos įvykius svarbiausi yra nuopelnai valstybingumui, o visi kiti kriterijai, įskaitant tautinių mažumų jausmus, eina po to. Šio principo negalima absoliutinti ir galima sutikti, kad Lenkijoje perlenkiama lazda, pavyzdžiui, herojizuojant moterų, senukų ir kūdikių nepasigailėjusioms žudynėms Dubingiuose asmeniškai vadovavusį Z. Lupašką. Tačiau Lenkija žino, kokia jos istorijos politikos paskirtis, ir ją vykdo, tegu ir darydama klaidų, bet drąsiai laikydamasi minėto principo.

Armijos Krajovos kovotojams niekas negrasino ir nevertė žudyti beginklių lietuvių. Priešingai, jiems netgi buvo nurodyta nutraukti visus kovos veiksmus Lietuvos teritorijoje, tačiau tai nesutrukdė tęsti partizaninio karo ir civilių žudynių. Lenkija pagerbia juos nepaisant šių nusikaltimų, nes tai žmonės, stiprinę jos valstybingumą.

Tuo tarpu Lietuvoje vyrauja visiškai kitas kraštutinumas. Ne pirmus metus nesutariama kaip vertinti Laikinosios vyriausybės narius ir nacių okupacijos metais lietuviškoje administracijoje dirbusius būsimus rezistentus, kurių vienintelė „dėmė“ – nesugebėjimas neturint faktinės valdžios šalyje kaip nors užkirsti kelio nacių inicijuotoms ir su lietuvių padugnių pagalba vykdytoms žydų žudynėms. Istorinis vertinimas Lietuvoje apverčiamas – didvyriai nuvainikuojami net ne už nuodėmes, o vien už tai, ko nesugebėjo ir negalėjo padaryti. Esame pernelyg jautrūs visiems, tik ne savo pačių valstybingumo išsaugojimui. Prieš teisdami „autoritarinę“ Lenkiją, turime ko iš jos pasimokyti.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dzeikas       2016-05-7 9:12

Letui:
Toje vietoje kur aibudinate - neturiu ka prideti.Apmaudu tik,kad Lietuva tvirkinasi naujomis “tiesomis” Gogolio zodziais “su neiprastu lengvumu”*, o gal tai ne bruozas,o priezastis,jog net tarp Europos valstybiu mes autsaideriai(socialine prasme).
Kas del prognoziu - nebuciau toks pesimistas.Juk nepaisant “gojiskos” krikscionybes (jusu teikiama, o ne karikaturine prasme)veikiancios vakaru europos tautas jie zymiai didesniu laipsniu issaugojo dorovini pamata.Nesakau nei taip,nei anaip.Nezinau.
————————————————————————————————————
* IIPK metu retai,bet pasitaikydavo rusu totalitarineje kariuomeneje vadu atsisakydavusiu vykdyti savizudiskus,beprasmius isakymus zinodami,kad uz tai gresia greitas susidorojimas.Lietuvos istorija tokiu pavyzdziu nezino.

Letas Džeikui       2016-05-7 4:18

Patriorizmas yra vertybė, ir nėra vertybė, priklausomai nuo to, ką suprantate sakydamas žodį “patriotizmas”. Jei sinicišką pagonišką savąją religiją, aukščiau kurios nėra nieko (Deutschland über alles), tai man tai jokia vertybė. O jei D-vo įdiegta natūrali meilė savo tėvams (lot. pater, dgs. patres—> patria) ir įsakymas juos mylėti bei ginti nuo priešo, BET ne nuo tautiečiams nepatogios tiesos, tada tai vertybė, nes atsiremia į aukščiausią Pamatą (D-vas über alles, arabiškai - AL akbar).
“AL akbar!” netrukdo musulmonams mylėti savo tėvynes - skirtingai nuo lietuvių, joks išnykimas tikrai negresia, pvz., čečėnams, kurie niekad nešaukia “Čečėnija Čečėnija!” ir nepadaro iš savo meilės tėvynei pagoniškos religijos. Buvusiems krikščionims D-vas geriausiu atveju yra abstraktus gerų, bet neįpareigojančių moralinių principų autorius, tik ne Viešpats. Todėl visos jų liaupsinamos kultūros su antikomis ir Dovydais-Apolonais pavirs š... krūva ir, skambant Bethoveno IX simfonijos akordams išnyks kartu su jais bei jų konclageriniu sodomitiniu elektroniniu rojumi nuo žemės pavišiaus.
Taigi svarbu vertybių hierarchija ir tikslus termino apibrėžimas.

Dzeikas       2016-05-6 19:49

Letui:
Jusu zodziai suponuoja,kad patriotizmas nera vertybe.As taip toli neiciau,bet neabejoju morales primatu greta to.
Lietuviskuoju aspektu si skirtis,priestaravimas ir ju primato ginca pastebejau dar nuo Sajudzio laiku tik diskusija laikinai prislopo iki pastarojo meto.
Apmaudu bet beretinis/putininis poziuris ima virsu.Tad idejiskai Lietuva jau pralaimejo Rusijai nes prieme jos pasauleziura ir vertybiu hierarchija.

Letas Stasiui       2016-05-5 16:35

Jei katalikas - nebūtinai krikščionis (to dar nesu girdėjęs), tai esate teisus.
Kodėl kam nors ką nors “sunku tikėti”, bandžiau paaiškinti serijoje apie Nikėją: išstūmę žydus, gojai išstūmė ir “žydų D-vą” (pastaba beprotei: parašyta kabutėse).
Kaip keista, musulmonams dėl tikėjimo Vienu D-vu Kūrėju nekyla jokių problemų. Matyt, jie yra “vidurarmžiškai” “tamsūs” (ne kaip “šviesūs” durneliai prie telezombatorių), tik kažkodėl ir dabartines technologijas puikiausiai valdo, ir tarptautinę politiką įtakoja. O juk sukilo tik prieš provokacijas ir dabar tenori to, ko reikalauja jų religija: atkurti savo kalifatą. Jiems visi tautiniai patriotizmai (kuriais lourensai arabiečiai jų kalifatą ir pražudė) yra gryniausia pagonybė: kufras.
Krikščionys” tokie “pažangūs”, kad apie savo “kalifato” (plg. teokratinę karolingų Europą) atkūrimą nedrįsta net pasvajoti: mat tai “tamsūs viduramžiai”!

Stasys Letui       2016-05-5 15:19

Kai šiais laikais daug kam labai sunku tikėti į antgamtinį Dievą, tai Dievą daugeliui gali pakeisti tautinis patriotizmas, neatmetant krikščioniškos dorovės pagrindų. Svarbiausia, kad žmogui nebūtų tuščia galva, o turint tuščią galvą, tampa tuščia ir siela, ko išdavoje žmogus dažnai nupuola į alkoholizmą, narkomaniją, paleistuvystę, godumą ir kartais netgi į savižudybę.
Taip pat negalima teigti, kad V.Sinica, skleisdamas tautinį patriotizmą, negali būti tikru kataliku: katalikų būna labai įvairių - nuo kosmopolitų iki patriotų. Vadovaujantis promarksistiniu popiežiumi Pranciškumi, galima būti tik kosmopolitiniu kataliku, o vadovaujantis visais kitais popiežiais, galima būti ne tik kosmopolitiniu kataliku, bet ir kataliku - tautiniu patriotu.

Letas Džeikui       2016-05-5 2:03

Teisingai darote, kad perkeliate diskusiją į moralės plotmę. Tik dar kartą noriu atkreipti Paties ir kitų dėmesį, kad patriotizmas Autoriaus suprantamas kaip vertybė, kuri aukščiau moralės. Arba kitaip: moralė pajungiama valstybingumui. Arba tikybiškai: patriotizmas aukščiau D-vo.
Visa tai suprantama pagonio (“gojo”) pasaulėjautoje. Kiekviena gentis turi savo dievus ir pasirenka tokią moralę, kokia jai tinkama.
Jei tačiau tikime “žydų D-vą” (o kitokio Vieno D-vo Kūrėjo pasaulio religijose nėra, įskaitant net ir tą “baisųjį” islamą), tai tik tada turime sutikti, kad moralės nepasirinksi, nes Tiesa nebus reliatyvi, yra Viena, kaip Vienas yra Pats D-vas.
Štai kodėl man Sinica neatrodo krikščionis. Jei nevaidintų kataliko, viskas būtų OK, neturėčiau jam jokių pretenzijų. Tačiau vaidindamas parodo save va būtent tuo klasikiniu iki šaknų pagonišku “goju”, kuo gojai taip nenori vadintis. Su tokia “katalikybe” Autorius visai tinka prie “krikščioniško Apolono”, Mikelandželo pagaminto iš marmuro, pavadinto “Dovydu” ir padovanoto Florencijai. Taigi kiekvienam savo.
PS Beje, antisemitų išgarsintas neigiamas “gojo” termino atspalvis nežydų atžvilgiu tikrai atsirado tarp žydų, o tai puikiai suprantama (būtų įdomu paskaičiuoti visas pogromų aukas per visą žydiško monoteizmo istoriją, ir palyginti su jokių skaičių nerodančiomis antisemitų fantazijomis apie “žydų nusikaltimus”). Tačiau prieš 2000 metų jokios neigiamos konotacijos pačioje hebrajų kalboje šis žodis neturėjo: visur, kur apaštalų laiškuose parašyta “žydai ir pagonys”, hebrajiškai turi būti “žydai ir gojim - daugiskaita “gentys”“. Tas pats ir Kristaus kalboje (pvz., Lk 21:10).

Ateitis       2016-05-4 19:16

Kol kas galime ir mes šiek tiek pasidžiaugti Lenkijos tautiniu atgimimu, tačiau jos būsima politika Lietuvos atžvilgiu nėra aiški. Vis tik darosi nelabai ramu, kad kada nors šis Lenkijos tautinis atgimimas neatsisuktų prieš Lietuvą. O straipsnis tikrai yra labai geras, išreiškiantis tinkamą laikyseną šių dienų Lenkijos atžvilgiu.

Dzeikas       2016-05-4 14:14

Perskaiciau ir norejau pamirsti.Na tik lenkui gali buti idomu,kad girdi aklas patriotizmas tai ne tik dabartiniu lenku valdanciuju bruozas/yda, bet ir pries tai buvusiu “demokratu”.Na ,girdi, tik uzmaskuotas.
Bet kadangi paskutine pastraipa permeta streles ant Lietuvos politikos(istoriografines politikos,bukim tikslus),tai tylet jei laikai save nuosekliu totalitarizmo priesininku nedera.
Sakykim lenkai yra imperialistai pamate Pilsudskio atvaizda krutines sunkiai uzgniauzia(nosine) atodusi “Wilno nasze!”
Sakykim asmenis nusikaltusius zmoniskumui jie laiko didvyriais NEPAISANT to fakto.
Jeigu taip - tai lenkai dara taip blogai elgiasi.
Ka sako autorius? Ne, - suponuoja ir bemaz nesislepia, - gal ir mums taip reiktu?Slepiasi uz klaustuko.Gi myleti savo tevyne tai ...toliau suponuojama visoks aukstuju materiju bla-bla bla.
Tai sakau pasielkime nelietuviskai, o amerikietiskai - isgryniname pozicijas cia ir dabar.Su kuo mes ir kas mes.Su Maskvos orda ar su Romos imperija ir jos dvasiniu paveldetoju JAV?
Gincas ne tame vertybe ar blogis tautiskumas ir patriotizmas.Nes tiek Ordoje,tiek JAV tai yra vertybes.
Gincas tame,kas yra aukstesnio lygio vertybe ir ka mes pasirenkame,kai pasirinkti turime TIK VIENA is dvieju: Tiesa ar Tevyne.
Autorius aiskina ,kad tevyne auksciau visko,nes tokie autoritetai kaipo lenkai(ju valdzios) taip pasirenka.
Apeliuoju i patriotu savigarba: nuo kada “Europos hiena”(priskiriama Churchilliui) tikram lietuviui autoritetas? O gal autoritetas Orda, kur tai savaime suprantamas dalykas?

Letas Palmaitis       2016-05-4 13:14

Sinica tariasi esąs katalikas, bet pavyzdžiu rodo, kaip katalikai stiprina savo valstybingumą žudydami kitus katalikus, net civilius. Tuo “krikščionys” skiriasi nuo musulmonų, kurie siekia atkurti vieną bendrą musulmonišką valstybingumą, kuriame nė viena tauta nebuvo kitos išnaikinama, bet visos puikiai išsilaikė iki šios dienos (nekalbu apie tikybinius karus, kurie iš esmės tėra tik varžybos tarp sunitų ir smarkiai iranizuotos šiitų mažumos dėl tos pačios teokratinės, bet ne “balsų daugumos” valdomos valstybės - kalifato). Panašu, kad “genčių” krikščionybei tikrai galas. Visus Sinicos rašinius krikščionių moralės tema laikau veidmainyste ir karjeros darymu rutų lygio gerbėjams palaikant: mat akivaizdžiai juk ne “anūkas broileris”!

ruta       2016-05-4 8:14

Gerb Sinicai didziausia pagarba uz patriotizma , sveika prota , erudicija , korektiskuma !Visada dziugu skaityti jo straipsnius , tai ne politinio broilerio-anuko pliurpalai .Stai kur pilietis vertas pagarbos , kuriam rupi ne Briuseliui laizyti , o ugdyti SAVO pilieciu savigarba , sviesti SAVO Tauta , saugoti SAVO indentiteta ..


Rekomenduojame

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.