Vytautas Rubavičius. Rinkimų kodeksas – be realios savivaldos

Tiesos.lt redakcija   2013 m. birželio 28 d. 3:33

0     

    

Vytautas Rubavičius. Rinkimų kodeksas – be realios savivaldos

Ketvirtadienį Seime buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso koncepcija (projektą skaitykite čia).

Nors šiuo kodeksu nustatoma tai, kaip Lietuvoje bus formuojama politinė sistema, t.y. pagal kokią tvarką artimiausiu metu rinksime Respublikos Prezidentą, Seimo, savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento narius, įstatymas ir vėl priimtas be viešųjų klausymų – visuomenė ir vėl buvo nušalinta nuo svarbiausių klausimų svarstymo.

Naująją rinkimų kodekso koncepciją Tiesos.lt redakcija paprašė pakomentuoti filosofą ir kultūrologą Vytautą Rubavičių, ne kartą kalbėjusį apie Lietuvos politinę sistemą kaip apie „korupcinę sistemą, kurioje piliečiai atskirti nuo valstybės valdymo“.


Rinkimų kodeksai ir juose nustatytos taisyklės – politinės sistemos veidrodis. Jau tikriausiai nėra pasaulyje šalių, kuriuose valdžia niekaip nebūtų renkama. Tačiau ir plika akimi matyti, kaip skiriasi renkamos valdžios. Vakarietiškos demokratijos šalyse rinkimų taisyklės nustato, kaip partijos, įvairios partinės organizacijos ir jokiomis partinėmis priklausomybėmis neapsunkinti piliečiai dalyvauja valdžios dalybose.

Demokratinėse politinėse sistemose valdžią dalijasi partijos ir nepartinė visuomenė. Tos visuomenės politinė galia labiausiai ryški savivaldoje, kurioje iš dalies įgyvendinamas tiesioginio atstovavimo principas. Suprantama, partijos ir partinė nomenklatūra visose šalyse siekia gauti kuo daugiau valdžios, tačiau labai gerai suvokiami ir partinės nomenklatūros visavaldystės pavojai demokratijai. Todėl savivaldos rinkimuose numatoma proporcinę sistemą derinti su tiesioginiu atstovavimu, žemesniems savivaldos lygiams suteikti dideles savivaldos teises. Nuosekliai tiesioginio atstovavimo principas įgyvendintas JAV, kur tiesiogiai renkami ne tik aukščiausi politiniai, bet ir kai kurie teisėsaugos pareigūnai.

Lietuva nuėjo kitu – partinės nomenklatūrinės vienvaldystės keliu. Visa reali politinė valdžia sukaupta partinės nomenklatūros rankose, o visuomenei netenka nė menkiausios valdžios riekės. Konstitucinis Teismas nustatė, kad tokia sistema riboja nepartinių piliečių teisę laisvai rinkti ir būti išrinktiems. Tad naujasis rinkimų kodeksas ir turėtų jiems tas teise suteikti, ypač savivaldos rinkimuose. Šiuo atžvilgiu dera prisiminti ir prezidentės Dalios Grybauskaitės metinio pranešimo mintį, jog jau metas žmonėms suteikti teisę patiems rinkti merus. Skaitant naująjį kodeksą aiškėja – nesuteikia ir nemano suteikti.

Lietuvos politinis elitas jau senokai įprato savo visavaldystę pridengti demokratinėmis procedūromis. Nors kartkartėmis kalbama apie visuomenės dalyvavimą valstybės reikaluose, tačiau nesiruošiama visuomenei suteikti galimybę pačiai, savivaldos pagrindais tvarkytis kasdieniame gyvenime ir gyvenamoje aplinkoje. Kodeksas savivaldos rinkimuose įtvirtina proporcinę, sąrašų rinkimų sistemą. Kandidatų sąrašus teikti gali partijos ir visuomeniniai rinkimų komitetai. Atrodytų, einama teisinga linkme – juk į visuomeninius komitetus gali burtis aktyvūs piliečiai ir kelti jų pasitikėjimą pelniusius žmones. Lenkai taip pat buriasi į rinkimų komitetus, tik ten numatyti ir tiesioginiai vaitų, burmistrų, miestų prezidentų rinkimai. Lietuviai pasistengė rinkėjų komitetams apsunkinti darbą. Numatyta, jog tokiame registruojamame komitete turi būti ne mažiau kaip 15 narių, ir jis pateikia ne mažiau kaip pusės renkamų tarybos narių sąrašą. Kuo daugiau narių, tuo sunkiau suburti komitetą, tačiau daug lengviau įvairioms instancijoms manipuliuoti žmonėmis, norinčiais sudaryti komitetą. Galimi ir profesionalūs tokios veiklos „ardytojai“, įvairių teisinių kolizijų kūrėjai, padėsiantys „išmesti“ negeidžiamus sąrašus iš rinkimų. Gausu tokio patyrimo ir Rusijoje, ir Baltarusijoje, o ir mūsų vietos didžiūnai nepėsti. Vėlgi atsigrįžkime į Lenkiją – ten rinkimų komitetus gali sudarinėti ir visuomeninės organizacijos, o komitetai gali kelti ir pavienius kandidatus. Į rinkimų komitetą susibūrusiems vietos žmonėms neišvengiamai teks užsiimti į partinę panašia, tik partinių išteklių stokojančia veikla – juk nebus lengva sudaryti sąrašą, jei ir partijos kai kuriems galimiems kandidatams siūlys vietas savuosiuose, kad juos papuoštų. Suprantama – ne už ačiū. Juk jau dabar ar tik ne trečdalis išrinktų pagal partinius sąrašus atsisako mandato – jie buvo „sąžiningumo“ masalas rinkėjams. O jau į tarybas pakyla tie, kurie ir turi ten būti. Savieji.

Pažymėtina, kad kodekso pradžioje aptariamos kitų šalių rinkimų sistemos. Pasirenkamos trys šalys – Lenkija, Vokietija, Prancūzija. Visos didžiosios. Sudėtinga valstybinė sandara, įvairių lygių rinkimai. Tačiau visur esama tiesioginio atstovavimo dalies. Mums, suprantama, įdomiau būtų žinoti, kaip tvarkosi mažosios šalys – kiek ten ne imitacinės, o realios savivaldos. Tačiau apie Latviją, Estiją, Skandinavijos šalis – nė žodžio. Kodėl? Labai jau negražiai tas mūsų kodeksas atrodytų lyginant ir kasantis prie esmės – prie visuomenės politinės galios. Net aprašant Lenkijos rinkimų sistemą nenurodyta, kiek žmonių ten formuoja rinkimų komitetą. Gal ten skaičiai ne mūsų naudai? Nuvylė ir mūsų nepriklausomų seimūnų pateikti pasiūlymai. Visi jie nukrypę į detales ir apeina esmę – Lietuvos žmonėms nesiruošiama suteikti realios savivaldos teisės, nesirengiama visuomenės prileisti prie valstybės reikalų. Žaidžiamas tas pats įgudusių politinės nomenklatūros šulerių žaidimas – kad ir kokius demokratinius referendumų įstatymus priimtume, jokio referendumo nesurengsite. Tad lieka tik apsveikinti tuos šulerius su pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai. Sėkmės.

Tiesos.lt

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.