Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Propagandos ir ideologijos analizė, Kultūros, kalbos, istorijos politika

Vytautas Rubavičius. Prezidentas Antanas Smetona: politinė ir simbolinė svarba šių dienų Lietuvai

Tiesos.lt redakcija   2019 m. rugsėjo 24 d. 0:52

19     

    

Vytautas Rubavičius. Prezidentas Antanas Smetona: politinė ir simbolinė svarba šių dienų Lietuvai

Gyvename įvairiausių ideologinių, rinkodarinių apžavų burbulų metą. Pro tuos burbulus sunku net įžvelgti, kaip gyvename, juolab kelti klausimą o kodėl taip skurdžai, varganai ir netalentingai gyvename, kad po trisdešimties nepriklausomos valstybės egzistavimo metų susivokta kurti vadinamąją „gerovės valstybę“? Išsilaisvinę iš sovietinės okupacijos galvojome, kad visiems laikams atsisveikiname su totalitarine ideologine indoktrinacija, tačiau nė nepajutome, kaip patekome į privatizuotos laisvės ideologinius pančius. Sovietinį ideologinį totalitarizmą pakeitė kitokie, tačiau taip pat su „laisve“ ir „išlaisvinimu“ susiję ideologiniai „gaivalai“, kurių svarbiausiu tikslu tapo nacionalinių valstybių išvalstybinimas, nacijų ir tautų vertimas etnokultūrinėmis bendruomenėmis, naikinant egzistencinį tautos, valstybės ir valstybės teritorijos ryšį. Įdomu tai, kad ideologiškai „išlaisvintas“ modernus ir vien į ateitį bežiūrintis, tačiau joje gal tik JAV prezidentą Donaldą Trumpą beįžiūrintis lietuvis jau su džiaugsmu prisiima „žmogiškųjų išteklių“ vaidmenį ir juo puikuojasi kaip neabejotinu modernumo ženklu. O juk akivaizdu, – pati kalba tai nurodo, – kad išteklių lemtis yra būti perdirbamiems, o kalbėti apie išteklių laisves yra mažų mažiausia šizofreniška. Tačiau juk ir mūsų nepaliaujamai moderninamoje ir „efektyvinamoje“ Kultūros ministerijoje jau susikūrė „Teisės ir žmopgiškųjų išteklių skyrius“. Kokią kultūrą gali kurta „žmogiškieji ištekliai“ ir kam jiems kultūra? Matyt, „efektyvesniam“ perdirbimui… Ideologiniai rinkodariniai apžavai ir išteklių būvis trukdo mums suvokti lietuvių tautą ištikusios tragedijos apimtį – esame sparčiausiai pasaulyje nykstanti tauta, kurios politinis elitas viešai didžiuojasi išsiveržimo iš sovietinės okupacijos iškovota – „laisve laisvai keliauti“. Esame ne tik išnykstanti, bet ir išsivalstybinanti, nebepajėgi politiškai mąstyti valstybės, suvereniteto ir valstybingumo klausimo, nacionalinio valstybingumo teikiamo gėrio, o su juo ir įsakmiai keliamos priedermės – stiprinti valstybingumą, ugdant visuomenės valstybingumo jauseną, kitaip tariant lietuvybę.

Jokia valstybė, joks valstybingumas negali gyvuoti neparemtas istorine kultūrine atmintimi. Jokia tauta negali pareikšti tarptautinei bendruomenei valstybingumo steigties valios nepateikdama istorinio tokią valią pagrindžiančio „dokumento“ – nuoseklaus istorinio tautos kilmės ir gyvavimo pasakojimo, kuriame geografiškai apibūdinta ir etnoso sava laikoma teritorija. Pasikartosiu – nuoseklaus istorinio paskojimo, o ne istorinių problemų, dėl kurių diskutuoja įvairūs mokslininkai ar vadinamieji „ekspertai“, rinkinio. Lietuvos kūrėjai tokį „dokumentą“, o svarbiausia – juo palaikomą savimonę, turėjo, ir jis buvo tarptautinės bendruomenės pripažintas. Tiesa, jį įnirtingai ginčijo savo „dokumentu“ prisikėlusi Lenkijos valstybė, tarpukariu tapusi pačia priešiškiausia Lietuvai valstybe. Atgavę nepriklausomybę taip ir nesusipratome sukurti aiškaus valstybinio stuburinio mūsų XX a. istorinio pasakojimo, kuris Švietimo sistemoje būtų esminis valstybingumo jausenos ugdymo elementas. Istorijos dėstymą nupolitinome ir pavertėme istorinių datų ir problemų kratiniu, ne ugdančiu ir stiprinančiu kultūrinę atmintį, o ją susinančiu ir neleidžiančiu jai susiklostyti. Tokią turime modernia vadinamą, tačiau nepaliaujamai reformuojamą, pinigų plovyklos režimu veikiančią mūsų Švietimo sistemą. Čia turiu galvoje ne mokyklas ir nustekentus mokytojus, o ministeriją ir jos nusiponėjusiųjų, pažangiai projektinius pinigų srautus tvarkančiųjų valdininkų sluoksnį.

Nacionalinių ir valstybinių interesų atrofija aiškintinos ir šiuo metu vykstančios kovos dėl mūsų didvyrių atminties įamžinimo. Prisiminkime Adolfo Ramanausko-Vanago šmeižimo kampaniją, kurioje pirmu smuiku griežė „mūsiškė“ Rūta Vanagaitė su neaprėpiama vietinių ir tarptautinių jėgų palaikymo komanda. Herojiško lietuvių priešinimosi sovietinei okupacijai pokariu vadovo, mokytojo, kario ir kankinio Ramanausko-Vanago perlaidojimas, drįstu teigti, jau tapo svarbiu tautinio, nacionalinio atsitokėjimo veiksniu. Tad didieji praeities žmonės, kuriems svarbiausia buvo Dievas, tauta ir tėvynė, ir šiuo metu kovoja už mus, už Lietuvą, už jos valstybingumą. Tačiau ta pergalė nebuvo, nėra ir nebus galutinė. Po kurio laiko užsimota prieš kitus mūsų tautos didžiavyrius – fašistinį ir sovietinį kankinystės kryžius pakėlusį Juozą Noreiką ir iškilų valstybės kūrėja bei gynėją Kazį Škirpą. Naujoji banga kilo Vilniuje, o jai ėmėsi vadovauti kitas „mūsiškis“ – Vanagaitės palaimintas Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Pasitelktas kaltinimų „dalyvavus Holokauste“ ir kolaboravus su „naciais“ arsenalas. Ryškėja jau sovietinių okupantų brėžta semantinio propagandinio sąsajumo linija: „žydšaudžiai—fašistai—bužuaziniai nacionalistai, banditai“.  Tą linija atgaivinta pastaruoju metu Kremliaus propagandistų ir pasitelkta vietinių vanaigaitiškųjų „mūsiškių“. Teigiama labai paprasta tiesa – pokario pasipriešinimas tebuvęs žydų krauju susitepusių buržuazinių nacionalistų siautėjimas, kurį nuslopino šlovingieji sovietiniai liaudies gynėjai. Tokia tad paprasta, tačiau veiksminga vietinių striberalų ideologija.

Gerai žinoma, kad istorinei kultūrinei atminčiai svarbu yra pavyzdiniai iškilūs žmonės, vienokie ar kitokie herojai, galintys ir turintys tapti pavyzdžiu ateities kartoms, tadėl pirmiausia ir stengiamasi tokius didžiavyrius apšmeižti ir suniekinti. Prie tos „fašizmo“ plotmės pritraukiamas ir prezidentas Antanas Smetona – prisimename juk sovietmečiu diegtą ideologemą apie „fašistinį Smetonos režimą“. Dabar taip atvirai kalbėti jau būtų nešiuolaikiška, tad kiek keičiami akcentai, iškeliant fašizmo grėsmę ar jo plitimą Lietuvoje. Virgis Valentinavičius jau viešai kalba apie Arvydo Juozaičio ir Vytauto Radžvilo fašizmą, o Bernardas Gailius fašistiniais laiko ir Gedimino stulpus. Ką čia bepridėsi. Tačiau vėlgi ryškėja vienų komjaunuoliškoje jaunystėje įsisavintas saitas „nacionalistas-fašistas“, o kitų jau tarsi šiuolaikiškas ideologinės kovos su populizmu-nacionalizmu-fašizmu įkarštis, nesiaiškinant nei kas tas nacionalizmas, nei kas populizmas, nei kas fašizmas ir koks fašizmas. Kadangi be minkštojo nacionalizmo nesama jokio nacionalinio valstybingumo, nelieka jokio tautą telkiančios į gimtąja kalba kalbančią bendruomenę jausenos. nes ne piliečiai europiečiai, o tautos steigia ir kuria savo valstybes. Tačiau gerai suvokiama politinė ideologinė modernaus laisvinimo ir europinio federalizavimo darbotvarkė – trinti iš žmonių sąmonės visokius juos į tautines bandruomenes saistančius, gimtinės ir savos žemės, taip pat valstybingumo nuovoką palaikančius saitus bei kultūrinius veiksnius. Šitai darbotvarkei ir dirbama, raginant nesigręžioti į jokią nacionalistinio užkrato kupiną praeitį, o vien žvelgti į ateitį, lyg iš tos nesamos ateities, kaip iš gausybės rago, tuoj pabirs „pažangios“ gėrybės.

Skirdami politinę ir simbolinę prezidento Smetonos reikšmę šių dienų Lietuvai, turime suvokti, kad politika ir simbolika glaudžiai siejasi. Politinę reikšmę nusako Smetonos vykdyto valstybės kūrimo darbo, santykių su kitomis valstybėmis ypatumai, valstybinės lietuvybės stiprinimo politikos bei ideologijos paveldas, „nusėdęs“ valstybiniuose dokumentuose ir jo raštuose. Simbolinę reikšmę įgyja pati prezidento figūra, tampanti savita kūrybinių apmąstymų tema. Tą reikšmę savaip teigia ir tos figūros įamžinimas bei pagerbimas tam tikrose atminties vietose. Regimas Smetonos vaizdinys – paminklai, lentos, urbanistiniai ženklai – aktyvina mūsų kultūrinę istorinę atmintį, tampa veiksmingu tos atminties stiprinimo ir sklidos veiksniu. Gyvename su regimu vaizdiniu, simboliškai susiejančiu muss u tautos ir valstybės istorija, o sykiu tą istoriją dabartinančiu. Suprantama, prezidentas gali būti įsimbolintas tik ugdant nacionalinę savimonę, istorinę nuovoką ir stiprinant valstybingumo jauseną. Tad ir Smetonos deramo įsimbolinimo plotmėje neišvengiamai kyla politinės kovos, juolab kas tas simbolinis darbas glaudžiai siejasi ne tik su mūsų istorijos suvokimu, bet ir ateities kūrimo, sakytume, ideologija. 

Tad metas sugrįžti prie klausimo, kodėl neturime valstybinės, švietimo sistemai būtinos XX a. istorijos? Todėl, kad niekaip negalime deramai suvokti prezidento Antano Smetonos svarbos bei reikšmės anai ir dabartinei Lietuvai. Istorijos neparašysi be Smetonos, o su Smetona – daug kam nepatogu. Ir buvusiam komunistiniam, tačiau vienu ypu šiuolaikiniu europietišku tapusiam politiniam elitui, dirbančiam europinės federalizacijos darbą ir žinančiam, kad nacionalizmas ir jo palaikomas valstybingumas buvo ir yra naikintinas blogis. Taip pat naujesniam liberaliajam, valstybės ir tautos atžvilgiu puoselėjančiam tokią pat ideologiją. Ir daliai mūsų politikų bei juos aptarnaujančių kultūrininkų, tarp kurių nemažai istorikų, dėl to, kad Smetonos figūra neva galinti mus „kiršinti“ su lenkais.

Ypač niekingas buvo ir yra niekuo nepagrįstas Smetonos siejimas su „fašizmu“. Vokiškojo fašizmo ideologiją ir ja grindžiamą politiką jis įvardijo kaip atgrasų rasizmą, niekaip nesiderinantį su europietiškumu. Jo puoselėjama lietuvybė ir lietuviškasis nacionalizmas buvo grindžiamas meile savo tautai, niekaip nestelbiančia kitataučių, kurie jokiu būdu nevadintini ir svetimtaučiais. Jis ypač paryškindavo, kad Lietuvoje „tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai“, tačiau priduria ir svarbią politinę įžvalgą: „Bendraudami savybėje, jie turi žinoti savo teisių ribą, kad nedarytų valstybės valstybėje“. Net santykiuose su lenkais jis ragino lietuvius nepasiduoti keršto jausmui dėl lietuviams lenkiškųjų ir vietinių nutautėjusiųjų polonizatorių padarytų skriaudų ir neimti iš jų pavyzdžio, nes išsilaisvinusi ir priespaudą patyrusi tauta niekada neturinti tapti tautinių mažumų engėja. Beje, nutautėjusieji dažnai tampa aršesni nacionalistai savo buvusių tautiečių atžvilgiu, tuo uolumu tarsi norėdami patikinti save ir aplinkinius dėl naujosios tapatybės tikrumo. Gal kaip tik principinė Smetonos nuostata „nesusidėti“ su Hitlerio valdoma Vokietija ir nulėmė jo sprendimą neatsiimti Vilniaus, kai Lenkija jau nebeegzistavo. Kaip tik šitą jo sprendimą labiausiai ir kritikuoja Kazys Škirpa savo atsiminimuose.

Esminiai valstybinės lietuvybės ideologijos principai buvo meilė savo tautai, gimtinei ir valstybei, siekiant bendražmogiško gėrio, kuris ir apsireiškia kūrybinėje tautų įvairovėje. Ar galėtume pasakyti, kad šie dalykai mums nebeaktualūs, regint pasaulinių galių persitvarkymo vyksmą, civilizacinės vaizduotės, o su ja civilizacinio ir kultūrinio tapatumo reikšmės iškilimu grindžiamos geopolitikos stiprėjimą, lydimą vis naujų regioninių konfliktų? Manau, kad kaip tik šiandien jie darosi vis svarbesni. O juk tų principų pagrindu ir buvo kuriama vadinamoji „smetoninė mokykla“, kurios auklėtiniams darbas ir aukojimasis Tėvynei buvo tarsi savaime suprantami asmeninio būdo bruožai. Ta mokykla išauklėjo mūsų pokario didvyrių ir kankinių kartą, ji padėjo išlaikyti lietuvybę sovietinės okupacijos metais. Kaip tik Smetona įtvirtino esminę mūsų vidaus politikos gairę – stiprinti ir puoselėti lietuvybę, lietuvių kalbą ir lietuvių kultūrą, kaip mūsų valstybės pamatą. Šitai turėtų būti ir dabarties, ir ateities politikų alfa ir omega.

Lietuvos XX a. istorijos niekaip negalima parašyti apeinant lietuvių ir lenkų, o vėliau Lietuvos ir Lenkijos santykius, kuriuose savo rašiniais ir politine veikla aktyviai dalyvavo Smetona. Pirmiausias Lietuvos valstybės steigtį parengęs žingsnis buvo sąmoningas atsiskyrimas nuo lenkybės. Ne tik atsiskyrimas, bet ir priešinimasis lenkybei ir lenkinimui. Prisiminkime kad ir aršias lietuvių kovas, kad bažnyčiose pamaldos būtų laikomos ir lietuvių kalba. Lietuviai esame tik tos skirties pagrindu, tačiau ši skirtis gali visiškai nekliudyti lygiaverčiams abiejų tautų santykiams, jei tik lenkams pavyktų atsisakyti didžiavalstybinio šovinizmo apraiškų. Tą šovinizmą savo laiku yra aptaręs Stasys Šalkauskis, jau 1923 m. pranašingai įspėjęs, kad Lenkija, „savo imperialistiniu užsimojimu užgavusi iki gyvam kaului beveik visas kaimynines tautas, negali nesusilaukti savo istorinės Nemezidos“, nes „per jos galvą tiesia sau draugiškas, o jai grūmojančias rankas vokiečiai ir rusai“. Prisimindamas lietuvybės iškilimo aplinkybes ir kovas dėl jos tvirtinimo, Smetona rašė: „Lietuviai, kitų laikomi jau moritūri (mirsimieji), atgavę žadą, pasijuto apsiausti karingo vokiečių, rusų ir lenkų nacionalizmo.“ Tačiau šiuo metu linkstama visaip menkinti lenkiškojo šovinizmo Lietuvai padarytas skriaudas, vardan bandomos isiūlyti „strateginės partnerystės“ nutylėti net Vilniaus krašto okupaciją ar ją pačių lietuvių istorikų darbais vaizduoti kaip tam tikrą lietuvių civilizavimo, senlietuvių ir naujalietuvių pilietinės kovos apraišką. Suprantama, kad egzistencinės savisaugos nuovokos dar nepraradusi tauta niekaip negali sutikti su tokiais išvedžiojimais, tad ir pamatinės bendresnės istorijos rašymas nukeliamas ateitin, o šiuo metu stengiamasi visus lietuviams ir Lietuvos valstybingumui svarbius istorinius įvykius „paversti“ nesibaigiančių istorinių svarstymų „problemomis“. Juk niekaip neįmanoma parašyti tokią Lietuvos XX a. istoriją, kurioje Lenkijos valstybės veiksmai Lietuvos atžvilgiu taptų „draugiškais“, kad ir kokiais išvedžiojimais apie istorinės tiesos „daugybiškumą“ ji būtų grindžiama.

Smetona daug metų gyveno ir lietuvybės darbą dirbo Vilniuje. Stebėtina jo darbo apimtis, gilus visuomeninio gyvenimo subtilybių, socialinių sluoksnių mentaliteto, tarptautinių santykių aplinkos, kultūrinio gyvenimo ypatumų išmanymas. Smetona yra pats tikriausias Vilniaus kaip amžinos Lietuvos valstybės sostinės simbolis. Tad tik nacionalinės savigarbos bei geopolitinės savivokos stoka galima paaiškinti iškalbingą, o sykiu apgailėtiną faktą – kol kas Vilniuje nesame pastatę Smetonai paminklo, o garbiname tik Vilniaus kraštą okupavusio ir žiauriai lenkinusio Pilsudskio atminties vietą. O juk kaip tik Vilniuje paminklas akivaizdžiai susietų politinę ir simbolinę Smetonos paveldo ir jo reikšmės šių dienų Lietuvai plotmes. Tačiau džiugu, kad paminklas prezidentui šiais metais iškilo Užulėnyje, ir prezidentas Gitanas Nausėda savo kalba atidengiant paminklą akivaizdžiai parodė suvokiantis Smetonos reikšmę ir jo įamžinimo prasmingumą. Statydami Smetonai paminklą Vilniuje teigtume, kad esame verti būti ir išlikti pasaulyje kaip valstybinė lietuvių tauta – savarankiška istorijos veikėja. O istorijos veikėjomis yra tik tautos, valstybinės tautos ir jų vadovai. Šitai vis aiškiau suvokia valstybinės Vidurio ir Centrinės Europos šalys, ėmusios priešintis Europos Sąjungos beatodairiško federalizavimo politikai ir reikalaujančios grąžinti dalį suvereniteto nacionaliniams parlamentams. Lenkija taip pat imasi stiprinti savąjį suverenitetą ir susiduria su nemenkomis eurobiurokratinio ir europolitinio elito kuriamomis kliūtimis. Nei proeuropietiški iki kaulų smegenų lenkai, nei vengrai, nei čekai jau nebesutinka besąlygiškai palaikyti siūlomo ir ateities betautės europinės nukrikščionintos liaudies vizija grindžiamo Jungtinių Europos Valstijų scenarijaus. Šių šalių politiką vis labiau ima palaikyti aktualizuojamos istorinės politinės ir kultūrinės figūros, daug nuveikusios nacionalinės konsolidacijos ir valstybingumo stiprinimo darbų baruose.

Smetonos puoselėta lietuvybė ir jo paties veikla yra ne tik mūsų didysis paveldas, bet ir įpareigojimas išlaikyti tuos principus bei nuostatas kultūrinėje bei politinėje veikloje. Būtinas ir aiškus valstybės įsipareigojimas įtvirtinti Smetonos darbų svarbą lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės sąmonėje. Darbų daug. Visų nesuminėsi. Tačiau akis bado dar vienas nepadarytas. Sugebame parsivežti iš tremties vietų ir tolimų užjūrių mūsų tautiečių kaulus ir juos perlaidoti Lietuvoje, tačiau valstybė Seimo vardu taip ir nepareiškė aiškaus apsisprendimo – prezidentą Antaną Smetoną perlaidoti Lietuvoje. Kol nėra tokio sprendimo, tarsi kalbos ir tarsi derybos su palikuonimis tik pridengia dalies politinio elito nenorą, kad Smetona sugrįžtų Lietuvon ir tuo sugrįžimu stiprintų mūsų valstybingumą ir nacionalinę savimonę. Būtina kuo greičiau Seimo nutarimu nuspręsti perlaidoti, parinkti ir pažymėti perlaidojimo vietą. Tokiu veiksmu valstybė aiškiai parodytų, kad deramai suvokia savo istorinės raidos kelią, gerbia tikruosius mūsų valstybingumo tvirtintojus, o sykiu ir neatšaukiamai viešumoje įtvirtina esminę mūsų pamatinio istorinio pasakojimo figūrą.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Paulius       2019-09-29 13:55

ir rezultatas - 3 priimti ultimatumai per 3 metus ir gėdinga kapituliacija. Ar gali tai kompensuoti autoriaus minima „kova už lietuvybę“ ect.

Paulius       2019-09-29 13:52

tikrai, tvirtinti, kad Smetona pabėgdamas suardė rusų planus yra švelniai tariant pernelyg drąsu. visų pirma jis permetė savo įgaliojimus Merkiui ir čia Džeikas visiškai teisus. Antra, kas gali pasakyti ar kas nors KITAS, išskyrus Smetonos gynėjus, atsimena, kad Smetona nepasirašė kažko ir todėl LR „įstojimas“ yra neteisėtas Visi mano, kad visų trijų Baltijos valstybių „įstojimas“ yra farsas ir Smetonos „išmintingas toliaregiškas poelgis“ niekam nieko nereiškia. Tik gana gėdingą epizodą  gelbstint žmogeliui savą kailį. Ir dar trečia: keliamas klausimas o ką galėjo Smetona padaryti 1940 06 16. manau klausimas nekorektiškas. Smetona, kad Valstybės vadovas ir Kariuomenės vadas turėjo neleisti susidaryti tokiai situacijai, kuri susidarė 1940 06 16. Tai yra tai, kam jis turėjo ruoštis visus tuos 13 metų. žu ką jis visus tuos 13 metų iš piliečių gavo algą ir visišką išlaikymą. Tačiau aiškiai suprato prezidentavimą tik kaip šampano lakimą ir bliekelių kabinėjimą iškilmingomis progomis. Tačiau tai nieko neturėtų stebinti - visą tai atome ir dabar. kažkoks deja vu

Dzeikas       2019-09-23 18:06

Alvi, mali beretavu sh.
Bet kuris teisininkas tau pasakys, kad Konstitucija ,kaip pagrindinis istatymas yra NOMINALI ir tai kas joje surasyta yra ISTATYMAI.
Tie istatymai(ir ne tik tie, bet apskritai visi istatymai) traktuojami principais. Vienas is principu yra tas, kad Konstitucija negali blokuoti gyvenymo ir negali palikt neatsakytu klausimu. TODEL isigalioja force majeur situacijos principas ir prezidento igaliojimus , VISUS igaliojimus - igyja antra pareigybe po prezidento. Siuo atveju tai Ministras Pirmininkas , kuri Smetona iteisino LEP’u.
Tai va, nesant fizines galimybes Prezidentui isreiksti savo valia , Prezidento valia isreiskia antra valstybes pareigybe po jo.
Nes jeigu tavo kartojama beretavu mesla priimti kaip modus operandi, tada Vokietija yra ligi siol karo stovyje su JAV, Didziaja Britanija, Prancuzija, Lenkija ir Rusija.
Kodel?
Todel, kad kapituliuoti igaliojimus turejo tik Fiureris(A.Hitleris) arba jo igaliotas asmuo.Igaliotas asmuo J.Gebelsas neprieme TSRS siulomos kapituliacijos ir nusizude taip pat. K.Doenitzas irgi paskirtas tik LE Fiurerio pareigas ir kapituliuoti neturejo teises.
Todel, jeigu Vokietijos kapitliacija legali, tai legali ir Lietuvos sutartis su TSRS ir po to seke valdzios perdavimai ir perturbacijos. Kodel? Todel,kad nuokrusa Smetona pasitrauke nedaves JOKIO atsakymo TSRS ir ta teko padaryti antram po jo valstybes asmeniui.
PS. Jo, Antaneli. Liutui pasakyti “ne” cia tau ne ant svetimo b i roju joti,kaip ta padarei 1927m . Sunku NKVD kaltinti net kad pakase tave 1944m Niujorke. Nusikaltimas bet ranka nekyla smerkti ju uz tai.

Alvis       2019-09-23 16:26

Įšvykdamas arba kaip dabar mankurtų ypač mėgstama sakyti “pabėgdamas”, A. Smetona visiškai sugriovė sovietų vyriausybės parengtus “teisėto” Lietuvos prijungimo prie SSSR planus. Pagal 1938 m. Lietuvos konstituciją tik jis vienintelis savo parašu legaliai galėjo: 1. Sudaryti naujos vyriausybės sudėtį. 2. Paskelbti seimo rinkimus ir asmeniškai patvirtinti jų rezultatus, 3. Tik jis galėjo pasirašyti to “naujai išrinkto” Seimo prašymą dėl įstojimo į SSSR. To nėra. Tik to poelgio (“pabėgimo) dėka, teisėto Lietuvos prezidento A. Smetonos parašo nėra nei ant vieno sovietų iš anksto parengto popiergalių. Taigi PREZIDENTAS, vyriausybei nutarus nesipriešinti ir priėmus sovietų ultimatumą, vienintelis dar kovojo iki paskutinės minutės. Net atsisveikindamas su prezidentūros personalu 15 val. 30 min., kai sovietų tankai iš bazės Jonavoje jau ropojo ties Savanorių prospekto ir Žemaičių g. sankryža(Žaliakalnyje) jis pasakė “išvykstu, nes nenoriu savo rankom sugriauti Lietuvos”.

Dzeikas       2019-09-23 6:47

StasyG, gerais norais kelias i pragara grindziamas. Ziurime i faktus be blah-blah-blah ir matome “nyku vaizdzeli”.
Cia beje vienas is igimto lietuviams pozymiu - kiekviena kvailyste ir nieksybe imti teisinti gerais norais ir aplinkybemis(gili tradicija nuo Vytauto laiku). Bet jeigu tautai tinkami vadovai,kurie slepiasi nuo kulku uz savo vaiku, tai jai priimtinas ir tuju klouniskas elgesys.Po to randa jiems pateisinimus girdi norejo kaip geriau, o gavosi kaip visada.
Del “lietuvisko Niurnbergo” nusikalbejote. Tuos du naciukus Smetonos “teismas” teise ne uz nacistine, o uz SEPARATISTINE veikla. Ar jus iziurite “Niurnberga” tame ,kad nacistus teise? Tai ir pacioj Hitlerio Vokietijoje nacistus nuteisdavo. Va, fiurerius savo draugeli Ernsta Rema kaip suni nusove uz homoseksualizma. Jau ziu “kovotojas su nacizmu”?

StasysG       2019-09-22 14:20

Džeikui 11:03 - nieko neišleiduau. Nes situacija nebuvo tokia paprasta, kaip Tamstai atrodo. Paskaitykime Simoną Jazavitą (2018 m):

“Todėl nestebina, kad 1925–1938 m. laikotarpiu veikė net „Vilniui vaduoti sąjunga“. Ji sugalvodavo tokių dabar gal daug kam keistai atrodančių iniciatyvų kaip Vilniaus gedulo diena (spalio 9-oji), o mokyklose prieš himną ir maldą, įprastus to laikmečio atributus, nuskambėdavo tuomet gal ne mažiau tautą vienijęs šūkis: „Mes be Vilniaus nenurimsim“.  ...Vis dėlto geopolitinė padėtis sparčiai keitėsi. 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris. Viena pirmųjų šalių, kurią jis su savo šalininkais ėmėsi viešai kritikuoti – buvo Lietuva… 1934–1935 m. laikotarpiu Lietuva tampa pirmąja šalimi, surengusia nedidelį Niurnbergo tribunolą – teisė Klaipėdos krašto nacionalsocialistus, rengusius priešvalstybinį sąmokslą. Ir tik „status quo“ siekusių išlaikyti Vakarų šalių dėka prezidentas Antanas Smetona sušvelnino nuosprendžius, atsisakė skirti mirties bausmę. Trečiasis reichas reagavo griežtai – Lietuvai buvo pritaikyta ekonominė blokada, Rytprūsiuose telkiami kariuomenės daliniai… Tad nestebina tai, kad visas politinis elitas, ne tik Smetona, bet ir jo naujasis URM Stasys Lozoraitis bei kariuomenės vadas Raštikis pradeda mąstyti apie galimą santykių su Lenkija sušvelninimą. Smetona gerai suprato, kad sąmoningas santykių „atšildymas“ iš Lietuvos pusės visuomenėje sukeltų labai ne kokį jausmą. Pagalvokite patys – ilgai skelbus, kad šalis buvo didžiausias priešas, o pasikeitus geopolitinei padėčiai atsiranda galvosūkis – visuomenė juk jokio šiltėjimo nebenori. Priešingai – yra įsitempusi ir laukia, kada reikės stoti į krašto gynybą...
„Bėdą“ čia išsprendė Lenkijos pusė. Kilus vienam iš daugelio pasienio konfliktų, žuvo Lenkijos pasienietis, todėl 1938m kovo 17 d. iš Lietuvos staigiai pareikalauta užmegzti diplomatinius santykius. Smetona pasitaręs su ministru Lozoraičiu ir kariuomenės vadu Raštikiu, suprato, kad ultimatumą teks priimti. Kariuomenė viena pati nebuvo pasiruošusi kovai su gerokai didesne Lenkija, jai tam reikėjo kito kaimyno pagalbos. Tačiau SSRS pareiškė, kad nieko padėti negali, nes turi „vidinių problemų“ (ką tik buvo prasiautusi represijų banga, žinoma Didžiojo teroro vardu), Vokietija, norėdama įgelti Lietuvai ir apgauti Lenkiją savo tariamu palankumu, dargi paskatino skubiai priimti ultimatumą. Apie Vakarų šalis nėra ką ir kalbėti, netrukus paaiškėjo, kad D. Britanijos ambasadorius Varšuvoje buvo vienas pagrindinių žmonių, padrąsinusių Lenkiją, jog laikas ultimatumui pats geriausias, nes Lietuva neturės kur trauktis. Tam tikrų simpatijų parodė tik Prancūzija,  – prancūzus gąsdino, kad lenkai ne visai supranta, jog vokiečiai nori legitimuoti savo veiksmus, ypač Austrijos prisijungimą, todėl jiems naudinga parodyti, kad „sąskaitas“ suvedinėja visos Europos valstybės.

Lietuvos visuomenė vis dėlto reagavo skaudžiai. Nors Lenkijos politinis elitas sutarė dėl švelnesnio ultimatumo varianto – kuris nereikalauja, kad Lietuva atsisakytų teisių į Vilnių, o tik pripažintų „de facto“ esančią padėtį, Lietuvos visuomenė priėmė tai kaip pasidavimą... O išsvajotų sąjungininkų iš didžiųjų valstybių tarpo, pasirodė, kad taip pat nėra.
Prezidentas Smetona vis dėlto buvo skaitęs daug politikos klasikų darbų, ir jam neblogai sekėsi tas žinias panaudoti. Todėl visuomenės reakcijas apmalšinti jis ėmėsi darydamas savotišką „ėjimą žirgu“. Į Varšuvą eiti pirmojo Lietuvos pasiuntinio pareigas buvo nusiųstas žmogus, niekada negarsėjęs didelėmis simpatijomis prezidentui, tačiau kartu ir garsėjęs kovinga retorika Lenkijos atžvilgiu. Tai buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, atsargos pulkininkas Kazys Škirpa”. IŠVADA: Paminklo prezidentui A Smetonai Vilniuje labai reikia.

Dzeikas       2019-09-22 11:03

StasyG,
kazkaip isleidote is atminties fakta,kad A.Smetona taip tycia budamas Lietuvos prezidentas ATSISAKE Vilniaus miesto ir teritoriniu pretenziju Lenkijai pagal 1938m sutarti.
Ar uz tai jam reikia Vilniuje paminkla pastatyti? Ar uz tai ,kad parode lietuviska karine gudrybe ir apgavo lenkus?

StasysG       2019-09-22 9:54

Šioms Autoriaus mintims straipsnio citatoje labai pritariu:—-“Smetona daug metų gyveno ir lietuvybės darbą dirbo Vilniuje… Smetona yra pats tikriausias Vilniaus kaip amžinos Lietuvos valstybės sostinės simbolis. Tad tik nacionalinės savigarbos bei geopolitinės savivokos stoka galima paaiškinti iškalbingą, o sykiu apgailėtiną faktą – kol kas Vilniuje nesame pastatę Smetonai p a m i n k l o, o garbiname tik Vilniaus kraštą okupavusio ir žiauriai   l e n k i n u s i o   Pilsudskio atminties vietą. O juk kaip tik Vilniuje paminklas akivaizdžiai susietų politinę ir simbolinę Smetonos paveldo ir jo reikšmės šių dienų Lietuvai plotmes.”

Dzeikas       2019-09-21 12:03

Lietuvos vaikus reiktu mokyti ne tautiskumo, o skirti shuda nuo bulkutes.
Nes dabar is vienos puses jiems gruda kazkokia mazai pakitusias nuo sovietiniu laiku pasakaites. Is kitos puses baltosios kumeles apologetai, lygiai tame paciame sovietiniame stiliuje mokina apie “dydinga Lietuvos praeiti” , esa karzygiai su Gedimino pagaliukais kalavijo rankena (Romoje pagaminta ir per tarpininkus germanus nusipirkta) Romos miesto vartus dauze(Alarichas nuosaliai nervingai ruko). O paskui tie vaikuciai interneto saituose gaurus vieni kitiems pesa savas “tiesas” irodinedami.
Iki siol prisimenu siukslyne rasta(pirmi metai Niujorke, nebuvo nuobodu) amerikieciu vadoveli imigrantams. Parasyta labai realistiskai ir pasiremiant gyvenimiska praktika. Kas gero buvo, ir kas negero. Isleista kazkur 63-66 XXamz metais. As tam vadoveliui dekingas, kad jame raudona gija ejo ideja: nebuvo geru laiku, kai esa didingi herojai ISTORIJA dare. Zmones visada vienodi ir vertinant ta ar kita laikmeti reikia ziureti kaip zmones , normalus , nudemingi zmones butu pasielge.
Apie ta pacia JAV Nepriklausomybes diena 1776m liepos 4d ir paskesni kara pasakyta be durniaus klijavimo. Nenorejo britu(vokieciu,olandu ir ko tik ten neprivaziave buvo.Vizu tada nebuvo isgalvoje) kolonistai moketi mokesciu Londonui, kuriais sis ismaste kompensuoti karo su Prancuzija islaidas. Sugalvojo “otmazke” - tada tegul buna musu atstovai parlamente.Ak ne? Tada eikite sh..t! 
Tie kolonistai, musu patriotai unisonu su rusu imperialistais vadina juos europos “zbrodu”. Zbrodas - ne zbrodas, bet vaikus ne tautiskumo mokino, o zinoti savo interesa ir siekti jo pagal Apvaizdos isakymus. Amerika jei ka iki siol labai stipri protestantiskoji etika. Kaip niekur kitur. Pvz. iki siol mazame miestelyje paviliojes svetima zmona tame miestelyj daugiau gyvent nebegalesi. Joks policininkas taves neapgins. Tau visur durys bus uzdarytos.
Tai sito ir reiktu vaikus mokinti, o ne snarglius ant stiklo sklaidyti apie “tautiskuma”

Reikia mokyti tautiškumo       2019-09-21 0:43

Vaikai ne tik nemokomi istorijos, mūsų valstybės istorijos, bet nemokomi net liaudies dainų, jauniausias vaikas sugebėjo baigti mokyklą neišmokęs nei vienos lietuvių liaudies dainos, nei darželyje, nei pradinėse klasėse - visokias erstradines, šiuolaikines,  bet tik ne lietuvių liaudies. Pagaliau vyresnėse reikėdavo atpažinti kūrinius iš klausos ( neypatinga), mokėsi sudėtingiausių muzikos teorijų - visko, bet ne liaudies dainų. Viduriniojo pastebėjome, kad prasti reikalai su istorijos mokslais - neįdomu, nepatinka, nesupranta.. Pavaikščiojo į užsiėmimus pas istoriką Butkų, tai taip užsidegė, kad net pareiškė, kad nori tapti istoriku… Užauginta visa jaunimo karta, kuriems svetima tautinė kultūra. Kas taip reformavo mokymo programas rusai, lenkai?  Ne savi “jaunieji verslininkai” ir “ patriotai”.

>Šaunus tas pasaulis       2019-09-20 22:23

“Smetona nei Škirpai pritarė, nei jo Laikinosios Vyriausybės palaikė nei juo labiau buvo antisemitas a la ,Pakelk galvą, lietuvi’.”
Tai gal dar paporinsi kodėl nestatyti paminklo Smetonai, Škirpos gatvės nebėra, o Smetona Škirpai nepritarė, greičiausiai abu niekam tikę?
“Popierius iškęs, o kvailiai nesupras.” smile

Šaunus tas pasaulis        2019-09-20 19:51

Kaip nuostabiai gražiai kartais gali sutarti rusų imperialistas ir lietuvių nacionalistas. Štai tūlas rašo: „Gal kaip tik principinė Smetonos nuostata „nesusidėti“ su Hitlerio valdoma Vokietija ir nulėmė jo sprendimą neatsiimti Vilniaus, kai Lenkija jau nebeegzistavo. Kaip tik šitą jo sprendimą labiausiai ir kritikuoja Kazys Škirpa savo atsiminimuose.” „kai Lenkija jau nebeegzistavo” būtent šia fraze Josifas Stalinas ir jo ginklanešys Viačeslavas Molotovas ir pagrindė Raudonosios Armijos žygį į Lenkiją 1939 rugsėjo 17 d. ir Kremliu tebegrindžia iki šiol… smile
Na, o ponui Vytautui pasirodo Lenkija hau nebeegzistavo dar anksčiau, nes naciai Smetoną per Šlorpą spaudė žygiuoti į Vilnių rugsėjo 4–15 d. smile Na, bet tikram patriotui tai juk nėi kiek nekliudo, nes jam ta „Lenkija jau neegzistavo”. Ir nieko čia nepadarysi. Ant visų moralių jam nusispjaut. Jis garbina Škirpą ir Noreiką ir net stato juos į vieną gretą su Smetona, nors taip daryti didelė nuodėmė. Smetona nei Škirpai pritarė, nei jo Laikinosios Vyriausybės palaikė nei juo labiau buvo antisemitas a la ,Pakelk galvą, lietuvi’. Bet autriui juk vis vien. Jis varo ką nori. Popierius iškęs, o kvailiai nesupras.

Valdas       2019-09-20 19:01

Puikus straipsnis. Bet, Vytautai, Prezidentui Antanui Smetonai dabartinėje “mūsiškių” Lietuvoje nesaugu, todėl Prezidento artimieji ir prieštarauja, jog jo palaikai grįž-tų į tėvynę.

Dzeikas       2019-09-20 17:29

Habilitasui:
...ma ji galas. Nors ir paslemekas, bet taip. Teise buti palaidotas Lietuvoje turi. Bet jo palikuoniu vietoje pasirupinciau,kad butu perlaidotas privacioj valdoj, o ne “vierchu” panteone ar greta ju.
O ir butu nei juoktis , nei verkti jei kas sumanytu A.S. pakasti greta AMB.

Dzeikas       2019-09-20 17:22

Pavargau skaityti si malima…Trumpa reziume butu mazdaug tokia:
Issistates prezidentu Antanas Smetona tipo igyvendino gero prezidento vizija kuris deda skersa ant istatymu, nes jis “geras” prezidentas, jis tipo rupinasi kad lietuviu tautos nesuvedziotu jokie “-izmai” a le “tautos jega vienybeje”. Ko vertas sitas paslemekas ir jo suknysta politika parode politine diareja(viduriavimas), kai atejo veiksmu ir lemtingu sprendimu metas. Kai Kauno gatvemis 1940m vasara vazinejo rusu tankai , o tauta net nesuprato kas vyksta - sito nuokrusos apoteoze, kuri VR kelia kaip kolukietis mesla ant sakiu mezdamas karvides.
Autorius matyt nedalyvavo kiemo berniuksciu mustynese, ir paimtas uz sprando stipresnio temoka inkstintyviai trauktis atgal - taip tegaliu paaiskinti jo nerima i nezabota tautiskuma kaip reakcija i siulaikiniu “vierchu” politini prostituvima.Purva bando skystu meslu nuplaut - alegoriskai kalbant.

Žodžio laisvė...       2019-09-20 15:30

Jeigu nebūtų buvusių 1926 metų įvykių,jau tuomet Lietuva butų tapusi bolševikinės Rusijos sudėtyje,kaip atsitiko su Rytų Baltarusija,Rytų Ukraina,Gruzija ir kt.
Kas dėl “žmogiškųjų išteklių” tai nesistebėkite,nes valdiškos struktūros savo pi-
liečiuose mato tik galimybe turėti finansinės naudos iš dirbančio žmogaus ,kitaip
sakant “gamybos priemonė” iš čia ir nuvorišų supratimas pasiplauti pinigėlių sau
ir savo artimui ir nieko daugiau.

Plutarchas rašo,       2019-09-20 14:16

kad su gėda bėgdamas iš Atėnų, didysis filosofas ir valdžios vyras Demostenas, kai jį užjautė tikri Atėnų piliečiai, ragindami jį neliūdėti, nes viskas gali pasikeisti į gera, apsiverkė ir sušuko: “Kaip aš galiu neliūdėti, palikdamas miestą, kuriame turiu tokių priešų, kad nelengva bus kitame mieste tokių draugų susirasti”. Čia tarsi kalbama apie mūsų Prezidentą Antaną Smetoną. Tinka čia ir kiti Demosteno žodžiai, išvykstant iš Atėnų ir ištarti ištiesus rankas į Akropolį: O valdove Atėne, šio miesto gynėja,kodėl tu myli tris šlykščiausius gyvūnus: pelėdą, gyvatę ir minią?” Kas šiandien Antanu Smetonai mūsų pagarba ar prakeiksmai? Tušti garsai tuščiose erdvėse. O mes kažkodėl rūpinamės tik paminklais: vienus griauname, kitus statome. Rūpinkimės ir puoselėkime praeities didžiųjų žmonių idėjas, mokykimės iš jų meilės Tėvynei ir jos žmonėms, rūpinkimės Tėviškės Žeme, į kurią vis tiek visi kada nors gulsime. Zaunos, netgi pačios teisingiausios, nieko nepadės. Beje, susidarius palankioms aplinkybėms,kai Atėnams prireikė gelbėtojo, Demostenas sugrįžo iš tremties su triumfu ir buvo sutiktas džiūgaujančios minios. Tiesa, netrukus jis vėl buvo apkaltintas išdavyste ir bailumu, nuteistas mirti. Bet Istorija jo nenuteisė ir neužmiršo. Jo garbė ir gyvenimo pavyzdys anaiptol ne Herostrato ir kitų žmonijos išgamų, nes jis išliko žmogus netgi klysdamas. Išsiaiškinkime kiekvieno mūsų tautos didvyrio indėlį į mūsų tautos bei valstybės istoriją be minties išteisinti ar pasmerkti. Mūsų Tėvynė, jos istorija ir lemtis bendra. O mes nei advokatai, nei teisėjai, niekas mums tokių teisių duoti negali ir nedavė.

habilitās       2019-09-20 10:13

Pargabenti A.Smetonos palaikus į Lietuvą yra mūsų valstybės garbės reikalas vien jau dėl to, kad jis buvo šios šalies prezidentas, tačiau paminklo statymas – šiek tiek sudėtingesnis klausimas.
Istorija jau toks dalykas, kad gali vartyti kaip nori. Abejoju ar atsiras labai daug norinčių garbinti A. Smetoną, būtent garbinti, nes lietuviai sugeba arba garbinti, arba nekęsti, nes vertinti niekas nemokė.
O vertinant A. Smetoną būtina nepamiršti, kad taip ilgai prezidentavo po to, kai valdžią užgrobė  jėga. Paėmęs valdžią, apribojo demokratiją, sustabdė reformas, ryžtingai kovojo su opozicija. Deja, kai reikėjo parodyti rižtingumą kovoje su iššorės priešų, to ryžtingumo neliko. Visi prisiminimai telpa į vieną „sparnuotą“ frazę: „Neiššovė nė vieno šūvio“.

Rūta       2019-09-20 10:03

Labai patiko straipsnis. Būtina šias mintis ir nuostatas perkelti į istorijos vadovėlius. Dėl A. Smetonos įvertinimo ir pagerbimo pilnai pritariu. Tačiau optimizmo neteikia nesena patirtis, iki begalybės ilgai statant paminklą J. Basanavičiui. Labai pasigendu Kultūros ministro M.Kvietkausko pozicijos istorinės atminties klausimais.


Rekomenduojame

Jonas Burokas. Rezistencijos įamžinimas

NE eksperimentams Žemaitijos gelmėse! Atviras Lietuvos visuomenės kreipimasis dėl Vyriausybės planų statyti anglies dvideginio saugyklą

Liutauras Stoškus. Seimo komitete svarstytas Žemės gelmių įstatymas

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.