Šeimos politika, Socialinės inžinerijos eksperimentai

Vytautas Rubavičius. Partnerystės įstatymas – moterystės ir motinystės pažeminimas

Tiesos.lt redakcija   2022 m. gegužės 13 d. 22:30

2     

    

Vytautas Rubavičius. Partnerystės įstatymas – moterystės ir motinystės pažeminimas

Vadinamasis partnerystės įstatymas, juridiškai sulyginantis visokias bendro gyvenimo formas kaip šeimą, yra ne lygybės, o pažeminimo įstatymas. Nužeminama ir pažeminama ne tik žmonijos išgyvenimui būtina prigimtinė šeima, pripažįstant jai tokią pat svarbą ir vertę kaip bergždžiųjų sugyvenimas, o ir pamatinės žmonijos nuovokos – moterystė ir vyrystė, motinystė ir tėvystė. Ypač niekingai atrodo moterystės paniekinimas.

Atrodytų, kovojama kaip tik už „moterų teises“, tačiau jomis tik iš pradžių buvo prisidengiama, o šiuo metu apie moteris jau retokai beužsimenama, nes genderizmo ideologija peržengė moteriškumo supratimą – jis tapo nebepriimtinas. Įžymioji Stambulo konvencija – taip pat atgyvena, nes nebeatitinka naujų ideologinių genderizmo nuostatų, — juk joje dar prisidengiama „moterų teisėmis“, kurių įvardijimas jau neišvengiamai suvoktinas kaip diskriminacinis bei homofobiškas naujųjų keistalyčių atžvilgiu. Tad ir priimta ji netrukus būtų keičiama pagal naująjį genderizmo kurpalių.

Genderizmo ideologijos plitimą paskatinęs feministinis judėjimas ne tiek išsikvėpė, kiek buvo nutildytas naujųjų genderaktyvistų. Kas jau kas, o feministėms turėtų būti skaudu, kad taip įnirtingai kovojant už moterų teises, jau daugelyje šalių oficialiojoje ar viešoje kalboje nebegalima vartoti moterį, moteriškumą ir motinystę nusakančių žodžių. Vis labiau stengiamasi įdiegti supratimą, neva ir vyrai galį gimdyti. Jau ir pribuvėjos kai kur imamos apmokyti atsižvelgiant į tokių vyrų pageidavimus, nesvarbu, kad šitai kol kas anatomiškai neįmanoma. Tačiau įmanoma ideologiškai.

Ideologijai gamta nesvarbu, kaip ir tiems juridiniams bei politiniams „pažangiesiems“ aktyvistams, kurie moterimis save laikantiems biologiniams vyrams suteikia galimybes dalyvauti moterų čempionatuose. Nei vyrams, nei moterims protestuojant, moteris buvo paversta „menstruojančiu individu“, „žindančiu individu“, vyrų žindymui tapus svarbia kultūrinio „atsilikusios“ visuomenės dalies perauklėjimo ir tolerancijos apmokymo tema. Mūsų Konstitucinis Teismas tokiems aiškinimams jau yra padėjęs stiprius pamatus – įtvirtinta nuostata, kad negalima vadovautis daugumos visuomenės išpažįstamais neva stereotipais, ypač susijusiais su šeima ir įvairiausiais „pažangiaisiais“ keistalytiškumais.

Moteris įvardyti moterimis šiuo metu dar lestina tik vienoje visuomeninio gyvenimo srityje – kovose dėl besąlygiškos aborto teisės. Kol genderizmo ideologija dar nėra įtvirtinusi vyrų pastojimo teisės (o šitai laukia netolimoje ateityje), tol aborto džiaugsmai ir malonumai neišvengiamai siejami su moterų teisėmis. Visais būdais stengiamasi ne tik nutildyti, bet ir kriminalizuoti atkreipiančius dėmesį į įvairialypę abortų žalą moteriai ir visuomenei. Ką jau kalbėti apie balsus tų, kurie gina vaisiaus teisę gyventi, iškeldami nelygstamą naujos gyvybės svarbą visai žmonijai, jos gyvavimui.

Tačiau nužudytas vaisius jau tapo paklausia įvairių farmacijos ir genų inžinerijos rinkų preke. Tad tikroji teisė žudyti vaisių įvyniojama į genderistinę moters išsilaisvinimo iš gamtos jai primestų pančių ideologiją – jau mokyklose pradedama aiškinti, kad nelygstama yra „moters teisė į savo kūną“, o pastojimas esąs tik paprastas sveikatos sutrikimas, kurį nesunku išgydyti.

Partnerystės įstatyme puokštė žmogaus gamtinę ir jos pagrindu susiklosčiusią civilizacinę socialinę prigimtį paneigiančių nuostatų. Apibendrinamai jas galima įvardyti šitaip – tuo įstatymu įšangė prilyginama gimdai. Ne tik ideologiškai, bet ir juridiškai konstituciškai. Šitaip nužeminama ir nušventinama motes vaisingoji, gyvybę pasauliui teikianti galia, kurią pripažino ir išpažino visos senosios ir naujosios civilizacijos. Moterims, abortų aktyvistėms, palikta laisvė kovoti su joms nuo seno visų religijų pripažįstamu šventumu ir gimdymo sakralumu.

Senosiose Artimųjų Rytų civilizacijose vaisingumas buvo siejamas su Mėnulio dievybe, o naujoji gyvybė į šį pasaulį atplaukdavo mėnesio laiveliu gimdos vandenims nubėgus. Tie vandenys buvo suvokiami kaip aukštųjų vandenų atmaina, siejanti mus su pasaulio pradžia. Gimdymas – šventas, kaip ir vaisius. Tokia pasaulio sandara ir santvarka. Juk ir maldoje – „Ir pagirtas Tavo įščių vaisius“. O kokia malda galima kreiptis į „žindantį individą“? O kaip melstis už „menstruojantį individą“?

Akivaizdu, kad genderistinis žmogaus savasties „performavimas“ yra ne tik antikrikščioniškas, bet ir antireliginis bei prieš civilizacinę patirtį nukreiptas žmogaus perdarymo instrumentas. Juolab keista, kad dalis krikščioniškų bažnyčių įsijungia į tokios „pažangos“ veiklą. Kad ir kaip garbintume „toleranciją“, sunku nematyti, kad skatinamos „pažangios“ tolerancijos supratimas ne tik paneigia Šventojo Rašto tiesą bei Bažnyčios mokymą, bet ir nušventina vyro ir moters šeimyninį, taip pat ir gimties sakramentą. Čia nekalbu apie pašvęstuosius gyvenimus, kuriuos globoja aukščiausieji Tėvas ir Motina.

Bažnyčia iškelia žmogaus orumo vertę, o jame glūdi pirminis Dievo kūrimo vyksmas – kokį ir kaip sukūrė Viešpats gerbtiną žmogų. Dabartinė tolerancija nureligina ir nususina žmogaus orumą. Gerbiantis kito orumą žmogus pasaulį regi Tiesos prošvaistėje – pasaulis yra nuodėmės ir kovos su, taip pat „dangaus kareivijų“ ir „legiono“ kautynių laukas. Tų kovų niekas neatšaukė ir negali atšaukti, nesvarbu kad apie jas tarsi nešiuolaikiška, nemodernu kalbėti.

Neskatinama šitai svarstyti ir Sinodiniame kelyje. Tačiau „legionui“ galima siekti žemiškos pergalės iškreipiant ir naikinant žmogaus prigimtį, o bažnyčias paverčiant genderizmo skleidimo įrankiais. Juk tolerantiškas sakramentų teikimas keistalyčių „šeimoms“ suvoktinas, nevyniojant žodžių į vatą, kaip pats tikriausias išangės sakramentinimas, nušventinant visus bažnytinius sakramentus.

Tiesa, visas žmogaus kūnas šventas, tačiau kiekvieno organo sava paskirtis. Išvada nėra nukreipta prieš jokius žmones anei prieš keistalyčius, nes visi mes nuodėmingi. Tačiau negalima nuodėmės versti socialinio gyvenimo norma, daugumos žmonių valdymo ir „perdarymo“ instrumentu, juolab nedera jos sušventinti ir sakramentinti. Šitai yra „legiono“ didžiosios kovos tikslas. Jis siekiamas gana veiksmingai – tereikia tik įsiskaityti į dalies Vokietijos Sinodinio kelio vedlių vyskupų kovingus pareiškimus apie būtinumą keisti bažnyčios mokymą, atsižvelgiant į genderizmo „mokymą“, kuris laikytinas „laiko ženklu“.

Tačiau ideologiniai „laiko ženklai“, prisiminkime kad ir lagerių kančiomis grįstą „šviesų“ mokymą apie „neišvengiamą komunizmo pergalę“, dažniausiai neturi nieko bendra su Dievo tiesa bei šviesa, o yra šėtoniškas gundymas tapti „visagaliais“, atsisiejant nuo Dievo kūrinijos ir Jo nustatytos tvarkos. Tikėkimės, kad žmoniją ištikusių iššūkių akivaizdoje Sinodiniu vadinamas kelias sugrąžins mus prie Šventojo Rašto tiesos, nes tik šventa šeima gali išlaikyti žmoniją gyvybingą, o moterį ir vyrą – oriais žmonėmis.

*******

Kad ir ką svarstytum, apie ką berašytum – mintyse nuolat kirba ukrainiečių kovos reikalai. Šventa jų kova prieš nuožmų, žmogiškumo ir krikščioniškumo kaukę nusimetusį agresorių, branduoliniu vėzdu grasinantį visam pasauliui.

Laukiau ir tebelaukiu, kad visų pasaulio tikėjimų hierarchai bendru pareiškimu kreiptųsi į Rusijos patriarchą Kirilą, stačiatikių popus ir vienuolius, paragindami juos priminti valstybės vadovui, jo kariuomenės vadams ir kariams – net ir užpuolus niekuo jus nenuskriaudusią šalį privalu laikytis jei ne krikščioniškos moralės, tai bent jau civilizuotų karo taisyklių, kurioms įvairiomis sutartimis yra įsipareigojusi Rusija. Nežudyti civilių ir nenaikinti jų turto, neplėšti užgrobtų teritorijų gėrybių, sudaryti sąlygas civiliams palikti karinių veiksmų laukus, leisti evakuoti sužeistus kovotojus ar perduoti juos Raudonojo Kryžiaus globai.

Praverstų Maskvos patriarchato dvasininkijai priminti, kad nedera dvasininkijai tapti besąlygiška valdžios pagalbininke, verčiant jų ganomas aveles IGM (ideologijos genetiškai modifikuotais) gyvūnais, nieko nebenutuokiantiems apie Kristaus mokymą ir besididžiuojantiems broliška vadintos tautos naikinimu. Juk Rusijos bažnyčios tarnai ir tikintieji išgyveno stalininės Golgotos kelią, tad jiems gerai žinomi kraugeriški savosios valdžios „instinktai“.

Gal toks kreipimasis nors kiek padėtų ir didvyriams – Mariupolio gynėjams.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

visitor       2022-05-14 12:46

dalyvauja ir unicef. ju feisbuke radau zinute, kad simtai vaiku vezami i iraka pakeliui mirsta nuo suzeidimu ir negydomo kovido. kodel i iraka, neausku,

visitor       2022-05-14 12:44

rusijos raudonasis kryzius dalyvauja evakuojant gyventojus iki perskirstymo stovyklu.

Rekomenduojame

Dr. Gintautas Vaitoška. Karas ir abortas

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt trečioji (gegužės 17) diena

Vokietijos katalikų bažnyčiose vyko vienalyčių porų laiminimai, dalyvavo ir vyskupas

Ukraina tikrina kiekvieną Rusijos Federacijos piliečiams išduotą dokumentą, leidžiantį gyventi šalyje

Ramūnas Aušrotas. Tas pats Partnerystės įstatymas, tik kitu pavadinimu

Kristina Zamaryte-Sakavičienė. Įteisinus partnerystę bus keičiama ir visuomenės nuomonė

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt antroji (gegužės 16-oji) diena

Linas Karpavičius. Puota maro metu

Dalis Lietuvos ortodoksų išdėstė viešu laišku savo ketinimus metropolitui Inokentijui

Vytautas Radžvilas. Įsivalstybinusios Lietuvos diena

Kard. Sigitas Tamkevičius SJ. Krikščioniškoji tapatybė – V Velykų sekmadienis

Šoką keliantis reikalavimas: ES reikia tik 14 balsų, kad pakeistų ES sutartis, sako buvęs ES Komisijos narys

Laiškas tiems, kuriems dar rūpi rūpi visa, kas susiję su Valstybės išlikimu

Dr. Darius Alekna. Apie šeimą ir valstybę

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt pirmoji (gegužės 15-oji) diena

Nuo Romo Kalantos aukos praėjo 50 metų

Indijos chirurgas planuoja persodinti gimdą į translytės „moters“ kūną ir sudaryti jam galimybę pastoti dėka pirmos tokios operacijos pasaulyje

Nepriklausomos valstybės ir imperijos. Vytautas Radžvilas

Vytautas Rubavičius. Partnerystės įstatymas – moterystės ir motinystės pažeminimas

Edvardas Čiuldė. Atviras laiškutis Emmanueliui Macronui

Kandidato į AT teisėjus E.Šileikio drąsi kalba išgąsdino Seimą

ES ciniškai naudojasi pavojaus situacija Europoje, kad išplėstų savo galias

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt devintoji (gegužės 13) diena

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Įveiksime ligas ar žmogiškumą?

Ramūnas Aušrotas. Vaiko teisių apsaugos klystkeliai

Vatikano sinodo svetainė švenčia homoseksualumą ir įvaikinimą homoseksualų porose

Mokslinė konferencija Romo Kalantos metams paminėti

Vytautas Sinica. Apie Gabrieliaus Landsbergio interviu

Vytautas Radžvilas. Ir vis tik tai PAKTAS

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt aštuntoji (gegužės 12-oji) diena

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.