Vytautas Rubavičius. O gal pabandykime? Kad valdžia atitektų ne tiems, kurie galingi, bet tiems, kurie renka

Tiesos.lt redakcija   2015 m. vasario 27 d. 23:45

10     

    

Vytautas Rubavičius. O gal pabandykime? Kad valdžia atitektų ne tiems, kurie galingi, bet tiems, kurie renka

Žmones jau sunku suvilioti rinkiminiais pažadais, ypač jiems gerai pažįstamų regioninio lygmens politikų. Todėl į savivaldos rinkimus jų ateina vis mažiau. Publiką kiek išjudina Seimo ar Prezidento rinkimai – žmonės pajunta vidinį akstiną „atlikti pilietinę pareigą“. Kodėl vietos rinkimai mažai juos domina? Žmonės per atgautos nepriklausomybės dešimtmečius jau spėjo įsitikinti, kad nuo jų apsilankymo prie balsadėžių niekas nesikeičia nei miesto, nei rajono gyvenime. Jie jau nebesistebi, kad laimėjimai, kuriais taip giriasi įvairaus kalibro vietos politikai, niekaip nepaliečia daugumos gyventojų. Skurstantieji ir toliau skursta, o valdantiesiems bei galingiesiems net krizės didina gerovę. Kokie bebūtų rinkimų rezultatai, valdo vis tie patys rajonų, regionų karaliukai, jų šeimos ir apie jas susibūrę artimųjų bei patikimųjų klanai. Suprantama, po kiekvienų rinkimų veikėjai kiek pasikeičia vaidmenimis: vieni išeina į vietinius politinius lyderius, kiti pereina į savivaldybės įmonių direktorius, treti imasi naujų europinių projektų. Tačiau visur giminės giminėlės, artimieji, patikimieji, partinės nomenklatūros ir kontrabandos užgrūdintieji, mokantys greitai ir sklandžiai „daryti babkes“.

Regionuose ypač ryškios feodalinių santykių – visiško pavaldumo ir paklusnumo, baimės reikšti nepasitenkinimą, juolab skųstis – apraiškos, kurių modernioje visuomenėje, atrodytų, jau senokai nebesą. Deja, socialiniai santykiai, laikui einant, neišnyksta. Jie tarsi nuslenka į paribius, užsimiršta, tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, ir vėl iškyla ir tvirtai suima žmones. Lietuvoje tokių santykių gausu, tik apie juos nelinkstama kalbėti – tokios kalbos netinka prie demokratine ir teisine valstybe įvardijamos šalies įvaizdžio. O juk stebime ir įvairiausias vergovės apraiškas, net vadinamosiose išsivysčiusiose visuomenėse: pardavinėjami vaikai, už dyką dirba beteisiai žmonės, ką jau kalbėti apie pasibaisėtiną apimtį įgavusią prekybą moterimis.

Lietuvoje valdžia sukaupta šeimų, draugų rankose. Klanai neketina paleisti valdžios. Esant tokiai situacijai, privalu žmones įtinkinti, kad dar ne viskas prarasta, kad yra išeitis. Tačiau įtikinti gali tik tie, kuriais pasitikima. Tad ypatingų pastangų reikia norint pralaužti kone visuotinio nepasitikėjimo vietine valdžia kiautą, kuris atlieka ir apsauginę funkciją – žmonės nebepatiria porinkiminio nusivylimo streso, jų nebežeidžia politikų melai ir demagogijos, seksualiniai ir finansiniai nuotykiai. Įsivaizduoju, kaip sunku yra žmonėms sakyti: brangieji, yra galimybė po rinkimų jums, eiliniams piliečiams, įgauti realios politinės valdžios. Tokios valdžios, kuri būdinga vakarietiškų demokratinių šalių savivaldai. Ji leis jums tvarkyti savo kasdienį gyvenimą patiems – per bendruomenes, seniūnijas, seniūnaitijas. Kitaip tariant, būtina pažadėti, kad laimėjus valdžią ta valdžia bus pasidalyta su rinkėjais, su vietos bendruomene, ir pati bendruomenė dalyvaus tose dalybose. Kadangi Lietuvos įstatymai jokių valdžios dalybų nenumato, tai teks ieškoti aplinkinių būdų.

Sveikinu Panevėžio judėjimo KARTU rinkimų programoje detaliai nurodytą valdžios perdavimo principą. Valdžia atitektų ne tiems, kurie galingi, bet tiems, kurie renka. Seniūnaitijos ir seniūnijos savivaldą realiai perduotų patiems žmonėms. Tokia ir yra vakarietiška, tikroji, savivaldos samprata. Būtent tokią savivaldą visada ir skatinu.

Kitas klausimas – nustatyti savivaldžios bendruomenės ir jos atstovų kompetencijos ribas bei sritis, kuriose veikia savivaldūs organai. Lygiai taip pat svarbu, kad toms funkcijoms vykdyti būtų skiriama ir finansinio pyrago dalis. Tik būdamos politiškai ir finansiškai įgalios seniūnijos ir seniūnaitijos ne tik galės, bet ir privalės pačios tvarkytis su visomis kasdienio gyvenimo problemomis. Šitaip ugdomas kūrybingas ir atsakingas pilietis. Šitaip ugdomas gimtinės šaknis savo sąmonėje išlaikantis jaunimas. Tokia savivalda – naujos politikų kartos galimybė. Uždavinys nelengvas, nes valdžioje esantys kaip tik ir stengiasi savo rankose išlaikyti visus finansinius srautus – jie jokiu būdu nesutiks dalį jų „perleisti“ bendruomenei, paprastiems žmonėms, nes tada dingsta ir dalis į asmenines sąskaitas nuplaukiančių dešimčių procentų. Dabar valdantiems parankūs pono, kaip visagalio šeimininko, ir nuolankaus prašytojo santykiai. Žmonėms prašant, šeimininkas teikiasi arba nesiteikia duoti. Dažniausiai – nesiteikia.

Be abejo, dabartinė valdžia pokyčių nenori, nes mano esanti pati gera, taip pat gali tą gerumą kaskart pademonstruoti: ateina prašantieji, vieniems duodama, kitiems – ne. Garsas apie laimingai gavusius ir ypač pačius davusius plačiai paskleidžiamas, kad visiems būtų aišku, kada, kas ir už kokius nuopelnus gali tikėtis gausiąs. 

Išties liūdna, kad šitoks valdžios modelis įgyvendintas visoje Lietuvoje, kad tokia yra mūsų politinės sistemos esmė, kad visur savivalda – be realios savivaldos. Tai veda tik į akligatvį. Akivaizdu, kad neiname į priekį, kad degraduojame ir nykstame. Tačiau ką mes matome? Visur dabartinė valdžia iš karto stato užkardas, kad tik nesikurtų veiksmingos seniūnijos bei seniūnaitijos, ima net gąsdinti jomis visuomenę. Tas pats ir jūsų mieste. Valdžia labai aiškiai įžvelgia tuos pavojus, kurie jai pačiai kyla. Savivaldos klausimas yra esminis politinės sistemos klausimas: arba valdžios pyragas dalijamas taip, kad jo dalis, na, nors ir nedidelė, atitenka visuomenei, ar tiesiog visas valdžios pyragas išlieka partinės nomenklatūros ir jos kontroliuojamos valdininkijos rankose.

Šiuo metu Lietuvoje vyrauja partinė vienvaldystė. Partinė nomenklatūra labai greitai pajunta, kas jai gresia, kai pradedama kalbėti apie realią savivaldą. Todėl ir Rinkimų įstatymo pataisoms bei tiesioginiams merų rinkimams stipriai priešintasi. Iš esmės yra padaryta viskas, kad tarsi leistume ir suteiktume galių, bet realiai nebūtų įmanoma tų teisių įgyvendinti. Lietuvos demokratiniai įstatymai tik tarsi daugiau valdžios suteikia visuomenei.

Neabejoju, kad ir seniūnų klausimą, tiesioginius jų rinkimus turėsime spręsti aukščiausiu politiniu lygmeniu. Tačiau jau dabar derėtų pabandyti ir kitą kelią – reikia pasinaudoti įstatymo nenumatytais dalykais ir įtraukti visuomenę bei jos atstovus į tiesioginį valdymą, į savivaldą. Kai žmonės ima rimtai svarstyti, kodėl jie tiek ilgai yra politiškai neįgalūs, ir pradeda ieškoti būdų politinei galiai įgyti, tada jie gali sumeistrauti neįtikėtinų sumanymų. Tik laukia nepaprastai ilgas ir sunkus kelias. Daugeliui kyla klausimas, kodėl už tokius tarsi menkus dalykus, kurie yra savaime suprantami vakarietiškos demokratijos bruožai, mums reikia kovoti ir kovoti, ir kovoti. Juolab kad kova nelygiavertė. Valdininkai gauna atlyginimą, jie su teisių ieškančiais piliečiais kovoja savo darbo metu, o žmogus turi aukoti ir lėšas, ir laisvalaikį bandydamas įveikti visos sistemos priešinimąsi. Nelygiavertė kova, manau, išsekino Lietuvos visuomenę, todėl einančiųjų į rinkimus skaičius toks mažas. Jis rodo didžiulį visuomenės nusivylimą.

Būtų labai gražu, kad Panevėžys, kuris jau nuo seno pažymėtas meninio avangardo, menininkų-išsišokėlių ženklu, išsišoktų ir Lietuvos politinės sistemos keitimo požiūriu. Ypač žaviuosi judėjimo KARTU ryžtu stiprinti tikrą, o ne deklaruojamą savivaldą dar ir dėl to, kad žinau – šiuo metu Lietuvoje tai padaryti yra beveik neįmanoma. O tik susiėmus su neįmanomybe ir išryškėja tikrosios žmogaus, taip pat ir bendruomenės galios. Tad telkimės ir laisvinkimės, nes laisvindamiesi laisvinsime ir Lietuvą. KARTU.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Letas Palmaitis: pavėluotas komentaras       2015-03-1 14:36

“Kad valdžia atitektų ne tiems, kurie galingi”?
O kas yra valdžia? Ar tai ne galia? Ar neįgalieji gali turėti galią?
Kas sukuria žemišką galią? Ar konstituciją, ar kapitalas ir ginklai? Ar ne absurdas NEGALINGŲJŲ GALIA?
Jurgis skundžiasi, kad baudžiauninkai baudžiami. Tam jie ir baudžiauninkai.
Štai ir topkomentatorius Julius Puras tiki “rinkimais”. Vargu ar protingam tinka, o ypač - gerbiamam Autoriui.

Jurgis       2015-02-28 2:29

mes gyvenam baudžiavoje - už kiekvieną nors kiek laisvesnę mintį, pasirinkimą esame baudžiami - skaudžiausia, tokių pat bėdžių, neva “savų”.

suomis       2015-02-27 10:24

Ir pradėkim nuo to, kokioj mes sąntvarkoj gyvenam, feodalizme ar kapitalizme. Tada jau bus galima judėti į priekį.

suomis       2015-02-27 10:15

Galima visą tai pasakyti ir trumpiau. Perėjimas iš feodalizmo į kapitalizmą, vyksta TIK buržuazinių revoliucijų būdu. Istorijoje evoliucinių perėjimų nebuvo, pereinant iš vienos sąntvarkos į kitą. Jeigu kas užmiršo žodį BURŽUAZIJA,tai primenu, jog tai reiškia VIDUTINĮ SLUOKSNĮ.

Ella       2015-02-26 11:55

Dieve, kokiais septynmyliais žingsniais atkulniavome į baudžiavą: ir rekrutai, ir prievolės ir didžiuliai nepakeliami mokesčiai, ir dar velniai žino kaip išnaudojami žmones. Mus padarė bejėgiais prieš brolžudišką sistemą, esame supriešinti, pavergti bedarbystės ir badaujame, kai tuo tarpu, visa teisėsauga ir teismai prikimštais didžiuliais pilvais ir šimtatūkstantinėmis algomis uliavoja ir kiauliškai meluoja. Kur dar rasi ES šitaip išnaudojamus žmones, iki kokio feodalizmo atvedė nužmogėjusi sistema?

ruta       2015-02-26 9:16

..gan is arti pazystu savo miestelio politikus .., tai zinokite, nera kur prabos statyti , o kadangi miestelis patenka i nykstanciu ir gaus 200 milijonu , tai dabar verda tokios kovos del valdzios , kad net nereiktu atlyginimu , zulikai eitu ir uz dyka .Dabar svarstau dilema , ar eiti ir visus isbraukti , ar ..?

Tadas       2015-02-26 8:01

Valdžia kaip buvo,taip ir bus, stambaus kapitalo rankose,jei prireiks ,tai ir rinkimus sustabdys,kokio nors"karo su rusais” pretekstu. Taip,kad Rubavičiau nesvajok ir kitų neapgaudinėk,kad per rinkimus,galima tai pakeisti,tai galima pakeisti tik dirbant savo darbus ir ignoruojant valdžiagyvių bandymus, sekti pasakėles.

Letas Palmaitis PS       2015-02-26 0:47

O Tomo Baranausko paslaptinga publikacija kaip pradėjo stebuklingai dinginėti ir šokinėti, taip pagaliau ir įsikūrė apačioje tarp santraukų. Įtariu, kad tai gal kitas demokratinės lazdos galas.

Letas Palmaitis       2015-02-26 0:35

“Žmonės spėjo įsitikinti”, bet taip ir nesuprato, kad susiduria su jų dievinamos demokratijos esme. Ji yra ta pati visur, tik Lietuvoje dar “pagražinta” “vyresniojo brolio” naglumo bruožais.

Trupmenas       2015-02-25 22:17

Labai geras tekstas.
Tik dėl vieno dalyko gal kiek suabejočiau, kai autorius kalba apie abejotinus mero įgaliojimus ir galias.
Lygiai tokios pat kalbos būdavo varinėjamos apie mūsų Prezidento menkas konstitucines galias. O pažiūrėkim, ką šiandien turime. Matrioška tiek tų galių prisigrobė, kad jau visi žagsime - autoritarizmas, ne kitaip buvo užprogramuotas pačioje Konstitucijoje, kuria Matrioška kūrybiškai savo tvarkai įtvirtinti pasinaudojo.
Subjektyvusis faktorius, kaip matome, yra esminis.


Rekomenduojame

Būtina prisiminti. 1949 m. vasario 16 d. kovojančios Lietuvos Deklaracija ir jos signatarai

Irena Vasinauskaitė. Sveikinimas iš bunkerio

Verta prisiminti. Partizanas Jonas Gediminas Rudis-Rickus 1947 m. vasario 16-ąją: „Vėl žaliuos, klestės gyvenimas“

Algimantas Rusteika. Laiko liko nedaug

Geroji Naujiena: Laimingi, kurie pagal Dievo įsakymus eina, kas iš širdies Jojo ilgis

Eglė Mirončikienė. Ryžtingi kovotojai su vėliavnešiais, performeriais ir lipdukų klijuotojais, plečia puolimo frontą

Ramūnas Aušrotas. Sąžinės laisvę apribojo ir šveicarai, referendume sugriežtinę bausmes už seksualinių mažumų diskriminaciją ir neapykantos kurstymą

Pro Patria jaunimas kviečia į eitynes – Vasario 16-osios Liepsnų maršą

Vytautas Sinica. Vyksta stiprus nuprotėjimas

Algimantas Rusteika. Dėl vieno dėdė Marksas buvo teisus: naujieji jo bendražygiai viską verčia farsu

Algimantas Rusteika. Šią dieną

Ramūnas Aušrotas. Norite sumažinti ne(si)skiepijimo keliamą riziką? Nustokime skiepiję konvejeriu

Clotilde Armand. Rytų Europa Vakarams duoda daugiau, nei gauna

Verta prisiminti. Kazys Škirpa: mintys apie valstybę

Kroatijos teismas pripažino tos pačios lyties šeimoms teisę tapti vaiko globėjais

Algimantas Rusteika. O ką daryti, jei šeimos neturi, bet susirgai?

Neringa Venckienė. Apie teismų ir jų sprendimų nešališkumą

Kardinolas V. Sladkevičius siunčiamas į užmarštį?

Andrius Švarplys. Kaip artes liberales galėtų būti salele?

Ramūnas Aušrotas. Statistika kalba už save

SAS antiskandinaviška reklama sulaukė atoveiksmio: ar perlenkta lazda gali virsti bumerangu?

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.