Vytautas Rubavičius. Nesiliaujanti nuožmi kova už žemę

Tiesos.lt redakcija   2014 m. rugpjūčio 7 d. 8:00

10     

    

Vytautas Rubavičius. Nesiliaujanti nuožmi kova už žemę

Žemės ūkio ir pramonės paroda 1928 m.

Už gyvenamos ir dirbamos žemės nusavinimą kovojama nuo senų senovės. Daugelyje europinio arealo šalių jau kadaise įsitvirtino stipriojo teisę įtvirtinantys įstatymai – ką užgrobei, tas besąlygiškai tavo. Taip daugelis žmonių, o neretai ir tautų būdavo nuvaromi nuo savo žemių ir paverčiami naujojo savininko – užkariautojo – vergais. Kapitalizmo plėtra tokiai tendencijai suteikė naują užmojį ir pagrindą – pramoninės revoliucijos metais prireikė darbininkų armijų, kurias pigiai buvo galima „suburti“ įstatymais nuvejant valstiečius nuo dirbamų žemių, kitaip tariant, valstiečius verčiant pigia darbo jėga pramonės įmonėms. Tas vyksmas buvo grindžiamas ne tik įstatymais, bet ir solidžia nuosavybės teisių ideologija. Žemės sklypai prilyginti visoms kitoms žmonių gaminamoms prekėms, o jau su tomis juk savininkas galįs elgtis savo nuožiūra, tad savavališkai.

Svarbiausia toje ideologijoje – panaikinti sveiko proto nuovoką, kad žemė nėra ir negali būti tokia pat prekė, kaip žmogaus gaminiai, nes ji yra visos jo egzistencijos, tad ir visokios gamybos sąlyga. Tad žemė yra pirminė ir pamatinė visuomeninė gėrybė. Šitai irgi buvo jau senokai suvokta. Žemės niekas negamina, o žmonių nepaprastai sparčiai daugėja, tad valdantys žemę besąlygiškos nuosavybės teise valdys ir visą žmoniją. Matome, kad vyksta nepaliaujama kova dėl žemės – vieni ją suvokia kaip didžiausią puoselėtiną, tausotiną gėrybę, o kiti – kaip galingiausią žmonių pavergimo ir jų valdymo instrumentą, kuris tinkamai veikia tik įtvirtinus besąlygiškos žemės nuosavybės nuostatą, tad ir niekuo neribojamą prekinę žemės sklypų rinką. Svarbiausia toje kovoje įtikinti kuo daugiau žmonių, kad žemė yra paprasta prekė, o jie patys parduodami ar pardavinėdami ją pelnys sau naudos. Svarbiausia – sau ir tiktai sau.

Mykolo Krupavičiaus knygelę „Kova už žemę ir ūkininką“ (Kaunas, 1928) verta prisiminti ir paskaitinėti dėl daugelio priežasčių. Visiems žinomi šio didžio Bažnyčios ir Valstybės veikėjo nuopelnai Lietuvai ir lietuvių tautai. Jo ir bendraminčių darbais atsikūrusi Lietuvos valstybė padėjo stiprius nepriklausomybės pamatus kaip tik vykdydama žemės reformą ir ugdydama stiprų valstiečių ūkininkų sluoksnį. Tas sluoksnis tapo ir lietuvybės šaknimi, kurios nepajėgta išrauti net per pusšimtį sovietinės okupacijos metų. Knygelėje kuo puikiausiai atsiskleidžia valstybinę reformą vykdžiusių žmonių ideologija ir jų puoselėjamos vertybės, siejamos nelygstamos visuomeninio gėrio ir gėrybės nuovokos. Svarbus knygoje vaizdžiai ir detaliai atskleidžiamas istorinis kovos dėl žemės nuosavybės supratimo paveikslas. Jame labai aiškiai paryškinamas tradicinis krikščioniškas ir Bažnyčios tėvų plėtotas žemės nuosavybės supratimas – žemė yra Dievo duota visų žmonių gėriui. Visuomenės poreikiai iškeliami prieš savininkų savivalę, kuri suvaržoma įstatymų, potvarkių ar enciklikų nuostatomis. Tos nuostatos sugulusios į Bažnyčios kanonų teisę.

Referendumo rengėjų ir jų rėmėjų aiškinimai įsirašo į ilgaamžę kovos dėl žemės istoriją. Stebėtinai skurdūs ir mažaraštiški atrodo referendumo oponentų argumentai ir samprotavimai apie žemės „prekiškumą“, kai lygini juos su knygelėje žemės klausimu išskleista filosofine, juridine ir teologine mintimi. Iš A. Kubiliaus, R. Šimašiaus, E. Masiulio, E. Gentvilo ir daugybės kitų mes girdėjome tik nuolat kartojamą užkeikimą – „žemė yra paprasčiausia prekė, ir kitaip būti negali“. Tą patį rypavo ir naujosios žemės reformos atgavus Nepriklausomybę dirigentas V. Landsbergis. Tad yra puiki proga palyginti anų ir šiuolaikinių reformatorių valstybinę nuovoką, idėjines ir vertybines nuostatas. Anosios reformos tikslas buvo stiprus savaveiksmių ūkininkų sluoksnis ir nepaliaujamas žemės ūkio produkcijos gausėjimas. Šiuolaikinių reformatorių pastangomis gaminame tik trečdalį ankstesnės žemės ūkio produkcijos apimties, išdraskėme pramoninei gamybai reikalingą dirbamos žemės konsolidaciją. Nebuvo įteisinta žemės ūkyje būtina žemės nuosavybės formų įvairovė. Tad nepaprastai sumenko ne tik valstybingumas, bet ir lietuvybės šaknis. Mūsų priešų ir įvairiausio plauko „modernizatorių“ džiaugsmui.

M. Krupavičius išskleidžia Bažnyčios mokymą žemės nuosavybės klausimu. Tad skaitantieji turės progos palyginti tą mokymą su kai kurių mūsų Bažnyčios hierarchų mintimis ir veiksmais referendumo idėjos atžvilgiu. Mūsų Bažnyčios valdžia niekaip neprisiminė Bažnyčios mokymo, nesiėmė aiškinti savo nuostatos žemės nuosavybės atžvilgiu nei teigė esminę žemės, kaip Dievo dovanos, mintį. Po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite mūsų hierarchai griežtai pasisakė prieš referendumą, tad sykiu – ir prieš Bažnyčios mokymą žemės nuosavybės klausimu. Neaiškinant krikščioniškos nuostatos toks pasisakymas suvokiamas tik vienu būdu – Lietuvos Katalikų Bažnyčia palaiko tą prekinį žemės supratimą, kurį teigia visi žemės užgrobėjai, visi neoliberaliosios politikos įtvirtintojai. Nemanau, kad jie nežinotų Bažnyčios mokymo, bet, matyt, atsitiko taip, kaip ne sykį istorijoje – nueita su valdžia, su galingaisiais. Pasiduota politiniams, o gal ir ekonominiams išskaičiavimams. Tiems mūsų kunigams, kurie aktyviai ragino boikotuoti referendumą, bus labai pravartu pasigilinti į prelato M. Krupavičiaus mintis.

O visiems kitiems belieka palinkėti supratimo atverčių. Dera prisiminti, kad šiuolaikinėse ekonomikos teorijose žemės klausimas išlieka pats sudėtingiausias. Pasitvirtina K. Marxo išvada, kad žemės renta nepasiduoda teorinei analizei.

* * *

Verta prisiminti. Mykolas Krupavičius. „Kova už žemę ir ūkininką“

 


Atsisiųsti

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+


Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Sekmadienis       2014-08-10 11:13

Pagarba Tiesos redaktorei Ramutei.

StasysG       2014-08-8 0:56

Kur ir kada buvo apie tai parašyta?:—-“Po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite mūsų hierarchai griežtai pasisakė prieš referendumą,”

Kam       2014-08-7 15:12

atiteks Ukrainos juodžemio zona:
https://www.youtube.com/watch?v=yF3y953zsxA

Letas Palmaitis       2014-08-7 15:08

Kaip visada (kaip net laidojant Mons. Svarinską, kuris mat “įdėjo indėlį į Lietuvos demokratiją”),kalbant apie istorinius asmenis, jiems brukamas savas suvokimas pagal einamas aktualijas.
Be abejo, Mykolas Krupavičius viena šviesiausių istorijos asmenybių. Be abejo, jo reforma ir jo indėlis į Lietuvos ateitį nenuginčijama. Šalia to (ir būtent dėl to) reikia prisiminti, kad jis ne Mykolas Krupavičius, bet KUN. Mykolas Krupavičius, o iš čia ir visa jo veiklos teigiamybė. Autorius kalba taip, kad norintiej galėtų suprasti ir “moderniai”: kun. M. Krupavičius grindė reformą neva “savo” įsitikinimu, kad “žemė yra D-vo duota visų žmonių gėriui”. Kitur sako truputį kitaip: “D-vo dovana”.
Kaip į tai žiūri kai kurie galbūt tikrai atitrūkę nuo krikščionybės asmenys iš tų, kurių užduotis ją skelbti, šiuo atveju ne itin svarbu. Svarbu, kad šiuolaikinis katalikas bando grįsti savo koncepciją tauta ir tuo įtikinti žmones primindamas, kokia gera buvo Mykolo Krupavičiaus reforma. O kadangi žinoma, jog anas laikėsi krikščioniškų pažiūrų, tai V. Rubavičius tarp kitko prideda, jog anas savo minti įvilko į katalikams suprantamą formą: “D-vas davė žemę žmonių gėriui”. Išeina ginčas dėl supratimo, ar gėris individui susijęs su gėriu kolektyvui.
Bet juk šitaip traktuojant, nėra pamato nieko prikaišioti dabartiniams dvasios vadovams, kurie pritaria individo gėriui, nes gera prekyba turtina žmones ir padidina bendrą naudą. Niekas nelinkęs gaivinti komunistinės ideologijos.
Kitoks yra tikrasis krikščioniškas pagrindimas, kurio be abejo, laikėsi ir kun. M. Krupavičius: “Viešpaties yra žemė ir visa, kas joje yra, visas pasaulis ir visi, kas jame gyvena”. Tai Šventojo Rašto žodžiai, 24-oji psalmė, 1. Šią Senojo Testamento tiesą patvirtina Naujasis: “Viešpačiui priklauso žemė ir kas tik ant žemės”, 1 Kor 10, 26.
Taigi žemė priklauso ne kolektyvui, ne lietuvių tautai ir ne individualiems prekiautojams savininkams, bet D-vui, Kuriam priklauso ir visi kolektyvai, visi lietuviai, ir visi individai “savininkai”.
Žmogus čia nieko savo neturi, nes ir pats priklauso D-vui. Jis tėra tik laikinas arendatorius to, ką jam D-vas liepia valdyti (Pr 1, 26), kad paskui duotų tikram Savininkui ATASKAITĄ ne už “kaifą”, kurį buvo sau iš to valdymo išgavęs (Koh 11, 9), bet už Savininkui priklausančius surinktus pelno talentus (Mt 25, 14-30). Įdomu, kad lygiai toks požiūris yra ir musulmonų, net griežtesnis (žemė D-vo arenduojama tik tikratikiams, kiti yra uzurpatoriai).
Kol žmonės svarsto, kuris iš jų geresnis ir kaip geriečiams “nuožmioje kovoje už žemę” visiems kartu NUBALSUOTI, kad pagaliau būtų “kaifas” “tikroje demokratijoje visiems”, tol jie su visais savo debatais vieningai eis į amžiną pamazgų duobę.

StasysG       2014-08-7 14:16

Po metropoliteno čia gražiai apie Žemę. Be ironijos.

Sprendziant        2014-08-7 13:00

is ,,palaimingos tylos” po neivykusio Referendumo-suinteresuotieji jau iteisino savo pardavimo sutartis.Tai tie,kurie galejo gauti informacija apie zemes,pinigu-pigiau jas supirkti ir galias suzlugdyti Referenduma…Jie taip stengesi prastumti savo reikala,kad is TV neislisdavo.Zmogeliai,kuriu greit neliks,o ju parduota zeme-amzinai parduota…

Raigerdas        2014-08-7 12:36

Ukraina jau pradeda rodyti pavyzdį, kaip galima tvarkytis protingai su Ukrainos ekonomika. Mūsų politikams tokie dalykai net nesisapnavo. Kalbėdamas apie dabartinę Ukrainos ekonomiką, jis tai palygino su pašvinkusia žuvimi, pagal sovietinį puvimo pavyzdį. Skaitykite čia: Яценюк предлагает план экономического роста Украины (http://news.mail.ru/inworld/ukraina/politics/19116742/?frommail=1)

šiandieninė Lietuva kitokia       2014-08-7 11:58

Esu kilusi iš Suvalkijos derlingo krašto. Tėvai pasakodavo kokie dideli ir turtingi būdavo “prie Smetonos” Marijampolėje turgūs ir jomarkai. Prie įvažiavimo į miestą susidarydavo ilgos eilės ūkininkų vežimų su paršeliais, veršeliais, įvairiais grūdais ir t.t. Šiandien važiuojant per Suvalkiją retai kur pamatysi karvę, nėra cukrinių runkelių plotų, nedžiugina nei laukai, nei sodybos. Žmonės važiuoja apsiprekinti į Lenkiją, į Kaliningrado sritį. Verčiasi kas kaip išmano. Vaizdas liūdnas.

S>Tamkevičiaus nuopolis...       2014-08-7 11:33

Dvasininkas, eksdisidentas ir buvęs politkalinys Sigitas Tamkevičius savo nuopelnus Lietuvai ir laisvei ,ko gero,nubraukė vienu ypu…Anksčiau jį vadinau gerbiamu, dabar , po jo menkystos ir niekšelio lygio elgsenos ŽR klausimu, liežuvis neapsiverčia jį taip vadinti…
Tas persivertėlis (ar paklydėlis?)  su panašių šutvele ,po instrukcijos prezidentūroje visus savo įtakoje esančius Kauno zonos dvasininkus suorganizavo (vienbalsiai ...) pasmerkti ŽR..
A.a. Monsinjoras A.Svarinskas ,manau, tikrai rojuje,o Lietuvos žemę turčių ir svetimšalių naudai išdavęs Tamkevičius turės pasienkinti skaistykla ar net virimu smalos katile…:)

Dzūkija       2014-08-7 11:07

Vertelgos ,pardavę dorą ir sąžinę, preke norėtų paversti protėvių žemę ir Lietuvos žmones…Nesitaikstykime su melu,gobšumu ir apgaule…
Tik išsilavinęs ir laisvas,savo protėvių žemėje gyvenantis ir ją puoselėjantis žmogus =  stipri ir save gerbianti valstybė...

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.