Įžvalgos

Vytautas Rubavičius. Nesiliaujančios „reformatorių“ pastangos ištrinti humanitarinius mokslus, arba Kas 2018-aisiais laukia humanitarinių mokslų?

Tiesos.lt redakcija   2018 m. balandžio 4 d. 0:01

4     

    

Vytautas Rubavičius. Nesiliaujančios „reformatorių“ pastangos ištrinti humanitarinius mokslus, arba Kas 2018-aisiais laukia humanitarinių mokslų?

2018 m. balandžio 3 d.

Pastaruoju metu humanitarinių mokslų institutų tyrėjai ėmė aktyviau priešintis Švietimo ir mokslo ministerijos funkcionierių paruoštai mokslinių tyrimų „gerinimo“, mokslininkų „konsolidavimo“, institutų valdymo „optimizavimo“ ir kitokiais realaus turinio stokojančiais naujosios vadybos žodžiais pagražintai programai. Tie žodžiai niekaip negali nuslėpti akivaizdaus noro vienaip ar kitaip ištrinti nepriklausomų humanitarinių tyrinėjimų sritį iš pradžių sukeliant visus 4 mokslinius institutus po vienu stogu, o jau vėliau mokslininkų likučius netrukus ateisiančiame antrame „reformos“ etape suvejant į universitetus ar vieną Vilniaus universitetą. Tų mokslininkų ne ką ir beliks, nes, kaip jau įprasta, vykdant „reformą“ jų neabejotinai gerokai nubyrės, o jaunimas gaus gerą pamoką – nesusiekite savo gyvenimo su šia tyrinėjimų sritimi. „Reformatorių“ ideologijos esminis postulatas, kurį, pasitelkę „iškiliuosius“ verslo atstovus, jie atvirai išsako žiniasklaidai,  labai paprastas – humanitariniai ir socialiniai tyrinėjimai yra valstybės išlaikytiniai, neduodantys jokios pridedamosios vertės. Kalbant dar paprasčiau ir įtaigiau bei ekonomiškiau – visa kultūra neduodanti jokios apčiuopiamos pridedamosios vertės, tad visos kalbos apie jos reikšmingumą esančios vien romantiškas praeitų laikų mitas, kurio būtina kuo greičiau atsisakyti pažangos siekiančiai valstybei. Viskas turį būti pajungta rinkos poreikiams tenkinti – ir vaikų bei studentų mokymas teikiant švietimo paslaugas, ir pati kultūra, o su ja – ir humanitariniai mokslai. Jiems turi būti kuriamos tokios pat konkurencijos sąlygos, kuriose gyvuoja verslas, o tyrimų rezultatus reikia vertinti pagal gebėjimą „užsidirbti“ ir išgaunamos pridedamosios vertės dydį. Tad šiuo metu finansavimo mažinimą pridengiant frazėmis apie būtinumą išeiti į tarptautinių tyrimų lauką ir pasipinigauti iš europinių mokslui skiriamų lėšų pagrindinis tikslas yra atsieti humanitarinius tyrimus nuo valstybinio finansavimo ir permesti juos į konkurencinę europinių projektų plotmę. Suprantama, mokslininkų nerimui numaldyti bus žvaliai kalbama apie būtinumą kelti mokslininkų atlygį ir stiprinti mokslininkų kolektyvus. Tačiau atlyginimai bus keliami, kaip jau įprasta, nedidinant biudžetinio finansavimo, tad kils būtinybė patiems kolektyvams „susitraukti“.

Siauraprotiško ekonomistinio mąstymo žalą jau spėjome pajusti iš beatodairiško švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų suprekinimo vajaus – moksleiviai, studentai, taip pat pacientai buvo vienu ypu paversti tiekiamų paslaugų pirkėjais. Tad moksleivio ir mokytojo, gydytojo ir paciento santykiai tapo prekiniais pardavėjo ir pirkėjo santykiais su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Švietimo sistemoje nyksta auklėjimo ir lavinimo, o sveikatos pasaugoje – Hipokrato priesaikos palaikomas gydytojo ir paciento santykių supratimas. Pardavėjas stengiasi parduoti kuo brangiau, o pirkėjas šiose srityse yra priverstas pirkti. Kaip tik švietime ir sveikatos apsaugoje derėjo labai atsargiai diegti rinkos ir konkurencijos santykius aiškiai nužymint tas sritis, kuriose nevalia pasiduoti suprekinimo gundymui, nes pastarasis virsta išskirtine didžiule nauda vien vienoms ar kitoms įtakingųjų grupėms. Nesuvokiant visuotinio suprekinimo ydingumo ir jo keliamų pasekmių, visos tolesnės šių sričių „reformos“ yra tik valstybės pinigų švaistymas, tiksliau, jų nutekinimas į suinteresuotų „reformatorių“ sąskaitas, prišaukiantis vis naujas bėdas. Pastarosios kuo puikiausiai atsispindi Eurostato duomenyse.

Humanitariniai mokslai vienaip ar kitaip palaiko priešinimosi visuotiniam suprekinimui dvasią ir puoselėja laisvų tyrinėjimų nuostatą, tad jie yra kaip krislas akyse ir verslo didžiūnams, ir vien buhalteriniu mąstymu grindžiamos naujosios vadybos ideologijos įgyvendintojams, kuriems būdingas vienintelis raktažodis – „optimizuoti“ kas tik po ranka pakliūva. Niekas neskaičiavo, kiek kainavo nesibaigiančios švietimo sistemos ir mokslo reformos, kurių rezultatai jau tapo valstybės gėda. Tereikia tik palyginti pastarųjų penkiolikos metų Eurostato duomenis apie mūsų moksleivių ir visos sistemos „laimėjimus“. Tačiau tų „reformų“ vykdytojų kol kas niekas niekaip neįvertino „sukurtos“ pridedamosios vertės požiūriu. Atvirkščiai – jie ir dabar prie „vairo“ ir prie reformai skiriamų lėšų kapšo. Vis tie patys – išmanieji Albertas Žalys, Giedrius Viliūnas, Eugenijus Butkus ir apie juos besisukanti tokių pat išmaniųjų kompanija. Ministrai keičiasi, o šių pareigūnų „reformatoriškas“ įkarštis tik stiprėja. Jau senokai metas aiškiai pasakyti, kad geriausia nacionalinė mokslo ir švietimo reforma būtų tokia – bent jau kokį dešimtį metų palikti šias sritis savivaldai, laiduojant deramą mokslininkų ir mokytojų atlygį bei kuriant galimybes jauniems žmonėms užsiimti humanitariniais mokslais. Mokslininkai patys kuo puikiausiai žino, kokios esminės problemos bei iššūkiai kamuoja Lietuvos valstybę bei visuomenę, tad didžiausia valstybės saugumo ir socialinio sąsajumo požiūriu pridedamoji vertė ir būtų kuriama jiems laisvai veikiant savo tyrimų srityse, jas plečiant ir mezgant vis naujus tarptautinius mokslinių ryšių tinklus.

Skaitytojų dėmesiui pateikiu savo 2006 metų pabaigoje rašytą ir rinkinyje Lietuva: korupcinė demokratija (2014) spausdintą anų reformų problemoms skirtą tekstelį, kviesdamas skaitytojus pasvarstyti – kas pasikeitė ir ar esama prielaidų keistis į gera?

* * *

Vytautas Rubavičius. Kas 2007-aisiais laukia humanitarinių ir socialinių mokslų?

Praeitais metais imta rimtai svarstyti, kaip iš esmės pertvarkyti ir pagerinti aukštąjį mokslą, kokia linkme turėtų rutuliotis humanitariniai ir socialiniai mokslai, kurie savaip palaiko visą nacionalinės kultūros sistemą. Nors jau pasiūlyta mokslo pertvarkos programų, vis dėlto nėra sutarta nei dėl humanitarinių ir socialinių mokslų misijos, nei dėl ypatingos jų reikšmės globalizacijos sąlygomis.

Pastaruoju metu vis labiau kalbama apie įvairiausias Lietuvos visuomenę ir lietuvių tautą ištikusias krizes – moralinę, dorovinę, demografinę, šeimos ir t. t. Atsižvelgiant į socialinės atskirties kildinamų negatyvių socialinių reiškinių gausą, imama svarstyti, kaip derėtų skatinti visuomenės sanglaudą, kaip priešintis socialinių ryšių irimui, įsivyraujančiai tautos sunykimo tendencijai. Paradoksalu, jog kriziniais vadinami socialiniai reiškiniai rutuliojasi ekonomikos augimo ir eurointegracijos sąlygomis. Vadinasi, ekonomikos plėtra yra „atsiskyrusi“ nuo socialinės plėtros, o gal net ekonomikos plėtra savaip skatina ir negatyvius socialinius reiškinius?

Kultūrinius ir socialinius reiškinius tiria humanitariniai ir socialiniai mokslai. Atrodytų, jog mūsų visuomenės išgyvenami virsmai tiesiog akivaizdžiai rodo, kokia svarbi Lietuvai tų mokslų plėtra. Deja, kol kas stokojama vieningos nuomonės apie jų reikšmę, juolab pagrįstos mokslo politikos. Tad kokia ateitis laukia humanitarinių ir socialinių mokslų?

Pastaruoju metu humanitariniai ir socialiniai mokslai išgyvena sunkius laikus – nepaliaujamai mažėja santykinis finansavimas valstybiniams mokslo tyrimo institutams, kaitaliojami mokslo darbų vertinimo kriterijai, stokojama aiškaus valstybinio požiūrio į šių mokslų svarbą visuomenės savimonei bei sanglaudos stiprinimui, taip pat kultūros saviraidai. Tarp mokslo vadovų bei politikų įsitvirtino ydinga nuostata teigti mokslą esant vieningą, šitaip sulyginant gamtos ir humanitarinius socialinius mokslus. Todėl ir pastariesiems imami taikyti gamtamokslinių mokslų organizavimo bei darbų vertinimo kriterijai.

O juk gamtos mokslai ganėtinai skiriasi nuo humanitarinių ir socialinių mokslų. Pastarųjų tyrimo objektų – visuomenės reiškinių, istorinių įvykių, įvairialypės politinės galios raiškos – neįmanoma išskirti, suobjektinti, tad neįmanoma ir eksperimentiškai patikrinti teorinių įžvalgų bei teiginių. Mūsų mokslo valdininkai skatina tirti „europines“ ar „pasaulines“ problemas, darbus skelbti užsienio spaudoje, pageidautina anglų kalba. Jiems atrodo, jog vien taip galima laiduoti „moksliškumą“. Prieš kurį laiką tik sutelktomis dalies akademinės bendruomenės pastangomis pavyko pasipriešinti mokslo administratorių bandymui humanitarinių ir socialinių mokslų srityje pereiti prie anglų kalbos.

Dalį humanitarinių socialinių mokslų problemų lemia aiškios mokslo politikos gairių stoka ir neapsisprendimas dėl institucinio mokslinių tyrimų modelio. Šiuo metu humanitariniai ir socialiniai tyrinėjimai vykdomi valstybiniuose mokslo tyrimo institutuose ir universitetuose. Mokslas be aiškios ir pagrįstos strategijos buvo reformuojamas verčiant „byrėti“ valstybinius mokslo tyrimo institutus ir šitaip skatinant mokslininkų perėjimą į universitetus. Tiesa, daugelis valstybinių institutų mokslininkų dėstė ir dėsto įvairiuose universitetuose. Tad jau daugelį metų valstybinių institutų mokslininkai dirba neaiškumo dėl ateities, dėl finansavimo bei etatų mažinimo sąlygomis.

Klausimas, reikalingas svarstymo ir aiškios mokslo bendruomenės pozicijos, – kokia įsivaizduojama ateities mokslo tyrimų institucinė struktūra? Galimi keli variantai: a) išlaikoma (bent jau kurį laiką) esama struktūra, didinant tyrimams reikalingą finansavimą ir pertvarkant universitetus taip, kad dėstytojams liktų laiko moksliniam darbui, o profesoriai nebeskaitytų bendrų kursų pradinukams ir būtų aprūpinti asistentais bei moksliniam darbui reikalingomis vietomis; b) stiprinama universitetų mokslo tyrimų bazė bei infrastruktūra, kurios pagrindu universitetai galėtų vėliau integruoti institutų tyrinėjimų kryptis; c) valstybiniams institutams keliamas tikslas gerinti tyrimų kokybę, kad jie galėtų savo srityse tapti priešakiniais mokslo tyrimų institutais.

Svarstant institucinės struktūros ateitį būtina atsižvelgti į vis labiau ryškėjančias įvairialypes sisteminių aukštojo mokslo negalių apraiškas. Tad vargu ar įmanoma greitu laiku universitetuose sukurti prielaidas, leidžiančias ne tik integruoti institutų tyrinėjimų kryptis ir tyrinėjimų sritis, bet ir jas išplėsti.

Mokslo politika humanitarinių ir socialinių mokslų srityje turėtų būti paremta šių mokslų misijos bei šių mokslų atsakomybės Lietuvos visuomenei ir lietuvių tautai supratimu. Humanitariniai socialiniai mokslai būtini Lietuvos visuomenės savimonei ugdyti, nacionalinei kultūrai bei švietimui plėtoti, taip pat jie skatina tokią lietuvių kalbos saviraidą, kuri laiduoja galimybę tinkamai suvokti nepaprastai sparčiai besikeičiantį pasaulį ir savo vietą jame. Be humanitariniuose ir socialiniuose moksluose plėtojamų savivokos, pasaulėvokos ir pasaulėvaizdžio vaizdinių lietuvių kalbai grėstų sunykimas, jos vartojimas apsiribotų tik kasdienio bendravimo sritimi.

Ir mokslininkai, ir mokslo politikai turėtų visokeriopai palaikyti lietuvių kalbą, nes kalba laiduoja ja kalbančios visuomenės ir tautos išlikimą, taip pat kultūrinę kūrybą. Skurdi kalba, vadinasi, skurdus pasaulėvaizdis, skurdi pasaulėvoka, skurdi kultūrinė raiška. O juk vienas esminių mokslo politikos uždavinių – ugdyti apsišvietusią visuomenę, suvokiančią šiuolaikinio mokslo raidą ir gebančią atsakingai pasitelkti naujausius mokslo bei technologijų laimėjimus.

Dera paryškinti dar vieną humanitarinių ir socialinių mokslų svarbos aspektą. Šiuolaikiniame, sparčios technologijos raidos keičiamame ir globalizaciniais ryšiais susisaistančiame pasaulyje žmogui tenka vis didesnė atsakomybė už savo ir pasaulio ateitį, už technologinių laimėjimų panaudojimo pasekmes. Toji atsakomybė aktualizuoja įvairialypę etinę įvairių mokslų problematiką, taip pat gėrio ir blogio svarstymus. Ne gamtos, o humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai tiria esminius globalizacinius vyksmus bei jų keliamus iššūkius nacionalinėms bendruomenėms, taip pat įvairiausių atskirties pavidalų, skurdo, kultūrų bendravimo, istorinio pažinimo, tarptautinių santykių, pasaulinio terorizmo grėsmės problemas. Tarp esminių yra ir tos problemas, kurias žmonijai bei įvairioms bendruomenėms kelia pati gamtos mokslų bei technologijų raida, jų naujausių laimėjimų taikymas.

Mokslo bendruomenė turi prieiti vieningos nuomonės dėl tam tikrų bendriausių humanitarinių ir socialinių mokslų reikšmės bei svarbos dalykų, nes tik sutarus galima veiksmingai įgyvendinti vienokias ar kitokias strategines programas. Ypač svarbu, jog neišsiskirtų mokslo politikų ir mokslo bendruomenės požiūriai į reformų reikalingus dalykus ir reformų tikslus. Kol kas mokslo politikai menkai atsižvelgia į mokslo bendruomenės nuomonę – linkstama išradinėti visokiausius formalius mokslinių tyrimų rezultatų vertinimo kriterijus ir juos pateikti kaip būtinas mokslo plėtros gaires. Formaliųjų kriterijų „sušventinimas“ verčia mokslininkus ieškoti tokių pat formalių priemonių, kaip prie jų prisitaikyti ar net iš jų išpešti naudos. Mokslui didelės naudos šitai neteikia. Juolab tokie kriterijai negali būti veiksmingos šiuolaikinės mokslo politikos pamatas.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

kur gi ne       2018-04-4 4:02

iš LT nutekėjo milijonas piliečių, o humanitarų buvo ruošiama tiek pat kiek ir anksčiau, nors jų poreikis sumažėjo, įdomu ar straipsnio autorius žino apie tai, kad LT “susitraukė” labiausiai visoje ES? ką jis veikė ir nuveikė kad taip neatsitiktų?

Be pykčio       2018-04-3 16:30

tokie straipsniai turėtų baigtis priminimu apie lietuvių sumanytą holokaustą už kurį  lietuviai dar nėra sumokėję

Aukso veršio kultas       2018-04-2 22:26

grasina žmonijai dar nuo Senojo Testamento laikų - prisiminkite, kaip keliaujantieji per dykumą į Pažadėtąją Žemę pradėjo dirbdintis įvairiausius stabus, tarp kurių buvo ir Aukso Veršis - tai, kas Dievo atsižadėjusiųjų sprendimu turėjo tapti naujuoju tikėjimo objektu. Pažiūrėkite, kiek daug panašumų su šiandiena turi Senajame Testamente aprašytieji įvykiai, įvaizdžiai ir negi žmonių argumentacija. Humanitariniai mokslai skatina tiesos ieškojimus suvokimu - o jeigu visuomenė pradės svarstyti, kas teisinga ir kas ne, ,,laisvosios rinkos’’ dainelė sudainuota. Todėl šiandien ir žiniasklaidoje - vien žemiausios rušies pop-produkcijos srautas, tačiau kuo griežčiausiai vengiama klausimų apie tiesą ir melą, morlės ir justicijos santykį. Sunku pasakyti, kiek galima tikėti Oskaro Milašiaus išsakytomis įžvalgomis, tačiau tiesos jose yra.

laukinės rinkos institutka       2018-04-2 21:28

nu ir kam lietuviams humanitariniai mokslai?
kad prisiveistų visokių filosofų, rašytojų, kalbininkų ir mokslininkų?
dar ko! po to tie mianinykai ir mąstytojai dar kokią revoliuciją sugalvos.
nafig.
aborigenams yra numatyta kasininkių maximose ir juodadarbių statybose vaidmuo.
laikinai.
kol bus užbaigtas Projektas “Lietuva be lietuvių”.
taip kad viskas pagal Planą...


Rekomenduojame

Plaukiantys prieš srovę: rumunai sieks Konstitucijoje įtvirtinti vyro ir moters santuokos apibrėžimą

Liudvikas Jakimavičius. Popiežiaus Pranciškaus belaukiant

Rasa Čepaitienė. Silpnumas

Geroji Naujiena: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“

Vytautas Radžvilas: „Da­bar by­ra pa­sau­li­nė neo­li­be­ra­liz­mo sis­te­ma“

Valdas Vasiliauskas. Tauta jau nebeturi kur trauktis

Naujieji barbarai. Jiems niekada nebus gana. O mums?

Vidmantas Valiušaitis. Kurio Lietuvą – Adolfo Ramanausko-Vanago ar Petro Cvirkos – rinksimės kurti?

Algimantas Rusteika. To nemato tik aklas

Nuo bačkos. Aplinkos ministras Kęstutis Navickas: čia elementarus ūkininkavimas, kodėl čia taip surezonavo – sunku pasakyti

Vidmantas Valiušaitis. Žmogus liko toks pats: in memoriam Jonui A. Antanaičiui

Arvydas Juozaitis savo apsisprendimą dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose praneš jau šį pirmadienį

Skirmantas Malinauskas primena: egzistuoja ne tik melo inžinerija, bet ir du BK straipsniai

Jolanta Dambrauskienė: SOS! Kauno Laisvės alėjoje žalojamos liepos

Algimantas Rusteika. Naujausi Sprinter „tyrimai“: Arvydo Juozaičio nebuvo, nėra ir nebus?

Dalai Lama: Europa priklauso europiečiams – kiekvienas turime puoselėti savo šalį

Vytautas Sinica apie didžiausią grėsmę Lietuvai: kai provakarietiški vanagai ima nebesiskirti nuo prokremliškiausių vatnikų, tačiau visi apie tai tyli

Algimantas Zolubas. Pilietinė veikla yra politinė

Aras Lukšas. Išpuolis prieš Generolą Vėtrą: čekistinio žanro klasika

Nuo bačkos. Saulius Skvernelis: kultūros darbuotojų protestams nėra pagrindo

Europos Parlamentas balsavo už sankcijas Vengrijai

Nickas Hanaueris, Davidas Rolfas. Naujasis ekonomikos mokslas: gerovė „nelaša iš viršaus į apačią“ – ji „plečiasi iš vidurio“

Arvydas Juozaitis Ramūnui Karbauskiui – viešas laiškas

Algimantas Rusteika. Tas, kuris juokiasi, yra laisvas net nepriklausomoje valstybėje

Ričardas Garuolis. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ siūlo, kaip stabdyti socialinį dempingą

Bronius Puzinavičius. Estams pasisekė – jie turi alergijai paminklams atsparią ir galvoti apie praeitį nevengiančią Prezidentę

EŽTT: Norvegija pažeidė žmogaus teises byloje dėl vaiko teisių

Liudvikas Jakimavičius. Išeiviai ir mes, arba Gyvenimas Vezuvijaus papėdėje (papildyta)

Lidžita Kolosauskaitė. Švietimo spindesys ir skurdas

Švedijos parlamento rinkimuose - pažeidimai ir išpuoliai prieš Švedijos demokratus

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.