Užsienio politika, Geopolitika

Vytautas Rubavičius. Lietuva naujų geopolitinių iššūkių aplinkoje

Tiesos.lt redakcija   2021 m. gruodžio 13 d. 11:18

11     

    

Vytautas Rubavičius. Lietuva naujų geopolitinių iššūkių aplinkoje

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Pasaulio galių geopolitika

Pastaruoju metu į pasaulinius reiškinius, didžiųjų galių santykius vis labiau imama žvelgti geopolitiniu požiūriu. Juk tos galios varžosi dėl įtakos sferų, siekdamos persidalyti pasaulį, perbraižyti esamą įtakos zonų geografiją.

Matome, kaip įvairiose regionuose įsižiebia kruvinų konfliktų židiniai, kaip tie židiniai paskatina pasaulinių galių varžytuves, kaip sparčiai sužlugdomos kai kurios valstybės, o kitose pergales švenčia kovojusieji su vakariečiais „modernizatoriais“. Vis labiau įsitvirtina daugiapolio pasaulio supratimas ir juo grindžiama didžioji politika bei tarptautinių ryšių plėtra. Mūsų planeta sparčiai keičiasi valstybiniu, regioniniu, civilizaciniu ir didžiųjų galių santykių lygmenimis, daugėjant karinių konfliktų, kuriantis naujoms sąjungoms ir blokams.

Poslinkių priežastį nėra sunku įžvelgti – tai vis atviriau aršėjančios varžytuvės dėl pasaulio „persidalijimo“ ir jo valdymo pobūdžio. Tačiau toks bendras supratimas nedaug ką pasako apie konkrečius didžiųjų galių veiksmus įvairiuose regionuose, jų prekybinius, valiutų ir kitokius karus, kurie vis dažniau įvardijami kaip „hibridiniai“. Vis dėlto kai kurie dalykai yra akivaizdūs, labai gerai įžvelgiami, jei tik nenorime pasaulį matyti pro vienokius ar kitokius ideologinius ar „pažangiausius vertybinius“ akinius. Tad pirmiausia – apie kelis aiškius dalykus, kuriuose sunku įžvelgti paradoksų.

Vis labiau įsisuka Kinijos ir Jungtinių Valstijų, Rusijos ir Jungtinių Valstijų, Rusijos ir NATO, taip pat kitų pasaulinių galių varžytuvės, kurių jau niekaip nepavadinsi draugiškomis. Įvairiausių Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungos skelbiamų sankcijų vis daugėja, tad vargu ar kas begali įsivaizduoti tarptautinius santykius „be sankcijų“.

Karinė retorika tapo tokia įprasta, kad jau nebekelia nuostabos. Valstybių kariniai biudžetai sparčiai didinami, visiškai nebekreipiant dėmesio į klimato kaitą, pandemiją ir kitas planetos socialines bei ekologines bėdas. Lietuvoje taip pat nesiliauna kalbos apie vis didėjančias Rusijos keliamas grėsmes, o pastaruoju metu pačia tikriausia įvairialype grėsme tapo Baltarusija.

Rusija mūsų atžvilgiu yra geopolitinė galia, kadangi jos politika grindžiama imperiniu mąstymu, kuriame vyrauja ankstesnis teritorinis imperinės priklausomybės vaizdinys. Baltarusija tampa vienokiu ar kitokiu rusiškosios geopolitikos įrankiu, nors ji ilgą laiką gana sėkmingai išnaudojo kai kuriuos didžiųjų geopolitinių galių santykių ypatumus, pasitelkusi ir Kinijos paramą.

Lietuva jau senokai yra Rusijos naujosios geopolitikos akiplotyje, tačiau mūsų politikų veiksmuose kol kas stokojama ne tik Rusijos geopolitikos, bet ir apskritai geopolitikos išmanymo. Juolab naująją geopolitiką grindžiančių civilizacinių veiksnių suvokimo. Pasaulinių galių kovos niekaip negalime paveikti, tačiau privalome bent jau stengtis susivokti naujomis aplinkybėmis, išsiaiškinti pagrindinių galių tikslus ir taikinius, jų vykdomų krizių kūrimo ir valdymo ypatumus.

XXI a. pradžioje Rusijai pareiškus apie savo tikslus gaivinti imperinę savimonę ir savo įtakos zonon susigrąžinti po Sovietų Sąjungos subyrėjimo „netektas žemes“, Lietuva akivaizdžiai tapo vienu iš naujosios geopolitikos taikinių. Juk esame carinei Rusijai priklausiusi Šiaurės Vakarų regiono dalis ir buvusi Sovietų Rusijos respublika.

Rusija savo naująją agresyvią politiką sėkmingai išbandė Gruzijoje, atplėšdama nuo jos Abchaziją ir Pietų Osetiją, po to perėjo prie Ukrainos – įvykdė žaibišką Krymo aneksijos operaciją ir dalyje Donbaso ir Luhansko sričių įtvirtino separatistiniu vadinamą savo valdymą. Tad Rusijos geopolitikos vektoriaus slinktis aiški, o Lietuvai ar tik nenumatyta pagrindinio taikinio lemtis?

Tokią išvadą verčia daryti Rusijos prezidento Vladimiro Putino samprotavimai apie Lietuvos ir Lenkijos Rusijai padarytas istorines „skriaudas“ ir dabartinius jų „agresyvumus“. Lenkija vargu ar bus tiesioginis taikinys – pernelyg didelė, tad kas lieka?..

Lietuvą apie geopolitiką ir didžiųjų galių santykius verčia svarstyti ir kaimynystė su Baltarusija, kuriai pastaruoju metu tenka nemenkas geopolitinis didžiųjų valstybių santykių „krūvis“. Juk įvykiai Baltarusijoje po 2020-ųjų prezidento rinkimų įvairiai įtraukė Rusiją, Europos Sąjungą, Jungtines Valstijas, NATO ir – mažesne apimtimi – Kiniją, kurios kapitalas jau rimtai veikė mūsų kaimynės ekonomikoje. Tad Lietuvos ir Baltarusijos santykiuose jau esama aspektų, kurie vienaip ar kitaip svarstomi aukštesniu geopolitikos lygmeniu.

Ta mūsų siena, per kurią iš Baltarusijos į Lietuvą stumiami vadinamieji pabėgėliai, yra ir Europos Sąjungos išorinė siena, taip pat riba, kur gali sausumoje susieiti NATO ir Rusijos pajėgos. Šitai buvo jau seniai aišku, tačiau, kaip rodo vadinamoji pabėgėlių krizė, mes iki šiol taip ir neišsiaiškinome sau, kokia ta mūsų siena, kokia jos geopolitinė reikšmė ir kaip ji turi būti saugoma, kad netaptų kitų valstybių mums primetamų „krizių“ instrumentu.

Svarstant geopolitines problemas, susijusias su konfliktiškais didžiųjų galių santykiais, į kuriuos vienaip ar kitaip įtraukiamos ir mažosios šalys, juolab ėmus stiprėti globaliems priešininkų blokams – JAV ir Kinijos, – apimantiems ir įvairius regioninius valstybių darinius, svarbu suvokti, kad geopolitikoje nesama jokių vertybių ar principų – vien karinė ekonominė galia, teritorija ir įtakos sritys. Geopolitika yra politinis mąstymas teritorijomis. Tačiau geopolitikai būtinas ją gerai išmanantis ir patyręs intelektualinis kultūrinis sluoksnis. Aljansai sudaromi ilgalaikiams geopolitiniams tikslams siekti. Vertybės, tarp jų ir demokratinėmis vadinamos, prireikus pasitelkiamos kaip kovos priemonės. Smerkiant nedemokratinį vienos šalies režimą ir skelbiant jam sankcijas, bendraujama su Saudo Arabija ar Šiaurės Korėja, o reikalaujant, kad kokioje nors šalyje būtų surengti demokratiniai rinkimai, nekreipiama dėmesio, kad, pavyzdžiui, Egipte demokratiškai išrinktus „brolius musulmonus“ nuvertė kariškiai, kurių lyderis tuoj buvo taip pat „demokratiškai išrinktas“ prezidentu.

Tokių pavyzdžių gausybė, tad geopolitikoje taikomi ne tik dvigubi, bet ir trigubi ar keturgubi standartai. Vienais atvejais pasitelkiami „demokratizavimo“ ar „humanitarinės intervencijos“ instrumentai, kitais – nulemia didžiųjų galių ar vienos jų strateginės partnerystės, rimties ir stabilumo tam tikrame regione poreikiai.

Lietuva gyvuoja Rusijos, Europos Sąjungos, Jungtinių Valstijų ir Kinijos interesų sampynos lauke, tad tų interesų konfliktiškumo, galimų „derybinių trajektorijų“ numatymo suvokimas gyvybiškai ir valstybiškai labai svarbus. Būtina numanyti, koks tų interesų svoris, kaip plėtojami geopolitiniai Rusijos ir ES santykiai, ypač strateginėje naftos ir dujų gavybos bei tiekimo srityje, kokie Kinijos ir Jungtinių Valstijų prekybinių karų atgarsiai vilnija virš mūsų šalies, atsižvelgiant į Kinijos siekį eiti į Europą per Baltarusijos ir Lietuvos geležinkelių jungtį (dabar kinams teks grįžti į Ukrainą, ES sankcijos padėjo rusams „prigesinti“ savo strateginių partnerių apetitą šioje šalyje), kokios politinės ir ekonominės mūsų politikos pasekmės strateginėje perspektyvoje.

Tokių klausimų, suprantama, yra ir daugiau, reikia tik atkreipti dėmesį į ES ir JAV bendravimo raidą, NATO strateginio planavimo ypatumus, Lietuvos ir Lenkijos, ES ir Vyšegrado šalių santykių ypatumus ir kaitą. Tad šiuo metu Lietuvai reikalingiausias dalykas – valstybinis politinis ir geopolitinis protas, savo gyvybinių interesų tvirtinimas tarptautinėje plotmėje.

Įkaitintas Baltarusijos galvosūkis

Baltarusija 2020-aisiais, prieš ir po prezidento rinkimų, tapo geopolitinės kovos lauku, o sykiu ir dideliu Rusijos geopolitikos įrankiu. Tas įrankis nukreiptas prieš Lietuvą, jis taip pat veikia Rusijos santykių su Jungtinėmis Valstijomis ir Europos Sąjunga plotmėje. Juk Lietuvai keliamos grėsmės vienaip ar kitaip turi būti suvoktos ir ES, ir NATO būstinėse.

Matėme, kaip Rusija tokius įrankius susikūrė iš Abchazijos, Pietų Osetijos, Donbaso ir kol kas sėkmingai juos valdo. Vis artėdama prie Lietuvos. Ar pasimokėme ir kaip pasimokėme?

Deja, net nebandėme suvokti artėjančių grėsmių pobūdžio. Ne tik mes, bet ir ES aukštasis politinis sluoksnis, sugebėjęs tik Ukrainai kartu su Rusija užnerti Minsko susitarimų kilpą. O juk santykiai su Baltarusija Lietuvai ypač svarbūs ne tik dėl istorinių ar ekonominių priežasčių, nors ir šių nedera atmesti, bet ypač dėl Astravo atominės elektrinės saugumo. Esminis klausimas – koks ilgalaikis strateginis geopolitinis Lietuvos tikslas Baltarusijos atžvilgiu?

Nesyk esu kėlęs šį paprastą klausimą ir labai paprastai į jį atsakęs. Mums svarbiausia, kad Baltarusija kiek įmanoma ilgiau išliktų kuo savarankiškesnė, kuo suverenesnė šalis, kad joje kuo ilgiau neįsikurtų Rusijos karinės bazės ir armijos daliniai, kad kuo ilgiau šioje šalyje vyrautų rimtis. Pasikartosiu – geopolitikoje į europines vertybes nekreipiama dėmesio, visos „vertybės“ yra taikomojo pobūdžio. Astravo AE juo saugesnė, juo režimas stabilesnis. Stabilus režimas laikosi tam tikrų tarptautinių sutarimų dėl atominės energetikos priežiūros, dalijasi tam tikra informacija. Šiuo metu Lietuva su Baltarusija nebebendrauja net diplomatiniu lygiu, tad atsidūrėme didelės grėsmės zonoje.

Kitas klausimas – kokių strateginių ir geopolitinių tikslų buvo siekta skelbiant, kad pagrindinis Lietuvos strateginis tikslas yra „nuversti Lukašenkos valdžią“? Juk nuvertus jo valdžią, rasis kita valdžia. Ta valdžia bus Rusijos statytinių, nes kaip tik Rusija jau senokai įgyvendina Aliaksandro Lukašenkos „vertimo“ scenarijų.

Rusija scenarijų yra parengusi ne vieną, nelygu įgyvendinimo komandos, nes turi labai aiškų geopolitinį strateginį tikslą, kurį jau senokai plėtoja per vadinamosios sąjunginės valstybės kūrimo, kitaip tariant, Baltarusijos įtraukimo į Rusijos sudėtį projektą, kuris jau įgavo juridinį ir institucinį pagrindą.

Lukašenka vis išsisukdavo iš nuožmaus „broliško“ Rusijos glėbio, kartkartėmis pareikšdamas, kad suverenitet -eto sviatoje, ir nepabijodamas kai kuriuos Rusijos „apkabos“ opozicionierius įkišti už grotų. Jis taip pat gerai žino, kad geopolitiniu lygmeniu tokie veiksmai savaime suprantami, kaip ir nuodijimai, „draugiški“ perversmų organizavimai ar netikėtos „revoliucijos“. Numalšinus jas vėl lyg niekur nieko sėdama prie derybų stalo. Arba išnykstama iš geopolitinės arenos.

Pasikartokime – ko siekia Lietuva, aršiai „versdama“ Lukašenką? Neteko girdėti jokių geopolitinių svarstymų, vien kalbos apie demokratines vertybes ir suklastotus rinkimus. Tačiau ar geopolitiką ir strateginį nacionalinį saugumą dera grįsti tokiais pareiškimais, juolab kad tokių klastočių gausu ir kitose valstybėse, tarp jų ir demokratinėse. Beje, derėtų prisiminti, kad Lukašenka savo rinkiminę strategiją grindė priešinimosi Rusijai retorika ir telkė nacionalistinių pažiūrų elektoratą, o tų metų pradžioje, draugiškai glėbesčiuodamasis su Maiklu Pompeo, aiškino pastarajam, kad Baltarusijai labai reikalinga Amerikos pagalba.

Deja, nei ES, nei JAV, nei Lietuva niekaip nesureagavo į atsivėrusią galimybę savaip „įsitvirtinti“ Baltarusijos politikoje ir stiprinti jos atsvarą Rusijai. Europos Sąjunga apskritai nepajėgi greitai ir deramai reaguoti į iškylančius iššūkius ar geopolitines galimybes, Jungtinės Valstijos netrukus įklimpo savųjų, amerikiečių visuomenę nepaprastai supriešinusių ir iki šiol įtarimų dėl klastojimų neišsklaidžiusių, prezidento rinkimų liūne, kurį jau vargu kas ateityje drįs pateikti kaip sektiną demokratinių rinkimų pavyzdį.

Šiuo metu, suvokiant, kad sankcijomis Baltarusija stumiama į Rusijos glėbį, jau lyg ir pasiteisinama, esą Lukašenka ir taip buvęs visiškas Rusijos satelitas, o Baltarusijos tikroji valdžia ir buvęs Kremlius. Tačiau juk Baltarusijoje nuo 2010-ųjų vis spartėjo išrusinimo politika, plečiant baltarusių kalbos taikymo sritis, buvo tvirtinamas nacionalinis tapatumas LDK pagrindu.

Šituos mums labai svarbius vyksmus mūsų politikai pražiūrėjo. Nors Baltarusija labai priklausoma nuo Rusijos, tačiau Lukašenka iki šiol išvengdavo lemiamo rusiškojo „broliško“ glėbio. Jei būtų buvę kitaip, jau senokai Baltarusijoje būtume matę Rusijos karines bazes, nujautę galimas migrantų krizes ar patyrę kitokius rusiškus „hibridinius pokštus“, tačiau juk nei mums, nei Europos Sąjungai sienos nereikėjo. Dabar jaučia- me didelį skirtumą, žvelgdami į Astravo AE ir bandydami susidoroti su migrantų srautu. Ar šitai laikysime strateginiu Lietuvos ir visos ES geopolitiniu laimėjimu? O valstybinių Baltarusijos įmonių perėjimą į Rusijos oligarchų rankas, kurių jau nepančioja jokios ES sankcijos, laikysime dideliu demokratijos laimėjimu?

Galime klausti ir kitaip: kada Lietuva buvo saugesnė – prieš Baltarusijos prezidento rinkimus ar šiuo metu? Manau, atsakymas, kad ir koks nemalonus mūsų politikams, labai aiškus – prieš rinkimus. Šiuo metu Lietuva nesaugesnė kariniu, ekonominiu, atominės energetikos ir įvairių galimų Rusijos geopolitinių įrankių taikymo požiūriu. Nesaugumo jausenos tik daugės, nes Rusijai naujoje geopolitinių santykių konfigūracijoje veriasi laisvesnio veikimo Pabaltijyje galimybės. Rusijos geopolitiniai tikslai labai aiškūs – Baltarusijos prijungimas ir Baltijos valstybių įtraukimas į savo interesų zoną, užsitikrinant tam tikrą viešai nereiškiamą vakariečių pritarimą.

Rusijos geopolitikos ypatumas yra tas, kad jos kūrėjai ir vykdytojai gerai išmano europiečių politikų mentalitetą, jų polinkį „atsiduoti vertybėms“ tose srityse, kur jokiomis vertybėmis nė nekvepia, o sykiu neužmiršti savų ekonominių interesų. Iškalbingi šiuo atžvilgiu yra pastaruoju metu pasirodę Vladislavo Surkovo paatviravimai.

Nežinantiems priminsiu, kad Surkovas yra vienas pagrindinių Rusijos naujosios geopolitikos protų, o sykiu ir vykdytojų. Jis strategavo Putino valdymo sistemos sukūrimą, įtvirtinant vadinamosios sisteminės opozicijos veikimą. Jo sumanymas – Krymas ir Donbasas, įgyvendintas su Aleksandru Diuminu, Igoriu Strelkovu ir kitais specialiųjų tarnybų žmonėmis.

Šiuo metu Surkovas nukreipęs žvilgsnį į Baltarusiją. Neseniai lyg ir pasitraukęs iš Kremliaus, tačiau kas žino, ką išties veikia tokio lygio strategai. Jis prisipažino, kad Krymo operacija rengta senokai, o tą žiemą jis daug kartų lankėsi pusiasalyje, kad sustyguotų visus reikalus. Maidano įvykiai buvo trigeris, įjungęs scenarijų. Taip jau nutinka, kad istorinių įvykių dalyviai dažnai nė nenutuokia, kas ir kaip iš tų įvykių spaus sau naudą.

Žmones pakelia ir suvienija pasipiktinimas, neteisybės jausmas, noras kurti savo valstybę. Tačiau virš jų norų ar po jais jau kybo didžiųjų galių, ypač kaimynių, scenarijai. Sirijos žmonės taip pat nė nenujautė, kokie scenarijai parengti jų pasipiktinimui nukreipti norima linkme ir kokia tragedija laukia milijonų. Su didžiuliais pabėgėlių srautais, kurie tapo ir geopolitinių santykių įrankiais.

Tad Krymas buvo atplėštas, o ta pati komanda greit persimetė į Donbaso ir Luhansko sritis. Kai kurių lietuvių diplomatų džiaugsmui, ukrainiečiai niekaip ginklu nepasipriešino Krymo atplėšimui. O juk jei būtų rimtai pasipriešinę, tai Surkovo, Diumino ir Strelkovo komanda būtų užtrukusi Kryme, o gal ir nebegalėjusi tęsti operacijos Donbase?

Ukrainiečiai patyrė didelį geopolitinį smūgį, kurio pasekmės ilgalaikės ir nenuspėjamos, tačiau visais atvejais skausmingos. Juolab kad ant jų kaklo užveržta Minsko susitarimų kilpa. Surkovo ironišku pripažinimu, šitos kilpos ukrainiečiams nepavyks nusimesti – neleis nei Maskva, nei jos partneriai. O kas tie Minsko susitarimų partneriai?

Vokietija ir Prancūzija, pastaruoju metu – ir Jungtinės Valstijos. Susitarimų esmė – separatistų (Rusijos) kontroliuojamose teritorijose negalioja Ukrainos įstatymai, tad nesama ir jos suvereniteto. Tad ką reiškia Ukrainai vykdyti tokius susitarimus?

Turėjome galimybių daug lanksčiau plėtoti santykius su Baltarusija, stiprinti jos ryšius su Europos Sąjunga ir šitaip įgyvendinti savo geopolitinę strategiją. Galėjome veikti palaikydami Baltarusijos siekį išlaikyti tam tikrą suverenitetą, padedant jai „rangytis“ Rusijos glėbyje. Toks mūsų įdirbis būtų naudingas ir pačiai ES, ir NATO. Tačiau nedrįsome būti savarankiški ir kelti sau geopolitinius valstybės saugumo tikslus. Kaip mantrą kartojome – NATO mus apgins. Padžiūgaudavome, kai Jungtinių Valstijų prezidentas ar aukščiausieji pareigūnai patvirtindavo įsipareigojimą „5 straipsniui“.

Tas straipsnis labai svarbus, kertinis, tačiau esama tam tikro neaiškumo – kol kas NATO nėra nusakiusi, kas yra laikoma „šalies užpuolimu“. Nėra ir jokio reakcijos į užpuolimą algoritmo. Aukštuosiuose geopolitikos sluoksniuose kaip tik apie tai šiuo metu ir galvojama. Juk ne visus incidentus galima vadinti atsako reikalaujančiu užpuolimu, juolab kad paskui kolektyvinį atsaką seks kitos pusės branduolinis atsakas. Kaip suvokti vadinamąsias hibridines agresijas? Juk iki šiol taip ir nėra aiškiai įvardyti Rusijos veiksmai Ukrainoje. Minsko susitarimuose užimtoji Ukrainos dalis „iškeliama“ už Ukrainos suvereniteto. O kaip vertinamas Abchazijos atplėšimas nuo Gruzijos?

Geopolitikos paradoksai. Astravo atominės elektrinės statyba taip pat vertė mus mąstyti geopolitiškai. Juk mums svarbiausia yra derama elektrinės priežiūra. Tačiau mes visas jėgas metėme neįgyvendinamam tikslui – kad ji nebūtų pastatyta. Geriau bendraudami su Baltarusijos valdžia galėjome bent jau bandyti tartis dėl kitos statybos vietos. Šitai buvo įmanoma. Tačiau statant ir pastačius svarbiausia jos saugumas, tad – tarptautinė priežiūra. Geriau – ir mums dalyvaujant.

Rūpindamiesi savuoju nacionaliniu saugumu neturėtume strateginiu tikslu kelti sau užduotį ar siekiamybę pakeisti kaimyninės šalies valdžią. Juk toks siekis ir jo skatinama politika niekaip nepadės plėtoti jokių santykių.

Suprantama, esame ES nariai, tad turime laikytis bendresnių politinių gairių, tačiau negalime pamiršti ir savų strateginių interesų, neturėtume elgtis taip, kad kaimyninei valstybei pasirodytume esantys pagrindiniai priešininkai. Ar mums kaip nors naudinga tapti Baltarusijos priešu? Juolab kad kaip tik toks mūsų įvaizdis labai naudingas Kremliaus strategams. Pasižvalgykime po pasaulį ir pamatysime, kad ir su diktatoriškais režimais bendraujama tam tikrų interesų pagrindu.

Neteko girdėti, kad, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos išsikeltų strateginį tikslą – pakeisti Šiaurės Korėjos valdžią. Juolab tokio tikslo niekada nekėlė sau ir Pietų Korėja. Visiškai suprantama, kad mūsų politikai rėmė prieš suklastotus rinkimus išėjusius protestuoti baltarusius, tačiau valdžią pakeisti gali tik patys baltarusiai, tad šitai negali būti atvirai deklaruojamu kitos valstybės tikslu. Juolab strateginiu. Šitaip kalbėdami ir pasienyje rengdami Baltarusijos valdžios vertimą palaikančias akcijas mūsų politikai ir juos aptarnaujantys žiniasklaidininkai net nesusimąsto, kaip tokie veiksmai regimi Baltarusijos valdžios ir didelės dalies visuomenės akimis?

Ogi labai paprastai – jie laikomi nederamu užsienio valstybės kišimusi į suverenios valstybės vidaus reikalus, pagalba antivalstybinėms ir antikonstitucinėms jėgoms, tad tampa pretekstu stiprinti represijas prieš protestuojančiuosius. Išsilaikyti verčiamieji gali tik represijomis. Juolab kad visada atsiranda galingų pagalbininkų ir jiems patiems ta pagalba labai naudinga. Represijas tenka atlaikyti ne išoriniams „vertybių“ skleidėjams, o vietiniams. Jos paliečia visus visuomenės sluoksnius, nes panaikinamos net parodomosios demokratinės laisvės.

Mes nelinkę net įsivaizduoti, kad mūsų geri darbai, mūsų skleidžiamos europinės vertybės gali paskatinti represinę kitos valstybės valdžios reakciją, nuo kurios nukenčia daugybė vietos žmonių. Juk prieš prezidento rinkimus baltarusių visuomenė gyveno daug laisviau, tad ir demokratiškiau nei šiuo metu. O Rusija vis labiau gniaužia Baltarusiją savo glėbyje, pritardama ES ir JAV sankcijų stiprinimui, kuris turėtų Baltarusiją paversti Rusijos protektoratu. Gali būti, kad Rusijos prezidentas Putinas ir gavo tokių ženklų susitikime su JAV prezidentu Džo Baidenu, kuris patikino jį dėl sėkmingo „Nord Stream 2“ projekto įgyvendinimo.

Lietuva – Kinijos taikinys

Atlikusi nesudėtingą diplomatinį „ėjimą“ Lietuva daug kam labai netikėtai tapo Kinijos sankcijų taikiniu. Pretekstas lyg ir paprastas, tačiau Kinijos suvokiamas kaip esminė raudonoji linija, kurios, beje, nedrįsta peržengti nei Jungtinės Valstijos, nei jokia Europos Sąjungos valstybė. Lietuva peržengė, tarsi bandydama, kiek tikri gali būti Kinijos grasinimai. Lietuvos diplomatija nutarė suartėti su Taivanu – steigiamos šalių atstovybės.

Daug kas gali manyti, kad bendravimo su užsienio valstybėmis plėtimas yra sveikintinas dalykas. Tačiau šiuo atveju yra kiek kitaip. Taivano suvereniteto nepripažįstame, juolab pats Taivanas nėra paskelbęs nepriklausomybės. Pasaulio valstybės pripažįsta Taivaną nedalomos Kinijos dalimi. Kinijos nuostata – viena valstybė, dvi sistemos.

Glaudūs strateginiai kariniai ir ekonominiai ryšiai Taivaną sieja su Jungtinėmis Valstijomis, tačiau ir jos laikosi priimtos nuostatos – neerzina Kinijos Taivano pripažinimu. Pasaulio valstybės su Taivanu bendrauja ir bendradarbiauja kaip su Taibėjumi, sostine. Tad ir įvairiose šalyse įsikūrusios atstovybės vadinamos Taibėjaus atstovybėmis.

Kinija neprieštarauja. Tokios globalaus pasaulinio žaidimo taisyklės. Kinija įdėmiai seka, kad jos nebūtų laužomos. Lietuviai nutarė jas sulaužyti – ėmė oficialiai vartoti Taivano vardą. Vietinei publikai skirti aiškinimai, esą turime teisę elgtis savo demokratine nuožiūra ar kad ir kitose ES šalyse esama šios šalies atstovybių, – nieko verti. Nė vienoje šalyje nėra Taivano atstovybės.

Suvokiantys nūdienos pasaulio galių kovos pobūdį ir Kinijos raudonųjų linijų reikšmę, nujautė, kad atsakas bus labai greitas. Taip ir atsitiko – atšauktas Kinijos ambasadorius, o Lietuvos atstovui pasiūlyta išvykti. Drįstu numanyti, kad ir mūsų „drąsuoliams“ tai buvo ganėtinas netikėtumas. Kinijos valdžia labai aiškiai užsienio auditorijai skirtoje spaudoje pareiškė apie būtinumą „nubausti Lietuvą“, o kad grasinimas įspūdingiau nuskambėtų – „bausti kartu su Rusija ir Baltarusija“.

Mūsų „drąsiųjų“ valstybinių užsienio reikalų atstovų aiškinimai žiniasklaidoje, esą Kinija neišdrįsianti eiti toliau, o po kokio pusmečio reikalai susitvarkysią, atrodo aiškiai prasilenkiantys su sveiku geopolitiniu protu ir net elementaria savisauga. Drąsinamasi labai primityvia retorika – už mūsų sąjungininkės JAV ir ES. Tačiau ar tos sąjungininkės bent kaip gali paveikti Kinijos nusiteikimą bausti?

Niekaip negali. Keletas Lietuvos politikų nutarė būti pirmeiviais JAV kuriamoje antikiniškoje koalicijoje. Šitaip tą įvykį komentuoja ir kinų oficiozai. Tačiau kaip tik geopolitiškai Lietuva tampa labiausiai pažeidžiama ES ir NATO valstybė.

Na, kuo gali didieji sąjungininkai padėti išsišokėliams, o jei jie dar ir kvailoki? Jie tikrai nebus kviečiami prie didžiųjų pokalbių stalo. Juolab kad nebūtų ir ką kviesti – nesama realios valdžios centrų ir realią valdžią turinčių asmenų. Žaisdami su Taivanu lietuvių politikai praleido pro ausis ir akis nepaprastai svarbų JAV administracijos posūkį Rusijos atžvilgiu. Esminis amerikiečių geopolitinis tikslas – atitraukti Rusiją nuo suartėjimo ir strateginės partnerystės su Kinija arba bent sulėtinti šių šalių artėjimą.

Kaip tai padaryti? Pasitelkiant Europos Sąjungą, kaip ekonominės ir politinės traukos instrumentą. ES turėtų traukti Rusiją į Europą, tad ir į Vakarų pusę. O kaip įmanoma patraukti Rusiją? Tik aktyvinant ekonominius ir politinius santykius. Tad nieko keista, kad amerikiečių spaudoje visiškai aiškiai „demokratiniams sąjungininkams“ imama siūlyti aktyvinti ir plėtoti įvairių lygių ryšius su Rusija. Vokietija, Prancūzija ir kai kurios kitos ES šalys taip ir daro. O kaip elgtis Lietuvai?

Pirmiausia – tramdyti savo retorinį įkarštį, kuris pastaruoju metu kelia vis daugiau bėdų mūsų valstybės saugumui. Antra – galvoti apie aiškesnius ir glaudesnius aljansus su Rusijos grėsmę jaučiančiomis valstybėmis, nes santykių su Rusija plėtros atžvilgiu Europos Sąjungoje netrukus gali išryškėti aiški skirtis, o su ja ir požiūrių, į Ukrainos, kitų valstybių reikalus. Tokio santykių su Rusija „perkrovimo“ aplinkybėmis Rusijai atrišamos rankos aktyviau savo hibridiniais įrankiais veikti Baltijos valstybėse. Kitas dalykas, kad toks Jungtinių Valstijų politikos viražas didina Rusijos geopolitinį svorį ir jos santykiuose su Kinija.

Talibano pergalė: geopolitikos „perkrova“?

Lietuvos kariškiai veikė Afganistane, tad Talibano pergalė liečia ir Lietuvą. Talibano judėjimas, o su juo ir didelė dalis islamiškojo pasaulio, švenčia: Jungtinių Valstijų vadovaujamas NATO aljansas priverstas pasitraukti iš Afganistano. Lygiai po dvidešimties metų. Nutarusios nubausti anuo metu Afganistaną valdžiusius talibus dėl jų bendražygio Osamos bin Ladeno įvykdyto Niujorko didžiųjų dangoraižių susprogdinimo, Jungtinės Valstijos liko šalyje, kad joje nebeįsikurtų veiksmingi tarptautinio terorizmo centrai.

Talibai pasitraukė iš miestų, tačiau kova tęsėsi dabar jau ne su sovietiniais, o su amerikiečiais ir NATO kariais okupantais. Vakariečiams Afganistano taip ir nepavyko „įsisavinti“ – šventojo Korano kariai pasirodė esą atsparūs visokioms vakarietiškomis ar demokratinėmis vadinamoms vertybėms bei gėrybėms.

Paskutinės amerikiečių ir NATO aljanso pasitraukimo iš Kabulo dienos sunkiai nusakomos – staigus Kabulo užėmimas daugeliui su amerikiečiais ir vakariečiais bendradarbiavusių ir bendravusių afganų tapo tragedija, nes visi prisimena ankstesnį nuožmų ir negailestingą Talibano valdymą. Niekas neabejoja, kad nepaisant dabartinių Talibano vadovų taikių patikinimų liesis kraujas. Bus ieškoma bendradarbiavusiųjų visuose regionuose, bus baudžiami ne tik jie, bet ir jų šeimos. Daugeliui teks atgailauti, išduoti buvusius kolegas. Taip jau visada būna. Reikalingų specialistų, valdininkų, įtakingų kariškių ir žvalgybininkų bus pasigailima, nes geri kadrai, jų ryšiai ir patirtis reikalinga visoms valdžioms.

Greita Talibano pergalė daugeliui vakariečių buvo labai netikėta. Apie netikėtumą kalba visų NATO šalių politiniai lyderiai, tad galima tvirtinti jį esant tikrą. Visi suvokia, kad ši pergalė turės didelių geopolitinių pasekmių – didžiuliame regione keisis pasaulinių galių santykiai, didėjant Kinijos ir Rusijos, taip pat kai kurių islamo šalių įtakai ir „svoriui“, kuris veiks ir globalios politikos lygmeniu. Klausimų daug, tačiau atsakymų labai mažai. Kai kuriuos pasvarstysime ir mes.

Atkreiptinas dėmesys į esminius civilizacinius dalykus – juk Afganistanas jau ne pirmą kartą tampa Vakarų ir Islamo civilizacijų nuožmios karinės sandaužos vietove. Talibų pareiškime, kad afganai įveikė visas didžiausias pasaulio imperijas – britų, sovietų ir amerikiečių, – glūdi didelis simbolinis turinys. Jis tvirtina Islamo civilizacijos tapatumą, iškelia religijos svarbą civilizacijų sąveikai, padeda ugdyti naujas prieš vakariečių ideologines nuostatas nusiteikusių musulmonų kartas. Besalygišką Talibano pergalę žymintis amerikiečių, o su jais ir visų vakariečių bėgimas iš Afganistano visam laikui įsitvirtins į civilizacinę musulmonų savimonę religijos ir kultūrinės kūrybos būdais. Kokie šios civilizacinės sandaužos ypatumai? Kokie iššūkiai kyla Vakarų civilizacijai?

Islamo civilizacija grindžiama šventąja knyga – Koranu ir religine tradicija. Knyga palaiko tradicinį pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą, taip pat socialinių santykių pobūdį. Joje nusakyti žmogaus esmės, jo paskirties pasaulyje pavidalas, ugdymo ir saviugdos gairės. Koranas išreiškia dieviškojo autoriteto nustatytą pasaulio tvarką, kurią privalu palaikyti kasdieniu gyvenimu. Tad kasdieniame gyvenime visada jaučiamas Aukščiausiojo šviesos atspindys. Nesvarbu, koks sunkus tas gyvenimas būtų.

Vakariečiai nesistengia suvokti, kaip jie atrodo islamo išpažinėjams, koks Vakarų civilizacijos vaizdinys vyrauja Islamo civilizacijoje. Tas vaizdinys nėra akivaizdus, nėra lengva apčiuopti ir jo kontūrus, tačiau kaip tik jis kildina esminius civilizacijų sandaužos ypatumus. Vakariečiai didžiuojasi savo civilizacijos technologiniu pranašumu, jos sekuliarumu ir ateistiškumu, taip pat įvairiomis perdėm ateistinėmis pažangos ideologijomis, kurios laikomos esminėmis Vakarų vertybėmis. Tačiau kaip tik sekuliarumas, kuris yra netikėjimo ir ateizmo ženklas, musulmonams yra pats tikriausias bedieviškumo bruožas. O bedieviškumas siejamas su Piktojo veikla.

Tikratikiams musulmonams bedievis, juolab ateistas, nėra žmogus, nes žmogaus esminiu bruožu pripažįstamas tikėjimas. Tik tikintis yra žmogus. Tokiems musulmonams kova su bedievių civilizacija yra pati tikriausia Dievo atlygio nusipelnanti kankinystė. Talibai ir yra tokį tikėjimą išpažįstantys ir tokiais save laikantys tikratikiai. Todėl esminis jų ginklas yra pasitelkus vakariečių technologijas, ginkluotę ir socialinių santykių ypatumus – ypač korupcinį godumą – kovoti su bedievybe, su vakariečių civilizacija.

Žvelgiant į ankstesnes su Talibanu sudarytas sutartis, kuriomis džiaugėsi kai kurie aukšti amerikiečių pareigūnai, neapleido jausmas, kad netenkama sveikos kultūrinės antropologinės nuovokos – juk musulmonų karių požiūriu visokie susitarimai su bedieviais yra galimi tik kaip ginklas prieš pačius bedievius, tad niekaip jų neįpareigoja. Sutarčių laikomasi tiek, kiek jos naudingos. Jokie susitarimai negalėjo užgožti esminio tikslo – galutinai įveikti vakariečius.

Vakarų civilizacija teigia nureligintas vertybes. Jų nepalaiko dieviškasis autoritetas, jos yra žmogaus rankų dirbiniai. Kas gali savo gyvybes aukoti už pasauliui nešamą mergaičių ir berniukų bendrų tualetų „šviesą“, daugybinį lytiškumą ir naujuosius, vos ne kas savaitę sukuriamus lytinius tapatumus, į žmogaus teises įvilktą genderizmo ideologiją, juolab besąlygišką abortų, tad ir vaisiaus žudymo, teisę?

Nesunku įsivaizduoti, kaip toks vertybinis paketas“ atrodo islamo išpažinėjams. Naivūs ar net piktavaliai jiems atrodo ir žmogaus teisių skleidėjai – juk visos žmogaus teisės jau surašytos Korane ir Jo žodžio yra grindžiamos. Akivaizdu, kad motyvacija ir tikėjimu Talibanas buvo nepalyginti stipresnis už vakariečių kariškius.

Beje, jau kalbama, kad amerikiečių armijoje diegiama vadinamoji naujoji genderistinė tapatumo politika padarė daug žalos kaip tik motyvacijos požiūriu. Tačiau Vakarų civilizacija į Afganistaną atėjo su šimtais milijardų ir didžiuliais technologiniais ištekliais. O kur dideli pinigai, ten ir korupcinės pinigų plovimo schemos. Šimtus milijardų reikėjo „įsisavinti“, o tai padaryti buvo galima tik padedant afganams. Juk daugelį dalykų galima kurti popieriuose ir ataskaitose, nurodant vis didesnes sąmatas.

Korumpuota buvo ir Afganistano prezidento Ašrafo Ghanio aplinka, korupcija klestėjo kuriant afganų armiją, korupciniai ir kitokie ryšiai siejo vietinę valdininkiją ir talibų vadus. Tačiau pastariesiems korupcija buvo ir jų kovos ginklas – juo daugiau amerikietiškosios ir vyriausybinės korupcijos, juo lengviau kovoti, juo lengviau regionuose tvirtinti savo valdžią. Kitaip sunku paaiškinti tokį didelį vakariečius ištikusį netikėtumą. Afganistano kariuomenė, ypač jos gerai parengtos specialiosios pajėgos jau kuris laikas žinojo, kas jų laukia, nežinojo tik vakariečiai… Gal ir vyriausybė jau veikė Talibano naudai? Talibano lyderis Abdula Ghanis Baradaras ir prezidentas Ašrafas Ghanis – abu Ghaniai.

Kai kurie įžvalgūs užsienio analitikai prakalbo ir apie ypatingą amerikiečių susitarimą su Talibaną globojusiu Pakistanu – Afganistanas perleidžiamas Pakistanui dėl tam tikrų strateginių sumetimų. Jei taip ir buvo, vargu ar kada sužinosime tokių susitarimų, kaip ir Baideno su Rusijos prezidentu Putinu, detales ir ką jos reiškia, pavyzdžiui, Lietuvai.

Tačiau svarbaus JAV strateginio partnerio Pakistano premjeras Imranas Khanas pirmasis pasveikino Talibaną ir afganų tautą „nusimetus vergijos grandines“. O juk tai amerikiečių užmestos grandinės. Amerikiečiai išeina, palikdami ginkluotės už milijardus, tad ginklais bus galima ilgus dešimtmečius aprūpinti įvairiose šalyse kovojančius musulmonų radikalus. Talibanas įgauna įrankius kurti šiame regione krizes ir jomis manipuliuoti. Kitaip tariant, veikti geopolitiškai.

Nekeista, kad Rusija pasistengė jau gerokai anksčiau užmegzti santykius su Talibano vadovais, o šiuo metu intensyviai su jais bendrauja įvairiais klausimais. Amerikiečiams ir NATO teks gydyti savo reputaciją, netruks išplisti ir ilgalaikį, poros kartų skausmingai išgyventą Vietnamo sindromą keičiantis Afganistano sindromas, tad kitiems geopolitiniams žaidėjams atsiranda naujų veiklos galimybių. Tarp jų – Rusijai, Kinijai, Turkijai.

Talibano lyderiai jau pareiškė, kad juos remsianti Kinijos ekonominė ir finansinė galia. Ta galia jau sėkmingai veikia Pakistane. Kinija ir Rusija kviečiamos prisidėti prie vakariečių svarstant Afganistano problemas, tačiau kol kas atsisako. Joms šiuo metu nenaudinga kaip nors įsipareigoti pralaimėjusiesiems ar veikti kartu su jais. Rusija, beje, negali pasitikėti amerikiečiais, nes netiki jų aiškinimais, esą tiek daug ginkluotės buvo palikta talibams per skubą ir netikėtumus. Rusų manymu, tai padaryta sąmoningai, kad tais ginklais ginkluoti islamistai galėtų veikti kitose pasienio valstybėse, kurias saugo Rusija. To nepasitikėjimo nėra kaip naikinti, aršėjant geopolitinėms kovoms.

Sunku pasakyti, kaip sugebės veikti krikščionybės atsisakanti, aiškios vertybinės atsvaros Islamo pasaulio vertybėms stokojanti Europos Sąjunga. Šiuo atžvilgiu reikėtų labai aiškios civilizacinės „perkrovos“ – ne tik pripažinti krikščioniškuosius Vakarų civilizacijos pagrindus, bet ir visapusiškai juos tvirtinti, vaduojantis iš leftistinių genderizmo ideologijos apžavų, naikinančių vakarietiškas civilizacines kūrybines galias.

Talibano pergalė gali būti suvokta ir kaip Vakarų civilizacijai reikalingas veidrodis, padėsiantis giliau pažvelgti į save ir puoselėti savą civilizacinę politinę ir geopolitinę vaizduotę, nebesiekiant bedvasiu technologiniu ir genderistiniu „pažangizmu“ užvaldyti pasaulį.

Afganistano pamoka svarbi ir Lietuvai. Lietuva buvo tarp išvejamųjų. Tokia tikrovė. Matyt, ji buvo neišvengiama, nors ir nesitikėta tokios visuminės baigties. Džiugu, kad po ilgo delsimo Lietuva pasirūpino jai padėjusiais vertėjais ir jų šeimomis. Dabar jau reikės galvoti ir apie afganų migrantus, kurie ieškosis prieglobsčio ES šalyse. Juk jos dalyvavo okupacijos vyksme, tad atsakingos ir už vis labiau Afganistane įsisukančią humanitarinę krizę. Juolab kad nesiliauja ir kovos – Talibanui aršiai priešinasi Panšero slėnio kovotojai, kuriems vadovauja legendinio sovietus išvijusio, o vėliau, 2001-aisiais, sauditų nužudyto Achmado Šacho Masudo sūnus Achmadas Masudas. Jie gerai žino, kad talibai nei jiems, nei šio kalnų slėnio gyventojams neatleis nei už praeities istorinius laimėjimus, nei už dabartinį pasipriešinimą.

Talibai įsitvirtino slėnyje, tad pasauliui teks apsimesti nematančiam ten įsisuksiančių žudynių. Lietuvai taip pat reikėtų kur kas įdėmiau sekti vykstančios geopolitinės „perkrovos“ ratilus, kurie veiks mūsų šalies saugumą, nes toje perkrovoje aktyviausiai dalyvaus kaip tik Rusija ir Kinija. Praverstų mūsų užsienio politikai ir platesnis civilizacinis naujosios geopolitinės tikrovės suvokimas, nes toje tikrovėje vis svarbesnis tampa religinis dėmuo.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Per savaitę       2021-12-19 2:19

Net, 10 komentarų,!!!

R.Karbauskis       2021-12-18 16:37

Ramūno Karbauskio kalba LVŽS Suvažiavime apie politinę situaciją.
https://www.youtube.com/watch?v=fHFgNkgauUw&ab_channel=Lietuvosvalstiečiųiržaliųjųsąjunga

Al.       2021-12-18 14:51

1.,,Šitaip kalbėdami ir pasienyje rengdami Baltarusijos valdžios vertimą palaikančias akcijas mūsų politikai ir juos aptarnaujantys žiniasklaidininkai net nesusimąsto, kaip tokie veiksmai regimi Baltarusijos valdžios ir didelės dalies visuomenės akimis?”
Eiliniai mulkiai gal ir nesusimąsto, bet rezervistai, kurių čia pilna, veikia racionaliai. Aišku, Rusijos naudai.

2.Tai Talibų pergalė buvo netikėta ar tikėta ? Jei prieš metus Trampas buvo susitaręs su Talibais išeiti. Ir jei sąmoningai palieka priešui savo ginklų už 85 milijardus, pažeizdami visas karines procedūras, tai kur čia netikėtumas? Nebent išdavystės maste.

3. Kaip galima kalbėti apie Vakarų civilizaciją bendrai - ji suskilus į komunofašistinį sparną ir pasipriešinimą. Komunistai laimi, bet dar ne vakaras.
Nėra prasmės kalbėti apie geopolitiką, aiškiai nesuvokus, kad Vakarų civilizacija apimta vidinio karo. Vakarai užpulti vienu metu iš kelių pusių. Ir pats pavojingiausias - vidinis priešas, komunosatanistinis pogrindis.

4. Kol Lietuvoj nepadaryta liustracija, kalbėt apie kažkokią geopolitiką, yra apsimetinėjimas. Priešas viduje. Jei net nebandom apsivalyt patys, tai ką galim pagerint kitur ? O iš tikro valymas vyko visus 30 metų - ir jį vykdė rezervistai.

ah.ą       2021-12-18 1:27

Kas dėl Piktojo veiklos tai perspektyvos geros pagal Jono apokalipsio/ revoliucijos/ sistemos nunulinimo matytą viziją... Belieka sėdėti ant sofkos su visa neregistruota sofkos partija ir laukti atjojimo raitelio ant balto žirgo (vadovas šalies), su raudonu apsiaustu ( raudona kepure ir raudonu kaklaraisčiu) ir tada bus pagautas žvėris, kurio skaičius 666 (QR kodas) ir netikras pranašas,klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries žymę ant rankos; jiedu abu bus įmesti į ugnies ežerą su degančia siera.
Vienu žodžiu laukiam užkalpokinimo (T)  blogio (R) dievu tiesa (AUM) pradžios (P)  - TRA(U)MP-o.  Laukiam TRA(U)MPo Tiesos žodžio/Dievo Žodžio. Laukiam Trampo platformos ir Piktojo gaudynių.

Dzeikas       2021-12-15 17:58

Lietuvai teks nustot kliedet apie kitoki nei sh eketeje emploi ir grizto ten kur isejo - esant egzistencinei gresmei priduoti priesui tuos kurie bus linke sakotis, i visus likusius okupanto reikalvimus ijungt durniu ir padidinta “dvasinguma”.
Kitokiam elgesio modeliui jau nebera nei laiko nei tinkamu zmoniu.
Sveicarijos is sito samburio su iskabele “Lietuva” artimiausioje istorineje perspektyvoje (50-150 metu) nenusimato.

ah.ą       2021-12-15 0:04

geopolitika pagal Švabo globalų planą suka linkui kad nebus valstybių,nebebus žmonių tik kyborgai su interfeisis compiuter.

Prašom       2021-12-14 19:31
> 2021-12-13 22:46       2021-12-14 14:27

Į dėkite nuorodą, paklausysime.

Jei URM klerkai mokėtų rusų kalbą       2021-12-13 22:46

Praverstų pasiklausyti M. Chazino ir generolo Kolmogorovo pokalbį youtube. Praeitų noras mokyti kitus demokratijos. Rusai visai atvirai planuoja įvairius pokyčius, skaičiuoja ir aptarinėja variantus, o mūsų piemenys ( atsiprašau, diplomatai) tokiame fone atrodo graudžiai nemokšiškai.

matas       2021-12-13 18:13

Super straipsnis…

Trumpas       2021-12-13 16:27

Straipsnis!
Aūuūūūuuuu, juliau Milaiti, kur tu, fabriko meistre, Trolį stasý, kur jus????

Rekomenduojame

Vatikano sinodo svetainė švenčia homoseksualumą ir įvaikinimą homoseksualų porose

Mokslinė konferencija Romo Kalantos metams paminėti

Vytautas Sinica. Apie Gabrieliaus Landsbergio interviu

Vytautas Radžvilas. Ir vis tik tai PAKTAS

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt aštuntoji (gegužės 12-oji) diena

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Konstantinopolio patriarchatas Lietuvoje – nauja Bažnyčia?

Rusijos istorinė ir akademinė politika Lietuvos atžvilgiu 2021–2022 metais (pagrindinės tendencijos)

Kanzaso mokytoja nušalinta dėl „translytės“ mokinės pageidaujamų įvardžių nevartojimo

Christine ir Thomas Schirrmacheriai. Komunizmas kaip mokymas apie tūkstantmetę viešpatiją

Dominykas Vanhara. Išdavystės kaina

Kanapės siejamos su depresija ir nerimu

Vokiečių ministerijos nubudusiųjų „buvimo baltuoju“ apibrėžimas pašalintas po visuomenės neigiamos reakcijos

Romualdas Povilaitis. Apie Užimtumo įstatymo pakeitimą

Edvardas Čiuldė. Kodėl rusai yra užklimpę imperijos idėjos puoselėjimo iliuzijose?

Oregono valstijoje visuose mokyklų tualetuose privalės būti moterų higienos priemonių

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt septintoji (gegužės 11-oji) diena

Rusijos Dūmos vicepirmininko ir deputatų pasisakymai apie Rusijos tikslus kare prieš Ukrainą

„Žmoga“ toliau keliauja per pasaulį… (atnaujintas sąrašas)

Vytautas Radžvilas. Savinaikos mechanizmas

Vokietijoje vyksta teismo procesas pastoriui, nubaustam už kalbas apie homoseksualus

Mariupolio gynėjai virš „Azovstal“ gamyklos iškėlė Ukrainos vėliavą

Karas Ukrainoje. Septyniasdešimt šeštoji (gegužės 10-oji) diena

Prof. Markas Regnerusas. Kodėl santuoka yra ne tik privatus, bet ir viešas reikalas?

Lyčių kvotos: ES parlamentas balsuoja už tai, kad 50 % visų kandidatų Europos Parlamento rinkimuose būtų moterys

Reikalavimas dėvėti kaukes sukėlė daugiau mirčių nuo korona viruso

Karo monstrą penėjo ir kultūrinis rusų elitas

Gegužės 9-osios ambivalentiškumas

Nepriklausomais elektros tiekėjais privalo užsiimti FNTT

Vidas Rachlevičius. O tuo metu Anglijoje arba – o kam dabar lengva…

Ramūnas Aušrotas. ES kovido sertifikatas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.