Demokratija ir valdymas, Europa

Vytautas Rubavičius. Iš Bratislavos apie Europos Sąjungos ateitį

Tiesos.lt redakcija   2016 m. rugsėjo 27 d. 22:32

11     

    

Vytautas Rubavičius. Iš Bratislavos apie Europos Sąjungos ateitį

Europos Sąjungai 2016-ieji metai – tam tikro lūžio metai. Ilgai atidėliotas problemas, krizinius reiškinius paskatino ir tarsi sufokusavo Brexitas. Tame fokuse labai ryškiai pasimatė ir kitos grožybės, o ypač – ES politinio elito negebėjimas veiksmingai dorotis su vis naujais kylančiais iššūkiais, kurie virsta metų metais sprendžiamomis ir niekaip neišsprendžiamomis problemomis. Kai kurių jų neįmanoma išspręsti, nes jos susijusios su naujojo finansinio kapitalizmo ypatumais. Pavyzdžiui, kaip įmanoma suvaldyti bankus ir finansinį spekuliacinį kapitalą, kai didžiosios valstybės taip stengėsi jį išlaisvinti, kad dabar tas kapitalas valdo ir valstybes, ir visą ES. Tad belieka laukti naujų finansinių krizių, tikintis, kad jos ateis „dar ne šiandien“. Ką daryti su imigrantų bangomis, jei Vokietija jos kanclerės lūpomis pareiškia besąlygiškai visus priimsianti ir suteiksianti jiems pastogę bei gerovę. Suprantama, tikimasi naujos darbo jėgos, tačiau juk jau prieš kelerius metus ta pati kanclerė aiškiai įvertino multikultūralizmo politikos nesėkmę. Kartu su tuometiniais Prancūzijos ir Anglijos vadovais.

Kodėl lipama ant to paties grėblio? Kodėl nesiimta keisti pragaištingo Europai multikultūralizmo, taip pat ir besąlygiško svetingumo politikos?

ES laukia didelis politinis galvos skausmas, susijęs su Angelos Merkel pozicijų silpnėjimu – vokiečiai vis aktyviau reikalauja keisti politinį kursą imigrantų atžvilgiu. Merkel patiriamas spaudimas yra sykiu ir ženklas, kad būtina peržvelgi ir ES ateities viziją. Juolab kad Prancūzijos premjeras taip ir netapo europine politikos žvaigžde.

Tad Slovakijos sostinėje Bratislavoje rugsėjo 16 d. buvo surengtas neformalus ES šalių vadovų susitikimas, turėjęs padėti valstybių lyderiams galų gale išsiaiškinti pagrindines Sąjungą kamuojančias problemas, kurios dar labiau išryškėjo Didžiajai Britanijai nutarus atsiskirti. Klausimas ne tik, ką daryti, bet ir – kaip daryti. Jau vien būsimas susitarimas su Jungtine Karalyste yra didžiulis galvos skausmas, pareikalausiantis nemenkų politinių ir intelektinių pajėgų derinant likusių Sąjungoje valstybių interesus. Prieš susitikimą netrūko įvairaus lygio politikų pasisakymų, kuriuose labai aiškiai girdėjosi didelis susirūpinimas ES ateitimi, o sykiu apgailestavimas, kad ES vadovai nesugeba imtis veiksmingų priemonių iškilusioms problemoms spręsti.

Tačiau dera turėti omenyje, kad ir pačios problemos „nestovi vietoje“ – jos rutuliojasi, nesileidžia įspraudžiamos į aiškesnius suvokiminius rėmus, skaidosi ir netikėtai susisieja, ryškėdamos vis naujais pavidalais. Kitas dalykas tas, kad įvairiomis problemomis, taip pat ir imigrantų krizės, stengiamasi pasinaudoti. Tarp tų pasinaudojančių esama ir įvairių europinių institucijų. Vienos institucijos problemomis naudojasi kaip realiu pretekstu savam finansavimui didinti, kitoms problemos naudingos dėl ideologinių dalykų (pavyzdžiui, imigrantų srautai jau savaime skatina europinių politikų geidžiamą „tautų maišymąsi“), o kur dar apie dideles problemas susikuriančios juodosios rinkos, kuriomis naudojasi ir kai kurių šalių specialiosios tarnybos. Žodžiu, problemos apauga nenorimais aiškiai nusakyti interesais, kurie neleidžia priimti veiksmingų politinių sprendimų, taip pat ir naujais didelių pinigų srautais. Tad lieka kalbėti apie būtinumą didinti politinį ir biurokratinį atsakingumą bei rodyti pernelyg didelį solidarumą, smerkiant įvairiausio plauko vadinamuosius „populistus“, kurie vis labiau neduoda ramybės gerovės aukštumose svaigstančiam europiniams politiniam elitui. Tačiau kaip tik vadinamieji „populistai“ ir yra ženklas, kad daugelio Europos šalių gyventojai yra nusivylę ES politinio biurokratinio elito vykdomu jų pačių sugalvotu ir niekam nebeaiškinamu „projektu“ ir reikalauja aiškių atsakymų į žmonėms rūpimus klausimus.

Bratislavoje išties buvo tartasi, tačiau labai neaišku – dėl ko susitarta. Paskelbtoji Deklaracija ir kelio gairės nužymi tam tikrus karštuosius probleminius taškus, tačiau pačias svarbiausias problemas palieka už skliaustų. Solidarumas buvo demonstruojamas, tačiau kai kurių valstybių vadovai nesileido įtraukiami į bendrą parodomojo solidarumo šventę. Įtampos linijos ryškėja lyginant ankstesnes ir po susitikimo išsakytas valstybių vadovų ir ES politikų mintis apie dabartinę ES būseną ir būtiniausius darbus. Tačiau svarbiausia – kokiu idėjiniu ir ideologiniu pagrindu bus plėtojama ateities Europos vizija, kaip bus permąstomas federalizacijos projektas, ar keisis požiūris į prievartinį genderizmo ideologijos diegimą įvyniojant ją į įvairius „demokratinių teisių“ apvalkalus, kad paprastas europietis, tik besąlygiškai prarijęs tą demokratiškai atrodančią piliulę, imtų galvoti, ar tik nėra apkvailintas. Ta kvailinamų ir apkvailinamų savijauta iš dalies ir paskatino Jungtinės Karalystės piliečius nubalsuoti už pasitraukimą. Drįstu, kad kaip tik ideologiniai dalykai tampa svarbiausi. Bėda ta, kad mūsų žiniasklaidoje apie juos menkai teužsimenama.

Susirinkusiems pagrindinės aptariamos problemos buvo aiškios – nelegali imigracija, kova su terorizmu, ekonominės ir socialinės bėdos, išorinis saugumas. Aptarimams toną davė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimas, kad ES esanti kritinės būklės. Jos pasisakymas savaip nurodė vieną esminę ES problemą, kuri nebuvo plačiau aptariama: ES „motoras“ – Vokietija ir Prancūzija – yra už tolesnę valstybių integraciją, o dauguma šalių narių ima abejoti besaikio integravimosi privalumais. Vis labiau ryškėja federalistinės Europos projekto ydingumas. Pirmiausia jis menkina nacionalinius tapatumus ir silpnina suverenių tautų kultūras bei kultūrinę kūrybą. Višegrado šalys – Slovakija, Čekija, Lenkija ir Vengrija – nusiteikusios prieš neapgalvotą tolesnę integraciją ir reikalauja stiprinti ganėtinai nustekentą mažųjų ir vidutinių valstybių suverenitetą, valstybių parlamentams susigrąžinant iš Briuselio dalį teisių. Daugelis mažųjų valstybių patyrė dideles bėdas, kai neteko savų finansinių instrumentų ir buvo atiduotos vadinamųjų finansinių rinkų malonei. Vieninga valiuta taip pat pasirodė nesanti besąlygiškas gėris. Lietuvos pavyzdys akivaizdžiai rodo, kad valiutos keitimas, kaip visiems ekonomistams žinoma, visada yra gyventojų apiplėšimas nuvertinant jų buvusias sankaupas. Kitas svarbus dalykas – vis labiau krinta į akis tai, kad ES vadovybė ir biurokratija veikia demokratijos stokos sąlygomis ir tik imituoja demokratines procedūras. Kadangi vieninga europinė visuomenė dar nėra ir, matyt, artimiausioje ateityje nebus sukurta, tai ta stoka neišvengiama. Tačiau joje esama akivaizdžios blogybės – niekam neatsakingo ir vis labiau politiškai stiprėjančio biurokratinio sluoksnio įsigalėjimas. Tas sluoksnis ne tik politinėmis priemonėmis diegia daugeliui žmonių nepriimtiną genderizmo ir tautų susimaišymo ideologiją, bet ir už Europos mokesčių mokėtojų pinigus bei pelningą lobizmą susikuria sau neregėtą ir jau akis badančią gerovę. Tas visagalių neatsakingųjų sluoksnis darosi vis labiau uždaras ir save reprodukuojantis – nelyg naujųjų kilmingųjų, į kuriuos įtraukiami tik labiausiai pasižymėj3 įvairių šalių kovotojai už federalizmo ir genderizmo „idėjas“. Europos Tarybos prezidentas lenkas Donaldas Tuskas pasisakė prieš naujų galių teikimą europinėms institucijoms, vadinasi, ir prieš tolesnę integraciją, tačiau klausimas – kaip tų institucijų galias mažinti.

Vis stipriau ES politikų debatuose girdisi Višegrado ketveriukės balsas, svarbiais klausimais oponuojantis ES „motorui“. Slovakijos premjero Roberto Fico lūpomis po susitikimo buvo pareikšta, kad ketveriukė blokuos susitarimą su Jungtine Karalyste, jei nebus laiduotos joje dirbančių ketveriukės šalių piliečių teisės. Tačiau ir pačioje ketveriukėje esama skaidančių įtampų. Tas pats Ficas prieš susitikimą nesyk ragino ES nutraukti sankcijas Rusijai, esą tos sankcijos kenkiančios ir ES, ir Rusijai, o naudingos vien Jungtinėms Valstijoms. Toks JAV priešinimas ES ypač parankus Rusijai. Suprantama, jam pritaria ir dalis ES kairuoliško genderistinio ir libertaristinio politinio elito. Vargu ar tokia Rusijos okupacinius veiksmus Europoje pateisinanti nuostata labai jau žavi Lenkiją. Juolab kad formuojasi didesnis už sankcijų Rusijai atšaukimą pasisakančių valstybių blokas – Slovakija, Vengrija, Italija, Graikija, Kipras. Bratislavoje labai aiškiai pasimatė, kodėl europinis politinis elitas ir didžioji europinė žiniasklaida taip nemėgsta Vengrijos premjero Victoro Orbano. Kuo tik jis nevadinamas – populistas, fašistuojantis populistas, nacionalistas ir pan. Skleidžiama mintis, kad Vengriją jau metas būtų šalinti iš ES, neva ta nesilaikanti bendrų europinių vertybių. Tačiau juk aiškiai matyti, kas ir kaip per kelis dešimtmečius pakeitė europines vertybes, kad jos ėmė veikti prieš krikščioniškas vertybes, gyvybę, vyro ir moters kuriamą šeimą ir už kuo jaunesnio amžiaus vaikų „teisę“ išbandyti lytinius malonumus ir patiems rinktis savo lytį. Orbanas kalbėjo apie nacionalinį tapatumą, kuris ir yra Vengrijos politikos pamatas. Tad Vengrija negalinti sau leisti besaikės musulmonų imigracijos ir islamizacijos, nes vengrų nacionalinis tapatumas grindžiamas krikščioniškomis vertybėmis, kurias ir reikia puoselėti. Nekreipdamas dėmesio į europinį „politinio korektiškumo“ kodeksą Orbanas leido sau aiškinti, kad ES turinti stiprėti ne islamizuodamasi, ne leisdama musulmonų migrantų ordoms siaubti krikščioniškąją Europą (o siaube!), o saugodama ir puoselėdama savo krikščioniškąjį pamatą, ir pasisakė prieš federalizacijos idėją bei imigrantų kvotas. Lenkija šiuo klausimu pritaria Vengrijai, juolab kad Lenkijos premjerė Beata Szydlo yra atsidavusi katalikė. Apskritai, Lenkijoje stiprėja nusiteikimas stiprinti suverenitetą ir imama aiškiai pasisakyti prieš išskirtinį „motoro“ vaidmenį ir diktatą. Šiuo metu Lenkijos politikos ideologiją formuoja Jaroslawas Kaczynskis ir jo aplinkos žmonės, tarp kurių ir premjerė, tad dera labiau kreipti dėmesį į jo mintis apie būtinumą susigrąžinti dalį suvereniteto ir mažinti Vokietijos diktatą.

Lietuvos politikai tenka sunkus uždavinys – laviruoti. Tačiau būtinas ir tam tikras apsisprendimas – už ar prieš federalizaciją, už ar prieš prievartinį genderizmo ideologijos diegimą, už galių susigrąžinimą parlamentams ar už didesnių galių teikimą europinėms institucijoms, už ar prieš krikščioniškomis vertybėmis grindžiamą ES raidą... Mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymas po susitikimo buvo lakoniškas – didinti europinio elito atsakingumą, stiprinti vienybę. Neaišku, kokia ta mūsų didžioji politika, su kuo mes, koks mūsų požiūris į Višegrado ketveriukės politines nuostatas. Nudžiugino tik vienas dalykas – prezidentė labai aiškiai pasisakė prieš „motoro“ inicijuojamą ES karinių pajėgų kūrimą. Tai ne tik neatsakingas, bet ir labai pavojingas sumanymas, ne sustiprinsiantis ES saugumą, o jį neabejotinai susilpninsiantis. Pirmiausia iškils didžiulis klausimas, kaip suderinti naująją vadavietę ir jos veiksmus su NATO. Vargu ar deramai tą problemą įmanoma išspręsti. Juk ES pajėgose nebus amerikiečių. Amerikiečiams tokia idėja gali pasirodyti geras pretekstas mažinti savo dalyvavimą kariniuose NATO reikaluose – turėkitės savo pajėgas, kam mums išlaidauti. Tokia pozicija darosi vis labiau populiari tarp amerikiečių rinkėjų. Artėjant JAV prezidento rinkimams ES pajėgų kūrimo klausimą tikrai derėjo atidėti. ES karinių pajėgų kūrimo idėjos įgyvendinimas, drįstu manyti, bus didžiausias strateginis Rusijos laimėjimas. Tačiau ES, kaip jau įprasta, nepajėgdama išspręsti ją užgriuvusių problemų, su kairuolišku užsidegimu imasi kurti naujas. Galima nujausti, kad Turkijai suteikiamas bevizio režimo statusas vieną imigrantų srautą pakeis ar papildys kitu ir netolimoje ateityje taps didžiuliu galvos skausmu.

Susitikime nutarta kuo greičiau sukurti naują, europiečiams patrauklią ir europinio politinio elito įgalumą rodančią ES raidos viziją ir nurodyti pagrindinių problemų sprendimo būdus. Deklaracija menkutė, tačiau joje atkreiptas dėmesys ir į ES piliečius kamuojantį ekonominį bei socialinį nesaugumą. Šitaip norima perimti iniciatyvą iš „populistų“, kitaip tariant, naujų vietinių politinių lyderių, kurie savo politikoje atsižvelgia į visuomenės nuotaikas. Europiniam politiniam elitui jau tenka aiškinti savo vykdomą politiką ir paprastiems žmonėms, tačiau išryškėjusios didžiulės elito ir piliečių atskirties vienu ypu neįveiksi. O naujieji politikai vis aktyvesni – tad ir naujajai ES raidos vizijai didelę įtaką darys rinkimų Vokietijoje ir Prancūzijoje rezultatai. ES ateitis svarbi mums visiems. Deja, tenka apgailestauti, kad mūsų didžioji žiniasklaida menkai domisi esminiais europiniais reikalais, ES plėtros ideologinėmis nuostatomis, vis naujomis ryškėjančiomis problemomis – menkoka svarių svarstymų, juolab padedančių suvokti, kokiame politinių prieštarų ir traukų lauke veikia mūsų politika ir kokiomis vertybėmis ji grindžiama. Atsakymas, kad „europinėmis“ jau nieko nebeįtikina. Kuriant ES tarp europinių vertybių nebuvo nei genderizmo, nei karingojo ateizmo, tačiau šios „vertybės“ prieš gerą dešimtmetį tapo pagrindinėmis ES plėtros viziją formuojančiomis ir direktyviškai diegiamomis gairėmis. 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Visokie       2016-10-9 17:33

prietrankos myželiai čia reiškiasi tam, kad sujauktų dalykišką svarstymą, nukreiptų nuo esmės.

Marginalas: dar į šoną       2016-09-30 15:13

Įdomi publikacija apie Krymą, “Vakarus” ir kremlius:
http://ru.krymr.com/a/28004094.html

»»Vlad Mazeliui 7:09       2016-09-29 19:12

Tai retorika.
Žinoma, kad etatiniams demagogams maželiams mūsų nuomonės apie juos nerūpi - ne jiems ir rašau.

>>Vlad Mazeliui       2016-09-29 7:09

kodel jums atrodo kad tam Mazeliui rupi jusu nuomone?

Maželiui       2016-09-28 17:16

Juk sąmoningai sumenkindamas nuslepi genderizmo maro žalą,
prilygindamas prostatitui?
Ar gražu menų akademiją baigusiam?

> Vlad Mazelis       2016-09-28 16:59

Kodėl pats įsivaizduoji, kad lietuviams rūpi tavo asmeninė nuomonė ir kodėl tavo supratimu,  turi būti įdomi ta tavo nuomonė ?Lietuva yra Lietuva su savo problemomis, skauduliais, vargais ir džiaugsmais, o tu tikrai ne prie ko smile

tau       2016-09-28 14:50

>“Letas Palmaitis: ne į temą    2016-09-28 12:17” “http://www.algirdaine.eu”
ar ruošiesi žudyti tuos kurie papuls į tavo ir prakeiktųjų  http://www.algirdaine.eu  sąrašus?

Letas Palmaitis: ne į temą       2016-09-28 12:17

Atsiprašydamas gerbiamo Vytauto Rubavičiaus pranešu apie naują interneto svetainę
http://www.algirdaine.eu,
skirtą Algirdo Patacko atminimui.
Moderatorius

>Karinė sąjunga       2016-09-28 11:08

kokius konfliktus? Tarp kurių valstybių ir kodėl?

Karinė sąjunga       2016-09-28 7:34

įgyja pavojingą pobūdį.Tai nekrikščioniška,tai desperacija,jėgos demonstravimas.Tai programuoja konfliktus.

Arvydas       2016-09-28 7:03

Apžvalga tiksli, o dėl paskutinio sakinio pasirašau abiem rankomis.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.