Vytautas Rubavičius. Ar pavyks nusimesti partinės nomenklatūros pančius?

Tiesos.lt redakcija   2015 m. kovo 15 d. 23:20

5     

    

Vytautas Rubavičius. Ar pavyks nusimesti partinės nomenklatūros pančius?

Atšventėme Nepriklausomybės 25-metį. Ketvirtis amžiaus, kaip save laikome laisvais ir demokratiškais, tačiau vis labiau jaučiame, kad laisvės turime tik tiek, kiek politinis nomenklatūrinis valdančiųjų sluoksnis atseikėja. O jis visą politinę laisvę suėmė į savo rankas, tad visuomenei beliko tik didžioji pilietine vadinama pareiga – atėjus rinkimams sumėtyti lapelius į urnas.

Šįkart žaidimas kiek kitoks – nors ir nenoromis, tačiau valdžia įteisino tiesioginius merų rinkimus, nes jau nebepatogu vaidinti demokratišką šalį be jokios savivaldos, jokio tiesioginio politinio atstovavimo, jokio visuomenės balso vykdant teisingumą. Kaip tik tiesioginis atstovavimas ir rodo demokratijos lygį bei kokybę – juo daugiau savivaldos, juo gyvybingesnė ir politiškai veiksmingesnė demokratija. O savivalda reiškiasi tiesioginio atstovavimo ar tiesioginės demokratijos būdu. Savivaldos lygmenyje veiksmingiausiai konkuruoja partinis ir tiesioginis atstovavimas. Mūsų partinė nomenklatūra jau įprato gyventi politinės vienvaldystės, politinio šiltnamio sąlygomis – kam jai konkuruoti. Juk visuomenei užtenka ir demokratijos popierėlių – galimybių rinkimų biuleteniuose reitinguoti partijų iškeliamus kandidatus.

Matysime, ko imsis partijų „grietinėlė“ apsvarsčiusi savivaldos rinkimų rezultatus, kurie labai aiškiai rodo, kad žmonės nori rimtų politinės sistemos pokyčių. Žmonės ima suvokti, kad jų politinis įgalumas yra susijęs su galimybe patiems kelti savo kandidatus, kurie jiems ir būtų atsakingi. Žmonės nori proveržio iš skurdo, neteisybės, visuomenę apėmusio slogučio, kurio jau nebeišsklaido skardūs mūsų politikų ir juos aptarnaujančių analitikų balsai apie vis naujas „BVP didėjimo“ aukštumas.

Rinkimų laimėtojais galima įvardyti dvi jėgas – visuomeninius komitetus ir liberalus. Akivaizdu, kad tos jėgos kreipia į skirtingus visuomenės sluoksnius. Tačiau rinkimų eiga ir rezultatai atskleidžia daug įdomių dalykų apie mūsų partijas, jų kokybę ir intelektinį neįgalumą, taip pat visos mūsų politinės nomenklatūrinės sistemos ydas. Visko vienu ypu neaptarsi, tad tik keletas pastebėjimų.

Pirmiausia visuomenės dėmesys krypo į rinkimų kovas Vilniuje ir Kaune. Suprantama – didieji mūsų miestai. Po pirmojo turo, remiantis politologiniu dėsningumu, kad senajam vadovui oponuojantis naujokas laimi, jei pirmajame ture nuo „patyrusio“ atsilieka mažiau nei 15 procentų, buvo galima tvirtai teigti laimėsiant R. Šimašių ir V. Matijošaitį. Šie naujokai jau pirmajame ture ryškiai lenkė miestiečiams gerokai pabodusius, tačiau demagogiškai iškalbingus buvusius vadovus.

Ir kauniečiai, ir vilniečiai trokšta regimų miesto valdymo pokyčių. Tačiau Vilniuje Šimašius nustebino ne tik įspūdinga ir paveikia rinkimų kampanija, gebėjimu įtikinti vilniečius, kad su juo ir jo komanda pokyčiai netrukus nušvis, bet ir kai kuriomis idėjomis, kurioms jau senokai vieta „istorijos šiukšlyne“. Kandidatas puikavosi šūkiu, esą savanaudiškumas yra pats naudingiausias visuomenei dalykas. Atrodė, kad iš jo galvos taip ir neišgaravo Nepriklausomybei auštant leidinėlyje „Spekuliantas“ skleistos idėjos ir įsitikinimas, kad pats tikriausias valstybės modelis yra Gariūnų turgus. Niekaip negaliu suprasti, kaip visuomenei gali būti naudingas politikų savanaudiškumas. O jau apie bankininkų neverta nė kalbėti – didžiuma analitikų jau kalba apie tai, kad didžiausios ekonomikos bėdos ir krizės yra susijusios su besaikiu savanaudišku bankininkų godumu. Savanaudiškumas yra esmiškai susijęs su stipriojo teise – didžiausiu savanaudiškumu.

Apstulbino ir Šimašiaus požiūris į švietimą – mokyklos jam panašios į turistus vežiojančius autobusus. Esą toks pat ekonominis modelis. Tad jei tokiomis ideologinėmis nuostatomis bus grindžiamos būsimos pertvarkos, tai vilniečiai gali sulaukti ir liūdnų rezultatų. Vilniuje varžytuvėse dalyvavęs N. Puteikis padėjo D. Kuolio vadovaujamam „Lietuvos sąrašui“ iškovoti keturias vietas Taryboje – nemenkas laimėjimas. Juolab kad tokiu mandatų skaičiumi gali pasigirti ir socialdemokratai, ką jau kalbėti apie visišką fiasko patyrusias darbiečius ir tvarkiečius – niekaip neįmanoma suprasti, kas taip susuko vadovaujančius šių partijų „smegenis“, kad jie savais lyderiais Vilniuje iškėlė Pinskų ir Gražulį. Išties, partiniam kvailumui nėra ribų. Beje, tas pats sakytina ir apie socdemų pasirinkimą.

Vilniaus politiniame rinkiminiame žaidime labiausiai stebino konservatoriai. Jie dėjo visas pastangas, kad tik nekandidatuotų vienintelis galintis šį tą laimėti jų politikas – M. Adomėnas. Jis, beje, jau buvo įveikęs Zuoką rinkimuose vienas prieš vieną. Atrodytų, partijai kaip tik Vilniuje reikalingas drąsus, energingas, galintis ir mokantis laimėti kandidatas. Tačiau konservatoriams, o tiksliau jų nomenklatūriniam A. Kubiliaus ir R. Juknevičienės sparnui toks kandidatas atrodė baisiau už žiauriausią pralaimėjimą. Kodėl? Manau, čia lėmė nomenklatūrinės grietinėlės pragmatizmas. Gerai Vilniaus mero rinkimuose pasirodęs Adomėnas taptų rimtu pretendentu į partijos vairininko postą. Su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis senajai grietinėlei. Tad Adomėnas buvo prilaikytas, net atgaline data stengiantis jam suversti kaltę dėl rinkimų nesėkmės, o į rinkimų mūšį pasiųstas nieko nesitikintis ir nieko negalintis, tačiau joks politikas, tad politikos senbuviams nepavojingas M. Majauskas. Graudu ir juokinga, nes niekaip nesiderina su solidžia save laikančios partijos ir jos vadovų įvaizdžiu. Tiesa, dera prisiminti konservatorių kadaise Vilniui įpiršto „šviesuolio“, buvusio milicininko Navicko apsireiškimą. Tad gal ir neverta stebėtis.

Labiausiai domino rinkimų eiga Panevėžyje, kur politinėje scenoje solidžiai pasirodė P. Urbšio vadovaujamas visuomeninis judėjimas KARTU. Patraukė visuomenininkų pristatyta programa, kurioje svarbiausia mintis – plėsti realios savivaldos lauką, dalijantis valdžia su visuomene. Tai bene vienintelė jėga rinkimuose, žadėjusi dalytis iškovota valdžia. Buvo apmesti net tokių dalybų metmenys. Numatyta be visuomenės ar bendruomenių pritarimo nesiūlyti seniūnaičių nei seniūnų, galvojama įtraukti visuomenės atstovus svarstant dalies biudžeto dalybas. Šitai jau būtų realus proveržis tvirtinant realią savivaldą. Juolab kad ryškia persvara mero postą laimėjo jų keltas architektas R. M. Račkauskas. Tačiau, suprantama, tokiems sumanymams visomis išgalėmis priešinsis partinės politinės jėgos, įpratusios valdyti finansinius srautus savo nuožiūra ir savųjų labui. Galima nujausti, kokia atvira ir užkulisinė kova laukia tokioms reformoms nusiteikusiųjų. Juolab kad politinė partinė nomenklatūra A.Kubiliaus ir R.Juknevičienės lūpomis nepaliauja aiškinti, kokios didžiulės bėdos laukiančios Lietuvos žmonių suteikiant visuomenei tiesioginių rinkimų teisę. Esą visuomenė dar niekaip nepribrendo tiesioginiams nei merų, nei seniūnų bei seniūnaičių rinkimams, o svarbiausias valstybinis uždavinys yra visomis priemonėmis stiprinti partinę politinę sistemą (tad baigti demokratinės savivaldos „žaidimus“), nes greit į valdžią iš apačios ateisianti „penktoji kolona“ arba iš viršaus nusileisiantys oligarchų pinigai (lyg patys konservatoriai be jų išsiverčia).

Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje laimėjo visuomeninių komitetų iškelti žmonės. Tai didelis tiesioginės demokratijos laimėjimas. Tačiau jį būtina įtvirtinti realiais darbais, kad vietinės bendruomenės pajustų – verta laisvintis iš partinės nomenklatūros pančių. Partijos, išskyrus liberalus, pasirodė labai prastai – nei idėjų, nei valstybės raidos sampratų, nei politinių lyderių intelektualaus, kultūringo balso. Įpratusi valdyti, tvarkyti finansinius srautus ir taikyti įvairias pinigų plovimo schemas partinė nomenklatūra visiškai apleido sunkų kasdienį partinį darbą „su masėmis“. Tad nenustebkime, jei netrukus vis daugiau rinkimų rezultatais nusivylusių politikų ims aiškinti, kad didėjančios Rusijos grėsmės sąlygomis reikėtų baigti „žaidimus“ su tiesiogine demokratija.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

StasysG       2015-03-17 21:05

Geras straipsnis, nes neblogi rinkimai.

patikslinimas       2015-03-17 20:17

Reklaminius tendus stotelėse su Šimašiaus mintimi apie savanaudiškumą apmokėjo Zuoko partija.

Letas Palmaitis       2015-03-16 14:25

Jeigu demokratijos išradėjai graikai, dorų vyskupų vadovaujami, suprato, kas yra biometriniai pasai, išsikovojo alternatyvinius paprastus, jeigu jie norėdami būti savo šalies šeimininkai, bet ne priedu prie Prancūzijos su Vokietija, išeis iš eurozonos, gal tada prašviesės galvose ir kitiems, prasidės permainos. Tokiu atveju gal ir Lietuvoje suvoksime, kad “partijų” varžybos išsigimė į suktą oligarchų statytinių sportą, laikas grįžti prie šimtmečiais egzistavusios krikščioniškos monarchijos. Nesu toks optimistas, juoba kad ir monarchija nebūtinai yra teokratinė, o žmogui yra būdingas godumas pinigams ir valdžiai. Tačiau ir monarchija geriau nei dabartinė įžūli viršūnėlės savivalė.

nepakeičiamųjų kasta       2015-03-16 7:10

partinės viršūnės, valdininkai bei teisėsauginiai - tokie jau nepakeičiami, kad be jų viskas sugrius - nes puikiai atidirbtas vogimo mechanizmai ir pasivogtų lėšų pasidalinimas.

Letas Palmaitis       2015-03-15 23:42

Jei patinė yra tas pats, kaip partinė, tai pavyks. Tam reikia sunaikinti nepamainomųjų Nusodintuvą, kuris yra sisteminių “partijų” (kurios dabar visame demokratiniame pasaulyje skiriasi tik etiketėmis) tarybos. Sunaikinimui reikia viso labo, kad seimo nariai, patys suinteresuoti Nusodintuvo egzistencija, priimtų “partijų” įstatymą, ribojantį asmens buvimą “partijos” taryboje ilgiau nei 5 metus iš eilės ir ilgiau nei 10 metų sumoje. Seimūnai to niekad nedarys, nes kitaip subyrėtų velniop jų gyvybinis lovys kartu su visu demokratiniu cirku.


Rekomenduojame

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Audrius Bačiulis. Sunkus tas LRT leftistinių propagandistų gyvenimas

Laimonas Kairiūkštis. Kiekybė ar kokybė, arba Kiek iš jūsų perskaitote 600 romanų per metus?

„Northwest Herald“: „Gyvenimas po ekstradicijos“ – Karolio Venckaus apžvalga

Romualdas Žekas. Sveikatos reforma – kodėl nesusikalbame?

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Mark Regnerus. Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos

Vidmantas Valiušaitis. Demokratija įsitvirtino pas mus tik kaip savotiškas „Potiomkino kaimas“ švogerių krašte

Vygandas Trainys apie Mokytojos ir Policininkės konfliktą dėl Trispalvės ir jo teisinį vertinimą: per 30 m. niekas nepasikeitė – dabar pakuotų „savi“

Algimantas Rusteika. Apie grėsmes grėsmėms

Nuo bačkos. Andrius Navickas: mūsų didžiausias politinis koziris yra Ingrida Šimonytė ir jos apsisprendimas yra svarbesnis nei visa politinė programa

„Žygis už gyvybę“ ir socialinių platformų cenzūra

Chad Pecknold. Brexitas – daugiau nei populistų maištas prieš globalizmą

Vidas Rachlevičius. Gal nemokykim britų gyventi

Mūzos ir ginklo broliai: Atmintis gyva. Konferencija skirta rašytojo, partizano Mamerto Indriliūno 100-osioms gimimo metinėms

Zofia Kossak-Szczucka: „Protestas!“

Istorija be vėliavnešių – tik butaforija

Nigel Farage. Trumpas pasakojimas apie ilgą kovą už Brexitą

Valdas Vižinis. Pokalbiai su teisėsauga. I dalis. Apie anūkės tvirkinimą

Petras Cidzikas – Lietuvos dvasios karys

Darius Kuolys. Ir darsyk apie lietuvių laisvės projektą, jo atramas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.