Liustracija ir desovietizacija

Vytautas Rubavičius. Apie patriotiškumą, „Patriotų premiją“ ir Putinaitės „drąsą“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. vasario 21 d. 2:22

57     

    

Vytautas Rubavičius. Apie patriotiškumą, „Patriotų premiją“ ir Putinaitės „drąsą“

Išgirdęs radijo žiniose, kad filosofei Nerijai Putinaitei paskirta „Patriotų premija“, pagalvojau, kad Lietuvoje jau nebesuvokiama nei kas yra patriotiškumas, nei ką reikėtų laikyti patriotais. Premija skirta už monografiją Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje (Vilnius, 2015), kurioje gvildenama tarybinė Lietuvos ateizacijos politika, iškleidžiant poros kunigų sąmoningo apsisprendimo pereiti į tarybinių ateistų gretas istorijas. Filosofės antisovietinė, kritiškai tarybinę praeitį analizuojanti laikysena patraukia dėmesį, tačiau sykiu ir klaidina, nes ta laikysena nulemta esmingesnės nuostatos – nužeminti ir pažeminti visą moderniosios lietuvybės raidą, „išskleidžiant“ ir „pagrindžiant“ esmines lietuvybės bei lietuvių mentaliteto „ydas“. Sovietinė okupacija tampa pretekstu rodyti vidinį lietuvybės ir sovietinės sistemos giminingumą, todėl atmetamos visos kultūrinės lietuvybės palaikymo, puoselėjimo ir stiprinimo praktikos, teigiant jas buvus sovietinės valdžios ideologinio indoktrinavimo priemonėmis, kurias patys lietuviai ne tik sąmoningai, bet ir noriai „asmeniniu apsisprendimu“ naudojo. Kitaip tariant, tiesiog laukė okupanto, kuris ir padėjo jiems įgyvendinti vidines geismo sovietizuotis paskatas. Toks radikalumas savaip žavi, ypač tuos, kurie suvokia, kad norint valdyti viešąją nuomonę būtina trinti kultūrinę lietuvybės atmintį ir formuoti „įprotį“ ją tarsi automatiškai atmesti kaip menkavertę ar tiesiog trukdančią tapti veiksniu naujuoju europiečiu.

Čia neturiu galimybių išsamiau pagvildenti visų Putinaitės ankstesnėse knygose išskleistų teorinėmis vadinamų nuostatų ir iš jų plaukiančių išvadų, tad apsiribosiu tik keliomis esminėmis, kurios labai aiškiai atskleidžia filosofės požiūrį į lietuvių tautą, lietuvybę ir valstybingumą. Kadangi patriotiškumą suprantu labai paprastai – man patriotiškumas yra darbas stiprinant ir puoselėjant lietuvybę bei valstybingumo jauseną, taip pat kultūrinės kūrybos būdais skleidžiant ją pasaulyje, – tai Putinaitės darbai man atrodo esantys pavyzdiniai antipatriotiški. Neišskiriant nei jos monografijų, nei aktyvios veiklos Švietimo ir mokslo ministerijoje.

„Patriotų premijos“ skyrimas rodo, kad Putinaitės teorinės ir ideologinės nuostatos moderniosios lietuvybės atžvilgiu, jos požiūris į sovietmečiu vykusius kultūrinės kūrybos vyksmus susilaukia nemenko atgarsio ir formuoja aktyvų pasekėjų būrelį, skatinantį „laužyti lietuvybės stereotipus“, „versti“ iškilius sovietmečio rašytojus, ypač Just. Marcinkevičių, tad dera išsamiau pasiaiškinti, kas „patriotiška“ yra jos požiūryje į lietuvybę ir sovietmetį. Juolab kad filosofės retorika rodo ją užsiimant neklystančios moralinės vertintojos poziciją, kuri jau savaime ją tarsi daro nepaveikią galimai kritikai – juk visus kritiškai gvildenančius jos teorinius samprotavimus galima lengva ranka nubraukti kaip „nostalgijos sovietinei praeičiai apimtus“, „iš sovietinio indoktrinavimo niekaip neišsilaisvinančius“ ar dar kokius „tarybinius“ reliktus. Ypač tuos, kurie dar ir kūrė sovietmečiu. Ką gi, rizikuosiu būti tokiu apšauktas.

Savo požiūrį į lietuvybę ji aiškiausiai išdėstė knygose Šiaurės Atėnų tremtiniai, arba lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a. (V.: Aidai, 2004), Nenutrūkusi styga. Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje (V., 2007) ir Trys lietuviškosios Europos: tauta, Europa, ES dabartinėje tapatybėje (V., 2014). Pastarojoje ji taip apibendrina savo teorinį požiūrį į tautinį tapatumą: „Tautinė tapatybė iš tiesų yra tam tikra papasakota istorija ar tokių istorijų visuma, joje veikia herojai, esama esminių lūžinių datų ir įvykių. Tačiau šie įvykiai, datos ir herojai nepretenduoja į objektyvumą, jie labiau priskirtini mitui“ (p. 8). Pirmiausia tokia nuostata liudija, kad nesuvokiama socialinės „materijos“ esmė: pastaroji yra socialinių santykių „materija“, tad visiškai kitas nei gamtamokslinis yra jos realumo ir tikrumo supratimas. Palyginkime, pavyzdžiui, stalą ir sąžinę, kurie yra visiškai tikri ir objektyvūs dalykai. Socialiniais santykiai, taip pat ir įvairūs tapatumai nėra ir negali būti gamtamoksliniu požiūriu objektyviai apčiuopiami ir patikrinami. Kitas dalykas tas, kad visokie socialiniai santykiai, jų raiška, išlaikymas ir perdava yra glaudžiai susiję su pasakojimu – jie formuojasi pasakojimais ir plėtojami pasakojimais, kuriuose susisieja įvykinis faktiškumas ir įvairus „mitiškumas“. Tad visokios tapatybės, tarp jų ir tautinės, yra visiškai tikri socialiniai ir psichologiniai dalykai, socialinės tikrovės realijos, kurioms būdingas pasakojamumas. Šiuo atžvilgiu lietuvybė niekuo nesiskiria nuo kitų tautinių bei nacionalinių tapatumų.

Esminis lietuvybės menkumą, pasak Putinaitės, rodantis dalykas yra tas, kad lietuviškoji tapatybė niekada nebuvusi sukurta ir įgyvendinta, o iki šiol vykstančios vien nepaliaujamos tapatybės paieškos. Kiek ironizuodami galėtume pasakyti, kad jokia tautinė tapatybė niekada nebūna galutinai sukurta ir įgyvendinta, nes visokios tapatybės yra tam tikros konkrečios, tačiau ne galutinės, apibrėžtos, o sykiu kintamos, nepaliaujamai kuriamos, palaikomos, keičiamos duotybės. Ir anoji nepriklausomos Lietuvos politika formavo lietuvybę, ir sovietinė valdžia stengėsi jai suteikti savo tarybinį pavidalą. Taip vyksta ne tik su lietuvybe, bet ir su visais tautiniais bei nacionaliniais tapatumais. Imkime, kad ir vokiečių tautos ir jos tapatumo raidą XX a. – didžiuliai pokyčiai, tačiau niekam nekyla jokių abejonių dėl vokiškojo tapatumo tikrumo. Tad kodėl lietuviškajam tapatumui priskiriamas išskirtinis menkumas? Kadangi, kaip teigiama knygoje Šiaurės Atėnų tremtiniai, „lietuviškoji tapatybė […] linkusi gyventi pasakų šalyje, kurioje vyksta didingos kovos, o už kokio posūkio laukia netikėti stebuklai“ (p. 11). Tačiau juk socialinė lietuvybės „materija“ – valstietija – paneigia polinkį „gyventi pasakų šalyje“, nes valstietijai labiausiai rūpi kasdienio gyvenimo reikmės. Kitas klausimas, kuris neišvengiamai kyla įtikėjus tokiu „teoriniu“ teiginiu, – kaip lietuvių tauta prisikėlė iš tokio pasakų pasaulio ir ėmėsi kurti valstybę? Ypač atsižvelgiant į ano meto sudėtingas istorines aplinkybes, išsilavinusio tautinio kultūrinio ir politinio elito stoką. Autorė iškeltą „polinkį“ laiko svarbiu lietuvybės bruožu, tad sykiu ir argumentu, nes jis pasitelkiamas ir sovietmečio lietuvybei gvildenti.

Putinaitė nenuilstamai plėtoja mintį, esą lietuviškajai tapatybei būdinga didžiulė stoka – lenkiškojo dėmens, lenkybės praradimas. Ta stoka laikoma prigimtine yda, kurią nulėmė atsiskyrimas nuo politinį pavidalą įgavusios lenkų tautos. Todėl ir pats valstybės steigties aktas esąs ydingas, nes stokojo lenkiškajam politinės tautos didingumui būdingo politiškumo, todėl lietuviams „įgyjant tautinį bei politinį apibrėžtumą, prarandama labai svarbi tautinės tapatybės dalis“ (ten pat, p. 99). Sunku būtų kitose Europos šalyse surasti politinį mąstytoją, filosofą, istoriką ar kultūrologą, kuris savos tautos valstybingumo steigtį įsivaizduotų ir vaizduotų kaip tam tikrą ydą, o paprasčiau kalbant – blogybę. Tačiau dabartinėje Lietuvoje gausu tokių „mąstytojų“. Pasvarstykime – juk naujos tautinės valstybės nebuvo įmanoma kurti niekaip kitaip, kaip tik atsiskiriant nuo kultūrinės ir politinės lenkybės. Tik toks atsiskyrimas laidavo stebėtinai greitą etnokultūrinės valstietijos virsmą valstybingumo siekiančia europine modernia tauta ir valstybę kuriančia nacija. Galėtume retoriškai klausti, kodėl lenkams netrukdo, o yra privalumas tautinė bei politinė apibrėžtis? Atsakymų Putinaitės knygose nerasime, nes lenkybei jau savaime teikiamas civilizacinis pranašumas, tad siekiama pagrįsti įsivaizduojamo lenkiškosios lietuvybės modelio pranašumą, nesiaiškinant, ar tas modelis galėjo būti gyvybingas ir ar juo remiantis buvo įmanoma kurti nacionalinę valstybę. Galima drąsiai tvirtinti, kad „įgyjant tautinį bei politinį apibrėžtumą“ ne netenkama, bet nepaprastai daug įgaunama – valstybingumas moderniųjų laikų pasaulyje yra pats tikriausias tautos išlikimo ir jos kultūrinės bei politinės savikūros garantas. Filosofė svarsto, kas lietuviams trukdė plačiau pažvelgti į savo tapatybę, kitaip tariant, prisiimti ir lenkakalbystę? Jos manymu, pagrindinė kliūtis – „tautinio religingumo“ sąjūdis, kurį paskatinęs jos visaip pašiepiamas Jonas Basanavičius. Tačiau atgimstančios ir valstybingumo siekiančios tautos savijauta negalėjo nebūt persmelkta tam tikros didingo vyksmo pajautos, kuris individualiame išgyvenime įgaudavo ir šventumo aspektą. Tačiau toks sušventinimas nėra joks išskirtinis vien lietuviams būdingas dalykas – drįstu manyti, kad tokios jausenos plito ir tarp kitų Europos tautų. Tereikia tik įdėmiau pažvelgti į mūsų kaimynus lenkus – jiems „tautinis religingumas“ yra savaime suprantama būsena, kurios įkarštis tai pakyla, tai nuslūgsta.

Lietuvybės ydingumas ypač išsiskleidžia sovietinės okupacijos metais. Putinaitė vienu „teoriniu metodologiniu judesiu“ nusibrėžia tokią sovietmečio lietuvybės tyrinėjimų kryptį, kurioje jau tarsi savaime ryškėja ir lietuvybės vidinis menkumas, ir jai neva būdingas giminingumas sovietybei. Knygoje Nenutrūkusi styga teorinės žvalgos ypatumas nusakomas taip: „Žvilgsnio, nukreipto iš pradžių į sovietinės valstybės valdymo „totalumą“, o tik po to – į „svetimumą“, kryptis išlaisvina iš vienpusės ir neproduktyvios lietuvio autorefleksijos kaip okupanto „aukos“ (tarsi lietuviai nebūtų daugiau ar mažiau priėmę totalitarinio režimo taisyklių). Įmanoma, kad kitaip susiklosčius istorinėms aplinkybėms lietuvių tauta būtų pajėgusi pati susikurti „savą“ socialistinį totalitarinį režimą, t. y. savesnį ir priimtinesnį už rusišką sovietinį. Kai kurie diskusijos dėl „savo“ ir „svetimo“, „okupanto“ ir „aukos“ momentai, kartkartėmis išryškėjantis jų retorinis kontekstas skatina manyti, kad šiandien turbūt neturėtume problemų, jei Lietuvoje būtų gyvavusi „sava“ totalitarinė valstybė, nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos“ (p. 12). Šiame pasaže išskirtini keli minties „klodai“, kuriuos sieja esminė ne tik ideologinė, bet ir autorės psichologine laikytina lietuvybės „nuvainikavimo“ nuostata. Tarsi savaime suprantamas ir istoriškai pagrįstas atmetamas okupanto ir okupacinės valdžios svetimumo supratimas, kitaip tariant, visa okupuotos Lietuvos drama. Šiuo atžvilgiu elgiamasi taip, kaip okupantai, kurie „sovietinį“ įvardijimą pakeitė „tarybiniu“, nes „taryba“ yra savas lietuvių kalbos žodis, ir visaip stengėsi okupacinę valdžią diegti kaip „savą“. Kadangi nebelieka aiškios istorinės savas ir svetimas skirties, tai jau nėra kaip kalbėti ir apie okupaciją. Vėlgi einama sovietinių ideologų pramintu keliu – juk visaip, net lageriais, įtikinėta, esą Lietuvoje įvykusi socialistinė revoliucija ir tauta pati pasiprašiusi priimama į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jokios okupacijos. Kitas dalykas – teigiama apie „aukos“ autorefleksijos neproduktyvumą. Ką šitai rodo? Vieną labai paprastą dalyką: „neproduktyvumu“ Putinaitė visiškai nuvertina sovietinės okupacijos aukų likimus, jų atmintį ir jų atminimą. Atsižvelgiant į XX a. istorines aplinkybes ypač keistai atrodo Putinaitės įsitikinimas, esą lietuviai patys linkę kurti totalitarinę valstybę ir atsiduoti totalitarinei valdžiai. Šitaip suponuojama, kad sovietai tiesiog padėjo lietuviams išlaisvinti tą prigimtinį nusiteikimą. Einama jau pramintu teoriniu keliu: kai kurie „teoretikai“ įrodinėja lietuviams būdingą prigimtinį antisemitizmą, kuriam vokiečių okupantai tik padėję išsiskleisti. Kuo gi paremiamas toks Putinaitės įsitikinimas? Pasvarstymu apie galimybę „kitaip susiklosčius istorinėms aplinkybėms“. Toks tad teorinis pagrindas. Nesunku suvokti, iš kur tas „lietuviškasis totalitarizmas“: iš sovietinių istorijos vadovėlių, persunktų neapykanta „fašistiniam Smetonos režimui“. Iš tų pačių vadovėlių ir sovietinio išlaisvinimo motyvas, kuris kreipia į tautų brolybės idėją – totalitarinės jausenos atžvilgiu lietuvių ir rusų tautos esančios giminingos. Tad lietuvių tauta neturinti jokio pagrindo jaustis skriausta, žudyta, tremta, kitaip tariant, Sovietų Sąjungos agresijos auka, nes tai esanti tik sentimentali ir neproduktyvi lietuvio autorefleksija. Todėl tokia autorefleksija grindžiami istoriniai, kultūriniai ir socialiniai tyrinėjimai taip pat neproduktyvūs. Tačiau kaip tik tokio pobūdžio autorefleksija yra giliai lietuvybėje įsišaknijusi, ji tapo tam tikru lietuvybės bruožu, kurį palaikė ir dalis sovietmečio kultūrinės kūrybos. Putinaitė šiuo atžvilgiu nuosekli – imasi uždavinio išlaisvinti Lietuvą ir lietuvius nuo tokios kultūrinės lietuvybės. Lygiai kaip sovietiniai ideologai laisvino lietuvių kultūrą nuo „buržuazinio nacionalizmo“. Kaip tik kultūra ir menas, ypač literatūra, yra labiausiai paniekinamas ir pajuokiamas sovietinis paveldas, prieš kurį nukreiptas Putinaitės teorinis ir ideologinis įniršis bei moralinis sarkazmas. Tokios pat teorinės nuostatos, kitaip tariant, tyrimų paradigmos laikomasi ir „Patriotų premijos“ išskirtoje knygoje Nugenėta pušis: „[...] politinis procesas aiškinamas pozityvia visuomenės ir valdžios sąveika“ (p. 18). Galima sakyti, kad teorinė nuostata kiek „suminkštinama“, tačiau pozityvumas sykiu su „asmeniniu apsisprendimu“ suminkština ir prievartinį ateizacijos pobūdį. Visuomenės tarsi savaiminis ateistiškėjimas visiškai nereiškia, kad ta visuomenė sąmoningai pasirenka bedievystės kelią, kuriame įgyvendinama „pozityvi“ sąveika su valdžia. Valdžia netoleravo religingumo mokyklose, jose buvo diegiama mokslinė ir komunistinė pasaulėžiūra, tad šeimose ėmė nykti religiniai pokalbiai su vaikais, jie imti vis labiau auklėti „be Bažnyčios“, kad jiems, o kartu ir tėvams nekiltų problemų mokyklose. Kitas dalykas, kurio filosofams nederėtų apeiti, tas, kad į sovietinį ateizmą ir sovietinę ateizacijos politiką būtina žvelgti kaip į radikalią Apšvietos idėjų ir Prancūzų revoliucijos, taip pat XIX a. ateistinių ir sekuliaristinių judėjimų paveldo apraišką. Europinė mokslinė modernizacija juk skleidėsi kaip ideologinė ateizacija ir sekuliarizacija. Neįmanoma nepastebėti, kokia nuožmiai ateizuojanti yra dabartinio Europos Sąjungos valdančiojo politinio elito vykdoma politika. Kaip tik prigimtimi komunistinė ideologija ir skyrėsi nuo fašistinės, kuri savo naujojo žmogaus kūrimo politiką grindė ne Apšvietos idėjomis, o antikinės Spartos visuomenės, rasiniais ir mitologiniais vaizdiniais.

Grįžkime prie sovietmečio. Pripažindama, kad kūrėjai sovietmečiu siųsdavo publikai sovietinę tikrovę peržengiančius ženklus, ji aiškina, kad „tokie ženklai neretai kurdavo solidarumo ir bendros „nelaimės draugų“ jausenos erdvę, tačiau netapdavo impulsu apibrėžti moralines dilemas ir jas spręsti. Kitaip nei menamu priešinimusi uždarose erdvėse nepaaiškinsim kultūros reiškinio, kai gausiai lankomų teatrų salėse išgyvenamas solidarumas netapdavo postūmiu fiziniam masiniam priešinimuisi“ (ten pat, p. 264). Galima numanyti, kad autorė į kultūros reiškinius sovietmečiu žvelgia taikydama „fizinio pasipriešinimo“ kriterijų. Tačiau kiek pagrįsta yra jį taikyti ir koks moralinis tokio taikymo turinys? Juk labai lengvai šis „kriterijus“ taikomas tų, kurie nėkart gyvenime net negalvojo kaip nors fiziškai susiimti su valdžia ar represine valstybės mašina. Labai lengva paaiškinti, kodėl toks teatrų salėse išgyventas solidarumas, kuris, beje, ir pakylėdavo publiką į sovietinei ideologijai neprieinamas erdves, nepaskatindavo fizinio pasipriešinimo. Pirmiausia, kaip toks pasipriešinimas įsivaizduojamas? Gal kaip masinis išėjimas į gatves protestuojant prieš okupaciją? Tačiau visuomenės atmintyje gyvas buvo prieškario represijų ir naikinimų siaubas, visi kuo puikiausiai suvokė represinės Sovietų Sąjungos mašinos galią, kad imtųsi atvirų antisovietinių veiksmų. Partizaninėse kovose taip pat dalyvauja ne visa tauta ar visuomenė, o tik jos aktyvioji dalis, visuomenei vienaip ar kitaip ją remiant. Lietuvoje aktyvios partizaninės kovos metas jau buvo pasibaigęs ir tauta kūrė naujas išgyvenimo ir lietuvybės išlaikymo strategijas. Juolab kad visas Vakarų pasaulis taip pat nerodė jokių ženklų pereiti prie „fizinio“ pasipriešinimo blogio imperijai – Šaltojo karo metais buvo susiklosčiusi jėgų pusiausvyra. Aktyvioji lietuvių rezistentų, o sykiu ir juos palaikančios visuomenės dalis skaudžiai išgyveno Vakarų išdavystę – daugelis buvo įsitikinę, kad Vakarai netesėję aktyviam kariniam priešinimuisi paskatinusio pažado nepalikti vienų kovoje su sovietais. Nebuvo girdėti ir apie jokias „fizinio“ priešinimosi apraiškas kitose sovietų okupuotose šalyse. Laikantis Putinaitės logikos, visų tų valstybių visuomenės dabar turėtų atgailauti dėl savo išlikimo, nes jų išgyvenimas niekaip netenkinąs esminio moralumo kriterijaus – fizinio priešinimosi blogiui. Jos įsitikinimu, „visuomenė neabejotinai turėjo tokio sąmokslininkiško, alternatyvaus oficialiam solidarumui, tapatinimosi poreikį. Tačiau tokio poreikio kultūrinis patenkinimas dar nėra pasipriešinimas“ (ten pat, p. 264–265). Istorija liudija, kad kaip tik kultūrinis bei idėjinis pasipriešinimas yra veiksmingiausias, nes žmonėms suburti ir jų solidarumu grindžiamai veiklai nukreipti būtina konkreti kultūrinė ideologinė veikla. Su fiziniu pasipriešinimu represinės valstybės struktūros kuo puikiausiai susitvarko, tačiau niekaip negali susitvarkyti su knygose, spektakliuose ir kitokiuose meno kūriniuose glūdinčiomis prasmėmis, kurios ugdo ir palaiko priešinimosi nuovoką. Pabandykime įsivaizduoti, kaip atrodytume taikydami Putinaitė kriterijų konclageriuose ir lageriuose „prisitaikiusių“ žmonių atžvilgiu – jie juk fiziškai nesipriešino…

Apžvelgus Putinaitės požiūrį į lietuvybės raidą, prigimtines lietuvybės ydas, kurias dar labiau sustiprino, galima nujausti – neišgydomai, sovietmetis, darytina išvada, kad jai nepriimtina, tad ir sąmoningai keistina yra pati modernioji lietuvybė, o pirmiausia – moderniosios lietuvybės supratimas, paremtas Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir Antano Smetonos idėjų bei veiklos. Kas nepavyko sovietiniams ideologams, turėtų pavykti naujiesiems „lietuvybės stereotipų laužymo“ ideologams. Prisipažįstu, kad nelaikau tokių teorinių nuostatų, idėjų ir jomis paremtos veiklos jokio, kad ir menkiausio patriotiškumo apraiška. O Justino Marcinkevičiau kūrybą, ypač jo dramas, nepaliaujamai skleistą meilę lietuvių kalbai, lietuvių kalbos ir Lietuvos vardo sušventinimą laikau nepaprastai svarbiu lietuvybės išlaikymo ir stiprinimo sovietinės okupacijos sąlygomis veiksniu, tačiau čia neturiu galimybių pagvildenti Putinaitės taikomų poeto „nuvainikavimo“ teorinių ir ideologinių „instrumentų“. Todėl manau, kad Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kurio institucija ir finansuoją „Patriotų premiją“, nepatvirtindamas savo parašu premijos komiteto sprendimo, parodė išlaikęs sveiką protą ir patriotiškumo nuovoką. 

Putinaitės filosofinę „drąsą“ ypač palaiko tie, kurie kuo greičiau stengėsi „atsikratyti“ savo komjaunuoliškos ir komunistinės praeities stodami į radikalių pavyzdinių „kultūros apvalytojų“ gretas, juolab kad patys jokiais kūrybiniais ar meniniais laimėjimais negalėjo pasigirti, todėl galėjo save vaizduoti kaip „nesuteptus“. Retoriškai galime kelti klausimą: o kas liktų lietuvybėje ir lietuvių kalboje apvalius ją nuo viso Putinaitės ir jos pasekėjų niekinamo „pasakiškojo, mitologinio“ ir sovietiniu laikomo kultūrinio paveldo bei su tuo paveldu susijusios kultūrinės atminties? Kaip galėtume įsivaizduoti tokios „apsivaliusios“ tautos kultūrinę kūrybą? Kokia kultūrine atmintimi tos tautos žmonės bebūtų vienijami? Pasauline, kosmopolitine ar tiesiog jokia. Tie žmonės jau nebebūtų tautiečiai, o vien pavieniai individai, saistomi begalinio noro kuo greičiau prisitaikyti prie įnoringos rinkos reikalavimų. Gal kaip tik tokie ideologiškai lengvai valdomi ir visokiems socialinės inžinerijos sumanymams paklūstantys ištautinti, nuo atgyvenusių „lietuvybės stereotipų“ apvalyti individai ir reikalingi naujiesiems visuomenės valdytojams ir juos aptarnaujantiems kultūrininkams, tarp kurių skambiausioji Putinaitės styga?

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Birutė       2016-03-4 14:10

Ačiū autoriui už straipsnį.Filosofijos labirintai man menkai pažįstami, bet sąvokos tėvynė, tauta ir savo šaliai atsidavę žmonės mano požiūriu gerbtini ir man labai brangūs.Mano nuomonės apie V.Kudirką, J.Basanavičių ar J.Marcinkevičių nepakeis jokios putinaitės, kurioms iki šių žmonių labai ir labai toli. Dargi įžeista dėl jųjų samprotavimų nesijaučiu. Triukšmas nurims, o jos nukeliaus ne kur kitur, o į istorijos šiukšlyną. Kaži, gal protelis tik taip tetiksi, ar gal vykdo tikslinį užsakymą?.. Beje, Švyturiai visada ir liks Švyturiais, o nevykėliai ir pavyduoliai liks tik mizeriais.

to Tiesos.lt 17:44       2016-02-26 12:07

provokatoriau, lavinkitės, tuomet suprasite, apie ką kitų kalbama,
turėsite, ką pasakyti, vertės padiskutuoti.

>arnoldas        2016-02-26 11:17

putinai nėra genimi - jie tiesiog neaukšti auga.

Tiesos.lt        2016-02-25 18:44

savo skaitytojams pataria remtis Katalikų Bažnyčios ronikos ir šventosios inkvizicijos patirtimi sukaupta naikinant kitatikius - protestantus. Pulkit juos. Pirmyn. Tikslas pateisina priemones. Lenkija su mumis.

arnoldas       2016-02-25 1:19

Liko dar dvi iškilios mūsų Tautos asmenybės, kurias sistema pametės Putinaitei nugenėti - tai vyskupas Motiejus Valančius, prikėlęs su blaivybės sąjūdžiu Lietuvą bei nerėmęs 1863 m. sukilėlių ir inžinierius Petras Vileišis, kuris Rusijoje užsidirbtą kapitalą  paaukojo lietuvybės atgaivinimui Vilniuje.Atset abu kolaboravo su rusais

Niekšybės vardai       2016-02-23 18:10

Visokių putinaičių, bumbliauskų, nikžentaičių ir panašių nežinia kieno apmokamų, kad naikintų  ir klastotų istoriją, lietuvybę choras įtartinai vieningas ir stumintis panašias kaip du vandens lašai mūsų sąmonės nuodijimo teorijas. Tai niekšiška.

Autorė putinaitė       2016-02-23 6:57

persisunkė tarybiniu realizmu per dažnai žiūrėdama filmą KALINA KRASNAJA,o
putleris tada dar nebuvo garbinamas.

> Darius       2016-02-22 19:38

O tamstai tas vienas labai protingas pasirode?Minusas Rutai gal tik tas, kad toki “protinga” pasisodino tik viena.

P. Plumpa apie racionalizmo žalą       2016-02-22 13:18

Kai prasidėjo vadinamasis R. Bultmano „evangelijų numitinimas“, pajudėjo iš vidaus ir pačių krikščionybės pamatų klibinimas, kuris tęsiasi iki šių dienų. Kuomet suabejojama Apreiškimo autentiškumu, ar begali išlikti autentiškas ryšys su to Apreiškimo Autoriumi – Kristumi?
Kuomet pradedama kurti kultūrą, paremtą vien žmogaus protu ir pastangomis, tuomet nyksta ryšys su antgamtybe, o pasaulio visuma tampa nesuvokiama paslaptimi. [...]
Kuo labiau su gamta bendraujama mokslo ir technikos pagalba, tuo labiau žmogus tolsta nuo pasaulio pirmapradžio pagrindo suvokimo. Taip prarandamas raktas ne tik pasaulio, bet ir paties savęs pažinimui. Žmogus pats sau tampa nesuprantama būtybe, lyg vaiduokliška siela – be gyvenimo prasmės ir tikslo suvokimo. Panašiai chirurgai nesugeba žmoguje surasti sielos, smegenyse nesuranda proto, o širdyje – meilės. Bet ar tai reiškia, kad iš tiesų žmogus neturi nei realaus proto, nei meilės?
http://www.vydija.lt/straipsniai/Plumpa_Tautine_kultura.htm

darius       2016-02-21 22:47

Sekmadienio vakara Rutos laidoje penki puole viena. Per LNK Genyte su Kaleda padainavo tremtiniu daina ir ” komisija” pasimete, o kodel? Juk tai tautos isgyvenimai!!!

>Putinaitės tapatybės beieškant        2016-02-21 19:53

Šiandien tarp gudročių bei sėkmės medžiotojų, ypač tarp tų, kurie trokšta būti naujamadiški, labai madinga atmesti visas stebuklų istorijas. Esą jos skirtos kvailiams ir neišmanėliams. Pavyzdžiui, vokiečių mokslininkas protestantas Rudolfas Bultmannas, palikęs labai ilgą traktatą, ginantį Demitologizaciją, manė, jog pastaroji tolygi elektros lemputės įjungimui. Edisono išradimas privertė šiuolaikinį žmogų „išjungti“ visas dangaus šviesas. Teologijoje „elektros lempute“ pretenduoja tapti demitologizacija, „išjungusi“ visus pasakojimus apie stebuklus.

Man pakako to, ką skaičiau apie demitologizaciją ir neketinu gaišti laiko, skaitydamas paties Bultmano darbus. Manęs visai neįtikina, kai koks nors egzegetas, pasijutęs esąs gudrus, aiškina, kad ne Jėzus padaugino duoną ir žuvis, o visa tai iš kišenių išsitraukė susirinkusi minia. Neketinu abejoti ir Šventajame Rašte aprašytais stebuklais. Taigi, esu iš tų katalikų, kuriuos vis dažniau vadina fanatikais, nes tikiu šventųjų regėjimais, kraujuojančiomis ostijomis ir Marijos apsireiškimais, jei tik tai patvirtina Motina Bažnyčia.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-06-09-regis-martin-apie-piligrimyste-i-lurda/131784

Putinaitės tapatybės beieškant        2016-02-21 19:49

„Negalima naudotis elektros šviesa ir radiju, negalima sergant kreiptis į medikus ir kartu tikėti dvasių pasauliu“,
- taip, panašu, bet tai ne ji, ne tariamai iš pasakų lietuvių tautą vaduojanti Putinaitė, o tokių kaip ji dvasinis įkvėpėjas ir numitinimo autorius liberalus evangelikų teologas Rudolfas Bultmannas († 1976).
Kaip intelektualas gali nesuvokti, kad tarp mokslo ir poezijos, alegorinio mąstymo nėra prieštaravimo, kad ir vienas, ir kitas apie tikrovę gali kalbėti tiksliai?

Putinaitė - protestantiškoji "numitintoja"       2016-02-21 19:14

Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios svetainėje http://www.liuteronai.lt/Parapijos/Vilniaus-parapija/Kontaktai
nurodyta, kad šios protestantų Bažnyčios pirmininkė yra dr. Nerija Putinaitė (vyskupas - Mindaugas Sabutis).
Panelė Nerija P. savaip tęsia protestantų teologo Rudolfo Bultmanno pradėtą ir metodologiškai klaidingą „Evangelijų NUMITINIMO (=nuskurdinimo)“ darbą lietuvybėje
bei tikrų stebuklų pilnuose lietuvių tautos išsilaisvinimo kovų atpasakojimuose.
Tai pralaimėti pasmerktas, bet vis dėlto ir giliausiąja prasme yra maištas (greičiausiai, nesąmoningas) prieš analoginį mąstymą, Kristaus kalbėjimą parabolėmis NT ir prieš katalikybę pasirinkusią modernią lietuvių tautą.
Apie bultmaniškąjį „Evangelijų NUMITINIMO“ skurdą, tikėjimo slėpinio protestantiškąjį nususinimą jau puikiai suvokė R. Bultmanno amžininkas Antanas Maceina: http://maceina.lt/pdf/didiejidabartiesklausimai.pdf

Pikc       2016-02-21 18:31

Mano galva, Oleko ėjimas, nors ir teisingas, tėra priešrinkiminis triukas. Visokios putinaitės, vanagaitės ir pan. nestebina - atmatų yra visose tautose ir visais laikais. Klausimas kitas - KAS tokius padarus “kelia ant šakių”, kad kuo toliau smirdėtų? Cui bono, kaip sako? Kaip čia atsitiko, kad Krašto Apsaugos ministerija (!) agresyviai priešiškai lietuvių tautos atžvilgiu nusistačiusiems atmatoms skiria premiją už “pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymą”??? Ir tai juk ne pirmas kartas - prieš tai Patriotų premija buvo skirta Pilėnų gynėjus dergusiems Baronui ir Ko.

stasys       2016-02-21 18:23

kirvis ir jam tinkantis kotas .smile)

dekujuip.olekuijui       2016-02-21 17:51

aha, dabar apsalęs iš dėkingumo nubėkite pabalsuoti už p. boleką, o jis už tamstos pinigus pripirks surūdijusių patrankų už trigubą kainą ir savęs nepamirš. tik tamstą pamirš- sekančią dieną po rinkimų.

dėkui p. Olekui       2016-02-21 17:42

Ministras šį kartą pasielgė pagirtinai. Ačiū Jam už savo pozicijos atvirą išsakymą. Putinaitė tegul rašinėja ką ji nori. Ji taip save išreiškia. Ateities kartos išsakys savo nuomonę apie ją. O mes nenorime, kad KAM ją premijuotų, kaip nenorėtume, kad kada nors koks klanas pasiūlytų Vanagaitę premijuoti. Abi vieno lizdo paukščiai.

stasys (nusivyles)       2016-02-21 17:24

Sunku komentuoti tekstą kai nesi knygos skaitęs, todėl jos turinio matyt ir neliesiu , o tie teiginiai kuriais remiasi autorės kritikai juos viešinant,...gali atspindėti tik jų pačių asm. nuomone vienu ar kitu klausimu,... kuri deja tikrai nėra laikytina kaip visa apimanti ir nediskutuotina .
- Ir vizgi ko nesuprato Oleka svarbiausio??, jo pačio, kaip premijos mecenato pareigos neformuoti (įtakoti)  jos rezultatų  savo asm . nuomonės pagalba ,.. taip kaip toks elgesys gali įšaukti tik paviršutiniškas atmetimo nuotaikas, nesigilinant į priežastis. Antra tai tikrai nebus pirmas atvejąs kai politikas randa laiko išreikšti savo nuomone ne tik kad ne laiku bet ir ne vietoje ..kas reiškia po laiko, o kaip besukiosi tokio poelgio priežastis ..pirminis tokio elgesio nemoralumas persveria pačio klausimo svarba . . pastatant į pirma vieta kita klausima ..Tai kas Lietuvoje priimtina diskutuoti , o kas ne ? Ar tiesa pas mus vis dar tokio kaip p. Oleko (mecenato) rankose..? Pagal mane atsakymas akivaizdus . Nuspręsti, prisidengus pereigomis, tiek pat nemoralu kaip ir užginčyti autorės teise turėti kitokia nuomone-kitokį požiūri ir tikėtis būti įvertintai ar bent pastebėtai. O tai vis tas pats sovietinis provincialumas kai renkiesi iš dviejų galimų pasirinkimu.  Arba SAVAS arba SVETIMAS…žingsnis į kaire arba dešine… tolygu STOK ŠAUSIU . p. Olekai ar Jus vis dar karšiate kaili savo vaikams kai jie su Jumis dėl ko nors nesutinka ??? ar nematote tame tam tikru savo elgesio paralelių ?

Tarabilda       2016-02-21 16:42

Kažkas, kas į mane apeliuoja, raides atrodo pažįsta, bet minties suprasti - neįstengia. Ar aš kur nors esu pasakęs, kad Putinaitės “mokslas” ko nors vertas Lietuvai?
Bet tamsta nesuvoki ir kito dalyko, kad Rubavičiaus padėkos Olekui, atsiprašau, atrodo labai neskaniai.
Imkim broliai -sesės, tuomet susiėmę už rankučių ir padėkokim visam KGB ir GRU aktyvui, kurie šiandien dedasi didžiausiais patriotais su Matrioška ir Tėtušiu priešaky. Putinaitė irgi iš jų tarpo, tik jos užduotis kita - sėti sumaištį žmonių galvose, gudriai, prisimetus antisovietizmu, revizuoti vertybių paradigmą.

>antanui smetonai(tariamam)       2016-02-21 16:26

Jūs čia apie save? Jūs juk jau persivertėte ir dirbate tam, naujam okupantui. Kas jis - gerai pažįstame. O Putinaitė gali pabudinti tik tokius pačius išsigimusius liberalus, kaip ji pati ir pats.

antanas smetona       2016-02-21 16:08

Iš tokių situacijų gali paaiškėti kolaboravusių persivertėlių ,tokių marcinkevičių,pasekėjai.Jie vėl persivers ir dirbs naujiems okupantams.
Ačiū Putinaitei ,budinančiai žmones užliuliuotus ekskolaborantų žiniasklaidos.
Tai tikrasis patriotizmas.

Tarabildai       2016-02-21 15:32

Nesuprantu ar tamstos galvoje toks chaosas iš prigimties - o tai reikštų silpnaprotystę, ar gal gerai apgalvotas ir dar geriau apmokėtas “ėjimas” į žmonių protus ir keliantis chaosą jų galvose, siekinys? Patarčiau nevargti. Mes patys atsirinksime su kuo mums būti, kokį poetą deklamuoti, mylėti, kokiu filosofu pasitikėti. Jūsų proteguojama Putinaitė ir jos knygos yra didelis nulis.

Otto       2016-02-21 14:49

Deja, Rubavičius mąsto it koks tautininkas. Su Putinaite gal ir ne visur galima sutikti, tačiau jos ieškojimai yra bent jai objektyvesni.

žopinė       2016-02-21 14:22

didżiausi patriotai yra WCauskienė ir Plikis.
na dar ir Kuzia su Minde Z.

ponų laimė       2016-02-21 14:18

Kuo mažiau Lietuvoje liks lietuvių, tuo bus erdviau patriotams.

Tarabildai       2016-02-21 13:53

Jei sovietinio turinio eilių parašęs poetas yra prisitaikėlis ir kolaborantas, tai toks pats kriterijus turi būti taikomas dėstytojų Daliai, dėsčiusiai leninizmą ar dirbusių partinėje mokykloje. Logiška, kad Putinaitės atakų taikiklyje yra ne tik Basanavičius, Kudirka, Smetona, Marcinkevičius, bet ir VL su DG. Olekas, greičiausiai pats to nenorėdamas, kartu apgynė pastaruosius. Tikiuosi, jog Putinaitę ginantys ir Oleką puolantys Talibano atstovai suvokia, kad tuo pačiu pritaria požiūriui į tuos 2 politikus kaip į kolaborantus.

Premiją - nusipelnusiems!       2016-02-21 13:13

Oficialūs migracijos departamento duomenys:
Šiandien 15-24 metų amžiaus LT piliečių gyvenančių emigracijoje skaičius yra dvigubai didesnis nei tokio pat amžiaus jaunuolių kiekis Lietuvoje.
24-34 m lietuvaičių užsieniuose dabar yra trigubai ! Daugiau nei Tėvynėje.
Labai kraupūs skaičiai, bet mūsų valdžiai dėl to galvų neskauda.
Jie ragina tokią padėtį švesti linksmai.
Pats metas įsteigti Suslovo vardo premiją už Lietuvos naikinimą.
Tokia premija galėtų siekti nuo 25 m. iki gyvos galvos Lukiškėse.
Gal galėtume susiburti ir įteikti visiems nusipelniusiems?

dalius       2016-02-21 12:17

Aciu,gerb. Rubaviciau, atveret akis ir supratima tai tautos daliai kurie toliau nuo tokiu knygu ir tokiu premiju

Anupras       2016-02-21 11:37

Berods N.Putinaitė  buvo švietimo viceministre.g Mokytojai nori daugiau pinigų už pseudoeurovertybių ugdymą ir TAUTOS ISTORINĖS -KULTŪRINĖS ATMINTIES IŠTRINYMĄ.Ar ne marmazmas šveskime vasario 16-tą ;skaniai; kepkime trispalvį pyragą. Kas buvo iki 1990m. viskas turi būti ištrinta ar ;moderniai; perrrašyta.Juk visa tai labai kliudo ;naujosios;tapatybės išugdymui.  O su kokia pompastika bus švenčiama kovo vienuoliktoji.Dabar greito apsisprendimo metas ;tapatinamės; ar ne. ;Tapatinimas; vyksta labai intensyviai.

Verkia Dievas medinis kieme       2016-02-21 10:16

Vieni glorifikuoja J.Marcinkevičių, kiti, pavyzdžiui,  atnašauja V.Landsbergiui. Tikėjimo laisvė. Kiekvienam po dievuką ir visi bus patenkinti.

Kovo 11 eisenoje žygiuojantis patriotas       2016-02-21 7:47

Puikiai demaskuota Lietuvos dar labiau už Putiną neapkenčianti Putin-aitė. Ačiū autoriui!

Tarabilda       2016-02-21 3:14

Vilniaus Forumas, Radžvilas ir Rubavičius įsipainiojo į niekur nevedantį žaidimėlį - glorifikuoti J. Marcinkevičių. Tai tąsa Kostkevičiūtės ir Jasukaitytės Forumo idėjos, neva Komunistų partija su brazauskiniais ir Marcinkevičium, už kurio jie slėpėsi, buvo tikroji lietuvybės skleidėja ir išsaugotoja, atvedusi į Atgimimą.
Štai šita platforma ir stengėsi neįsileisti į Lietuvos kultūros įtampos lauką B.Brazdžionio, J.Aisčio, K. Bradūno, H. Nagio ir kai kurių kitų antikomunistų. Ką mes adoruojame - prisitaikymą ar pasipriešinimą? Aiškiai matyti, kad prisitaikymo idėja šiandien Lietuvoje ima viršų. Putinaitė irgi prisitaikėjė, tik jau naujai persidažiusi plunksneles išvis neberandanti lietuviškos tapatybės ženklų okupacijos metais.

Al.       2016-02-21 2:28

Putinaitė ir Olekas, manau,vienas kito verti. Gal net bendradarbiai. Komisijos sudėtį tai turbūt Olekas tvirtino ? Ir kodėl redakcija negalėtų pridėti tos komisijos sąrašo, anksčiau premijuotų patriotų sąrašo arba paklausinėti Oleko,kas tą premiją sugalvojo ir kodėl.

Aldonas       2016-02-21 1:55

Tokia keista tendencija, kuo menkesni žmogelyčiai, tuo atkakliau stipresniems, oresniems į kulnus kąsti taikosi.

Adomė       2016-02-21 1:52

Vienintelė Oleko klaida: laiku neperžiūrėjo komisijos, ar ji ne ministerijos skiriama? Labai juokinga, kai apie komisiją kalbama kaip nuo Dievo skirtą.
Nieko nėra laikinesnio ir pakeičiamesnio kaip komisija. Lauktume didžių komisijos narių kūrinių:) Puiku, Vytautai!

Julius Puras       2016-02-21 1:38

Kaip giliai sprendžiant pagal šios istorijos vertinimus sovietija nusėdo į žmonių sąmones. Negi jūs žmonės nesuprantate kad esate sovietiniai žmones?

pilenas       2016-02-21 1:19

labai geras straipsni. Pritariu.

Laikintojams       2016-02-21 0:40

Tai ar pritariate Rubavičiaus išsakytai minčiai: “Todėl manau, kad Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kurio institucija ir finansuoją „Patriotų premiją“, nepatvirtindamas savo parašu premijos komiteto sprendimo, parodė išlaikęs sveiką protą ir patriotiškumo nuovoką.” ?

suomis       2016-02-20 23:58

Puikus atsakymas, tik būtų patogiau skaityti, jei Putinaitės teksto citatas išskirtumėt kursyvu. Kadangi jos ilgos, sunku susigaudyti, kur autorius kalba nuo savęs ir kur yra cituojama.

Katė       2016-02-20 23:56

Labai dėkoju Autoriui už greitą reakciją ir tikslų įvertinimą

ANUPRAS       2016-02-20 22:39

Ša ...Pirmadienį laida per ;nacionalinį ruporą ;ne;teisė-žinoti su R.M.Gausime uraganinį vėjo gūsį,ir viskas.O iki to per neveiklumą, egoizmą ir priėjome.Atsibuskime,atsikelkime.

TĖVYNĖ PAVOJUJE       2016-02-20 21:51

Ačiū Vytautui Rubavičiui už išmintingą straipsnį.
Liūdna, kad atsiranda tokių seklių žmonių, kuriems visur tik sovietizmas vaidenasi… Ir dar demokratijos parodiją kuria, o ne ieško priežasčių kodėl tokia paradoksali situacija susidarė, jog antipatriotei patrijotės premiją norėta suteikti…

Tarabilda       2016-02-20 21:21

Rubavičius susakė viską teisingai. Tą reikėjo išdėstyti vertinimo komisijai, kuriai pirmininkavo A.Gailius. Jei komisija apsisprendė Putinaitę apdovanoti, vadinas nebuvo suderinus, kaip įprasta, reikiamų klausimų su “aukščiau”. O kai yra komisijos toks sprendimas, Oleko sprendimas yra tik rinkiminis KGB triukas. Jie juk yra patys didžiausi dabar Lietuvos patriotai. Įsiklausykit, kaip didingai skamba “Olekas -Patriotas”
Rubavičius kažkaip nepamatė, kokia tikroji (paslėpta) šito neeilinio konflikto prasmė, ir nepagalvojęs ėmė girti Oleką.
Nusivyliau V.R įžvalgumu.

Julius Puras       2016-02-20 21:05

Kiek supratau Rubavičiu tai sovietinė lietuviška tapatybė yra gerai. Ir apie tai kalbėti iš neigemos pusės yra blogai. Tarnauti sovietams tai yra gerai pagal Rubavičiu ir kalbėti kad tai buvo blogai negalima. Pagal Rubavičiu sovietija ir viskas kas joje buvo sukurta reikia garbinti kaip didžiausia skarba.
O jaigu rimtai žvelgti į tuos dalykus tai sovietai sukurė tautini komunista ir pastarasis Lietuva dar labiau per 25 metus nustekeno. Visomis prasmėmis.

Joachimas       2016-02-20 21:02

Pagarba Rubavičiui. Jo istorinė logika ir episteminis požiūris visa galva aukštesnis nei Putinaitės. Rubavičius suvokia istorinius procesus.

Išeivijos rašytojai       2016-02-20 20:34

“Kokia kultūrine atmintimi tos tautos žmonės bebūtų vienijami?”- Aistis,Brazdžionis,Radavičius,Vaičiulaitis ir kt.

Vytautas       2016-02-20 20:31

Ačiū V.Rubavičiui.“Patriotų premijos"paskyrimas Putinaitei liudija apie rimtą grėsmę Lietuvos valstybei.
“Valstybė žlunga,kai imama neskirti dorų žmonių nuo pašlemėkų”.

Dėdė       2016-02-20 20:19

Gailiaus komisija nutarė Patriotų premiją įteikti pagarsėjusiai Basanavičiaus ir Kudirkos niekintojai Putinaitei. Košmariškas vasario 16-osios kontekstas… Niekas iš Patriotų premijos laureatų tuo nepasipiktino… Tai kas tie laureatai, kokie jie patriotai? Dar gaila Miliūtės pagerbime įpainioto Romo Gražinio.

???       2016-02-20 20:09

Už žmogaus šmeištą yra baudžiamoji atsakomybė, o kaip bus nubausta Putinaitė už savo tautos šmeižimą? Ar tokio supratimo žmogus turi teisę dirbti universitete ar kitoje ugdymo įstaigoje? Kaip bus pasielgta su komisija, kuri žalio supratimo neturi apie patriotiškumą? Iš tiesų, kas lėlė, kad iki tokių žalingų valstybei veiksmų nusiritome?

KĄ DARYTI?       2016-02-20 19:50

Kaip atsitiko, kad tokia 6 žmonių komisija buvo surinkta, kurie nubalsavo už premiją psiaudoistorikei Putinaitei? Kokie tos komisijos „didvyrių“ vardai?

Kas turėtų būti padaryta, kad daugiau tokia gėdinga situacija nepasikartotų?

Istorija       2016-02-20 19:33

  Labai dėkinga Vytautui Rubavičiui .Brandu.

lina       2016-02-20 18:47

Dabar kaip iš gausybės rago pasklido , anot straipsnio autoriaus, ” neklystančių moralinių vertintojų”.Man tokia pozicija nepriimtina ir atgrasi. Bet visuomet atsiras net ir nykiausios idėjos pasekėjų, kurie, kaip taisyklė, reiškiasi garsiausiai ir pikčiausiai.Labai gerai, kad Krašto apsaugos ministras neskyrė premijos M. Putinaitės opusui.

lina       2016-02-20 18:42

Dabar tiesiog kaip iš gausybės rago pabiro tų, anot straipsnio autoriaus,” neklystančių moralinių vertintojų”. Man tokia pozicija nepriimtina ir atgrasi. Tačiau visuomet atsiras net ir nykiausios idėjos pasekėjų. Labai gerai, kad Krašto apsaugos ministras priėmė N. Putinaitės darbui nepalankų sprendimą.

olekas nesuklydo       2016-02-20 17:47

labai gerai , kad parašytai šis atsiliepimas, recenzija į Putinaitės kūrybą. ne visi galim perskaityti naujų pranašų kūrybą..  pasirodo aklai patikėti etikete ” patriotas”,- nevalia , “patriotinės premijos” už patriotiškumą pasirodo dalijamos net ir antipattriotiškai kūrybai.
regis vėl sugrįžom į sovietmetį , kai nihilistiškai žiūrėjom į medalius , ordinus ir kitokius paskatinimus sovietmečiu -ir tai savaime suparantama… bet dabar grįžo ta pati situacija - netikėjimas tuo kas sakoma ir teigiama iš “aukštų ambonų.”- visas toks “sakymas” turi savo paslėptą tikslą; įpiršti norimą ideologinę nuostatą, reikalingą  daliai valadančiujų( galima nesunkiai spėti kokiai ‘‘daliai"0

rusas vagis komunistas olekas       2016-02-20 17:46

pademonstravo supistą komunistinį mentalitetą:
- pabandė paskirti premiją,
- bet reikia parodyti, kad kompartija visagalė

klierikas       2016-02-20 16:48

Tiesiog geras straipsnis, teisingos mintys. Vis dėlto stebina Putinaitę palaikančių gausa.Tikrai būtina mažinti universitetų skaičių, kad tokios dėstytojos kaip Putinaitė netektų darbo. Bravo Olekas. Žmogus tiesiog buvo priverstas taip pasielgti.

Kažin ar verta       2016-02-20 16:09

tai veikėjai skirti tiek dėmesio.Žaidžia pigia antisovietinio pasipriešinimo korta.Viskas ne taip paprasta.Trenkti praeičiai durimis lengviausia,o suprasti- čia tai būtų išmintis.


Rekomenduojame

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.