Įžvalgos

Vytautas Rubavičius. Agresyvus liberalizmo spindesys ir banalus filosofinis skurdas

Tiesos.lt redakcija   2017 m. spalio 8 d. 6:57

16     

    

Vytautas Rubavičius. Agresyvus liberalizmo spindesys ir banalus filosofinis skurdas

Alvydo Jokubaičio knyga Liberalizmas kaip pilietinė religija (Vilnius: Tyto alba, 2017) pasirodė labai laiku – Lietuvos liberalai jau senokai nebeaiškina publikai jokių savų liberaliųjų idėjų, o tik stengiasi išsilaikyti politinėje scenoje varginami vis naujų politinės korupcijos skandalų. Visiems jau senokai aišku, kad mūsiškai liberalai yra valdžios ir tik valdžios partija, kuriems svarbiausia yra valdyti taip, kad kuo greičiau pūstųsi jų asmeninės nematomosios sąskaitos, sėkmingai būtų įgyvendinama Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo vizija. Tad politinė korupcija išreiškia šiuolaikinio didįjį kapitalą aptarnaujančio liberalizmo esmę – siekiantis sau naudos individas prekiauja viskuo, kas tik patenka į jo rankas, juolab savo didžiąja nuosavybe – parašu. O valstybinis postas ir parašas – glaudžiai susiję dalykai. Tad ir posto siekiama tam, kad kuo veiksmingiau būtų galima savo parašu kurti sau vadinamąją pridedamąją vertę. Liberalai publikai pasirodo kaip nuoseklūs kovotojai prieš individo laisvę siekti sau naudos ribojančias valstybės galias, tačiau pačios valstybės galios jiems menkai terūpi – prisibrovę prie valstybės vairo jie veikia taip, kad valstybės mechanizmas veiksmingai imtų aptarnauti vadinamųjų laisvų rinkų ir joms atstovaujančiųjų interesus. Ar girdėjo kas mūsiškius liberalus kalbant apie būtinumą Lietuvoje diegti realią vakarietiškos demokratijos savivaldą, laiduoti visuomenės dalyvavimą vykdant teisingumą? Liberalų sąmonėje tokie demokratijai būtini dalykai atrodo jau „ne šio pasaulio dimensija“, juolab kad išpažįstant vien tik individo laisvę ir ja grindžiamą teisę sunkoka imtis visuomenės ar tautos interesų. Juolab valstybės, nes valstybė verta tik kaip veiksmingas rinkų laisves laiduojantis mechanizmas.

Skaitant A. Jokubaičio knygą neapleidžia mintis, kad tokia pagrįstai ir sykiu negailestingai liberalizmą gvildenanti mokslinė knyga galėjo pasirodyti tik toje Europos vietoje, kur žmonės dar yra išlaikę priešinimosi primetamoms ideologijoms patirtį. Tiesa, jie ne visada bedrįsta tą patirtį pasitelkti. Mename tarybinės ideologijos, vadintos moksliniu komunizmu, diegimą, taip pat ir įvairiausias tos ideologijos nuvainikavimo bei pašiepimo praktikas išlaikant „rimtą miną“. Išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos daugelis tikėjome, kad gyvensime jau be visuotinių ideologijų. Laisvinantis iš sovietinės okupacijos svarbiausia sąvoka buvo pati laisvė, tad laisvinimasis tapo gera dirva plisti ideologijai, kuri visokiais būdais teigia nesiliaujantį žmogaus išlaisvinimą iš jį varžančių išorinių, dažniausiai su valstybe siejamų, ir vidinių, dažniausiai bendroms tradicinėms, religinėms vertybėmis bei dorybėmis priskiriamų pančių. Prisiminkime, kiek mūsų didžių protų vienu ypu iš komjaunuolių ir komunistų staiga tapo „liberalios pasaulėžiūros“ atstovais ar liberalų partijos kūrėjais. Kaip gali nepatraukti idėjos, teigiančios beribę individualios laisvės, valios ir moralės vertę. Kaip gali nepatraukti idėjos, teigiančios būtinumą visokiais būdais mažinti valstybės kišimąsi į nelygstamos vertės asmeninį gyvenimą. Kaip gali nepatraukti idėjos, skatinančios atsiduoti „laisvajai rinkai“, kuri pačiu geriausiu būdu per asmeninės naudos ir pelno siekį laiduoja visų individų laisvę, nesaistydama jų į jokias „priverstines“ bendruomenes.

Jokubaitis savo knygoje įtikinamai atskleidžia filosofinį liberalizmo idėjų menkumą, kurį šiuolaikinis liberalizmas pridengia aktyvia įvairiausio lygio institucine propaganda, žmonių sąmonėje įtvirtinamu tapatinimu su demokratija. Pasitelkęs dviejų žymiausių liberalizmo teoretikų Johno Rawlso ir Ronaldo Dworkino veikalus, autorius iškelia ir gvildena ne tik jų filosofinių įžvalgų prielaidas, bet ir tam tikras iš tų įžvalgų plaukiančias išvadas. Ypač negailestinga yra bene paties įtakingiausio XX a. liberalizmo teoretiko Isaiah Berlino idėjų analizė, kuri akivaizdžiai parodo ne tik liberaliosios filosofinės minties skurdą, įžvalgų grindimo nenuoseklumą ir paviršutiniškumą, bet ir, sakytume, liberalizmo idėjinio vaizdinio banalumą, kurio jau negali nuslėpti net šiuolaikinių teoretikų rutuliojama „religijos be Dievo“ idėja. Liberalizmo atstovai niekaip negali filosofiškai pagrįsti savo teorijos pagrindų, nepajėgūs sukurti jokios moralės filosofijos, taip pat ir pagrįstos politikos teorijos, tad neišvengiamai socialiniame lauke veikia kaip įtikėjusiųjų ir palaikančiųjų bendruomenė, kurios svarbiausias tikslas yra įgauti valdžią ir kuo veiksmingiau naudotis valstybiniais „įrankiais“. Kertiniu filosofiniu akmeniu laikant individą ir jo laisvę, tačiau apeinant žmogaus prigimties klausimą, liberalams niekaip nepavyksta sukurti įtikinamo teorinio tų individų susisaistymo į visuomenę ir jų bendro veikimo teoriją, nes bet koks saistymasis neišvengiamai remiasi išankstine prielaida, kad susitarimui įsipareigojama ir jo laikomasi, vadinasi, ir tam tikromis bendresnėmis, individui būtinomis moralinėmis dorybėmis. Liberalių individų, net dviejų, susitarimą bendrai veiklai būtinai turi palaikyti trečia už juos galingesnė jėga, kuri laiduotų susitarimo vykdymą. Anksčiau tai būdavo genčių vyresnieji, žyniai, bendruomenės taryba, priesaika Dievo vardu, o vėliau tas prievoles perėmė valstybė ir teisė. Antraip moralinį reliatyvizmą ir asmeninę moralę išpažįstančiam individui nieko nereiškia nesilaikyti jokių susitarimų, jei tik pasirodo, kad tie susitarimai jam jau „nebepatinka“ ar yra „nebenaudingi“. O kaip laikytis susitarimų tiems liberalams, kurie pripažįsta individo teisę savo užgaida keisti lytį ar „rinktis“ iš keliolikos ar keliasdešimties lytinių tapatumų registro?

„Laisvindami individą“ ir „skatindami pažangą“ liberalai naikina visokias atgyvenusiomis laikomas bendrybes – šeimą, bendruomenę (pripažįstama vien liberalų kongregacija), tautą, nacionalinę kultūrą, taip pat ir tų bendrybių nuovoką. Tad naivu būtų tikėtis kokios nors liberalų autorių kuriamos bendruomenės ar kultūros teorijos. Paryškindamas nepagrįstą liberalizmo ir demokratijos tapatinimą, autorius rašo: „Modernieji liberalai nemato daugybės demokratams svarbių dalykų – bendrojo gėrio, bendruomenės, tautos, istorijos, kultūrinio tapatumo, piliečių pasiaukojimo ir ištikimybės“ (p. 229). Beje, tuos demokratams svarbius dalykus savo laiku nuvainikavo ir Karlas Marxas, žymiajame Komunistų partijos manifeste džiaugdamasis kapitalizmo galia ardyti visus socialinius ryšius, kol tie ryšiai bei santykiai dar net nespėja „sukaulėti“. Šiuo atžvilgiu knygos autoriui būtų pravertę kai kurios liberalizmo prielaidas, liberalizmo ir marksizmo ryšius gvildenusio Algirdo Degučio įžvalgos ir išvados. Jis, beje, taip pat svarstė, kodėl neįmanoma liberalizmo „etika“, ir iškėlė religinį paties liberalizmo aspektą: „tradicinę religiją nustumdamas į privačių įsitikinimų kampą liberalizmas pats virsta fanatiška ir karinga religija“ (Kaip galima liberalizmo tironija, Vilnius: Naujoji Romuva, 2010, p. 17). Nors liberalai trina su bendruoju gėriu susijusias vertybes, tačiau sykiu jie yra aršiausi vadinamosios „atviros visuomenės“ kūrimo šalininkai. Tačiau į klausimą: kas ir kaip susaisto individų visetą, beje, kosmopolitinį, į tam tikrą bendruomenę, jie taip ir neįstengia pateikti įtikinamo atsakymo. Tokiu atveju nelieka kitos išeities, kaip tik teigti mistinio pobūdžio susisaistymą vadinamųjų liberaliųjų vertybių (jau savaime prieštaringumas) pagrindu. Kodėl mistiniu? Todėl kad individai vienu metu turi imti ir visi bendrai tas abstrakčias vertybes išpažinti neveikiant jokiems kitiems bendruomeniškumo saitams.

Vienas labiausiai į akis krintantis liberaliosios minties prieštaringumas išryškėja jiems teigiant nelygstamą individo laisvę rinktis sau tikslus, tačiau sykiu besąlygiškai atsiduodant moksliniam ar „laisvosios rinkos“ determinizmui. Juk liberalai ne tik ragina paklusti aukščiausiajai „laisvosios rinkos“ valiai, tačiau tą valią susieja su taip pat aršiai garbinama moksline technine „pažanga“. Tos dvi galios tampa metafiziniais visą liberalizmo idėjinę ideologinę konstrukciją palaikančiais principais, o praktinė politika bei visuomeninės sąmonės valdymo praktika stengiamasi padėti tiems principams kuo visuotiniau reikštis.  Arši liberalizmo kova su krikščionybe ir Dievu laikytina pastangomis įsitvirtinti Dievo vietoje su savąja individualios laisvės ir individualios visagalybės samprata ir ja, kaip apžavu, gundyti individų mases. Svarbiausia yra sunaikinti Dievo autoritetą įstatymų leidybos srityje: Dievo įstatymų niekaip neįmanoma panaikinti, o įstatymų leidybą perėmus į savo rankas kuo puikiausiai galima žmonių gyvenimus tvarkyti pagal norimus ar išpažįstamus ideologinius principus. Liberalų praktikoje įstatymai taikomi kaip pagrindinis socialinės inžinerijos ir „visuomeninės“ sąmonės valdymo įnagis.

Kodėl liberalizmas tapo tokia paveikia ideologine „pilietine religija“? Liberalizmas yra ideologinis kapitalizmo sistemos vaisius. Šiuolaikinis liberalizmas nepaprastai išplito po II pasaulinio karo, kapitalizmui pereinant į vartojimo ir finansinių operacijų kapitalizmo fazę. Kapitalizmo sistema kuria sau reikalingą vartotoją. Vartotojas juo veiksmingiau vartoja, juo jis menkiau susisaistęs kokiais nors moraliniais, etiniais ar kitokių „priklausomybių“ saitais. Vienintelė vartotojo „dorybė“ – tai paklusnumas Kapitalo įgeidžiams, kuris individo turi būti įsisąmonintas ir suvokiamas kaip jo paties pasirinkimo, tad ir laisvės apraiška. Dabartinio, postmoderniu vadintino kapitalizmo sistemai vertingiausias yra visokiausius siūlomus potyrius ir tapatybinius prekinius „konstruktus“, taip pat ir keistalytinius, išbandyti pasirengęs (ar paruoštas) individas, įsitikinęs savąja pasirinkimo laisve ir visokią laisvę matuojantis „pasirinkimo“ matu. Žmonija jau turėjo progų įsitikinti, kad visokiose žmonių propaguojamose laisvėse glūdi ir savos nelaisvės, o absoliutinant žmonių kuriamus įstatymus ar teises (tik Dievas yra nesavanaudis) neišvengiamai patiriamas ir žmogiškumą  naikinantis tos kūrybos poveikis. Tačiau kiekvienas šitai suvokiame tik savais apmąstymais skverbdamiesi pro vis spalvingesnius liberalių ideologinių miražų bei apžavų brūzgynus. Knyga Liberalizmas kaip pilietinė religija ne tik parodo filosofinį liberalizmo banalumą, kuris pridengiamas išmoninga, individo laisvėmis ir įvairiausio pobūdžio „išlaisvinimais“ gundančia indoktrinavimo praktika, bet ir moko nepasiduoti ideologiniams laisvių apžavams, kurie, kaip jau spėjome įsitikinti, yra pati veiksmingiausia „žmogiškųjų išteklių“ valdymo ir reikiamo jų perdirbimo Kapitalo „jėgainėse“ priemonė. Tad šiuolaikinis liberalizmas pripažintinas ir kaip radikaliausia ateistinė antivalstybinė bei antitautinė politinė ideologija.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Juzefas Mackevičius. „Provokacijos pergalė“, 1962       2017-10-9 2:55

,,…Visiškos tiesos nežino nė vienas žmogus šiame pasaulyje. Tai, ką mes, žmonės, vadiname tiesa, tėra jos ieškojimas. Ieškoti tiesos galima tiktai laisvoje diskusijoje. Todėl komunistinė santvarka, kuri tai draudžia, tokiomis aplinkybėmis turi būti didelė neteisybė. Tada būdami pasaulyje, pripažįstančiame individo laisvę ir minties laisvę, turime daryti viską, kad minties horizontai būtų ne siaurinami, o plečiami; kad diskusijos būtų plėtojamos, o ne varžomos.”

,,...Nėra jokių nei geografinių, nei teritorinių, nei su sienomis susijusių tiesų, ir apskritai Dievo ar žmonių tiesų, kuriomis būtų galima priversti kapituliuoti ir atsisakyti laisvės. Nebijokime šio nuvalkioto patoso. Nesvarbu – ar patosas, ar ne patosas, laisvė žmogui reikalinga kaip oras kvėpuoti, kaip vanduo troškuliui numalšinti.”

***
Skirtingai nuo socialistinio realizmo nuostatų, kiekvieno rašytojo nuoširdumas matuojamas ne tik tuo, apie ką rašo, bet ir tuo, ką nutyli. Kita vertus, kiekvienam turi būti suteikta laisvė rašyti ką nori ir apie tai, kas labiausiai slegia širdį, ką laiko svarbiausiu. Tegu rašo mėgstantys žydus ir jų nekenčiantys, prokomunistai ir antikomunistai, mėgstantys vokiečius ir nekenčiantys jų. Ne tai yra tamsioji tam tikros žmonių grupės pusė, kad vienas joje rašo vienaip, o kitas kitaip. Tačiau tai, ko niekas neišdrįsta pareikšti savo veto, savo individualią, kitokią nuomonę net gyvenant laisvame pasaulyje, kai už tai nei Gestapas, nei NKVD negrasina Osvencimu ar Kolyma.
Jozefas Mackevičius.

Al.       2017-10-8 1:48

Liberalizmas kaip filosofija yra nepilnavertis, dalinis, nes rūpinasi tik išsilaisvinimu, kaip galutiniu tikslu. Bet dar Vedose parašyta, kad eiklūs žirgai be vadelių kariui reiškia pražūtį. Kita vertus, mūsų liberalai iš tikro net nėra liberalais, o vilkai ėriukų kailiuos.

A. A. Zinovjevas       2017-10-7 23:19

yra genialiai aprašęs (pvz., “Žiojėjančiose aukštumose”), kaip ne kartą buvo mėginama sukurti komunizmą su “žmogišku veidu” (pvz., Gorbačiovo “perestroikos” laikais),
bet vis prasikišdavo užpudruotas kiaulės snukis.
Kai kuriuos neoliberalus net kiaulėmis vadinti, kaip įsitikinome,
būtų “hate speech” kiaulių atžvilgiu.
Tikrųjų liberalų vada yra prieš Trumpą protestavusios feministės, kurios demonstravo užsimaukšlinusios megztas kepuraites su išdidintais moters lytiniais organais.

dream stalker        2017-10-7 16:20

Jeigu nusikaltelis pavadins save šventuoju tevu, tai ne atleis jo nuo atsokomibes.
———————-
Jeigu čekistu gauja vadina save liberalais tai ne reiskia kad jie istikruju yra liberalai. Bet ne tai stebina.
Stebina armija kvaileliu kurie diskutuoja apie musu liberalus ir liberalizma, nežinodami kad sitoj bananu respublikoje nera nei liberalu nei liberalizmo. Sitos valstybes valdimo forma yra feodalizmas.

Ačiū, dream stalkeri,       2017-10-7 15:25

už “viena paprasta dalika”: jei ne liberalizmas, tai žmogus būtų “gyvulis”.
Tik neįžeidinėkite nekaltų gyvulėlių -
jie, skirtingai nuo liberalų, niekuomet nesusivienija į korumpuotų klanų partijas.

dream stalker > runkeliui       2017-10-7 14:44

Pirmu pirmiausei reikia sau ikalt i galva viena paprasta dalika, Liberalizmas tai fundamentas ant kurio stovi visos vakaru valstybes, liberalizmo pagrindas yra žmogaus teises ir laisves. Žmogus be teisiu ir laisviu tai yra vergas arba gyvulis.
—————————
Musu “ptofesorius” sako kad liberalizmas nutautina ir nukrikscionina runkeli. Bet istikruju liberalizmas tik tai suteikia teise ir laisve rinktis ir kurti savo asmenine ateiti.
——————————-
Tarybiniu neliustruotu čekistu režimas griauna ir vogia valstybe, runkelis visai tai supranta ir nenori tureti nieko bendro su čekistu kleptokratiniu režimu idiologija paremta žydišku folklioru ir dainomis apie teviške.
————————
Liberalizmas is esmes nieko nenaikina, jisai tik duoda laisve rinktis. Jeigu “filosofas” mano kad pasirinkimo teise ir laisve ” naikina visokias atgyvenusiomis laikomas bendrybes – šeimą, bendruomenę (pripažįstama vien liberalų kongregacija), tautą, nacionalinę kultūrą, taip pat ir tų bendrybių nuovoką”
Tai susidaro ispudis kad musu “ptofesorius” tiesiog tarybinis marksizmo-leninizmo filosofas.

>dream stalkeri,        2017-10-7 13:25

“labai suprantantis, kas dedasi aplinkui”,
“kas tai per gyvulis”, tas liberalizmas?

dream stalker > runkeliui       2017-10-7 13:11

Prieš pradedant kalbet apie “liberalizma” runkeliui vertetu pasidomet kas tai per gyvulis.
Is “filosofo” straipsnio lengvai ir nesunkiai galima isitikinti kad žmogus nelabai supranta kas dedasi aplinkui ir kas yra liberalizmas.

Praleidžiu neskaitęs Dream stalker        2017-10-7 11:44

- beraštis, kvailas, aršus liberastas.

Dream stalker > runkeliui        2017-10-7 9:16

“Liberalizmas išplauna tapatybę ir ne tik tautinę,bet ir asmeninę.” Tarybinu sajunga naikino tautines ir asmenines tapatybes kurdama naujo sovietine tapatybe. Ir žinokit jiems labai gerai pasiseke, tarybinis mentalitetas tvirtai ilindo i runekelio smegenis ir trukdo prasibraut asmeninems teisems ir laisvems.
Kokiam sapne “filosofams” prisisapnavo kad liberalizmas naikina jo asmenine ir tautine tapatybe lieka paslaptis. 
Ir lieka neaisku kokiu gi budu naikinama ta runkel-tarybine asmens-tapatybe?

Liberalizmas išplauna       2017-10-6 22:29

tapatybę ir ne tik tautinę,bet ir asmeninę.Matyt,Las Vegaso šaulys pastarąją ir prarado,kad pradėjo gyventi kino filmų ar žiniasklaidoje atspindėtų herojų gyvenimus.Nors rašė,kad per miegus šaukdavo “O Dieve”.

Dream stalker        2017-10-6 19:22

Tarp musu konservu liberastu ir komunistu nera jokio skirtumo. Čia yra komunist-čekistine grupele aferistu kurie žaidžia absurdo teatre spaktakli pavadinimu “demokratija”.
Jeigu musu “ptofesoriai” ir “filosofai” to nepastebi, tai jie yra naivus kvailiai.
———————————
“Agresyvus liberalizmo spindesys” aukščiau minetam kontekste labai idomu, kur musu ptofesorius pastebejo “liberalizma”? Liberalizmas visu pirma kovoja už žmogaus teises, žodžio laisve. Bananu respublikoje kur viksta politiniai susidorojimai, kalbetis apie žmogaus teises mažu mažiausei naivu. Apie žodžio laisve išvis nera ka komentuot.
—————————-
Taigi ponuli “ptofesoriau” laikas pabusti! musu bananu respublikoje yra feodalizmas.

StasysG       2017-10-6 10:20

Straipsnio vinis čia, ponas Gentvilai: “Visiems jau senokai aišku, kad mūsiškai l i b e r a l a i yra valdžios ir tik valdžios partija, kuriems svarbiausia yra valdyti taip, kad kuo greičiau pūstųsi jų asmeninės nematomosios sąskaitos, sėkmingai būtų įgyvendinama Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo vizija.”

Jie - "be stabdžių". Taigi eis iki galo.       2017-10-4 20:31

Klasikinis liberalizmas ir neoliberalizmas kaip teorijos jau pakankamai gerai kritiškai išnagrinėtos ir atskleistas jų nesuderinamumas,
nei su žmogaus kaip asmens prigimtimimi, pašaukimu,
nei su tautos, bendruomenės bendrojo gėrio siekiniu.
Būdami akivaizdžiai demaskuoti šiuolaikiniai liberalai bei jų strategai
vedini savisaugos instinkto (ir ne tik) stengiasi “paslėpti galus”.
Orveliška tironija laisvės anapus gėrio ir blogio vardu ir ypač karas (!)
yra tinkamiausios priemonės tai padaryti. Štai kodėl jie dabar tokie agresyvūs
ir elgiasi taip iššaukiančiai (ypač globalioje arenoje).
Liberalistinė doktrina, kaip žinia, nepripažįsta nei prigimtinių dorovės dėsnių (iš sąžinės kylančių), nei Kūrėjo Valios viršenybės. Beje, kaip ir komunistinė.
Todėl ribinėse situacijose (kai kyla grėsmė jų visuomeninei padėčiai, turtams, palaidam gyvenimo būdui) neoliberalai instinktyviai paklūsta
iš tamsybių kylančiam gaivalui “po manęs nors ir tvanas”. NK

aba       2017-10-4 19:43

Man atrodo,kad liberalizmas plinta,antraip negu krikščionybė.Kodėl?

"Du keliai"       2017-10-4 16:49

“Įeikite pro ankštus vartus,nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį,ir daug juo einančių.Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą...”(Mt 7,1).Reiktų pasistengti,kad ši knyga būtų išversta į anglų kalbą ir pasiektų Ameriką.


Rekomenduojame

Prokuratūra perka slaptų liudytojų paslaugas ir dėl kainos nesidera?

Verta prisiminti. Justinas Marcinkevičius. Didžiausia išdavystė lietuvių kalbos istorijoje

Andrius Švarplys. Verslas žada: „Lietuva neišvengiamai taps Šveicarija“... O kol kas…

Algimantas Rusteika. Kas galėtų paneigti?

Tomas Dapkus. Kodėl ES paramos milijardai nepasiekia Lietuvos ekonomikos?

Darius Kuolys: Apie Tadą Kosciušką – tautos laisvės ir garbės gynėją

Valstybės kontrolė: užsienio investuotojų pritraukimas mažai rezultatyvus

Valdas Vasiliauskas. Mankurtų kultūros ministerija

Ir švedų moderatai*  pasisako už griežtą imigracijos politiką

Vytautas Sinica. Dar kartą apie istorijos perrašinėjimą

Izraelio Aukščiausiasis teismas: nėra pilietinės teisės į vienalytę santuoką

Raimondas Navickas. Anti-Merkel’is: Austrijos lyderiu taps konservatorius tikrąja žodžio prasme. Naujoji Vyriausybė bus griežtai antiimigracinė?

EBPO rekomendacijos Lietuvai: gerinti ugdymo ir mokytojų veiklos kokybę, konsoliduoti aukštojo mokslo įstaigas

Popiežius Pranciškus: Būkime budrūs – nežaiskime pagal velnio taisykles

Robertas Grigas. Pasąmonėje išlikęs baudžiavos genas

Kviečiame į LRT dokumentinio filmo „Alfonsas Svarinskas“ pristatymą Vilniaus karininkų ramovėje

Kastytis Braziulis. Kaip užvaldyti valstybę

Vytautas Radžvilas. Nietzsche, Vytis ir šiandienžmogio buvimo beprasmybė

Gitenis Umbrasas. Menininkai neturi kitos išeities – tik savo kūnais užlopyti slenkantį Gedimino kalną ar stotis prieš abejingumo volą

Liudvikas Jakimavičius. Rudens etiudas. Pro automobilio langą

Vidmantas Valiušaitis siūlo: „Cvirką – į Grūto parką arba į Klangius, o į jo vietą – Kosciušką“... O ką manote Jūs?

Aleksandro Merkelio knygos „Antanas Smetona“ sutiktuvės-konferencija

Andrius Kubilius. Žiurkių pjautynės, arba Juokiasi puodas, kad katilas juodas

Geroji Naujiena: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“

634 iš 700 prieglobsčio prašytojų Danijoje melavo apie savo pilietybę – visi išsiunčiami iš šalies

Vytautas Rubavičius. Kultūros ministrė – kaip ant delno (papildyta video)

Raimondas Navickas. Gėjų šeimų naujienos: Įvaikintojas užmušė 18 mėnesių mergytę po dviejų savaičių „tėvystės“

Danijos ministras pirmininkas: „Mes uždarysime savo sienas laimės ieškotojams“

Žilvinas Nečiūnas. Gedimino kalno naujienos

Vytautas Rubavičius. Skvernelis ir Popiežius

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.